FILOSOFIJA ir KULTŪRA

FILOSOFIJA ir KULTŪRA

Kultūra yra visa tai, kas išskiria žmogų (visuomene) iš gamtos,- elgesio ir bendravimo formos ir visi tiek materialios, tiek dvasinės veiklos produktai, teoriniai požiūriai ir meno kûriniai, idealai ir tikslai, ritualai ir mitai. Kultūra sudaro tai, ką žmogus apdorojo, ižpuoselėjo, išugdė ir ėmė vertinti bei gerbti.
Išsiaiškinti, kas yra kultūra, nėra lengva todėl, kad kultūra gali būti imama įvairiais atžvilgiais ir kad į kultūros aptarimo pagrindà gali bûti padëti ávairios kultûros elementai. Kultûra gali bûti imama ir visuomeniniu atþvilgiu, iððvidiniu ir iðvirðiniu, t.y. subjektyviniu ir objektyviniu; ji gali bûti aptariama kaipo iðvidinis nusiteikimas, kaipo veiksmas, kaipo iðdava ir t.t. Bet kadangi kultûra, taip ar ðiaip, yra þmogaus veikimo apraiðka, tai grendþiamosios reikðmës kultûros sàvokai turi kultûrinio veiksmo supratimas. Kultûrinis veiksmas stovi pusiaukelëje tarp kultûrinio nusiteikimo ir kultûrinës iðdavos ir faktinai tuodu dalyku savyje jungia. Taip pat kultûrinis veiksmas jungia savyje iðvidiná, arba subjektyviná, ir iðvirðiná, arba objektyviná, kultûrinio veikimo atþvilgius. Þodþiu tariant, kultûrinio veiksmo sàvoka gali patiesti geriausio pagrindo tiinkamam supratimui.
Kultûrinis veiksmas yra sàmoninga þmogaus veikmë kokiam nors prigimtajam objektui tikslu apipavidalinti já lytimi, atatinkanèia aukðtesnei idëjai. Kultûra yra ne kas kita, kaip sàmoningas þmogaus veikimas, kuriuo keièiamas pirmykðtis kokio nors dalyko stovis pagal aukðtesnæ idëjà.
Pagal kultûriniø ve

eiksmø objektus, kultûra gali bûti realinë, arba materialinë, fizinë ir idealinë, arba dvasinë. Pirmuoju atveju veikiamuoju objektu yra nuoðaliniai pasaulio daiktai; antruoju atveju- þmogaus kûnas; treèiuoju atveju- þmogaus sielos iðgalës.
Atskiro asmens kultûriniø nusiteikimø ir ðiaip jau kultûrinio veiklumo visuma sudaro individualinæ kultûrà. Tuo tarpu visuomenës kultûriniø nusiteikimø ir ðiaip jau kultûrinio veiklumo visuma sudaro visuomeninæ kultûrà.
Kultûra skiria þmogø nuo gyvuliø, nes ðie pastarieji negali bûti kultûros veikëjai. Gyvuliø pasaulis yra palenktas bûtiniems dësniams tokiu bûdu, kad jame negalima pastebëti nei maþiausiø proto arba laisvës apraiðkø.
Sàlygiðkai kultûrà galima skirstyti á materialinæ ir dvasinæ. Materialinæ kultûrà sudaro gamybos bûdas ir pagaminti daiktai, technika ir technologija, lemiantys materialines þmoniø gyvenimo sàlygas. Dvasinæ kultûrà sudaro þmoniø dvasinës, intelektualinës veiklos bûdai ir produktai: mokslas, menas, poolitinës ir teisës teorijos, moralë, religija.
Per moksliniø idëjø techniná ir technologiná taikymà filosofija daro, be abejo, poveiká materialinei kultûrai. Bet kokia jos vieta kultûroje?
Ið pirmo þvilgsnio atrodo, kad dvasinë kultûra labai nevienalytë: jà sudaro ávairaus pobûdþio ir prigimties reiðkiniai, beveik neturintys sàlyèio. Kad ir kokia prieðtaringa ir sudëtinga bûtø dabartinë kultûra, ji, kaip ir anksèiau, pasiþymi tam tikra vienove. Kasgi jà integruoja? Tas pats, kas ir anksèiau- tai kultûrai bûdingas poþiûris á pasaulá ir þmogaus vietà jame, tos kultûros puoselëjami id
dealai, jai bûdinga vertybiø sistema. Tos vertybës ávairiuose kultûros baruose ágauna specifiná pavidalà, yra transformuojamos ir modifikuojamos, bet, nepaisant to, mes galime atpaþinti jas, kad ir kokiais margais drabuþiais jos bûtø aprengtos. Antai tiesos idëja moksle, mene ir moralëje reiðkiasi skirtingomis formomis, bet ir vienur, ir kitur, nepaisant skirtingø pavidalø, galima atpaþinti tà paèià vertybæ.
Kultûrà integruojantis pradas yra pasaulëþiûra- tai poþiûris á pasaulá ir þmogaus vietà jame sistema bei su ðiomis paþiûromis glaudþiai susijæ þmoniø gyvenimo principai, ásitikinimai, idealai, vertybinë orentacija.
Tos paþiûros ir vertybinë orentacija ( pastaroji lemia, kam þmonës savo gyvenime teikia pirmenybæ- valdþiai, turtui, þinioms ar, tarkim, meilei) atsispindi ne tik politinëse doktrinose ar meno kûriniuose- tai akivaizdu, bet ir visose kultûros apraiðkose, kas tai bebûtø: katedros ar teatrai, stadionai ar bibliotekos, televizoriai ar kompiuteriai. Visi ðie objektai daþniausiai atlieka tam tikrà funkcijà.
Skirtingø epochø, skirtingø socialiniø grupiø pasaulëþiûra nëra vienoda. Nemaþà átakà jai daro konkretûs tø grupiø ekonominiai ir politiniai interesiai. Jø skirtumai sukelia pasaulëþiûros konfliktus. Taèiau kai kurias svarbiais aspektais skirtingos pasaulëþiûros sutampa.Tai lemia ta aplinkybë, kad pasaulëþiûrai turi átakos taip pat socialinio gyvenimo sàlygos , bûdingos visai visuomenei, o ne tam tikrai jos grupei. Tarp tokiø sàlygø minëtina visuomenëje naudojama technika ir technologija, valstybës valdymo bûdas, vyraujanti tikyba, ðvietimo bû
ûklë, átakà turi ir mokslo atradimai.
Paminësime tik vienà ið jø- heliocentrinës sistemos sukûrimà. Þmogø, kuris, viduramþiø poþiûriu, vainikuoja sukurtà pasaulá ir jau vien todël turi bûti jo centras, Kopernikas iðtrëmë á eilinæ planetà, o vëliau astronomai iðvis jà nugrûdo á Visatos pakraðtá. Taigi, po Koperniko þmogaus vietà pasaulyje teko pradëti aiðkinti kiek kitaip. Tà patá galima pasakyti ir apie Darwinà.
Þinoma, ne kiekvienas mokslo atrastas faktas (ar teorija) turi pasaulëþiûrinæ reikðmæ. Jis tampa svarbiu pasaulëþiûrai tik tuo atveju, jei perkeliamas á vidiná þmogaus pasaulá ir susiejamas su þmogaus ásitikinimais, idealais, vertybiø sistema. Mokslinis atradimas turi átakos pasaulëþiûrai tik tuo atveju, kai pakeisdamas þmogaus santyká su pasauliu tampa jam vidujai reikðmingas.
Dar vienas dalykas, á kurá norëtøsi atkreipti dëmesá,- tai filosofijos santykis su religija. Anglø màstytojas Bertand Russell (Raselas, 1872-1970) kartà yra pasakæs, kad filosofija- tai niekieno þemë tarp mokslo ir religijos. Tokià nuomonæ bûtø galima ir ginèyti. Taèiau jei galëtume daugiau laiko skirti filosofijos, kaip kultûros fenomeno, reikðmës ir prasmës aiðkinimui, derëtø, þinoma, nuodugniau panagrinëti ne tik jos santyká su mokslu, bet ir su religija.
Religija padarë didelá poveiká filosofijai, nors filosofai daþniausiai gan grieþtai skyrë Proto tiesas nuo Tikëjimo tiesø. Pasaulá vienijantá protingà pradà, teikiantá jam tvarkà ir darnà, o þmogaus gyvenimui- tikslà ir prasmæ, kurá pi
irmieji antikos màstytojai vadino logos, vëlesni filosofai paprastai tapatino su Dievu. Dievo ir pasaulio santykio problema buvo ne tik viduramþiø filosofijos dëmesio centras,- ji rûpëjo ir Platonui, ir Descarte’ui, ir Hegeliui. Tiesa, filosofø Dievas ne visada sutapo su Dievu, apie kurá byloja Ðv. Raðtas, bet nesusipaþinusiam su Biblija sunku suprasti Europos filosofijà, kaip, beje, ir visà Europos kultûrà.
Teologija, þodiðkai reiðkianti Dieviðkàjá mokslà, tyrinëja religinio gyvenimo objektus ir pasigauna religiniais paþinimo ðaltiniais. Pirmuoju atþvilgiu ji gali turëti bendrø materialiniø objektø su filosofija, kadangi ir filosofija gali bûtisusekami ið mûsø pasaulio apraiðkø prigimtoje proto ðviesoje Uþtat antruoju atþvilgiu pasireiðkia þymiausias filosofijos ir teologijos skirtumas. Dieviðkieji paþinimo ðaltiniai, kuriais remiasi teologija, filosofijos yra nelieèiami.
Materialiniu atþvilgiu filosofija, kiek ji tyrinëja prieinamus protui religinës pasaulëþiûros pagrindus, turi bendro ploto su teologija, nors teologija be ðitø bendrø su filosofija objektø, turi dar tuos religinës pasaulëþiûros objektus, kurie negali bûti paþinti prigimtoje proto ðviesoje. Formaliniu atþvilgiu filosofija grieþtai skiriasi nuo teologijos, kuri bûdama teorinë tikybos sistema, iðeina ið prigimtojo þinojimo ribø ir tuo paèiu ið kultûros srities. Formaliniu paþinimo atþvilgiu filosofijai ðaltiniu yra tik þinojimas, teologijai- þinojimas ir tikëjimas.
Religija teorinëje savo srityje daþnai verèiasi tikëjimu, nes ji turi reikalo su klausimais arba sunkiai prieinamais, arba visai neprieinamais þmogaus protui, ir dargi galutinëje sàskaitoje remiasi dieviðkuoju autoritetu. Tuo tarpu filosofija, keldama protà á aukðèiausià sàmojingumo laipsná, stengiasi kurti moksliðkàjà pasaulëþiûrà vien patyrimo bei protavimo priemonëmis.
Tikybos dalykai, prieinami protu ir sudarà pasaulëþiûros pagrindus ne tik gali, bet ir privalo bûti filosofijos tyrinëjami prigimtojo proto ðviesoje. O kadangi tuo paèiu laiku teologija juos tyrinëja apreiðkimo ðviesoje, tai èia kaip tik filosofija ir teologija susiduria savo tyrinëjimo plotais.
Kadangi teologija ir filosofija turi bendrà materialiniø objektø plotà, kur sutampa prigimtas ir antgamtinis apreiðkimas, tai kyla klausimas, kaip privalu iðspræsti faktinio filosofijos santykiavimo klausimas, kad nebûtø áþeistas nei Dieviðkojo Apreiðkimo autoritetas, nei filosofinio tyrinëjimo laisvë. Pirma, teologijai vyrauja filosofijai, kaip norëtø fideistai. Antra, filosofija vyrauja teologijai, kaip norëtø racionalistai. Treèia, filosofija ir teologija ið vidaus sueina sutartinën, kaip bûtø galima pageidauti ieðkant problemos iðsprendimo ðviesoje to principo, kuris skelbia, jog protas ir paremtas Dieviðkuoju Apreiðkimu tikëjimas negali prieðtarauti viens antram.
Filosofija ir teologija turi viena antrai teigiamos reikðmës. Bûdama metodingai sutvarkyta tikybos sistema, teologija reikalauja savo darbui bendrø moksliniø principø ir prielaidø, kuriø jai gali suteikti vien filosofija, kaipo bendras ir visuotinis mokslas. Taèiau filosofijos patarnavimas teologijai nëra tiesiginis jos uþdavinys, bet ir atsitiktinë iðdava.
Filosofija nesprendþia jokiø religinës pasaulëþiûros dalykø, kurie praneða proto galià, filosofija sprendþia galutinai tuos religinës pasaulëþiûros dalykus, kurie prieinami protui, bet nëra apsprendþiami Apreiðkimo. Spræsdama religinës pasaulëþiûros dalykus, esanèius sykiu ir apreikðtosios doktrinos, ir filosofinio tyrinëjimo objektais, filosofija prisilaiko dviejø kriterijø- teigiamojo iðvidinio ir neigiamojo iðvirðinio.
Taigi, pasaulëþiûrà formuoja ávairûs veiksniai. Bet bûtent todël pasaulëþiûrà galima traktuoti kaip ið ávairiø elementø sulydytà struktûrà, kuri, suteikdama kultûrai apibrëþtà pavidalà, palaikydama jà, gali bûti traktuojama kaip kultûros karkasas.
Taèiau kas gi to kultûros karkaso- pasaulëþiûros- teorinis pagrindas? Juo teorinio iðsivystymo pakopà pasiekusioje visuomenëje yra filosofija. Juk ji, aiðkindama bûties pagrindus, þmogaus santyká su pasauliu ir paèiu savimi, formuoja tuo pat metu ir bendrà poþiûrá á pasaulá ir þmogaus vietà jame. Teorinë filosofija sprendþia pasaulio prigimties- materialios ar dvasinës- problemà, o tai, be abejo, yra vienas svarbiausiø pasaulëþiûros klausimø. Praktinë filosofija, konkreèiai etika ir politinë filosofija, siekia nustatyti bendrus elgsenos principus, o juk poelgiai kaip tik ir iðryðkina þmoniø pasaulëþiûrà (þmonës gali iðvis neþinoti, kas yra pasaulëþiûra, bet ið jø elgsenos galima spræsti, kokia ji yra). Filosofija daro didþiulá poveiká þmoniø ásitikinimams, idealams, vertybinei orientacijai. Apie to poveikio dydá galima spræsti kad ir ið to, jog visas svarbiausias Europos politines idëjas yra iðkëlæ filosofai- Platonas, Aristotelis, ðv. Augustinas, Machiavelli (Makiavelis), Lock’as (Lokas), Rousseau (Ruso), Marxas (Marksas), Nietzsche (Nyèë).
Taèiau kokiu bûdu filosofinës idëjos prasiskverbia á þmoniø savimonæ, paveikia jø màstymà ir pasaulio þiûros bûdà? Juk ilgà laikà filosofijà studijavo labai maþa visuomenës dalis, kuri tik 20 a. kylant ðvietimo lygiui, ëmë sparèiai dydëti, ir dabar kai kur susidaro keliolika ar dar daugiau procentø.
Toli graþu ne visada tie bûdai yra tiesioginiai. Tiesiausias, aiðku, yra filosofijos paskaitø klausymas ir filosofinës literatûros skaitymas, taip pat savarankiðki filosofiniai apmàstymai. Kuriant visuomenës dvasinæ kultûrà, ne visi visuomenës nariai yra vienodai aktyvûs. Kûrybinis aktyvumas mene, moksle, politikoje ir kitose socialinës veiklos sferose paprastai siejasi su dideliu iðsimokslinimu, kurio bûtina dalis yra ir filosofinis pasirengimas. Dvasinës kultûros plëtrai lemiamà átakà daro palyginti negausaus kûrybiðkiausiø þmoniø bûrio veikla, nors tos veiklos prielaidas kuria visuomenë.

O þymiausi mokslininkai- Euklidas ir Archimedas, Galilei ir Newtonas, Einsteinas ir Heisenbergas, garsiausi raðytojai- Sofoklis ir Dantë, Rabelais (Rablë) ir Voltaire (Volteras), Dostojevskis ir Tomas Manas, átaikingiausi politikai ir religiniai veikëjai- visi jie buvo iðstudijavæ filosofijà iðsamiai.
Iðkyliausi kultûros veikëjai, perpratæ filosofines idëjas ir teorijas, daþnai bûna tarpininkai tarp profesionaliø (ir kai kada sunkiai suprantamø) filosofø ir plaèiøjø visuonenës sluoksniø. Savo mokslo ir meno kûriniuose, politinëse kalbose ir moralistikoje jie iðpopuliarina tam tikras filosofines idëjas, kuriomis tiesiogiai ar netiesiogiai remiasi. Tiesa, tø idëjø pavidalas kartais gerokai pakinta, jos suprantamesnës ir aiðkesnës. Þinoma, kultûros veikëjai paprastai siekia kitø tikslø negu filosofai, kuriø idëjomis jie remiasi. Jie nekelia sau tikslo platinti filosofines þinias. Ne, jie siekia nulipdyti tobulà skulptûrà ar paraðyti skaitytojo dëmesá prikaustantá romanà, atskleisti dangaus kûnø judëjimo dësnius ar pasakyti bûsimo prezidento vertà rinkiminæ kalbà. Taèiau tiek, kiek filosofinës idëjos turëjo átakos jø màstymui, pakeitë jø santyká su pasauliu, modifikavo vertybiø sistemà, jos daro poveiká ir jø kûrybai. Todël kartais labai tolima nuo filosofijos profesine veikla tokie kultûros veikëjai átvirtina tam tikrà pasaulëvaizdá, apibrëþtà þmogaus ir jo vietos pasaulyje sampratà, vienokius ar kitokius idealus. Kai meno kûrinius kuria profesionalûs filosofai (pvz., egzistencialistas Jean- Paul Sarte) , jø dramos, romanai ir apysakos gali tapti ir tiesiogine filosofo tribûna, ið kurios jis, nepasikliaudamas jokiais tarpininkais, kreipiasi á þiûrovus ir skaitytojus.
Pati filosofija nëra vienalytë. Kiek anksèiau jau minëjome scientizmo ir antiscientizmo ginèà. Jis suskaldë didesnæ 20a. filosofijos dalá á dvi kryptis: scientistinæ ir antiscientistinæ. 20 a. pozytivyzmà- loginá empyrizmà, o antrosios- egzistencializmà. Ðiø filosofijos sroviø atstovai nejautë vieni kitiems dideliø simpatijø. Pirmieji teigë, kad antrieji uþsiima ne tiek teorija, kiek poezija ir ideologija, o antrieji tvirtino, kad pirmøjø bandymas paversti filosofijà grynu mokslu veda jà tiesiai á prapultá.
Nagrinëdami filosofijos ir mokslo santyká, suformulavome tezæ, kad filosofija yra mokslo savimonë. Bet apie filosofijà galima pasakyti daugiau- ji yra visos kultûros savimonë. Filosofai apmàsto ne tik mokslinës, bet ir visos þmogiðkosios kûrybos pagrindus, principus ir bûdus. O kultûra ir kûryba yra neatskiriami dalykai.
Tiek filosofai, tiek ir apskritai meno kûrinys atsiranda elementariame þmogaus- daikto sàlytyje ir atsirasdamas pats tuojau pat sudaiktëja, tampa daiktu ir pastato dar vienà þmogaus- daikto sàlyèio centrà. Filosofija neatsiranda ið filosofijos, o meno kûrinys- ið meno kûrinio. Prasta filosofija (o tai iðvis nëra filosofija) ið tikrøjø atsiranda ið filosofijos kaip svetimø tekstø retransliavimas arba komentavimas. Tuo tarpu tikras menas, pvz. poezija ir tikra filosofija atsiranda ið daiktiðkojo proelemento, ið pirmapradþio þmogaus sàlyèio su daiktais, kuriame þmogus gyvena taip natûraliai kaip þuvis vandenyje, nepastebëdamas jo ir daþniausiai nesistebëdamas juo, kaip kad þuvis visiðkai nesistebi tuo, kad ji plaukioja vandenyje ir neprigeria. Elementariame þmogaus ir daikto sàlytyje atsiranda viskas, t.y. visi ir visokie þmogaus kûriniai, ir remdamasis paèiu sàlyèiu jis nori paaiðkinti poezijà ir filosofijà, t.y. visiðkai savitus ir ypatingus dalykus.
Jeigu pats daiktas, kaip bûties fenomenas, nepaþinus, jeigu daikto individualiosios bûties, jo minimaliai prasmingos formos ir anapus- þmogiðkojo transcendiðkumo akivaizdoje diskursyvinis intelektas yra bejëgis, kam gi tada atsiveria visi tie tikrovës aspektai, iðsiskleidþiantys þmogaus ir daikto sàlytyje? Dabar mes turime aiðkø ir vienareikðmá atsakymà: jie atsiveria teorinës þiûros subjektui. Teorinë þiûra yra pirmapradis, elementarus, taèiau ne paþintinis santykis su daiktu. Dabar mes suradome tà vietà, kurioje reikia ieðkoti filosofijos ir meno sàlyèio principo,- teorinæ þiûrà. Þmogus tik tada gali þvelgti á daiktà kaip menininkas arba kaip filosofas, kai jis áeina (pastato save) á teorinës þiûros laukà ir tampa jos subjektu. Filosofas apmàsto paties daikto bûtá, iðgrynina jà ir iðskiria ið visø santykiø, nesistengdamas prasismelkti á jo “vidø”, nes tai reikðtø iðdaiktinti daiktà, atimti ið jo bûtá, iðtirpdyti já santykiuose, þmogiðkosiose prasmëse, tai reikðtø paþeisti demarkacinæ linijà, skirianèià teorinæ þiûrà nuo mokslinio paþinimo. Filosofas, kaip teorinës þiûros subjektas, likdamas iðtikimas pamatiniam kiekvieno moksliðkumo ir kiekvienos teorijos principui- objektyvumui ir nepretenduodamas prasismelkti á santykiø stichijà, stengiasi apmàstyti daikto bûtá atsiversdamas jos individualumui, substancialumui, anapus- þmogiðkumui ir transcendencijai. Taip á daiktus þvelgia ir menininkas. Jis stengiasi regëti paèiø daiktø bûtá, jos individualumà, vienkartiðkumà, jos grieþtà, ið aplinkos anonimikos kontrastingai iðskirianèià daiktiðkàjà formà, jis stengiasi þodþiu ar kitokiomis priemonëmis uþfiksuoti daikto kaip “ðio” bûtá, tiksliau pasakius, iðgryninti ðià bûtá, nuvalyti nuo jos visus anonimiðkøjø prasmiø bei kontekstø apnaðus, pamatyti ir parodyti jà idealizuotà. Nei filosofui, nei menininkui daikto bûtis nëra brutalus faktas, nes faktas yra anonimiðkojo fono ir anonimiðkøjø daiktø- schemø tarsi- bûtis. Daikto bûtis tiek vienam, tiek ir kitam yra idealas: vienam tiesos, kitam- groþio pavidalu. Teorinës þiûros iðskiriamas idealas nëra koks nors tik protu suvokiamas “anapus”, tik idealus metafizinis daiktas, tik sàvoka, abstrakcija ar noologinis esinys. Ðis idealas yra akivaizdþiai daiktiðkas, galima sakyti, jusliðkai tiesioginis ir jusliðkai áformintas. Juk daikto bûtis visada yra koreliuota jusliðkai, ir jokia kita bûtis mirtingajam nepasiekiama. Ir filosofas, ir poetas, kaip teorinës þiûros subjektai, atveria individualià paties daikto bûtá, kaip jusliðkai akivaizdø ir daiktiðkai áformintà idealà. Filosofinës þiûros horizonte tas idealas vadinamas tiesa; poetinës þiûros horizonte jis vadinamas groþiu. Daikto bûtis ir jo groþis yra tas pats tuo atþvilgiu, kad bûtis visø pirma reiðkiasi per groþá, o groþis reiðkiasi per bûtá. Bûties beprasmiðkumas per groþá atsiveria kaip elementari, taèiau absoliuti daikto prasmë: “ðis” yra. Groþio fenomene visa bûties “gelmë” (tiksliau, pseudogelmë, nes bûtis gelmës neturi) persilieja á pavirðiø ir tampa tuo, kas ji yra,- daiktiðkuoju pavirðiumi. Groþis, taip pat ir bûtis- pavirðutiniðki, nes bûtent pavirðius yra ontologinis bûties ir groþio regionas. Bûtis groþio pavidalu tapusi pavirðiumi, teorinës þiûros horizonte regima visa. Teorinë þiûra gali áþiûrëti groþá paprastame daikte, t.y. tà daiktà konstatuoti kaip meno kûriná, o meno daikte teorinës þiûros subjektas áþvelgia bûtent individualià daikto bûtá, patá daiktà kaip “ðá”, taigi meno kûriná konstituoja kaip daiktà ir bûties fenomenà.
Apskritai atsiverti daikto bûèiai galima tik ið arti, tik tada, kai daiktas stovi ðiapus juslinës mirtingojo þiûros, arba ðiapus daiktiðkai apriboto horizonto. Daiktai, kurie yra apskritai daiktiðkojo þmogaus horizonto negali jam atsiverti kaip bûties fenomenai.
Nuëjæ ilgà minties kelià, galime atsakyti á klausimà: ar galimas neestetinis poþiûris á meno kûriná kaip daiktà? Jis galimas, ir galimas bûtent kaip teorinë þiûra. Estetika, uþuot apmàsèiusi meno kûrinio, kaip bûties fenomeno, specifikà, dëmesá perkëlë á þmogaus santykio su meno kûriniu analizæ, todël ir estetinis þvilgsnis á meno kûriná buvo daþniausiai orientuotas ne á kûrinio bûtá, bet á þmogø ir visas jo deobjektyvuojanèias, iðdaiktinanèias galias. Taip á meno kûrinio erdvæ buvo pradëta þvelgti tarsi praþiûrint meno kûrinio daiktiðkumà ir stengiantis áþiûrëti meno kûrinyje tik á já suprojektuotà begaliná þmogiðkøjø prasmiø masyvà. Á estetinio þvilgsnio fokusà pateko ávairiausi jausmai, iðgyvenimai, istorijos ir mitai. Estetizmas- tai narciziðkas mëgavimasis imanentiðkai þmogiðkais meno kûrinio ingredientais, ir tik jais. Estetinio þvilgsnio akiratyje santykis su meno daiktu uþstojo ir á periferijà nustûmë paties daikto bûtá. Meno kûrinys buvo interpretuojamas tik istoriðkai, mitologiðkai, literatûriðkai, magiðkai, mistiðkai, fenomenologiðkai, simboliðkai, alegoriðkai ir pan. Buvo uþmirðtas pats meno kûrinys, kuris, kaip daiktas, niekada netapatus jokiems santykiams, nes yra transcendentiðkas visø santykiø atþvilgiu ir tam tikra prasme yra daiktiðkasis absoliutas, minimaliai prasmingas kaip mënulio ðviesa. Logiðkai buvo prieita iðvada, kad kûrëjas yra svarbiau negu kûrinys, kad svarbiausia yra menininko psichologija ir tos iracionalios jëgos, kurios ir pagrindo tokià keistenybæ, kuriai vietà galima rasti tik specialioje ástaigoje- muziejuje, kaip kad psichiniam ligoniui- tik psichiatrinëje ligoninëje. Menas ilgainiui buvo perkeltas á iracionalumo sritá, o estetika ir privalëjo tyrinëti tai, kas meno kûrinyje ir kûryboje yra iracionalu. Taèiau dar syká paklauskime Hëgelio, kuris sako: “Bet ið meno srities kaip tik derëtø iðvyti tamsias jëgas, nes mene nëra nieko tamsaus, jame viskas aiðku ir skaidru”.
Teorinë þiûra, paðalindama iracionalius santykius su meno kûriniu (kiek tai ámanoma padaryti), gràþina meno kûriniui tà paprastumà ir skaidrumà, kuris buvo prarastas estetizmo orgijø epochoje. Jos orientyras- kaip idealas ir reguliatyvinis principas- klasikinis menas ir klasikinis poþiûris á meno kûriná, atsiradæs bûtent teorinës þiûros stichijoje. Þinoma, tai nereiðkia, kad, turint toká orientyrà, galima ir reikia vienu mostu pradëti kurti klasikinius kûrinius. Tai nereiðkia, kad teorinës þiûros ir klasikinio meno idealas gali bûti èia pat ir tuojau pat paverstas faktu. To ir nereikia. Juk idealas iðsaugoja savo jëgà tol, kol jis yra idealas: pastangos já realizuoti tiesiogiai reikðtø sukompromituoti já ir paversti karikatûra.
Poetas Rilkë suvokia vienà, atrodytø, labai paprastà tiesà: tikras menininkas, taigi ir tikras poetas, yra ne genijus, ásivaizduojantis esàs saulë, aplink kurià sukasi visa, kas yra, spinduliuojantis ið savæs ðviesà somnambulo bûsenoje spjaudantis ðedevrus; Rilkë suprato, kad ðviesos ðaltinis ir centras yra ne grynoji genijaus vidujybë, o patys daiktai, ir kad kûryba yra ne somnambulo pilvakalbystë, o pirma- amatas, antra- amatas ir treèia- amatas. Todël poetas turi þiûrëti á save kaip á amatininkà, darantá gerus, t.y. tvirtus ir solidþius daiktus. O jeigu dar tie daiktai pasirodys esà ir graþûs, tada meistras galës bûti visiðkai patenkintas, nes jis- aukðèiausio rango amatininkas. Ir iki ðiol reikia kartoti, kad groþio negalima “padaryti”. Groþio niekas ir niekada nedarë. Galima tik sukurti palankias sàlygas tam, kas retkarèiais teikiasi gyventi tarp mûsø: altoriø ir vaisius, ir liepsnà. Visa kita- ne mûsø galiose. Ir pats daiktas, iðeinantis ið þmogaus rankø, kybantis tarp dievo ir þmogaus,- nesutramdytas demonas, panaðus á Sokrato Erotà, pats daiktas nëra graþus, visas jis- groþio ilgesys”,- sako Rilkë. Menininkas nëra groþio kûrëjas ir groþio ðaltinis; daugiausia, kà jis gali padaryti,- tai leisti daiktams, patiems daiktams parodyti savo groþá, prislopintà ir uþslëptà anonimiðkø doksinio pasaulio prasmiø ir santykiø. Rilkë teigia, kad “eilëraðèiai-tai ne jausmai, kaip mano þmonës, jausmø turime uþtektinai ir jaunystëje, jie yra patirtis”, jie gimsta ne ið jausmø, jie atsiranda ið patirties: þmogus turi pamatyti daug miestø, þmoniø ir daiktø, paþinti þvëris ir gëles, prisiminti keliones, jûras, rytmeèius, meilës naktis ir dar daug kà. Be abejonës, menininkas privalo matyti daug, taèiau svarbu yra ne tai, kà jis mato, svarbu tai, kaip jis mato.
Taèiau filosofija, vadinasi ir filosofinis poþiûris á meno kûriná, visada orientuota ne á faktus, o á þmogaus galimybes, galbût realizuotas tik ið dalies ir prarastas, taèiau nepalaidotas visiems laikams. Filosofija visada kalba apie idealà, galbût ágyvendintà tik ið dalies, taèiau iki galo niekada neágyvendinamà, todël gyvà ir spindintá ateities horizonte, kaip tamsiame vakaro danguje spindi vieniða þvaigþdë- vilties ir saulëtekio ðauklys. Jos link veda tiek filosofo, tiek ir menininko klystkeliai.
Plaèiàjà prasme filosofija gali bûti kartais pavadinta menu, bûtent tada, kai ji meniðkai siekia tiesos paþinimo. Plaèiàja prasme kiekvienas teigiamasis dvasinis þmogaus veikimas yra taip pat kûryba. Bet kai sakoma, kad dailiojo meno uþdavinys yra dailioji kûryba, tai reiðkia, jog dailusis menas privalo realizuoti konkretiniu pavidalu estetiná idealà, tuo tarpu, kai filosofijos uþdavinys yra paþinti tiesà atitrauktomis sàvokomis ir apibenbrintais sprendimais.
Filosofija, kaip ir kiekvienas kitas tikrai moksliðkas paþinimas, paþásta tiesà per idëjos atitraukimà nuo konkretiniø daiktø, arba net nuo konkretiniø vaidiniø.
Ið pirmo þvilgsnio filosofija tëra vienas ið daugelio kultûros fenomenø, kurá galima statyti á vienà gretà su menu, mokslu ir kitais kûltûros dariniais. Taèiau bûdama kultûros ir visø jos apraiðkø, tiek minëtø, tiek neminëtø, refleksijos bûdas, filosofija yra prizmë, kurioje lûþdama kultûra sutviska naujomis varsomis, jà- kultûrà- praturtinanèiomis, sureikðminanèiomis ir naujai áprasminanèiomis.
Taigi filosofija yra ne viena ið daugelio kultûros apraiðkø, o veikiau jos ðerdis. Ji daro átakà kultûros formoms ne tik per pasaulëþiûrà, bet ir veikdama jas tiesiogiai. Filosofinës idëjos persmelkia visà mûsø kultûrà ir visà mûsø gyvenimà. Jos nemaþu mastu lemia, kà mes manome apie pasaulá ir mus paèius. Kritiðkai analizuodama mûsø mirtyjimo ir kûrybos prielaidas bei priemones, ir keldama naujas idëjas, vertybes ir tikslus, filosofija negali nedaryti poveikio þmoniø veiklos bûdams ir rezultatams.

Naudota literatûra:
A.Ðveiceris “Kultûra ir etika”, 1989 m., Vilnius
S.Ðalkauskis “Raðtai” 1tomas, 1990 m.Vilnius
E.Nekraðas “Filosofijos ávadas”, 1993 m., Vilnius
A.Ðliogeris “Daiktas ir menas”, 1988 m., Vilnius

Leave a Comment