NAUJOS ŠEIMOS FORMŲ APRAIŠKOS

Įvadas

Sparčios ir fundamentalios Lietuvos pastarųjų metų politinės, socialinės ekonomikos permainos lemia esminius pokyčius visose visuomenės gyvenimo srityse. Keičiasi gyvenimo sąlygos, stilius, vertybinės orientacijos, elgsna, nuostatos. Todėl nenuostabu, jog keičiasi ir požiūris į šeimą, transformuojasi i pati jo sandara. Tai atsispindi ir demografinių procesų kiekybiniuose i kokybiniose bruožuose. Galima pastebėti akivaizdžiai šeimos transformacijos apraiškas, matrimonialinės elgsenos ir nuostaų kitimus.
Šeima kaip pirminis socialinis institutas, vykstant esminėms pastarųjų metų Lietuvos visuomenės transformacijoms, patiria ryškių pokyčių. Jie akivaizdūs visose šeimos gyvenimo srityse. Keičiasi šeimos ekonominio fuunkcionavimo pagrindai, veiklos ir saviraiškos galimybės bei socialinė erdvė, keičiasi šeimų gyvenimo lygis, didėja turtinė diferenciacija, kinta šeimos santykiai su kitomis sociainėmis institucijomis, vidiniai saitai tarp šeimos narių bei nuostatos ir vertybinės orientacijos. Gilėjantis individualizacijos procesas, bręstanti rinkos santykių aplinka taip pat daro didelį poveikį šeimai, jos kūrimuisi, formoms, gyvenimo stiliui. Keičiasi šeimos vaidmuo visuomenėje bei individo gyvenime.
Net ir fragmentiškai peržvelgus išsivysčiusių šalių patyrimą šeimos evoliucijos srityje, galima pamatyti akivaizdžias paraleles šiuolaikinių mūsų šalies šeimos pokyčių ir jau per tris deešimtmečius išsivysčiusiose socialinės gerovės valstybėse vykstančios šeimos transformacijos, kuriems būdingi fundamentalių pokyčių bruožai. Išsivysčiusiose šalyse 7 dešimt. viduryje prasidėję esminiai šeimos pokyčiai yra tampriai susieti su makro lygmens socialinės ekonominės aplinkos kitimu. Valstybės vaidmens ekonomikoje ir socialinėje sferoje didėjimas pastaraisiais dešimtmečiais, yp

pač reiškęsis socialdemokratinio tipo gerovės valstybėse (plėtojant socalines garantijas, globos, ugdymo, socializacijos ir pan. institucijas) siejamas su tuo, kad dalis šeimos funkcijų silpnėja ir pereina į visuomenės lygmenį. Pokomunistinėse šalyse taip ir Lietuvoje, patiriančiose panašius dramatiškus demografinius pokyčius, siekiama priežastinių ryšių bei tolimesnės jų raidos identifikavomo. Staigaus demografinio kitimo ištirtumo lygis neleidžia daryti pakankamai argumentuotų išvadų. Tad iki šiol galima aptikti tik paviršutiniškas, stereotipines išvadas. “Lietuvos šeimos ir gimstamumo” tyrimas duoda nemažai informacijos apie šeimos evoliuciją pastaraisiais dešimtmečiais.
Remdamasi šiuo LŠG tyrimu, referate analizuosiu pastaruosius Lietuvos šeimos instituto, gyventojų elgsenos ir nuostatų pokyčius, formuluosiu hipotezes dėl naujų šeimos bruožų laikinumo ir fundamentalumo.

ŠEIMOS KITIMAS LIETUVOJE: NUO TRADICINIŲ
PRIE MODERNIŲ ŠEIMŲ

Šeima kaip pirminis socialinis institutas, vykstant esminėms pastarųjų metų Lietuvos visuomenės transformacijoms, patiria ryškių pookyčių. Jie akivaizdūs visose šeimos gyvenimo srityse. Keičiasi šeimos ekonominio funkcionavimo pagrindai, veiklos ir saviraiškos galimybės bei socialinė erdvė, keičiasi šeimų gyvenimo lygis, didėja turtinė diferenciacija, kinta šeimos santykiai su kitomis socialinėmis institucijomis vidiniai saitai tarp šeimos narių bei nuostatos ir vertybinės orientacijos. Akivaizdi liberalėjančios, atviros visuomenės įtaka šeimos bruožams bei elgsenai. Gilėjantis individualizacijos procesas, bręstants rinkos santykių aplinka taip pat daro didelį poveikį šeimai, jos kūrimuisi, formoms, gyvenimo stiliui. Keičiantis visuomenės struktūrų funkcionavimo principams ir santykiams, turintiems trumpalaikių ir il

lgalaikių pasikeitimų dimensijos, kinta ir šeimos funkcijos. Keičiasi šeimos vaidmuo visuomenėje bei individo gyvenime.
Net ir fragmentiškai peržvelgus išsivysčiusių šalių patyrimą šeimos evoliucijos srityje galima pamatyti akivaizdžias paraleles tarp šiuolaikinių mūsų šalies šeimos pokyčių ir jau per tris dešimtmečius išsivysčiusiose socialinės gerovės valstybėse vykstančios šeimos transformacijos, kuriai būdingi fundamentalių pokyčių bruožai.Išsivysčiusiose šalyse septintojo dešimtmečio viduryje prasidėję esminiai šeimos pokyčiai yra tampriai susieti su makro lygmens socialinės ekonominės aplinkos kitimu. Valstybės vaidmens ekonomikoje ir socialinėje sferoje didėjimas pastaraisiais dešimtmečiais, ypač reiškęsis socialdemokratinio tipo gerovės valstybėse (plėtojant socialines garantijas, globos, ugdymo, socializacijos ir pan.institucijas) siejamas su tuo, kad dalis šeimos funkcijų silpnėja ir pereina į visuomenės lygmenį.Sparčiai keičiasi moters statusas visuomenėje ir šeimoje. Šeimos instituto kitimui didelės įtakos turi technologijų progresas, šiuo atveju ypač akivaizdžiai pasireiškiantis modernių kontraceptinių priemonių plitimu, lėmusiu taip vadinamą kontraceptinę revoliuciją. Tai atsispindėjo šeimos funkcionavimo pokyčiuose.
Kaip bebūtų, šeima ir toliau išlieka socialiai svarbus, iš visų socialinių struktūrų lėčiausiai kintantis institutas. Šeima yra vienas inertiškiausių socialinių organizmų.iš esmės tai lemia svarbiausia jos funkcija – prokreacinė ir kartų kaitos funkcija. Visuomenei perimant dalį šeimos funkcijų ir jas keičiant alternatyviomis socialinėmis paslaugomis, kai kurios socialinės, ekonominės, socializacijos, edukacijos, globos funkcijos silpnėja, tačiau pastaroji (kartų kaitos) išlieka stabiliausia.tačiau ir čia daugelyje labiau išsivysčiusių šalių ši še
eimos funkcija patiria rimtų pokyčių. Keičiantis šeimos formoms, silpnėjant šeimos formalizacijai keičiasi ir šios – kartų kaitos – funkcijos realizavimo pobūdis. Daugėja šeimų, kuriose ryšiai tarp sutuoktinių įgauna alternatyvias bendro gyvenimo formas, daugėja neregistruotų šeimų. Jos keičia tradicines šeimas. Pradiniame šio reiškinio plitimo etape tokios šeimos santuokas dažniausiai registruoja tik kai pradedama lauktis kūdiko ar kai vaikas gimsta. Tačiau vėliau toks šeimos gyvenimo būdas tampa permanentiniu. Daugėja ir nepilnų šeimų, kuriuose tėra vienas iš tėvų, paprastai motina. Atitinkamai keičiasi šeimos ekonominio apsirūpinimo, vaikų priežiūros, ugdymo, socializacijos sąlygos. Tai skatina socialinės politikos poreikį ir pirmiausia paramos šeimai politikos priemonių adaptacijos būtinumą prie naujų socialinių santykių, kuriuos kuria kintanti šeima. Taigi tarp socialinės ekonominės aplinkos ir šeimos yra nenutrūkstamas tarpusavio priklausomybės ir įtakos ryšys, kurį būtina identifikuoti plėtojant socialinę ir paramos šeimai politiką.
Nuo 20 a. dešimtojo dešimtmečio pradžios Lietuva revoliuciniais tempais perima minėtus šeimos bruožus. Aukštai tebevertinant tradicinių šeimos formų svarbą, mūsų katalikiškos kultūros visuomenės požiūris į modernius šeimos bruožus, formaliai neįteisintas šeimas, vis labiau liberalėja. Tokių šeimų, ypač tarp jaunosios kartos atstovų, pastaruoju metu Lietuvoje sparčiai gausėja. Tai parodo unikalus tyrimas “Lietuvos šeima ir gimstamumas” (anketavimo darbai atlikti 1994-1995m.), kuris biografiniu požiūriu vertina įvairių kartų šeimos gyvenimo kelio įvykius. Gausėja ir ne santuokoje gimusių va
aikų, o kartu ir nepilnų šeimų.
Po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje prasidėjęs ekonominių sanklodų kitimas, pirmaisiais pertvarkymo metais išgyventas staigus gyvenimo lygio smukimas, nestabilumai bei pastaraisiais metais patirti socioekonominių struktūrų ir santykių pasikeitimai ir rinkos ekonomikos įsigalėjimas, nedarbo atsiradimas ir plitimas, būsto rinkos susiformavimas, labai aukštos butų statybos ir pirkimo kainos atsispndi šeimų ekonominėje veikloje ir demografinėje elgsenoje, ryškiai pakeičia šeimų ir kiekvieno jų nario gyvenimą.
Kadangi pastarųjų metų šeimos instituto pokyčius pirmiausia paskatino pereinamojo laikotarpio revoliucinės transformacijos, nestabilumai, dešimtojo dešimtmečio pradžios ekonominė depresija, sukėlę neužtikrintumo ateitimi būseną, bei būtinumą prisitaikyti prie naujų sąlygų, sparčiai pradėjusių reikštis šeimos kitimo tendencijų negalima besąlygiškai vertinti kaip naujų demografinės elgsenos ir nuostatų formavimosi. Visuomenė išgyvena laikiną, pereinamąjį nuo centralizuotai valdomos prie rinkos ekonomikos laikotarpį ir turi dar nedidelį, gan paviršutinišką supratimą apie ją, bent jau patyrimo lygmeniu.Patirdama esamojo laikotarpio sudėtingumus, į dabartinę laikinąją aplinką visuomenė atsako adaptyvia reakcija, kuri atsispindi vedybinėje ir prokreacinėje elgsenoje. Todėl pastarųjų metų demografiniai pokyčiai iš dalies yra laikinųjų, adaptyvių demografinės elgsenos modelių, šiuo atveju vedybinės ir prokreacinės elgsenos modelių rezultatas, kuriuos dar tebeveikia buvusios sąlygos, ilgametis patyrimas, evoliucinės raidos inertiškumas, specifiniai etnokultūriniai veiksniai ir šiuolaikinė, laikinoji aplinka. Tačiau juose akivaizdus ir įsigalėjimas naujų šeimos bruožų, kurie jau daugiau nei trys dešimtmečiai būdingi išsivysčiusioms rinkos ekonomikos šalims. Galima manyti, kad nepalanki pastarųjų metų aplinka tapo postūmiu fundamentaliems šeimos pokyčiams.
Pastarieji Lietuvos šeimos pokyčiai pirmiausia pradėjo reikštis vedybų skaičiaus mažėjimu. Šį procesą galima pastebėti nuo 1991m. Tai matyti ir iš statistinių pačių bendriausių vedybų rodiklių:absoliutaus vedybų skaičiaus ir bendrųjų santuokų rodiklių sumažėjimo. Ypač sparčiai vedybų mažėjo 1992 m. ir 1993m. Tai vyko pirmųjų pertvarkos metų ir ekonominės krizės Lietuvoje periodu. Šie pokyčiai akivaizdžiai matyti iš “Lietuvos šeimos ir gimstamumo” tyrimo rezultatų, kurie atskleidžia elgsenos lūžį: tuokiamasi arba vyresniame amžiuje, arba santuoka atidedama neapibrėžtam laikui. Taigi vedybos “senėja”. Tai yra vienas iš fundamentalių šeimos transformacijos požymių. Labiausiai šeimų kūrimą vėlesniam laikui atideda tie, kurie jas kuria tradiciniu būdu, t.y. kurių šeimos kūrimas sutampa su oficialia šeimos registracija – vedybomis.
Apie fundamentalių šeimos transformacijos pokyčių apraiškas Lietuvoje liudija ir neregistruotų santuokų plitimas bei tolerancijos joms kitimas. Kartu su vedybų atidėjimu vėlesniam amžiui daugėja neregistruotų šeimų. Jos tampa bent jau laikina alternatyva tradicinei šeimai. LŠG tyrimo rezultatai rodo, kad pastaraisiais metais Lietuvoje pradėjo sparčiai daugėti porų, gyvenančių santuokos neregistravus, vis dažniau šeimos kūrimas prasideda gyvenimu kartu nesusituokus.Tai rodo naujų šeimos formų plitimą, turintį nemažą (abipusį) ryšį su vedybų atidėjimu.
Lietuvoje tokia nauja vedybinė elgsena ypač būdinga jaunimui, gimusiam aštuntojo dešimtmečio pradžioje ir vėliau, t.y. tai kartai, kuri vedybinio amžiaus sulaukė 20a. dešimtojo dešimtmečio pradžioje, būtent pastarųjų ekonominių transformacijų pradžioje.
Tačiau reikia paminėti, kad neregistruotų santuokų plitimą Lietuvoje iki šiol stabdė ir dar tebestabdo bei jo identifikavimą apsunkina katalikiškosios vertybės bei tam tikros nuostatos mūsų visuomenėje. Akivaizdu, kad santuokos neregistravusių porų Lietuvoje yra gerokai daugiau nei nustatoma tyrimais. ”.Net per anonimines apklausas respondentai nenoriai prisipažįsta gyvenantys neregistravę santuokos. Dažnai respondentai kategoriškai atsisako atsakyti į klausimus apie vedybinį statusą, kai gyvenama tokioje šeimoje. Kiek atviriau apie tai respondentai atsakinėja, jei neregistruota santuoka baigėsi vedybomis, t.y. kai jau kalbama apie buvusią neregistruotą santuoką kaip vedybų preliudiją. Apie vėlesnes neregistruotas santuokas, kurios buvo po skyrybų ar mirus sutuoktiniui, irgi atsakinėjama nenoriai” (pagal V. Stankūnienę, 1997m.). Taigi galima teigti, kad per apklausas gaunama informacija apie neregistruotų santuokų paplitimą Lietuvoje nėra išsami. Tad reali padėtis visgi neaiški. O tokių šeimų partneriai turi silpnesnius tarpusavio įsipareigojimus,silpnesnį atsakomybės už šeimos gerovę jausmą net joje augant vaikams. Jos dažniau patenka į rizikos grupes ir joms reikalinga valstybinė parama.
Tačiau kaip parodė LŠG tyrimas, nepaisant sunkumų, su kuriais susiduria tokios šeimos, su kiekviena jaunesne karta daugėja žmonių, kurių pirma partnerystė (gyvenimas kartu) prasideda neregistravus santuokos ir šio reiškinio plitimas turi tiesiog sprogimo formą. Ypač ryškus gyvenimo kartu neregistravus santuokos fenomeno plitimas stebimas pačiose jauniausiose vedybinio amžiaus kartose. LŠG tyrimo duomenimis “net daugiau nei 20 proc. vyrų ir 14 – 19 proc. moterų (1971 – 73m. gimimo kartos), sulaukę 22 metų amžiaus jau turėjo gyvenimo kartu neregistravus santuokos patyrimą – jų pirma partnerystė prasidėjo neregistruotoje santuokoje. Tuo tarpu 1965 – 70m. gimimo kartos vyrų ir moterų rodikliai atitinkamai buvo 3,5 proc. Ir 7,3 proc., o1946 – 49 m. kartos – 0,4 proc. ir 3,1 proc.”.
Galima teigti, kad Lietuva tarsi atkartoja revoliucinius šeimos formavimo pokyčius, Vakarų šalyse patirtus per pastaruosius tris-keturis dešimtmečius.
Taigi tradiciškai kuriamų (vedybų keliu, be išankstinio gyvenimo neregistruotoje santuokoje) šeimų vedybų atidėjimas vėlesniam laikui iš dalies kompensuojamas naujomis šeimos formomis – gyvenimu kartu santuokos neregistravus.
Tokio reiškinio plitimas Lietuvoje turi dar gana trumpą istoriją ir jo pradžia sutampa tiek su staigiu gyvenimo lygio pablogėjimu, tiek su ėjimu į atvirą visuomenę, perimančią vakarietišką gyvenimo stilių ir elgseną. Tiek viena, tiek antra gali skatinti vedybų atidėjimą ir mažėjimą, o kartu ir neregistruotos santuokos plitimą kaip alternatyvą tradicinei šeimai. Ekonominių krizių metu vedybų paprastai sumažėja. Ekonominio nestabilumo metu paprastai vengiama papildomos atsakomybės ir įsipareigojimų. Tačiau Lietuvoje pastaruoju metu persipynė ekonominės situacijos pablogėjimo ir ekonominės sistemos kitimo, socialinių transformacijų, gyvenimo sąlygų, stiliaus, vertybių, elgsenos virsmo veiksniai. Ekonominiu, socialiniu, psichologiniu, elgsenos požiūriais vakarėjanti visuomenė perima ir Vakarų šalyse plačiai paplitusią šeimos formavimo
strategiją – silpnėjantį šeimos formalizacijos bruožą bei gyvenimo kartu pradžios nesutapimą su vedybomis.
Naujas šeimos formų paplitimo procesas skirtingai veikia įvairias gyventojų grupes. Išryškėja akivaizdūs skirtumai, priklausomai nuo tėvų šeimos stabilumo, t.y. vaikystės patyrimo ir dar vaikystėje susiformavusio supratimo apie šeimą. LŠG tyrimo duomenimis asmenys, kurių tėvai išsiskyrė, kai jie dar buvo vaikai (neturėjo 15 metų), anksčiau pradeda vedybinį gyvenimą ir beveik du kartus dažniau santuokos neregistravę, nei tie, kurie iki šio amžiaus augo su abiem tėvais. Tai yra viena tėvų skyrybų pasekmių. Vaikai, turėdami neigiamą vedybinio gyvenimo suvokimą, suformuotą vaikystėje, dažnai pirmenybę atiduoda neregistruotoms santuokoms.
Visi šie šeimos formavimo pokyčiai atsispindi ir prokreacinėje elgsenoje. Vedybų atidėjimas akivaizdžiai veikia vaikų gimdymo atidėjimą bei bendro vaikų skaičiaus šeimoje mažėjimą. Sparčiai mažėja ir norimas bei idealus vaikų skaičius. 1988, 1990 ir 1994-1995m. atliktų tyrimų rezultatai leido atskleisti, kad šiame dešimtmetyje įvyko ir dideli gimstamumo preferencijų pokyčiai. Norimas vaikų skaičius sumažėjo nuo 2,8 1988 ir 1990m. iki 2,1 1994-1995m. Idealus vaikų skaičius šeimoje taip pat sumažėjo panašiu laipsniu: atitinkamai pagal metus nuo 3,1 iki 2,9 ir iki 2,3. Be to kaip parodė 1994-1995sm. LŠG tyrimo rezultatai, jauniausiose kartose pradeda plisti savanoriškos bevaikystės nuostatos, kurios jau tam tikrą laiką būdingos Vakarų Europos šeimoms. Šio tyrimo duomenimis apie 10 proc. 18-19 metų moterų ir vyrų nurodė, kad jie iš viso nenorėtų turėti vaikų.

Įvertinę šeimos formavimosi pokyčius, galima pastebėti, kad per pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje tradicinis šeimos kūrimo siejimas su santuoka žymiai pakito. Neretai galime išgirsti nuomonę, jog santuoka atgyvena. Vis labiau pateisinamos skyrybos, be to noras turėti vaikų vis mažiau siejamas su šeimos kūrimu.
Pagal Europos šalių atliktus apskaičiavimus (Europa ir mes, 2001) bandysiu pažvelgti, kiek skiriasi Lietuvoje besireiškiančios nuomonės nuo analogiškų nuomonių kitose Europos šalyse. 32 Europos šalių respondentų nuomone, jog santuoka atgyvena atitinka 19% gyventojų, o Lietuvoje – 21%. Tai beveik atitinka Europos šalių vidurkį. Tačiau aptariama nuomonė tarp tų šalių yra pasiskirsčiusi nevienodai, pavyzdžiui, Maltoje jai pritaria tik 6% respondentų, Islandijoje – 8% Lenkijoje – 9%, o Prancūzijoje jau 35% , Liuksemburge – 34% ir Belgijoje – 31%.
Nuomonė, kad santuoka atgyvena, paplitusi tarp vyrų ir moterų beveik vienodai (truputį daugiau tarp vyrų) ir šiai nuomonei labiausiai pritaria jaunesnio amžiaus žmonės.

taip pat pagal tyrimo duomenis matome, jog menkėja ne tik santuokos reikšmė šeimai tendencija, bet ir noras turėti vaikų vis mažiau siejamas su šeimos sudarymu – vaikui augti ir vystytis nebūtina turėti abu tėvus. 1999m. Lietuvoje taip manančių respondentų buvo 19%, o 32 Europos šalyse – 15%.
Kad vaikui augti ir vystytis nebūtini abu tėvai – šiai nuomonei pritarė šių šalių respondentai(%):
Suomijos – 41, Švedijos – 40, Jungtinės Karalystės – 37, Olandijos – 34, Danijos – 33, Airijos – 32, Šiaurės Airijos – 31.

Šiai nuomonei nepritarė šios šalys (%):
Bulgarija – 3, Ukraina – 3, Lenkija – 3, Graikija – 4, Estija – 4, Vengrija – 4, Slovakija – 5. Šiuo klausimu Lietuva taipogi aktyvi. Šiai nuomonei pritarė, kad vaikai negali augti neturėdami abiejų tėvų 19% respondentų ir tai užima beveik vidurinę vietą tarp Europos šalių. Ženkliai Lietuva išsiskyrė iš kaimyninių šalių šia nuomone, jog visi vaikai gali sėkmingai augti neturėdami abiejų tėvų, Lietuvoje – 7% respondentų, Latvijoje – 6%, Baltarusijoje – 4%, Estijoje ir Lenkijoje – 3%.
Nuomonės, kad vaikas gali normaliai augti ir nepilnoje šeimoje, paplitimas siejasi su pateisinimu moters, kuri nori vaiką auginti viena.Lietuvoje tokias moteris pateisino 62% respondentų, o Europos šalių vidurkis buvo 43%. Už Lietuvos respondentus tai nuomonei labiau pritarė tik Islandijoje (82%), Kroatijoje (67%) ir Ispanijoje(66%). Išsiskyrė iš šalių grupė, kurioje moterys, norinčios vienos auginti vaikus, labiausiai nepateisinamos: Malta (pateisino tik 15% respondentų), Slovakija – 23, Italija – 28, Estija – 29, Airija – 29.
Kartu su santuokos šeimai sudaryti neigimo stiprėjimu padidėjo ir skyrybų pateisinimas. Kad skyryboms negalima pritarti niekada 1999m. Lietuvoje manė 19% respondentų (1990m. – 24%). 31-oje Europos šalių taip manančių buvo mažiau – 16%. Iš labiausiai nepritariančių skyryboms šalių išsiskyrė(%):
Malta – 60, Rumunija – 33, Airija – 27, Lenkija – 26, Latvija – 25%,

Kroatija – 25%.
Priešinga nuomonė (mažiausiai nepritariančių skyryboms) vyravo tarp (%): Švedijos – 2, Islandijos – 4, Olandijos – 5, Graikijos – 7, Čekijos – 7, Danijos – 7 ir Prancūzijos – 8. Labiausiai pritaria skyryboms (Europoje vidutiniškai – 14%)- Švedija, Danija – po 41, Slovėnija – 29, Vokietija, Olandija ir Ispanija – po 22%.
Kadangi skyrybų vertinimas buvo matuojamas skale nuo 1 (niekada nepritartų) iki 10 (visuomet pritartų), tai atitinkamai sugrupuoti šalis galima naudojantis vertinimų vidurkiais.
Apibendrinamai galima teigti, kad pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje įvykę šeimos formavimo vertinimo pokyčiai yra daugiau ar mažiau ties analogiškų vertinimų Europos šalių vidurkiu. Lietuvos respondentų vertinimai, viena vertus, gerokai skiriasi nuo vertinimų, aitinkančių II demografinį perėjimą, kuris ypač ryškus Olandijoje, Švedijoje, Danijoje ir kitose šalyse, ir, kita vertus, mūsų vertinimai yra gana “nutolę” nuo santuokos sudarymo, abiejų tėvų vaikų auginimui būtinumo bei skyrybų vertinimo, kurie būdingi Maltos, Lenkijos, Rumunijos ir kitų šalių respondentams.

VIENGUNGIŲ GAUSĖJIMAS

Vedybų mažėjimas bei atidėjimas vėlesniam amžiui skatina niekada nevedusių gausėjimą. Nors šio tendencijos pasireiškimo Lietuvoje istorija yra dar labai trumpa, ji trunka tik apie penketą metų (iki tol buvo stebima priešinga tendencija), tačiau LŠG tyrimo duomenys jau fiksuoja šio reiškinio plitimą. Gyventojų surašymų duomenimis, iki devintojo dešimtmečio pabaigos jauno amžiaus viengungių mažėjo, o LŠG tyrimo duomenimis, tarp paties jauniausio vedybinio amžiaus gyventojų jų jau gausėja.

Amžius

20-24 25-29 30-34 35-39

Procentai
Moterys
1979 47.1 15.2 8.4 6.5
1989 41.7 15.2 9.0 6.3
1995 45.5 15.9 9.6 8.6
Vyrai
1979 68.3 23.8 11.9 7.9
1989 65.8 22.2 11.5 8.5
1995 67.4 22.0 8.7 5.8.

LŠG tyrimu viengungių daugėjimo Lietuvoje fenomenas užfiksuotas proceso pasireiškimo pradžioje, kai rodiklių pasikeitimai dar nėra dideli. Neįsigilinus į glaudžiai susietus šeimos formavimo procesų pokyčius jie gali būti ir nepastebėti arba atrodyti nereikšmingais, nepakankamais apibendrinančioms išvadoms daryti. Tačiau sugretinę visus šeimų formavimo rodiklių pokyčius per pastaruosius metus galime teigti, kad dešimtmečio pradžioje Lietuvoje įvyko šio proceso tendencijų lūžis ir viengungių pradėjo daugėti.

IŠVADOS

Greta pastarųjų metų esminių politinių, ekonominių, socialinių pokyčių Lietuvoje, kaip ir kitose pokomunistinėse šalyse, vyko ir dramatiški demografinės raidos pokyčiai ir lūžiai. Statistiniai, ir ypač tyrimo “Lietuvos šeima ir gimstamumas” duomenys rodo šeimos instituto, jo formavomosi bei irimo pokyčius. Šiuo metu stebimi šeimos pokyčiai atspindi labai priklausomų vienas nuo kito ir įvairių pagal prigimtį, pobūdį, veikimo trukmę bei perspektyvą veiksnių poveikį. Todėl jie yra labai kontrastingi ir persipynę, skirtingai besireiškiantys laiko perspektyvos požiūriu, neretai dengiantys vieni kitus. Tik detalios studijos gali leisti atskleisti šeimos instituto pokyčių esmę, padėti atskirti jų laikinumo ir fundamentalumo požymius. Nepaisant šeimos institutą apibūdinančių rodiklių, pastarųjų didelių svyravimų ir nenuoseklių tendencijų, ryškėja nauji šeimos bruožai:
1. Prieškario Lietuvoje lietuvio šeimai buvo ypač būdinga darna darbuose ir bendravimo tolerancija, skrupulingas tautinių, religinių tradicijų bei papročių laikymąsis. Toks šeimos gyvenimas ir jos narių bendravimas gali būti prilygintas dvasinių turtų saugojimui, kaupimui ir perteikimui naujoms kartoms. To turto dėka žmogus netapdavo (kaip šiandien) materializuoto gyvenimo, jo keliamų aistrų akla bevale auka.
2. XIX a. pabaigos – XXa. pradžios lietuvių visuomenė pripažino tik šeimyninius santykius ir iš esmės netoleravo vienišo, bet drauge ir laisvo, nepriklausomo gyvenimo būdo. Neištekėjusios, nevedę, našliai bei pavainikiai negalėjo pilnaverčiai dalyvauti kaimo gyvenime.
3. XX amžiuje pradeda liberalėti visuomenės požiūris į gyvenančius nesusituokus, nyksta akivaizdi netolerancija jiems. Tokių šeimų, ypač tarp jauniausių kartų atstovų pastaruoju metu Lietuvoje sparčiai gausėja. Gausėja ir ne santuokoje gimusių vaikų, o kartu ir nepilnų šeimų, kuriose yra tik motina (retai – tik tėvas). Tai rodo šeimos formų įvairovės didėjimą.
4. Kiekvienoje jaunesnėje kartoje vis mažiau jaučiami tradicinės šeimos bruožai, kurių pobūdžiui Lietuvoje iki pastarųjų metų didelį poveikį turėjo etnokultūrinės tradicijos, vyraujanti konservatyvi ir griežta katalikiška kultūra, turėjusi ir tebeturinti didelės įtakos partnerystės formų, šeimų kūrimosi, matrimonialinės elgsenos ir nuostatų bruožams.
5. Kuo toliau tuo labiau ima reikštis vedybų atidėjimo fenomenas. Šeimas kuria vis vyresnio amžiaus žmonės. Sparčiai mažėja ir norimas idealus vaikų skaičius šeimoje.
6. Iki pastarųjų metų vyravo registruotos santuokos ir pirma partnerystė (gyvenimas kartu) iš esmės sutapo su vedybomis. Tačiau jau gana didelė dalis jaunesnių, ir ypač pačių jauniausių, kartų atstovų pradeda gyventi kartu neregistravę santuokos. Liberalėja visuomenės požiūris į gyvenančius nesusituokus, nyksta akivaizdi netolerancija joms. Neregistruotos santuokos, būdamos tiek preliudija vedyboms, tiek bent jau laikina alternatyva pastarosioms, užsitęsusios gali virsti normatyvine elgsena ir universaliu reiškiniu.
7. Per pastaruosius penkerius – šešerius metus įvyko vedybų laiko lūžis: ilgai jaunėjusios vedybos (einant nuo vėlyvų vedybų, lietuvoje dominavusio dar iki šio šimtmečio vidurio, prie ankstyvų) pradėjo senėti. Ėmė reikštis vedybų atidėjimo fenomenas. Postūmiu šiems pokyčiams buvo pastarųjų metų socialinių, ekonominių pokyčių sunkumai, ekonominė depresija, tačiau jų plitimo universalumui įtakos turi būtent vykstančių pokyčių esmė – ėjimas į demokratinę ir rinkos ekonomikos visuomenę.
8. Laikinieji pereinamojo laikotarpio veiksniai inicijavo trumpalaikius, adaptyvinius vedybų laiko svyravimus, o esminiai visuomenės pokyčiai formuoja ilgalaikius, universaliuosius šeimos instituto pokyčius.
9. Per istoriškai gana trumpą laiką – vienos, dviejų kartų amžių šeimoje gerokai supanašėjo specifiniai motinos ir tėvo, moters ir vyro socialiniai vaidmenys bei elgsenos bruožai ir išklibino tradicinį etnokultūrinį bei psichologinį poveikį vaikams. Naujos visuomeninės sąlygos, intensyvėjantis darbas už šeimos ribų sustiprino moters siekį tapti mažiau priklausoma nuo vyro, nebesitaikyti prie jo, būti asmenybe su labiau individualizuotais interesais, kuriuos amžiais slopino ankstesnė tradicinė jos padėtis.
Apibendrinant galima pasakyti, kad vedybų rodiklių svyravimus, vedybų mažėjimo, jų atidėjimo vėlesniam amžiui, neregistruotų santuokų bei viengungių plitimo tendencijas pastaraisiais metais lėmė tiek laikinieji veiksniai, būdingi tiek pereinamąjam bei kriziniam laikotarpiui, tiek fundamentalūs, atsirandantys įsigalint rinkos ekonomikos santykiams, liberalėjant elgsenai bei gilėjant individualizacijai. Pirmųjų pveikis pastaruoju metu buvo ypač stiprus. Vedybų svyravimai ir staigūs pokyčiai buvo laikini, o fundamentalieji, evoliuciniai dar tik formuojasi. Tačiau akivaizdžiai ir sparčiai artėjama prie daugiau nei du dešimtmečius išsivysčiusiose Vakarų šalyse stebimų naujų šeimos formavimo bruožų. Ir nors šiose šalyse pastaraisias metais šeimos formavimo bruožai stabilėja, o kai kur net pastebimas grįžimas į prieš tai buvusią, tačiau ten dabar plačiai paplitusios šeimos, turinčios ryškių transformuotos šeimos bruožų.

Leave a Comment