Filosofijos kilmė, prigimtis, reikšmė

Klaipėdos Universitetas

Filosofija – (iš gr. kalbos filo – meilė, sofija – išmintis) išminties meilė, sunku pasakyti kas pirmasis šį žodį pavartojo. Taigi filosofija vadiname visiškai naują mąstymo būdą, kuris atsirado Graikijoje apie 600 metus prieš Kristų. Ligi tol į visus žmonėms rūpimus klausimus atsakydavo įvairios religijos. Tokie religiniai aiškinimai buvo perduodami iš kartos į kartą mitais. Visame pasaulyje per ilgus tūkstantmečius buvo sukurta nesuskaitoma gausybė mitinių atsakymų į filosofinius klausimus.

Ką apie filosofiją galvoja žmonės, glaudžiai susije su ja, filosofai? Juk jie nuo jos neatsiejami, todėl galima teigti, kaad tai jų gyvenimo prasmė. A. Plėšniui “ filosofija – išminties meilė ”, o K. Jospersui “tai kas vadinama filosofija, iš tikrųjų duoda pagrindą prieštaringiems vertinimams. ” ” Filosofai žino, kad nieko nežino, tačiau geidžia žinoti, todėl yra neišminčiai, o mylintys išmintį.” Taigi kyla klausimas, kas yra išmintis? Juk tai nėra žinios, kurias galima įgyti, tai žmonių savybė, kuri leidžia mums susivokti gamtoje ir tarpusavyje, tačiau žmogui, tikinčiam mokslu vis tik blogiausia tai, kad filosofija nėra pasiekusi visuotinių rezultatų, kurie tenkintų kiekvieną iš mūsų. O suusivokti įvairiuose situacijose mums padeda įvarūs mokslai, kurie yra pasiekę visuotinai priimtų įstatymų, kurie tiria „pirmuosius pradus bei priežastis.” Be to, filosofiniam mąstymui nebūdinga žengti į priekį, o tai neabejotinai svarbu mokslui. „Filosofija yra teorija, o teorijai būdinga nedideliu pradų ir pr

riežasčių kiekiu paaiškinti daugybę įvairių reikšmių. Filosofija siekia aprėpti visa, kas įmanoma, tad visuotinumas yra filosofijos, kaip teorijos požymis.” Kadangi filosofija yra vertinama kaip teorija, jai būdinga protu, argumentais patvirtinti savo teiginius ir tiesas. Galbūt ji nėra visiems vienodai suvokiamas ir prieinamas dalykas, kaip moksas, tačiau ji yra artima pasaulėžiūrai. Kad filosofija „nėra visų vienodai pripažįstama, lemia jos prigimtis.” Filosofijos siekiamas tikrumas nėra kiekvienam intelektui vienodas, tai daugiau priklauso nuo žmogaus prigimties. Ji – „įsitikinimas, kurį pasiekus prabyla žmogaus esmė.”

Kiekvienas iš mūsų filosofiją supranta savaip: arba ją atranda savyje ir puoselėja, ieško išeities taško, arba ją neigia. K. Jospersas teigia, kad: „filosofija žmogui būtina, nes ji visais laikais gyvuoja viešoje sąmonėje, iš kartos į kartą perduodamuose priežodžiuose, paplitusiuose filosofiniuose posakiuose, viešpataujančiuose įssitikinimuose, šviesuolių ir politikų kalboje.” Norėdami suvokti ir suprasti kas gi iš tikrųjų yra filosofija, mes ją lyginame su mums suvokiamais, apčiuopiamais dalykais

Filosofijos neigimas taip pat yra filosofija. Jau Platonas ir Aristotelis klausė apie tą žmoguje glūdintį užsidegimą, kuris duoda pradžią filosofijai. Jų nuomone, filosofija prasideda nuo nuostabos: “Nes nuostaba ir ankščiau , ir dabar skatina žmones filosofuoti. O kas klausia ir stebisi, tas jaučiasi nežinąs. Taigi, norėdami išsivaduoti iš nežinojimo, jie ėmė filosofuoti.” Neįmanoma aiškiai apibrėžti, kas yra filosofija – ji pa

ati apibrėžia save būdu kuriuo ji praktikuojama.

Nėra kitos teorinių svarstymų srities, kuri keltų tiek ginčų, kaip filosofija.Vieniją laiko vos ne svarbiausiu mokslu, apibendrinančiu visą žmogiškąją patirtį ir nubrėžiančiu kryptis specialiems toeriniams svarstymams. Kiti mano, kad filosofavimui pakanka plepėjimo įgūdžių ir mokėjimo ginčytis. Pastariejio tariasi lengvai sugębą spręsti apie filosofinius dalykus. Pripažindami, kad kitiems mokslams reikalingos studijos, mokyklos ir metodai.

Mokslu tikinčiam žmogui blogiausia tai, kad filosofija nėra pasiekusi reikšmingų rezultatų,tai ką būtų galima žinoti ir turėti. Būtent specialieji mokslai pasiekė neaejotinai tikrų ir visuotinai pripažintų rezultatų, o filosofija kaip mokslas, nepaisant tūkstantmečių pastangų, tuo pasigirti negali. Žinoma, susisteminta filosofija priklauso nuo specialiųjų mklsų. Tam tikru metu pasiektas specialiųjų mokslų lygis yra filosofijos prielaida. Tačiau filosofijos prasme kyla iš kito prado. Pirmiausia ji pasirodo ten, kur nubunda žmogus.

Filosofijai, kaip teorijai, būdinga proto argumentai grįsti savo teiginius. Ji siekdama padėti orientuotis gyvenimo ir gamtos visumoje, yra artimesnė pasaulėžiūrai, bet ne mokslui, kuris, irgi būdamas teorija, vis dėlto tokios orientacijos neteikia. Mokslui rūpi, kaip objektas veikia, o filosofija – ką jis reiškia.

Filosofija siekia padėti susivokti pasaulyje ir gyvenime,tobulindama mūsų požiūrį į tai. Jai būdingas bendriausias požiūris į pasaulį, todėl ir tie principai, kuriais ji remiasi yra bendriausi. Visa ko pagrindas yra būtis. Filosofijoje būties sąvoka yr

ra plačiausiai ir bendriausia,tačiau mums ji yra sunkiai suvokiama. „ Būties sąvoka yra transcendentinio turinio atžvilgiu, nes apima visų rūšių būtį.“

Filosofija yra tai, kas sutelkia, kas žmogui padeda tapti pačiu savimi nebėant nuo tikrovės. Nors filosofija paprastomis ir jaudinančiomis mintimis gali išjudinti kiekvieną žmogų, net vaiką, bet sąmoningas jos kūrimas yra pabaigos neturintis, nuolat atsinaujinantis, visada aktualus ir visa apimantis uždavinys – ji gyvuoja didžiųjų filosofų veikaluose.

Filosofija pradėjo atsirasti, kai žmogui nebepakako tradicinių mitologinių atsakymų į jį jaudinančius klausimus. Nors filosofija priešino save mitologijai,jai atsirasti pagrindą davė mitologinis pasaulio aiškinimas. Tūkstančius metų tokio pasaulio aiškinimo žmogui užteko.Nors mitas nekėlė tiesioginių klausimų, faktiškai jis davė atsakymus į labiausiai žmogų dominusius klausimus apie jo paskirtį ir lemtį, pasaulio suvokimą ir tvarką, laiką ir amžinybę. Mitologinis pasaulio aiškinimas buvo būtinas žmogaus raidos etapas,tačiau ilgainiui mito autoritetas ėmė mažėti

Filosofija kyla iš mąstymo ryšium su būtimi. Tai reiškia: ji yra istorinė tik tokia prasme, kokia istorinis yra ir pats žmogiškasis būvis. Ji prasideda ne istorijoje, o su istorija. Be abejo, pradinė filosofija galėjo būti labai paprasta, kaip ir pradinis menas ar realigija.

Filosofijos kilmę reikia suprasti ne kaip kokią nors vienkartinę istorinę paskatą, bet kaip nuolatos trunkančią paskatą, kuri nuolatos yra dabartinė. Anot Maceinos, filosofija kyla iš trijų pagrindinių patyrimų: nu

uostabos, abejonės ir kančios.
Nuostaba sužadina žmogų, atpalaiduodama jį nuo grynai praktinio santykio su pasauliu ir nukreipia dėmesį į tai, kas bendra ir esmiška. Nuostaba iškyla, kai kokia nors netikėta dalykų pusė atsiskleidžia, ir žmogus klausia, kaip tai gali būti. “Formalinis nuostabos objektas užtat yra ne tai, kad šis tas yra, bet tai, kad tasai ‘šis tas’ buvoja. Trumpai tariant, nuostabos objektas yra būtybės būsena”. Tačiau nuostaba negali būti vieninteliu filosofijos kilmės šaltiniu, nes kartais žmogus, nelaimių apsėstas, regi pasaulį kaip chaosą ir blogio buveinę. Tada jis pradeda abejoti. Abejonė yra antroji filosofijos versmė, atsirandanti, kai žmogus nepasitiki, kad tai, kas akivaizdu, būtinai yra tai, kas tikra. Metodiškai viskuo abejodamas, Descartes iškėlė gnoseologinę abejonę į filosofijos centrą. Ir empiristai, ir racionalistai kaip tik daugiausia gvildeno gnoseologinius klausimus, būtent, kaip iš tikrųjų galime ką nors žinoti, prisimindami, kad būtybė gali būti suklastota.

Abejonė yra antroji filosofijos versmė, atsirandanti, kai žmogus nepasitiki, kad tai, kas akivaizdu, būtinai yra tai, kas tikra.

Iškylantys klausimai turi rūpėti visiems žmonėms, nors filosofu tampa ne kiekvienas. Dėl įvairių priežasčių kasdienybė kai kuriuos žmones įtraukia į savo sūkurį ir stebėjimasis pasauliu kažkur pranyksta. Dauguma žmonių pasaulį suvokia kaip labai įprastą. Ir tik filosofai sudaro garbingą išmintį.

Asmeninis mūsų filosofijos pobūdis atveria kelią į tolimesnės filosofijos pažinimą, kurią galima pavadinti “egzistencine”. Filosofiją apmąstyti reiktų ne kaip žmogišką buvimą, kuris būtų greta kitų apraiškų, bet kad ji apsprestų pati buvimą. Taigi filosofija yra žmogaus būsena, į kurią jis patenka mąstydamas būtį. Tačiau, filosofija kaip būseną neigė krikščionybė, nes ji filosofavimą keičia į tikėjimą, kuris negali sutikti su filosofine būsena. Dėl to filosofijos ir tikėjimo santykiai istorijoje yra gana sudėtingi ir įvairūs. “Abi apraiškos yra visybinio pobūdžio, todėl būtinu būdu plečia savo reikšme į visą žmogų ir kovoja viena su kita, jei jų linkmės nesutinka. Tačiau ši kova negali būti nenumaldoma tuo, kad filosofija yra paskelbiama tikėjimo priemone, kaip tai yar buve P. Damiano teorijoje viduramžiais, arba kad žmogus yra padalinmas tarp filosofijos ir tikėjimo, kaip tai yra protestantiškoje H. Golhvitzerio teorijoje mūsų dienomis. Filosofija negali būti nei kam nors priemonė, nei apimti tik žmogaus būvio dalį, nenorėdama paneigti pačios saves.” Taigi tiek filosofija, tiek tikėjimas priklauso nuo žmogaus prigimties, tačiau mes negalime filosofiškai mąstyiti tik vakare, o kitą dieną apie tai net nesusimąstyti. “Filosofija nėra amatas, kuriuo užsiimama porą valandų, o laisvalakio metu daroma, ką norime. Jeifilosofija nori būti gyva, ji turi atspindėti visą mano mąstymą ir visą savo veikimą.” Tik mąstydamas nuolatos aš galiu suvokti filosofijos prasme, jos įtaką mano kasdieniniam gyvenimui. Tačiau šis vyksmas turi vykti pastoviai, nes “filosofijoje darbo pasidalijimo nėra.” Nepriklausomai nuo to, koks aš ar kiti mes esame, kiekviena iš filosofijų apbrėžia savo, kad įgyvendintų save manyje. Taigi norint suprasti kas yra filosofija, ją turime patirti. “Tuo atveju ši filosofija yra vientisa gyvos minties iršios mintiesapmąstymo (refleksijos) realizacija, arba veiksmas ir jo nustatymas.” Pats žmogus tik gali, žinoma, jei jis to nori, suprasti, patirti kas yra filosofija. Tačiau filosofuodamas, mąstydamas, jis turi būti būties kelyje, nes tik šis buvimas būties kelyje sukelia daug klausimų, į kurių atsakymų galbūt niekada nerasim, bet svarbu yra pats klausimas, kuris kelia “savyje gilaus pasitenkinmo, o retkarčiais netgi pilnatvės.” Tačiau joks filosofijos apibrėžimas nėra vienas vienintelis, nes filosofija kiekvienam iš mūsų yra savita. Mums nebūtina pritatrti didžiųjų filosofų sukurtoms empyrinėms filosofijos formulėms. Tačiau susipažindami su filosofija, kurią dalinai apibrėžė filosofai, mes kartu galime suvokti kaip kito filosofiją. “Senovės mąstytojai mums sako: savo objektu filosofija esanti dieviškųjų iržmogiškųjų dalykų pažinimas, esinio kaip esinio pažinimas, o tikslu ji yra mokymas mirti, laimės siekimas mąstymo stichijoje, artėjimas prie dievybės, pagaliau savo plačiausia prasme ji yra visokio žinojimo savižina, visų menų menas, mokslas apskritai, neapribojantis kokia nors specialia sritimi.”

Pagrįsti filosofijos atsiradimo neįmanoma. Pakankama sąlyga atsirasti filosofijai nebuvo nei patyrimas, nei nuostaba, nei abejonė, nei kančia, nes stebisi, abejoja ir kenčia įvairių kultūrų žmonės. Filosofijos atsiradimo būtynibės neįmanoma pagrįsti, lygiai taip neįmanoma pagrįsiti rato išradimo. Mano nuomone, filosofija visada buvo mąstoma, tačiau ji dar nebuvo įvardinta, nes būtų nelogiška teigti, kad ji atsirado tik tada, kai ją mąstyti ir kalbėti pradėjo senovės filosofai. Todėl galima teigti, kad filosofija – tai išminties meilė, būtis kelyje – visa, kas leidžia mąstyti ir suvokti būtį. Tačiau tai tikrai neturėtų būti vienas ir teisingas atsakymas į klausimą – “ kas yra filosofija?” Tai tik kelių filosofų suvokimo filosofijos apibendrinimas

Literatūros sąrašas:

A. Plėšnys “Filosofijos įvadas

Filosofijos atlasas

K. Jospersas “Filosofijos įvadas”

G. W. F. Hegel “Filosofijos istorijos paskaitos”

A. Maceina “Filosofijos kilmė ir prasmė”

Leave a Comment