filosofijos kilmė

FILOSOFIJOS KILMĖ

Filosofijos kilmės sudėtingumas

Klausti filosofijos kilmės galima dvejopai: galima ieškoti jos laikinės pradžios ir galima žvelgti į jos nuolatinę tėkmę. Pirmuoju atveju norime patirti, kada ir kur yra prasidėjusi filosofija kaip istorinė apraiška arba „mąstymo kultūra“. Antruoju atveju stengiamės atskleisti tąją paskaitą, iš kurios tarsi iš kokio šaltinio teka filosofija kaip žmogiškojo būvio apraiška. Pradžia yra istorinis įvykis: juo kas nors pasirodo kaip nebuvėlis. Todėl šis įvykis turi daugiau ar mažiau tikslų kalendorinį metą, kuriuo prasideda ir šiuo prasidėjimu baigiasi: pradžia yrra praeinanti pačia savo prigimtimi. Tuo tarpu kilmė nusako trunkančią paskatą, kuri paskatintajame buvoja kaip šiojo pagrindas. Kilmės galas reikštų ir kildinio galą: užvertus šaltinį, upelis liautųsi tekėjęs. Užtat kilmė ir yra ne istorinė, o esminė apraiška.

Filosofijos pradžios abejotinumas

Filosofija turinti tikslų savi atsiradimo laiką ir aiškiai apibrėžtą geografinę šio atsiradimo erdvę: ji esanti pasirodžiusi VI šimtmetį prieš Kristų Mažosios Azijos pakrantėse – Milete, Klazomenuose, Kolofone. Same. Mums yra žinomas net „filosofijos tėvas“, kaip jį yra pavadinęs Aristotelis, būtent Talis iš Mileto. Taaip pat yra žinoma ir pradinio filosofijos tarpsnio problematika. Tiesa, ilgą laiką buvo vyravęs įsitikinimas – jis ir šiandien dar nėra visiškai išnykęs, – esą filosofija yra toksai Vakarų kūrinys, kurio kitose kultūrose arba iš viso nėra, arba jis yra įgabentas iš Eu

uropos. Filosofija kaip žmogiškojo būvio apraiška neturi laikinės pradžios, o tik esminę kilmę, kaip jos neturi nei kalba, nei visa eilė kitų kultūrinės kūrybos sričių. Pagrįstai tad M. Heideggeris teigia, kad filosofija „kyla tik iš mąstymo mastyme. Mąstymas gi nekyla. Jis yra, kiek būtis būna“.

Tuo kaip tik ir yra nusakoma filosofijos sąsajas žmogiškuoju būviu: filosofija kyla iš mąstymo ryšium su būtimi. Tai reiškia: ji yra istorinė tik tokia prasme, kokia istorinis yra ir pats žmogiškasis būvis. Ji prasideda ne istorijoje, o su istorija. Be abejo, pradinė filosofija galėjo būti labai paprastutė, kaip ir pradinis menas ar pradinė religija yra buvę paprastučiai. Tačiau kaip pirmoji dainelė prie snaudžiančio kūdikio buvo menas, kaip pirmasis atodūsis Dievop buvo religija, taip ir pirmasis gyvenimo beei mirties klausimas buvo filosofija. Filosofija yra žmogaus susimąstymas savo būvio akivaizdoje. Todėl nebūtinai ji turi būti sisteminga ar net sąmoninga: žmogus filosofuoja net nė žinodamas, kad filosofuoja.
Filosofija ir mitologija

Filosofija anaiptol nėra mitologijos nutraukimas, o kaip tik savotiškas jos pratęsimas, panašus į išsivysčiusiojo meno santykį su liaudies menu.

Mito slepiama idėja arba prasmė ir yra ta bendra jungtis, kuri sieja mitologiją su filosofija. Mitologija ilgisi filosofijos, kad ši bendriniu ištartų tai, ką mitologija yra ištarusi vienkartiniu būdu. Perkėlusi gi asmeninę mito vienkartybę į
bendrinę atotraukos plotmę, filosofija įvykdo mito paskirtį – buvoti visados. Kitaip sakant, filosofija atbaigia mitą..

Kalbėti tad apie filosofijos kilmę iš mitologijos yra tautologija: pati mitologija yra viena iš filosofavimo lyčių. Filosofija paverčia mitą logu tik todėl, kad logas jau glūdi mite. Šiuo keliu eina ir dabartiniai Azijos tautų filosofijos tyrinėtojai. Iš lietuvių šiuo keliu žengia V. Bagdonavičius, sklaidydamas tautų pasakas ir jų gelmėse rasdamas bendrinių idėjų kaip filosofavimo išraiškų.

Klausimo santykis su filosofija

Kiekvienas žmogus filosofuoja. Bet taip lygiai kiekvienas žmogus gali ir nefilosofuoti. Kiekvienas vaikas pergyvena klausiamąjį amžių, kuriame yra svarbesnis negu atsakymas: tai psichologinė tikrybė. Tačiau tai anaiptol nėra pasiliekanti padėtis. Ne klausimas kildina pagrindinį patirpymą, bet pats iš jo kyla.

Dar gyliau su klausimu yra susijęs jo objektas arba tai, ko klausėjas klausia, nes klausimas niekada neina ratu, o turi krypti, kuria jam ir nurodo tasai „ko“ arba objektas. Jei nežinotume, ko klausiame, negalėtume iš viso klausti. Klausimas yra filosofijos lytis, bet ne filosofavimo kilmės šaltinis. Mes filosofuojame klausdami. Klausimo negalima laikyti nebeužbėgama pradžia. Jį galima laikyti tik pradine filosofavimo ištara. Betgi pati pastanga filosofuoti, yra klausimu tik ištariama jau kaip esanti, tačiau anaiptol ne kildinama. Kad mūsojoje regimybėje neprapultume, o ją peržengtume, reikia kažko kito, kas pažadintų ir patį klausimą, ne

es neklausti žmogui taip lygiai sava kaip ir kalusti. Vadinti tad filosofavimą radikaliu klausimu reiškia arba kalbėti netiksliai, padarant šį radikalumą tik žodinį, arba pateisinti Kierkegaard‘o patyčias, kad filosofija galinti prasidėti iš niekio kiekvieną akimojį, kas yra išmonė, tačiau radikalaus klausimo sampratoje neišvengiama kaip logiškai būtina išvada.

Neklausiančioji būklė

Griežčiausiai betgi klausimą kaip filosofavimo šaltinį paneigia neklausiančiosios būklės tikrovė žmogaus būvyje. Kaip jau pats pavadinimas rodo, neklausimas yra esminė šios būklės savybė. Ši būties aiškumo tariamybė kaip tik sudaro neklausiančiosios būklės esmę. Rusų poetas E. Tiutčevas eilėraštyje „Diena ir naktis“ vaizduoja dieną kaip apgaulų reiškinį, kuris auksu ataustą skarą išskleidžiąs viršum nakties neišsakomos gelmės ir šiąją pridengiąs, tarsi jos nė nebūtų. Ši auksu atausta dienos skara ir yra tariamo būties aiškumo prasmuo. Ji pridengia gelmę, aną baisią būties bedugnę, ir mes buvojame žibančiame paviršiuje, manydamiesi viską suprantą ir todėl nereikalingi klausti; buvojame taip, tarsi anos gelmės iš viso nebūtų, tarsi visas mūsų būvis išsisemtų tik šios paauksuotos skaros plokštuma. Būties aiškumas čia yra gryna tariamybė bei apgaulė.

Kas nutraukia Tiutčevo minimą paauksuotą dienos skarą, kad atsivertų nakties gelmė būties bedugnės prasme? – Atsakymas į šį klausimą reiškia atrasti anuos pradinius bei pagrindinius patyrimus, iš kurių kyla klausimas kaip pirmykštė filosofavimo lytis. Tai reiškia atrasti ir pačios filosofijos ki

ilmę arba aną akstiną, kuris verčia žmogų filosofuoti ir jį lydi visą filosofavimo metą.

FILOSOFIJOS KILIMAS IŠ NUOSTABOS

Nuostaba, pasak Hegelio, yra žmogiškosios dvasios atbudimas „iš atbukimo bei apdujimo“: tai jos atsipalaidavimas „nuo tiesioginio grynai praktinio santykio su pasauliu“ ir atsitraukimas nuo savo pačios „pavienio būvio“, kad pagerėtų tai, kas bendra, esmiška ir pastovu. Neklausiančiojoje būklėje pasaulis žmogui atrodo esąs vienamatis: tik plokščias, be gylio ar aukščio. Tuo tarpu nuostabos ištiktam žmogui jis atsiskleidžia kaip dvimatis: lėkštumas kaip būsena yra nuostabos pakeičiama gelmės sąmone. Kasdienybės akivaizdumas dingsta, ir būties aiškumo tariamybė išnyra kaip aiški apgaulė. Kodėl tai įvyksta, pasakyti vargu ar įmanoma, nes nuostaba yra kiekvieno asmens skirtinas pergyvenimas, nesuimamas į jokią bendrą ištarą. Staigumas – kalbiškai: „pervėrė kaip žaibas“ – yra šio pergyvenimo antropologinė apraiška.

Nuostabos objektas

Nuostabos galia sukrėsti žmogaus būtybę bei pažadinti klausimą kaip tik ir paverčia ją „filosofijos gimimu“. Tai suvokė jau Platonas. Aristotelis, Augustinas, Tomas Akvinietis, Herderis, Hegelis, Heideggeris, Pieperis, Wustas ir daugybė kitų. Visi jie sutaria, kad nuostaba yra ne laukinė filosofijos pradžia, o esminė jos kilmė žadinančios ir gaivinančios tekmės prasme: filosofija tekanti iš nuostabos, kaip upelis tekąs iš šaltinio. Nuostaba kaip pradmuo negali dingti. Ji visados stovi filosofavimo priekyje kaip kildinanti nuotaika, todėl filosofavime nuolatos ir buvojantį: „Nuostaba, – pasak Heideggerio, – valdo kiekvieną filosofijos žingsnį“. Todėl sugebėjimą stebėti galime pagrįstai laikyti filosofinės kultūros lygmeniu. Asmuo, tauta, istorinis tarpsnis, netekę gabumo stebėtis, netenka ir filosofijos, atskirdami neklausiančiąją būklę. Nuostabos stoka yra visados filosofijos nuosmukio ženklas. Kas nesistebi, tas nefilosofuoja, kadangi gyvena būties aiškumo tariamybe.

Nuostabos objektas yra būtybės būsena. Nuostaboje atsiveria ne būties ir nebūties priešybė, bet priešybė tarp tariamai aiškios ir tikroviškai neaiškios būsenos. Štai kodėl Aristotelis nuostabą ir sieja su mąstymo aklaviete. Aklavietė iškelia aikštėn naujosios būsenos priešybę senajai būsenai, suglumina mąstytoją, ir jis stebisi, kaip tai gali būti, kad jo mąstymas neberanda išeities.

Pasaulio gyvenimas nuostaboje

Graikiškasis pasaulio pavadinimas „kosmu“ yra gerai žinomas. Mažiau yra žinoma gilesnioji tokio pavadinimo reikšmė.

„Kosmas“ yra materialinis nuostabos objektas. „Nuostaboje, – sako P. Wustas, vienas iš ryžtingiausių nuostabos kaip filosofijos kilmės gynėjų, – mes savaime pripažįstame visos būties amžinosios tvarkos tikrybę. Stebėdamiesi mes tikime, dar neabejodami, visuotinę buvimo prasmę“; kur žmonės yra dar išlaikę gryną nuostabą, tan „jie yra atsivėrę šviesos, vaiskumo ir grožio persunktai būties karalijai“. Šiuo atžvilgiu Wustas būdingai vadina filosofiją „mokovu įsiklausyti į pirmykštę visų daiktų melodiją bei harmoniją“.

Filosofijos kilmės šaltiniai, kaip tai pastebėjo ir P. Wustas, įtaigauja tiek „filosofavimo būdą“, tiek „pagrindines filosofijos lytis“. O ryšium su nuostaba J. Pieperis tiesiog tvirtina: „Vidinė filosofavimo sąranga yra tolygi nuostabos sąrangai“. Filosofuotis stebinti reiškia, pasak Pieperio, „grynai imliu būdu žvelgti į tikrovę“, kadangi čia „apsprendžia tik daiktai, o siela yra tik apsprendžiama. Šiuo apsprendimu ji prisiimanti kosmo kaip tvarkos, darnos, grožio būseną, todėl ir pati tampanti tvarkinga, darni ir graži. Jokia filosofija, kilusi iš nuostabos, nepadaro žmogaus kosmo priešprieša. Visur ir visados tokia filosofija telkiasi aplinkui patį kosmą ir todėl virsta – savo sąranga ir savo problematika – viena didžiule kosmologija kaip pasaulinio statinio apmąstymu.

Nuostabos sudužimas
Nuostaba kyla tik akivaizdoje pasaulio kaip puošmenos. Bet jeigu pasaulis nėra puošmena, tai nėra nė pagrindo juo stebėtis. O pasaulis netenka puošmenos pobūdžio tą akimojį, kai jame paregime blogį. Nuostabai blogis išskiria vienas kitą. Nuostabą kaip filosofijos kilmės šaltinis Wustas yra skleidęs žymiai plačiau ir aistringiau negu kuris kitas mąstytojas. Wustas teigia, kad susimąstymas blogio akivaizdoje yra gilesnis negu filosofavimas pasaulio kaip puošmenos akivaizdoje. Jeigu filosofas leidžiasi suvedžiojamas šviečiančio būtybės paviršiaus, tai jis ir pats pasidaro paviršutiniškas, nes apmąsto būtybę kaip išmonę. Tuo tarpu blogis grąžina jo mąstymą į tikrovę, kurioje išeina aikštėn anas „visuotinis nuostolis“, esąs nebe paviršiaus grožio kliauda, o pačios esmės nasandora. Filosofavimas blogio akivaizdoje nėra ir negali būti imlus stebėjimas, o blogį apmąstanti filosofija negali būti kosmologija. P. Wusto pastaba, esą blogio ištiktas jis jaučiąsis tarsi būtų patekęs į beprotnamį, kaip tik ir nurodo į visai kitokį mąstymo santykį su būtybe, negu kad jis susikuria iš nuostabos kilusiame mąstyme. Blogis jaukia mąstymo kriterijus ir tuo verčia klausti vis toliau ir toliau.

FILOSOFIJOS KILIMAS IŠ ABEJONĖS

Filosofai, mąstantieji nuostabos įtakoje, paprastai yra linkę nuvertinti abejonę, nelaikydami jos lygiareikšme su nuostaba filosofijai kilti. Abejonė, pasak Wusto, esanti „atoveikinė susirgusios sąmonės apraiška“, ir kas filosofiją kildina iš abejonės, savaime susargdina ir ją pačią. Abejonė esanti „pirmasis proveržis demoniškumo ir diaboliškumo, glūdinčio mūsų sielos gelmėse“; ji esanti ir liksianti „amžinoji mūsų nuodėmė“. Wustas neneigia, kad naujųjų laikų filosofijaprasidėjusi abejone ir kad ši pradžia virtusi jau net „pagrindine filosofijos dogma“. Tačiau čia pat jis priduria, kad kaip tik tai ir esąs žingsnis į mūsojo meto minties praskydimą, į kultūros pakrikimą ir į dvasios perėjimą nuo pasitikėjimo į nepasitikėjimą būtimi.
Todėl abejonė yra toks pat tikras filosofijos kilmės šaltinis, kaip ir nuostaba. Net būtų galima tvirtinti, kad abejonė siekianti giliau negu nuostaba, nes abejonė suardo ir nuostabą. Abejonės šviesoje nuostaba pasirodo kaip nekritinė mąstančiojo lengvatikybė, kaip vaikiškas būtybės svarstymas, kuris mūsų nuo klaidos ne tik neapsaugo, bet šiąją dargi palengvina. Be abejo, būdama savo prigimtimi skirtinga nuo nuostabos, abejonė veda mąstymą visiškai kitokiu keliu ir teikia iš jos kilusiai filosofijai visiškai kitokį pavidalą. Tačiau dėl to ji nė kiek nepraranda filosofiją kildančios jėgos.

Abejonė ir akivaizdybė

Descartes yra vadinamas naujosios filosofijos tėvu todėl, kad atradęs akivaizdybę – ne ta prasme, tarsi ankstesnioji filosofija akivaizdybės būtų nepažinusi, bet ta, kad jis atvėrė visiškai naują akivaizdybės šaltinį. Akivaizdybė pažinimo savybė: tikra yra tai, kas akivaizdu.

Abejonė yra galima tokioje būklėje, kuri yra suręsta pagal apgaulės pradą. Abejonė yra mąstymo atoveika į šią sąrangą ir sykiu šaltinis šiai sąrangai filosofiškai apmąstyti: apgaulės pasaulis gali būti mąstomas tik pradedant abejone, kadangi tokiame pasaulyje nėra pasitikėjimo būtybe. Abejonė atskleidžia daiktų netiesą, ir kaip tik čia glūdi jos reikšmė filosofijai.

Abejonė kaip filosofijos posūkis

Kuo tad yra būdinga filosofija, kilusi iš abejonės kaip filosofavimo pradmės? Šis klausimas yra svarbus, norint kiek giliau suprasti tiek pačią abejonę, tiek ir aną filosofijos linkmę, kuri prasidėjo Descartes‘u užbaigė esmėje Hegeliu, tačiau savo ištakomis tebegyvena dar ir šiandien. Iš abejonės kilusi filosofija ne tik neigia tai, kas buvo, bet ir kuria naują mąstymo pavidalą. Nepasitikėjimas ir abejonė taip santykiauja vienas su kitu, kaip dvi to paties dalyko pusės: abejoju todėl, kad nepasitikiu, o nepasitikiu todėl, kad esu buvęs ar galiu būti apgautas. Būtybės tikrumas yra svarbiausias abejojančiojo rūpestis. Tuo būdu būtybės pažinimas – ne jos buvimas – atsiduria filosofavimo, kilusio iš abejonės, vidurkyje, ir visa šios linkmės filosofija virsta viena didžiule gnoseologija. Štai kodėl iš abejonės kilęs filosofavimas grąžina mąstytoją iš pasaulio į jį patį kaip pažįstantįjį. Perėjimas tad nuo nuostabos į abejonę yra tuo pačiu perėjimas nuo silogistinės mąstysenos į dialektinę. Tai taip pat būdinga naujosios filosofijos žymė, turėtina prieš akis, svarstant šios filosofijos išdavas.

FILOSOFIJOS KILIMAS IŠ KANČIOS

Nuostaba ir abejonė anaiptol dar neišsemia viso filosofijos kilmės ploto. Šalia šių dviejų šaltinių esama dar ir tračiojo, taip pat turinčio galios sukrėsti neklausiančiąją žmogaus būklę, pažadinti klausimą ir tuo būdų pradėti filosofiją. Šį trečiąjį šaltinį vadiname kančia. Vis dėlto kančia, nors ir giliau sukrėsdama mąstytoją negu nuostaba ar abejonė, yra menkiau pažįstama ir sunkiau pripažįstama kaip filosofavimo pradmė. Tik istorinis Vakarų pomėgis filosofuoti nuostabos ar abejonės įtakoje pridengė ir net nustelbė kančią, taip kad mes šiandien beveik nedrįstame laikyti jos galimu filosofijos šaltiniu.

Abejonė ir kančia turi tą patį šaltinį, būtent daiktų netiesą. Todėl nors naujoji Vakarų filosofija ir nėra kilusi tiesiog iš kančios, vis dėlto jos sąrangoje ir vyksme glūdinti abejonė ją prie kančios yra tiek priartinusi, jog kai kurie paskutinieji jos pavidalai buvo jau betarpiškai kančios pažadinti ir tebėra jos palaikomi. Tuo buvo pradėta naujo pavidalo filosofija, kurios augimo bei sklidimo metą dabar ir gyvename. Tai anaiptol nereiškia, kad kančia istoriškai būtų naujausioji filosofijos pradmė.

Senieji kančios filosofijos pavidalai

Maždaug tuo pačiu metu kaip Graikijoje, susiklostė filosofija budizmo pavidalu ir Indijoje, Budizmas – tai suvokta jau senokai – yra savo esmėje ne religija, bet filosofija: religija jis atrodo esąs tik todėl, kadangi ligi pat mūsų dienų yra išsilaikęs kaip filosofinė būsena, o ne tik kaip filosofinė teorija – ir net ryškiau kaip būsena negu kaip teorija. Buda atrėmė savo mokslą kaip tik į patį šį būvį, būtent į žmogaus kančią. Kančia yra budistinio mąstymo vidurkis. Keturi klausimai, pasak budistinės tradicijos, valdą Budos mokslą: kančia, kančios kilmė, kančios pašalinimas ir kelias kančią pašalinti. Kančia esanti žmogaus gyvenimo neišvengiamybė. Ji yra atskirybė, ir atskirybė yra kančia. Pašalinti kačią esą galima tik nugalėjus atskirybę.

Budizmas yra pats ryškiausias ir, atrodo, pats seniausias istoriškai paliudytas pavidalas filosofijos, kilusios iš kančios ir išsivysčiusios į sistemą. Filosofinis šios sistemos pobūdis yra aiškus todėl, kad pažinimas vaidina joje pagrindinį vaidmenį: išvaduotas žino, kad jis yra išvaduotas; jis žino, kas yra kentėjimai, iš kur jie kyla, kad jie gali būti nugalėti ir kaip jie turi būti nugalėti; jis žino, kad jis žino ir ką jis žino.

Antrasis senovinis filosofijos, atremtos į kančią, pavidalas yra kilęs izraelinės kultūros erdvėje, tačiau likęs grynai literarinis, nepereidamas į gyvenimą ir nesukurdamas jokios sistemos ar būsenos. Jis yra būdingas tik kaip nuoroda, kankančia iš tikro žadina žmogų klausti, vadinasi, filosofuoti. Tai Senojo Testamento rinkiniui priklausanti „Jobo knyga“.

Jeigu tikėsime K. Jaspersu, kad filosofija, kaip sakyta, yra vertingesnė savo klausimais negu atsakymais, tai „Jobo knyga“ bus iš tikro didžiai vertinga: ji neduoda jokio atsakymo, užtat ji kelia aibe klausimų ir kartu atmeta aibę nevykusių atsakymų, kurių mėgina teikti Jobo draugai guodėjai. „Jobo knyga“ skiriasi nuo Budos mokslo tuo, kad ji kančiai nugalėti „kelio“ nežino ;tačiau ji labai aiškiai parodo, kaip kančia suardo kasdienybę ir pažadina klausimą, sunaikindama aiškumo tariamybę. Todėl filosofijos kilmės problemai ši knyga turi neatstojamą reikšmę: ji yra pats vaizdingiausias paminklas, kad kančia – šalia nuostabos ir abejonės – yra autentinis filosofavimo šaltinis. Vakarų filosofija buvo ir liko valdoma nuostabos ir abejonės.

Kančios filosofijos pobūdis

Čia aprašytieji kančios filosofijos pavidalai yra didžiai skirtingi savo turiniu, tačiau juos visus jungia tas pats objektas, tas pats pobūdis, tas pats siekis ir galop ta pati grėsmė.

Formaliai žiūrint, kančios objektas, kaip ir nuostabos ar abejonės, yra pasaulio būsena: kaip pasaulis buvoja.

Kalbėdami apie nuostabos sudužimą, sakėme, kad ji žlunga, kadangi neregi pasaulyje viešpataujančio blogio. Blogį paregėjus, nuostaba dingsta. Blogis ir nuostaba išskiria vienas kitą. Ir štai dingusios nuostabos vietą užima kančia. Blogis ir kančia remiasi vienas kitu. Blogis yra objektyvinė kančios pusė, o kančia yra subjektyvinis blogio patirpymas. Kančioje atsiveria kažkokia tamsi ir maištinga pasaulio pusė, kažkas žymiai siaubingesnio negu tariamybė, pažadinanti abejonę. Kančioje būtybė pasirodo esanti ne tik klastinga, bet ir grėsminga: tai naikinanti jėga, nukreipta prieš patį buvimą. Kančioje apsireiškia pasaulio buvimas niekio linkui. Į šį apsireiškimą esame įtraukiami ir mes patys: kančioje mūsų buvimas pasirodo esąs dužlus.

Kančia mąstymą veikdina. Kęsdami negalime pasauliu nei stebėti, nei juo abejoti. Kančia sunaikina pasaulio darną ir jo tariamybę. Kančios ištikti stengiamės gelbėtis. Mus apnikęs ir mums žlugimu grasąs blogis turįs būti kokiu nors būdu atremtas.

Rūpestis gelbėtis iš kentėjimų būklės įtaigauja ne tik iš kančios kilusios filosofijos pobūdį, padarydamas ją visuotinės apimties antropologija, bet ir jos turinį, paversdamas jį antropologiniu mokslu. Tai matyti visuose anksčiau aprašytuose šios filosofijos pavidaluose, išskyrus „Jobo knyga“, kuri, tiesa, klausia, tačiau kuri neteikia jokio atsakymo. Išganymo mokslas sudaro iš kančios kilusios filosofijos esmę. Nes kančia, veikdindama mąstymą, savaime verčia mąstytoją kurti nurodymus, kaip žmogus turėtų elgtis, kad pergalėtų ar bent pasilengvintų savo būklę pasaulyje. Užtat visi iš kančios kilusios filosofijos pavidalai baigiasi etika kaip išganymo mokslo praktine puse.

Kančia tampa šaltiniu kiekvienam dabarties mąstymui, vis tiek kokia linkme jis eitų: filosofine, teologine, sociologine, ekonomine ar net ir estetine, nes bėdos būklės pergyvenimas šiandien yra apsėdęs ir meną. Naujo filosofijos pavidalo kilimas bei skleidimas mūsų metu yra jau beveik pati akivaizdybė.

Kančia gali būti pergalima tik jos iškentimu. Paguoda ir kaltė yra pagrindiniai kiekvienos filosofijos, kilusios iš kančios, gundymai, kuriais pasekusi ši filosofija žlunga savo seklumoje.

PIRMOJI METAFIZINĖ ĮŽVALGA

Filosofijos kilmė, kaip matome, nėra vienalytė. Ji apima tris pradmenis arba tris pagrindinius pergyvenimus bei patyrimus, kurie akstina žmogų klausti ir tuo būdu kildina filosofiją. Kalbėdami tačiau apie tris pradmenis arba šaltinius, anaiptol nenorime teigti, kad tokių pradmenų arba šaltinių negalėtų būti ir daugiau. Užtat istorinis filosofijos kelias lieka visados atviras. Jis neveda filosofijos į tiesą ta prasme, tarsi tiesa stovėtų šio kelio gale ir tarsi įvairiais keliais einą filosofijos apmatai galų gale susitiktų vad. „pilnutinės tiesos“ vienybėje. Filosofijos istorijos kelias yra pažįstančiojo subjekto laisvės kelias, kuriame tiesa lydi kiekvieną jo žingsnį.

Regint tad filosofijos prasmę būties atskleidime, yra pravertu ir net būtina visų pirma pažvelgti į Heideggerio kelią būties linkui ir pasiklausti, ar šis jo kelias nėra kartais buvęs vienas iš anų girios šuntakių, apie kuriuos pats Heideggeris kalba, esą „jie yra užžėlę ir staiga baigiasi neišbrendamybėje“, ir kuriais eidamas „kiekvienas pasiklysta skyrium, tačiau tame pačiame miške“. Vis dėl to net jei ir pasirodytų, kad Heideggerio eitas kelias yra baigęsis nebeišbrendamame tankumyne, kaip ir visi „malkakirčių“ keliai, tai ir šiuo atveju jis būtų mums didžiai pamokamas, nes pats Heideggeris žinojo, kur link jis keliauja. Jis žinojo, kad jo kelias, galimas daiktas, nėra nei vienintelis, nei tikras. Tačiau „tai nuspręsti, – teisingai jis sako, – yra įmanoma tik šį kelią nuėjus“.

Priekaištas Vakarų mąstymui

Yra būdinga, kad kelio į būtį Heideggeris ieško ne kuriame nors atitrauktiniame pradmenyje, bet istorijoje: būtis turinti savą lemtį arba likimą, todėl esanti suvokiama tik laiko akiratyje; šis gi akiratis dabarties žmogui esąs Vakarų mąstymo išsivystymas. Jį apžvelgęs, Heideggeris tariasi galįs tvirtinti, kad Vakarų mąstymas pamiršęs būti būtybės dėlei. Tiesa, pradiniai graikų mąstytojai būtį regėję ir ją mąstę.

Būties ir būtybės neskyrimas, o tuo pačiu būties pamiršimas – būtybės pamiršti negalima, kadangi jį visados buvoja mums priešpriešiais kaip ši ar ana, – prasidėjęs, pasak Heideggerio, Platono mąstymu.

Šisai mąstymo peržengimas esąs randamas Vakarų mąstyme visą laiką. Visą laiką yra buvę žvelgiama į idėją, vis labiau tolstant ne tik nuo būties atsivėrimo, bet net ir nuo būtybės kaip vietovės, kurioje būties atsivėrimas galįs būti patiriamas: „Žmogus mąstė tiesos esmę prasme teisingo atitikmens tarp būtybės ir „idėjų“ ir vertinimo kiekvieną tikrovę pagal „vertybes““. Tiesos pajungimas idėjai buvęs kartu ir jos pajungimas pažįstančiajam subjektui. Platono mąstymas Vakarų filosofijoje anaiptol nėra praėjęs; jis yra buvęs visados dabartinis – ne kaip saugojama atgyvena ir ne kaip senovės mėgdžiojimas, o kaip „įsitvirtinusi ir nebepajudinama visos į mus artėjančios pasaulio istorijos tikrenybė“. Užtat būties pamiršimas ir sudarąs, pasak Heideggerio, jos pačios istoriją bei priklausąs jos pačios likimui. Sykiu betgi jis lemiąs ir žmogaus likimą, nes, Heideggerio nuomone, visi ženklai rodą, kad būties pamiršimas ateityje tik gilėsiąs: žmogus esąs pasiryžęs tiesiog įsikurti būties pamiršime.

Laikydamas Vakarų mąstymo istoriją vis gilėjančių būties pamiršimu, Heideggeris imasi šį pamiršimą pergalėti tuo, kad savojo mąstymo vidurkin stato „būties tiesą“: formulė, einanti per visus jo raštus tarsi raudona gija. Ligi šiol Vakarai mąstę tik būtybę ir todėl kūrę tik metafiziką. Metafizika, nuolatos mąstydama būtybę kaip būtybę, nemąsto pačios būties. Tuo būdu „filosofija nesusitelkia prie savo pagrindo, o nuolatos nuo jo, metafizikos padedama, tols, nors ir niekad iš jo ištrūkti negali“. Istoriškai metafizika yra būtį pamiršusi, esmiškai tačiau ji niekada nėra buvusi iš būties išsprūdusi. Tai teikia Heideggeriui vilties grąžinti filosofiją atgal į būtį kaip į požeminį kiekvieno mąstymo šaltinį: Heideggerio mąstymas „eina atgal į metafizikos pagrindą.“
Suvokdamas būties pamiršimą kaip pačios būties likimą, išsiskleidusį Vakarų mąstymo istorijoje, Heideggeris tuo pačiu yra verčiamas mąstyti priešpriešiais visai ligšiolinei filosofijai.

Heideggeris nenori atnaujinti ar pratęsti jokios filosofijos, o visas jas peržengti atbuliniu žingsniu ir žvelgti į būtybę – sakysime: į žmogų; – iš jos pradžios, iš jos pagrindo, kuriuo būtybė nėra. Esminis Heideggerio mąstymo siekis yra užeiti mąstymu užu būtybės ir mąstyti būtybę kaip tai, kas yra ne ji pati, tačiau kas vis dėlto pro ją švyti bei byloja. Nuosekliai tad visas Heideggerio minties kelias yra ne kas kita, kaip jo paties vykdoma nuolatinė savęs interpretacija; kiekvienas paskesnysis veikalas yra pirmesniojo atitiesimas, perstatymas, pareiškimas.

Būtis ir būtybė

Apkaltinęs Vakarų filosofiją atsidėjus tik būtybei, o pamiršus būtį, Heideggeris stengiasi pats kelti būties klausimą ‚Ką mes iš tikro manome, tardami žodį „būtis“?“ Dažnai girdimą teiginį, esą būties klausimas yra jau savaime keliamas apmąstant, „kas yra būtybė kaip tokia savo visumoje“, Heideggeris laiko nepakankamu ir net klaidinančiu, kadangi šis apmąstymas yra daugiaprasmis „ir savo daugiaprasmiškumu kaip tik rodo, jog būties prasmės klausimas tebėra neapvaldytas“.

Būtybės mąstymas filosofijoje ir jos tyrimas moksle būtų neįmanomas, jei būtybės nesireikštų kaip tolygi sau pačiai. Tačiau kai tik pereiname į būties kaip būties mąstymą, tačiau kyla skirtybės klausimas; skirtybės ne tarp būtybės ir būtybės, bet tarp būtybės ir būties.

Vis dėlto Heideggeris, apmąstydamas būtį, nepasilieka grynai neigiamajame kelyje, tai yra nemąsto jos tik kaip to, „kas nėra būtybė“. Jis stengiasi pagauti būties prasmę taip pat ir teigiamuoju būdu, vadindamas būties mąstymą tokiu mąstymu, kurio mintys „kyla iš visai ko kito negu būtybė ir yra šiojo kito apsprendžiamos“.

Tikroji metafizika yra ne peržengti daiktą būtybės dėlei, bet peržengti būtybę būties dėlei. „Kiekvienas mąstantysis turi žinoti, – sako Heideggeris, – kad klausti metafizikos esmės reiškia žvelgti tik į tai, kas sudaro būdingą metafizikos požymį, būtent peržengimas arba būtybės būtis“.

Aišku Heideggerio mąstyme yra ir peržengimo objektas: ji yra būtybė jos visumoje. Tai, kas peržengiama, sako Heideggeris, yra ne kokie nors atskiri daiktai, bet „pati būtybė, būtent kiekviena būtybė“. Vis dėlto aiškaus atsakymo į šį klausimą Heideggerio filosofijoje nerandame. Priešingai, transcendencijos „kur link“ yra, kaip netrukus regėsime, pats silpniausias Heideggerio mąstymo taškas.

Nepaisant taip stipriai apibrėžiamo skirtumo tarp būties ir būtybės, Heideggeris betgi neatsieja jų visiškai viena nuo kitos.

Šia prasme sąsają tarp būties ir būtybės galima būtų nusakyti tokiu būdu: būtis neturi buveinės be būtybės, būtybė neturi buvimo be būties; būtybė yra bučiai jos reiškimosi vieta, būtis yra būtybės buvimo įgalinimas; būtis be būtybės negali būti patiriama, būtybė be būties negali iš viso būti; būtis yra būtina būtybei, kad ši būtų; būtybė yra būtina būčiai, kad ši atsiskleistų. Kadangi tačiau būtybė niekad ir niekur nėra būčiai tapati, todėl ir būties atsiskleidimas arba jos tiesa yra kartu ir jos užsiskleidimas arba netiesa. Štai kodėl klaida, pasak Heideggerio, priklauso tiesos esmei.

Būtis kaip pagrindas

Svarbiausia betgi Heideggerio ištarta būties atžvilgiu yra būties ir pagrindo tapatybė: būti pagrindu „yra transcendentalinis būties esmės pobūdis apskritai“.

Būtybės pagrindą galima rasti tik ją peržengus, o būtybės peržengimą arba jos „anapus“ mes ir vadiname būtimi. Šią pirmykštę savo mintį Heideggeris yra pakartojęs ir vėliau – net dar įtaigiau bei aiškiau negu pradžioje. Būtis esantis „kiekvienai būtybei laidas, kad būtų. Be būties <.> kiekviena būtybė liktų nebūtiškume“.

Būtis yra pagrindas būtybei kaip būtybei ir būti, ir mąstyti. Tik būties jėga būtybė laikosi buvime, ir tik būties šviesa ji yra pažįstama mūsų mąstyme.

Būtis būna pati, vadinasi, savam buvimui jį nereikalinga kito pagalbos ar paramos; ji būna sava galia bei jėga; ji būna ne kito malone ar laidu, o pati iš savęs. Tuo tarpu būtybė būna ne pati; ji yra reikalinga kito, kad būtų; reikalinga jo taip , jog be šito „kito“ būtybė gali būti ne pati. Būtis laiko būtybę buvime todėl, kad jame ji laikosi pati. Čia tad ir glūdi ontologinės skirtybės prasmė; tai, kas būna pats. Todėl Heideggeris ir sako, kad „būtis būna labiau negu bet kuri būtybė“.

BŪTIES ATSKLEIDIMAS

Jeigu būtybė yra reikalinga pagrindo, kad iš viso būtų, tai ji pati savyje turi turėti tokią sanklodą, jog per ją šis reikalingumas atsivertų kaip objektyvi būtybės buvimo būtinybė, o ne tik kaip subjektyvus mūsų pergyvenimas. Dar daugiau: baimė kaip būtybės slydžio patyrimas gali būti prasminga tik tuomet, kai ji yra išraiška pagrįstojo būtybės laikymosi buvime. Pagrįstasis laikymasis buvime yra baimėje tik patiriamas, o ne baimės sukuriamas. Kitaip sakant, būtybės pagrindas buvime turi būti ne iš anksto priimtas kaip prielaida būtybei išaiškinti, o kaip paties šio aiškinimo išvada: būtybė yra pagrįsta buvime todėl, kad pati jos sankloda pagrindo reikalauja.

Formalų atsakymą, kas yra būtybė sava sąranga, mes jau turime. Jį yra mums davusi filosofijos esmės sklaida. Filosofija yra būtybės kaip būtybės interpretacija; būtybė gi gali būti interpretuojama tik būdama kūrinys. Tai viso ligšiolinio mūsų apmąstymo išvada. Filosofijos kilmė ir esmė nusako, kas yra būtybė; dabar būtybė turi nusakyti, kas yra būtis. Tai nereiškia, kad tuo mes paliekame būtybę ir pereiname į būties plotmę. Mes ir toliau klausiame būtybę, tačiau ne to, ką ji sako apie save pačią, o to ką ji taria savimi pačia apie būtį: mes sklaidome būtybę kaip nuorodą į būtį, vadinasi, kaip vedančią mūsų mąstymą anapus savęs pačios.

Būtis kaip transcendencija

Pats pirmasis dalykas, į kurį nurodo būtybė kaip kūrinys, yra transcendencija arba būtybės peržengimas.

Apmąstant būti kaip transcendenciją, per maža yra kreipiama dėmesio į vieną dalyką, būtent: transcendencijos ontologine prasme reikalauja tik kūrinys. Tik kūrinys pačiu savo buvimu nurodo, kalbant Heideggerio žodžiais, į „visai kitą“, buvojant ne šalia kūrinio, vadinasi, visiškai kitoje plotmėje. Užtat tik kūrinys ir gali būti tikroji ontologinė transcendencijos nuoroda. Daiktas tokia nuoroda nėra. Būdamas uždaras savyje, daiktas rodo į save. Kaip jau sakyta, daiktas esti pažįstamas prievarta; gi prievarta reiškia ne daikto peržengimą, patenkant anapus jo, o kaip tik įžengimą į jį patį arba į jo „vidų“, kad tyrimu būtų atrasti jo sandai: daiktas yra gryna imanencija. Todėl tyrimas kaip pažinimo būdas neranda ir negali rasti daiktui jokio ‚anapus“.

Visai kitoks yra mūsų santykis su kūriniu. Kūrinys žengia, yra jo buvimo pagrindas: kūrinys taria, kad jis būna ne pats, bet laikosi kitu, buvojančiu jau nebe jo plotmėje.

Kūrinį galima suprasti tik interpretacija, o interpretacija yra galima tik interpretuojamo dalyko atvirytėje, atvirytė gi visados yra nukreipta į tolį, į anapus.

Būti kūriniu ir būti transcendencijos nuoroda yra vienas ir tas pats dalykas. Visa tai tinka būtybei. Atskleidus, kad būtybė sava sąranga yra kūrinys, savaime ji atskleidžia ir kaip nuoroda į transcendenciją. Tai yra būtinybė, kurios kaip tik ieškome.

Tai reiškia: būtybė peržengia save kaip būnančiąją, atsistodama ne šalia kitos būtybės, taip lygiai būnančios, kaip ir ji pati, bet iškildama anapus kiekvienos būtybės kaip būtybė. Peržengimas paties savęs būtybės atveju reiškia peržengimą savo buvimo.

Tuo, kad būtis ir yra nepaprastai sunku būtį mąstyti. Kadangi būtis buvoja anapus būtybės, tai tuo pačiu ji buvoja ir anapus mąstymo, nes mąstymas iš esmės priklauso būtybės matmeniui ir šiame matmenyje išsitenka.

Transcendencija atsiskleidžia pačioje būtybės sanklodoje kaip tai, kas yra ne – būtybė, tačiau kas padaro, kad būtybė yra šis tas, o ne greičiau niekis. Atodairom reikia pripažinti Heideggeriui tiesą, kai jis sako, kad būtybė aiškėja būties šviesoje. Būdama nuoroda į būtį, būtybė savaime nurodymu ir laikosi, nes jis yra ne būtybei įspaustas ženklas, o pats jos buvimas.

Būtis kaip veikmė

Būdama kūrininės sąrangos, būtybė, kaip sakyta, tuo pačiu yra ir santykis, vadinasi, apspręsta buvoti ne savyje ir sau, o kitame ir kitam: santykis yra būtybei ne paprastas ryšys tarp jos jau kaip esančiosios ir kito irgi jau kaip esančiojo, bet pats buvimas kūriniu yra santykis. Kūrinys būna tuo, kad linksta į kitą. Tai reiškia: ne santykis kyla iš kūrinio buvimo, bet kūrinio buvimas laikosi santykiu. Dingus santykiui, dingsta ir kūrinys kaip kūrinys.

Būtybė kaip kūrinio akivaizdoje galime mąstyti būtį tik kaip veiksnį. Be abejo, ši ištara yra dar tik labai bendra, tačiau jau ir ji slepia savyje esminį būties sampratai nusakymą, būtent: būtis nėra rimtis visa laikančiojo pagrindo prasme, būtis yra jėga veikmės prasme. Todėl per maža yra tarti, kad būtybė yra būties pasekmė, o būtis yra būtybės priežastis: šitaip nusakydami būtybės ir būties sąsają, pasiliekame dar kosmologinėje plotmėje ir būtį mąstome tik kaip „galingesniąją“ būtybę. Priežasties ir pasekmės kategorija būties ir būtybės santykiui nėra tolygi.

Būties veikmė kaip kūrimas pagrindžia bei išsprendžia ir būties tolumo bei artumo dialektiką. M. Heideggeris, kaip minėjome, teisingai įžvelgia, kad būtis yra toliau negu bet kuri būtybė ir sykiu arčiau negu bet kuri būtybė. Jokia būtybė negali būti kitai būtybei tiek tolima, kiek tolima yra būtis. Kartu tačiau jokia būtybė negali būti kitokia būtybei tiek artima, kiek artima yra būtis. Ši dialektika darosi betgi suprantama tik kūrimo šviesoje. Jei būtis nebūtų transcendentinė, ji nebūtų kūrėja. Jei būtis nebūtų kūrėja, mes iš viso apie ją nekalbėtume, nes ji būtų taip, tarsi iš viso nebūtų.

Būtis kaip absoliutas ir laisvė

Atskleisdami būtį kaip kuriančiąją veikmę, įžvelgėme, kad būtis kuria ne ką nors būtybėje ar būtybei, bet kad ji kuria pačią būtybę kaip būnančiąją, vadinasi, patį jos buvimą. Šia prasme tad ir kalbėjome apie būtį kaip pagrindą ir apie būtybę kaip pagrįstąją: būtis grindžia būtybę jos buvime arba daro, kad būtybė būtų. Užtat Heideggeris, kaip minėjome, ir sako, kad be būties būtybė liktų nebūtiškume. Būties veikmė, vaizdingai kalbant, „ištraukia“ būtybę iš nebūtiškumo ir ją įbūtina. Be tokios veikmės būtybės iš viso nebūtų.

Būties veikmė kaip kūrimas atskleidžia mums naują pačios būties atžvilgį. Būtis teikia buvimą būtybei todėl, kad būtis būna pati: kas būna pats, tas gali įbūtinti ir kitą. Buvime pačiam slypi kuriamoji būties jėga.
Tik kaip pilnybė būtis yra absoliutas. Būti pačiam reiškia būti pilnutiniam buvimo atžvilgiu. Būti gi pilnutiniam buvime reiškia būti neapibrėžtam nebūtimi arba niekiu. Būtis yra absoliutas savo priešingybe nebūčiai, ir iš šios priešingybės kaip teigiamosios pilnybės kyla būčiai jėga turėti buvimą kaip savą ir jį teikti kitam kaip dovaną.

Paskutinioji būtybės kaip kūrinio ištara apie būtį yra šiosios laisvė. Viso mūsų apmąstymo eigoje esame teigę, kad skirtumas tarp daikto ir kūrinio yra tas, kad daiktas yra būtinybės, tuo tarpu kūrinys – laisvės regimybė arba įsikūnijimas, nes tik iš laisvės kaip vidinio pradmens gali kilti veikalas, atviras pačiu savimi ir todėl galimas interpretuoti.

Filosofija gali sava pažinsena pagauti būtybę tik jos atvirytėje arba ją kaip kūrinį. Betgi sakėme, kad būtybė yra būties pagrįsta savo buvime: ji yra būties veikmės veikalas. Būties veikmė yra susiklosčiusi būtybėje kaip regimas pavidalas. Jeigu tačiau šis pavidalas yra atviras sava sąranga, tai reiškia, kad būties veikmė, jį kildinusi, yra būties laisvės apraiška. Būtis teikia būtybei buvimą ne tuo, kad būtis yra absoliutinė jėga, bet tuo, kad ji yra laisvai veikianti jėga. Tasai veiksmas, kuris yra būtybės pradžia, yra laisvė arba laisvė apskritai. Kaip absoliutas būtis nėra jokia būtybė ir todėl nesiduoda suimama į jokį būtybės matmenį bei nusakoma jokia būtybės savybe. Kaip kūrėja būtis nėra rimtis ir todėl nebuvoja tik savyje ir sau, o teikia buvimą ir „kitam“. Kaip laisvė būtis nėra dėsninga būtinybė ir todėl nei verčia, nei gali būti verčiama.

LITERATŪRA:

 Maceina A. Raštai., T. IV.

Leave a Comment