Visame pasaulyje galioja taisyklė, kad ištikus nelaimei laivo radistas iki paskutinės minutės pasilieka savo darbo vietoje ir siunčia SOS signalus. Lietuvos radistai nepaisydami mirtino pavojaus nepriekaištingai atliko savo pareigą Tėvynei. Jie žinojo- jei nenutils radijas, Lietuva nebus atskirta nuo pasaulio. Lietuvos radijo ir televizijos centro darbuotojų pastangų ir sumanumo dėka, net ir užėmus TV bokštą, Vilniuje buvo galima matyti Nepriklausomos Lietuvos televiziją ir visą parą girdėti radijo programą. Lietuvos įmonės tomis dienomis nesiskyrė su radijo imtuvais. Namuose, darbe, gatvėje, parduotuvėje- visur klausė žinių. Jos buvo ne mažiau reikalingos už kasdieninę duoną, kad Nepriklausoma Lietuva išgyventų. Daugelis Lietuvos radijo ir televizijos centro darbuotojų yra apdovanoti Sausio 13-osios medaliais. Jie nelaiko savęs didvyriais, o mano, kad tai daryti buvo jų pareiga. Net ir po dešimties metų dauguma jų nelinkę dalytis siaubingais prisiminimais. Tegu papasakoja apie juos faktai. Sausio 13 d. 2 val. Nakties, okupantams nutraukus Vilniaus radiją ir televiziją, pradėjo veikti nedidelio galingumo stotis Kaune, Sitkūnuose.
1991 01 13 Okupacija
Okupacijos metu: Lietuvos radijo ir televizijos centro darbuotojai sumontavo ir 11 kanalu pradėjo transliuoti Nepriklausomos Lietuvos televizijos laidas iš Aukščiausiosios Tarybos. Kitą 100 W TV siųstuvą pastatė Laisvės prospekte 50. Sumontavo siųstuvą miške Šalčininkėliuose, taip pat Žirmūnuose. Sumontavo ir pradėjo eksploatuoti 1 kW radijo siųstuvą “Lietuvos spauda” rūmuose. Lietuvos radijo ir televizijos centro radijo megėjai mėgėjišką TB radijo stotį (LY2WR) perkėlė į Aukščiausiąją Tarybą kaip alternatyvią ryšio priemonę susisiekti su pasauliu.
1991 08 21
TSRS kariuomenei pasitraukus 18 val. 30 min. UTB cecho darbuotojai grįžo į bokštą. Iki 21 valandos siųstuvai jau dirbo.
1991 08 25
Vėl dirbo visi UTB siųstuvai.
Liūdesio ir vilties bokštas
Vilniaus televizijos bokštas yra ne tik įspūdingas statinys, bet ir lietuvių tautos laisvės bei nepriklausomybės simbolis, primenantis mums kruvinąjį Sausio Sekmadienį.
1990 m. kovo 11 dieną Lietuvai paskelbus nepriklausomybės atkūrimą, Maskva ėmėsi žygių nuslopinti “sukilusią respubliką”. Lietuvoje dislokuotų TSRS karinių dalinių vadovybė ėmė sąmoningai didinti įtampą, bandyti išprovokuoti susirėmimus, kad galėtų įvesti karinį valdymą. Ypač padėtis paaštrėjo 1990 gruodžio mėnesį. 1991 m. sausio 10 dieną TSRS prezidentas Michailas Gorbačiovas tiesiogiai kreipėsi ultimatyviu laišku į Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą siūlydamas “tučtuojau visiškai atkurti TSRS konstitucijos ir Lietuvos TSR konstitucijos galiojimą, atšaukti anksčiau priimtus antikonstitucinius aktus”.
Sausio 12 dieną 11 val. 15 min. iš karinio Šiaurės miestelio gauta informacija, kad Vilniuje rengiamos karo pratybos (!), todėl gatvėse pasirodys šarvuota technika. Jau 11 val. 45 min. šarvuočiai apsupo automatinę telefono stotį Viršuliškėse, 12 val. 45 min. įsiveržė į Spaudos rūmus.
1991 m. sausio 13-osios naktį KGB specialiosios paskirties grupė “Alfa” apsupo Vilniaus televizijos bokštą ir jį gynusius civilius. Šturmo metu žuvo ir mirė nuo sužalojimų 11 žmonių- Loreta Asanavičiūtė, Virginijus Druskis, Darius Gerbutavičius, Rolandas Jankauskas, Rimantas Juknevičius, Algimantas Kovaliukas, Vidas Maciulevičius, Titas Masiulis, Apolinaras Povilaitis, Ignas Šimulionis, Vytautas Vaitkus. Pusė jų buvo jaunesni nei 25 metų. Šimtai buvo sužeista.
Lietuvos Generalinė Prokuratūra, po ilgų ir kruopščių tyrimų, su visu atsakingumu pareiškė, kad kruvinosios nakties padarinius sukėlė TSRS ginkluotųjų pajėgų veiksmai. TSRS kariuomenė prie Respublikos ryšių atvyko, vykdydama iš anksto suplanuotos ir kruopščiai parengtos operacijos planą, siekdama nuversti teisėtai išrinktą Parlamentą ir Vyriausybę.
Daugiau kaip 1000 žmonių paliudijo, jog šturmuodami bokštą kariškiai šaudė iš šaunamųjų ginklų, tankų, mėtė sprogstamuosius įtaisus ir kitus daiktus, skirtus kūnui žaloti. Tyrimo metu apklausti visi liudytojai ir nukentėjusieji paliudijo, kad šaudė tik kareiviai, o ginantys TV bokštą civiliai gyventojai buvo beginkliai, susirinkę taikiai saugoti pastatus, nes buvo įspėti, kad šie pastatai bus puolami.
Nė vienas tarybinis kareivis prie TV bokšto nežuvo ir nebuvo sužalotas. TSRS Generalinio prokuroro tvirtinimas apie tai, kad žmonės Vilniuje buvo tyčia stumdomi po tankais, nepagrįstas. Nustatyta, kad kartu su Loreta Asanavičiūte tankas parbloškė ir sužalojo dar dvi moteris ir vyrą, kurio stovėjo greta. Nukentėjusieji bei 10 liudytojų parodė, kad tankistas užvažiavo ant stovėjusių ir prispaudė juos vikšrais. Šis įvykis užfiksuotas dviejų fotografų, jį paliudija ir tanko ekipažo pokalbis su vadovybe.
Dar šiandien šūvių pėdsakai matomi tarp TV bokšto antrojo aukšto langų. Žuvusiojo V.Maciulevičiaus brolis paliudijo, jog desantininkai paleido 3-4 salves virš gynėjų galvų. Po vienos iš salvių jis pamatė, kad greta jo stovėjęs brolis parkrito, jam iš skruosto fontanu liejosi kraujas. Teismo medicininė ir balistinė ekspertizės patvirtino, kad V. Maciulevičius žuvo nuo sužeidimo į galvą iš viršaus nuo rikošetuojančios kulkos.
Šturmo metu bokšto viduje, siųstuvų salėje buvęs Siuntimo tarnybos viršininkas Algirdas Ramanauskas prisimena: “mes buvome užsibarikadavę. Išlaužė duris, bet 15 min. mūsų nerado, nes ceche buvo tamsu, užgesinome šviesą. Mūsų neradę, ėmė šaudyti pro langus į lauką…, manėme, kad mus sušaudys.”
Tik 1991 m. rūgpjūčio 23 dieną, nepavykus Maskvos perversmui, TSRS kariuomenė pasitraukė iš Vilniaus televizijos bokšto.
Filmavimo kamerų dėka visas pasaulis sužinojo tiesą apie Sausio 13-osios įvykius Vilniuje. Istorija ir laikas pateiks nuosprendį nusikaltėliams.
Gynėjų žuvimo vietas šiandien žymi nedideli granito obeliskai bei šalia pasodinti medžiai: ten kur krito vyrai- auga ąžuolai, o Loretos Asanavičiūtės žuvimo vietoje- liepaitė. Žuvusiųjų tarpe dominuoja vilniečiai. Jų vardais šiandien pavadintos Karoliniškių mikrorajono gatvės.