Filosofijos kilmės aptarimas K.Jasperso “Filosofijos įvade”

Įvadas

Filosofija yra tokia pat sena kaip religija ir senesnė už visas bažnyčias. Savo kūrėjų didybe ir tyrumu ir savo ištikimybe tiesai ji beveik visada prilygo jai svetimo religinio pasaulio rangui. Tačiau šio pasaulio atžvilgiu ji yra bejėgė, nes neturi savos socialinės institucijos. Jos gyvastį palaiko atsitiktinė pasaulio galingųjų – neišskiriant nė bažnyčios – globa. Kad galėtų pasirodyti objektyviu kūrinio pavidalu, jai reikalinga palanki sociologinė situacija. Savo autentiškąją realybe ji gali atsiverti bet kada ir kiekvienam žmogui; kokiu nors pavidalu ji egzistuoja visur, kuur tik gyvena žmonės.

Kas yra filosofija ir ko ji verta – ginčijamas dalykas. Iš jos laukiama nepaprastų atradimų, arba ji abejingai atmetama kaip mąstymas, neturintis objekto. Į ją žiūrima su baiminga pagarba kaip į reikšmingas nepaprastų žmonių pastangas, arba ji niekinama kaip niekam nereikalingos svajotojų išmonės. Ji laikoma dalyku, kuris rūpi kiekvienam ir todėl turi būti paprastas bei suprantamas, arba manoma ją esant tokią sudėtingą, kad jos imtis yra beviltiška. Tai, kas vadinama filosofija, iš tikrųjų duoda pagrindą tokiems prieštaringiems vertinamams.

Filosofijos apraiškų įvvairovė – nepaprasta. Upanišados buvo sukurtos Indijos kaimuose ir miškuose, nuošaly nuo pasaulio, vienatvėje arba intymiame mokinių ir mokytojų ratelyje, Kautilja buvo ministras, padėjęs valstybės pamatus, Konfucijus – mokytojas, troškęs išprusinti ir politiškai sustiprinti savo tautą, Platonas – aristokratas, kuriam jo kilmės lemta po

olitinė veikla savo bendruomenės labui atrodė beprasmiška dėl papročių sugedimo, Bruno, Descartes’as, Spinoza – vieniši mąstantys žmonės, troškę tiesos, Anzelmas – autoritarinės bažnytinės tvarkos gynėjas, Tomas – bažnyčios tarnas, Nikolajus Kuzietis – kardinolas, gyvenęs sykiu ir bažnytinį, ir filosofinį gyvenimą, Machiavelli – nesėkmę patyręs valstybės vyras, Kantas, Hegelis, Schellingas – praktikuojantys profesoriai.

Dviejų su puse tūkstantmečių filosofijos istorijos visuma yra tarsi kokia vienintelė didinga žmogaus savimonės tapsmo. Ši akimirka kartu yra nesibaigianti diskusija. Ji atskleidžia susiduriančias jėgas, klausimus, kurie atrodo neišsprendžiami, didingus kūrinius ir nuosmukius, gilią tiesą ir paklydimų sūkurį.

Susisteminta filosofija priklauso nuo specialiųjų mokslų. Tam tikru metu pasiektas specialiųjų mokslų lygis yra filosofijos prielaida. Tačiau filosofijos prasmė kyla iš kito prado. Pirm visų mokslų ji pasirodo ten, kur nubunda žmogus.

Nuomonė, kad filosofija prieinama kiekvienam, yra pateisinama. Juuk net painiausi filosofijos specialistų klystkeliai turi prasmę tik tada, kai jie baigiasi žmogaus būtyje, kurią lemia tai, kaip žmogus suvokia būtį ir save patį joje.

Nuostabus įgimto žmogaus polinkio filosofuoti ženklas yra vaikų pateikiami klausimai. Neretai iš vaikų lūpų išgirstame tai, kas savo prasme panardina mus į filosofavimo gelmę. Autentiškai filosofuoja ne tik vaikai, bet ir psichiniai ligoniai.

Kadangi filosofija žmogui yra būtina, ji visais laikais gyvuoja viešojoje nuomonėje, iš kartos į kartą perduodamuose priežodžiuose, paplitusiuose filosofiniuose posakiuose, viešpataujančiuose įsitikinimuose, šviesuolių ir politinių si
imbolių kalboje, o visų pirma nuo pat istorijos pradžios – mituose. Nuo filosofijos nepabėgsi. Klausimas tik toks: arji suvokta, ar ne, gera ar prasta, aiški ar paini. Kas filosofiją atmeta, pats kuria tam tikrą filosofiją, nors šito ir nesuvokia.

Būti ieškojimo kelyje arba rasti akimirkoje ramybę ir pilnatvę – tai nėra filosofijos apibrėžimas. Filosofija neturi nieko, kas būtų virš jos arba šalia jos. Jos negalima kildinti iš nieko kito. Kiekviena filosofija save apibrėžia įgyvendindama save. Kas yra filosofija, reikia patirti.

Filosofija yra tai, kas sutelkia, kas žmogui padeda tapti pačiu savimi nebėgant nuo tikrovės.

Ji privalo save pateisinti. Tačiau tai neįmanoma. Ji negali pateisinti savęs remdamasi kuo nors kitu, kam ji reikalinga ir todėl yra pateisinama. Ji gali remtis jėgomis, kurios kiekvieną žmogų iš tikrųjų verčia filosofuoti. Filosofija negali nei kovoti, nei įrodyti savo tiesos, tačiau gali save perduoti. Ji nesipriešina ten, kur atmetama, netriumfuoja ten, kur jos klausomasi. Jos gyvastis yra toji vienybė, kuri žmonijos gelmėse visus gali susieti su visais.

Sistemiška didžiojo stiliaus filosofija jau pustrečio tūkstantmečio egzistuoja Vakaruose, Kinijoje ir Indijoje. Į mus prabila didi tradicija.

Jeigu norime mąstyti aiškiai ir esmingai, privalome atsistoti ant šito mūsų mąstymo istorinio pamato.

Filosofijos kilmės aptarimas K.Jasperso “Filosofijos įvade”

Filosofijos kaip metodiško mąstymo istorija prasidėjo prieš pustrečio tūkstantmečio, o kaip mi

itinio mąstymo – daug anksčiau.

Kai žmogus jau nebebuvo užsidaręs savyje, jis tapo netikras sau pačiam, todėl atviras naujoms, beribėms galimybėms. Pirmąkart atsirado filosofai. Žmonės rizikuodavo ieškoti atramos savyje kaip individai. Atsiskyrėliai ir klajojantys mąstytojai Kinijoje, asketai Indijoje, filosofai Graikijoje, pranašai Izraelyje yra susiję, nors ir labai skiriasi savo tikėjimu, orentacijomis ir vidinėmis nuostatomis. Žmogus išdrįso savo vidujybę priešpriešinti visam pasauliui. Jis atrado savyje šaltinį iš kurio semdamas gyvastį sugebėjo pakilti virš savęs ir pasaulio.

Pradžia yra istoriška ir palikuonims perduoda vis daugiau gatavų prasmių, kurias kaupia mąstymo vyksmas. Ištaka visuomet yra šaltinis, teikiantis paskatą filosofuoti. Ji duoda gyvastį dabarties filosofavimui ir praeities filosofijos supratimui.

Filosofija prasideda klausimu: kas yra? Apskritai egzistuoja įvairiausi esiniai, pasaulio daiktai, gyvi ir negyvi pavidalai, begalinė įvairovė, ir visa tai atsiranda ir išnyksta. Tačiau kas yra tikroji būtis, t.y. būtis, viską susiejanti, viską pagrindžianti, būtis, iš kurios atsiranda visa, kas yra?

Atsakymai yra nepaprastai įvairūs. Vertas pagarbos Talio, pirmojo filosofo, pirmasis atsakymas: visa yra vanduo ir iš vandens atsiranda.

Iš nuostabos kyla klausimas ir pažinimas, iš abejojimo tuo, kas pažinta, – kritinis patikrinimas ir skaidrus tikrumas, iš žmogaus sukrėtimo ir savo pasmerkties suvokimo – klausimas dėl savęs.

Platonas teigė, kad filosofijos šaltinis yra nuostaba. Mūsų akis mums atveria ,,žvaigždžių, saulės ir dangaus vaizdą.” Ši
itas vaizdas ,,skatina mus tyrinėti visatą. Iš to išauga filosofija, didžiausia gėrybė, dievų duota mirtingųjų padermei”. Ir Aristotelis: ,,Juk būtent nuostaba yra tai, kas skatina žmogų filosofuoti: iš pradžių jis stebisi tuo, kas nesuprantama, po to pamažu eina toliau ir klausia, kaip kinta Mėnulis, Saulė ir žvaigždynai, kaip atsirado visata.” Nuostaba verčia pažinti. Aš siekiu žinoti, tačiau dėl paties žinojimo, o ne dėl ,,kokios nors naudos”.

Filosofavimas yra tarsi koks pabudimas ir išsilaisvinimas iš gyvybinių poreikių pančių. Šis pabudimas reiškiasi klausimu, kas ir iš kur visa tai galėtų būti. Tai klausimas, atsakymas į kurį neduoda jokios naudos, bet pats savaime suteikia pasitenkinimą.

Jeigu savo nuostabą aš patenkinu pažindamas esinius, tuojau pat atsiranda abejojimas. Nors žinios vis kaupiasi, bet kritiškai jas apmąsčius paaiškėja, kad nėra nieko tikro. Jusliniai suvokiniai yra apgaulingi ar bent jau nesutampa su tuo, kas egzistuoja savaime. Mastymo formos yra nulemtos žmogiškojo intelekto. Jos susiraizgo į neišsprendžiamus prieštaravimus. Vieni teiginiai paneigia kitus. Filosofuodamas aš pasineriu į abejojimą ir keliu klausimą: kurgi toks tikrumas, kuriuo nebereikėtų abejoti ir kuris atlaiko pačią sąžiningiausią kritiką?

Abejojimas yra kiekvieno pažinimo kritinio patikrinimo šaltinis, todėl be radikalaus abejojimo negali būti sąžiningo filosofavimo. Tačiau svarbiausia, kaip ir kur pats abejojimas paruošia pagrindą tikrumui.

Pažindamas pasaulio objektus, abejojimo keliu eidamas į tikrumą, aš atsidedu pačiam dalykui, nemąstau nei apie save, nei apie savo tikslus, savo laimę ir savo gerovę. Priešingai, užmiršdamas save aš randu pasitenkinimą pačiame pažinime.

Mes visada esame situacijose. Jos keičiasi, atsiranda naujų galimybių. Jeigu jos nebus panaudotos, niekada nebepasikartos. Žinoma, aš galiu stengtis pakeisti situaciją pats. Tačiau esama tokių situacijų, kurios iš esmės nekinta, nors keičiasi jų momentinės apraiškos, o jų lemtingumas tarsi pridengtas šydu: aš turiu mirti, turiu kentėti, turiu kovoti, priklausau nuo atsitiktinumo, esu įpainiotas į neišvengiamą kaltę – tai ribinės situacijos, kurių mes negalime nei išvengti, nei pakeisti. Šių situacijų suvokimas, greta nuostabos ir abejonės, yra vienas giliausių filosofijos šaltinių. Mes užmirštame, kad turime mirti, užmirštame mūsų kaltumą ir priklausomybę nuo atsitiktinumo. Mes linkę turėti reikalą tik su konkrečiomis situacijomis, kurias pakreipiame savo naudai ir į kurias reaguojame kurdami planus, veikdami pasaulyje. Į ribines situacijas mes reaguojame arba stengdamiesi jų nepastebėti.

Per tūkstantmečius Kinijos, Indijos ir Vakarų filosofai ne kartą yra kalbėję apie tai, kas visada ir visur yra tas pat, nors išsakoma buvo labai nevienodai: žmogus gali peržengti subjekto – objekto skilimą ir pasinerti į visišką subjekto ir objekto tapatumą taip, kad dingtų bet koks objektuškumas ir išnyktų manasis Aš. Tada atsivertų tikroji būtis ir pabudus paliktų mūsų sąmonėje pačios giliausios, neišsenkamos prasmės pėdsakus. Bet kai subjektas – objektas skyla, pasireiškia Aprėptis. Filosofuoti apie Aprėptį – vadinasi, įsiskverbti į pačią būtį. Netgi mistikai panyra į Aprėptį, o metafizika mums padeda įsiklausyti į transcendencijos Aprėptį.

500m.pr. Kr. Ksenofranas skelbė: viešpatauja tik vienas Dievas, nei išvaizda, nei mintimis nepanašus į mirtinguosius. Platonas mąstė dievybę – jis ją vadino gėriu – kaip visokeriopo pažinimo šaltinį. Tai, kas pažįstama, ne tik pažįstama dievybės šviesoje, bet ir būtį gauna iš to, kas savo galia ir didybe pakyla virš būties.

Besąlygiškųjų veiksmų stichija yra meilė, kova, aukštesniųjų uždavinių suvokimas. Pvz., Sokratas savo proto šviesa ėjo savo keliu nesvyruodamas, netrikdomas neapykantos, pasipiktinimo ir įsitikinęs savo kelio tiesumu; jis nedarė jokių nuolaidų, nebandė išsisukinėti ir numirė linksmas, visiškai pasikliaudamas savo tikėjimu. Seneka, ilgai laukęs mirties nuosprendžio, atsisakė gudravimo ir pastangų išsaugoti savo gyvybę, ir kai Neronas pasmerkė jį myriop, jis nei pasimetė, nei ėmėsi negarbingų veiksmų. Pasmerktas barbaro, Boecijus mirė nekaltas: jis mirė filosofuodamas, šviesios sąmonės ir atsigręžęs į tikrąją būtį. Bruno įveikė savo abejones, ryžtingai pasirinko nepriklausomą teorinę poziciją, nepabūgęs net laužo.

Seneka, Boecijus ir Bruno buvo tokie pat silpni ir pažeidžiami žmonės kaip ir mes. Jie turėjo save nugalėti. Štai kodėl jie yra mūsų kelrodės žvaigždės.

Žmogų regime kaip natųrą, kurią pažįstame kaip ir kitų gyvūnų natūrą, ir kaip istoriją, kurią pažįstame kritiškai išgrynindami tradiciją, suprasdami žmogaus veiklos ir mąstymo prasmę, aiškindami įvykius motyvų, situacijų ir natūralistinių realijų pagrindu.

Abejotina, ar apskritai žmogus gali būti suvoktas remiantis tuo, ką apie jį galima sužinoti; galbūt jis yra kažkas daugiau, negu pats apie save žino, būtent laisvė, nesutapatinama su jokiu objektiniu pažinimu, tačiau duota žmogui kaip neišvengiama galimybė.

Žmogaus ryšys su Dievu nėra natūrali duotybė. Žmogus vadovaujasi (Dievo balsu) remdamasis savo sprendimu apie savo veiksmus. Šis sprendimas skatina arba suturi, pataiso arba patvirtina. Pvz., vedamas Dievo, Kierkegaard’as nuolat reflektuodavo savo priklausomybę nuo Dievo: kad ir ką jis darydavo, kad ir kas jam nutikdavo, jis nuolat girdėdavo Dievo balsą.

Jeigu spendimas, kuriuo vadovaujamasi, sutampa su įsitikinimu, jis gali reikštis dviem pavidalais: kaip visuotinis imperatyvas ir kaip egzistencinis įsakas.

Pasaulis nėra joks objektas; mes visada esame pasaulyje, aptinkame jame objektus, bet jis pats niekada nėra mūsų objektas.

Tūkstantmetėje istorijoje randame nuostabių žmonių, peržengdavusių pasaulio empirinę būtį. Indijos asketai ir kai kurie vienuoliai Kinijoje bei Vakaruose pasitraukdavo iš pasaulio, kad atsidėtų neobjektiškai absoliuto meditacijai. Pasaulis jiems tarsi išnykdavo, būtis – niekas pasaulio požiūriu – jiems tapdavo viskuo. Vakarų mokslininkai, filosofai, poetai keliaudavo per pasaulį taip, tarsi jie – tvirtai prie jo pririšti – kartu būtų atėję iš anapus. Atkakę iš savo tolimos tėvynės, pasaulyje jie rasdavo save ir daiktus ir prie jų maksimaliai priartėdami tarsi peržengdavo laiką, įsismelkdami į amžinybę.

Žmogaus nepriklausomybę neigia visi totalitarizmai, ar tai būtų religinis tikėjimas, ar tai būtų valstybė. Šiandien atrodo, kad nepriklausomybė tyliai nyksta.

Tuo tarpu filosofuoti – tai bet kokiomis sąlygomis grumtis už savo vidinę nepriklausomybę. Nepriklausomybė be galo dviprasmiška. Pvz., filosofija, visų pirma kaip metafizika, konstruoja minties žaidimus, tarsi kokias mąstymo figūras, virš kurių iškyla jas kuriantis mąstytojas, nes jo galimybės neribotos. Šiuo atveju filosofuojančio žmogaus nepriklausomybė pasireiškia tuo, kad jis savo minčių nepaverčia dogmomis ir nėra joms pavaldus, bet tampa savo minčių viešpačiu.

Absoliuti nepriklausomybė neįmanoma. Mąstydami esame pririšti prie žiūros, kuri turi būti mums duota, gyvendami esame pririšti prie kitų, su kuriais vieni kitiems padėdami tegalime gyventi.

Filosofavimas išauga iš pasaulyje įsišaknijusios nepriklausomybės, kuri sutampa su absoliučia priklausomybe nuo transcendencijos.

Truputis istorijos:

Graikų filosofijos kelias – nuo mito prie logoso; ji sukūrė Vakarų pamatines sąvokas, kategorijas ir būties, pasaulio ir žmogaus visumos apmąstymo galimus pamatinius tipus.

Krikščioniškosios viduramžių filosofijos kelias – nuo biblinės religijos prie jos mąstančio supratimo, nuo apreiškimo prie teologijos.

Naujoji Europos filosofija atsirado kartu su naująja gamtotyra ir asmenine žmogaus nepriklausomybe nuo kokio nors autoriteto.

Vokiečių idealistinė filosofija, pradedant Lessingu ir Kantu, baigiant Hegeliu ir Schellingu reiškėsi mąstytojai, kurie pranoko viską, kas iki tol buvo mąstyta vakaruose.

Išvados

Šioje knygoje autorius nagrinėje ne tik filosofijos istoriją, bet ir jos kilmės atsiradimą. Jeigu teisingai supratau jo mintis, tai filosofijos kilimas prasideda nuo žmogaus ir jo minčių atsiradimo. Žmogaus mintyse ir prote atsiranda Dievas, kuris rodo kelią, skelbia mintis, idėjas, bet visa tai vyksta žmogaus vyduje. Ar priimti Dievo nuorodas, žmogus sprendžia pats. Taip atsiranda folosofavimas iš žmogaus ir Dievo. Sekantis etapas – pasaulis. Juk visas jo egzistavimas, tai ilgas ir begalinis filosofavimas, kuris nesibaigia ir mūsų dienomis. Į filosofijos kilmę įeina pasaulis ir švietimas. Jų nagrinėjimas ir pažinimas nesibaigiantis procesas, veiksmas, kuris gali tęstis iki begalybės. Toliau žmonijos istorija, kuri suteikia daug peno filosofavimui. Taip pat į filosofijos kilmę įeina ir filosofuojančio žmogaus nepriklausomybė.

Visa tai galima sujungti į vientisumą, bet geriau nagrinėti, filosofuoti atskirai, o paskui bandyti viską apjunkti. Bet nesibaigiantis filosofavimas. Kol žmogus, pasaulis, tikėjimas ir švietimas, žmonijos istorija egzistuoja, vystosi, progresuoja, tol bus peno filosofijai gyvuoti ir tobulėti. Šiuo metu mes su jumis nagrinėjame filosofijos atsiradimąir kilmę, bet praeis 50 ar 100 metų ir jos kilmės aptarime prisidės daugiau naujų faktų, teorijų, minčių.
• Aristotelis: ,,Juk būtent nuostaba yra tai, kas skatina žogų filosofuoti: iš pradžių jis stebisi tuo, kas nesuprantama, po to pamažu eina toliau ir klausia, kaip kinta Mėnulis, Saulė ir žvaigždynai, kaip atsirado visata.”
• Plotinas: ,,Dažnai, pabudęs iš kūniškojo snaudulio, aš išvystu nuostabiausią grožį: tada aš tvirtai tikiu, kad priklausau geresniam ir aukštesniam pasauliui, manyje pradeda kunkuliuoti didinga gyvastis, ir aš susilieju su dievybe.”
• ,,Dievas nėra joks pažinimo objektas, jo negalima atverti moksliškai. Dievas nėra ir joks juslinio patyrimo objektas. Jis neregimas, jo negalima stebėti, jį galima tik tikėti.”
• ,,Kaip aukšti medžiai turi gilias šaknis, taip ir tikras žmogus giliai įsišaknija besąlygiškume; kiti gi – tarsi krūmokšniai, kuriuos nors ir galima išrauti ir persodinti, bet kaip masė jie yra visai vienodi ir nesunaikinami.”
• ,,Mums, žmonėms, niekada nepakanka mūsų pačių. Mes veržiamės anapus savęs ir praaugame save, pasinerdami į Dievo suvokimo gelmę, ir taip atsiveriame savo niekingumui.”
• ,,Pasaulis nėra uždaras. Jis nepaaiškinamas juo pačiu, tačiau visa, kas jame yra, paaiškinama viena per kita, ir taip iki begalybės. Niekas nežino, kokias ribas pasieks būsimas tyrimas, kokios prarajos jam dar atsivers.”

Leave a Comment