filosofija apie seima

KAUNO KOLEGIJOS

VADYBOS IR EKONOMIKOS FAKULTETO

VERSLO VADYBOS KATEDRA

VERSLO VADYBOS STUDIJŲ PROGRAMA

ESĖ

KAS YRA ŠEIMA“

 

Filosofijos savarankiškas darbas

 

Autorė VV 4 gr.

 

Vadovė lekt. Jelena Simonova

 

Kaunas, 2014

KAS YRA ŠEIMA?

Šeima… koks gražus žodis ir kokią didelę reikšmę turintis kiekvieno žmogaus gyvenime.

Dauguma vaikų nuo pat mažens svajoja apie gražią, didelę ir turtingą šeimą.: kokia ji bus, kiek turės vaikų, koks bus žmonos ar vyro vardas, kokioje šalyje ar mieste gyvens. Bet mes net neįsivaizduojam, kokios atsakomybės reikalauja šeima. Dauguma galvoja, kad tai tik žmona, vyras ir keletas vaikų, kurie kartais šeimoje funkcionuoja kaip žaisliukai – pažaidei ir padedi į šalį kada nori ir kur nori. Deja, tai ne paprastas žmonių skaičius ar tiesiog socialinė žmonių grupė. Tai meilė, draugystė, supratingumas, o svarbiausia – atsakomybė ir pagarba tam, su kuo gyvename, kas yra šalia mūsų.

Šeima, ji nepakartojamas dalykas, ji panaši į nedidelį ratą, susidedantį iš artimų žmonių, kuriam žmogui visuomet  būtų saugu, jį išklausytų paguostų, jam padėtų ir jis pats būtų reikalingas kitiems – gali padėti, patarti.

Kiekvienas turime motiną, tėvą, o dažnas net seserų, brolių, bet tik retas tiksliai galėtų pasakyti kas yra šeima, kokį vaidmenį ji atlieka žmogaus, bendruomenės gyvenime. O kodėl?

Atsakymas paprastas – mes labai retai susimąstome apie šeimą, jos vertybes, reikšmę. Mes nesureikšminame šios, duotos mums vertybės, ir kartais net nesuprantame ar net nenorime suprasti, kad kiekvieno šeimos nario vaidmuo yra labai svarbus. Šeimoje santykiai priklauso kiek nuo tėvų, tiek ir nuo vaikų. Tėvų pareiga – išlaikyti šeimą, rūpintis vaikais, t.y. auklėti juos, suteikti meilę ir šilumą. Tėvų pagalba ir parama itin svarbi, nes būtent šeimoje vyksta vaikų socializacija – vaikai mokosi bendrauti, įgyja bendravimo įgūdžių. Taip pat tėvų vaidmuo turi labai didelės įtakos vaikams pasirenkant gyvenimo kelią, formuojantis charakteriui, atsakomybės jausmui.

Mano santykiai su tėvais yra puikūs: visi bendraujame lygiaverčiai (nesiskirstome į vaikų ir suaugusiųjų nuomonę), išklausome vienas kito nuomonę, patariame, bet kartais ir supeikiame, prieiname vieningos teisingos nuomonės spręsdami svarbius šeimos klausimus, nepiršdami savo, nes ji gali būti klaidinga ir gali tik pakenkti mums. Apie savo santykius su tėvais galiu pasakoti daug, bet svarbiausia yra tai, kad Mama – mano geriausia draugė. Su ja galiu pasidalinti visais savo išgyvenimais. Mama visada išklauso, pataria, padeda, o kartais ir supeikia bei subara. Ji visada žino ir supranta ko aš noriu ir padeda man spręsti – ar mano norai yra geri, ar tik dar kokia nors užgaida, kuri gali tik „patuštinti“ šeimos biudžetą ir neduoti nieko gero nei man, nei mano artimiesiems. Mama žino ir supranta kaip ir ką reikia daryti, visuomet randa išeitį iš bet kokios situacijos, nors man ta situacija gali pasirodyti kebliausia ir neišsprendžiama. O kodėl? Kodėl mūsų akyse Mama atrodo lyg tobulybė? Viskas tik todėl, kad ji jau nuėjo ilgą gyvenimo kelią ir labai daug patyrė. Ir tai, kas mums atrodo didžiausias sunkumas – jai jau praeitis. Sakoma, kad vaikai kartoja tėvų klaidas ir dabar tėvai stengiasi mus apsaugoti nuo klaidų. Tačiau mūsų jaunatviškas maksimalizmas kartais kalba kitaip – nenorime suprasti tėvų bei senelių ir sakome, kad jie kišasi į mūsų gyvenimą. Taip tikriausiai bus, kai ir mes auginsime savo vaikus. Tai nesibaigianti žmonių samprotavimo karuselė.

Ne tik tėvai, bet ir vaikai turi pareigų. Jos taip pat yra labai svarbios. Mes turime mylėti, klausyti savo tėvų, juos gerbti, taip pat globoti juos senatvėje. Juk beveik kiekvienoje šeimoje vaikai turi senelius ar jau turėjo, ir matėme kaip mūsų tėvai elgiasi, bendrauja su savo tėvais – matome jų pagarbą, padėką – taip ir mes turime ir turėsime elgtis su jais senatvėje. Tai padėka už auklėjimą, už paramą gyvenime, patirtį ir pasiekimus, laimėjimus ir pralaimėjimus.

Gyvenime viskas yra svarbus: draugai, laisvalaikis, karjera, bet vienintelis ir reikšmingiausias dalykas žmogaus gyvenime buvo ir bus – Šeima. Reikia laikytis Lietuvos Konstitucijos 36 straipsnio, ir tada gyvenimas bus laimingesnis. Šiame straipsnyje ir išdėstytos šeimos normos labai paprastai ir aiškiai. Ne veltui mes mokykloje jau nagrinėjame Konstituciją, Tai dokumentas, kuris mums padės gyvenime laikytis Respublikos gyvenimo normų.

Šeima yra neįkainojama vertybė. Juk tai gimdytojai išleidę tave į pasaulį, o galbūt tai broliai, seserys į kuriuos gali kreiptis, bet kada, kai tau reikia pagalbos. Nežinau to jausmo, ką galėtų reikšti gyventi be šeimos. Bet vaikai gyvenantys vaikų globos namuose šį jausmą žino ir manau nuolatos trokšta, kad tik juos greičiau įsivaikintų mylinti šeima. Bet nevisiems vaikams tikrai pasiseka būti įsivaikintiems. Tėvai palikę savo vaikus vaikų namuose, turbūt visiškai nesupranta ką praranda arba tiesiog tie vaikai jiems visiškai nereikalingi. Tačiau pažiūrėjus iš kitos pusės kiek daug šeimų, kurios taip trokšta tapti tėvais, bet savo vaikų turėti negali..

Apibendrindama galiu, teigti, kad be šeimos ir artimųjų tu esi niekas. Šeima kiekvienam žmogui turėtų būti pati didžiausia vertybė, kuri užimtų svarbiausią dalį gyvenime.