Infliacijos priežasčių ir pasekmių verinimas

TURINYS

ĮVADAS 2
1. INFLIACIJOS APIBŪDINIMAS 3
1.1. Infliacija ir jos matavimo būdai 3
1.2. Infliacijos formos ir jų grupavimas 4
2. INFLIACIJOS ANALIZĖ LIETUVOJE 6
2.1. 1991 – 1998 m. infliacijos pasireiškimo formos 6
2.2. 1999 – 2005 m. laikotarpio infliacija 8
3. INFLIACIJOS PRIEŽASTYS IR PASEKMĖS 10
3.1. Infliacijos priežasčių nustatymas 10
3.2. Ekonominės ir socialinės infliacijos pasekmės 11
4. DEFLIACIJOS ANALIZĖ 13
4.1. Defliacijos apibūdinimas ir jos pasireiškimas Lietuvoje 13
4.2. Defliacijos pasekmių vertinimas 14
5. EURO ĮVEDIMAS IR INFLIACIJA 16
5.1. Euro įvedimo prielaidų analizavimas 16
5.2. Infliacijos galimų pasekmių nagrinėjimas 17
6. INFLIACIJOS PRIEŽASČIŲ IR PASEKMIŲ VERTINIMAS 19
6.1. Infliacijos priežasčių analizavimas 19
6.2. Infliacijos pasekmių vertinimas 21
IŠVADOS 24
LITERATŪRA 25ĮVADAS
Viena šiuolaikinių makroekonomių problemų – infliacija. Pastaruoju metu ji tapo ne tik atskirų šalių problema, bet ir viso pasaulio – įgijo lyg ir visuotinį pobūdį. Kainų kilimas, kas sąlygoja ir pinigų nuvertėjimą, suukelia nemažas socialines ir ekonomines problemas kiekvienoje šalyje. Palyginus dabartinį ir 1992 – 1997 m. laikotarpį, Lietuvos ekonomiką administruojančios institucijos daug nuveikė, mažindamos infliaciją. Taigi yra būtina išanalizuoti infliaciją sukėlusias priežastis ir įvertinti padarinius. Infliacijos tema dabar tapo ypač aktuali šalims, norinčoms įsivesti eurą, tad ir ši tema darbe bus aptarta.
Darbo problema. Ekonomikos teorija dažnai aprašo ir analizuoja infliaciją, jos atsiradimą, poveikį šalies ekonominiams procesams. Tačiau šalių ekonomika vis keičiasi, taigi ir infliacijos priežastys ir pasekmės skiriasi.
Darbo objektas. Infliacijos kitimo procesas ir joo įtaka šalies ekonomikai.
Darbo tikslas. Atlikti infliacijos priežasčių ir pasekmių vertinimą.
Darbo uždaviniai:
1. Išanalizuoti infliacijos teorijos pagrindinius aspektus.
2. Apžvelgti infliacijos kitimo tendencijas Lietuvoje.
3. Išnagrinėti infliacijos pagrindinių priežasčių ir pasekmių aplinkybes.
4. Aptarti defliacijos pagrindinius aspektus.
5. Apžvelgti euro įvedimo poveikį infliacijai.
Darbo tyrimo metodai. Mokslinės literatūros analizė, loginės išvados, pr

riežastinis ryšių nustatymas.
Darbo struktūra. Pirmajame skyriuje apžvelgsime pagrindinius infliacijos aspektus – apibrėžimus, matavimo būdus, formas. Antras skyrius bus skirtas infliacijos analizei Lietuvoje, kur bus nustatytos infliacijos priežastys ir pasekmės šalyje 1991 – 2005 m. Trečiame skyriuje išnagrinsime pagrindines infliacijos priežastis ir pasekmes bendrame teorijos kontekste. Ketvirtame skyriuje išanalizuosime infliacijos priešingybę – defliaciją. Apžvelgsime jos pasireiškimą Lietuvoje, taip pat įvertinsime jos pasekmes. Penktas skyrius bus skirtas šiuo metu aktualiai problemai – euro įvedimui ir jo poveikiui infliacijai. Ir paskutiniame šeštame skyriuje apžvelgę infliacijos tendencijas, įvertinsime jos priežastis ir pasekmes, padarysime logines išvadas.1. INFLIACIJOS APIBŪDINIMAS
1.1. Infliacija ir jos matavimo būdai
Infliacija vadinamas bendrojo kainų lygio kilimas, dėl kurio krinta piniginio vieneto perkamoji galia.
Vienos, kelių prekių ar jų grupės kainų išaugimas nėra infliacija. Gamybos technologijos pažanga bei paklausos svyravimai sudaro sąlygas attskirų prekių kainoms tiek kilti, tiek kristi. Infliacija yra tuo atveju, kai kyla bendras kainų lygis.
Be to, dalis ekonomistų linkę pabrėžti, kad infliacija vadintinas ne vienkartinis bendrojo kainų lygio pakilimas, o besitęsiantis, ilgas jo kilimas.
Visuomenė labai jautriai reaguoja į prekių kainų kilimą, todėl čia neišvengiama subjektyvių vertinimų. Kainų kilimas reiškia pinigų perkamosios galios mažėjimą, tai yra realiojo darbo užmokesčio kritimą. Kita vertus, infliacijos sąlygomis darbo užmokestis visada auga. Dažnas algos gavėjas linkęs manyti, kad atlyginimas didėja dėl jo ir bendradarbių vis ge
eresnio ir našesnio darbo, o kainų lygio augimas „neteisėtai” atima iš jo dalį ar net visą uždarbio prieaugį. Dėl tokio kainų ir algų sąsajos ignoravimo, matyt, dauguma piliečių pasijustų nejaukiai, jei, tarkime, kainos ir atlyginimai staiga padidėtų dvigubai.
Infliacijai išmatuoti Lietuvoje naudojamas vartotojų kainų indeksas (VKI). Tai yra pagrindinis infliacijos rodiklis, rodantis vartojimo prekių ir paslaugų, kurias įsigyja, už kurias sumoka ir kurias namų ūkiai panaudoja tiesiogiai patenkinti vartojimo poreikius, vidutinį kainų lygio pokytį per tam tikrą laikotarpį. Vartotojų kainų indeksas neapima prekių ir paslaugų, skirtų gamybai, pelno gavimui, kapitalo formavimui.
VKI yra pagrindinis instrumentas pensijoms, darbo užmokesčiui, pašalpoms indeksuoti kompensuojant kainų padidėjimą. Kartu jis yra ir priemonė baudoms, mokesčiams, žalos ir nuostolių atlyginimo tarifams indeksuoti. Jis naudojamas įvairiems rodikliams perskaičiuoti palyginamosiomis kainomis, analitiniams ir prognozavimo tikslams.
Pagrindinė informacinė bazė VKI skaičiuoti yra duomenys apie prekių ir paslaugų reprezentančių kainas, tarifus ir gyventojų išlaidas vartojimo prekėms ir paslaugoms įsigyti. Pagrindinis kainų informacijos šaltinis yra prekių ir paslaugų reprezentančių kainų ir tarifų registravimas atrinktose visų nuosavybės formų prekybos ir paslaugų sferos įmonėse. Kiekvienos prekės ar paslaugos kainų lygio pokytis daro skirtingą įtaką bendrajam VKI. Tai lemia išlaidų kiekvienai prekei ar paslaugai dalis bendroje gyventojų piniginių vartojimo išlaidų struktūroje. Skaičiuojant VKI vartojimo prekių ir paslaugų ka
ainų santykiai atsveriami naudojant išlaidų prekėms ir paslaugoms lyginamuosius svorius bendrose namų ūkių vartojimo išlaidose. Namų ūkių biudžetų tyrimo apie pinigines gyventojų vartojimo išlaidas duomenys yra pagrindinis informacijos šaltinis svoriams rengti.1.2. Infliacijos formos ir jų grupavimas
Infliacija gali būti įvairių rūšių. Ją galima skirstyti įvairiais požiūriais, t.y. pagal vietą, pasireiškimo pobūdį, atsiradimo priežastis, mastą ir t.t.
Pagal vietą infliacija gali būti lokalinė, pasireiškianti atskirose šalyse, ir pasaulinė, apimanti visas šalis arba šalių grupes. Ankstesniais laikais infliacija buvo vietinė, pasireikšdavo atskirose šalyse, dažniausiai trukdavo neilgai ir baigdavosi pinigų reformomis. Dabar vykstanti infliacija yra pasaulinė. Nepaisant to, šios problemos aktualumas įvairiose šalyse nėra vienodas. (Makroekonomika. Kaunas, 2003. 418 psl.)
Pagal reiškimosi pobūdį infliacija gali būti atvira ir paslėpta. Atvira infliacija pasireiškia kainų kilimu ir „matoma“ išorėje. Paslėptos infliacijos esmė ta, kad kainos formaliai gali išlikti nepakitusios arba didėja ne taip sparčiai, kaip esant atvirai infliacijai. Paslėpta infliacija atsiranda tuomet, kai bendroji paklausa viršija bendrąją pasiūlą ir susidaro prekių stygius. Tai buvo būdinga socialinėms šalims. Ten infliacija buvo tramdoma administraciniais būdais. Dėl to dažniausiai didėja deficito mastai, gali būti įvedami talonai ir t.t. Be to, paslėpta infliacija pasireiškia ir tuomet, kai kainų kilimas dirbtinai stabdomas, nustatant viršutines jų kilimo ribas. (Makroekonomika. Kaunas, 2003. 418-419 psl.).
Pagal infliacijos mastą, arba intensyvumą, iš
šskiriama šliaužiančioji, šuoliuojanti infliacija ir hiperinfliacija. (Makroekonomika. Kaunas, 2003. 418 psl.)
Šliaužiančioji infliacija – tai infliacija, kai kainos kyla lėtai, bet pastoviai. Tai slenkančioji, lėtoji, saikinga infliacija.
Ji trunka ilgai, tačiau jos tempai nėra dideli. Tokia nedidelė infliacija gali atrodyti nelabai reikšminga, bet taip nėra.(Martinkus B., Žilinskas V. Pinigai. Vertybiniai popieriai. Bankai. Kaunas, 1996. 44 psl.).
Lietuvos ekonomistų nuomone, ši infliacija gali siekti 3 – 7 proc. per metus, o dabartiniu metu 1 – 3 procentai. Tuo atveju pinigų perkamoji galia iš esmės nepakinta. (Makroekonomika. Kaunas, 2003. 419 psl.).
Šuoliuojanti infliacija – tai kainų lygio kilimas dideliais tempais, kurie rodo tendenciją dar didėti. (Jakutis A., Petraškevičius V., Stepanovas A., Šečkutė L., Zaicev S. Ekonomikos teorija. Vilnius, 2005. 232 psl.)
Lietuvos ekonomistų nuomone, 25 – 30 % metinis kainų lygio kilimas yra šuoliuojanti infliacija.
Hiperinfliacija – infliacija, pasižyminti ypač dideliais tempais, pvz., kartais viršijantis 1000 procentų per metus. (Makroekonomika. Kaunas, 2003. 419 psl.).
Skirtingai negu „šliaužiančioji“ infliacija, kuri dažniausiai mažai veikia ekonomiką, hiperinfliacija yra toks būvis, kai žmonės nustoja tikėję pinigų verte ir pereina prie natūrinių mainų. Čia visada iškyla rimtas ekonomikos nuosmukio, kurį lydi visuomenės chaosas, pavojus. Hiperinfliacija yra retas reiškinys, ir jo priežastys būna tiek ekonominės, tiek politinės, pvz., didelė pinigų emisija vyriausybės išlaidoms padengti arba didžiulis prekių ir paslaugų stygius, kuris atsiranda kartu su didžiule paklausa. (Martinkus B., Žilinskas V. Pinigai. Vertybiniai popieriai. Bankai. Kaunas, 1996. 45 psl.).
Apibendrinant galima teigti, jog dėl infliacijos kyla bendrasis kainų lygis ir krinta piniginio vieneto perkamoji galia. Infliacija matuojama vartotojų kainų indeksu, kuris parodo vidutinį kainų lygio pokytį per tam tikrą laikotarpį, dažniausiai per metus. Infliacijos formos skirstomos pagal vietą, pasireiškimo pobūdį, atsiradimo priežastį, mastą. Taigi šie pagrindiniai aspektai ir apibūdina infliaciją.2. INFLIACIJOS ANALIZĖ LIETUVOJE
2.1. 1991 – 1998 m. infliacijos pasireiškimo formos
Savų pinigų būtinybė Lietuvoje iškilo jau 1991 m. viduryje, kuomet po dalinio kainų liberalizavimo, nors ir pasibaigusio nesėkmingai, staigiai pradėjo didėti infliacija, kuri tais metais sudarė 224,7 %. 1992 m. galų gale liberalizavus pagrindinių produktų kainas, ji peraugo į 1163,0 % hiperinfliaciją.

Šaltinis: Lietuvos statistikos metraštis 1997 .– P.198.;
1 pav. Vartotojų kainų indekso dinamika, palyginti su ankstesniais metais

Pagrindinės jos priežastys buvo šios:
1) Kainų konvergavimas į pusiausvyrą;
2) Energijos kainų staigus augimas;
3) Pinigų infliacinė emisija TSRS;
4) Laipsniškas importo didėjimas, kuris sąlygojo mažų vietinių ir didelių užsienio prekių kainų suartėjimą.
1993 m. birželio 25 d. įvedus litą, Lietuvos bankas palaipsniui įsisavino pagrindines šiuolaikinio centrinio banko pinigų politikos priemones:
1) Privalomąsias atsargas;
2) LB kreditų aukcionus komerciniams bankams;
3) Komercinių bankų indėlių aukcionus LB;
4) LB tikslines paskolas;
5) Tarpbankinius valiutos aukcionus.
Tokiu būdu, griežtos ir pilnavertės pinigų politikos dėka pavyko ryškiai pagerinti pagrindinius makroekonominius rodiklius: 1993 m. infliacija nukrito iki 118,7 %.
Nepaisant aiškiai gerėjančios šalies ekonominės padėties, buvo iškelta valiutų valdybos idėja. Valiutų valdybos įvedimo pasiūlymas buvo sutiktas nevienareikšmiškai. Jos šalininkai akcentavo tokias teigiamas savybes kaip kurso keitimo rizikos eliminavimas ir su tuo susijęs tolesnis palūkanų ir infliacijos mažėjimas, o priešininkai atkreipdavo dėmesį į pagrindinių pinigų politikos priemonių praradimą, galimas problemas su atsiskaitymais, lietuviškų prekių konkurencingumo sumažėjimą tarptautinėje rinkoje. Matyt, kaip kiekviename ginče, iš dalies buvo teisios abi pusės, tačiau nugalėjo politinė valia, ir 1994 m. balandžio 1 d. įsigalėjus Lito patikimumo įstatymui, valiutų valdyba buvo įvesta de Jure ir de facto.
Žiūrint iš daugiau kaip 10 metų atstumo, valiutų valdybos įvedimo priežastys išsikristalizuoja gana aiškiai:
1) Fiksuotas valiutos kursas ir pilnas pinigų bazės padengimas aukso ir konvertuojamos valiutos rezervais eliminavo kurso riziką ir garantavo spartų infliacijos ir palūkanų kritimą;

2) Lito susiejimas su JAV doleriu gyventojų ir ūkio subjektų požiūriu buvo neginčytina stabilumo garantija;

3) Fiksuotas lito kursas baigė beįsiplieskiančias diskusijas apie jo teisingumą ir atšaldė kai kurių pramonininkų grupių įkarštį reikalauti kurso korekcijų (kaip taisyklė lito nuvertinimo);

4) Diskretinės pinigų politikos atsisakymas sužlugdė bet kokias Vyriausybės viltis „ypatingomis aplinkybėmis” gauti tiesioginių centrinio banko kreditų, kas neabejotinai pasitarnavo fiskalinės disciplinos gerinimui;

5) LB tuo metu neturėjo pakankamai kvalifikuotų pinigų politikos specialistų, kurie galėtų efektyviai vykdyti aktyvią pinigų politiką, todėl jos „automatizacija“ tuo metu buvo protinga alternatyva.
Rezultatų ilgai laukti neteko. Infliacija (gruodis-gruodis) nuo 118,7 % 1993 m. sumažėjo iki 2,4% 1998 m. (Dr. V. Geralavičius. “Lietuvos ekonomika: dabartis ir artimiausios perspektyvos”).
Pasak I. Vetlov, galimi keli didelės infliacijos pastovumo Lietuvoje 1994 – 1998 m. paaiškinimai. Pirmiausia – palyginti nedidelis atviras užsienio konkurencijai ūkio sektorius valiutų valdybos modelio taikymo pradžioje. Užsienio prekybos barjerai (importo muitai, kvotos ir pan.) būtų geriausias paaiškinimas, kodėl Lietuvos kainos prie pasaulinių kainų lygio artėja ne staigiai, o ilgą laikotarpį.
Kita galima priežastis – didelė infliacija Rusijoje nagrinėjamu laikotarpiu. Mėgindama stabilizuoti infliaciją, Rusija palaikė stabilų rublio ir JAV dolerio kursą. Taip Lietuvos litas ir Rusijos rublis tapo susieti tarpusavyje ir dėl šio mechanizmo didelė infliacija Rusijoje galėjo būti „importuojama“ į Lietuvos energetikos bei kitus sektorius (Lietuva neturtinga žaliavų bei uro ir energetikos išteklių, o jų pagrindinis tiekėjas – Rusija).
Nebaigus 1991. – 1992 m. kainų liberalizavimo reformos, valstybės kainų kontrolė išliko energetikos, nuotolinių ryšių ir kituose sektoriuose. Vėliau kainos šiuose sektoriuose buvo keliamos pamažu. Tai dar vienas galimas paaiškinimas, kodėl infliacijos lygis nenukrito iki vieno skaitmens pradėjus taikyti valiutų valdybos modelį šalyje.
Galima daryti išvadas, kad Lietuva krizes laikotarpiu padarė tinkamą sprendimą, pritaikydama šalyje valiutų valdybos modelį. Tai ne tik pagerino padėtį infliacijos atžvilgiu, bet ir sumažino paskolų palūkanas, padidino oficialias atsargas. Taip pat padidėjo pasitikėjimas litu, pasireiškęs indėlių litais augimu. Finansinė padėtis taip pat pagerėjo – pastebimas BVP prieaugis.2.2. 1999 – 2005 m. laikotarpio infliacija
Infliacijos tempai Lietuvoje 1999 – 2005 m. pateikti 2 paveiksle.

Šaltinis: Lietuvos statistikos metraštis 1997. – 198psl.
2 pav. Vartotojų kainų indekso dinamika, palyginti su ankstesniais metais.

Matome, kad infliacijos tempai Lietuvoje nuo 1999 m. iki 2001 m. pastoviai didėjo, o 2002 – 2003 m nukrito. 2004 m. metinė infliacija Lietuvoje vėl sudarė 2,9 %, nes labiausiai brango transporto paslaugos ir sveikatos priežiūra. Pasak Monikos Kačinskienės, Laisvosios rinkos instituto ekspertės, paprasčiausiai paaiškinti transporto paslaugų brangimą, nes šį sektorių tiesiogiai veikė brangusi nafta. Naftos kainų šuolis, galima sakyti, brangino ir kitų pramonės šakų prekes bei paslaugų sektoriaus produktus. Maisto prekių kainos ūgtelėjo dėl išsiplėtusių rinkų, Lietuvos narystės ES. (Verslo žinios. 2005 sausio 11 d. 5 psl.)
2005 m. sausį, palyginti su praėjusių metų gruodžiu, užfiksuota nulinė infliacija. Rugsėjo mėnesį infliacijos neužfiksuota. Nors rudenį infliacija paprastai būna dėl sezoninių veiksnių (šildymas ir t.t.), tačiau jos infliacinius procesus šiuo metu stabdo lito atžvilgiu silpnėjantis euras (importas iš ES šalių sudaro 44% Lietuvos importo), taip pat nemažėjantis nedarbas ir nedidėjantis realusis darbo užmokestis.
Apibendrinant galima teigti, jog didžiausią šoką infliacijos atžvilgiu sukėlė pabrangusi nafta, kuri darė įtaką ir kitų prekių bei paslaugų kainų augimui. Taigi vieno produkto kainos augimas gali padidinti ir kitų kainas, o galiausiai padaryti poveikį ir visai šalies ekonomikai.3. INFLIACIJOS PRIEŽASTYS IR PASEKMĖS
3.1. Infliacijos priežasčių nustatymas
Infliacijos priežasčių nustatymas – sudėtinga ir diskutuotina problema. Infliacija yra visos ekonomikos funkcionavimo atspindys. Nepaisant tam tikrų skirtumų, dabartiniu metu gaji nuomonė, kad infliacija yra daugelio veiksnių pasekmė. Naudojant bendrosios paklausos-bendrosios pasiūlos sąveikos modelį (AD-AS), išskiriamos dvi infliaciją sukeliančių veiksnių grupės:
1. Bendrosios paklausos pokyčių sukelta infliacija, vadinama paklausos, arba vartotojų, infliacija.
2. Bendrosios pasiūlos pokyčių skatinama infliacija vadinama kaštų infliacija.
Infliaciją sukelia bendrosios paklausos padidėjimas ir bendrosios pasiūlos sumažėjimas. (Makroekonomika. Kaunas, 2003. 422 psl.).

Bendrosios paklausos sukelta infliacija

Didėjant bendrajai paklausai, didėja ir realioji gamybos apimtis bei kainos. Kol gamybinių išteklių pakanka, gamybą galima išplėsti, nedidinant kainų. Taip gali būti, kai turima pakankamai kapitalo, yra laisvos darbo jėgos.
Kainos kyla tuomet, kai bendroji paklausa padidėja, ekonomikai jau veikiant visu pajėgumu, t.y. pasiekus potencialųjį nacionalinio produkto lygį. Jeigu ekonomikoje yra visiškas užimtumas ir panaudojami visi kiti gamybiniai ištekliai, tuomet padidėjusią paklausą galima patenkinti tik kylant kainoms. (Makroekonomika. Kaunas, 2003. 422 psl.).
Pagrindinės bendrosios paklausos pokyčių sukeltos infliacijos priežastys yra šios:
1. Šiuolaikinių pinigų pasiūlos ypatybės;
2. Deficitiniai valstybių biudžetai;
3. Noras išvengti įprastų mokesčių didinimo ir kt.

Bendrosios pasiūlos infliacija

Šiuo atveju infliaciją sukelia veiksniai, dėl kurių bendroji pasiūla sumažėja. Pirmiausiai tai veiksniai, didinantys kaštus, o vėliau ir kainas. Paklausos infliacijos pradinė sąlyga yra pinigų pasiūlos didėjimas, o esant kaštų infliacijai – priklausomybė priešinga. Pirminė priežastis yra kainų kilimas, o pasekmė – pinigų pasiūlos didinimas. (Makroekonomika. Kaunas, 2003. 431 psl.).
Pagrindinės pasiūlos infliacijos priežastys yra šios:
1. Staigūs bendrosios pasiūlos pasikeitimai (sumažėjimai);
2. Šiuolaikinės darbo užmokesčio formavimosi ypatybės;
3. Infliacijos lūkesčiai.
(Makroekonomika. Kaunas, 2003. 418 psl.)

Pastarųjų metų infliacijos priežastys

Pastaraisiais metais Lietuvoje infliaciją labiausiai lemia:
1. Maisto produktų brangimas;
2. Administraciniai sprendimai;
3. Besitęsiantis pasaulinės naftos kainos šuolis.
2005 m. gegužę, išnykus su stojimu i ES susijusiam vienkartiniam kainų šuoliui, infliacija sumažėjo iki ~2%. Be šių veiksnių įtakos infliacija labai maža – nežymiai svyruoja apie 0.3.2. Ekonominės ir socialinės infliacijos pasekmės
Infliacija kartais vertinama kaip socialinė nelaimė ir laikoma tokia pat opia problema kaip ir nedarbas. Egzistuojant infliacijai, aiškiai matomi du dalykai – pinigų perkamoji galia smunka, o prekių ir paslaugų kainos kyla. Dėl to pardavėjai laimi, o pirkėjai pralaimi. Kitos infliacijos pasekmės nėra tokios aiškios ir išoriškai matomos. (Makroekonomika. Kaunas, 2003. 446 psl.).
Infliacijos socialinės ir ekonominės pasekmės priklauso nuo jos tempų, jų kitimo ir nuo to, ar ji laukiama, numatyta, ar netikėta.
Daugelio ekonomistų nuomone, nedideli infliacijos tempai (2 -3 proc. į metus) yra netgi naudingi. Tuo atveju pagyvėja investicinė veikla, plečiasi realioji gamybos apimtis ir mažėja nedarbas. Remiantis tam tikrais tyrimais nustatyta, kad kritinis infliacijos lygis – tai vidutiniai metiniai jos tempai – nuo 1,1 iki 4,7 procentų. Tai reiškia, kad, viršijus šį infliacijos lygį, ekonomikos kilimo tempai pradeda mažėti. Tuo atveju ekonomika dar kyla, tačiau kiekvienas papildomas infliacijos padidėjimo procentas lėtina jos augimo tempus. Be to, didėjant infliacijos tempams, stiprėja ir negatyvus jos poveikis ekonomikos kilimui. Viršutinė metinės infliacijos riba, kurią pasiekus ekonomika apskritai nustoja kilti ir prasideda jos smukimas, yra 25 – 49 procentai. Tai reiškia, kad ekonomikos pokyčio tempai tampa neigiami, jei infliacija peržengia šias ribas. (Makroekonomika. Kaunas, 2003. 446 – 447 psl.).

Taigi svarbiausios infliacijos pasekmės:

1) Dėl pinigų perkamosios galios smukimo mažėja realus darbo užmokestis, vadinasi smunka bendrasis gyvenimo lygis;

2) Vyksta intensyvus turto persiskirstymas, kadangi mažėja pajamos iš darbo, vadinasi didėja turto savininko pajamos;

3) Dėl infliacijos pasekmių labiausiai nukenčia asmenys turintys fiksuotas pajamas, o laimi asmenys pasiskolinę nemažas sumas ar turintys nekilnojamąjį turtą;
4) Infliacija sukelia ekonomines disproporcijas. Kainos įvairiose šakose kyla nevienodai, todėl kapitalas persilieja iš vienų šakų į kitas. Susiformuoja spekuliacinė prekyba;
5) Kinta gyventojų realiųjų pajamų kiekis t.y. jos auga. Padidėja mokamų mokesčių suma.
Šiame skyriuje trumpai apžvelgėme pagrindines infliacijos priežastis ir pasekmes bendrame teorijos kontekste, o jų analizavimas ir loginės išvados bus pateiktos šeštame skyriuje, kur bus atliktas vertinimas.4. DEFLIACIJOS ANALIZĖ
4.1. Defliacijos apibūdinimas ir jos pasireiškimas Lietuvoje
Pastaraisiais metais vis dažniau kalbama ir apie infliacijos priešingybę – defliaciją. Defliacija – prekių ir paslaugų bendrojo kainų lygio sumažėjimas per tam tikrą laikotarpį. (Martinkus B., Žilinskas V. Pinigai. Vertybiniai popieriai. Bankai. Kaunas, 1996. 51psl.).
Defliacija gali būti dviejų rūšių:
1. Tikroji, technologinė, kylanti dėl technologinės pažangos sąlygojamo darbo našumo didėjimo; tai teigiamas reiškinys;
2. “Piktoji“ monetarinė, kylanti dėl ribotos pinigų pasiūlos, sukeliančios kainų smukimą. Dažniausiai ji vertinama neigiamai.
Lietuvoje kainų mažėjimas vasarą yra sezoninis reiškinys, būdingas ne tik mūsų šaliai, bet ir kitoms ES valstybėms.
Vasaros metu gerokai pinga vaisiai ir daržovės, dėl sezoninių nuolaidų sumažėja drabužių ir avalynės kainos, tuo pasinaudoja gyventojai ir masiškai perka minėtas prekes. Tai atostogų metas ir gyventojai daugiau lėšų skiria poilsio paslaugoms ir prekėms, mažėja ilgalaikio naudojimas, prekių paklausa. Visi šie veiksniai turi įtakos vasaros mėnesių bendrajam vartotojų kainų pokyčiui.

Šaltinis: Lietuvos statistikos metraštis.
3 pav. Defliacija Lietuvoje

Pastarųjų metų vasaros mėnesiais Lietuvoje dažnai fiksuota defliacija, tai yra bendras vartojimo prekių ir paslaugų kainų sumažėjimas. Liepą, palyginti su birželiu, kainos nuo 1999 m. mažėdavo kiekvienais metais, išskyrus 2004 m., kai buvo užfiksuota nulinė infliacija. Rugpjūtį, palyginti su liepa, defliacija buvo fiksuojama kasmet nuo 1998 iki 2004 metų, išskyrus 2001 m., kai buvo apskaičiuota 0,6 proc. infliacija.
2005 m. rugpjūtis ypatingas tuo, kad transporto grupės prekių ir paslaugų mėnesiniam kainų pokyčiui didžiausią įtaką turėjo degalų kainų padidėjimas: benzino – 1,5 proc., suskystintų automobilių dujų – 2,9, dyzelinių degalų – 0,6 procento. (Respublika. 2005 rugsėjo 16 d. 15 psl.)
Kitaip tariant, defliacijos laikotarpiu kainos krinta, o pinigų vertė kyla ir jie tampa vertingesni. Defliacija reiškia ekonominį smukimą. Jeigu valstybės infliacijos tempai yra per greiti arba prekybos deficitas per didelis, tai vyriausybė gali nuslopinti ekonominį aktyvumą, padidindama mokesčius ir sumažindama vartojimą. Defliacijos metu menkiau skatinamos išlaidos, todėl sustabdomas kainų kilimas, sumažėja importas. Taigi defliacija gali privesti prie deinfliacijos – kainų kritimo. (Martinkus B., Žilinskas V. Pinigai. Vertybiniai popieriai. Bankai. Kaunas, 1996. 51 – 52 psl.).4.2. Defliacijos pasekmių vertinimas
Kainų kritimas, jeigu jis toks didelis, kad pasireiškia kaip defliacija, šalies ūkį taip pat veikia neigiamai, nes slopina jo aktyvumą, kenkia verslui. Sumažindamas pelno galimybę, kainų smukimas slopina verslininkystę, verčia siaurinti gamybą ir didina nedarbą. Kai kainos ima mažėti, jau pagamintos prekės turi būti parduotos mažesnėmis kainomis, nei buvo manyta imantis gamybos. Numatytas pelnas sumažėja arba jo visai nelieka, gamyba apribojama, įmonėms darosi sunku išmokėti atlyginimus, nes jie nemažėja kaip kainos, pridėtinės išlaidos, skaičiuojant produkcijos vienetui, ir gamybos išlaidos, palyginus su realizavimo kainomis, santykiškai padidėja, gamyklos lieka nevisiškai apkrautos, didėja nedarbas ir sumažėja dividendai. Todėl apskritai mažėja visuomenės bendroji perkamoji galia ir gamyba ima smukti. (Martinkus B., Žilinskas V. Pinigai. Vertybiniai popieriai. Bankai. Kaunas, 1996. 52psl.).

Kainų mažėjimas, jei tik jis nepereina į visiškai aukščiau išdėstytą apibrėžimą atitinkančią situaciją, turi ir eilę teigiamų bruožų:
1) Didina gyventojų perkamąją galią ir paklausą (jei santaupų norma nesikeičia);
2) Didina išorinį konkurencingumą (jį skatina realaus efektyvaus lito kurso sumažėjimas 1998 m. pagal ES šalis 3,1 %, o pagal RCE šalis – 4,4 %);
3) Sudaro sąlygas vietinių gamintojų prekėms (maisto produktams) išstumti santykinai brangstantį importą.
Ypatingai defliacinės ekonomikos modeliui pritaria M. Dapkus (Augančios defliacinės ekonomikos modelis. Inžinerinė ekonomika. 2002. Nr. 5 (31)). Jis savo straipsnyje pateikia ekonomikos stabilizavimosi mechanizmo, kuris susiformuoja defliacinės ekonomikos kultūros sąlygomis, principus. Taip pat remiantis loine analize, daroma prielaida, kad ekonomikos augimas defliacijos sąlygomis yra galimas, ir pateikiamas šią prielaidą aiškinantis teorijos modelis.

Kita vertus, defliacijai įsigalint vidutiniame ar net ilgame laikotarpyje, atsiranda realus ekonomikos recesijos pavojus. Nors, teoriškai imant, esant fiksuotam kursui, augantis vietinės produkcijos tarptautinis konkurencingumas ir didėjančios palūkanos turėtų generuoti priešingus procesus, t.y. kapitalo srautų iš užsienio didėjimą bei eksporto augimą ir jo sąlygotą ekonomikos pagyvėjimą, praktika rodo, kad dėl gana riboto kapitalo srautų į besivystančias rinkas bei tų šalių produkcijos tarptautinėse rinkose paklausos elastingumo minėta tendencija sunkiai realizuojama. (Dr. V. Geralavičius. “Lietuvos ekonomika: dabartis ir artimiausios perspektyvos”).
Darant išvadas lieka neaišku, ar defliacija daro teigiamą, ar neigiamą įtaką – skatina ekonomiką ar ne. Turbūt kaip ir kiekvienas reiškinys, defliacija turi dvi medalio puses – galima įžvelgti tiek teigiamų, tiek neigiamų padarinių.5. EURO ĮVEDIMAS IR INFLIACIJA
5.1. Euro įvedimo prielaidų analizavimas
2004 m. gegužės 1 d. Lietuva tapo visateise Europos Sąjungos nare. Svarbus tolesnės šalies ekonomikos integracijos etapas – visateisė narystė Europos ekonominėje ir pinigų sąjungoje.
Lietuvos pasirengimas įsivesti bendrą Europos valiutą – eurą – prasidėjo labai anksti, dar iki įstojant į ES. Nuo 2000 m. įgyvendinami norminių teises aktų, reglamentuojančių Lietuvos banko veiklą, pakeitimai. 2002 m. vasario 2 d. litas susietas su euru.
Siekdama įsivesti eurą, Lietuva privalės įvykdyti Mastrichto sutartyje nustatytus konvergencijos kriterijus. Mastrichto kriterijai – tai oficialūs infliacijos lygio, ilgalaikės palūkanų normos, valiutos kurso, valdžios sektoriaus deficito ir valdžios sektoriaus skolos reikalavimai, keliami šaliai, siekiančiai visateisės narystės. Nagrinėjant šiuos kriterijus infliacijos atžvilgiu, būtina pamineti, kad valstybės narės infliacijos lygis vienerius metus iki ją tikrinant neturi būti daugiau kaip 1,5 procentinio punkto didesnis už vidutinį infliacijos lygį, pasiektą trijų valstybių narių, kuriose kainos yra stabiliausios, t.y. infliacijos lygis žemiausias (http//:www.lb.lt).
Pasak agentūros „Fitch“, pagrindinė problema yra infliacijos kriterijaus įgyvendinimas, nes dėl mažos infliacijos kai kuriose ES valstybėse sumažėjo bendrasis rodiklis, į kurį eurą norinčios šalys privalo orientuotis. (Verslo žinios.2005 rugsėjo 9 d. 6 psl.).
Tačiau analitikai neturi vieningos nuomonės. Vieni mano, kad pavyks įsivesti eurą laiku, kiti tuo abejoja. Pvz. SEB Vilniaus Banko analitikai mano, jog artimiausius kelerius metus infliacija Lietuvoje viršys euro zonos vidurkį, o ją skatins struktūriniai veiksniai ir ekonominis suartėjimo procesas. Prognozuojama, kad 2005 m. infliacija Lietuvoje sudarys 2,8 proc., kitąmet 2,5 proc., o 2007 – aisiais 3 procentus. SEB Vilniaus Banko analitikai tikina, kad po euro įvedimo 2007 – aisiais kainos turėtų mažėti, nes išnyks valiutos keitimo išlaidos. Tačiau prieš šį žingsnį gyventojų lūkesčiai, esą įvedus eurą išaugs kainos, infliaciją didins. Lūkesčiai išprovokuos masinį pirkimą prieš pakeičiant valiutą.(Respublika. 2005 gegužės 18 d. 12 psl.)
Pastarųjų metų Lietuvos makroekonominiai pokyčiai atitinka Mastrichto kriterijus, o tai leidžia tikėtis sklandaus šalies perėjimo prie euro.5.2. Infliacijos galimų pasekmių nagrinėjimas
Pavaizduotoje diagramoje matome trijų Baltijos šalių ir euro zonos VKI pokyčius nuo 2000 m. iki 2004 m.

4 pav. VKI pokytis per metus

Iš šios diagramos galime pastebėti, kad 2004 m. infliacija Lietuvoje neženkliai viršijo bendrą ES rodiklį.
Pastaruoju metu vyrauja nuomonė, kad įsivedus eurą žymiai padidės infliacijos tempai. Taip yra manoma dėl kelių priežasčių:
• Dažnai perkamų ir sudarančių santykinai nedidelę vartotojo biudžeto išlaidų dalį prekių ir paslaugų (laikraščiai, transporto bilietai, buitinės paslaugos) kainos iš tiesų padidėjo (tuo tarpu rečiau perkamų – baldų, organizacinės ir buitinės technikos ir pan. – kainos netgi sumažėjo).
• Kainų augimo faktai (“blogos” naujienos) akcentuojami masinės informacijos priemonėse.
Tačiau nereikia pamršti, kad ne vien tik euro įvedimas daro įtaką kainų šuoliui. Yra ir kitų veiksnių, kurie prisidėjo prie kainų šuolio (2002 m.):
• Vieningos valiutos įvedimo išvakarėse susiformavo infliaciniai lūkesčiai ir pradėjo didėti atotrūkis tarp vadinamosios suvokiamosios (įsivaizduojamos) infliacijos (inflation perceptions) ir faktinio kainų lygio augimo. Iki grynųjų eurų įvedimo suvokiamoji ir faktinė infliacija skyrėsi nedaug
• ECB duomenimis, prie euro zonos infliacijos tempų padidėjimo 2002 m. pradžioje prisidėjo ir kiti veiksniai: nepalankios oro sąlygos, nulėmusios žemės ūkio produkcijos ir maisto produktų pabrangimą; energijos kainų šuolis. Analizuojamuoju laikotarpiu infliacijos tempai paspartėjo ir euro neįsivedusiose ES šalyse.

Išvados (pamokos Lietuvai)
• Eurostato duomenimis, dėl euro įvedimo kainos euro zonoje išaugo apie 0,1- 0,3 proc. punkto. Priklausomai nuo šalies šis efektas svyravo tarp 0,1 ir 0,5 proc. punkto
• Nepriklausomai nuo euro įvedimo, kainos Lietuvoje augs sparčiau nei euro zonoje, kainų lygių konvergavimosi vienoje ekonominėje erdvėje dėka
• Trumpuoju laikotarpiu gyventojų nuotaikos, “meniu” kaštai ir kainų suapvalinimo efektas gali paskatinti kainų kilimą
• Kainų augimo tempas labai priklausys nuo pasirengimo euro įvedimui ir visuomenės informavimo kampanijos efektyvumo.
• Ilguoju laikotarpiu dėl valiutos keitimo sąnaudų išnykimo bei kainų skaidrumo, euro įvedimas yra švelninantis infliaciją veiksnys (N. Titova „Euro įvedimo privalumai, tūkumai bei padariniai“).
Pasak J. Čičinsko, sklandžiai įsivedę eurą finansų pasaulio akyse užtvirtintume Lietuvos kaip ekonomiškai stabilios ir solidžios valstybės vardą. Kitaip tariant, padarytume tai, ką kitu būdu, per „įvaizdžio“ formavimą, nepasiektume nė su dviem milijardais litų.6. INFLIACIJOS PRIEŽASČIŲ IR PASEKMIŲ VERTINIMAS
6.1. Infliacijos priežasčių analizavimas
Analizuojant literatūrą, mokslinius straipsnius, statistiką, pastebima tendencija, jog infliacija, ypač nedidelė ir kontroliuojama (1 – 3 %), turi teigiamą poveikį, kadangi ji skatina ekonomiką. Tuo tarpu defliacija suvokiama kaip neigiamas reiškinys, kuris slopina ekonomikos aktyvumą, kenkia verslui. Taigi yra stengiamasi palaikyti infliaciją apibrėžtose ribose, kaip teigia ekonomistai, stengtis palaikyti ekonomikos kilimą. Tai minimizuoja rinkos subjektų nuostolius ir maksimizuoja naudą.
• Augančios kainos mažina namų ūkio realiąsias pajamas – taigi geriau pinigus materializuoti ar padėti į banką. Jei pinigai materializuojami, skatinamas vartojimas, plečiasi gamybos apimtys, sumažėja nedarbas.
• Prekių kainos didėja greičiau nei gamybos veiksnių kainos, o tai didina pelną, skatina kurti naujus gamybinius pajėgumus.
Amerikiečių ekonomistas Miltonas Fridmenas tvirtina, kad infliacija visada ir visur – piniginis reiškinys. Pasak jo, infliaciją sukelia per didelis pinigų kiekis.
Dabartinė pinigų sistema nebeturi kriterijaus, leidžiančio nustatyti, koks pinigų kiekis yra perteklinis ir koks būtinas, taip pat šiuolaikinių pinigų spausdinimo neriboja jokios fizinės galimybės ir jų kiekis gali didėti nevaržomai. Pinigų pasiūlą suformuoja valstybinės institucijos (parlamentai, vyriausybės) ir bankų sistema.
Biudžeto deficitas
Ankstesnės vyriausybės vykdė kryptingą infliacinę politiką. t.y. spausdino pinigus finansuojant valstybės biudžeto deficitus, kadangi daugelis valstybių formuoja deficitinius biudžetus. Būna atvejų, kad valstybei yra sunku skolintis šalies viduje ir užsienyje, nes deficiniai biudžetai formuojasi ilgą laiką (yra nedaug finansavimo šaltinių pasirinkimo galimybių, nėra rinkų parduoti vertybinius popierius ir pan.), tada lieka tik viena galimybė – pinigų emisija, kas ir gali sukelti infliaciją. Kaip pavyzdį galima paminėti pinigų infliacinę emisiją TSRS, kuri ypatingai padidino infliacijos tempus Lietuvoje.
Kita vertus, šią problemą būtų galima išspręsti ir valstybei pasipelnyti didinant mokesčius ir taip sumažinti biudžeto deficitą. Žinoma, kad valstybė dėl infliacijos gauna senjoražo ir infliacinio mokesčio pajamas, kurios 1992-1996 m. Europos šalyse sudarė vidutiniškai 0,1-3,3% BVP. Infliacinis mokestis patenka į valstybės biudžetą, jis gali būti laikomas valstybės pajamomis. Taip valstybė gali padidinti savo išlaidas, nedidindama įprastinių mokesčių. Tačiau nereikia pamiršti, kad egzistuoja tam tikras infliacijos tempas, sąlygojantis maksimalias pajamas iš infliacinio mokesčio. Taigi vyriausybė turi išsamiai išanalizuoi esamą situaciją ir galimus padarinius, kad nepatirtų nuostolių.

Tačiau mokesčius yra sunku padidinti (turi būti dauguma parlamente, mokesčių surinkimo problema dėl politinių nesutarimų taipogi svarbi). Pasitaiko ir tokių atvejų, kad didindama socialines išmokas, minimalią algą, biudžetinių darbuotojų atlyginimus, paramos programų finansavimą, vyriausybė išleidžia daugiau pinigų negu surenka iš mokesčių mokėtojų.
Šiuo metu biudžeto deficitas nemažėja (2004 m. jis sudarė 2,6% BVP). Biudžeto deficitas visada yra neigiamas reiškinys, tačiau Vyriausybė jo nemažina esant ekonominiam augimui arba mažina didindama mokesčius. Tai galima vertinti tik kaip rimtą jos atsakomybę už vykdomą ekonominę politiką trūkumą.
Darbo užmokestis
Spartus darbo užmokesčio didėjimas taip pat skatina infliaciją. Jis didėja dėl išaugusios konkurencijos tarp darbuotojų, kurie šiandien gali ieškot darbo ne tik Lietuvoje, bet ir daugelyje Europos šalių. Darbuotojų migracija jau skundžiasi statybos, transporto, siuvimo įmonių vadovai. Vis sunkiau darosi surasti pakankamos kvalifikacijos personalą visai aptarnavimo sferai – joje dažniausiai atlyginimai yra gana kuklūs Šis veiksnys egzistuoja, tačiau vargu ar Lietuvos įmonės, spaudžiamos Europos ir pasaulinės konkurencijos, pajėgs kelti atlyginimus dideliais tempais. Nors analizuojant dabartinę Lietuvos situaciją, galime pastebėti darbo užmokesčio kilimo tendenci.ją.
Šiuo metu pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 4 d. nutarimą Nr. 361:
Dirbantiems įmonėse, įstaigose ir organizacijose, neatsižvelgiant į nuosavybės formą, minimalus valandinis atlygis (MVA) – 3,28 lito ir minimali mėnesinė alga (MMA) – 550 Lt.
Analizuojant ekonomikos teoriją (Makroekonomika. 2001. 425 psl.), galima teigti, kad darbo užmokesčio didėjimas taip pat gali sukelti infliaciją – kaštų infliaciją. Nominalus darbo užmokesčio kilimas gali būti traktuojamas kaip pasiūlos šoko veiksnys, ypač sudarant ilgalaikes sutartis, kadangi numatoma, kad gali būti atnaujintos derybos dėl nominalaus darbo užmokesčio padidinimo. Taigi išankstinis darbo užmokesčio kilimo temp nustatymas veikia kaip gamybos sąnaudų didinimo ir kainų kilimo veiksnys – kainų kilimo tempas kartais gali būti lygus darbo užmokesčio kilimo tempams.
Tačiau atsižvelgiant į Lietuvos situaciją, galima daryti hipotezę – darbo užmokesčio kilimas nepaveiks infliacijos tempų. Neaišku, ar ši hipotezė pasitvirtins, tačiau lėti ir gan nežymūs darbo užmokesčio kilimo tempai neturėtų daryti įtakos kainų kilimui tempams.

Infliacijos lūkesčiai
Nepriklausomai nuo kitų infliacijos priežasčių, infliacijos lūkesčiai aktualūs tada, kai inflacija jau yra įsitvirtinusi. Pagal subjektų lūkesčius skiriamos adaptuotų, prisitaikančiųjų ir racionaliųjų lūkesčių teorijos.
Adaptuotų lūkesčių teorija – subjektai būsimąjį infliacijos lygį prognozuoja, remdamiesi praėjusio laikotarpio lygiu. Taigi infliacija suvokiama kaip inercijos procesas. Tačiau lūkesčiai yra pažangūs tada, kai prisitaikoma prie ankstesnių infliacijos pokyčių (būsimasis infliacijos lygis grindžiamas tikruoju jo praeities kilimo tempu). Kai realus pavyzdys būtų infliacijos inercija Lietuvoje 1993-1998 m. Remiantis I. Vetlov straipsniu ir jame atliktu tyrimu, paaiškėjo, pritaikius S. Edwards teorinį modelį Lietuvos infliacijos kitimui vertinti, kad infliacijos inercija buvo svarbus didelės infliacijos pastovumo veiksnys valiutų valdybos modelio taikymo laikotarpiu. Empirinė analizė taip pat parodė, kad infliacijos inercija išnyko praėjus pusantrų metų, kai buvo įvestas valiutų valdybos modelis.
Racionaliųjų lūkesčių teorija – ūkio subjektai analizuoja ne tik praeitį, bet ir ateitį. Stebima dabartinė šalies ekonominė situacija ir bandoma įvertinti, kokia bus ateityje. Šios teorijos šalininkai teigia, jog nebūtina kiekvienam išmanyti kaip profesionalui ekonomikos sritį, pakanka vertinti ir kaupti informaciją, gautą įvairiais kanalais.
Taigi galima teigti, jog ne visada ir ne visur galima pasikliauti priimtais ekonomikos modeliais. Kartais pakanka tik stebėti aplinką, joje vykstančius pokyčius ir priimti reikiamus ekonominius sprendimus. Nors dauguma žmonių remiasi tikraisiais ekonomikos modeliais, tačiau patirtis parodė, kad kartais stebėjimas yra geriau už visišką pasitikėjimą teorija.6.2. Infliacijos pasekmių vertinimas
Infliacijos pasekmės priklauso nuo dviejų pagrindinių veiksnių:
1. Ar infliacija yra netikėta, ar laukiama?
2. Kokie yra infliacijos tempai?
Didesnės pasekmės tada, kai infliacija yra netikėta, o jos tempai dideli. Būtent šiuo atveju infliacijos negali numatyti, jai pasiruošti, o dideli tempai situaciją dar labiau pablogina sukeldami skaudžias pasekmes.
Remiantis ekonomikos teorija (Makroekonomikos pagrindai. 1997. 50-51 psl.), kainų padidėjimas yra skaudžiausia infliacijos pasekmė. Tačiau reikia atkreipti dėmesį ir į tai, kad ne visų prekių ir paslaugų kainos kyla vienodu tempu ir ne visi patiria vienodus nuostolius dėl infliacijos. Vertinant infliacijos padarinius, pagrindinis aspektas – netikėti infliacijos tempų pokyčiai yra pajamų ir turto tarp įvairių ūkio subjektų perskirstymo veiksnys. Taigi remiantis šiais teiginiais, galima išskirti šias infliacijos pasekmes (Makroekonomika. 2001. 441-442 psl.):
1. Perskirstomos pajamos tarp skolininkų ir skolintojų. Šiuo atveju yra laimėtojų ir pralaimėtojų. Laimi tie, kurie skolinasi pinigus, o pralaimėtojai lieka skolintojai (kreditinės institucijas, obligacijų pirkėjai) – jie gauna palūkanas nuvertėjusiais pinigais. Kadangi infliacija yra netikėta, tai negalima jos tempų įtraukti į nominalią palūkanų normą.
2. Iš netikėtos infliacijos taip pat pasipelno turto (ypač žemės ir kito nekilnojamojo turto) savininkai, kadangi jo kaina kyla. Nusipirkę šį turta pigiau, esant netikėtai infliacijai, jie gali parduoti brangiau. Kaip pavyzdį galima pateikti kylančias butų kainas Lietuvoje.
3. Nukenčia žmonės, kurie gauna fiksuotas pajamas. Tai gali būti pensininkai, gaunantys pastovias pensijas, darbuotojai, gaunantys pastovų atlyginimą. Kadangi prekių bei paslaugų kainos kyla, tai šie žmonės turi apriboti savo poreikius. Taip pat nukenčia ir verslininkai, įsipareigoję ateityje pateikti prekes bei paslaugas už pastovią kainą. Jei kainos kyla, tai kyla ir gamybos bei kiti kaštai, todėl verslininkai patiria nuostolius.
4. Namų ūkio sektoriuje dėl netikėtos infliacijos pastebimas turto perskirstymas tarp vyresnių ir jaunesnių žmonių. Kadangi jauni žmonės gyvenimą pradeda neturėdami santaupų arba turėdami nedaug, santaupos kaupiamos senatvei. Tačiau niekas nepagalvoja, kad atsiradus netikėtai infliacijai gali kaupiamos santaupos nuvertėti. Taigi dėl šios priežasties labiausiai nukenčia vyresnio amžiaus žmonės.
Kitos netikėtos infliacijos pasekmės yra taipogi svarbios. Tai būtų didelės dalies gyventojų realiojo darbo užmokesčio kritimas. Sudarant darbo sutartis, įvertinami numatomi infliacijos tempai, tačiau tai negalioja netikėtai infliacijai. Kai ji viršija lūkesčius, realusis darbo užmokestis mažėja, taip pat sukelia didelius darbo užmokesčio svyravimus laiko atžvilgiu. Tik padidinus nominalų darbo užmokestį, realusis darbo užmokestis yra aukštas. Bet jei vis kyla kainų lygis, nominalusis darbo užmokestis lieka nepakitęs, taigi mažėja realusis darbo užmokestis.
Kitas padarinys – dėl netikėtos infliacijos namų ūkiai ir firmos gali priimti neteisingus sprendimus paklausos ir pasiūlos atžvilgiu. Jei tikimasi mažesnės infliacijos, o pasirodė, kad jos tempai didesni, tai pakyla firmos ne tik vidutinis prekių kainų lygis, bet ir pačios firmos kainos. Tada gali būti padaryta klaidinga išvada, kad padidėjo tos firmos paklausa produkcijai, taigi turi būti didinama ir gamybos apimtis. Jei taip elgtųsi daugelis įmonių, tai būtų nepagrįstai padidinta bendroji pasiūla. Taigi atsirastų pasiūlos perteklius.
Analizuojant infliacijos pasekmes, galima ir blogesnė situacija. Gali ne vien tik atsirasti bendrosios pasiūlos perteklius, bet esant netikėtai infliacijai sumažėti ir realus darbo užmokestis – taigi paklausa sumažėja. Tai labai pakenktų šalies ekonomikai, jos lygis smuktų.
Galimos įvairios infliacijos pasekmių variacijos, tačiau jos neduoda teigiamų rezultatų. Kaip išimtis yra tik paminėti infliacijos laimėtojai, tačiau tuo pačiu yra ir pralaimėtojų.IŠVADOS
Infliacija kaip reiškinys pasireiškia kainų bendru augimu ir piniginių vienetų cirkuliacijoje nuolatiniu gausėjimu. Tai puikiai įrodo Lietuvoje vykstantys infliacijos procesai. Jau pirmaisiais Lietuvos Nepriklausomybės metais buvo užfiksuota rekordinė 1163,0 % hiperinfliacija, atsiradus liberalizavus pagrindinių produktų kainas. Toks infliacinis šuolis bei neigiamos realios palūkanos iš karto numušė gyventojų polinkį taupyti ir praktiškai visos pajamos perėjo į vartojimą. Tačiau griežtos ir pilnavertės pinigų politikos dėka pavyko ryškiai pagerinti pagrindinius makroekonominius rodiklius: 1993 m. infliacija nukrito iki 118,7 %. Nuo tada infliacija tendencingai mažėjo, o 2002 metais pasiekė 1,0 % defliacijos lygį. Defliacijos laikotarpiu kainos krinta, o pinigų vertė kyla ir jie tampa vertingesni. Defliacija reiškia ekonominį smukimą. Tiesa, 2004 m. metinė infliacija Lietuvoje vėl sudarė 2,9 %, nes labiausiai brango transporto paslaugos ir sveikatos priežiūra.

Infliacijos priežastis nustatyti yra labai sudėtinga. Ji priklauso nuo daugelio veiksnių. Pavyzdžiui, 1991 – 1998 metų infliacijos kilimus bei nuosmukius lėmė kainų konvergavimas į pusiausvyrą, energijos kainų staigus augimas, pinigų infliacinė emisija TSRS bei laipsniškas importo didėjimas, kuris sąlygojo mažų vietinių ir didelių užsienio prekių kainų suartėjimą. O pastaraisiais metais Lietuvoje infliaciją labiausiai lemia: maisto produktų brangimas, administraciniai sprendimai, besitęsiantis pasaulinės naftos kainos šuolis.
Infliacija kartais vertinama kaip socialinė nelaimė, nes dėl pinigų perkamosios galios smukimo mažėja realus darbo užmokestis, vadinasi smunka bendrasis gyvenimo lygis. Vyksta intensyvus turto persiskirstymas, kadangi mažėja pajamos iš darbo, vadinasi didėja turto savininko pajamos. Be to, dėl infliacijos pasekmių labiausiai nukenčia asmenys turintys fiksuotas pajamas, o laimi asmenys pasiskolinę nemažas sumas ar turintys nekilnojamąjį turtą.
Infliacija taip pat sukelia ekonomines disproporcijas. Kainos įvairiose šakose kyla nevienodai, todėl kapitalas persilieja iš vienų šakų į kitas. Susiformuoja spekuliacinė prekyba. Kinta gyventojų realiųjų pajamų kiekis t.y. jos auga. Padidėja mokamų mokesčių suma.
Defliacijos laikotarpiu kainos krinta, o pinigų vertė kyla ir jie tampa vertingesni. Defliacija reiškia ekonominį smukimą, tačiau kai kurie ekonomistai defliaciją laiko ir ekonomiką skatinančiu veiksniu. Lietuvos atžvilgiu, defliacija pasireiškė labiausiai – 2002 m. pasiekė 1% lygį.
Euro įvedimas Lietuvoje turės įtakos infliacijai, tačiau daug kas priklauso nuo pasirengimo ir visuomenės informavimo kampanijos efektyvumo.LITERATŪRA
1. Drilingas B., Čiburienė J., Sniečka V. Makroekonomikos pagrindai. Kaunas, „Technologija“, 1997.
2. Ekonomika. 5 tomas.Vilnius, 2000.
3. Inžinerinė ekonomika. 2002. Nr. 5 (31)
4. Jakutis A., Petraškevičius V., Stepanovas A., Šečkutė L., Zaicev S. Ekonomikos teorija. Vilnius, 2005.
5. Lietuvos ekonomikos apžvalga. 2005/ II
6. Martinkus B., Žilinskas V. Pinigai. Vertybiniai popieriai. Bankai. Kaunas, 1996.
7. Makroekonomika. Kaunas, 2003.
8. Pinigų studijos. 2000/3
9. Respublika. 2005 rugsėjo 16 d. 15 psl.
10. Respublika. 2005 gegužės 18 d. 12 psl.
11. Verslo žinios. 2005 sausio 11 d. 5 psl.
12. Verslo žinios. 2005 rugsėjo 9 d. 6 psl.
13. < http://finansai.tripod.com/ekonomika.htm>
14. < http://www.std.lt>

Leave a Comment