Kas yra filosofija
Kas yra filosofija ir ko ji verta ginčijamas dalykas. Taip mano Karlas Jaspersas. Neretai filosofija laikoma tai, kas surašyta daugybėje knygų ir tai ką profesoriai dėsto universitetuose. Tai žinoma tiesa, bet tik iš dalies. Jeigu taip galvosime, tai mes užsisklęsime savyje. Tokia filosofija bus skirta tiktai elitui. Tikroji filosofijos prasmė yra visiškai kita. Kiekvienas iš mūsų yra kada nors filosofavęs ir filosofija mums nėra naujiena. Kiekvienas iš mūsų susiduria su labai sudėtingai suvokiamais reiškiniais. Žmogus filosofuoti pradeda kai mus supantis, kasdieninis pasaulis praranda savaime suprantamybę. Lygtai neseniai buvo aišku, o dabar kai kurie dalykai tampa abejotini. (Kodėl aš esu aš, o ne kas nors kitas? Ar yra Dievas? Kas yra po mirties? Ar mano veikla priverstinė? Ar aš esu laisvas?). Tai šie ir panašūs klausimai yra pagrindinė filosofijos esmė. Galime apsimesti, kad apskritai panašūs klausimai neegzistuoja, bet ir tada tampa aišku, kad tokius klausimus reikia kelti. Taigi šie klausimai žmogų paliečia kaip likimas. Žmogus nuo savo gimimo yra pasmerktas filosofijai. Filosofija gali būti įvairaus lygio. Galime filosofuoti gerai ar blogai, diferencijuotai ar nediferencijuotai, bet filosofuoti tikrąja prasme pradedame tada, kai įsijungiame į dialogą, kuriame pokalbis jau vyksta tarp dviejų asmenų. Kad galėtume filosofuoti visiškai nereikia žinoti specialiųjų mokslų. Pats filosofavimas kyla iš ikimokslinio pažinimo. Visi filosofai vienu balsu tvirtina, jog filosofavimo pradžia kyla iš kasdienio patyrimo. Mes gyvename, patiriame pasaulyje ir įsivaizduojame, kad jame gerai orientuojamės. Tokiu būdu ikimokslinis patyrimas kartu su moksliniu patyrimu jau sudaro tvirtą filosofavimo pagrindą. Tai mes matome iš mūsų kasdienybės. Kalba čia vaidina lemiamą vaidmenį. Tą kalbą, kurią mes kasdien vartojame, vadiname šnekamąja. Šioje kalboje knibždėte knibžda posakių ir terminų iš specialiųjų mokslų kalbų. Tačiau natūralioji kalba netapo specialiųjų mokslų kalba. Tokiu būdu kasdieninis ikimokslinis patyrimas kartu su šnekamąja kalba sudaro tvirtą filosofavimo pagrindą.
Žodžio „filosofija“ kilmė
Žodis „filosofija“ yra graikiškos kilmės ir reiškia išminties meilę. Šis žodis dar buvo vartojamas prieš Sokratą. Tačiau tiktai Sokratas šiam žodžiui suteikė patvarią reikšmę. Platonas filosofiją apibrėžia kaip grožio, išminties ir tiesos meilę. Platono dėmesio centre buvo išmintingas, doras, sąžiningas žmogus. Tokie žmonės Graikijoje buvo labai gerbiami.
Pradžios problema
Šnekamojoje kalboje, atskleistas patyrimo pasaulis yra vienintelė filosofijos prielaida. Ikimokslinis patyrimas, kuris įveda mus į šį pasaulį neretai praranda savaime suprantamybę. Tam tikru laiku paneigiama įprastumo sąvoka. Jasperso nuomone, tai atsitinka ribinėse situacijose (mirties akivaizdoje, jaučiant kaltės jausmą). Ir iš šios įprastos kasdienybės mums padeda ištrūkti ramybė ir vienatvė. Filosofavimas – tai lyg pabudimas iš pririštumo, prie gyvenimo reikalų. Tradicija mini 2 filosofinio klausimo impulsus:a) nuostabab) abejonė Kaip nustembame kai mus supantis pasaulis, pagrįstas kasdieniu patyrimu, regis, pagrįstas žinojimu, pasirodo esąs paviršutiniškas ir neautentiškas. Sokrato teiginys yra toks: „Filosofavimas prasideda žinojimu, kad nieko nežinai“. Bet nežinojimas siekia žinojimo, kuris yra kitokio pobūdžio, negu patyrimu pagrįstas žinojimas. Ir čia jau iškyla abejonė. Savaime suprantamybės praradimas, patyrimu pagrįstą žinojimą daro abejotiną. Todėl žmogus suabejoja savo žinių tikrumu. Jis siekia naujai pagrįsti žinojimo galimybę, bet tai įmanoma tik tuo atveju, kai žmogus abejoja rimtai ir abejodamas prieina galutines išvadas. Tik taip jis gali įveikti abejonę. Tai nėra paprastas procesas, nes abejonė, kaip pradinis filosofavimo taškas veda į tai, kas neabejotina. Radikalią abejonę gali įveikti tik neabejotinas sąmonės faktas. Tokiu būdu patariama neklaidžioti lauke, reikia sugrįžti į save, nes žmogaus viduje gyvena tiesa.
Filosofijos mokslo objektas ir metodas
Jeigu realieji mokslai turi griežtai apibrėžtą objektą, savo tyrinėjimuose nustatomas metodas, tai su filosofija yra visiškai kitaip. Filosofijos objektą privalo apibrėžti patys filosofai. Filosofai dar ir šiandien tą objektą tikslina, todėl galima kalbėti apie filosofijos beprielaidiškumą.
Filosofija – protu besiremiantis kritinis mokslas apie patirties tikrovės kaip visumos galimybės sąlygas. Filosofija – tai mokslas apie bendruosius gamtos , visuomenės vystymosi ir mąstymo dėsnius. Filosofija – tai žmogaus minties odisėja, mąstymas apie mąstymą.Filosofija ir specialieji mokslai
Paprastai, filosofija ir teologija atskiriamos nuo kitų mokslų ir pastarieji vadinami specialiaisiais mokslais. Juos galima klasifikuoti įvairiai, tačiau svarbiausia pasirinkti labai paprastą ir suprantamą klasifikacijos būdą. Specialieji mokslai skirstomi į:a) realiejib) formalieji Prie realiųjų mokslų priskiriame gamtos, kultūros, dvasios, socialinius ir ūkio veiklos mokslus. Prie formalių priskiriame formaliąją logiką, matematiką ir struktūrų teoriją. Realieji mokslai vystosi pagal 3 požymius:1. realieji mokslai visuomet yra empiriniai, tai reiškia, kad yra tyrinėjama patirtinio pasaulio sritis.2. realieji mokslai visuomet yra tematiškai redukuoti, tai reiškia, kad jų tema yra apribota tam tikru požiūriu. Į kitus požiūrius neatsižvelgiama.3. realieji mokslai visuomet yra metodiškai abstraktūs, tai yra jų tema tik tiek sugriebiama, kiek tai leidžia objektas. Tai, kas nesugriebiama nėra tematizuota ir į tai neatsižvelgiama. Šie mokslai pasiekė stulbinančių laimėjimų. Jais remiasi viso pasaulio pažanga, tačiau filosofijai rūpi, kokios problemos čia kyla ir kaip į jas turi žiūrėti filosofija. Senas metodologinis principas teigia, kad nė vienas mokslas sau pačiam nepateikia nei objekto nei metodo, nes taškas iš kurio nustatomas kiekvieno mokslo objektas ir metodas randasi ikimokslinio kasdieninio pastyrimo srityje. Tokiu būdu tiek filosofija, tiek ir realieji mokslai sudaro tą patį variantą, kuris randasi ikimokslinio patyrimo srityjeFilosofija ir religija
Kai kalbama apie religiją turime omeny daugialypę reiškinių įvairovę. Religijos mokslai skiria įvairius religijos aspektus. Yra kalbama apie primityvias arba gamtos religijas, apie paprastas, išvystytas, kultūrines, tautines, pasaulines ir labai išskiriamas knygines arba apreiškimo religijas. Tai neišmatuojama įvairovė.
Religija – visuomet apibrėžtas, konkretus ir realus santykis tarp žmogaus ir galutinio prasmės pagrindo, t.y. absoliuto, Dievo, šventenybės ir t.t. Tai yra ryšys tarp grindžiamojo ir grindžiančiojo. Religija – viso žmogaus egzistencinis saitas su šiuo prasmės pagrindu, kuris kaip galutinai grindžiantis ir prasmę teigiantis apima būtį apskritai ir atskiras būties sritis. Šis saitas visuomet priklauso nuo to, kaip suprantama žmogaus būtis ir pasaulis. Plačiąja prasme šią sampratą galime traktuoti kaip mokymą. Tad koks santykis tarp filosofijos ir religijos? Karlas Jaspersas pagrindinėmis filosofijos funkcijomis laiko egzistencinį nuskaidrinimą, t.y. savojo „aš“ nuskaidrinimą, orientavimąsi pasaulyje, žmogaus peržengimą dievybės link. Taigi filosofas pakartoja tai, ką nuo seniausių laikų daugelis filosofų laikė filosofijos uždaviniu. Jau Aristotelis mokymą apie sielą, gamtą, Dievą laikė pagrindinėmis filosofijos funkcijomis. Kantas visą pažinimą siejo su sielos, pasaulio ir Dievo idėjomis. Tačiau aišku, kad ir religija atlieka tas pačias pagrindines funkcijas. Todėl klausdami apie skirtumą tarp filosofijos ir religijos, klausiame kaip šias pagrindines funkcijas atlieka filosofija ir kaip religija. Skirtumas. Filosofija save laiko proto mokslu. Jos klausimai apie patirtinės tikrovės visumos galimybės sąlygas kyla iš žmogaus proto pastangų. Todėl filosofija atmeta visus tuos teiginius, kurie negali būti pateikti vien iš grynojo proto pozicijų. Egzistuoja išsivysčiusiose religijose tam tikra mokslinė-sisteminė religinio tikėjimo refleksija. Šią refleksiją mes vadiname teologija. Tačiau jos kaip mokslo pobūdis yra visiškai kitoks negu filosofijos. Teologija panašesnė į specialiuosius mokslus. Bet kodėl teologija nėra toks pat proto mokslas kaip filosofija? Religijos svarbiausias komponentas, kad žmogus per minėtą egzistencinį laikotarpį įsitikina, jog dieviškasis prasmės pagrindas apsireiškia ir tampa patiriamas pats iš savęs ir kad šį vyksmą liudija mitai, tradicijos arba knygos. Kai tik šis prasmės pagrindas pats iš savęs yra problema. Jei prasmės pagrindą traktuosime kaip Dievą, neišmatuojamą paslaptį, tai iš dieviškojo prasmės pagrindo kylantis judesys nėra mūsų proto judesys. Mes negalime jo kontroliuoti, nes čia kalba ne apie protingus ar neprotingus dalykus, o apie tai kas yra aukščiau proto. Todėl teologijai tenka ši viršijančių dalykų prasmė. Žinoma ir teologija yra proto mokslas tam tikra prasme. Ji plėtoja tam tikrą religinį tikėjimą. Tačiau suvokiama, kad judesys, kylantis iš prasmės pagrindo, nėra mūsų proto judesys. Su tuo susijęs dar kitas dalykas. Tikėjimas suvokia save kaip peržengiantis visas galimybes, kurias žmogus turi pats iš savęs. Tad skirtumas tarp filosofijos ir religijos yra aiškus. Kai protu besiremiantis mokslas, filosofija žino judesį iš prasmės pagrindo geriausiu atveju tik kaip ribinę sąvoką. Filosofijos galutinė instancija yra žmogaus protas. Neretai filosofijos ir religijos santykis yra apibrėžiamas kaip žinojimo ir tikėjimo santykis.Gamtos mokslas ir gamtos filosofija
Ginčo esmė tokia, ar nereikėtų gamtą palikti gamtos mokslams? Į tai Vitkenšteinas atsakė teigiamai:1. Gamtos mokslai yra tematiškai redukuoti ir metodiškai abstraktūs. Jie nagrinėja gamtą naudodamiesi visiškai apibrėžto filtro požiūriu. Šis požiūris yra panašus į griežtai nustatyto tankumo rėtį. Kas to tankumo neatitinka, išbyra iš rėčio.2. Gamtos mokslai yra empiriniai. Jie kuria modelius, siekdami dviejų dalykų: kuo paprasčiau paaiškinti tam tikros srities stebėjimus ir įgilinti tos srities prognozes. Koks yra šių modelių santykis su pačia gamta jau nebe gamtos mokslo klausimas. Gamtos mokslas klausia, kaip turime aiškinti fenomenus, kad galėtume prognozuoti? Gamtos filosofija klausia, kas yra gamta ir kas yra natūralioji būtybė, kuri reiškiasi fenomenais. Gamtos mokslo ir gamtos filosofijos kilmė yra ta pati – kasdieninis patyrimas. Gamtos mokslai kuria modelius. Jų vertę pirmiausia lemia tai, kiek jie tinka aiškinti stebėjimus, kad galėtume prognozuoti, o gamtos filosofijai rūpi būtybės. Taigi gamtos mokslas nėra gamtos filosofija. Gamtos mokslai verti susižavėjimo. Mūsų dabartinė civilizacija remiasi įspūdinga jų pažanga, tačiau gamtos mokslai nesiima ir negali vertinti modelių reikšmės žmogaus egzistencijoje, čia jau reikia filosofijos ir mokslo teorijos. Be kritinio filosofinio apmąstymo kyla tikėjimo mokslu ir optimistinio požiūrio į pažangą pavojus.Filosofinė erdvės samprata
Su kokiais sunkumais susiduria mūsų kasdieninės erdvės vaizdinys? Žymiausias XX a. Mokslininkas Einšteinas teigė, kad erdvę mes suvokiame kaip kažką neribotą. Erdvę mes vaizduojamės kaip dėžę, tačiau dėžės esmę sudaranti galimybė talpinti nepriklauso nuo tos dėžės sienų storio. Gal galima šį storį sumažinti iki nulio neprarandant erdvės? Akivaizdu, kad toks artėjimo prie ribos procesas yra visiškai įmanomas. Taigi galime mąstyti erdvę be dėžės kaip savaime esantį daiktą, kuris pasirodo nerealus, kai pamirštama šios sąvokos kilmė. Čia ir slypi daugelis erdvės kasdieninės sampratos neišsprendžiamų dalykų ir pirmoji platesnė tokio erdvės vaizdinio kritika priklauso Aristoteliui. Kokia jo samprotavimų eiga. Erdvės, kaip dėžės, kaip kūnų talpyklos vaizdinys veda į tokį keblumą. Erdvė tampa tįsiu daiktu, taigi kūnu, kuriame yra kiti kūnai. Kūnas yra erdvėje lygiai taip pat kaip skrybėlė dėžėje. Skirtumas lieka neaiškus tarp kūno ir erdvės. Be to atsiranda vaizdinys,kad dėžė, kuri yra ir erdvė ir kūnas vienu metu. Kaip tuomet turime suprasti erdvę. Jos esmė tokia, kad ji negali nei pati būti elementas, nei būti sudaryta iš elementų. Nesvarbu ar tie elementai būtų kūniški ar bekūniai. Mat jie turi dydį, bet neturi masės. Tai kokias daiktų savybes turime paaiškinti erdvės pagalba?
Aristotelis mėgo paaiškinti vietos kategorija. Kūno vieta yra gaubiančio kūno ribos, tad vietą apibrėžia kūnų koekstensyvumas, jų tarpusavio ribojimasis, t.y. turėjimas kažko šalia savęs. Čia riba yra negatyvi sąvoka. Pozityviai tikras yra kūnas, tik jis turi savybes ir tik jis yra tįsus. Taigi vartodamas vietos kategoriją, Aristotelis parodo, kad ir vietos santykis yra dialektinis. Pozityviai tikras yra tiktai kūnas, tačiau kūno apibrėžtis reiškia, kad jis turi kažką šalia savęs. Taigi jis yra apribotas. Bet koks ekstensyvumas yra koekstensyvus. Taigi erdvės sąvoka negatyviai remiasi kūnu. Erdvė yra vietų koekstensyvumas. Erdvė nėra už kūno, nėra dėžė-erdvė-kūnas turįs kokias nors savybes. Kūnas yra kažkas apribota, t.y. jo neįmanoma mąstyti kaip neturinčio nieko šalia savęs. Ir šis kažkas, turintis kažką šalia savęs, yra kūnas erdvėje. Aristotelio nuomone, erdvė visuomet atrodo, kaip daiktas, kuris kažkur yra ir būdamas pats savaime ir turėdamas kažką šalia savęs. Tačiau tokiu samprotavimu yra sunaikinamas tuštumos vaizdinys. Taigi tuštuma turi būti erdvė, iš kurios išimtas daiktas. Erdvė negali sudaryti tuštumos šia prasme, nes tai nei kaip kažkas atskiriama, nei kaip neatskiriama. Mat tuštuma puikiai gali pati nebūdama kūnu būti kūno tįsumu. Kadangi tįsumas būdingas tiktai kūnui, tai tuštuma negali būti tįsi. Tuštuma tarp kūnų taip pat turėtų būti kūnas. Šia prasme Aristotelis kalba apie orą ir eterį, o modernioji fizika apie lauką. Iš to Aristotelis daro išvadą, kad visata gali būti tik koekstensyvių kūnų masė. Ar šis kontinuumas yra baigtinis ar begalinis? Aristotelis šią problemą sprendžia taikydamas visatai materialinį skaičių sekos modelį. Kadangi negali būti aktualiai begalinio skaičiaus, tai koekstensyvių kūnų kontinuumas negali būti begalinis. Tai visata yra baigtinė. Tačiau ar anapus visatos nėra tuščios erdvės? Aristotelis mano, kad ne. Tik kūnas, kuris turi kitą kūną, kaip ribą už savęs, yra erdvėje. Beprasmiška kalbėti apie baigtinės visatos vietą. Ji yra baigtinė, tačiau ribų neturi.