filosofijos konspektas

FILOSOFIJA (gr. phileo — myliu ir sophia — išmintis) — mokslas apie visuotinius būties (t. y. gamtos ir visuomenės), žmogaus mąstymo, pažinimo proceso dėsningumus. F. yra viena iš visuomeninės sąmonės ioimų, ją galų gale nulemia visuomenės ekonominiai santykiai. Pagrindinis filosofijos, kaip atskiro mokslo, klausimas yra mąstymo ir būties santykio, sąmonės ir materijos santykio problema. Bet kuri filosofinė sistema yra konkretus išplėstinis šios problemos sprendimas, net jeigu joje „pagrindinis klausimas” tiesiogiai ir neformuluojamas. Terminas „F.” pirmąkart randamas Pitagoro mokyme; kaip atskirą mokslą ją pirmą kaartą išskyrė Platonas. F. atsirado vergovinėje visuomenėje kaip mokslas, vienijantis visas žmogaus žinias apie objektyvų pasaulį ir apie patį save. Esant žemam žinių išsivystymo lygiui ankstyvuose žmonijos istorijos etapuose, tai buvo visai natūralu. Vystantis visuomeninei gamybinei praktikai ir kaupiantis mokslinėms žinioms, mokslai vienas po kito atsiskyrė nuo F., o ji išsiskyrė į savarankišką mokslą. F. kaip mokslas atsiranda, prireikus paruošti bendrą pažiūrą į pasaulį, ištirti bendrus jo pradus ir dėsnius, turėti racionaliai pagrįstą mąstymo apie tikrovę metodą, logiką ir pažinimo teoriją. Dėl šiio poreikio mąstymo ir būties santykio klausimas F’je iškyla į pirmą vietą, nes vienoks ar kitoks jo sprendimas sudaro visos F. pagrindą, pažinimo metodo ir logikos pagrindą. Su tuo yra susijusi ir F. poliarizacija į dvi priešingas kryptis — materializmą ir idealizmą; tarpinę pa

adėtį tarp jų užima dualizmas. Materializmo ir idealizmo kova pagrindine gija driekiasi per visą F. istoriją, yra viena iš pagrindinių jos varomųjų jėgų. Ši kova glaudžiai susijusi su visuomenės vystymusi, su ekonominiais, politiniais ir ideologiniais klasių interesais. Specifinė filosofijos mokslo problematika buvo tikslinama, jam vystantis. Dėl to pačioje F’je atskiros jos pusės išsiskyrė į daugiau ar mažiau savarankiškus, o kartais ir griežtai skirtingus skyrius. Tai ontologija, gnoseologija, logika, etika, estetika, psichologija, sociologija ir F. istorija. Kartu dėl konkrečių žinių stokos F. mėgino trūkstamus pasaulio ryšius ir dėsningumus pakeisti išgalvotais, tuo būdu virsdama ypatingu, virš kitų mokslų esančiu, „mokslų mokslu”. Gamtos atžvilgiu tokia F. buvo gamtos filosofija (natūrfilosofija), istorijos atžvilgiu — istorijos filosofija. Paskutinė tokia sistema buvo Hėgelio F. Tačiau augant ir diferencijuojantis žiinioms, išnyko bet koks pagrindas gyvuoti F. kaip „mokslų mokslui”. Visuomeninį poreikį, dėl kurio atsiranda F. kaip atskiras mokslas, jos vietą ir vaidmenį dvasinėje kultūroje, vadinasi, ir šio mokslo problemų ratą (jo objektą) pirmąkart aiškiai suprato marksizmasleninizmas (Dialektinis materializmas, Istorinis materializmas). Teoriškai pažinti aplinkinio pasaulio reiškinių neįmanoma be logiškai išsivysčiusio mąstymo. Bet logikos kategorijas ir dėsnius, esant istoriškai susiklosčiusiam darbo pasidalijimui tarp mokslų, ruošė kaip tik F. Marksistinėlenininė F. išvystė ir nuosekliai pritaikė materialistinį objektyvaus pasaulio bei mąstymo supratimo principą, ap
pvaisindama jį dialektine pasaulėžiūra, sukurdama dialektinę logiką kaip mokslą „ne apie išorines mąstymo formas, bet apie „visų materialinių, gamtinių ir dvasinių daiktų” vystymosi, t. y. viso konkretaus pasaulio turinio ir jo pažinimo vystymosi dėsnius, t. y. pasaulio pažinimo istorijos išdava, suma, išvada” (V. Leninas, Raštai, t. 38, p. 78). Nagrinėdama logikos formas ir dėsningumus kaip įsisąmonintus ir visos žmonių praktikos patikrintus gamtinių ir visuomeninių istorinių procesų vystymosi formas bei dėsnius, marksistinė F. panaikino ontologijos, logikos ir pažinimo teorijos atribojimą. Dialektikos, logikos ir pažinimo teorijos sutapimas pagrindinis dialektinio materializmo F. principas. Tad filosofinė marksizmo teorija yra konkretus išplėstas, detalus dialektinis materialistinis pagrindinio F. klausimo sprendimas. Čia logikos formos ir dėsningumai iškyla kaip žmogaus sąmonėje atsispindėję bet kurio natūralaus gamtinio ir visuomeninio istorinio proceso formos bei dėsningumai, kaip teorinio ‘Objektų atgaminimo pakopos sutinkamai su tikruoju jų vystymusi. F., išvystyta, šitaip suprantant jos vaidmenį, objektą ir tikruosius uždavinius žmonijos kultūros raidoje, yra galingas žmogiškojo pažinimo ir žmonių veiklos įrankis, aktyvus pažinimo ir praktikos tolesnio vystymosi veiksnys. Šitaip suprantant F., jos dalys — psichologija, etika, estetika — vis labiau virsta savarankiškais mokslais, kurie tik iš tradicijos laikomi filosofiniais. Tiesa, ši tradicija yra pagrįsta, nes minėtieji mokslai yra daugiausia susiję su specifine filosofijos problematika, ypač su. subjekto ir objekto sa
antykio problema, F. padeda vystytis žmogaus savimonei, suprasti mokslo atradimų vietą bei vaidmenį bendro žmonijos kultūros vystymosi sistemoje, tuo būdu duoda mastelį jiems vertinti ir atskiroms žinojimo grandims susieti vieningoje pasaulėžiūroje. Šiuolaikinėms buržuazinėms teorijoms yra būdingos antifilosofinės tendencijos. Jos ypač būdingos neopozityvizmui, kuris F. problemas laiko pseudoproblemomis, mėgina filosofine šiuolaikinio mokslo ir praktikos vystymosi analizę pakeisti „mokslo kalbos” analize, t. y. lingvistine semantine „išorinių mąstymo formų” — kalbos, ženklinių minties reiškimo sistemų ir t. t. — analize. Taigi šios teorijos iš esmės likviduoja F’ją kaip mokslą. Todėl vienintelis F’jos kaip atskiro mokslo vystymo kelias yra kelias dialektinio materializmo, kuris tęsia geriausias pasaulinės F. tradicijas.
KULTŪRA (lot. cultura — apdirbimas) — visuma materialinių ir dvasinių vertybių, kurias sukūrė bei kuria žmonija visuomeninės istorinės praktikos procese ir kurios apibūdina istoriškai pasiektą visuomenės išsivystymo pakopą. Siauresne prasme įprasta kalbėti apie materialinę K. (techniką, gamybinį patyrimą, materialines vertybes, sukurtas gamybos procese) ir dvasinę K. (dvasinių vertybių kūrimą, paskirstymą ir vartojimą mokslo, meno ir literatūros, filosofijos, moralės, švietimo ir kt. srityse). K. — istorinis reiškinys, besivystantis priklausomai nuo socialinių ekonominių formacijų kaitos. Priešingai idealistinėms K. teorijoms, atplėšian-čioms dvasinę K. nuo materialaus pagrindo ir traktuojančioms ją kaip dvasinį „elito” produktą, marksizmas-leni-nizmas materialinių gėrybių kūrimo procesą laiko pagrindu ir šaltiniu dvasinei K. vystytis; va
adinasi, tiesioginėmis arba netiesioginėmis formomis K-rą kuria plačiosios darbo žmonių masės. Priklausydama nuo materialinių sąlygų, dvasinė K. nekinta automatiškai paskui materialųjį pagrindą, o yra palyginti savarankiška (skirtingų tautų kultūrų vystymosi perimamumas, jų įtaka viena kitai ir t. t.). Klasinėje visuomenėje K. įgauna klasinį pobūdį ir savo idėjiniu turiniu, ir savo praktiniu kryptingumu; dėl to kapitalizmo sąlygomis kiekvienoje nacionalinėje K. yra dvi K-ros: viešpataujanti buržuazinė K. ir — daugiau ar mažiau išsivysčiusių elementų pavidalu — demokratinė bei socialistinė darbo žmonių masių K. Todėl reikia skirti sąvokas „buržuazinės visuomenės K.” ir’ „buržuazinė K.” (t. y. viešpataujančios klasės K.). Socialistinė K., paveldėdariia visus pažangius praeities pasiekimus, iš pagrindų skiriasi nuo šiuolaikinės buržuazinės K. ir savo idėjine esme, ir savo socialine funkcija, o tai atspindi, kad socialistinis gamybos būdas apskritai yra pranašesnis už kapitalistinį. Sukurti ir įtvirtinti socialistinės K. neįmanoma be socialistinės revoliucijos, sudarančios visas reikiamas sąlygas kultūrinei revoliucijai, vykdomai kuriant socializmą ir komunizmą. Skiriamieji socialistinės K. bruožai yra šie: liaudiškumas, komunistinis idėjiškumas ir partiškumas, mokslinė pasaulėžiūra, socialistinis humanizmas, kolektyvizmas, socialistinis patriotizmas ir internacionalizmas. Vadovaujamąjį vaidmenį, kuriant ir ugdant socialistinę K., vaidina Komunistų partija, •daranti poveikį visai kultūrinei auklėja-inajai socialistinės valstybės veiklai. Socializmo sąlygomis suklesti K-ros, nacionalinės savo forma ir socialistinės savo turiniu, nacijos intensyviau keičiasi viena su kita materialinėmis ir dvasinėmis vertybėmis, kiekvienos nacijos K. lobynas vis labiau turtėja kūriniais, įgaunančiais internacionalų pobūdį. Tai padeda formuotis būsimai vieningai bendražmogiškai komunistinės visuomenės K. „Komunizmo kultūra, — sakoma TSKP Programoje, — perimdama ir vystydama visa, ką geriausio yra sukūrusi pasaulinė kultūra, bus nauja, aukštesnė žmonijos kultūros išsivystymo pakopa. Ji įkūnys visą dvasinio visuomenės gyvenimo įvairumą ir turtingumą, aukštą naujojo pasaulio idėjiškumą ir humanizmą. Tai bus neklasinės visuomenės kulturą, visos liaudies kultūra, bendražmo-giška kultūra”.
PAGRINDINIS FILOSOFIJOS KLAUSIMAS — sąmonės ir būties santykio, mąstymo ir materijos, gamtos santykio klausimas, nagrinėjamas dviem požiūriais: pirma, kas yra pirminė — dvasia ar gamta, materija ar sąmonė, ir, antra, kaip žinios apie pasaulį santykiauja su pačiu pasauliu, arba, kitaip tariant, ar sąmonė atitinka būtį, ar gali ji teisingai atspindėti pasaulį. Nuosekliai išspręsti P. f. k. įmanoma, tik atsižvelgiant į jo dvi puses. Filosofai, sudarę materializmo stovyklą, pripažino materiją, būtį pirminiu, o sąmonę — antriniu dalyku ir manė, kad sąmonė esanti objektyviai egzistuojančio išorinio pasaulio poveikio subjektui rezultatas. Fi
losofai, sudarę idealizmo stovyklą, pirmine laikė idėją, sąmonę, teigdami, kad jos esančios vienintelė tikra realybė. Todėl, jų požiūriu, pažinimas esąs ne materialios būties atspindys, o tik pačios sąmonės suvokimas savimonės, pojūčių, sąvokų analizės, absoliutinės idėjos, pasaulinės valios ir pan. pažinimo forma. Tarpinę, nenuoseklią poziciją, sprendžiant P. f. k., užėmė dualizmas, agnosticizmas. Ankstesnė filosofija metafiziškai sprendė P. f. k., arba nepakankamai vertindama sąmonės aktyvumą, laikydama pažinimą vien pasyviu stebėjimu (metafizinis materializmas),.tapatindama sąmonę su materija (vulgarusis materializmas), arba perdedamą minties aktyvumą, paversdama ją nuo materijos atplėštu absoliutu (idealizmas), arba teigdama, kad jos (materija ir sąmonė) iš principo nesuderinamos (dualizmas, agnosticizmas). Tik marksistinė filosofija visapusiškai, dialektiškai materialistiškai, moksliškai išsprendė P. f. k. Materiją ji laiko pirmine todėl, kad: 1) materija yra sąmonės šaltinis, o sąmonė — materijos atspindys; 2) sąmonė — materialaus pasaulio raidos rezultatas; 3) sąmonė yra labai organizuotos materijos — galvos smegenų — savybė ir funkcija; 4) žmogaus sąmonė, mąstymas negali egzistuoti ir vystytis be materialaus kalbinio apvalkalo, be kalbos; 5) sąmonė atsiranda, formuojasi ir tobulėja, vykstant materialiai darbinei žmogaus veiklai; 6) sąmonė yra visuomeninio pobūdžio, ją nulemia materialinė visuomeninė būtis. Pažymėdamas absoliutų materijos ir sąmonės priešingumą tik P. f. k. ribose, marksizmasleninizmas kartu nurodo, kad jos yra susijusios ir veikia viena kitą. Būdama materialios būties padarinys, sąmonė vystosi palyginti savarankiškai ir daro aktyvų grįžtamąjį poveikį materialiam pasauliui, padėdama ji praktiškai įsisavinti ir pertvarkyti. Žmogaus sąmonė, remdamasi praktika, gali teisingai pažinti pasaulį. Materijos ir sąmonės santykio klausimas yra P. f. k., nes, būdamas bendras, apima visus filosofijos klausimus, lemdamas ne tik atskirų problemų sprendimą, bet ir apskritai visos pasaulėžiūros pobūdį, yra patikimas kriterijus pagrindinėms filosofijos kryptims skirti. Todėl mokslinis P. f. k. formulavimas leidžia nuosekliai laikytis filosofijoje partiškumo principo, aiškiai atriboti ir priešpastatyti vieną kitam materializmą ir idealizmą, ryžtingai ginti mokslinę dialektinio materializmo pasaulėžiūrą.
MILETO (Jonijos) MOKYKLA — seniausia materialistinė filosofijos mokykla Graikijoje; pirmieji jos atstovai veikė VI a. pr. m. e. Miletas tuo metu buvo stambus prekybos, jūreivystės,Miliutinas 289 Mimansa kultūros centras; dėl to žymus miletie-čiai, prie kurių priklauso Talis, Anak-simandras, Anaksimenas, buvo plataus akiračio ir turėjo plačius mokslinius interesus. Miletiečiai padarė mokslinius atradimus matematikos, geografijos, astronomijos srityje.
ELĖJIEČIAI, arba eleatai, — senovės gr, filosofų mokykla VI—V a. pr. m. e,, atsiradusi Elėjos mieste (Pietų Italijoje); idealistinė tendencija, būdinga E. filosofijai, stiprėjo, vystantis mokyklai. Svarbiausi jos atstovai: Ksenoianas, Parmenidas, Zenonas Elėj ietis ir Melisas iš Šamo salos (V a. pr. m. e.). Prieš stichiškai dialektinę Mileto mokyklos ir Heraklito pažiūrą, kad esąs kintamas daiktų pirmasis pagrindas, Elėjos mokykla iškėlė teiginį apie nekintamą tikrosios būties esmę ir visų matomų kitimų bei skirtumų iliuzoriškumą. Sis teiginys menkino jutiminį patyrimą kaip pažinimo pagrindą ir vėliau tapo vienu iš Platono idealizmo šaltinių. E. argumentai prieš dialektiką (ypač Zenono aporijos), nors ir būdami metafizinio pobūdžio, suvaidino teigiamą vaidmenį tolesnėje dialektikos raidoje: jie ryžtingai iškėlė problemą, kaip išreikšti logikos sąvokomis prieštaringą judėjimo pobūdį.
SOKRATAS (469—399) — senovės gr. filosofas, kurio teorija yra posūkis nuo materialistinio natūralizmo į idealizmą. Gyveno ir mokė Atėnuose, kur jo klausėsi daug mokinių: Platonas. Antistenas, Aristipas, Euklidas Megarietis. S. nieko nerašė. Apie jo pažiūras galima spręsti iš Platono ir Aristotelio paliudijimų. Pasaulio sandara, daiktų fizinė prigimtis yra nepažinios; mes galime pažinti tik patys save. Tokį pažinimo objekto supratimą S. išreiškė formule: „Pažink pats save”. Aukščiausias pažinimo uždavinys ne teorinis, bet praktinis — menas gyventi. Žinojimas, S. nuomone, yra mintis, bendrybės supratimas. Sąvokos atsiskleidžia per apibrėžimus, o apibendrinamos indukcijos būdu. Pats S. davė etinių sąvokų (pvz., didvyriškumo, teisingumo) apibrėžimo ir apibendrinimo pavyzdžių. Prieš apibrėžiant sąvoką, vyksta pokalbis, kuriame nuosekliais klausimais parodomi pašnekovo prieštaravimai. Prieštaravimų atskleidimas pašalina tariamą žinojimą, o nerimas, kurį tuo būdu patiria protas, skatina mintį ieškoti tikrosios tiesos. Savo tyrimo metodus S. lygino su „pribuvėjos menu”; jo klausimų metodas, numatantis kritišką požiūrį į dogmatiškus teiginius, buvo pavadintas Sokrato „ironija”. S. etika racionalistinė: S. požiūriu, blogi poelgiai atsiranda tik dėl nežinojimo, ir niekas iš geros valios nebūna blogas.
PLATONAS (428/427—347 pr. m. e.) — senovės graikų filosofas idealistas, Sokrato mokinys, objektyviojo idealizmo kūrėjas, daugiau kaip 30 filosofinių dialogų („Sofistas”, „Parmenidas”, „Teaitetas”, „Valstybė” ir kt.) autorius. Gindamas idealistinę pažiūrą į pasaulį, P. aktyviai kovojo su materialistiniais to meto mokymais. Plačiai naudojo Sokrato, pitagoriečių, Parmenido ir Heraklito teorijas. Būčiai aiškinti jis vystė teoriją, kad egzistuojančios bekūnės daiktų formos, kurias jis vadino „rūšimis” arba „idėjomis” ir kurias tapatino su būtimi. „Idėjoms” P. priešpastatė ne būtį, sutapatintą su materija ir erdve. Anot P., jutiminis pasaulis yra „idėjų” ir „materijos” padarinys, užima vidurinę padėtį tarp jų. „Idėjos” esančios amžinos, „už dangaus”, jos neatsirandančios, nežūvančios, nesantykinės, nepriklausančios nuo erdvės ir laiko. Jutiminiai daiktai esą laikini, santykiniai, priklausą nuo erdvės ir laiko. P. kosmologijos centre yra mokymas apie „pasaulinę sielą”, psichologijos centre — pažiūra, kad siela esanti mūsų kūno nelaisvėje ir persikūnyjanti. P. pažinimo rūšis skirstė priklausomai nuo pažįstamų daiktų skirtumų. Tikrai pažinti esą galima tik tikrai esančias „rūšis”. Tokio pažinimo šaltinis esą nemirtingos žmogaus sielos prisiminimai apie idėjų pasaulį, kurį ji stebėjusi, prieš apsigyvendama mirtingame kūne. Apie jutiminius daiktus ir reiškinius galimos ne žinios, o tik tikėtina „nuomonė”. Tarp „idėjų” ir jutiminių daiktų P. įterpė matematinius objektus, kuriuos galima pažinti intelektu. Pažinimo metodas — „dialektika”, kurią P. suprato kaip dvigubą kelią: kilimą sąvokų apibendrinimo pakopomis iki aukščiausių giminių ir kelią atgal — leidimąsi nuo bendriausių sąvokų iki vis mažesnio bendrumo sąvokų. Ir nusileidimo procesas liečiąs tik „rūšis” („idėjas”), bet ne atskirus jutiminius daiktus. Savo politinėmis pažiūromis P. buvo Atėnų aristokratijos atstovas. Visuomenės teorijoje jis pavaizdavo idealią aristokratinę valstybę, kurios prielaida yra vergų darbas („Įstatymai”); valstybę valdo „filosofai”, ją saugo „sargai”, arba „kariai”; žemiau šių dviejų laisvųjų piliečių kategorijų yra „amatininkai”. Markso žodžiais tariant, P. utopija buvo atėniškoji Egipto kastinės santvarkos idealizacija. Marksas taip pat pažymėjo, kad P. genialiai suprato darbo pasidalijimo vaidmenį, kuriant graikų „polisą” („miestavalstybę”). P. mokymas padarė didelę įtaką tolesnei idealistinės filosofijos evoliucijai, juo ir dabar naudojasi materialistinės pasaulėžiūros priešininkai.
PATRISTIKA (lot. pater — tėvas) — I—VIII a. krikščioniškoji teologija, apologetika „bažnyčios tėvų”, kurie iš pradžių gynė krikščionių religijos dogmas prieš pagonybę ir teigė, kad religinis tikėjimas nesuderinamas su antikine filosofija; nuo III a. P. stengėsi helenizmo filosofiją (Neoplatonizmas) pritaikyti krikščionybės pagrindimui. P. atstovai: Tertulijonas (apie 150—222), Klimentas Aleksandrietis (apie 150—215), Origenas (185—254), Augustinas.
PANTEIZMAS (gr. pan —visa ir theos — dievas) — filosofinė teorija, kad dievas esąs beasmenis pradas ne už gamtos ribų, o tapatingas jai. P. ištirpdo dievą gamtoje, atmesdamas antgamtinį pradą. Šį terminą įvedė Tolandas (1705). Anksčiau P. priedanga neretai reiškėsi iš esmės materialistinė pažiūra į gamtą (pvz., Bruno ir ypač Spinozos veikaluose), o dabar jis paverstas religine idealistine teorija apie pasaulio buvimą dieve ir yra mėginimas mokslą sutaikyti su religija.
SCHOLASTIKA (gr. scholastikos — mokyklinis) — viduramžių „mokyklinė filosofija”, kurios atstovai — scholastai— siekė teoriškai pagrįsti religinę pasaulėžiūrą. Filosofinis S. pagrindas buvo antikinės filosofijos idėjos (Platono ir ypač Aristotelio, kurio pažiūras S. pritaikydavo savo tikslams). Reikšmingą vietą viduramžių S-je užėmė ginčas dėl univeisalijų. Istoriškai S. skirstoma į kelis laikotarpius. Ankstyvajai S-kai (IX—XII a.) būdinga neoplatonizmo įtaka (Joanas Skotas Eriugena, Anzelmas Kenterberietis, Ibn Rušdas, Ibn Sina, Maimonidas). „Klasikinės” S. laikotarpiu (XIII—XIV a.) vyravo „krikščioniškasis aristotelizmas” (Albertas Didysis, Tomas Akvinietis). Vėliau (XV—XVI a.) vykę ginčai tarp katalikų teologų (Suaresas, Kajetanas) ir protestantų teologų (Melanchtonas) galų gale atspindėjo katalikų bažnyčios kovą su reformaci/a. Su šia idėjine kova kai kurie buržuaziniai autoriai sieja scholastinės filosofijos suklestėjimą, Paskesniais amžiais S. praranda savo turėtą įtakingumą, nes ją griovė pažangios naujųjų laikų filosofijos teorijos (Dekartas, Hobsas, Lokas, Kantas, Hėgelis ir kt.). Nuo XIX a. pradeda a-tgyti S., jungianti įvairias katalikiškosios filosofijos mokyklas (Tomizmas, Platono-Augustino, pranciškonų ir kt. mokyklos).
METAFIZIKA. 1. Terminas „M.” atsirado I a. pr. m. e. Juo buvo žymima Aristotelio filosofinio palikimo dalis. Pažodžiui jis reiškia „tai, kas eina po fizikos”. Pats Aristotelis šį, jo įsitikinimu, svarbiausią jo filosofinės teorijos skyrių vadino „pirmąja filosofija”, kuri tirianti aukščiausius, jutimo organams neprieinamus, tik spekuliatyviai suvokiamus ir nekintamus visos esamybės pradus, būtinus visiems mokslams. Šia prasme M. terminas buvo vartojamas vėlesnėje filosofijoje. Viduramžių filosofijoje M. buvo filosofi-
nis teologijos pagrindimas. Maždaug nuo XVI a. greta M. termino ta pačia reikšme buvo vartojamas terminas ,,ontologija”. Dekarto, Leibnico, Spinozos ir kitų XVII a. filosofų veikaluose M. tebebuvo glaudžiai susijusi su gamtos ir humanitariniais mokslais. Sis sąryšis nutrūko XVIII a., ypač Vo7/o ir kt. ontologijoje. Kaip tik šia prasme M. terminas plačiai vartojamas dabartinėje buržuazinėje filosofijoje. 2. Naujaisiais laikais M. imama suprasti kaip anti-dialektinis mąstymo būdas, kaip pažinimo vienpusiškumo rezultatas, laikant daiktus bei reiškinius nekintamais ir nepriklausomais vienas nuo kito, neigiant vidinius prieštaravimus kaip gamtos ir visuomenės vystymosi šaltinį. Istoriškai taip atsitiko dėl to, kad mokslinis filosofinis pažinimas, kuris senovėje ir Renesanso epochoje nagrinėjo gamtą kaip visumą, jos judėjimą, vystymąsi, dabar, gilėjant ir diferencijuojantis mokslinėms žinioms, suskaidė ją į daugelį izoliuotų sričių, laikomų nesusijusiomis viena su kita. Pirmą kartą M. terminą antidialektikos prasme pavartojo Hėgelis, turėdamas galvoje taip pat tai, kad ankstesnioji M. paprastai buvo konstruojama antidialektiškai. Tai suartina dvi skirtingas M. termino prasmes. Apibendrindami mokslų duomenis ir visuomenės vystymosi rezultatus, Marksas ir Engelsas atskleidė, kad metafizinis mąstymas yra moksliškai nepagrįstas, ir jam priešpastatė materialistinės dialektikos metodą. Leninas parodė, kad bet kurių pažinimo proceso pusių ir momentų absoliutinimas yra metafizinio pobūdžio.
SUBSTANCIJA (lot. substantia — esmė) — materija, suprantama kaip vidinė visų jos saviraidos formų vienybė, kaip visų gamtos ir istorijos reiškinių įvairovė, apimanti žmogų ir jo sąmone, ir todėl fundamentali mokslinio pažinimo, teorinio konkretybės atspindėjimo kategorija (Abstraktybė ir konkretybė). Filosofijos istorijoje iš pradžių S. suprantama kaip medžiaga, iš kurios susideda visi daiktai. Vėliau, ieškant visos esamybės pagrindo, S. pradedama laikyti ypatingu dievo žymėjimu (scholastika), o tai sukelia sielos ir kūno dualizmą. Šis dualizmas — savotiška teologinio mąstymo ir mokslinio mąstymo nesuderinamumo išraiška. Naujaisiais laikais S. problema ryžtingiausiai kėlė Dekartas. Dualizmą, vystydamas materialistinę filosofiją, įveikė Spinoza, kuris, laikydamas tįsumą ir mąstymą vieningos kūniškos S. atributais, traktavo ją kaip pačios savęs priežastį. Tačiau Spinoza nesugebėjo pagrįsti S. vidinio aktyvumo, „savaveiksmiškumo”. Šis uždavinys buvo išspręstas (nors ir nenuosekliai) klasikinėje vok. filosofijoje. Jau Kantas laiko S-ją „tuo pastoviu dalyku, tik kuriuo atžvilgiu galima apibrėžti visus laikinus reiškinius”. Tačiau S-ją jis traktuoja subjektyviai, kaip apriorinę mąstymo formą, mąstymo, kuris sintezuoja patyrimo duomenis. Hėgelis apibrėžia S-ją kaip vientisumą daiktų neesminių, kintančių, laikinų pusių, kuriomis ji „atsiskleidžia kaip absoliutinė jų neigiamybė, t. y. kaip absoliutinė galia ir kartu kaip bet kurio turinio įvairovė”, „svarbią pakopą idėjos vystymosi procese” (žmogiškojo pažinimo), „bet kurio tolesnio tikrojo vystymosi pagrindą”. Su tuo yra susijęs supratimas, kad S. kartu esanti ir subjektas, t. y. aktyvus save gimdantis ir savaime besivystantis pradas. Kartu Hėgelis į S-ją žiūri idealistiškai, tik kaip į absoliutinės idėjos vystymosi momentą. Marksistinė filosofija kritiškai perdirba šias idėjas materializmo požiūriu. S. čia suprantama kaip materija ir kartu kaip visų savo kitimų „subjektas”, t. y. visų savo formos darinių priežastis, o todėl jai nereikia iš kitur einančios ypatingo, skirtingo nuo jos „subjekto” (dievo, dvasios, idėjos, „aš”, sąmonės, egzistencijos ir t. t.) veiklos. S. sąvokoje materija atsispindi ne jos priešingumo sąmonei aspektu, o visų jos judėjimo formų, visų skirtumų ir priešybių (taip pat įskaitant būties ir sąmonės priešybę) vienybės aspektu. „Kapitale” Marksas, analizuodamas vertę, pirmiausia nagrinėja jos S-ją, nepriklausomą nuo visų atskirų (ypatingų) jos reiškimosi formų (nuo mainomosios ir pridedamosios vertės, nuo pelno, rentos ir pan.). Bet kuri prekinė produkto forma ryšium su tuo nagrinėjama kaip „paprastas skirtumų neturinčio žmogaus darbo kondensatas”, kuris sudaro mainomosios vertės ir visų išsivysčiusių jos formų substanciją. Tik todėl ir buvo atskleista paslaptis pridedamosios vertės ir kapitalo, kurio pavidalu vertė atrodo esanti „savaime besivystanti, savaime judanti substancija”, „automatiškai veikiantis subjektas”. Šia prasme S. yra pagrindinė materialistinio monizmo kategorija, teorijos tikros, turiningos vienybės pagrindas ir sąlyga. Štai kodėl Leninas reikalavo „pagilinti materijos pažinimą iki substancijos pažinimo (supratimo)”, nurodydamas, kad „tikras priežasties pažinimas yra pažinimo pagilinimas nuo reiškinių išorės iki substancijos” (Raštai, t. 38, p. 145). Anti-substancialistinę poziciją filosofijoje gina neopozityvizmas, kuris laiko S-ją tariama ir todėl žalinga mokslui kategorija. Atsisakymas S. kategorijos, „substancinio” požiūrio praradimas griauna- teoriją, stumia ją į padriką ek-lektizmą, verčia formaliai jungti nesujungiamas pažiūras ir teiginius, yra, anot Markso, „mokslo kapas”.
SUBJEKTYVUSIS IDEALIZMAS — filosofijos kryptis, kurios atstovai arba neigia objektyvaus pasaulio egzistavimą, arba laiko jį kažkuo, ką visiškai sąlygojąs subjekto aktyvumas. Pasauliu, kuriame subjektas gyvena ir veikia, S. i. laiko subjekto pojūčių, pergyvenimų, veiksmų, nuotaikų pasaulį. Nuoseklus S. i. laikymasis veda į solipsizmą. Klasikiniai S. i. atstovai — Berklis, Hiumas, Fichtė. S. i. idėjas vystė ir Kantas. XIX—XX a. S. i. turi daug atmainų. Tai pirmiausia įvairios pozityvizmo mokyklos (machizmas, pragmatizmas, operacionalizmas, loginis empi-rizmas, lingvistinė filosofija ir pan.), gyvenimo filosoiija ir iš jos išaugęs egzistencializmas. Šiuolaikiniai S. i. šalininkai (skirtingai nuo XIX a. pabaigos—XX a. pradžios jo krypčių daugumos), pirmiausia įvairių pozityvizmo mokyklų atstovai, turi tendenciją pašalinti pernelyg ryškų subjektyvizmą, psichologizmą ir reliatyvizmą, jiems būdingi bandymai surasti kažkokius „visuotinai reikšmingų tiesų” skyrimo kriterijus. Žengiant tuo keliu, nyksta anksčiau buvusi labai ryški riba tarp subjektyviojo idealizmo ir objektyviojo idealizmo. Subjektyviojo ir objektyviojo idealizmo elementai jungiami, pvz., įvairiose neorealistinėse srovėse (Neo-realizmas). Šiuolaikinis S. i. vis dažniau dangstosi „realizmo” vėliava. Tačiau jame vis labiau ryškėja iracionalizmo bruožai (ypač egzistencializmo filosofijoje). Teorinis pažintinis S. i. pagrindas yra tai, kad absoliutinami aktyvus subjekto vaidmuo įvairiose veiklos srityse, pirmiausia subjektyvūs pažinimo momentai. Dialektinio materializmo filosofija parodo, kad aktyvus subjekto vaidmuo praktinėje gamybinėje, mokslinėje tiriamojoje ir visuomeninėje istorinėje veikloje nėra savavališkas. Jis ne tik neprieštarauja objektyvaus pasaulio ir nuo žmogaus sąmonės nepriklausančių jo dėsnių egzistavimui, o, priešingai, jų reikalauja. Subjektyvi pažinimo forma neatmeta jo objektyvaus turinio ir šaltinio. Dar daugiau, pati ši forma atspindi bendriausius objektyvaus pasaulio ir žmogaus praktikos bruožus. Todėl subjektyvų ir objektyvų momentus galima priešpastatyti tik pagrindinio filosofijos klausinio rėmuose. Kad objektyvus pasaulis nepriklauso nuo mūsų vaizdinių apie jį, kad pažinimas yra objektyvus, teisingas, žmogui įrodo praktika.
VISUOMENINĖ BŪTIS IR VISUOMENINE SĄMONĖ – dvi visuomenės gyvenimo pusės (materialinė ir dvasinė), tam tikru būdu tarpusavyje susijusios ir sąveikaujančios. V. b-mi marksizmas laiko materialinį visuomenės gyvenimą, materialinių gėrybių gamybą ir tuos santykius (klasinėje visuomenėje- klasinius), kurie užsimezga tarp žmonių šios gamybos procese. V. s. – tai pažiūros, vaizdiniai, idėjos, politinės, teisinės, estetinės, etinės ir kitokios teorijos, filosofija, moralė, religija ir kitos sąmonės formos. V. b. ir v. s. santykio klausimas yra pagrindinio filosofijos klausimo konkretizavimas visuomenės atžvilgiu. Prieš atsirandant marksizmui, filosofijoje viešpatavo pažiūra, kad sąmonė vaidinanti lemiamą vaidmenį visuomenės gyvenime. O iš tikrųjų sąmonė yra ne kas kita, kaip žmonių V. b. atsispindėjimas jų dvasiniame gyvenime. Šį teiginį, teikiantį visuomenės mokslui tvirtą mokslinį pagrindą, pirmieji suformulavo Marksas ir Engelsas “Vokiečių ideologijoje”: ,,.. .žmonės, vystantieji savo materialinę gamybą ir savo materialinį bendravimą (t. y. gamybinius santykius. – Red.), drauge su šia savo tikrove taip pat keičia ir savo mąstymą, ir savo mąstymo produktus. Ne sąmonė nulemia gyvenimą, bet gyvenimas nulemia sąmonę” (K. Marksas ir F. Engelsas, Vokiečių ideologija, Vilnius, 1974, p. 20-21). Marksizmas ne tik išaiškino šį lemiamą žmonių gyvenimui suprasti faktą. Jis taip pat parodė, kad V. b. ir v. s. santykiai yra ne paprasti, o sudėtingi, judrūs ir plėtojasi, vystantis ir darantis sudėtingesniam visuomenės gyvenimui. Pirmosiose istorijos pakopose V. s. formuojasi kaip betarpiškas žmonių materialinių santykių padarinys, o vėliau, visuomenei susiskaidžius į klases, atsiradus politikai, teisei, politinei kovai, V. b. daro lemiamą įtaką žmonių sąmonei per daugybę tokių tarpinių grandžių, kaip valstybė ir valstybinė santvarka, teisiniai ir politiniai santykiai ir pan., kurie taip pat daro didžiulę įtaką V. s-nei. Tokiomis sąlygomis betarpiškas V. s. kildinimas iš materialinių santykių reiškia vulgarizavimą ir supaprastinimą. Kartu marksizmas reikalauja matyti ir turėti galvoje didelį V. s. vaidmenį bei jos poveikį pačios V. b. vystymuisi. Absoliučiai priešpastatyti šias dvi žmonių gyvenimo puses galima, tik sprendžiant pagrindinį klausimą, kas yra pirminis ir kas yra antrinis dalykas. Už šio klausimo ribų toks absoliutus priešpastatymas netenka prasmės, ir vienais ar kitais laikotarpiais V. s. vaidmuo gali pasidaryti ir pasidaro net lemiamas, nors ir tuomet ją galiausiai apsprendžia ir sąlygoja V. b. V. s. ir įvairios jos formos, nors ir priklausydamos nuo V. b., yra santykinai savarankiškos. Sis savarankiškumas reiškia, kad visuomenės materialinio gyvenimo pakitimai niekada iš naujo nesukuria V. s. produktų, nes dvasiniai vaizdiniai – mokslinės, filosofinės, meninės ir kitokios idėjos – priklauso nuo anksčiau sukauptos medžiagos ir turi tam tikrą vidinę savo raidos logiką. Be to, materialinių santykių pakitimai negali sukelti staigaus, automatinio V. s. pakitimo, nes dvasiniai žmonių vaizdiniai yra labai inertiški, ir tik naujų ir senų vaizdinių kovoje dėsningai nugali tie, kuriuos sužadina lemiami pakitusio visuomenės gyvenimo, naujos būties poreikiai. Marksistinė V. b. ir v. s. teorija turi didžiulę metodologinę reikšmę, padeda moksliškai kelti ir praktiškai spręsti visuomenės gyvenimo problemas.
PSICHIKA (gr. psyche — siela) — gyvosios sistemos signalinės sąveikos su aplinka produktas. Betarpiškai žmogui P. yra savistabai prieinami vadinamieji žmogaus subjektyvaus pasaulio reiškimai: poįūčiai, suvokimai, vaizdiniai, mintys, jausmai ir pan. Kalbant apie P. esmę, reikia skirti jos filosofinę sąvoką ir konkrečią mokslinę sąvoką. Filosofinė P. sąvoka yra tiesiogiai susijusi su pagrindiniu filosofijos klausimu. Šiuo atžvilgiu P. sąvoką dialektinis materializmas tapatina su sąvokomis „sąmonėj, „mąstymas”, „pažinimas”, „protas”, „idėja”, „dvasia” ir pan., laikydamas ją ypatinga labai organizuotos materijos savybe, kuri yra objektyvios tikrovės atspindys idealiais vaizdais. Materija ir P. yra priešingos, tačiau, tik sprendžiant pagrindinį filosofijos klausimą, t. y. sąmonės ir būties santykio klausimą, nes psichika už materijos ribų ir nepriklausomai nuo jos negali egzistuoti. „Už šitų ribų, — rašė V. Leninas, — operuoti materijos ir dvasios priešingumu, fiziško ir psichiško priešingumu, kaip absoliučiu priešingumu, būtų milžiniška klaida” (Raštai, t. 14, p. 230). Kaip psichologinė sąvoka P. yra gyvajai sistemai (gyvulio, žmogaus) specifiškas signalinės sąveikos su aplinkiniu pasauliu produktas ir kartu jos sąlyga. Vykstant šiai sąveikai, smegenyse (pvz., žmogaus) formuojasi dinaminės struktūros (psichiniai modeliai), atspindinčios žmogaus aplinką ir vidinę .jo organizmo sistemos būklę; atspindėdami tikrovę, šie modeliai kartu yra ir žmogaus sąveikos su aplinkiniu pasauliu reguliatoriai, padeda žmogui orientuotis jame, naudojant informacijos nešėjus ir ją apdorojant. P. kaip materiali struktūra, kuriai būdinga atspindėjimo funkcija, nėra vien nervinis veiksnys: kiekvienas atskiras šios struktūros elementas susidaro pagal fiziologijos dėsnius, vykstant organizmo organų ir audinių sąveikai; bet pati P. susidaro, vykstant signalinei individo ir aplinkos sąveikai, ir šia prasme formuojasi pagal kitus, psichologinius, dėsnius. P. atsiradimas susijęs su gyvybės raida, su gyvųjų būtybių ir aplinkos sąveikos formų sudėtingėjimu, su signalinių ryšių atsiradimu. Gyvūnams evoliucionuojant, formavosi specialus P. organas — nervų sistema, o vėliau — aukščiausias jos skyrius — smegenys. Žmogaus P. išsivystė socialinio bendravimo, darbo procese, būdama neatskiriamai susijusi su kalbos vystymusi. Ji kokybiškai skiriasi nuo gyvulių P. — biologinio vystymosi produkto. Žmogaus P. ypatybę sudaro tikrovės įsisąmoninimas, leidžiantis sąmoningai numatyti įvykius ir planuoti savo veiksmus. Perėjimas į aukščiausią P. išsivystymo formą buvo susijęs su P. organo — smegenų — persitvarkymu: žmogaus fazėje prie gyvulių nervinės veiklos mechanizmų prisidėjo antrosios signalinės sistemos — tikrovės signalizavimo žodžiu (I. Pavlovas) — mechanizmai. Žmogaus P. iš pat pradžių yra visuomeninis istorinis produktas. Individualiai besivystanti šiuolaikinio žmogaus P. formuojasi, jam įsisavinant istoriškai susidariusias veiklos formas (Psichologija, Aukštoji nervinė veikla).
SĄMONĖ — aukščiausia, tik žmogui būdinga objektyvios tikrovės atspindėjimo forma. S. yra visuma psichinių procesų, aktyviai dalyvaujančių žmogui suvokiant objektyvų pasaulį ir savo būtį. Ji atsiranda darbinės, visuomeninės gamybinės žmonių veiklos procese ir yra neatskiriamai susijusi su kalba, kuri tokia pat sena, kaip ir S. Vos tik gimęs, žmogus atsiduria ankstesnių kartų rankomis sukurtų daiktų pasaulyje ir formuojasi tiktai mokomas tikslingai juos vartoti. Jo santykiavimo su tikrove būdą lemia ne tiesiogiai jo kūno sandarą (kaip gyvulių), o daiktinės veiklos įgūdžiai, įgyjami tik bendraujant su kitais žmonėmis. Istoriškai susiformavusių daiktinės veiklos būdų, ypač kalbos, įsisavinimas individo santykį su išoriniu pasauliu padaro tarpišku šio pasaulio daiktų savybių pažinimu. Žmogus tiek išsiskiria iš objektyvios tikrovės ir priešpastato save jai, kiek jo veiksmai yra tikslingi, t. y. kiek savo aktyvioje gyvenimo veikloje vadovaujasi objektų realių savybių suvokimu arba pažinimu. Kaip tik todėl, kad žmogus elgiasi su objektais, juos suprasdamas, žinodamas, jo santykiavimo su pasauliu būdas ir vadinamas S-ne. Be supratimo, be žinių, kurias neša visuomeninė istorinė daiktinė veikla ir žmonių kalba, nėra ir S. Kiekvienas jutimiškas daikto atvaizdas, kiekvienas pojūtis arba vaizdinys tiek yra S. dalis, kiek jie turi tam tikrą prasmę visuomeninės veiklos dėka įgytų žinių sistemoje. Žinios, reikšmės ir prasmė, išsaugomos kalboje, valdo ir diferencijuoja žmogaus jausmus, valią, dėmesį ir kt. psichinius aktus, sujungdamos juos į vieningą S. Istorijos sukauptos žinios, politinės ir teisinės idėjos, meno laimėjimai, moralė, religija ir visuomeninė psichologija sudaro visos visuomenės S. (Visuomeninė būtis ir visuomeninė sąmonė). Tačiau S. negalima tapatinti tiktai su žinojimu, loginiu mastymu. Be visos psichinės sferos gyvos, jutimiškai valingos, aktyvios veiklos iš viso nėra mąstymo. Jeigu žmogus tiktai atlikinėtų vieną po kitos logines operacijas, bet praktiškai nejus-. tų, nejaustų, neišgyventų nuolatinio savo sąvokų reikšmių santykio su aktyviais tikrovės veiksmais ir suvokimais, tai jis nesuprastų ir nesuvoktų nei tikrovės, nei savęs paties, t. y. neturėtų nei S., nei savimonės. Kita vertus, negalima tapatinti sąvokų „psichika” ir ,,S.”, t. y. negalima manyti, kad visi žmogaus psichiniai procesai kiekvienu momentu yra įsijungę į S. Kai kurie psichiniai išgyvenimai tam tikrą laiką gali būti tartum ,,už S. slenksčio” (Pasąmonė). S., absorbuodama istorinį patyrimą, ankstesnės istorijos suformuotas žinias ir mąstymo metodus, įsisavina tikrovę idealiai, kartu keldama naujus tikslus, uždavinius, kurdama būsimų įrankių projektus, vairuodama visą praktinę žmogaus veiklą. S. formuojasi veikloje, kad savo ruožtu darytų įtaką šiai veiklai, ją apspręsdama ir reguliuodama. Praktiškai įgyvendindami savo kūrybinius sumanymus, žmonės pertvarko gamtą, visuomenę, o tuo būdu ir save. Šia prasme, pažymėjo Leninas „žmogaus sąmonė ne tik atspindi objektyvųjį pasaulį, bet ir jį kuria” (Raštai, t. 38, p. 197). Visos ideologinės, pasaulėžiūrinės kovos metu moksle opiausia bei pagrindinė problema buvo ir lieka S-nės ir jos santykio su materija problema (Pagrindinis filosofijos klausimas), Marksizmui, materialistiškai suprantančiam istoriją, pirmą kartą pavyko moksliškai išspręsti šią problemą ir kartu sukurti tikrai mokslinę filosofiją.
PASĄMONĖ — charakteristika aktyvių psichinių procesų, kurie, tam tikru momentu nebūdami sąmonės prasminės veiklos centras, daro įtaką sąmoningų procesų vyksmui. Pvz., tai, apie ką tam tikru momentu žmogus betarpiškai negalvoja, bet kas yra jam žinoma ir asociacijomis susiję su jo minties objektu, gali kaip prasminė potekstė veikti minties eigą, ją lydėti ir pan. Lygiai taip pat ir suvokiama (nors tiesiogiai ir neįsisąmoninama) aplinkybių, situacijos, automatinių veiksmų (judesių) įtaka visuose sąmoninguose aktuose būna kaip pasąmoninis suvokimas. Tam tikrą prasminį vaidmenį vaidina ir kalbos kontekstas, neišsakyta, bet tarsi iš pačios frazės konstrukcijos kylanti mintis. P’je nėra nieko, kas būtų mistiška ar nepažinu. Šie reiškiniai — pašalinis sąmoningos veiklos produktas ir apima psichinius procesus, kurie tiesiogiai nedalyvauja, įsisąmoninant objektus, į kuriuos tam tikru momentu sutelktas žmogaus dėmesys. Apie idealistinius P. sąvokos iškraipymus žr. str. Nesąmoningumas, Froidizmas.
FROIDIZMAS — psichoanalizės teorijos ir metodo pavadinimas. Taip pavadintas austrų gydytojo neuropatologe ir psichiatro Zigmundo Froido (1856—1939) vardu. Froidas, tirdamas patologinių psichikos procesų priežastis, ryžtingai atsisakė iš esmės vulgarių materialistinių mėginimų aiškinti psichikos aktų turinio pakitimus fiziologinėmis priežastimis. Bet kartu jis visiškai nukrypo nuo materialistinės pasaulėžiūros, atsisakė objektyvių psichikos tyrimo metodų ir sukūrė apskritai savavališką, išgalvotą, subjektyvistinę teoriją. Jos esmę sudaro psichikos atplėšimas nuo materialinių jos atsiradimo sąlygų ir priežasčių. Psichika laikoma kažkokiu savarankišku reiškiniu, kuris egzistuojąs lygiagrečiai su materialiais procesais (Psichofizinis paralelizmas) ir kurį valdančios ypatingos, nepažinios, amžinos psichinės jėgos, esančios už sąmonės ribų (nesąmoningumas). Žmogaus sielą valdą, kaip lemtis, nuolatiniai psichiniai nesąmoningų malonumo (pirmiausia lytinio), agresijos siekimų konfliktai su „realybės principu”, prie kurio prisitaikanti sąmonė. Visas psichines žmogaus būsenas, visus jo veiksmus, o po to ir visus istorijos įvykius bei visuomenės reiškinius Froidas perleidžia per psichoanalizės prizmę, t. y. aiškina kaip nesąmoningų, ir pirmiausia seksualinių, potraukių pasireiškimą. Šitaip idealybė — psichiška (ir pirmiausia nepažinus „Tas” — nesąmoningumas) Froido teorijoje tampa žmonijos istorijos, moralės, meno, mokslo, religijos, valstybės, teisės, karų ir pan. priežastimi. Šiuolaikiniai F. šalininkai — neofroidistai, „kultūrinės psichoanalizės” mokyklų atstovai (Hornis, Kardineris, Aleksanderis ir kt.) palieka nepaliestą pagrindinę idealistinę Z. Froido liniją, atsisakydami tik tendencijos visuose žmogaus gyvenimo reiškiniuose įžvelgti seksualinę esmę ir kai kurių kitų metodologiniu požiūriu neesminių klasikinio F. ypatybių. Froidistinė koncepcija padarė ir tebedaro didelę įtaką įvairioms buržuazinės kultūros sritims ir ypač žymią —: buržuazinio meno teorijai ir jo kūriniams. Mažesnę įtaką šiuo metu F. daro neurologijai ir psichiatrijai.
EMPIRIZMAS (gr. empeiria — patyrimas) — mokymas pažinimo teorijoje, laikantis jutiminį patyrimą vieninteliu žinių šaltiniu, teigiantis, kad visas žinojimas pagrindžiamas patyrime ir patyrimo būdu. Idealistinis E. (Berklis, Hiumas, Machas, Avenarijus, Bogdanovas, šiuolaikinis loginis empirizmas ir t. t.) apriboja patyrimą pojūčių arba vaizdinių visuma, neigdamas, kad patyrimo pagrindą sudaro objektyvus pasaulis. Materialistinis E. (F. Bekonas, Hobsas, Lokas, XVIII a. prancūzų materializmas) laikosi nuomonės, kad jutiminio patyrimo šaltinis yra objektyviai egzistuojantis išorinis pasaulis. Tačiau pagrindinis priešingumas tarp E. ir racionalizmo reiškiasi, ne sprendžiant žinojimo kilmės arba šaltinio klausimą: kai kurie racionalistai sutinka, kad prote nėra nieko, ko anksčiau nebūtų buvę pojūčiuose. Svarbiausias nesutarimo punktas yra tai, kad E. visuotinį ir būtiną žinių pobūdį kildina ne iš paties proto, o iš patyrimo. Kai kurie empirikai (pvz., Hobsas, Hiumas), racionalizmo veikiami, padarė išvadą, kad patyrimas negali suteikti pažinimui būtinos ir visuotinės reikšmės. E. ribotumą sudaro tai, kad jis metafiziškai perdeda jutiminio pažinimo, patyrimo vaidmenį ir nepakankamai vertina mokslinių abstrakcijų bei teorijų vaidmenį pažinime, neigia aktyvų mąstymo vaidmenį ir santykinį jo savarankiškumą. Šiuos trūkumus įveikė marksistinė filosofija, nagrinėdama visus pažinimo klausimus iš dialektikos, praktikos pozicijų (Pažinimas, Teorija ir praktika, Stebėto j iškurnąs).
EMPIRIZMAS (gr. empeiria — patyrimas) — mokymas pažinimo teorijoje, laikantis jutiminį patyrimą vieninteliu žinių šaltiniu, teigiantis, kad visas žinojimas pagrindžiamas patyrime ir patyrimo būdu. Idealistinis E. (Berklis, Hiumas, Machas, Avenarijus, Bogdanovas, šiuolaikinis loginis empirizmas ir t. t.) apriboja patyrimą pojūčių arba vaizdinių visuma, neigdamas, kad patyrimo pagrindą sudaro objektyvus pasaulis. Materialistinis E. (F. Bekonas, Hobsas, Lokas, XVIII a. prancūzų materializmas) laikosi nuomonės, kad jutiminio patyrimo šaltinis yra objektyviai egzistuojantis išorinis pasaulis. Tačiau pagrindinis priešingumas tarp E. ir racionalizmo reiškiasi, ne sprendžiant žinojimo kilmės arba šaltinio klausimą: kai kurie racionalistai sutinka, kad prote nėra nieko, ko anksčiau nebūtų buvę pojūčiuose. Svarbiausias nesutarimo punktas yra tai, kad E. visuotinį ir būtiną žinių pobūdį kildina ne iš paties proto, o iš patyrimo. Kai kurie empirikai (pvz., Hobsas, Hiumas), racionalizmo veikiami, padarė išvadą, kad patyrimas negali suteikti pažinimui būtinos ir visuotinės reikšmės. E. ribotumą sudaro tai, kad jis metafiziškai perdeda jutiminio pažinimo, patyrimo vaidmenį ir nepakankamai vertina mokslinių abstrakcijų bei teorijų vaidmenį pažinime, neigia aktyvų mąstymo vaidmenį ir santykinį jo savarankiškumą. Šiuos trūkumus įveikė marksistinė filosofija, nagrinėdama visus pažinimo klausimus iš dialektikos, praktikos pozicijų (Pažinimas, Teorija ir praktika, Stebėto j iškurnąs).
RACIONALIZMAS (lot. rationalis — protingas). 1. Pažinimo teori loję mokymas, kad visuotinumas ir būtinumas — loginiai tikrojo žinojimo požymiai — negalį būti išvesti iš patyrimo ir jo apibendrinimų; jie galį būti paimti tik iš paties proto: arba iš protui įgimtų sąvokų (Dekarto įgimtų idėjų teorija), arba iš sąvokų, egzistuojančių tik įgimtų gabumų, proto polinkių pavidalu. Patyrimas jų atsiradimui darąs tam tikrą skatinamąjį poveikį, tačiau besąlyginio visuotinumo ir besąlyginio būtinumo pobūdį jiems suteikia ankstesni už patyrimą ir nuo jo neva nepriklausantys proto įžvelgimai arba apriorinės formos. Šia prasme R. priešingas empirizmui. R. atsirado, mėginant paaiškinti matematikos ir matematinės gamtotyros tiesų logines ypatybes. Jo atstovai XVII a. — Dekartas, Spinoza, Leibnicas, XVIII a. — Kantas, Fichtė, Selingas, Hėgelis. R. ribotumas yra tai, kad jis neigia visuotinumo ir būtinumo atsiradimą iš patyrimo. R. absoliutina besąlygišką šių loginių požymių pobūdį nežino dialektikos, būdingos žinojimo perėjimui nuo mažesnio visuotinumo ir būtinumo prie vis didesnio ir besąlygiškesnio. R. ribotumą įveikė tik marksizmas, pažinimą tiriantis vienybėje su praktika (Pažinimas, Teorija ir praktika). R. daugiapusiškai pasireiškia įvairiose žinojimo srityse. Psichologijoje R. į pirmą vietą kelia intelektines psichines funkcijas, laikydamas, pvz., valią protu (Spinoza); etikoje — racionalinius moralinės veiklos motyvus ir principus; estetikoje racionalinį (intelektualinį) kūrybos pobūdį. Visais šiais atvejais R. reiškia tikėjimą protu, proto įžvelgimo akivaizdumu, įrodymo galia. Šia prasme R. yra priešingas iracionalizmui. 2. Teologijoje R. yra kryptis, teigianti, kad priimtinos tik tos tikėjimo dogmos, kurias protas laiko suderinamomis su logika ir proto argumentais.
SENSUALIZMAS (lot. sensus —jutimas, pojūtis) — gnoseologinė doktrina, svarbiausiu pažinimo šaltiniu laikanti pojūti. Pojūčius laikydamas objektyvios realybės atspindžiu, nuoseklusis S. tam tikromis sąlygomis veda į materializmą (Holbachas, Helvecijus, Fojerbachas). Bet jeigu pojūčiuose įžvelgiama tik tai, kas subjektyvu, už ko nieko nesą arba esąs nepažinus „daiktas savyje”, tai S. veda į subjektyvųjį idealizmą (Berklis, Hiumas, Kantas, Machas, Avenaiijus, Bogdanovas). Todėl S. pats savaime dar nereiškia materialistinės filosofijos linijos. Nors jis ir suvaidino didelį vaidmenį materialistinės filosofijos raidoje, jo ribotumas dažnai padarydavo jį bejėgį kovoje su idealizmu. Pojūčiai gali tapti būtina pažinimo puse, tik sudarydami organišką vienybę su kitomis pažinimo proceso pusėmis — praktika ir abstrakčiu mąstymu (Pažinimas, Teorija ir praktika, Stebėtojiškumas, Empiriz-mas, Racionalizmas).
A PRIORI (lot. iš pat pradžių) – idealistinės filosofijos terminas, reiškiantis žinojimą, įgytą iki patyrimo ir nepriklausomai nuo jo, iš pat pradžių būdingą sąmonei, skirtingai nuo a posterio-ii – žinojimo, įgyto patyrimu ir patyrimo dėka. Toks priešpastatymas ypač būdingas filosofijai Kanto, kuris, jutiminių suvokimų būdu įgytą žinojimą laikydamas netikru, jam kaip tikro žinojimo sąlygas priešpastatydavo apriorines jutimiškumo formas (erdvę ir laiką) ir intelekto formas (priežastį, būtinumą ir t. t.). Dialektinis materializmas neigia bet kokį apriorinį žinojimą.
KANTAS Imanuelis (1724—1804) — vok. filosofas ir mokslininkas, vok. klasikinio idealizmo pradininkas. Gimė, mokėsi ir dirbo Karaliaučiuje, kur 1755—1770 m. buvo univ. docentas, o 1770—1796 —prof. K. — „kritinio”, arba „transcendentalinio”, idealizmo pradininkas. Vadinamuoju „ikikritiniu” laikotarpiu (iki 1770) K. sukūrė „nebulinę” kosmogonijos hipotezę, kuri aiškina, kad planetų sistema atsiradusi ir išsivysčiusi iš pradinio „ūko”. Tuo pat metu K. iškėlė hipotezę, kad už mūsų Galaktikos egzistuojanti Didžioji galaktikų visata, išplėtojo teoriją apie Žemės sukimosi per parą sulėtėjimą dėl potvynių trinties, taip pat judėjimo ir rimties santykinumo koncepciją. Šie tyrinėjimai, kuriuos jungia materialistinė visatos ir Žemės natūralaus išsivystymo idėja, turėjo didelę reikšmę dialektikos formavimuisi. „Ikikritinio” laikotarpio filosofiniuose veikaluose K. nužymėjo — dėl empirizmo ir Hiumo skepticizmo įtakos — skirtumą tarp realaus pagrindo ir loginio pagrindimo, ėmė vartoti filosofijoje neigiamų dydžių sąvoką ir išjuokė amžininkų susižavėjimą mistika bei „dvasiaregyste”. Visuose šiuose veikaluose apribojamas dedukcinių formaliųjų mąstymo metodų vaidmuo patyrimo naudai. 1770 m. prasidėjo K. „kritinių” pažiūrų laikotarpis; 1781 m. išėjo „Grynojo proto kritika”, po jos pasirodė „Praktinio proto kritika” (1788) ir „Sprendimo galios kritika” (1790). Juose nuosekliai dėstoma: „kritinė” pažinimo teorija, etika, estetika ir gamtos tikslingumo koncepcija. „Kritinio” laikotarpio darbuose K. įrodinėja, kad negalima sukurti spekuliatyvios filosofijos (to meto terminija — metafizikos”) sistemos, preliminariai neištyrus pažinimo formų ir mūsų sugebėjimo pažinti ribų. Atlikdamas šiuos tyrimus, K. nukrypsta į agnosticizmą, ima teigti, kad daiktų, tokių, kokie jie egzistuoja patys savaime („daiktų savyje”), prigimtis iš principo esanti mums nepažini: pažinti esą galima tik „reiškinius’1, t. y. būdą, kuriuo daiktai atsiskleidžia mūsų patyrime. Tikrasis teorinis pažinimas būdingas tik matematikai ir gamtos mokslams. Jį sąlygoja, pasak K., tai, kad mūsų sąmonėje esančios „apriorinės” jutiminio stebėjimo formos, tokios pat apriorinės intelekto formos, arba sąvokos, ir jutiminės įvairovės ir intelekto sąvokų ryšio, arba sintezės, apriorinės formos, kuriomis remiasi, pvz., substancijų pastovumo dėsnis, priežastingumo dėsnis, substancijų ‘sąveikos dėsnis. Prote, anot K., slypi nenykstantis besąlygiško žinojimo siekimas,- atsirandantis dėl aukščiausių etinių poreikių. Šio siekimo verčiamas, žmogaus intelektas mėgina spręsti tokius klausimus, kaip pasaulio ribos arba jo begalybė erdvėje ir laike, nedalių pasaulio elementų egzistavimo galimybė, pasaulyje vykstančių procesų pobūdis, dievas kaip besąlygiškai būtina esybė. K. manė, kad vienodai gali būti įrodomi priešingi sprendiniai: pasaulis ir baigtinis, ir beribis; egzistuoja nedalios daleles (atomai) — ir tokių dalelių nėra; visi procesai vyksta priežasčių sąlygojami — ir yra tokių procesų (poelgių), kurie vyksta laisvai; egzistuoja besąlygiškai būtina esybė — ir tokios esybės nėra. Taigi protas iš prigimties esąs antino-miškas, t. y. suskyląs į prieštaravimus. Tačiau šie prieštaravimai, K. nuomone, vis dėlto tėra tariami. Mįslės įminimas— žinojimo apribojimas tikėjimo naudai, „daiktų savyje” ir „reiškinių” skyrimas, „daiktų savyje” pripažinimas nepažiniais. Tad žmogus kartu esąs ir nelaisvas (kaip būtybė reiškinių pasaulyje), ir laisvas (kaip nepažinaus viršjutiminio pasaulio subjektas); dievo egzistavimas neįrodomas (žinių atžvilgiu), ir kartu yra būtinas tikėjimo postulatas, kuriuo remiasi mūsų įsitikinimas, kad pasaulyje egzistuoja moralinė tvarka, ir t. t. Šis mokymas apie proto antinomiškumą, kuriuo K. grindė „daiktų savyje” ir „reiškinių” dualizmą ir agnosticizmą, paskatino vystyti pozityvią dialektiką klasikiniame vok. idealizme. Priešingai, pažinimo, elgesio ir kūrybos supratimo srityje šis mokymas liko dualizmo, agnosticizmo ir formalizmo nelaisvėje. Antai pagrindiniu etikos dėsniu K. laikė besąlygišką paliepimą (Kategorinis imperatyvas), reikalaujantį vadovautis tokia taisykle, kuri visiškai nepriklausomai nuo poelgio moralinio turinio galėtų tapti visuotiniu elgesio dėsniu. Estetikoje grožį *jis telaiko „nesuinteresuotu” pasitenkinimu, nepriklausomu nuo to, egzistuoja ar neegzistuoja objektas, pavaizduotas meno kūrinyje, ir sąlygojamu tik formos. Beje, nuosekliai laikytis savo formalizmo K. negalėjo: etikoje — priešingai formaliajam kategorinio imperatyvo pobūdžiui — jis iškėlė kiekvienos asmenybės, kuri neturi būti aukojama net visos visuomenės gerovei, savaiminio vertingumo principą; estetikoje — priešingai formalistiniam grožio supratimui — aukščiausia meno rūšimi paskelbė poeziją, nes ji pakylanti iki idealo vaizdavimo, ir t. t. Pažangus buvo K. mokymas apie antagonizmų vaidmenį istoriniame visuomenės gyvenimo procese ir amžinosios taikos būtinumo koncepciją. Priemone taikai pasiekti ir išsaugoti K. laikė tarptautinės prekybos plėtojimą ir abipusiškai naudingą skirtingų valstybių bendravimą. Kupina prieštaravimų, K. teorija padarė didžiulę įtaką paskesnei mokslinės ir filosofinės minties raidai. Marksizmo-leninizmo klasikai, kritikuodami K., parodė, kad socialinė jo klydimų, prieštaravimų ir nenuoseklumo priežastis buvo to meto vok. buržuazijos atsilikimas ir silpnumas. XIX a. pabaigos — XX a. pirmosios pusės degraduojanti buržuazinė mintis panaudojo K. nenuoseklumą, perėmė kai kurias jo klaidingas koncepcijas savo reakcinėms teorijoms pagrįsti (Neokantizmas, Etinis socializmas, Marburgo mokykla, Badeno mokykla).

Leave a Comment