TURINYS
FILOSOFIJOS KILMĖ 2
Filosofijos pradžios abejotinumas 2
Filosofija ir mitologija 3
Neklausiančioji būklė 3
Filosofijos kilimas iš nuostabos 4
ARISTOTELIO FILOSOFIJA 5
Aristotelis apie būtį 6
IŠVADOS 9
LITERATŪRA 10
FILOSOFIJOS KILMĖ
Klausti filosofijos kilmės galima dvejopai: galima ieškoti jos laikinės pradžios ir galima žvelgti į jos nuolatinę tėkmę. Pirmuoju atveju norime patirti, kada ir kur yra prasidėjusi filosofija kaip istorinė apraiška arba „mąstymo kultūra“. Antruoju atveju stengiamės atskleisti tąją paskaitą, iš kurios tarsi iš kokio šaltinio teka filosofija kaip žmogiškojo būvio apraiška. Pradžia yra istorinis įvykis: juo kas nors pasirodo kaip nebuvėlis. Todėl šis įvykis turi daugiau ar mažiau tikslų kalendorinį metą, kuriuo prasideda ir šiuo prasidėjimu baigiasi: pradžia yra praeinanti pačia savo prigimtimi. Tuo tarpu kilmė nusako trunkančią paskatą, kuri paskatintajame buvoja kaip šiojo pagrindas. Kilmės galas reikštų ir kildinio galą: užvertus šaltinį, upelis liautųsi tekėjęs. Užtat kilmė ir yra ne istorinė, o esminė apraiška.
Filosofijos pradžios abejotinumas
Filosofija turinti tikslų savi atsiradimo laiką ir aiškiai apibrėžtą geografinę šio atsiradimo erdvę: ji esanti pasirodžiusi VI šimtmetį prieš Kristų Mažosios Azijos pakrantėse – Milete, Klazomenuose, Kolofone. Same… Mums yra žinomas net „filosofijos tėvas“, kaip jį yra pavadinęs Aristotelis, būtent Talis iš Mileto. Taip pat yra žinoma ir pradinio filosofijos tarpsnio problematika. Tiesa, ilgą laiką buvo vyravęs įsitikinimas – jis ir šiandien dar nėra visiškai išnykęs, – esą filosofija yra toksai Vakarų kūrinys, kurio kitose kultūrose arba iš viso nėra, arba jis yra įgabentas iš Europos. Filosofija kaip žmogiškojo būvio apraiška neturi laikinės pradžios, o tik esminę kilmę, kaip jos neturi nei kalba, nei visa eilė kitų kultūrinės kūrybos sričių. Pagrįstai tad M. Heideggeris teigia, kad filosofija „kyla tik iš mąstymo mastyme. Mąstymas gi nekyla. Jis yra, kiek būtis būna“.
Tuo kaip tik ir yra nusakoma filosofijos sąsajas žmogiškuoju būviu: filosofija kyla iš mąstymo ryšium su būtimi. Tai reiškia: ji yra istorinė tik tokia prasme, kokia istorinis yra ir pats žmogiškasis būvis. Ji prasideda ne istorijoje, o su istorija. Be abejo, pradinė filosofija galėjo būti labai paprastutė, kaip ir pradinis menas ar pradinė religija yra buvę paprastučiai. Tačiau kaip pirmoji dainelė prie snaudžiančio kūdikio buvo menas, kaip pirmasis atodūsis Dievo buvo religija, taip ir pirmasis gyvenimo bei mirties klausimas buvo filosofija. Filosofija yra žmogaus susimąstymas savo būvio akivaizdoje. Todėl nebūtinai ji turi būti sisteminga ar net sąmoninga: žmogus filosofuoja net nė žinodamas, kad filosofuoja.
Filosofija ir mitologija
Tai anaiptol nėra mitologijos nutraukimas, o kaip tik savotiškas jos pratęsimas, panašus į išsivysčiusiojo meno santykį su liaudies menu. Mito slepiama idėja arba prasmė ir yra ta bendra jungtis, kuri sieja mitologiją su filosofija. Mitologija ilgisi filosofijos, kad ši bendriniu ištartų tai, ką mitologija yra ištarusi vienkartiniu būdu. Perkėlusi gi asmeninę mito vienkartybę į bendrinę atotraukos plotmę, filosofija įvykdo mito paskirtį – buvoti visados. Kitaip sakant, filosofija atbaigia mitą..Kalbėti tad apie filosofijos kilmę iš mitologijos yra tautologija: pati mitologija yra viena iš filosofavimo lyčių. Filosofija paverčia mitą logu tik todėl, kad logas jau glūdi mite. Šiuo keliu eina ir dabartiniai Azijos tautų filosofijos tyrinėtojai. Iš lietuvių šiuo keliu žengia V. Bagdonavičius, sklaidydamas tautų pasakas ir jų gelmėse rasdamas bendrinių idėjų kaip filosofavimo išraiškų.
Klausimo santykis su filosofija kiekvienas žmogus filosofuoja. Bet taip lygiai kiekvienas žmogus gali ir nefilosofuoti. Kiekvienas vaikas pergyvena klausiamąjį amžių, kuriame yra svarbesnis negu atsakymas: tai psichologinė tikrybė. Tačiau tai anaiptol nėra pasiliekanti padėtis. Ne klausimas kildina pagrindinį patirpymą, bet pats iš jo kyla. Dar gyliau su klausimu yra susijęs jo objektas arba tai, ko klausėjas klausia, nes klausimas niekada neina ratu, o turi krypti, kuria jam ir nurodo tasai „ko“ arba objektas. Jei nežinotume, ko klausiame, negalėtume iš viso klausti. Klausimas yra filosofijos lytis, bet ne filosofavimo kilmės šaltinis. Mes filosofuojame klausdami. Klausimo negalima laikyti nebeužbėgama pradžia. Jį galima laikyti tik pradine filosofavimo ištara. Betgi pati pastanga filosofuoti, yra klausimu tik ištariama jau kaip esanti, tačiau anaiptol ne kildinama. Kad mūsojoje regimybėje neprapultume, o ją peržengtume, reikia kažko kito, kas pažadintų ir patį klausimą, nes neklausti žmogui taip lygiai sava kaip ir klausti. Vadinti tad filosofavimą radikaliu klausimu reiškia arba kalbėti netiksliai, padarant šį radikalumą tik žodinį, arba pateisinti Kierkegaard‘o patyčias, kad filosofija galinti prasidėti iš niekio kiekvieną akimojį, kas yra išmonė, tačiau radikalaus klausimo sampratoje neišvengiama kaip logiškai būtina išvada.
Neklausiančioji būklė
Griežčiausiai betgi klausimą kaip filosofavimo šaltinį paneigia neklausiančiosios būklės tikrovė žmogaus būvyje. Kaip jau pats pavadinimas rodo, neklausimas yra esminė šios būklės savybė. Ši būties aiškumo tariamybė kaip tik sudaro neklausiančiosios būklės esmę. Rusų poetas E. Tiutčevas eilėraštyje „Diena ir naktis“ vaizduoja dieną kaip apgaulų reiškinį, auksu ataustą skarą išskleidžiąs viršum nakties neišsakomos gelmės ir šiąją pridengiąs, tarsi jos nė nebūtų. Ši auksu atausta dienos skara ir yra tariamo būties aiškumo prasmė. Ji pridengia gelmę, aną baisią būties bedugnę, ir mes buvojame žibančiame paviršiuje, manydamiesi viską suprantą ir todėl nereikalingi klausti; buvojame taip, tarsi anos gelmės iš viso nebūtų, tarsi visas mūsų būvis išsisemtų tik šios paauksuotos skaros plokštuma. Būties aiškumas čia yra gryna tariamybė bei apgaulė.
Kas nutraukia Tiutčevo minimą paauksuotą dienos skarą, kad atsivertų nakties gelmė būties bedugnės prasme? – Atsakymas į šį klausimą reiškia atrasti anuos pradinius bei pagrindinius patyrimus, iš kurių kyla klausimas kaip pirmykštė filosofavimo lytis. Tai reiškia atrasti ir pačios filosofijos kilmę arba aną akstiną, kuris verčia žmogų filosofuoti ir jį lydi visą filosofavimo metą.
Filosofijos kilimas iš nuostabos
Nuostaba, pasak Hegelio, yra žmogiškosios dvasios atbudimas „iš atbukimo bei apdujimo“: tai jos atsipalaidavimas „nuo tiesioginio grynai praktinio santykio su pasauliu“ ir atsitraukimas nuo savo pačios „pavienio būvio“, kad pagerėtų tai, kas bendra, esmiška ir pastovu. Neklausiančiojoje būklėje pasaulis žmogui atrodo esąs vienamatis: tik plokščias, be gylio ar aukščio. Tuo tarpu nuostabos ištiktam žmogui jis atsiskleidžia kaip dvimatis: lėkštumas kaip būsena yra nuostabos pakeičiama gelmės sąmone. Kasdienybės akivaizdumas dingsta, ir būties aiškumo tariamybė išnyra kaip aiški apgaulė. Kodėl tai įvyksta, pasakyti vargu ar įmanoma, nes nuostaba yra kiekvieno asmens skirtinas pergyvenimas, nesuimamas į jokią bendrą ištarą. Staigumas – kalbiškai: „pervėrė kaip žaibas“ – yra šio pergyvenimo antropologinė apraiška.
Taigi, visiškai pagrįsti filosofijos atsiradimo neįmanoma. Filosofijos atsiradimo sąlyga nebuvo nei patyrimas, nei nuostaba, nei kančia ar abejonė, nes tai patyria juk įvairių kultūrų žmonės. Mano nuomone, apie filosofiją buvo visada mąstoma. Nors ją mąstyti ir kalbėti pradėjo senovės lietuviai, tačiau ji ne iš karto buvo įvardinta būtent kaip filosofija. Todėl galima teigti, kad filosofija – tai būtis kelyje bei išminties meilė. Tačiau tai nėra vienintelis ir teisingas atsakymas į klausimą „Kas yra filosofija?“, nes kiekvienas žmogus bei filosofas tai supranta ir apibendrina skirtingai.
ARISTOTELIO FILOSOFIJA
Aristotelis (384-322 m.), gimė Stageiros mieste Trakijos pusiasalyje. Jo tėvas Nikomachas buvo Makedonijos karaliaus rūmų gydytojas. Aristotelis atvyko į Atėnus ir įstojo į Platono Akademiją. Praleido joje 20 metų, pradžioje kaip mokinys, vėliau kaip mokytojas. Po kurio laiko jis pradėjo kritikuoti Platono doktriną, tačiau iki pat mokytojo mirties pasiliko Akademijoje. 343-342 m. Pilypas Makedonietis jį pasikvietė Aleksandro mokytoju, kuriuo buvo iki pat mokinio atėjimo į valdžią. Paliko Aleksandrą tada, kai šis sumanė žygį į Aziją. Tada Aristotelis grįžo į Atėnus ir įkūrė mokyklą, kuri buvo Likėjuje. Ar nuo Likėjos alėjų, ar dėl to, kad ten būdavo diskutuojama vaikščiojant, mokykla buvo pavadinta „peripatetine“. Antikoje minimos net 170 pavadinimų knygos, kurias parašęs Aristotelis. Iki mūsų dienų išliko 47. Tai nėra baigti veikalai. Beveik visi Aristotelio raštai susideda iš jo paskaitų santraukų. Aristotelis nesutiko su Platono svarbiausia idėjų doktrina. Platonas atrado tobulas idėjas, esančias aukščiau juslinio pasaulio, pvz.: iš pradžių atsirado idėja „arklys“ – ir tik tada, nelyginant šešėliai ant urvo sienos, ėmė risnoti visi pasaulio arkliai (arba pvz.: „vištos“ idėja yra pirmesnė ir už vištą, ir už kiaušinį). Aristotelio nuomone, Platonas viską apvertė aukštyn kojom. Jis pritarė mokytojui, kad kiekvienas arklys kinta ir joks arklys negyvena amžinai, sutiko, kad arklio forma yra amžina ir nekintama. Tačiau arklio idėja tėra sąvoka, kurią mes, žmonės susikūrėme po to, kai pamatėme tam tikrą skaičių arklių. Taigi arklio idėja, arba forma, neegzistuoja pati savaime. Arklio forma, anot Aristotelio, tai arklio savybės, tai, kas yra bendra visiems arkliams. Platonui aukščiausia realybės rūšys yra tai, ką mes išprotaujame. O Aristotelis atkakliai tvirtino, kad aukščiausia realybės rūšis yra tai, ką suvokiame juslėmis. Jam gamta yra tikrasis pasaulis. Žmogaus sąmonėje nėra nieko, ko pirmiau nebūtų buvę pojūčiuose. Aristotelis manė, kad visi gamtos daiktai turi galimybę įkūnyti, arba įgyti, tam tikrą formą, pvz.: vištos kiaušinis turi galimybę tapti višta. Tai nereiškia, kad visi vištų kiaušiniai tampa vištomis, nes kai kurie atsiduria ant pusryčių stalo – omleto pavidalu.
Pasak Aristotelio, žmogaus forma yra tai, kad jis turi augalinę sielą, gyvulinę sielą ir protingą sielą. Yra 3 laimės rūšys. Pirmoji laimės rūšis pasiekiama pramogomis ir malonumais, antroji rūšis – laisvo ir atsakingo piliečio gyvenimu, o trečioji – tyrinėtojo ir filosofo gyvenimu. Santykiuose su kitais žmonėmis Aristotelis pataria laikytis „aukso vidurio“: Dorybė yra tam tikras vidurys, nes ji siekia vidurio. Be to, klysti galima įvairiai, nes, kaip teigia pitagorininkai, blogis priklauso begalybei, o gėris – tam kas ribota. Bet teisingai elgtis galima tik vienu būdu, todėl gėrį pasiekti sunku, o blogį – lengva, nes tikslo nepasiekti lengva, o pasiekti – sunku. Dėl to perteklius ir stoka priklauso blogiui, o vidurys – gėriui.“ (Aristotelis. Rinktiniai raštai. – Vilnius: Mintis, 1990. P. 71)Aristotelis skiria 3 geras valstybės valdymo formas. Viena yra monarchija. Kad ši valdymo forma būtų gera, ji neturi virsti tironija. Kita gera valstybės forma – aristokratija, tik reikia saugotis, kad ji nevirstų nedaugelio valdžia.. Trečioji gera valdymo forma yra demokratija, tik ji nesunkiai gali išsigimti į minios valdžią.
Aristotelis apie būtį
Būties problema apskritai yra visos filosofijos problematikos centras. Graikų filosofija orientuota į būtį, būties harmoniją. Būties klausimas bandomas išsiaiškinti ”Metafizikoje”. Keliamas klausimas – koks mokslas tyrinėja pradus. Jam atrodo, kad tai yra pirmasis mokslas, kuris turi tirti dieviškąsias būtybes. Filosofija įvardijama kaip teologija. Klausimas apie būtį yra susijęs su klausimu apie mokslą, kuris tyrinėtų būtį. Kalbėdamas apie mokslą Aristotelis teigė, kad egzistuoja mokslas, tyrinėjantis būtybę, kiek ji yra. Filosofija kaip mokslas tiria ne tik būtybes, bet ir jų būtį. Ji atribojama nuo kitų mokslų. Skirtumas tarp filosofijos ir kitų mokslų tas, kad filosofijoje analizuoja būtybių būtį, o atskiri mokslai – atskirus būtybių regionus. Taigi klausimas apie būtį yra būdingas filosofijai. Ką įvardina būties vardas ? Būtis nusakoma įvairiais aspektais. Taigi ontologinis klausimas apie tikrąją būtį reikalauja skirti aktualiąją ir potencialiąją būtį. Ši perspektyva glūdi kiekvienoje tikroje būtybėje. Būtybė yra tai, kas ji iš tikro yra. Kiekviena tikroji būtybė yra potencijos – akto perskyros rezultatas. [ A. Anzenbacheris “Filosofijos įvadas” Vilnius 1992; 94 pusl. ] Egzistuoja optinis kaip konkrečios būtybės aiškinimas, kuris skiriasi nuo ontologinio aiškinimo.
Taigi, pasak Aristotelio, kiekvieną būtybę sudaro du momentai: aktualumas, kurio dėka ji pozityviai yra tai, kas yra, ir potencialumas, kurio dėka ji yra to kito galimybė. Aktualiai ji yra ji pati (vienis savyje), o potencialiai – kas kita (daugis). Kiekvienoje būtybėje glūdi vienio ir daugio momentai. Aristotelis svarstymus nukreipia į ankstesnių filosofų svarstymus ir teiginius.
Filosofija – mokslas apie pirmąsias priežastis. Bandoma nustatyti būtybių principus ir priežastis. Priežastys interpretuojamos kaip būtybės. Filosofinis tyrimas bando atsakyti, koks mokslas gali kalbėti apie būtį. Kokia prasme būtis gali būti visuotinio mokslo objektu. Aristotelis siekė žengti žingsnį toliau už Platoną. Aristotelis bando sąmoningai kritikuoti Platoną. Aristotelis supaprastina Platono įžvalgas. Jis sako: ” Mokymas apie idėjas veda į beprasmišką begalybę “ Kiekviena idėja nurodo į kitą idėją. Svarbiausia yra ne kritika, o pozityvios pažiūros. Ar galima būtybių būties principais laikyti būtybių gimines. Platono filosofijoje yra nurodoma kokiai giminei priklauso kiekvienas daiktas. Ar būtis – esmė yra giminė kaip tokia? Ar galima būties esmę ir vienovę susieti su tam tikra gimine? Ar būtis kaip tokia yra bendriausia giminė. Būtis nėra visiems viena giminė. Nei vienis, nei būtis negali būti daiktų rūšimis. Jei būtis yra giminė, tai negali būti atskiro rūšinio požymio. Yra rūšis ir skirtumai, tačiau būtis nebus giminė. Yra būtis, bet ne giminė. Aristotelis kelia klausimą apie esmines būties apibrėžtis. Tokiu būdu Aristotelis kvestionuoja Platono ontologiją. Aristotelis bando suderinti daikto individualumą su jo išaiškinimu, su priskyrimu rūšiai ir giminei. Aristotelis derina ontologines įžvalgas su loginėmis apibrėžtimis. Filosofija tiria būtį kaip būtį. Apie būtį kalbama skirtingomis apibrėžtimis, bet omenyje turima kažkas vienas. Būties analogija remiasi tuo, kad egzistuoja būties prasmė. Mokslas, tyrinėjantis tą būtį, yra vienas. Tačiau būties problema atsiveria ir logikoje. Būties supratimas orientuotas į teiginių logiką, kurioje tai, kas egzistuoja, teikiama būties kategorijomis. Kategorijos – pačios būties apibrėžtys, kurios atsiveria racionalioje kalboje. Kategorijos pakeičia gimines ir rūšis. Daiktus reikia skirstyti, priskiriant juos bendrybėms. Kategorijos yra pačios būties kategorijos, į jas galima suskirstyti visa, kas egzistuoja. Kategorijos yra taškas, kuriame susieina tai, kas daiktas yra, ir tai, ką aš teigiu apie daiktą. Aristotelis kalba apie dešimt pagrindinių būties kategorijų. Visa, ką mes galime teikti apie daiktus, gali priklausyti pirmai kategorijai. Kategorijos yra tokios pagrindinės ontologijos formos, kurioms egzistuoja būtis: Bet koks atsiradimas, tai sudėtingas perėjimas iš vienos būtie į kitą. Materija susiejama su potencija, su galimybe. Materija yra tai, iš ko atsiranda. Materija glūdi kaip bet kokios apibrėžtos būties galimybė. Judėjimas ir kitimas nėra priešingi būčiai. Pagal prigimtį gamtiniame daikte glūdi pirminis aktyvumas. Materija ir forma suteikia daiktams galimybę būti. Buvimas priklauso nuo materijos veiksmiškumo. Aristotelio nepatenkino Platono supriešinimas jusliškumo ir idėjų. Aristotelis idėjas traktuoja kaip formas, o formos, tai ką daiktas atskleidžia individualiai esmišku pavidalu. Tai interpretuojama ENERGĖJOS sampratoje, joje glūdi užbaigtumas ENTELECHĖJA – ji yra galimybės būti galutinė realizacija. Viskas turi užsibaigti pilnai. ENERGĖJOJE Aristotelis pabrėžia realizavimo galimybes. Entelechėja – galimybės išeikvojimas iki pat jos panaikinimo, tai yra darbo galo, veikimo pabaiga. Bet kokiam tikslo įgyvendinimui reikalingas veikimas. Tikslas yra veiksmas ir tikrovė yra veiksmas. Tikrovė savo reikšme priartėja prie entelechėjos. Materija – visų vykstančių daiktų pagrindas. Ji išlieka visuose virsmuose. Dėl savo materialumo, visa kas gamtiška, gali egzistuoti tiek, kiek tai yra formoje. Aristotelis materijos nesupriešina. Stoka – materijos ir formos pradas. Materija atlieka substrato rolę. Materija kaip pagrindas yra forma ir stoka. Materija yra dinaminė, siekianti formos. Stoka nėra pagrindas. Stoka ir forma turi turėti bendrą pagrindą, o pagrindas – materija. Materija interpretuojama kaip sugebėjimas siekti savo realizacijos. Antai Plotinas materiją supranta kaip absoliučiai pasyvią. Viduramžių scholastikoje tikroji būtis susieta su aktualija. Pagrindiniu veiksniu tampa Dievas.
Taigi, iš tikrųjų visi daiktai yra jutimo arba proto objektai. Jutimas, tam tikru būdu, sutampa su juntamuoju daiktu, o žinojimas – supažįstamuoju objektu. Sielą galime palyginti su ranka, nes kaip ranka yra visų įrankių įrankis, taip ir protas – visų formų forma. Ta būtybė, kuri nieko nejusta, negali nieko nei išmokti, nei suprasti. Tačiau tas, kuris į viską žvelgia protu, privalo naudotis vaizdiniais, nes jei yra panašūs į pojūčius, kuriems trūksta tik materijos. Mano nuomone, būties neįmanoma logiškai apibrėžti, gali tik egzistuoti filosofinės sistemos, kurios remiasi nevienodomis būties sampratomis.
IŠVADOS
Filosofijoje, tam kas yra įvardinti, vartojama būties sąvoka. Būtimi vadiname tai, kas kuriuo nors būdu yra. Būties sąvoka iš visų sąvokų – pati plačiausia ir bendriausia. Todėl ir būties negalima logiškai apibrėžti, nes nėra už ją bendresnių sąvokų. Kita vertus būties sąvoką negalima išskaidyti į kitas sąvokas, nes ši nėra sudėtinė. Būties klausimai svarstomi filosofijos dalyje, kuri tradiciškai vadinama metafizika. Šitaip buvo pavadintas Aristotelio, žymiausiu antikos filosofo, veikalas, kuriame svarstomi būties klausimai. Tiesa, Aristotelis savo raštuose būties klausimams skirtą mokslą vadina pirmąja filosofija. Juk pirmosios filosofijos objektas kaip tik yra visa būtis, būtis iš savęs ir ta būtis stengiamasi suprasti iš pačių jos pagrindų. Tačiau suvokimas, kad būtis yra už to, ką matome, jau yra tam tikras požiūris į būtį. O konkrečią būties sampratą įvardinantis terminas vargu ar tinka bendram filosofijos dalies pavadinimui. Todėl yra dar vienas pavadinimas įvardinantis būtį – ONROLOGIJA Šis graikų kilmės žodis būčiai įvardinti dažniausiai vartojamas mokslui. Kadangi būties neįmanoma logiškai apibrėžti, gali egzistuoti filosofinės sistemos, kurios remiasi nevienodomis būties sampratomis. Aristotelis nagrinėjantis būtį, aptaria ją dviem būdais. Pirmiausia tikrovėje būtis yra tai, kas nėra kitame (kaip ypatybė). Teiginiuose šią būtį atitinka sąvoka, išreiškianti tai, apie ką viskas gali būti tariama tai yra daiktas ar individas, nes tik jie remiasi pačiais savimi, nebūdami kitame. Būtis, kuri dar vadinama antrąja būtimi, Aristoteliui yra individo ar daikto esmė, svarbiausia jo savybė, pažyminti, kuo daiktas skiriasi nuo kitų daiktų ir tuo, kokia ypatybe jis priklauso tai o ne kitai rūšiai.
LITERATŪRA
http://maceina.lt/pdf/filosofijoskilmeirprasme.pdf
http://www.fsf.vu.lt/dokumentai/katedros/filosofijos/Mickevi%C4%8Dius/Evaldas_Nekrasas_-_Filosofijos_Ivadas_lt.pdf
http://www.asu.lt/nm/failai/Filosofija/217544.html
http://www.aidai.us/index.php?view=article&catid=179%3A197802&id=2285%3Afi&option=com_content&Itemid=208
http://www.stud.ktu.lt/~bensuba/Htm/Referatai/Aristotelio.htm
http://www.mintysposakiai.lt/aristotelis
http://www.asu.lt/nm/failai/Filosofija/217542.html
http://peperonity.com/go/sites/mview/latelad/18353978