TURINYSĮVADAS 2IŠORINĖ APLINKA IR VERSLAS 5SMULKAUS IR VIDUTINIO VERSLO APIBŪDINIMO KRITERIJAI 6PAGRINDINIAI EKONOMINIAI VERSLO PRINCIPAI 7VERSLO ĮMONĖS ESMĖ IR JOS EKONOMINIAI TIKSLAI 7ĮMONIŲ RŪŠYS 8INDIVIDUALIOS (PERSONALINĖS) ĮMONĖS ESMĖ, PRIVALUMAI IR TRŪKUMAI 9INDIVIDUALIOS (PERSONALINĖS) ĮMONĖS STEIGIMO TVARKA LIETUVOJE 10ŪKINIŲ BENDRIJŲ RŪŠYS IR JŲ APIBŪDINIMAS 10ŪKINIŲ BENDRIJŲ STEIGIMO IR VEIKIMO LIETUVOJE TVARKA 11AB IR UAB PAGRINDINIAI POŽYMIAI. AB IR UAB PRANAŠUMAI IR TRŪKUMAI 12AB IR UAB STEIGIMO, REORGANIZAVIMO IR LIKVIDAVIMO TVARKA 12AKCINĖS BENDROVĖS VALDYMAS IR KAPITALAS 13NE PELNO ORGANIZACIJŲ ESMĖ, PASKIRTIS IR VAIDMUO 14ĮMONĖS KŪRIMAS FRANČIZĖS KELIU 14VERSLO ĮMONĖS KAPITALAS 15VERSLO PLANAI IR JŲ PERSPEKTYVOS 17NAUJOS VERSLO IDĖJOS SUMANYMAS IR JOS ĮVERTINIMAS 17RINKOS TYRIMŲ REIKŠMĖ VERTINANT VERSLO IDĖJĄ 18VERSLO PLANO BŪTINUMAS IR ESMĖ 18VERSLO PLANO SUDARYMO ETAPAI 19VERSLO PLANO STRUKTŪRA IR JO SKYRIŲ TRUMPAS APIBŪDINIMAS 19REIKALINGŲ VERSLUI IŠTEKLIŲ PAIEŠKA 20ĮSTEIGTOS ĮMONĖS VALDYMAS 21VADYBOS SAMPRATA, SĄVOKŲ “VADYBA”, “VALDYMAS” IR ”ADMINISTRAVIMAS” ESMĖ IR TARPUSAVIO RYŠYS 22ĮMONĖS FINANSŲ ATSKAITOMYBĖ, FORMOS 22BENDRIEJI APSKAITOS PRINCIPAI 26VERSLO RIZIKA IR DRAUDIMAS 29RIZIKOS KLASIFIKAVIMAS: 30IŠVADOS 34LITERATŪROS SĄRAŠAS 35
Įvadas
Šiandien verslas daugelio Lietuvos žmonių akyse atrodo viliojantis ir kartu rizikingas užsiėmimas. Tačiau akivaizdu ir tai, kad būtent jis padeda įgyvendinti asmeninius tikslus ir siekius, susikurti materialinę gerovę.Verslas – viena iš žmogaus veiklos rūšių. Jis turi didelės įtakos visuomenės ekonominio bei socialinio gyvenimo pažangai, jos narių gerovei. Verslo normų pažinimo, įvaldymo, ir naudojimosi rezultatas – tai ką galime vadinti visuomenės verslumu.Šiandien vis daugiau žmonių svajoja užsiimti verslu, sukurti smulkaus verslo įmonę ar firmą. Paskatos tam gali būti įvairios:• noras praturtėti,• siekimas būti savarankišku,• noras parodyti savo sugebėjimus,• susikurti sau darbo vietą,• įgyvendinti savo idėją,• saviraiškos poreikis ir kt.. Vis labiau darosi akivaizdu, kad valstybė yra nepajėgi užtikrinti visiems visuomenės nariams žmogaus vertas gyvenimo sąlygas ir tuo labiau gerbūvį. Todėl žmonės pradeda ieškoti naujų pragyvenimo būdų, keisti įprastą, nusistovėjusią gyvenimo tvarką bei orientacijas. Verslininkystė – tai dinamiškas turto gausinimo procesas. Turtą, kuria tie, kurie labiau rizikuoja nei kiti savo pinigais, nuosavybe, karjera, kurie negaili laiko privataus verslo plėtojimui, kurie siūlo pirkėjams naują prekę arba paslaugą. Šita prekė arba paslauga nebūtinai privalo būti kuo nors tobulai nauja, svarbiausia – kad verslininkas gebėtų suteikti prekei, paslaugai naują kokybę, didinti vertę, eikvodamas tam būtinas jėgas ir lėšas. Šis apibrėžimas nagrinėja “verslininko” ekonominę kategoriją. Jis apima tokias sąvokas: naujumą, organizacinį talentą, kūribiškumo pradmenis, turto (nuosavybės) gausinimą ir ryžtą rizikuoti. Taigi verslininkystė – tai požiūris į pasaulį, sugebėjimas įžvelgti galimybes ten, kur kitas mato tik sunkumus. Gamtoje bei žmonių gyvenime neretai susiduriame su vadinamąja poliarizacija, išreiškiančia priešingas tam tikrų reiškinių bei procesų būsenas ir formas. Diena – naktis, augimas – nykimas, geras – blogas ir t.t. Panaši padėtis ir ekonomikoje, kurios priešingos pusės glaudžiai susijusios, tarsi pereina viena į kitą, keičiasi vietomis.Rinkos pagrindu organizuoto verslo sąlygomis prekė pereina iš rankų į rankas, vieni ją parduoda ir gauna pajamas, kiti perka ir patiria išlaidas, kad galėtų pasinaudoti prekės naudingumu. Todėl ekonomikoje plačiai paplitę ir nieko nestebina tokie “poliariniai” deriniai: prekių pardavėjas – pirkėjas, pasiūla – paklausa, gamybos išteklių sąnaudos – produkcijos išeiga, piniginės sąnaudos – pajamos, prekių (kapitalo) eksportas – importas, darbuotojų emigracija – imigracija, šalies valiutinės išlaidos – valiutinės įplaukos, kreditorius – debitorius (arba skolintojas ir skolininkas), samdytojas – samdomasis, nuomotojas – nuomininkas, draudėjas – apdraustasis ir kt. Kokį iš derinių bepaimtume, kiekviename iš jų elementai glaudžiai susiję, priklauso vienas nuo kito, yra vienas kito tarsi veidrodinis atspindys. Juk iš tiesų prekės pirkėjas priklauso nuo pardavėjo, produkcijos išeiga – nuo gamybos sąnaudų, paklausos patenkinimas – nuo pasiūlos ir atvirkščiai. Taigi, vaizdžiai tariant, gamybinės-komercinės veiklos (verslo) ekonomiką galėtume apibūdinti kaip “veidrodinę” ekonomiką. Arba, kitaip tariant, tai dvilypė ekonomika, jungianti priešingus polius bei išreiškianti jų tarpusavio sąveiką.Požiūris į ekonomiką kaip dvilypę sistemą nėra naujas, jis atsispindi jos tyrime bei organizavime. Ekonominėje verslo struktūroje tai reiškiasi kaip prekių gamybos ir komercijos sąveika. Šiuo požiūriu remiasi verslo apskaita, nuo seniausių laikų grindžiama vadinamuoju dvejybiniu įrašu. Įmonės balanse tai atsispindi kaip turto ir turto šaltinių (nuosavybės) lygybėje. Šalies tarptautinių mokėjimų balanso priešingos pusės – kreditas ir debetas, atitinkamai apibūdinantys šalies valiutines įplaukas bei išlaidas palaikant ekonominius ryšius su kitomis šalimis. Dabartiniuose ekonominiuose tyrimuose taikomas vadinamasis tarpšakinis balansas, kuriame produkcijos išeiga yra atitinkamų gamybos sąnaudų “veidrodinis” atspindys. Apskritai dvilypis požiūris į ekonomiką reiškiasi tuo, kad tiriant bet kokį ekonominį reiškinį (verslo organizavimo formas, rinką, konkurenciją bei kitus) siekiama išryškinti jų vidines priešingas puses (polius), privalumus bei trūkumus ir tuo remiantis numatyti jų tolesnės raidos perspektyvas. Patirtis rodo, jog požiūris į verslo ekonomiką kaip į dvilypį procesą yra vaisingas, apsaugo nuo vienpusiškų vertinimų bei skubotų, nepagrįstų išvadų.Taigi verslą ekonomine prasme galima būtų apibūdinti taip: verslas – tai ūkinė veikla, apimanti prekių gamybą ir komerciją (pirkimą – pardavimą), jų tarpusavio sąveiką. Savo ruožtu komercija įmonėje apima: 1) įmonei reikalingų gamybinių išteklių (darbo, kapitalo, žemės) pirkimą atitinkamoje rinkoje; ir 2) pagamintų daiktų bei paslaugų pardavimą prekių rinkoje. Iš čia seka, kad komercija plačiąja prasme apima ne vien prekybą vartojimo reikmenimis, bet ir kitas prekybos formas: prekybą gamybos įrengimais, žaliavomis bei medžiagomis; komercinę bankininkystę, susijusią su finansinio kapitalo skolinimu (pirkimu – pardavimu); įmonei reikalingų darbuotojų samdymą arba darbo pirkimą atitinkamoje rinkoje; žemės pirkimą arba nuomą; komercinį draudimą, kai įmonė perką įvairias draudimo paslaugas, ir kitą panašią komercinę veiklą.
Žmogaus ūkinės veiklos motyvas yra savanaudiškas interesas. To siekti žmogus gali tik darydamas paslaugas kitiems, siūlydamas savo darbo produktus, siekdamas savo interesų, jis dažnai veiksmingiau tarnauja visuomenės interesams negu tada, kai sąmoningai stengiasi tai daryti. Viešajai gerovei pasiekti reikalinga, kad visose srityse rutuliotųsi laisva konkurencija. Tik jos dėka galima harmonija tarp privataus ir viešojo intereso. Tokiomis sąlygomis privati žmonių nuosavybė įgyja įvairias formas ir dydžius. Visa nuosavybė yra valstybės saugoma. Ekonominė laisvė reiškia, jog ekonomiškai verslus individas gali kaip tinkamas elgtis su savo turtu laiku ir energija, nors jis ir ekonomiškai laisvas, privalo paklusti visuomenės įstatymams ir taisyklėms nustatytoms bendram labui. Ekonominės laisvės ir privačios verslininkystės sistema kategoriškai neneigia viešosios verslininkystės. Visose valstybėse yra valstybinių ir municipalinių įmonių, kurios teikia brangiai atsieinančias esmines visuomenės normalaus funkcionavimo paslaugas. Šios paslaugos, kurių imasi valstybė negali būti paliekamos privatiems verslininkams, nes tai arba per didelis jiems uždavinys arba paslaugų tiekimas neapsimoka. Viešosios įmonės būtent ir teikia gyventojams brangiai atsieinančias buitines, komunalines ir kt. paslaugas. Valstybė ir savivaldybė išlaiko tarnautojus iš gyventojų surinktų mokesčių. Viešasis ūkis – tai krašto ekonomikos dalis, kuri valdoma centrinės arba vietinės valstybė valdžios organus, jį sudaro valstybinės nacionalizuotos ir municipalizuotos įmonės. Privačioji verslininkystė turi įtakos privačiojo verslo vietos pasirinkimui.
Išorinė aplinka ir verslas
Organizacijos išorinė aplinka (keliai, ryšio priemonės, energijos tiekimas, gyvenamieji namai) dažnai būna problemų šaltinis, kuriuos reikia vadovams spręsti. Vadovai turi tinkamai reaguoti į išorinius aplinkos veiksnius ir laiku spręsti iškilusias problemas, adaptuotis, prisitaikyti prie aplinkos. Pirmiausia turime omeny: vartotojus konkurentus, valstybines valdymo įstaigas, tiekėjus ir kt. Visi išoriniai aplinkos veiksniai gali būti suskirstyti į tiesioginius, poveikio, netiesioginius ir tarptautinius veiksnius. Visų veiksnių būdingi bruožai yra jų neapibrėžtumas, sudėtingumas, dinamiškumas ir tarpusavio priklausomybė. Šių veiksnių įtaka organizacijos valdymui priklauso nuo mokslo ir technikos pažangos, šalies ekonominės ir tarptautinės padėties. Didelį vaidmenį vaidina informacija, jos tikrumas, operatyvumas. Problema didėja, kai tokios informacijos trūksta arba iškyla abejonės dėl jos tikrumo bei reikalingo kiekio. Dažnai tiriamas ir nustatinėjamas pasikeitimų aplinkoje greitis, jų dinamiškumas (aplinkos paslankumo rodiklis). Aplinka stato sąlygas ir organizacijos struktūrai. Kai aplinka stabili ir paprasta, paprastesnė daroma ir organizacijos valdymo struktūra. Aplinkos sudėtingumą apibūdina veiksnio daugiavariantiškumas, jų skaičiai, į kuriuos organizacija turi reaguoti.Tiesioginio poveikio sritį sudaro tiekėjai, medžiagos, kapitalas, darbo ištekliai, įstatymai, valstybinės įstaigos, vartotojai ir konkurentai. Medžiagų ir energijos tiekėjai labiausiai diktuoja savo sąlygas dėl kainų. Dėl to organizacijoms tikslinga turėti kelis tiekėjus, tačiau alternatyvių tiekėjų ne visada galima rasti. Todėl organizacijos tiekėjus renkasi labai apgalvotai, atsižvelgiant į visas jų savybes, įvertinant rizikos laipsnį. Ta rizika didėja turint tiekėjus užsienyje. Rizikos dydis čia pasireiškia valiutų kursų svyravimu, vidaus politikos bruožais ir kitkuo. Dauguma organizacijų priklauso nuo išorinės aplinkos ir dėl aprūpinimo medžiagomis. Norėdama įsitvirtinti rinkoje bei išsilaikyti joje, organizacija planuoja augimą, o augimui reikalingas kapitalas, investitoriai, bankai, kreditai, akcininkai ir privatūs asmenys. Pinigų lengviau gauti tada, kai gerai viskas sekasi, gerai dirba visi padaliniai.Augimo klausimą visada susieti su personalu, darbo ištekliais, naujais žmonėmis, sugebančiais spręsti naujus uždavinius. Neturint žmonių, galinčių efektyviai dirbti, nei kapitalas, nei medžiagos neduos jokios naudos. Todėl pagrindinis organizacijos rūpestis yra remti talentingus vadovus ir kitokių sričių specialistus. O šie rėmimo klausimai tampriai susieti su veikiančiais įstatymais, valstybės valdymo organais. Organizacija privalo laikytis darbo įstatymų, gamtos apsaugos įstatymų, mokėti mokesčius ir atlyginti kitokius valstybės numatytus aktus. Specialūs valstybiniai organai prižiūri, kad minėti įstatymai būtų vykdomi. Svarbiausias verslo tikslas yra klientai, vartotojai, nuo jų priklauso organizacijos sėkmė, todėl juos galima laikyti verslo dalimi. Organizacijos gyvavimas priklauso tik nuo sugebėjimo atrasti vartotojus savo produkcijai, o ieškant vartotojų visuomet greta konkurentas, kurio ignoruoti negalima ir lieka viena išeitis – pažinti konkurentą, sužinoti jo sumanymus, siekius ir dirbti geriau už konkurentus, tenkinti vartotojų reikmes geriau nei konkurentai ir stengtis išsikovoti savo tvirtas pozicijas rinkoje. Organizacija negali būti abejinga ekonomikos būklės kitimui. Šalies ekonominė būklė keičia paklausą, pasiūlos ir jos prioritetus. Nuo ekonomikos būklės priklauso energijos išteklių kainos, infliacijos lygis, atsargų laikymas, kreditai ir pan. Pvz.: laukiant ekonominio nuosmukio apsimoka iki minimumo sumažinti pradines atsargas. Netiesioginio poveikio aplinkai svarbūs yra socialiniai kultūriniai veiksniai. Valstybinių organizacijų veikla yra atitinkamoje kultūros aplinkoje ir jai turi įtakos tos aplinkos nuostatos, vertybės, papročiai, tradicijos. Gali būti smerkiama protekcija, konkurento šmeižimas ir tada, kai nepažeidžiami įstatymai. Visuomenės nuostatos keičiasi kylant išsilavinimui, išprusimui, todėl ir organizacija gali vystytis tokia kryptimi. Didelį poveikį verslui daro politika, valdžios aparato nusiteikimas verslo atžvilgiu, įstatymų leidėjai, teismai. Tokios nuotaikos pasireiškia mokesčių dydžiu arba lengvatomis, didesniais arba mažesniais muitais, reikalavimais dėl darbininkų samdymo ir pan. Politinis stabilumas svarbus ir tuo, kad pritraukia iš svetur kapitalą, o stabilumui sumažėjus, investicijos mažėja, kapitalas pradeda bėgti iš šalies.Tiesiogiai ar netiesiogiai valstybinės organizacijos verslą veikia ir tarptautinė aplinka, diplomatiniai santykiai tarp valstybių ir būdingi bendradarbiavimo bruožai – eksportas ir importas. Tiek viena, tiek kita pusė tampriai susieta su verslais (mišrių organizacijų veikla pirmiausiai). Kiekviena šalis kiekvienais metais sudarinėja eksporto importo balansus. Efektyvesnė veikla tuomet, kai eksportas viršija importą. Tokių atvejų šalis turi daugiau pajamų, valiutos, gali įsigyti naujų našesnių įrengimų, pažangių technologijų ir gaminti aukštesnės kokybės gaminius bei tiekti kokybiškesnes paslaugas. Užsienio investitoriai taip pat noriau deda savo kapitalus tokiose šalyse, kur gerai išvystytas eksportas.
Smulkaus ir vidutinio verslo apibūdinimo kriterijai
Ilgą laiką nebuvo kokio nors vieningo standarto, kuris griežtai ir aiškiai nusakytų kokia įmonė yra didelė, kokia yra vidutinė ir labai maža. ES institucijos naudojo vieningą smulkių ir vidutinių įmonių skirstymo kriterijų ir apibrėžimų skalę.Vienas populiariausių kriterijų yra įmonės dirbančiųjų skaičius. Kaip smulkiosios ir vidutinės įmonės požymis gali būti metinė apyvarta, kapitalo dydis, prekės apyvartos apimčių kriterijus. Praktikoje dažniausiai naudojama kelių kriterijų kombinacija, kuri padeda apčiuopti įvairius įmonės aspektus. Kartais atsižvelgiama į priklausomybę konkrečiai ūkio šakai ar į kitas charakteristikas. Labai dažnai Europos šalyse smulkia įmone laikoma firma, kuri turi palyginti nedidelę rinkos dalį, valdoma paties savininko, o ne formalios struktūros, ir nėra stambios korporacijos dalis.Europos komisijos siūlomas apibrėžimas pagrįstas keliais kriterijais: darbuotojų skaičiumi, nepriklausomumu, apyvarta ir įmonės balansu. Smulki ir vidutinė įmonė yra ta, kurioje dirba ne daugiau kaip 250 žmonių, metinė apyvarta neviršija 40 mln. EKU, o įmonės balansinis turtas neviršija 27 mln. EKU. Be to, tokia įmonė neturi priklausyti vienai ar kelioms didelėms įmonėms, kurios nepriklauso smulkiųjų ir vidutinių įmonių kategorijai.
Pagrindiniai ekonominiai verslo principai
1. Pasirinkimo rinkoje laisvė ir konkurencija;2. Prekinių mainų abipusė nauda prekės pirkėjui ir pardavėjui;3. Pelno siekis;4. Gamybinės komercinės veiklos paslaptis;5. Ekonominė verslo rizika;6. Visiška ekonominė atsakomybė už verslo rezultatus;7. Neperžengimas ribos, už kurios prekiniai mainai nepriimtini;8. Prekė pirkėjo ir pardavėjo savitarpio kontrolė.
Ekonominiai verslo principai labai svarbūs ne tik konkrečiam verslui, bet ir visai verslininkystei šalyje. Jie yra neišvengiami ir jų laikymasis tik dar labiau užtikrina verslininkystės plėtojimo šalyje rezultatyvumą.
Verslo įmonės esmė ir jos ekonominiai tikslai
Įmonė – tai savo vardą turintis ūkinis vienetas, užsiimantis tam tikra komercine – ūkine veikla. Tai fizinis arba juridinis subjektas, įsteigtas atitinkamoje valstybėje numatyta tvarka ir turintis teisę užsiimti tos valstybės įstatymais nedraudžiama gamybine arba komercine veikla. Vadybos požiūriu įmonė yra organizacija:
• Suburianti žmones ir organizuojanti jų darbą;• Gaminanti gaminius ir teikianti paslaugas, bei paskirstanti gautas pajamas; • Bendradarbiaujanti su valstybinėmis institucijomis bei kitomis įmonėmis.
Įmonė yra ekonominė ir savarankiška organizacija. Ji skaičiuoja išlaidas ir pajamas, ir siekia, kad liktų pelno. Ji veikia mikro bei makroaplinkoje ir turi ekonominius veiklos tikslus:
1. Gamybos tikslai (optimali rinkos dalis, gamybos pajėgumų ir gamybos apimties sutapimas, realizavimo būdų optimizavimas); 2. Sėkmės tikslai (realizavimo apimties didinimas, gamybos išlaidų, pelno didinimas, dividendų normos didinimas);3. Finansiniai tikslai (mokumas, likvidumo rezervų dydis, pelno rezervavimas, įmonės finansų struktūra).
Įmonių rūšys
Pagal Lietuvos respublikos įstatymus gali būti steigiamos tokios įmonės:
1. Individualios (personalinės) įmonės (PA*);2. Tikrosios ūkinės bendrovės (PA);1. Komanditinės (pasitikėjimo) bendrijos (PA ir RA*);2. AB (RA);3. UAB (RA);4. Investicinės bendrovės (RA);5. Specialios paskirties bendrovės (RA);6. Kooperatinės bendrovės (RA);7. ŽŪ bendrovės (RA);8. Valstybės ir savivaldybės įmonės (RA);9. Viešosios įstaigos (RA).
*Pagal atsakomybės už finansinius ir kitus įsipareigojimus įmonės gali būto visiškos arba ribotos atsakomybės.
Individualios (personalinės) įmonės esmė, privalumai ir trūkumai
Viena iš populiariausių įmonių rūšių Lietuvoje yra individualios įmonės. Tai nesudėtinga ir nebrangi verslo organizavimo forma. Individuali įmonė nuosavybės teise priklauso vienam ar keliems fiziniams asmenims bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Individualios įmonės turtas neatskirtas nuo įmonininko turto. Ji turi juridinio asmens statusą ir todėl savininkas turi teisę į visą uždirbtą įmonės pelną, bet kartu įsipareigoja visu savo turtu, jei įmonė bankrutuotų. Savininkas rizikuoja visu savo turtu: butu, mašina ir viskuo, ką turi. Tokią įmonę reglamentuoja LR civilinis kodeksas ir LR įmonių įstatymas.
Pranašumai:
• Lengva įkurti;• Visas pelnas priklauso savininkui;• Savininkai patys vieni priima sprendimus;• Lanksti veikla;• Mažesnė valdžios kontrolė;• Nereikia mokėti pajamų mokesčio;• Mažesnis pelno mokestis;• Paprastesnė finansinė atskaitomybė.
Trūkumai:
• Savininkas atsakingas asmeniniu turtu;• Nėra veiklos tęstinumo;• Mažesnės galimos pradinės lėšos;• Sunkiau gauti ilgalaikių investicijų;• Nenoriai bendradarbiauja partneriai (dėl finansinės informacijos trūkumo);• Sprendimų kokybė priklauso nuo savininkų patirties ir žinių;• Savininkas pats turi rūpintis socialiniu draudimu.
Individualios (personalinės) įmonės steigimo tvarka Lietuvoje
Individualių įmonių steigimas yra nesudėtingas, nebrangus, neilgai užtrunka. Steigimo trukmė bei išlaidos priklauso nuo to, kokia veikla įmonė nori užsiimti. Yra LR įstatymų nustatyta individualios įmonės steigimo žingsniai:
1. Firmos vardo registravimas (jei įmonės pavadinimas susidės iš asmens pavardės ir įmonės rūšies apibūdinimo, firmos vardo atskirai registruoti nereikia);2. Savivaldybės leidimo verstis ūkine komercine veikla gavimas;3. Personalinės įmonės registravimas įmonių rejestre;4. Įmonės registravimas Socialinio draudimo skyriuje.
Šitie etapai yra pagrindiniai individualios firmos steigimo Lietuvoje. Tačiau dar yra ir kitų etapų tai: suderinimas su darbo inspekcija, Visuomenės sveikatos centro leidimo gavimas, antspaudo gaminimas, registravimo mokestis, papildomi reikalavimai prekybos, gamybos įmonėms.
Ūkinių bendrijų rūšys ir jų apibūdinimas
Ūkinės bendrijos trūkumai ir pranašumai:Kelių partnerių įsteigta įmonė, neturinti juridinio asmens statuso vadinama ūkine bendrija. Gali būti tikroji ir komanditinė ūkinė bendrija. Tikrąją ūkinę bendriją valdo ir pelną dalijasi visi nariai bei už ūkinės bendrijos veiklą jie atsako asmeniniu turtu. Komanditinėje ūkinėje bendrijoje turi būti nors vienas tikrasis narys, kuris turi visas savininko teises ir asmeniniu turtu atsako už bendrijos veiklą. Nariai komanditoriai pelną dalijasi proporcingai įnešto turto daliai, prie įmonės veiklos prisideda tik tikrajam nariui leidus ir asmeniniu turtu neatsako už bendrijos veiklą.
Pranašumai:
• Lengva įkurti;• Didesnės pradinės lėšos;• Pelnas tiesiogiai priklauso savininkams;• Tikrasis narys pats vienas gali priimti sprendimus;• Pakankamai lanksti veikla;• Mažesnė valdžios kontrolė;• Nereikia mokėti pajamų mokesčio;• Pelno mokestis kaip IM;• Paprastesnė finansinė atsakomybė.
Trūkumai:
• Bent vienas narys atsakingas asmeniniu turtu;• Ribotas veiklos tęstinumas;• Sunkiau gauti didesnių ilgalaikių investicijų;• Nenoriai bendradarbiauja partneriai;• Sprendimų kokybė priklauso nuo tikrųjų narių patirties ir žinių, o tai gali atsiliepti visai bendrijai, ypač kitiems nariams;• Savininkai patys turi rūpintis socialiniu draudimu.
Ūkinių bendrijų steigimo ir veikimo Lietuvoje tvarka
Ūkinių bendrijų veiklą reglamentuoja LR civilinis kodeksas, Ūkinių bendrijų įstatymas ir bendrosios jungtinės veiklos sutartis, pagal kurią steigiama ūkinė bendrija ir kuri surašoma prieš registruojant įmonę, ji yra steigimo ir veiklos pagrindas. Joje turi būti numatyta kiekvieno partnerio įnašo dalis, bendrijos pavadinimas, veiklos pobūdis, narių pavardės ir vardai, tikrųjų narių ir komanditorių teisės ir pareigos, bendrijos valdymo taisyklės, nutarimų priėmimo tvarka, reorganizavimo ir likvidavimo tvarka, pajamų paskirstymo taisyklės, bei kitos partneriams svarbios taisyklės. Visi kiti ūkinės bendrijos steigimo ir veiklos žingsniai yra tokie pat, kaip ir personalinės įmonės:
1. Firmos vardo registravimas;2. Savivaldybės leidimo verstis ūkine komercine veikla gavimas;3. Registravimas įmonių rejestre ir t. t.
AB ir UAB pagrindiniai požymiai. AB ir UAB pranašumai ir trūkumai
AB yra dirbtinis, neapčiuopiamas darinys, numatytas gyvuoti tik juridiniuose įstatymuose, t.y. juridinis asmuo. Jos veikla atskirta nuo savininkų veiklos. AB yra ribotos turtinės atsakomybės. Ji atsako tik ta suma, kurią privalo įmokėti už akcijas.Galimos dvi akcinių bendrovių rūšys: uždaroji akcinė bendrovė ir akcinė bendrovė. UAB akcijos negali būti platinamos ir jomis viešai prekiaujama. Tokios bendrovės įstatinis kapitalas negali būti mažesnis kaip 10000 litų ir joje negali būti daugiau kaip 50 akcininkų. AB akcijos gali būti platinamos ir jomis prekiaujama viešai, jos įstatinis kapitalas turi būti ne mažesnis kaip 100000 litų. Akcininkai gali būti fiziniai ir juridiniai asmenys bei valstybė.
Pranašumai:
• Ribota atsakomybė – už bendrovės veiklą savininkai atsako tik investuotais pinigais;• Gali keistis savininkai parduodant akcijas kitiems;• Neribota veiklos trukmė;• Lengviau gauti investicijų ir paskolų;• AB gali pritraukti lėšų darydama naujas akcijų ar obligacijų emisijas.
Trūkumai:
• Sudėtingiau ir brangiau sukurti;• Kontrolinį akcijų paketą turintys akcininkai gali diktuoti savo valią kitiems;• Sudėtingesnė atsakomybė;
• Ne tokia lanksti veikla;• Savininkai negali naudotis bendrovės pelnu, kol jis nepaskirstytas;• Skirstant pelną dalyvauja daugiau suinteresuotų šalių;• Didesnės administracinės sąnaudos.AB ir UAB steigimo, reorganizavimo ir likvidavimo tvarka
Akcinių bendrovių veiklą reglamentuoja LR civilinis kodeksas, LR akcinių bendrovių įstatymas ir nustatyta tvarka patvirtinti bei įregistruoti atskiros akcinės bendrovės įstatai.Taigi LR įstatymai numato tokius AB steigimo žingsnius:
1. Firmos vardo registravimas ir steigimo akto sudarymas;2. Kaupiamosios sąskaitos banke atidarymas;3. Bendrųjų įstatų parengimas, jų pasirašymas;4. Leidimo ūkinei veiklai iš savivaldybės gavimas;5. Bendrųjų įstatų registravimas valstybinėje ar savivaldybės institucijoje, kuri tvarko įmonių rejestrą;6. Akcijų emisijos registravimas vertybinių popierių komisijoje;7. Akcijų platinimas pasirašant akcijų pasirašymo sutartis;8. Pasirašytų akcijų apmokėjimas, įmokant į sąskaitą sutartyje numatytą sumą;9. Steigimo ataskaitos parengimas, jos pateikimas nepriklausomam auditoriui ir jo išvadų gavimas;10. Steigiamojo susirinkimo sušaukimas;11. Steigiamojo susirinkimo nutarimai: dėl ataskaitos patvirtinimo, dėl valdymo organų išrinkimo, dėl revizoriaus ir auditoriaus išrinkimo;12. Registravimas į įmonių rejestrą.
UAB steigimo tvarka skiriasi tik tuo, kad nereikia registruoti akcijos emisijos vertybinių popierių komisijoje, nes UAB akcijos negali būti platinamos viešai. Bendrovės reorganizavimas – tai bendrovės kaip juridinio asmens pertvarkymas be likvidavimo procedūros. Bendrovė gali būti reorganizuota šiais būdais: jungiant, skaidant, keičiant bendrovės rūšį ar statusą. Bendrovės likvidavimo pagrindas gali būti: pasibaigęs įstatuose nurodytos bendrovės veiklos terminas, teismo ar kreditorių susirinkimo sprendimas likviduoti bankrutavusią bendrovę, teismo sprendimas ją likviduoti už LR įstatymų pažeidimą ir visuotinio akcininkų surinkimo nutarimas.
Akcinės bendrovės valdymas ir kapitalas
AB įstatymas Lietuvoje ne tik nustato AB rūšį, požymius, steigimo tvarką, bet ir kapitalo formavimo būdą, reikalavimus steigėjams, akcininkams, valdymo ir kontrolės organams. AB ir UAB įstatinis kapitalas yra padalintas į akcijas, o jų akcijų savininkai valdo įmonę dalyvaudami visuotiniame akcininkų susirinkime. Jų kapitalas formuojamas išleidžiant akcijas. AB akcijos gali būti platinamos uždaruoju, kai akcijas įsigyja tik steigėjai arba atviruoju būdu, kai tam tikrą dalį akcijų įsigyja steigėjai, o kitos platinamos kitiems akcininkams. Tik AB akcijos gali būti platinamos viešai tik įregistravus akcijų emisiją vertybinių popierių komisijoje. Jos savo turtą gali investuoti į kitą įmonę, akcijas ar kitus vertybinius popierius, teikti paskolas su palūkanomis. Bendrovės valdymo organai yra visuotinis akcininkų susirinkimas, stebėtojų taryba, valdyba ir administracijos vadovas. Stebėtojų taryba ir valdyba sudaroma visuotinio akcininkų susirinkimo – aukščiausio bendrovės valdymo organo. Jame turi teisę dalyvauti visi akcininkai, nesvarbu kiek ir kokios klasės akcijų jie turi.
Ne pelno organizacijų esmė, paskirtis ir vaidmuo
Kaip rodo daugelio išsivysčiusių šalių patirtis, didėja nevalstybinių, pelno nesiekiančių organizacijų vaidmuo įgyvendinant socialines programas, tenkinant šalies gyventojų bendro naudojimosi materialinių vertybių poreikius. Pelno nesiekiančios organizacijos – tai nevalstybiniai universitetai, koledžai, mokslo centrai, klubai, profesinės sąjungos, įvairios asociacijos, fondai ir pan. Ne pelno sektorius daro nemažą poveikį šalių ekonominei ir socialinei raidai. Jis atsiranda ir plėtojasi rinkos ekonomikoje dėl jo mechanizmo neefektyvumo ir ribotų valstybės galimybių tenkinti žmonių bendro naudojimosi poreikius. Dėl didėjančios visuomeninės bendro vartojimo gėrybių paklausos, dėl socialinių programų įvairumo ir finansinių išteklių ribotumo, ne pelno organizacijos perima kai kurias funkcijas, kurių nepajėgia atlikti valstybė. Jų veiklos rezultatais naudojasi atskiri piliečiai, žmonių grupės, organizacijos, kurios nepajėgia įgyvendinti savo idėjų, projektų ir pan.Ne pelno sektorius užima tarpinę vietą tarp privačios verslininkystės ir valstybės ekonomikos sektorių. Jo rezultatyvumas sunkiai apčiuopiamas.
Įmonės kūrimas frančizės keliu
Frančizavimas – tai savotiška šiuolaikinė licencijų prekybos forma. Tai viena iš dabartinių bendradarbiavimo formų. Frančizavimas yra savotiški verslo santykiai, kai įmonė ar firma (frančizo suteikėja), suteikia kitai firmai ar įmonei (frančizo gavėjai) teisę pardavinėti tam tikrus gaminius ar teikti tam tikras paslaugas, naudojantis jo sukurta sistema, mažmeninei prekybai ar paslaugų teikimui galutiniam vartojimui. Tai savotiška prekių, paslaugų ar technologijų marketingo sistema, pagrįsta glaudžiu ir ilgalaikiu nepriklausomų įmonių ar firmų bendradarbiavimu.Frančizo suteikėjas – tai įmonė ar firma, gaminanti ir pardavinėjanti kokius nors, kartais sakoma, unikalius gaminius ar kokias savotiškas paslaugas. Jis, suteikdamas frančizą, paprastai už sutartą atlyginimą jos pardavėjui leidžia naudotis savo prekybiniu pavadinimu, gamybos bei verslo metodais ar kitomis intelektualinės ypač pramonės nuosavybės teisėmis, teikiama technine ir komercine pagalba bei patalpomis ar savo teritorija. Frančizo suteikėjas gali leisti jos gavėjui perleisti kai kurias teises kitiems, t.y. išduoti subfrančizą. Be to, jis gali pasilikti teisę suteikti frančizą ir kitiems.Skirtumas nuo licencijos: jis apima ne vieną kurį nors pramonės objektą (išradimą, naudingą modelį, pramonės pavyzdį, prekių ar paslaugų ženklą), bet kelia užpatentuotus ar neužpatentuotus intelektinės, ypač pramonės nuosavybės objektus.Skirtumas nuo bendrų įmonių: frančizės suteikėjas ir gavėjas savo įmonių ar firmų nesuvienija jurudiškai ar kitaip.
Frančizavimo kilmė: 1972 m. įsteigė Europos frančizavimo federacija.Tikslas:
1. Neleisti visoms frančizo suteikėjo plėtros zonoje esančioms įmonėms, išskyrus frančizo gavėjus, naudotis šio suteikėjo patirtimi bei patentų ir autorinėmis teisėmis.2. Įgyti teisę kontroliuoti frančizo gavėjus, kai jie naudojasi jos suteikėjo patirtimi, patentų ir autorinėmis teisėmis.
Suteikiant frančizą, sudaroma speciali sutartis. Joje turi atsispindėti sutarties objektų interesai, frančizo suteikėjo intelektualinės, ypač pramonės nuosavybės teisės ir įvairios sąlygos. Frančizo gavėjo įsipareigojimai, mokesčiai jų mokėjimo terminai. Mokesčiai priklauso nuo suteikiamo teisių ir paslaugų paketo.
Verslo įmonės kapitalas
Kapitalo terminu apibūdinami tie daiktai, kurių reikės gamybos procese, t.y. visi gamyboje vartojami materialiniai ištekliai, išskyrus žemę ir darbą. Taigi, kapitalas yra pagamintos gamybos priemonės, kilusios iš žemės ir darbo. Žemė ir darbas yra daug efektyvesni ir našesni, kai jie sąveikauja su atitinkamu kapitalo kirkiu. Tačiau kapitalas gamyboje užima savarankišką vietą. Kapitalas gali būti nuolatos gerinamas ir didinamas. Taigi, kapitalas yra žmogaus sukurtas gamybos veiksnys.Kapitalas – tai žmogaus darbu pertvarkyti gamtiniai ištekliai ir pritaikyti perdirbimui, kuriant žmogui reikalingas gėrybes: tai finansinių ir fizinių fondų, kurie gali būti naudojami prekių gamybai ir paslaugoms kurti, vertė. Kapitalo gamybos ir kaupimo procesas dar vadinamas investicijomis. Investavimas dažnai dar vadinamas netiesiogine gamyba. Siekdama dabar naudoti išteklius vartojimo prekių tiesioginei gamybai, visuomenė nori pagaminti dar daugiau vartojimo prekių netiesioginiu būdu. Pirmiausia ištekliai naudojami kapitalui pagaminti, o vėliau šis kapitalas naudojamas dar geresnėms vartojimo prekėms sukurti.
Kapitalo kaupimas ar kapitalo formavimas – tai pagrindinio kapitalo vertės padidinimas per tam tikrą laikotarpį ekonomikoje, siekiant didesnės bendrosios gamybos apimties; tai kapitalinių fondų padidinimo procesas netiesioginės gamybos būdu. Skirtingai negu vartojimo prekės, kapitalinės, arba investicinės, prekės nėra tiesiogiai pritaikytos žmonių poreikiams tenkinti. Jos naudojamos kitų prekių gamybai. Praeityje sukauptas kapitalas naudojamas finansuoti ateities gamybą. Kadangi kapitalas yra produktyvus, tai investavimų dėka dabartinės prekės gali būti iškeistos į didesnę prekių apimtį ateityje. Tėra vienas būdas sukaupti kapitalą – taupyti dalį pagamintos produkcijos, t.y., atidėti būsimajam naudojimui dalį to, ką šiandien gaminame. Vadinasi, kapitalo kaupimas priklauso nuo darbo ir taupymo. Jo formavimas yra galimas tik susilaikant nuo nūdienos vartojimo. Šio susilaikymo dėka kiekybiškai ir kokybiškai pasikeitę kapitalo fondai įgalina žmones dirbti našiau, vadinasi ir daugiau vartoti ateityje. Tačiau kapitalo formavimo procesas susijęs su rizika, nes esama nemažai galimybių patirti nesėkmę.Kapitalo fondai – tai gamybos priemonių visuma, egzistuojanti ekonomikoje tam tikru laiko momentu. Ekonomistai įpratę terminą „kapitalas“ vartoti, turėdami galvoje realųjį kapitalą, t.y. pavyzdžiui, gamyklas ir įrengimus, naudojamus kitų prekių gamyboje, o ne apie finansinį kapitalą. Finansinis kapitalas – tai tik finansinės vertybės, pavyzdžiui, akcijos, obligacijos ar banko indėliai. Anologiškas vaizdas susidaro ir tada, kai ekonomistai kalba apie investicijas. Čia jie paprastai turi galvoje realiąsias investicijas, t.y. įrengimų ir kitokio realaus kapitalo kaupimą, o visai ne finansines investicijas, pavyzdžiui, valstybinių obligacijų pirkimą. Dažnai susiduriame su sąvoka „turtas“, bet turtas ir kapitalas nėra tas pats.Turtas – tai viskas, kas vertinga ir turi savininką, tai ekonominiai ištekliai, kuriais ekonominis subjektas disponuoja ir tikisi gauti tam tikrą naudą ateityje. Turtas yra platesnė ekonominė sąvoka negu kapitalas, į kurią įeina ir tai, ko žmogus nėra sukūręs.Kapitalas pasireiškia įvairiomis formomis, ir pagal tai skirstomas į pagrindinį ir į apyvartinį. Be to, kapitalas dar skirstomas į: realųjį, finansinį, žmogiškąjį. Pagrindinio ir apyvartinio kapitalo skirstymo pagrindas yra darbo priemonių (pagrindiniai fondai) ir darbo objektų (apyvartiniai fondai) skirtumai.Pagrindinis kapitalas. Žmonių darbas siejamas su gamybos priemonėmis. Todėl įmonės, firmos ūkininkai investuoja kapitalą į gamybos priemones.Gamybos priemonės – tai santykinai ilgą laikotarpį gamybos procese dalyvaujantys materialus gamybos ištekliai kitai produkcijai gamintiApyvartinis kapitalas – tai įmonės trumpalaikės apyvartinės lėšos, kurios gana greitai pakeičiamos ūkinės veiklos procese. Jos apima žaliavas, medžiagas, nebaigtą gamybą ir gatavų prekių atsargas, skolas ir grynuosius pinigus, trumpalaikius įsipareigojimus.Realusis kapitalas – tai toks fizinis kapitalas, kuris sukuriamas žmonių prekėms gaminti bei paslaugoms teikti.Finansinis kapitalas – tai fondai, skirti realiojo kapitalo įsigijimui; tai finansiniai aktyvai, tokie kaip banko sąskaitos, pinigai, piniginiai įsipareigojimai – vertybiniai popieriai.Žmoniškasis kapitalas – tai žmonių išsilavinimas, profesija ir patyrimas, kuris yra gamybos pagrindas, tai mokymusi ir praktiniu patyrimu sukauptos žinios bei meistriškumas, didinantys žmonių veiklinį produktyvumą, verslumą.Verslo planai ir jų perspektyvos
Naujos verslo idėjos sumanymas ir jos įvertinimas
Kaip viena iš verslo proceso stadijų yra naujos idėjos paieška, tai yra esminė sąlyga, kad verslo idėja būtų ne tik originali, patraukli, bet ir atitinkanti verslininko sugebėjimus. Visais atvejais reikia kruopščiai analizuoti savo idėjos realumą, įsitikinti ar yra potencinės galimybės jai įgyvendinti. Reikia suvokti numatomo verslo esmę, įvertinti visas galimybes ne vien kaip sumanytojo, bet kaip organizatoriaus. Mąstant apie kokią nors verslo idėją reikia atsakyti į tam tikrus klausimus:
• Ar esate pasirengęs imtis šio naujo verslo?• Ar užteks ryžto veikti ekstremaliomis sąlygomis?• Ar nesate per daug įsitikinęs savo idėjos sėkmingumu?• Kuo remdamasis vertinate savo verslo idėją kaip perspektyvią?• Kur slypi silpnos vietos?• Kas sukelia nors ir mažas abejones verslo sumanymo sėkme?
Į visus klausimus reikia atsakyti nuoširdžiai. Tai padės išspręsti verslo pasirinkimo problemas, išryškins privalumus ir trūkumus, verslo idėjos bruožus. Verslo idėja turi praeiti tam tikrą brendimo kelią. Atsakymas į klausimą, ar verslo idėja reali, gali būti surastas tik parengus ir išanalizavus savo verslo planą.
Rinkos tyrimų reikšmė vertinant verslo idėją
Verslui pradėti ar jam plėsti reikia laiko ir pinigų. Vienas iš verslo paradoksų yra tai, jog geriau turėti daugiau laiko negu pinigų. Tam, kad galėtum pradėti savo verslą, turi įsitikinti, jog idėja verta grašio. Žodžiu, prieš tai turi ištirti rinką ir įvertinti savo verslo idėją, atsakyti – reali ji, ar ne.Yra du verslininko atliekamų rinkos tyrimų tikslai:
1. Įsitikinti, ar tinkama pati verslo idėja. Pirmiausia tai svarbu pačiam sau, o paskui ir finansuotojui. Turite gerai suprasti naujos prekės ar paslaugos vietą rinkoje.2. Sukurti realią įėjimo į rinką strategiją ir planą visiškai suprantant būsimųjų klientų poreikius ir įsitikinimus, kad prekė atitiks jų kokybės, kainos pardavimo būdų poreikius ir kad visa tai skirta tik jiems.
Ištirti rinką nelengva, tačiau kuo daugiau informacijos surinksite, tuo lengviau bus ateityje. Reikia išanalizuoti pirkėjus konkurentus, prekę ar paslaugą, kainą, reklamą, vietą.
Verslo plano būtinumas ir esmė
Verslo planas – specifinis įmonės dokumentas. Tai programinis verslininko dokumentas, kuriame tiksliai suformuluota įmonės veiklos strategija. Jis apima svarbiausius klausimus: informaciją apie įmonę, jos tikslus, ekonomines rinkos sąlygas, konkurencines sąlygas ir pan. Verslo planas – slaptas dokumentas, jis pateikiamas bankui (norint gauti paskolą), akcijų pirkėjui, patikimam partneriui.Verslo plano sudarymas yra vienas iš svarbiausių jūsų veiklos etapų. Verslo planu verslininkas turėtų vadovautis kaip vadovėliu, žemėlapiu, kuris padeda kiekvienam įvertinti ir įgyvendinti pasiriktą idėją.Verslo plano poreikis priklauso nuo verslo prigimties, mąsto struktūros ir pan. Labai svarbu išanalizuoti visus veiksnius galinčius veikti verslą, konkurencinėmis ir rizikingomis sąlygomis. Jis duos naudos nes:
• Būsimąsias verslo klaidas ir trūkumus geriau pastebėti rašant, negu patirti praktiškai;• Pradėdami savo veiklą, jausitės daug tvirčiau, jei pats sudarysite savo verslo planą;• Parodys, kiek, kam ir kad reikia pinigų;• Padės greitai ir suprantamai paaiškinti savo ketinimus bankininkams, investuotojams, partneriams;• Susipažinsite su planavimo procesu.
Verslo plano sudarymo etapai
Verslo plano rengimo patirtis byloja apie tai, kad reikėtų išskirti penkis plano rengimo etapus:
1. Nustatomas galutinis verslo plano tikslas: ko siekiama ir ieškoma. Šiame etape reikia atsakyti į tokius klausimus: kas domėsis planu, kas žinoma apie idėją, konkurentus, rinką, kokia stiprioji grandis.2. Kada aiškiai suvoktas verslo plano tikslas ir išanalizuoti klausimai, reikia pasirinkti konkrečią verslo plano struktūrą, kuri atitiktų verslo plano paskirtį bei pasirinkto verslo pobūdį.3. Aptariama verslo plano struktūra ir numatomi numatoma, kurie klausimai bus aptariami bendrai, o kurie detaliai. Būtina tirti rinką, detaliau organizuoti būsimas išlaidas ir jų ryšį su būsimomis kainomis. Atlikus visus tyrimus, galima pradėti verslo planą.4. Šiame etape rašomas verslo planas. Rašant rašyti aiškiai, glaustai, argumentuotai, panaudoti informaciją, pateikiant duomenis. Verslo plano santrauka rašoma, kai visi skyriai parašyti, po to planas atidžiai perskaitomas.5. Verslo plano struktūra. Reikia išnagrinėti išorinę verslo įmonės aplinką ypač įstatyminę, bei atitinkamą verslo šaką ir sritį. Reikia analizuoti ir vidinę aplinką, lyginant savo įmonės veiklą su konkurentais.
Paprastai verslo planai būna investiciniai arba veiklos. Verslo plano turinys priklauso nuo to kam jis bus skirtas.
Verslo plano struktūra ir jo skyrių trumpas apibūdinimas
Verslo plano struktūra ir skyrių turinys priklauso nuo to, kam jis bus skirtas ir kas jį skaitys. Pagal tai, kokiam tikslui verslo planas rengiamas, jam keliami skirtingi reikalavimai. Akcentuotini ir išskirtini nevienodi klausimai. Verslo plano struktūra, jo skyrių skaičius, bei jų pavadinimai įvairūs. Verslo planą rekomenduojama sudaryti iš 9 skyrių:
1. Santrauka (sutrumpintas verslo plano variantas – svarbiausia verslo plano dalis);2. Verslo aprašymas (supažindinimas su pačia verslo idėja, jos sritimi, preke ar paslauga, firma);3. Marketingas (apžvalginė dalis apie rinką ir aprėpiamąją rinką, konkurenciją, kainų politiką, reklamą, rėmimą, pardavimo strategiją);4. Gamyba (sudaromas aiškus vaizdas apie gamybos procesą, vietos, patalpų įrengimų, žaliavų analizė);5. Vadyba (įmonės savininkai ir valdytojai, organizacinė firmos struktūra);6. Rizikos įvertinimas (rizikos veiksnių, kurie gali atsiliepti verslui analizė);7. Finansai (verslo plano dalis atsakyti į klausimą, ar pelningas bus verslas; išvados, pagrįstos skaičiavimais);8. Darbų grafikas (darbų terminai ir seka);9. Priedai (informacija papildanti tai, kas buvo išdėstyta pagrindiniuose skyriuose).
Reikalingų verslui išteklių paieška
Nusprendus kurti verslo įmonę, kyla klausimas: kur gauti pradinio kapitalo? Kuriant verslo įmonę galima pasinaudoti šiais piniginio kapitalo šaltiniais:
1. Savininko asmeninės pajamos ar santaupos (firmos daugiausia finansavo savo verslą iš asmeninių pajamų);2. Artimų draugų ir giminių paslaugos;3. Individualių investitorių lėšos;4. Bankų paslaugos;5. Finansavimas turtu – tai pirkimas išsimokėtinai ar ilgalaikė išperkamoji nuoma;6. Tiekėjų teikiamas kreditas – tai svarbus trumpalaikis finansavimo šaltinis;7. Dotacijos – negrąžinamos, nereikia mokėti palūkanų, bet sudėtinga gauti.
Šie visi šaltiniai turi skirtingą poveikį pasirinktajam verslui. Visi, kas skolins ar investuos, domėsis, kaip verslininkui sekasi, ir gal panorės kartu spręsti verslo valdymo klausimus.
Įsteigtos įmonės valdymas
Įsteigtos įmonės valdymas labai svarbus verslo kūrimo bei plėtojimo procese. Yra taikomi du kraštutiniai valdymo stiliai: autoritarinis ir demokratinis. Autoritarinis remiasi prielaida, kad žmonės iš prigimties yra tinginiai. Pagal šią koncepciją žmones galima valdyti pinigais, bausmėmis ir grasinimais. Demokratija pasireiškia tuo, kad jei darbininkai teisingai reguliuoja savo veiklą, tai dirba sėkmingai. Vadinasi, vadovai, kurie remiasi šia teorija, daug dėmesio skiria asmenybių potencialų atskleidimui ir kryptingai kontroliuoja personalo veiklą. Tarp šių vadovavimo stilių galima išskirti šiuos vadovavimo būdus:
1. Vadovas priima sprendimą ir praneša rezultatus pavaldiniams;2. Vadovas priima sprendimą ir paaiškina, kodėl taip pasielgė;3. Vadovas priima sprendimą, kartu pasiteiraudamas pavaldinių nuomonės;4. Vadovas priima sprendimą ir pasiūlo grupei darbuotojų, kad pastaroji jį svarstytų ir papildytų;5. Vadovas pateikia problemos esmę ir pasiteiravęs pasiūlymų juos priima;6. Vadovas pateikia problemą ir prašo pavaldinių priimti sprendimą, pasilikdamas teisę pasirinkti geriausią iš jų;7. Vadovas pateikia problemą ir priima pavaldinių sprendimo variantą.
Funkcinė organizacinė įmonės valdymo struktūra – dažniausiai pasitaikantis valdymo modelis, kuris parodo organizacinę struktūrą pagal atliekamų darbų rūšis. Kiekvienas įmonės padalinys atlieka ir vykdo apibrėžtas funkcijas.Organizacinė struktūra pagal produkcijos rūšis. Pagal tokią struktūrą kiekvienas padalinys dirba tokį darbą, kuris susietas su vienos produkcijos rūšies gamyba, žaliavų pirkimų bei produkcijos realizavimu. Orientuota į vartotoją organizacinė valdymo struktūra.
Vadybos samprata, sąvokų “vadyba”, “valdymas” ir ”administravimas” esmė ir tarpusavio ryšys
Šiomis dienomis pradėtos vartoti dvi sąvokos – “vadyba” ir “administravimas”. Vienais atvejais šis terminais apibūdinami analogiški procesai, kitais – skirtingi. Lietuvoje terminą “vadyba” įvedė žinomas mokslininkas Graičiūnas.Vadyba – tai visuminė organizacijos veikla. Visuminis organizacijos valdymas – tai informacinis procesas, kurio metu vyksta sprendimų parengimas ir jų įgyvendinimo organizavimas. Vykdant valdymo veiklą, tenka reguliuoti tiek ekonominius, gamybinius, komercinius, finansinius, tiek socialinius procesus. Praktine prasme vadyba – specifinė veikla, kurią vykdant reguliuojami visi organizacijoje vykstantys procesai. Vadyba moksline prasme – mokslo kryptis apie organizacijų valdymo dėsningumus, principus, metodus, organizacinį mechanizmą. Vadyba yra savotiškas menas, jai atlikti nepakanka turėti reikiamas žinias.Vadybos praktikai mano, kad sąvokos vadyba ir administravimas yra sinonimai, mokslo požiūriu tai – nepriimtina. Šių sąvokų apibrėžimai remiasi savo poreikiais ir tikslais. Administravimo sąvoka vartojama apibūdinti aukštas vadovo pareigas, kurios nustato organizacijos pagrindinius tikslus, ir strateginę veiklą. Ši sąvoka vartojama, kai nusakoma aukščiausio aparato veikla. Kiti siūlo administravimo sąvoką vartoti kaip įmonės vadovo kasdieninio darbo apibūdinimą. Sakoma, kad sąvoka vadyba yra platesnė.
Įmonės finansų atskaitomybė, formos
Finansinė atskaitomybė (financial statement) apibūdina finansinę įmonės būklę. Finansinių ataskaitų standartą sukūrė ir tobulina apskaitininkai bei apskaitos ataskaitų naudotojai. Finansinę atskaitomybę sudaro finansinės ataskaitos, iš kurių pagrindinės yra balansas, pelno (nuostolių) ataskaita, pelno (nuostolių) paskirstymo (nepaskirstyto pelno) ataskaita, finansinės būklės kitimų (pinigų srautų) ataskaita.Ekonominėje praktikoje ir teorijoje svarbus vaidmuo tenka balansui, nes ekonominė veikla siaurąja prasme ir yra ekonominių išteklių bei išlaidų derinimas, balansavimas. Balansinėje ataskaitoje parodoma ekonominio (ūkinio) vieneto disponuojamojo turto sudėtis ir šaltiniai. Balansas pateikia įmonės finansinę būklę laiko požiūriu ir vadinamas tam tikro laiko praėjusio momento finansine ataskaita. Taigi įmonės balansas apibendrina finansinę jos būseną apskaitos laikotarpio pabaigoje. Balansas yra apskaitos lygties išreiškimo būdas.Ekonominiai ištekliai, kurie yra ekonominio vieneto nuosavybė, vaizduojami balansų lentelėje kaip detalizuojamas turtas, t.y., nurodyta, kiek kiekvienas turto elementas kainavo. Turto sąskaitos pagal likvidumą, (t.y., pagal tai, kaip lengvai ir greitai turtas, atitinkantis kiekvieną sąskaitą, gali būti paverstas grynaisiais pinigais), išvardijamos mažėjimo tvarka kairėje balanso pusėje. Finansiškai suinteresuoti šiuo turtu vadinami turto skolintojais ir savininkais. Balanse finansiniai interesai į tą turtą yra surašomi pagal datas, kada jis turi būti apmokėtas. Šie įsipareigojimai atspindi dešinėje balanso pusėje.
Balansinėje ataskaitoje pateikiama ekonominio vieneto aktyvų ir pasyvų paskutinę apskaitos dieną balansinė būklė. Balanso data yra svarbi, nes ji reiškia momentą, kurio turimasis turtas atlyginamas su finansiniais interesais į turtą. Aktyvai – tai pagrindinis ir apyvartinis kapitalas (turtas), o pasyvai – nuosavas akcininkų kapitalas, ilgalaikės paskolos ir apyvartiniai pasyvai. Balansinė ataskaita sudaroma pagal buhalterijos knygų informaciją. Aktyvų ir pasyvų skirtumas vadinamas grynąja (neto) turto verte ir reprezentuoja piniginius įmonės savininkų įnašus ir pelną, gaunamą už ūkinę veiklą. Taigi, ilgalaikis kapitalas, arba grynoji turto vertė, lygus pagrindinio kapitalo ir apyvartinio kapitalo bei apyvartinių pasyvų skirtumo sumai.Apskaitoje svarbi vieta tenka balansui – jis parodo įmonės veiklos finansinius rezultatus. Balanse surašomas įmonės aktyvas – jos turtas. Jos pasyvas rodo, ką įmonė skolinga. Aktyvo ir pasyvo skirtumai rodo, kiek daugiau įmonė turi, negu skolinga, ir tai yra įmonės nuosavasis kapitalas. Konkreti balanso forma ir struktūra priklauso nuo įmonės nuosavybės formos, pvz.: valstybinė, akcinė, privati; balanso pristatymo reguliavimo, pvz.:mėnesio, ketvirčio, pusmečio, metų; balansų paskirties (Finansų ministerijai, spaudai, akcininkams).Pelno ataskaita. Pelnas yra svarbiausias ūkinės veiklos rezultatus apibūdinantis rodiklis, todėl finansinėje atskaitomybėje jam teikiama didelė reikšmė. Ataskaitiniams pelno rodikliams skiriamos dvi ataskaitos: viena jų apibūdina pagrindinės veiklos pelną, todėl ji dar vadinama pajamų ataskaita, o kita teikia informaciją apie viso pelno pasikeitimą per ataskaitinį laikotarpį ir vadinama nepaskirstytojo pelno ataskaita.Pajamų ataskaita kartais dar vadinama pelno ir nuostolių ataskaita, rodo, kiek įmonė uždirbo ir kiek prarado per tam tikrą laikotarpį – mėnesį, ketvirtį, metus. Pajamų ataskaita – tai finansinė ataskaita, apibendrinanti įmonės veiklos pasiekimus per tam tikrą laikotarpį. Pelno ataskaita perduoda žinias apie įmonės veiklos turto įplaukas, vadinamas pajamomis, ir turto sąnaudas, vadinamas išlaidomis. Pelno ataskaitos naudotojams paaiškina, ar pelninga (nuostolinga) ekonominio vieneto veikla. Pelno ataskaita yra labai išranki, nes ji kaupia tik ekonominio vieneto pajamų ir išlaidų operacijas.Duomenų kaupimo metodas – tai apskaitos metodas, pripažįstantis pajamas tuo momentu, kai jos uždirbamos, ir išlaidas – kai jos padaromos, nepaisant to, kada pinigai gaunami, ar jais užmokama.Pelno ataskaita dar vadinama laikotarpio finansine ataskaita, nes ji rodo visus finansinius pokyčius per tam tikrą laiką. Tuo tarpu įmonės balansas fiksuoja turtą, įsiskolinimus ir nuosavąjį kapitalą konkrečiu laiko momentu. Pelno ataskaitoje pateikta detali informacija apie pajamas (turto sumažėjimą ar įsiskolinimų padidėjimą) ir išlaidas, padarytas toms pajamoms uždirbti (turto sumažėjimą ar įsiskolinimų padidėjimą). Taigi, pelno ataskaitoje atspindi įmonės veiklos dalis, duodanti grynąjį pelną ar grynąjį nuostolį.Kaip ir pelno ataskaita, nepaskirstytojo pelno ataskaita rodo pelno pasikeitimus. Joje pateikiama informacija apie įmonės turto šaltinių pasikeitimą ataskaitiniu laikotarpiu. Čia paaiškinama, kodėl pasikeitė finansiniai rezultatai, nurodyti pelno (pajamų) ataskaitoje, parodomi dividendų pokyčiai. Nepaskirstytas pelnas – tai pelno dalis, liekanti atskaičius dividendus bei mokesčius ir naudojama įmonės veiklai plėsti, rezervams kaupti.
Nepaskirstytasis pelnas atspindi grynąjį įmonės pelną, kuris lieka verslo veiklai plėtoti, pakartotinai investuojamas į įmonę, siekiant užtikrinti jos augimą ir plėtrą. Nepaskirstytojo pelno ataskaita yra finansinė ataskaita, kuri iš esmės sujungia pelno ataskaitą su balansu. Grynasis pelnas (arba grynasis nuostolis), parodytas pelno ataskaitoje, pridedamas (arba atimamas nuostolio atveju) prie pradinio nepaskirstytojo pelno sąskaitos balanso (atėmus išmokėtus dividendus), ir apskaičiuojama galutinė nepaskirstytojo pelno suma, rodoma balanse. Tuo būdu nepaskirstytojo pelno ataskaita suderina pradinę nepaskirstytojo pelno sumą su galutine nepaskirstytojo pelno suma, parodyta balanse. Taigi, nepaskirstytojo pelno ataskaita yra savotiškas tiltas tarp pelno ataskaitos ir balanso. Ataskaitinio laikotarpio grynasis pelnas (nuostoliai), kaip ir dividendai, parodomi nepaskirstyto pelno ataskaitoje. Nepaskirstyto pelno sąskaitos balansas rodo įmonės pelną, kuris akcininkams nepaskirstytas dividendais.
Pinigų srautų ataskaita. Grynųjų pinigų suma, gauta ir išmokėta per atskaitinį laikotarpį, neįrašoma nei į balansą, nei į pelno ataskaitą, nei į nepaskirstytojo pelno ataskaitą. Tai atliekama pinigų srautų ataskaitoje.Pinigų srautas – tai pinigai, kuriuos per tam tikrą laikotarpį įmonė ir gavo, ir išleido. Pinigų srauto rodiklis parodo, ką įmonė realiai uždirba.
Pinigų srautų ataskaita – tai ataskaita, rodanti pinigų gavimo šaltinius ir jų išleidimą per tam tikrą laikotarpį. Ši ataskaita rodo įmonės gamybinę, finansinę ir investicinę veiklą, užfiksuodama jos turimą lėšų kiekį. Pirmiausia lėšos susideda iš grynųjų pinigų, t.y., viso to, ką bankas priima kaip indėlį. Tačiau lėšas sudaro ir pinigų ekvivalentai – turtas, kuris lengvai gali būti paverčiamas grynaisiais pinigais, pvz.: rinkos vertybiniai popieriai, iždo vekseliai ir pinigų rinkos fondai. Ir atvirkščiai, trumpalaikės banko paskolos atimamos iš pinigų, nes tai yra pinigų kiekio sumažėjimas artimiausioje ateityje. Faktiškai pinigų srautai rodo ne vien tik grynųjų pinigų, bet ir lėšų judėjimą.
Pinigų srautų ataskaita paverčia grynąjį pelną – duomenų kaupimo apskaitos rezultatą – pinigų kiekio padidėjimo ar sumažėjimo rodikliu.
Pinigų srautų ataskaita susideda iš trijų dalių: gamybinės veiklos, finansinės veiklos ir investicinės veiklos. Pinigų srautus būtina valdyti, kad įmonė visąlaik galėtų apmokėti sąskaitas ir išvengti didelių banko palūkanų už trumpalaikes paskolas. Iš esmės pinigų srautų analizė parodo, kiek grynųjų pinigų įplaukia iš gamybinės veiklos. Pinigų srautų analizė leidžia nustatyti įmonės likvidumą ir mokumą bei įvertinti jos pajėgumą sukaupti pinigų iš vidaus šaltinių skoloms apmokėti, naujoms investicijoms skirti ir pelnui paskirstyti tarp kreditorių ir savininkų. Pagrindiniai duomenys dažniausiai naudojami analizuojant pinigų srautus:1. Pinigų srautas iš gamybinės veiklos (arba naudojamas gamybinėje veikloje): grynasis pelnas, nusidėvėjimo atskaitymai; atidėtieji mokesčiai; pokyčiai apyvartinio kapitalo nepiniginėje dalyje.2. Pinigų srautas iš finansinės veiklos (arba naudojamas finansinėje veikloje): ilgalaikės skolos grąžinimas, mokėtinų sumų padidėjimas.3. Pinigų srautas iš investicinės veiklos (arba naudojamas investicinėje veikloje): papildomai įgyjamas ilgalaikis turtas; įplaukos iš ilgalaikio turto arba įrengimų pardavimo.
Pinigų srautų ataskaita, dar vadinama finansinės būklės pasikeitimų ataskaita, parodo įmonės finansinę ir investicinę veiklą. Įvertinant konkrečią įmonės finansinę padėtį ir darbo rezultatus labai svarbu turėti informaciją apie anksčiau minėtas veiklos sritis. Žinios apie pinigų srautus naudingos vadovams, kai reikia spręsti ilgalaikio turto atnaujinimo, gamybos išplėtimo, ilgalaikių skolų apmokėjimo ar dividendų paskelbimo problemas. Be to, ši informacija taip pat naudinga ir visiems besidomintiems finansine atskaitomybe, norint įvertinti vadovybės sprendimus.
Viena iš problemų su kuriomis daugelis verslo įmonių nuolat susiduria, yra ta, kad ne visi laikotarpiai būna vienodai geri. Dėl to tvarkantieji verslą nuolat kontroliuoja savo pinigų srautą, kuris parodo, kiek pinigų ateina į įmonę, ir kiek iš jos išeina.Bendrieji apskaitos principai
Bendroji finansinė apskaita Lietuvos Respublikos įmonėse turi būti vedama pagal bendruosius apskaitos principus. Bendrieji apskaitos principai (BAP) yra konceptualių teiginių, sudarančių finansinės apskaitos pagrindą, visuma. Jais vadovaujasi vesdami apskaitą ir rengdami finansinę atskaitomybę visose srityse (pramonėje, statyboje, žemės ūkyje, prekyboje ar kitur) dirbantys apskaitos darbuotojai.Lietuvoje BAP deklaruoti Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos pagrindų įstatyme. Tarptautiniuose apskaitos standartuose išskiriami trys fundamentalūs apskaitos principai: įmonės tęsiamos veiklos, apskaitos pastovumo ir pajamų bei sąnaudų kaupimo (TAS, 1). Visi kiti apskaitos principai yra išvestiniai.Pusiausvyros (dvejybiškumo) principas. Tai pats pagrindinis principas, darantis įtaką visai apskaitai, t.y. kiekviena operacija turi būti apskaityta taip, kad būtų išlaikoma pusiausvyra tarp to, ką įmonė turi, ir to, kam įmonė skolinga. Todėl kiekviena operacija turi būti atvaizduota vienos sąskaitos debete ir tuo pat metu – kitos sąskaitos kredite.
Įmonės (ekonominio objekto) arba ekonominio vieneto principas numato, kad savininko ar savininkų investuotas į įmonę turtas apskaitoje būtų atskirtas nuo asmeninio jų turto. Vadinasi, kiekviena įmonė yra atskiras apskaitos vienetas, t.y., atskiras nuo įmonės savininkų ir kitų įmonių. Kadangi atskaitomybėje privalo būti užregistruota tik įmonės, o ne jos savininkų ekonominė veikla, šis principas įgalina apskaitininkus atskirti sandorius, sudaromus asmeniškai nuo įmonės sandorių. Įmonės principas taikomas visoms verslo organizavimo formoms ir pasireiškia tuo, kad kiekvienos įmonės turto ir nuosavybės bei įsipareigojimų apskaita atskirta nuo savininkų turto ir įsiskolinimo apskaitos.Įmonės tęsiamos veiklos principas reikalauja apskaitoje daryti prielaidą, jog kiekviena įmonė gali egzistuoti pakankamai ilgai, kad galėtų įgyvendinti visus numatytus projektus bei įvykdyti įsipareigojimus. Šis principas teigia, kad įmonė, kaip apskaitos objektas, artimiausiu metu nebus likviduojama, ir jos egzistavimo laikotarpis niekaip neapribotas. Apskaitos praktikoje tęsiamos veiklos principas reiškia, kad įmonės turimas turtas privalo būti įvertintas ne finansinės atskaitomybės parengimo momentu susiklosčiusiomis rinkos kainomis, bet faktiška to turto įsigijimo savikaina, atspindint ir jo nudėvėtąją dalį. Tęsiamos veiklos principas suformuoja nusidėvėjimo apskaitos pagrindus. Šiuo atveju ilgalaikis turtas nudėvimas per savo naudojimo laikotarpį, nesistengiant dirbtinai gretinti nusidėvėjimo proceso, tikintis greito įmonės likvidavimo.
Periodiškumo principas. Tęsiamos veiklos principas labai glaudžiai susijęs su periodiškumo principu. Periodiškumo principas numato, kad nepaisant įmonės būklės ūkinė jos veikla gali būti dirbtinai suskirstyta į tam tikrus laikotarpius, kurių pabaigoje pateikiama ataskaitinė informacija apie įmonės turimą turtą bei jo pasikeitimus per atskaitinį laikotarpį, taip pat apie uždirbtas pajamas ir sąnaudas, patirtas uždirbant tas pajamas. Mokesčių įstatymai, reikalaujantys, kad būtų nustatytos metinės pajamos, nulėmė, jog pagrindinis atskaitinis laikotarpis – finansiniai metai. Tačiau finansiniai metai nebūtinai turi sutapti su kalendoriniais. Kaip tik taip yra sezoninės veiklos įmonėse. Norint gauti kuo daugiau informacijos apie situacijos kitimą įmonėje, metų laikotarpis dažniausiai dalijamas ketvirčiais ar net mėnesiais. Skaidant įmonės veiklą į laikotarpius, neatsižvelgiama į tai kad dauguma procesų ataskaitinio laikotarpio pabaigoje dar nepasibaigę. Todėl, pasibaigus ataskaitiniam laikotarpiui, būtina įvertinti, kiek kiekviena operacija ar įvykis yra susiję su šiuo laikotarpiu, ir nutarti, kokios išlaidos yra tapusios šio laikotarpio sąnaudomis bei kurios įplaukos laikytinos jo pajamomis.
Apskaitos pastovumo principas. Jis teigia, kad apskaitos metodika turi būti stabili gana ilgą (bent jau keleto metų) laikotarpį. Tačiau apskaitos metodika ir technika turi būti nuolat tobulinama. Apskaitininkai turi labai apdairiai keisti apskaitos metodiką, nes dėl dažnos apskaitos metodikos kaitos buhalterių išvesti galutiniai rodikliai būtų abejotini, o ką jau kalbėti apie sąmoningo falsifikavimo galimybes. Dažnai kaitaliojant apskaitos metodiką, jos duomenų pagrindu parengtos finansinės atskaitomybės vartotojai nežinotų, dėl kokių priežasčių gerėja (arba blogėja) įmonės veiklos rezultatai: ar dėl to, jog įmonė pradėjo geriau (ar blogiau) dirbti, ar tiesiog jos apskaitininkai, taikydami kitokius nei ankstesniais finansiniais metais apskaitos būdus, dirbtinai pagražino (arba suprastino) veiklos rezultatus. Susiklosčius tokiai situacijai, visi metinės finansinės atskaitomybės vartotojai prarastų palyginimo pagrindą, nes tie patys rodikliai vienais metais būtų apskaičiuoti pagal vieną metodiką, o kitais – pagal kitą. Pastovumo principo taikymas nereiškia, kad apskaitos metodai įmonėje negali būti keičiami. Tačiau juos reikia išsamiai išnagrinėti ir, tik visiškai įsitikinus jų taikymo būtinumu, pradėti naudoti įmonėje. Įmonė aiškinamajame rašte papildomai pateikia informaciją apie tai, kaip jos veiklos rezultatus paveikė naujų apskaitos metodų taikymas.
Konservatyvumo (apdairumo) principas reikalauja, kad apskaitininkai apdairiai vertintų visus įmonės veiklos rezultatus. Pagal periodiškumo principą įmonės veikla į laikotarpius skirstoma todėl, kad ją būtų galima realiai įvertinti. Yra daug metodų atspindėti tą patį objektą apskaitoje. Todėl reikalingas pagrindas, kuriuo remiantis būtų galima rinktis vieną ar kitą apskaitos metodą. Konservatyvumo (apdairumo) principas numato, kad, renkantis iš keleto įmonės veiklos apskaitos ir įvertinimo metodų, pirmenybė teikiama tam, kurį pritaikius įmonės rezultatai bus nepalankiausi. Tokia nuostata pateisinama tuo, kad tiek įmonės valdytojai ar savininkai, tiek potencialūs investuotojai yra apsaugomi nuo perdėto optimizmo vertinant įmonės veiklą bei priimant sprendimus. Tai itin svarbu akcinėse bendrovėse, kai yra ne vienas savininkas: administracija, siekdama palankių bendrovės vadovų „perrinkimo rezultatų“, dažnai linkusi „pagražinti“ tikrąją padėtį ir įrodyti savininkams, kad susiklosčiusią nepalankią finansinę padėtį geriausiai galima pataisyti, išleidus naujų akcijų. Toks įmonės valdytojų pageidavimas suprantamas, bet jau esantiems savininkams nepalankus. Apskaitininkai turi labai skeptiškai vertinti valdytojų numatomas vieno ar kito verslo perspektyvas, iš visų galimų naujo verslo rezultatų pasirinkdami patį nepalankiausią alternatyvų rezultatą.
Piniginio įkainojimo (mato) principas reiškia, kad visas įmonės turtas, taip pat jos veiklos rezultatai apskaitoje ir bendroje finansinėje atskaitomybėje turi būti atspindėti, įkainoti pinigais. Apskaitoje tai galima padaryti, naudojant piniginį matavimo vienetą. Taikant šį principą, apskaitoje visi įmonės turto, nuosavybės bei veiklos pasikeitimai matuojami pinigais.
Kaupimo principas. Šio principo esmė yra ta, kad ūkiniai faktai fiksuojami tuo metu, kai jie įvyksta. Uždirbamos pajamos turi būti registruojamos tada, kai jos uždirbamos, o jas uždirbant patirtos sąnaudos tada, kai jos patiriamos, nepriklausomai nuo pinigų gavimo ar išmokėjimo.
Pajamos laikomos uždirbtomis, pardavus produkciją (išsiuntus pirkėjui) ar prekes arba atliktus darbus ir kai jos atsiranda iš įmonės finansinės ar investicinės veiklos. Pajamos matuojamos pinigų suma, gauta iš pirkėjų, arba gauto turto ar paslaugų kaina. Remiantis duomenų kaupimo principu, pajamos pripažįstamos ir laikomos uždirbtomis tada, kai prekės parduotos ar paslaugos atliktos, neatsižvelgiant į tai, ar jos jau klientų apmokėtos, ar dar ne. Įplaukos negali būti laikomos pajamomis, kol prekės ar kitos vertybės neperduodamos pirkėjui arba kol neišrašomas tų prekių pardavimo ar pirkimo faktą įteisinantis dokumentas.Patirtomis sąnaudomis laikoma: sunaudotas turtas bei suteiktų paslaugų ar įsipareigojimų tiekėjams (rangovams) išlaidos, susijusios su ataskaitiniu laikotarpiu uždirbtomis pajamomis; pinigai ar kitas turtas, išleistas neuždirbant ataskaitinio laikotarpio pajamų, vadinamas išlaidomis.
Palyginimo principas. Naudojant duomenų kaupimo principą, nustatoma, kurios pajamos turi būti užregistruotos per atskaitinį laikotarpį. Palyginimo principas reikalauja, kad kaupimo principu apskaičiuotos per ataskaitinį laikotarpį uždirbtos pajamos būtų prilygintos su šias pajamas uždirbant patirtomis sąnaudomis. Vadovaujantis prilyginimo principu, nustatomas kriterijus, pagal kurį užfiksuotos apskaitoje išlaidos yra pripažįstamos sąnaudomis. Apskaitoje pripažįstamos ir palyginamos tik to paties laikotarpio pajamos ir sąnaudos. Išlaidos, susijusios su būsimosiomis pajamomis, laikomos turto kūrimo išlaidomis.
Verslo rizika ir draudimas
1. Verslo sąlygų neapibrėžtumas
Apibrėžtumas – abejonių neturėjimasNeapibrėžtumas – abejonės dėl sugebėjimo numatyti tam tikrų veiksmų rezultatus ateityje. Tai – savotiška žmogaus sąmonės būsena.
Neapibrėžtumo lygiai:– Nėra neapibrėžtumo – galime numatyti tikslius rezultatus;– 1 lygio neapibrėžtumas – kai rezultatai nustatomi ir žinomos galimybės (išlošimai, variantai);– 2 lygio neapibrėžtumas – rezultatai nustatomi, bet galimybės nežinomos (gaisro tikimybė, automobilio avarija, investicijos)– 3 lygio neapibrėžtumas – rezultatai nėra visiškai aiškūs ir galimybės nežinomos (kosmoso tyrinėjimai, katastrofos – nukrito raketa, genetiniai tyrimai)
2. Rizikos klasifikavimo ypatumai
Rizika – tai potencialiai galimi laukiamų rezultatų pokyčiai. Priimti sprendimą tiksliai nežinant jo rezultatų ir pasekmių. Priklauso nuo neapibrėžtumo lygio.Rizika gali būti susieta su teigiamais ir neigiamais rezultatais.Vertinant riziką reikia išskirti dvi jos prasmes (puses):– objektyvioji – pavojai, netikrumas, neapibrėžtumas – pavojai, kurie slypi pačioje ekonomikoje ir dėl kurių galima patirti nuostolius;– subjektyvioji – susijusi su individais (savininkais, vadovais, specialistais)Individus galima suskaidyti į grupes:– antipatiją jaučia verslo rizikai – vengia rizikos;– abejinguosius – nejautrūs pokyčiams, jiems nesvarbu, per daug pasitiki informacija;– teikiantys pirmenybę rizikai – prisiima riziką, mėgsta rizikuoti, siekia aukštesnių rezultatų.
Rizikos klasifikavimas:
1. Grynoji (egzistuoja tada, kai yra tikimybė patirti nuostolius, bet nėra pelno tikimybės, pvz.,tikimybė patekti į avariją)2. Spekuliatyvioji (egzistuoja esant tokiai pat nuostolių tikimybei -50% laimi, 50% pralaimi, pvz. investicijos).
Dažnai rizika turi ir gynojo ir spekuliatyvaus požymių, sunku atskirti vieną nuo kitos.
Verslo rizika gali būti skaidoma pagal:1) Pasireiškimo sritis:– gamybinę– rinkos arba komercinė;– finansinė;– investicijų arba projektų: išskirtinė, vidinė, rinkos arba ;– politinė, juridinė;– vartotojų;2) atsiradimo šaltinį – ūkinė, komercinė veikla;– gamtos veiksniai (užšalo uostas);– politiniai veiksniai;3) atsiradimo priežastis:– rinkos neapibrėžtumas, – nenusako partnerių riziką;– informacijos stoka, perteklius;4) rizikos laipsnį:– leistina rizika;– kritinė;– katastrofinė;5) trukmę:– trumpalaikė;– nuolatinė;6) apsidraudimo galimybę:– apdrausta;– neapdrausta;7) pagal veiksnių dinamiškumą:– statinė (negalima kontroliuoti – stichinės nelaimės);– dinaminė ( įtakojamos verslo sąlygos, pats verslas);8) sukeliančių veiksnių prigimtis:– sisteminga (infliacijos, valiutos, politinė, kapitalo, rinkų, palūkanų normomis, pinigų pasiūla, paklausa, ekonominės plėtros rizika (ypatingų situaciju – streikų, gaisrų). Sisteminės rizikos neįmanoma suskaidyti į dalis, panaikinti arba sumažinti. Rizikos lygis nustatomas pagal koeficientą);– nesisteminga (nesisteminė, skaidomoji arba specifinė), daugiau priklauso nuo įmonės atskirų vidinių veiksnių (sugebėjimo organizuoti darbą, pardavimo paslaugų kainos ir kiekio santykio). Vidutinė nesisteminės rizikos reikšmė artėja prie 0. Didėjant diversifikacijai (veiklos įvairovei) irgi artėja prie 0. Gali būti pašalinta arba sumažinta, sudarant įvairius portfelius.
Vienodą sisteminę riziką turintis kapitalas turi teikti ir vienodą laukiamą pelningumą (pajamų lygį). Bet koks rizikingas vertybinių popierių rinkinys, kurio 1, turi tą patį pelningumą. Taip pat, kaip ir visai nerizikingas kapitalas, 0, turėtų užtikrinti visai nerizikingas pajamas (pelningumą).
Projektų rizikos tipai:1. Išskirtinė – gresia turtui, jei jis yra vienintelė nuosavybė ar pajamų šaltinis. Nustatoma pagal laukiamą įplaukų šaltinio kitimą;2. Vidinė – susidaro, kai neatsižveigiama į investuotojų vykdomos diversifikacijos riziką. Nustatome pagal projekto poveikio kitimą įmonės pelnui;3. Rinkos (arba ) rizika – negali būti pašalinta, gali būti tik nustatyta koeficientu.
Finansinė rizika skirstoma į:1. Kreditinę;2. Valiutinę;3. Palūkanų;4. Refinansavimo.
4. Rizikos veiksniai ir analizė
Rizikos veiksniai klasifikuojami:– tiesioginius – įstatymai, norminiai aktai, kurie reguliuoja. Priskiriami muito, mokesčių sistemos, savivaldybių nutarimai (priėmimai). Tiesioginę įtaką turi partnerių elgesys, konkurencija, korupcija, reketas;– netiesioginius – politinė situacija, tarptautiniai įvykiai, stichinės nelaimės.
Gali būti klasifikuojami išoriniai (netiesioginiai) ir vidiniai (įmonės veiklos principai, vidaus politika, naudojami ištekliai, darbuotojų vidinės savybės).
5. Rizikos valdymasValdymas yra jau tada, kai žinome, kad rizika yra, kai ji įvardijama, kai žinome, kas sukelia riziką.Galimos įvairios mažinimo ir įvardijimo priemonės:– atsiskaitymų už prekes ir paslaugas formų taikymas:1) atsiskaitymas pinigais ir čekiais;2) išankstinis atsiskaitymas;3) avansiniai mokėjimai;4) akrediniai (?) atsiskaitymai;5) vekselinė atsiskaitymų forma;– sutarčių, prekių, paslaugų, veiklos organizacijų, darbuotojų draudimas;– užstatai, garantijos;– skolų padengimas su nuolaida, skolų grąžinimas prekėmis ir paslaugomis;– uždelsto įsiskolinimo paskelbiant bankrotą;– turto perdavimas naudojant lizingą;– ilgalaikiai verslininkų ryšiai;– trečiųjų asmenų įsipareigojimai padengti įsiskolinimus;– veiklos diversifikacija;– veiklos draudimas;– monitoringas;– rezervų sudarymas;– apsaugos techninės priemonės;– apskaitos atskaitomybės kontrolės didinimas;– įvairių rizikos subjektų apjungimas;– rizikos perteikimas savo partneriams;
Išvados
Skiriamos trys pagrindinės verslo organizavimo formos: individuali verslo firma, partnerinė (ūkinė) bendrija ir akcinė bendrovė (korporacija). Individualios firmos bei ūkinės bendrijos yra nesudėtingos ir lanksčios verslo organizavimo formos. Visos trys minėtos formos gali padidinti savo kapitalą, skolindamosi pinigų. Tačiau paskolą gauti lengviau tik didelėms korporacijoms. Jos tai gali padaryti išleisdamos į apyvartą obligacijas, vekselius ir kitus skoinius pasižadėjimus. Tuo tarpu personalinių firmų ir partnerinių bendrijų paskolų gavimo galimybės yra ribotos.
Skirtingai nei rinkoje, kurioje tvarka nusistovi veikiant rinkos jėgoms, visų rūšių firmose ekonominė veikla organizuojama hierarchiniu principu. Rinkoje viešpatauja netiesioginiai kontrolės metodai, firmoje – tiesioginiai, todėl firmos mechanizmas kitoks, negu rinkos mechanizmas, jame neveikia savireguliacijos principas. Firmos mechanizmas kuriamas remiantis specialiai valstybės tam sukurtais įstatymais. Todėl yra įvairių firmų organizavimo formų.Literatūros sąrašas
1. SKOMINAS Vytautas. Mikroekonomika. Vilnius, 2000. 138 p. ISBN 9986-433-24-X2. WONNACOTT Paul; WONNACOTT Ronald. Mikroekonomika. Kaunas, 1998. 144 p. ISBN 9986-850-15-03. MARTINKUS Bronius; ŽILINSKAS Vytautas. Ekonomikos pagrindai. Kaunas, 1997. ISBN 9986-13-575-34. VARIAN Hal R.. Mikroekonomika. Vilnius, 1999. ISBN 9986-09-195-0, ISBN 1392-16735. LEONIENĖ B. Verslo pradmenys. Kaunas, 1998. ISBN 9986-850-22-3