Filosofijos atsiradimas

Filosofija

Filosofujai tenka nemažas vaidmuo žmogaus gyvenime, būtent filosofija eina pareigą, esminiu būdu surištą su aukštesne jo prigimties puse. Nerimstanti žmogaus dvasia, žvelgdama į save ir pasaulį, nesiliauja kėlusi sau klausymus: kodėl, iš ko, kaip, kam ? Bet kadangi žmogaus dvasia nepakenčia tuštumos, kiekvienas žmogus sulig savo jėgomis ir gabumais susiranda geresnių ar blogesnių atsakų į minėtuosius klausymus ir tokiu būdu gaminasi savąją filosofiją.

Trumpai betariant, žmogus iš prigimties yra filosofas. Iš čia jau galima numanyti, kokią reikšmę gali turėti filosofinė kultūra žmogaus gyvenimui. Jei fiilosofija kelia į aukščiausią sąmoningumo laipsnį žmogaus proto pareigas, tai ašku, jog nuo jos pareina, taip ar šiaip, žmogaus nusistatymas gyvenime.

Neįsileidžiant net į žmogaus laisvės problemą, pigu pastebėti, jog aukščiausias sąmoningumo laipsnis suteikia žmogui didžiausios laisvės požymį. “Pažink tiesą, – dažnai girdime.- ir tiesa padarys jus laisvus”. Filosofija, kuri iš pareigos tarnauja tiesai, padaro žmogų laisvesnį, ir tai vienas didžiausių jos nuopelnų žmogaus gyvenime.

Kad taip iš tikro yra, lengva įsitikinti pažvelgus į žmonijos istoriją. Čia matome, jog beveik nėra buvę žymesnių kultūringų judesių, kurie neebuvo surišti su smarkesniu filosofinės minties krutėjimu. Pažangos laimėjimai paprastai buvo vykdomi vardan idėjų, kuriios, taip ar šiaip, sudarydavo organines naujos filosofinės pasaulėžiūros dalis. Ir juo laisvesnės buvo šitos idėjos nuo konservatingos gyvenimo prievartos, juo gilersnę pervartą jos vykdydavo pačiam gy

yvenime.

Šis dėsnis turi reikšmę tiek atskiro žmogaus, tiek ir visuomenės gyvenime: naujai filosofų pagamintos idėjos palengvėl praplinta miniose ir veikia jų dorinį nusistatymą. Reik, deje, prie šios progos pridurti, jog pigios filosofinės idėjos lengviau praplinta tarp žmonių, nekaip mokslingai nudirbta filosofinė sistema, nes filosofinės atotraukos viršūnės beveik neprieinamos žmonėms, neturimtiems tam tikro pasiruošimo. Bet tai ne tiek filosofijos, kiek žmonių netobulumas. (filosfijos reikšmė žmogui : pagal Biržį)

Filosofija, aiškindama būties pagrindus, žmogaus santykį su pasauliu ir pačiu savimi, formuoja tuo pat metu ir bendrą požiūrį į pasaulį ir žmogaus vietą jame. Teorinė filosofija sprendžia pasaulio prigimties – materialios ar dvasinės – problemą, o tai, be abejo, yra vienas svarbiausių pasaulėžiūros klausymų. Praktinė filosofija, konkrečiai etika ir politinė filosofija, siekia nustatyti bendrus elgsenos principus, o juk pooelgiai kaip tik ir išryškina žmonių pasaulėžiūrą (žmonės gali išvis nežinoti, kas yra pasaulėžiūra, bet iš jų elgsenos galima spręsti, kokia ji yra). Filosofija daro didžiulį poveikį žmonių įsitikinimams, idealams, vertybinei orientacijai.

Daugybė filosofijos gvildenamų problemų yra labai reikšmingos pasaulėžiūrai, todėl kai kurie mąstytojai iš esmės tapatina filosofiją ir pasaulėžiūrą. Su tokia nuomuone negalima sutikti. Visų pirma pasaulėžiūra yra masinės, socialinės psichologijos reiškinys – žmonių įsitikinimai, kurių apraiškos yra jų poelgiai, o filosofija yra teorinis darinys – ją sudaro įvairios teorinės doktrinos ir ko
oncepcijos, dėstomos visų pirma knygose ir straipsniuose.

Trumpai tariant, filosofijos tapatinimas su pasaulėžiūra yra klaida. Bet ne mažesnė klaida būtų ir jos reikšmės pasaulėžiūrai neįvertinimas. Įvairiais būdais patekusios į žmonių sąmonę, filosofinės idėjos daro didelį poveikį jų pasaulėžiūrinei orientacijai, kartu didesniu ar mažesniu mastu veikia epochos kultūrą.

Taigi filosofija yra ne viena iš daugelio kultūros apraiškų, o veikiau jos šerdis. Ji daro įtaką kultūros formoms ne tik per pasaulėžiūrą, bet ir veikdama jas tiesiogiai. Filosofinės idėjos persmelkia visą mūsų kultūrą ir visą mūsų gyvenimą. Jos nemažu mastu lemia, ką mes manome apie pasaulį ir mus pačius. Kritiškai analizuodama mūsų mintyjimo ir kūrybos prielaidas bei priemones, ir keldama naujas idėjas, vertybes ir tikslus, filosofija negali nedaryti poveikio žmonių veiklos būdams ir rezultatams. Filosofinės idėjos, pagavusios mases, ne tik keičia jų požiūrį į pasaulį, bet gali turėti lemtingos įtakos radikaliam jo pertvarkymui.

Vakarų Romos imperijos žlugimas, senovės graikų kultūros židinių rusenimas Bizantyjoje, sąlytis su arabų ir žydų kultūromis, frankų, germanų imperijų susidarymas, anglosaksų politinė integracija ir jų kultūros vystimasis, krikščionybės ekonominis, politinis ir ideologinis įsigalėjimas, kryžiaus žygiai, miestų kūrimasis, feodalizmo formavimasis ir įsigalėjimas, feodalizmo epochos socialiniai, politiniai, ideologiniai prieštaravimai, etniniai, konfesiniai, kultūriniai, procesai bei sąjūdžiai – toks buvo istorinis viduramžių filosofijos Vakarų Europoje fonas.

Svarbiausias viduramžių dvasinio gyvenimo bruožas yr

ra monoteizmo įsigalėjimas. Materialaus gyvenimo pagrindas yra feodalinė ekonomikos santvarka. Šie procesai vyko ir Vakaruose, ir Rytuose: Vakaruose įsigalėjo krikščionybė, o Artimuosiuose ir Viduriniuose Rytuose – islamas. Monoteizmas visur stipriai paveikė žmonių gyvenimo būdą, bet dramatiškiausiai – Europoje. Krikščionybės, kaip bendriausios sintezės, kaip bendriausios feodalinės santvarkos sankcijos, įsigalėjimą viduramžiais sąlygojo daugelis aplinkybių. Pirmiausia krikščionys, dar Romos viešpatavimo lailais sukūrė svarbiausias savo tikėjimo dogmas, teologijos pagrindus ir bažnytinė organizaciją.
Antra krikščionybės įsigalėjimo sąlyga buvo jos atliekamas socialinis vaidmuo. Steigdami religines bendruomenes, kurios žmones griežtai dalijo į tikinčiuosius ir netikinčiuosius, krikščionių dvasininkai stimuliavo ne tik psichologinį, bet socialinį žmonių vienijimąsi, visuomeninio bendravimo formų ir normų raidą. Trečia krikščionybės įsitvirtinimo sąlyga buvo sėkmingas bažnyčios manipuliavimas ideologinėmis religijos galimybėmis. Teigdama principinė žmonių lygybė prieš Dievą, krikščionybė psichologiškai kompensavo ne tik feodalinės visuomenės faktinė socialinė nelygybė, bet ir idėjinį bei moralinį žmogaus persiorientavimą : priklausydamas visų pirma nuo žmogaus, religinės dorovės turinio relizavimas konkrečiu gyvenimu žmogui garantavo universalias ir absoliučias to meto vertybes. Labai svarbus buvo ir bažnyčios ekonominės galios augimas. Skelbdama abejingumą ir net panieką tokioms žemiškoms “tuštybėms”, kiap turtas, materialinė gerovė, prabanga, bažnyčia tapo stambiausiu viduramžių feodalu.
Viduramžių kultūrą esmingiausiai apibūdinančiais bruožais laikomi jos pasaulėžiūros teocentrizmas ir pasaulėjautos antropocentrizmas. Viduramžių pasaulėžiūros teocentrizmas glūdi pačioje krikščionių Dievo sampratoje. Kr
rikščioniškas tikėjimas gimė iš beteisiškiausių Romos imperijos sluoksniųdvasinio pasipriešinimo, subrandinusio radikalų esamo pasaulio neigimą, nes tik vilti, jog teisybė, nors ir ne šiame pasaulyje, vis dėlto yra, pavergtiems ir nevilties iškamuotiems žmonėmsbuvo vienintelis akstinas gyventi, bųti pasaulyje. Rytų monoteistinės religijos “šio” ir “ano” pasaulio skirtingumo neakcentavo taip radikaliai, kad faktiškai visa “žemiškoji būtis” – ir jos materialybė, ir idealybė – atsidurtų neigimo lauke. Budizmas ir islamas empirinė būtį laikė nors ir netobula, nepakankama, tačiau ir nelaikė priešišką neempirinei. Vakarų monoteizmo – krikščionybės – ontologinė nuostatą paveikė graikų racionalizmas, kuris pirmąsyk žmogaus savivokos istorijoje idealybė atskyrė nuo materialybės, realumo prioritetą atiduodamas idealybėi. Krikščionių tikėjime Dievas yra visagalis, tobulas, teisingas ir geras. Jo – kaip visagalio – sukurtas dangus, žemė, kalnai, vandenys, siela, kūnas – visa žemė ir visa žemėje. Viskas esą Dievo galioje ir valioje. (Tai – požiūrio į pasaulį teocentriškumo pagrindas). Viskas žemėje – nuo žvaigždžių ir saulės iki vabalo ir žolės – skirta žmogui, ir žmogus, kurį Dievas apdovanojės valios ir proto laisve, didžia dalimi atsakingas už šį pasaulį ir už save. (Tai krikščioniškosios psaulio pajautos antropocentrizmas).

Nors filosofijai beveik 3000 metų, tačiau tik 17a. pradžioje būties problematika buvo pavadinta “ontologija” (graikiškai “ontos” – tai, kas yra, esamybė ir “logos” – mokslas). Dabar akivaizdu kad ontologija yra pagrindinė filosofijos dalis, kuri dažnai dar vadinama ir metafizika. Filosofijos istorijoje ontologijos ribų klausimas nuolat diskutuojamas. Kartais ontologija suprantama kaip filosofija apie visus tikrovės dalykus (ontinė tikrovės refleksija), kartais ji susiaurinama iki “būties” tikrovės aptarties, o kartais visai apeinama (pvz. marksizme).
Į klausimą – kas yra? – atsakymo ieškota dar ikifilosofijoje – mituose ir indų vėdose (sanskrite “vėda” – žinojimas. Vėdos – himnai, kuriuose aprašomas gyvenimas 12-13 a.p.K.).Jose būties idėja aptariama kaip pasaulio atsiradimo idėja. Indų ikifilosofijoje būtis atsiranda , ji turi pradžią. Šie samprotavimai api būtį filosofijai labai reikšmingi, nes europiniame mąstyme interpretuojamos tos pačios mintys.
Europoje seniausios mintys apie pasaulio kilmę užfiksuotos garikų kosmologinės mitologijos kūrėjo Hesiodo “Teogonijoje “ 8 a.p.K. Būtiessąvoka dar nežinoma. Nekalba apie būtį ir pirmieji Europos filosofai Talis (624-547), Anaksimenas (588-525), Anaksimandras (610-546). Jie buvo natūrfilosofai ir kėlė klausimą apie pasaulio daiktų pradus. Pradas (“archė” –pirmapradis ) – medžiaga, iš kurios atsiranda ir į kurią žudami sugrįžta visi daiktai ir pats pasaulis. Taliui tai –vanduo, Anaksimenui – oras, Anaksimandrui – apeironas ( neapibrėžtumas ).
pirmieji filosofai pradėję vartoti sąvoką “būtis”, yra elėjiečiai (iš Elėjos miesto). Žymiausias iš jų – Parmenidas (540-470). Parmenidas yra idėjos apie amžiną , nekintančią būtį pradininkas. Būtis yra tik tai, kas neatsiranda ir neišnyksta. Nebūties nėra, ji net nemąstoma. Jeigu nebūtis būtų, būtų atsiradimas ir išnykimas,bet taip nėra, todėl tėra tik būtis, o iš nieko negali būti niekas.
visiškai priešingas pažiūras tolomesnėms interpretacijoms paliko Parmenido amžininkas Heraklitas iš Efeso (544-480). Nors pasaulis amžinas, tačiau jis nuolat kinta. Visko pradžia ir pabaiga – ugnis. Būties kaip ir nėra, nes tesireiškia amžinas tapsmas. Kaip ugnis atsiranda lauže sudegant malkoms, taip visa gimsta dėl to, kad kas nors miršta. Visą kitimą valdo kosminis protas – logosas, kuris taip pat amžinas. Logoso idėja tebeinterpretuojama filosofijoje iki šiolei.
Daugelio pradų koncepciją sukųrė Anaksagoras (504-428). Pradų – gemalų (homeomerijų) labai daug. Jų tiek, kiek ir kokybių. ši koncepcija buvo inetrpretuojama Naujaisias laikais.
Nepaprastai originalią ontologiją sukūrė pitagoriečiai. Pitagotui (6-5 a.p.K. sandūra) pirmasis pradas – skaičius, nes daiktų sandara priklauso nuo proporcijų. Taigi skaičius – modelis, iš kurio formuojasi taškai, linijos ir figūros. Skaičius – reali gamtos jėga, formuojanti daiktus.
Materialistiškai mąstė Demokritas (460-370). Jam būtis – amžini vienarūšiai ir nedalomi atomai, kurie nematomi ir tesiskiria forma, tvarka ir padėtimi erdvėje. Filosofas tikroviška pripažino ir nebūtį, kuri yra absoliuti tuštuma, pripildyta atomų. Ši pažiūra apie tuštuma išsilaikė iki 20 a., nors tebeinterpretuojama iki šiol.
Objektivaus idealizmo pradininkas Platonas (427-347) kaip ir filosofai elėjiečiai būtimi tepripažino tiktai tai, kas amžina, nekintama. Šių savybių neturi nė vienas materialus daiktas. Kintantys daiktai, bet kurie dalis turintys kūnai, erdvė,kurioje tie kūnai yra, būčiai nepriklauso. Dalių neturi tik amžinos, nemirtingos, nekintančios bekūnės formuotės – idėjos. Tai ir yra tikroji būtis. Ji pojūčiais neaptinkama ir teprieinama protui. Jutiminio pasailio “nėra”, nes tai tik idėjų šešėliai, atsiradę idėjos ir medžiagos sąjungoje. Dėl to ir kūniškų daiktų esmės yra jų amžinos idėjos. Idėjų daug tačiau jas jungia vieningumas. Tas vieningumas pats savaime nėra būtis, bet dar kažkas aukščiu už būtį, už egzistavimą, už daugį. Vieningumas yra jėga, garantuojanti atskiaras idėjas ir jų priklausomybę vieningumui. Vieningumas yra aukščiausia gėris, jis yra anpus būties ir nepasiekiamas net protui. Apie jį galima pasakyti tik tiek, kad jis nesireiškia. Vėliu tai buvo pavadinta transcendentiškumu. pasaulyje viskas tvarkinga, harmoninga. Tačiau jeigu yra tvarka, turi būti ir tvarkdarys. Pagl Platoną, tai Dievas – Demiurgas.Savyje jis neturi nei idėjų nei medžiagos, bet iš amžinųjų idėjų ir medžiagos sukūrė esamą pasaulį.
Egzistuoja požiūris, kad būties filosofijos viršūnė yra Arestotelio (384-322) metafizika. Pats Arestotelis ją vadina pirmąja filosofija, mokslu apie esamybę, būtį. Būties pagrindas, potencili jo prielaida – pirminė marerija. Tarpinė pakopa tarp pirminės materijos ir realaus pasaulio yra keturi elementai – ugnis, oras. vanduo ir žemė. Iš jų ir kyla dvi priešingos daiktų savybės – šiluma ir šaltis, dregmė ir sausumas. Daiktai yra materijos junginys su forma. Materija pasyvi, forma aktyvi Būtent forma iš potencialios materijos ir sudaro daiktų pasaulį. Daiktai turi pirmines ir antrines esmes. Pirmoji esmė – substratas, pasireiškiantis daikto individualia būtimi ir suvokiamas juslėmis. Anrinės esmės kyla iš pirminės, bet neturi individualios būties. Tai daiktų giminės ir rūšies apibrėžtumas. Taigi Aristoteliui daikto esmė yra pačiame daikte, o ne atskirai esančioje idėjoje (Platonas). Viskas pasaulyje yra realizuota esmė arba apsiforminusi materija. Svarbiaąvietą Aristotelio ontologijoje užima judėjimo, erdvės ir laiko kategorijos. Judėjimas yra universali būties savybė, nes tik dėl jo galimybė virsta tikrove. Be daiktų judėjimo nėra, o pats judėjimas – šešeriopas: atsiradimas,žuvimas, padidėjimas, sumažėjimas, kitimas ir vietos keitimas. Judėjimas savaiminis, visada buvo, yra ir bus, tačiau egzistuoja ir amžinas pirminis judintojas – Dievas, kuriam vieninteliam judėjimas būdingas imanentiškai (jo paties viduje).
Pasaulio daiktai neatsiranda be priežasties. Tų priežasčių keturios, kurios nelygiareikšmės: materialioji (pati materija), formalioji (aktyvi forma,kurianti tikrovę), veikiančioji arba aktyvioji (tai, kas vykdo apsiforminimo aktą), tikslo priežastis. Pastaroji svarbiausia ir baigtinė, nes viskas pasaulyje vyksta tikslingai. Tikslingumas yra svarbiausia judėjimo varomoji jėga – entelchija. Pirmoji priežastis ir galutinis tikslas yra Dievas, o filosofija,pripažįstanti tikslinga kosmoso tvarką, vadinama teleologija (gr. “telos”-tikslas).
Nuosekli Aristotelio metafizika kuriam laikui buvo primiršta,ir po krikščionybės įsigalėjimoilgą laika didžiausiu autoritetu tampa Platonas. Neoplatonizmas ryškiausiai atsiskleidė paskutinio stambaus antikos filosofo Plotino (204-270), katalikiškosios filosofijos kūrėjo Aurelijaus Augustino (354-430), scholastikos pradininko Jono Skoto Eriugenos (910-977) filosofavime, nors po krikščoinybės pergalės filosofijos vaidmuo iki pat Renesanso sumenkėja.
Aurelijus Augustinas – pirmasis filosofas, savo mintis derinęs su šv. Raštu. Anot jo, aukščiausia esmė yra Dievas. Tik Dieviškoji būtis imanentiška, ovisa kita – nebūtina. Dievo būtis nepriklausoma, o visas pasulis yra tik dievo valia. Tik Dievas yra visa ko priežastis, Dievas ne tik sukūrė pasaulį iš nieko, bet nuolat jį saugo ir tęsia jo kųrybą, nes pats savaime pasaulis nesivysto, taigi pasaulis egzistuoja ne Dievuje ir jis nėra Dievo dalelė. Kritikuodamas klausinėtojus apie tai, ką dievas veikė iki sutvėrimo, Augustinas sukūrė originaliąlaiko koncepciją. Anksčiau pasaulis nebuvo sukurtas todėl, kad jokio “anksčiau” nebuvo: laikas buvo sukurtas tuo pačiu metu, kaip ir pasaulis. dievas laike neegzistuoja, jis amžinas. Dievuje nėra nei “anksčiau”, nei “vėliau”-visada dabartis, t.y. visi laikai kartu. Praeities ir ateities nėra, yra tik dabartis. Praeitis sutampa su atmintimi, o ateitis su laukimu. Abu tie momentai sąmonėje reiškiasi kaip dabartis. Taigi laikas egzistuoja tik žmogaus prote, kuri atsimena, stebi ir laukia. Negali būti laiko be mąstančios būtybės, okalbėti apie laiką iki sutvėrimo – absurdas.
Augustino metfizika tapo baze viduramžių dvasiniam gyvenimui, o Eriugenos koncepcija buvo pasmerkta.
filosofas aiškino, kad gamta susideda iš 4 rūšių: kurinti,bet nesukurta (krikščoiniškasis Dievas), kurinti ir tuo pačiu sukurta (Platono idėjos, egzistuojančios dievuje), sukurta, bet nekurianti (daiktai erdvėje ir laike), nekurinti ir nesukurta (vėl Dievas, kaip daiktų tikslas ir pabaiga). toks dievas jau nebėra absoliutas nes reiškiasi kaip gamtos dalis.
Scholastikos filosofijos (gr. scholastikos – mokyklinis) viršūnė yra Tomo Akviniečio (1225-1274) filosofija. Scholastams didžiausias autoritetatas – Aristotelis, todėl tomistinėje filosofijoje daug Aristotelio metafizikos motyvų. Pagl Tomą, pasaulio tvarka hierarchinė. Plačiausia pakopa – negyvoji gamta, o virš jos išsidėsto augalai ir gyvūnai. Iš pastarosios iškyla aukščiausioji – žmonės, kurie yra kaip pereinamoji grandis į dvasinę ir antgamtinę sferą. Tobuliausia realybė, ir pirmoji priežastis,būties prasmė yra Dievas. Tomas tiksliai atkuria Aristotelio materijos ir formos koncepciją, išplėsdamas ją tik tiek, kad grynoji forma (be materijos) yra ne tik Dievas, bet ir angelai, sielos ir apskritai dvasiškumas. Visa ai – realūs dalykai. Tie dalykai susideda iš esmės ir būties. Tačiau tik Dievuje Esmė ir būtis sutampa. Sukurtų daiktų esmę sudaro giminės (rūšies) savybė, o ne individualumas. Dėl to sukurtų daiktų esmė su jų būtimi nesutampa. Daiktų būtį įtakoja įvairūs veiksniai, atsitiktinumai, o ne absoliutus butinumas kaip Dievuje. Dievas – paprasta būtis, daiktai sudėtinga būtis.Vadovaudamasis Aristotelio ontologija, Tomas pateikia 5 protu suvokiamus Dievo buvimo būdus.
Naujųjų laikų filosofiją parengė Renesansas, kurio,svarbiausias bruožas – bažnčios autoriteto smukimas ir mokslo vertės kilimas. Atgimsta materializmas, tačiau filosofijoje dominuoja gnoseologija. Tai reiškia, kad be ontinės refleksijos atsiranda sąvimonės refleksija. Svarbus posūkis mąstymo struktūroje yra mąstymo sklaida ir filosofijos nutolimas nuo specialiųjų mokslų.
Metafizinėmis pažiūromis ryškiausiai išsiskyrė Rene Dekatas (Descartes) (1596-1650), Benediktas Spinoza (1632-1677), Gotfrydas Leibnicas (1646-1717). Tikrovę šie filosofai aiškino substancijos sąvoka.
Dekartui būtis susideda iš 3 subsatancijų: Dievo ir jo sukurtos kūniškos ir sielos substancijų. kūnai tįsūs, sielos mąsto. Abi pastarosios substancijos gali egzistuoti savarankiškai.
Spinoza tenurodo vieną subsatanciją – Dievą. Spinozos Dievas yra Gamta. Taigi mąstymas, tįsumas – tai tik to paties Dievo (Gamtos) atributai.Atributų daug, o vyksme nėra jokių atsitiktinumų ir pašalinės įtakos.Spinozos metafizika vadinama panteizmu (gr. “pan” – visa, “theos” – Dievas).
Leibnicas tikėjo begale substancijų, kurias jis vadino monadomis. Monados tarpusavyje nesantykiauja. jei monados jaučia, tai – sielos, jei protingos – dvasios. Kiekviena monada atspindi Vistą ir reiškiasi kaip daugybė vienu metu einančių laikrodžių.
Originaliai mąstė ir naujųjų lailų filosofai Džordžas Berklis (Berkeley) (1685-1753) bei Dovydas Hiumas (1711-1776). Berklis paskelbia, kad egzistuoti – tai būti suvokiamam. be suvokiančios būtybės būties nėra. Suvokti gali tik protas. O prote nieko kito negali būti, kas nepabūvojo pojūčiose. Patys daiktai iš esmės yra mūsų juslių rinkiniai. Visa kita –tai tik mūsų vaizdiniai. Taigi, viso pasaulio daiktai tėra idėjos mūsų sielose.Išnykus visiems subjektams, daiktai egzistuotu kaip idėjų suma Dievo prote.
Hiumas plėtoja Berklio pažiūras. Jam tikrovė yra “įspūdžių srautas”. Egzistuoja tik per jusles susidarę ispūdžiai, kaip vidinė sielos veiklos refleksija. Kadngi mes turime reikalą su įspūdžaiais ir idėjomis (idėja – silpnas ispūdžio vaizdas prote), tai net negalime žinoti ar iš tiesu yra mums išorinis pasaulis.Hiumo metafizika –skepticizmo viršūnė.
Idomios vokiečių klasiko Georgo Hegelio (1770-1831) ontologinės pažiūros. Filosofo sukurtoje filosofinėje sistemoje ontologija sutampa sugnoseologija, nes visa tikrovė sutapatinama su Absoliuto savipažina.
Pasak Hegelio, vis tikrovė yra Absoliuti dvasia. Absoliutas vystosi, o tas vystimasis yra Absoliučios idėjos proto darbas. Filosofas sako: “Visa kas tikroviška- protinga, o visa, kas protinga – tikroviška”. Taigi kas ir atsitiktų, tai Absoliutaus proto veiklos išdava – protinga. Būties turinys – dvasios mąstymas. Absoliuti idėja, pradžioje būdama savyje ir sau “besidarbuodama” , numeta visas savo būties formas ir virsta kitabūtimi (gamta), ieško formos, kuria išreikštų savo esmę. Ta forma – sąvoka. Sąmonę, operuojančia sąvokomis, Absoliutas įgyja žmoguje (asmenybės formoje). Žmogus ir realizuoja Absoliutą, t.y. pažįsta pats save įvairiose savo pakopose – kitabūtyse. Pradedama jutiminių daiktų pavadinimų aktais ir baigiama “absoliučiu žinojimu”. Žinojimo tutinys ir yra dvasinio vystimosi formos ir dėsniai, pasireiškiantys kaip mokslas, moralė, religija, menas. Aukščiausias Absoliučios dvasios pažinimas yra filosofija.
20a. iškyla nauja filosofų banga kurios atstovais tapo: Friedrich Nietzche(1844-1900), Arthur Schopenhauer(1788-1860), Edmund Hussler (1859-1938), Martin Heidegger(1889-1976).
Viena tradicinės būties problemos transformacijos 20 a. filosofijoje linija – užuot nagrinėjus daiktų pradus, gvildenti pačios žmogiškosios būties prasmę, žmogaus santykį su būtimi. Antra linija, kaip ir pirmoji kyla iš tradicinės metafizikos kritikos, turi iš dalies tas pačias ištakas, bet veda visai į kitą pusę. Būties teoriją filosofai, judėję šia kryptimi, supranta kaip loginę ontologiją, siekiančią 19 a. antroje pusėje ir 20 a. ištobulintomis logikos priemonėmis
Renė Dekartas “Metafiziniai apmastymai”

Šiuo savo veikalu filosofas siekia įrodyti dievo buvimą ir sielos nemirtingumo remdamasis filosofiniais, bet ne teologiniais pagrindimais, idant parodytų, kad šiuos reiškinius galima įrodyti ne tik teologiškai, bet ir protu. Tuo pačiu siekdamas išbandyti savo sukurtą metodą t.y. taikydamas jį. Visa knyga susideda iš šešių apmastymų.
Pirmajame apmąstyme Dekartas pateikia įrodymus, kad reikia abejoti visais nors kiek abejotinais dalykais ir juos atmesti taip pat, kaip ir akivaizdžiai klaidingais. Čia jis siūlo atsisakyti visų įgytų klaidingų nuomonių, nes pasak jo mes negalime būti tikri, kad budėjimo metu gauti patyrimai yra tikresni negu tie kuriuos gauname sapnuodami. Nes neretai sapnuodami mes patikime, kad proto sukurtos iliuzijos yra tikrovė, tačiau tuo pačiu mes nesapnuojame tokių dalykų kurių mes nebuvome patyrę budėjimo metu, o tiksliau sapne mes matome tokius paveikslus kurie susideda iš tam tikrų realių daiktų. Taigi tarus, kad net tie daiktai yra tik iliuzija, mes galime prieiti išvados, kad tada jie turi būti sudaryti iš kitų realių daiktų kuriuos mes sumaišę gauname savo iliuzijas. taigi galima daryti išvada, kad mokslai priklausantys nuo sudėtingesnių dalykų stebėjimo, yra labiau abejotini palyginus su mokslais tiriančiais paprastus ir bendrus dalykus (kvadratas akivaizdžiai turi 4 kraštines nepriklausomai nuo to ar mes jį matome budėjimo metu ar sapne). Tačiau padarius prielaida, kad nėra absoliučiai nieko nei laiko, nei erdvės galima suabejoti ir šiais akivaizdžiais dalykais. Taigi norint atrasti ką nors tikro ir ilgalaikiško reikia atmesti netgi ir šituos taip mažai abejotinus dalykus idant neiškrypti iš tiesos kelio, kad paskui būtų lengviau atrasti tai kas tikrai tikrą ir realu.
Antrajame apmąstyme R. Dekartas suformuluoja tikslų sielos supratimą kaip substancialios ir nedalomos, o žmogiškasis kūnas tai atskirų junginių sudaromoji.. Taigi atmetus visus abejotinus dalykus galima padaryti prielaida, kad iš viso nieko, nėra, bet kaip gali nieko nebūt jeigu aš abejoju buvimu, taigi jai manęs nebūtų tai nebūtų ir kam abejoti reiškiasi aš esu, bet kas tada aš esu ir koks, jai atmesti kūną rankas ir t.t. Taigi ką galima pasakyti tiksliai apie save tik tai, kad mąstai, o mąstai tikrai nes abejoji, taigi kylą kitas klausimas kada aš esu – tada kai mąstau. Netgi tai, kad įsivaizduoji matąs daiktą tai patvirtina, kad tu esi, nes jį įsivaizduoji. Taigi savąjam aš galima priskirti , visas proto funkcijas: neigimą, teigimą, įsivaizdavimą, jautimą žodžiu visą tai kas priskiriamą mąstymui. Mąstant apie mus supančius daiktus. Pavyzdžiui paėmus vaško gabalėlį, mes galime pakeisti jo agregatinę būseną formą neįsivaizduojamą galybę kombinacijų, taigi tai išeiną už vaizduotės ribų reiškiasi tai neįsivaizduojama, taigi galima daryti išvada, kad mes galime daiktą suprasti ne juslėmis, o protu “proto žvilgsniu”.
Trečiajame apmąstyme įrodančius Dievo buvimą. Dievo buvimą jis aiškina tuo, kad mumyse yra idėja apie kažką tobulesnį už mus, kažką kas turi visas mūsų turimas tobulybės ir dar daugiau, apie be galinį ir amžiną. Taip pat galima savyje rasti tokių idėjų, kurios objektyve tikrove pats negali būti, iš to išplaukia, kad turi būti kita tos idėjos priežastis, o ne aš. Taigi iš kur mumyse Dievo idėja, tokio kaip begalinio visažinio, jeigu ne iš paties Dievo. Ir labai mažai tikėtina, kad nors būdamas substancija ir turėdamas substancijos idėja, bet kartu būdamas ribota būtybė galėčiau turėti savaime idėja apie neribota substancija. Taigi galima daryti išvada, kad Dievas yra. O kadangi jis yra be galo tobulas reiškia jis neturi jokių trūkumų, todėl jis negali apgaudinėti ir meluoti, nes melas ir apgaulė kyla iš trūkumų.
Ketvirtajame apmąstyme R. Dekartas sprendžia klausima, kas gi mus priverčia klysti jai Dievas būdamas tobulas ir neturintis jokių trūkumų mūsų negali apgaudinėti. Taigi pirmiausiai reikia išsiaiškinti kokios daromos klaidos ir nuo ko jos priklauso, o priklauso jos nuo dviejų pagrindinių dalykų: pažinimo, ir laisvos valios. Taigi kokiu būdu mes prieiname teisinga sprendimą, o kada klystame. Pirmiausiai reikia pastebėti, kad žmogaus valia yra labiausiai tobulas jo turimas daiktas, kur kas tobulesnis negu gebėjimas pažinti. Taigi pirmiausiai kada priimamas teisingas sprendimas, o gi tada kai mes pirmiausiai aiškiai suvokiame protu, o paskui mūsų valia pati palinksta teisingo sprendimo link, bet jai mes nesugebame aiškiai suvokti proto, ir renkamas vien tik valios dėka, tada galima tik atsitiktinai priimti teisinga sprendimą, bet tokiu atveju darydami tolimesnes išvadas, mes tikrai suklysime, nes jos bus daromos remiantis tik valia, o ne pažinimų. Todėl kyla klausimas, kodėl Dievas būdamas tobulas sukūrė netobulus kūrinius. Filosofas bando paaiškinti tai tuo, kad yra natūralu sukurtam protui būti baigtiniu, o baigtiniam protui – neviska suvokti.
Penktajame apmąstyme filosofas remdamasis ankstesniuose apmąstymuose pateikta išvada, kad tai ką mes visiškai aiškiai ir ryškiai pažįstame yra tikrą, imasi nagrinėti materialius daiktus. Sakysim paėmus trikampį akivaizdžiai matome, kad jo didžiausias kampas yra prieš didžiausia kraštinę. Galima sakyti, kad trikampis neegzistuoja ir šiuos dėsnius mes gavome per jutimus, tačiau juk galima sugalvoti begalia kitų figūrų, kurių niekada nesi matęs, tačiau jų specifines savybęs galima įrodyti taip pat sėkmingai kaip ir trikampio. Taigi savo mąstymu galima gauti kokio nors dalyko idėja, ir viskas kas aiškiai matyti priklauso šiam dalykui, iš tikrųjų jam priklauso. Taigi išeitu, kad šias idėjas aš turiu savyje taip pat kaip ir turiu Dievo idėja, iš to išplaukia, kad šios idėjos prigimčiai priklauso ir būtis. Nes absurdiška būtų įsivaizduoti, beribę tobulybę be vienos iš didžiausių tobulybių. Iš to galime daryti išvadą, kad be Dievo negalima mąstyti jokio kito daikto. Taigi viskas priklauso nuo Dievo, o kadangi Dievas neapgaudinėja tai išeitu, kad viskas ką tiksliai ir aiškiai suprantu
Šeštasis apmąstymas Sakykim, kad visi mūsų materialaus kūno pojūčiai yra tik mūsų vaizduotės padariniai, bet tam kad susidaryti vieną ar kitą vaizdinį reikalingos tam tikros pastangos, kurių nereikia stengiantis ką nors suvokti, ar suprasti. Taigi akivaizdus skirtumas suvokdama dvasia gilinasi į save ir tiria turimą idėją, o įsivaizduodama gilinasi į kūną ir tiria kas jame atitinka turimą idėją. Taigi mes galime įsivaizduoti tam tikrus daiktus ar pojučius, bet kaip tada paaiškinti tuos pojūčius, kurie ateina mums nepageidaujant, be jokių pastangų (pvz.: skausmas, alkis troškulys). Kaip buvo sakytą Dievas nėra apgavikas, ir viskas priklauso nuo jo, tai reiškia, kad jis nesiunčia mums idėjų pats, taigi idėjos kyla iš kūniškų daiktų. Gal tos idėjos ir neatitinka tiesiogiai tų daiktų, bet parodo akivaizdų skirtumą. Taigi vadinasi materialus daiktai yra. Iš to galima daryti išvadą, kad aš susidedu iš kūno ir dvasios, bet dvasia gali egzistuoti, be kūno, o kūnas savaime ne. Kadangi jausmai mus gali apgauti tai tikruosius daiktus mes galime pažinti tik dvasia, tai reiškia nieko negalima spręsti apie daiktus kol protas jo neištyrė.
R. Dekarto metodas. JO esmė daryti išvadas, kai esi visiškai tuo tikras, sunkiai analizuojama dalyką skaidyti į paprastesnius, išlaikyti samprotavimų nuoseklumą pradedant nuo lengviausiai suprantamu (šiuo atveju savęs, kaip mąstančios būtybės) ir einant prie sunkesnių, nedaryti klaidų.

4. klausimas
Pradžia laikytume VI a. pr. Kr. Mažoji Azija Miletas. Filosofijos “tėvu” laikomas Talis. Jiems (milietiečiams) būdingas pirmapradžio ieškojimas : Talis – vanduo; Anaksimenas – oras; Heraklitas – ugnyje; Pitagoras – skaičiuje; Anaksimandras – neapibrėžtume. Pats žodis filosofija yra kilęs iš graikų ir reiškia meilę išminčiai. VI a. pr Kr. yra tik sąlyginis, istorinis filosofijos atsiradimo laikas. Filosofija kyla mąstymo ryšio su būtimi. Tai reiškia, istorine prasme filosofija atsirado kartu su žmogaus būties istorija. Filosofuoti žmogui yra neišvengiama – tai mąstymas.
Filosofijos esminės kilmės ieškojo jau Platonas ir kurią jis radęs nuostaboje. Šiuo atveju yra ieškoma šaltinio, iš kurio filosofija nuolat teka; pagrindo, kuris ją laiko bei istorijos eigoje neša; paskatos, kuri žadina mąstantįjį filosofiškai klausti. Filosofijos literatūra dažnai kalba apie tam tikrą “pagrindnį patyrimą” iš kurio išauga tam tikras “kiekvienas tikras filosofavimas” ir kuris šį užveda tarsi laikrodį, kad eitų. Filosofuodamas žmogus dažnai klausia. Filosofijos kilmė yra glaudžiai susijusi su mitologija ir klausimu. XIX a. pozytivistai teigė, jog graikų filosofija kilo iš lūžio su mitologija. Filosofija kilusi tą akimirką, kia Talis taręs, kad viskas kilę ne iš Okeano, bet iš vandens. Mitas buvo pakeistas logu. Filosofija esanti perėjimas nuo mito į logą, vadinasi, nuo vaizdo į atotrauką. Mito pradų esama visose filosofijose.
Pavyzdys
Mitas apie Antigonę. Tai niekados neįvyko, bet tai yra visados. Antigonė niekad nėra gyvenusi; mite pasakojamo žygio esą ji palaidojo savo brolį prieš tirono valią, ji niekad nėra atlikus. Tačiau Antigonė gyvena visur, kur tik meilė artimui susikerta su neteisingais įsakymais. Antigonė žmogiškojo būvio pirmavaizdis. Visur, kur tik šis būvis virstąs veiksmu, kur tik žmogus vydąs Antigonės žodžius, ne nekęsti, bet mylėti, – visur ten Antigonė virstanti tikrove .

Filosofija vykdo mito paskirtį – buvoti visados. Kalbėti apie filosofijos kilmę iš mitologijos yra tautologija. Pati mitologija yra viena iš filosofavimo lyčių. Filosofija paverčia mitą logu tik todėl, kad logas jau glūdi mite.

Filosofijos kilmė :

a) kasdienybės nepakaičiamumas ir klasta; neklausianti žmogaus būklė.
b) ribinės padėtys arba kasdienybės, kaip savaime suprantamo sudužimo, egzistencinė katastrofa.
c) žmogiškieji filosofijos šaltiniai : nuostaba, abejonė ir kančia.

Neklausiančią būklę galima apibūdinti kaip buvimo ir turėjimo tapatumo būklė. Įvykus nelaimingiems atsitikimams žmogus atsiduria ribinėje padėtyje. Ribinės padėtys – žmogus su nuostaba suvokia, kad pasaulis ir buvimas jame tėra tik laikinas. Ribinėse padėtyse žmogus tarsi atsistoja ant būties ribos; jis patiria egzistencinę katastrofą. Tokioje padėtyje žmogus patiria metafizinę nuostabą. Būtis – amžina. Tokioje būsenoje žmogus ima klausti visą ko prasmės. Ribinių padėčių žmogus neišvengs. Gyvenimas nėra kasdienybė, tai dvasiškai įgaunam vertybė. Kuo entuziastiškiau gyveni, tuo labiau jis tave ryja. Pavojus yra dvasinis apdujimas, nemąsli būklė. Nuostabos metafiznė būklė įveikia gyvenimo lėkštumą. Kasdienybė dūžta. Dingsta tariamas aiškumas, todėl filosofija iš nuostabos susiejama su žmogaus amžinybe. Ieškoti prasmės savo laikinume yra beprasmiška. Taigi graikų filosofija kyla iš nuostabos.
XVI a. – XVII a. vyksta lūžis. Žinių masyvas didėja. Jau senovės graikai žinojo, jog daugiažinystė išminties neduoda. Žmogų vis labiau apninka abejonės. Dekartas padaro parodoksalę išvadą : “viskas abejotina, tik neabejotinas pats abejojimas”; “viskas ką patiria žmogus turi būti išnagrinėta ir priimta su didžiausia abejone “. Cogito ergo sum – mąstau vadinasi esu. Nuo Dekarto abejonė išsivysto kaip filosofijos šaltinis. Filosofija iš abejonės tai lyg savęs praradimas. Psichomatinė struktūra. Abejonės kaip filosofijos šaltinis maitina skeptikų, stoikų, racionalizmo, pozytivizmo kūrybą. Žmogaus esmė yra protas, o protas yra kančia. Tokių ribinių padėčių išgyvenimas tai egzistencinė kančia. Kančią kaip filosofavimo šaltinį galima suvokti kaip žmogiškojo atskirtumo, atplėštumo muo amžinybės išgyvenimas. Žmogus yra iracionalus. Graikai platonas ir aristotelis ieškojo būties esmės iš nuostabos. Dėl žmonių kančių krikščionybė ieškojo amžinojoje dieviškoje palaimoje . Nuostaba, abejonė ir kančia ir yra neišsenkantys žmonių filosofavimo

Filsofijos atsiradimas.
Filosofija neatsiranda, kaip revoliucija, staigus žmogiškosios minties šuolis. Ji nuoseklios žmogaus civilizacijos vystymosi padarinys, kuris tiesiogiai įtakojo ir mūsų kultūrą.
Kiekvienam žmogui yra tekę filosofuoti. Dar vaikystėje mums kilo klausimai: Kodėl kažkas yra?, Kas aš esu?, Kas yra po mirties?, Kas yra teisingumas ir tiesa?, Kas yra laisvė?, ir daugelis kitų. Žmogus būdamas gamtos dalis gali keisti aplinką, kurioje gyvena, stebėti savo veikimo padarinius, tačiau dažnai jis negali paaiškinti: Kas?, Kaip?, Iš kur viskas atsiranda ir yra?. Tokie ir panašūs klausimai žmogui kilo jau neolite. Tuo laikotarpiu pradeda formuotis sąvokos (bandoma atskirti žodį nuo nuo konkretaus daikto), bunda pažinimas, asociacijos vaizduotė. Pažinimui stumentis į priekį pradedama atsisakyti pirmykščio konkretizmo, o tai dar labiau iškelia problemą: Kodėl viskas vyksta ir viskas taip atsiranda. Nesuvokiami dalykai veda į aplinkos sudvasinimą, padeda pagrindus religijai. Atsiradęs skaičiaus, kaip apstrakčios sąvokos suvokimas ( analogijos tarp pvz. trijų medžių ir trijų žmonių atradimas), sugebėjimas ja operuoti padeda žmogui susiorentuoti laike ir erdvėje. Visa tai pastūmėja į mitinį pasaulio tvarkos aiškinimo atsiradimą, o tai jau pereinamasis koridorius į filosofiją.
Mitinis pasaulio aiškinimas – tai žmogiškosios patirties perkėlimas į paprastą sudvasintą pasakojimą, kuriuo bandoma paaiškinti tuo metu nesuprantamus dalykus.
Filosofijos gimtine laikytinas Graikų miestas Miletas ir jo VII – VI a. pr. Kr. mokykla. Graikai susidarė ir sąlygas ir prielaidas filosofijos gimimui. Pagrindinė sąlyga yra graikų demokratija ir miestų iškilimas (urbanizacija). Demokratija iškelia graiką kaip asmenį ( renkasi vertybes, sąmoningas atsakomybės prisiėmimas, savidrausmė ). Tiktai tokioje visuomenėje, kur asmeninė žmogaus vertė yra gyvenimo centre yra vyksta filosofavimas. Filosofija nekuriama visuomeniškai, ji vykdoma asmeniškai. Urbanizacija – tai lūžis graikų gyvenime.graikų miestai formavosi kaip centrai. Graikų visuomenė tapo atvira : bendros tradicijos, nauja pasaulėžiūra, mokslo išplitimas. Kiekvienas graikas galėjo laisvai šviestis, lavintis. Tradicinė graikų mitologija ir religija patenkino žmonių reikmes.
Mitai.
Mituose, ypač senųjų poemų ir sakmių, galime rasti filosofinio pobūdžio intarpų – filosotemų (pasaulio atsiradimas, žmogaus sukūrimas ir etc.). Filosofija yra savotiškas mitų tęsinys. Jei mituose yra filosotemų tai filosofijoje – mitologenių. “Dox’a” – tai nuomonė. Mitų tikrumo pagrindas yra protėvių nuomonė. “Logos” – tai žodis, tvarka. Logiškas šnekėjimas – atsakomybė išreikšti pasaulio tvarką. Dėsningumas ir žodiškumas. Žmogus pereina nuo doktograikiško iki loginio mąstymo. Žmogus sutvarkytas griežtai pagal kosmosą, visatos dėsnius. Žmogus = microcosmos.
Mitologinio mąstymo ypatumai :
*** antropomorfizmas – sužmoginimas, personifikacija (pvz. Prometėjas – ugnies Dievas).
Žmogus gamtoje mato save išdidintą.
*** pasaulėvaizdyje pagrindiniai veikėjai Dievai.
*** analogija kaip principas.
*** mitologinis pasaulėvaizdis išdėstomas pasakojimo forma.
*** viskas atskleidžiama metaforomis ir poetizmais.
*** mitų tikrumas grindžiamas tradicija ir autoritetu.

Filosofinio mąstymo ypatumai:
*** Dievus, pusdievius ir herojus keičia gamtos jėgos ir stichijos.
*** griežtai vartojamos sąvokos: archė, logos, atomas, stichija ir etc.
*** pasakojimas pakeičiamas teorija – logais, taisyklėmis ir principais, apjungtais tarpusavy sąvokų sistema.
*** tikrumas grindžiamas ne teoriškai, o įrodymais ir argumentais.

Leave a Comment