Maksas Vėberis

TURINYS

ĮVADAS…………………………………………………………………………………………………….3TEORINĖ DALIS……………………………………………………………………………………….4I. Formali struktūra…………………………………………………………………………4I.1. Darbo pasidalijimas……………………………………………………………….4I.1.1.Privalumai ir nuostoliai………………………………………………………4 I.2. Valdžios hierarchija. Valdžios tipai………………………………………….6 I.2.1. Tradicinė valdžia………………………………………………………………6 I.2.2. Charizmatinė valdžia…………………………………………………………6 I.2.3. Racionali-įstatyminė valdžia………………………………………………7 I.2.4. Biurokratinė valdžia………………………………………………………….7 I.2.5. Nenumatytos pasekmės……………………………………………………..7 I.3. Taisyklės ir darbo tvarka………………………………………………………….8 I.4. Beasmeniškumas…………………………………………………………………….9 I.4.1.Beasmeniškumo privalumai………………………………………………..9 I.4.2. Beasmeniškumo nuostoliai…………………………………………………9 IŠVADOS…………………………………………………………………………………………………10LITERATŪRA…………………………………………………………………………………………..11

ĮVADAS

Maksas Vėberis (1864 – 1920) buvo vokiečių istorikas ir sociologas, Freiburgo, Heidelbergo, Miuncheno universiteto profesorius. Drauge su H.Rikertu ir V.Diltėjumi sukūrė idealių tipų koncepciją, neigiančią istorijos raidos objektyvų dėsningumą, metodologiškai grindžiančią pliuralizmą, kaip tyrimo metodą, (pvz., feodalizmą, kapitalizmą laikė tik idealios tipizacijos būdais, o ne objektyviai egzistuojančiais visuomenės santykiais). Lemiamu europietiškos kultūros bruožu laikė racionalumą, o kapitalizmą – racionaliausiu ūkininkavimo tipu. Vėberis – religijos sociologijos pradininkas. Daugiausia tyrė visuomenės ūkio veiklos, įvairių socialinių grupių materialinių ir ideologinių interesų ryšį su religine sąmone. Vėberis sukūrė koncepciją apie klasinių skirtumų daugiamatiškumą (santykių su valdžia, socialinio statuso, prestižo skirtumus, religinį ir ideologinį susiskaldymą laikė vienodai reikšmingais kaip ir nevienodumus, sąlygojamus privačios nuosavybės). Svarbiausiu politinio gyvenimo konfliktu laikė politinių partijų kovą su biurokratizmu. Manydamas, kad visos tikslų siekiančios organizacijos, susidedančios iš tūkstančių individų, veikla turi būti rūpestingai kontroliuojama, Maksas Vėberis suformulavo biurokratinio valdymo teoriją. Šios sistemos, dar vadinamos Vėberio biurokratija arba racionalia biurokratija, pagrindiniai bruožai:1. Griežtas darbo pasiskirstymas, kurio paskirtis suformuoti aukštos kvalifikacijos specialistus kiekvienose pareigose.2. Valdymo lygių hierarchija, kai kiekvieną žemesnį lygį kontroliuoja aukštesnis, ir žemesnis yra pavaldus aukštesniam.3. Tarpusavyje susijusių formalių taisyklių ir standartų sistema, kuri užtikrina, kad visi darbuotojai atliktų savo darbą vienodai.4. Oficialūs asmenys atlieka pareigas formalaus nuasmeninimo dvasioje.

5. Priėmimas į darbą griežtai pagal kvalifikacinius reikalavimus ir darbuotojų apsaugojimas nuo savavališkų atleidimų. Biurokratijos koncepcija, suformuluota Makso Vėberio 1900 metais, laikoma viena iš naudingiausių idėjų, kada nors sugalvotų pasaulyje.

TEORINĖ DALIS

I. FORMALI STRUKTŪRA

Vėberis suformulavo klasikinę biurokratijos formalios struktūros analizę. Jo idealiojo tipo apibrėžimas, kuriuo pradedama daugybė studijų, išskyrė keturis pagrindinius bruožus:1. Griežtas darbo pasidalijimas.2. Sudėtinga valdymo hierarchija.3. Aiškios atsakomybės taisyklės ir darbotvarkė.4. Beasmeniškumas.Pabandysime aptarti kiekvieną iš šių bruožų, taip pat jų funkcijų sutrikimo pasekmes.

I.1. DARBO PASIDALIJIMAS

Darbo pasidalijimas reiškia užduočių arba funkcijų pasiskirstymą tarp skirtingų organizacijos padalinių ar pareigų. Užuot leidus kiekvienam darbuotojui pačiam atlikti visas reikalingas užduotis, kad pagamintų produktą arba atliktų patarnavimą, darbas yra išdalijamas tarp skirtingų darbuotojų arba grupių. Asmenims arba grupėms atlikus tam tikras savo užduotis, jų pastangų rezultatai suderinami taip, jog gautusi produktas arba paslauga, atitinkanti įmonės tikslus.

I.1.1. Privalumai ir nuostoliai

Specializacija padeda ekonominiam efektyvumui, keliais atžvilgiais sumažindama produkcijos kainas. Sumažėja darbo užmokestis, kadangi išmokti paprastą darbą reikia mažiau laiko. Daugeliu atvejų pagrindinį darbą atlieka mašinos, tad joms prižiūrėti reikia mažiau dirbančiųjų. Darbas yra padalijamas taip, jog skirtingų užduočių atlikimas reikalauja nevienodos jėgos ir meistriškumo.

1.1.Diagrama Naftos kompanijos organizacijos lentelė

1.1.diagramos apatinė eilutė aiškina naftos kompanijos organizacinę veiklą, kuri susideda iš penkių pagrindinių funkcijų. Kiekvienoje tokioje dalyje yra padaliniai, o kiekviename iš jų gali būti dar daugiau specializuotų darbo grupių. Šios penkios kompanijos dalys tiesiogiai dalyvauja gaminant, transportuojant bei parduodant produktus. Kitos dvi dalys, inspektoriai ir tarnautojai, yra vadinami personalu, kuris atlieka finansines bei darbo funkcijas. Personalas yra technikiniai ir profesionalūs ekspertai, kurie gauna įsakymus bei tiekia rekomendacijas aukštesniems sluoksniams, tačiau tiesiogiai nevadovauja žemesnėms grandims.

Aukštesnėje lentelės vietoje esančios darbo vietos yra mažiau specializuotos, nei esančios žemiau. Kadangi labiau specializuoti darbai paprastai būna monotoniški ir varginantys, darbininkams būna labai sunku ilgai išlaikyti dėmesį. Tai gali turėti neigiamos įtakos pagaminto produkto kokybei. Pirmieji biurokratijos propaguotojai manė, jog specializacija padidins efektyvumą, tačiau efektyvumas dažnai buvo pasiekiamas kokybės sąskaita.

I.2. VALDŽIOS HIERARCHIJA

Darbo pasidalijimas bet kurioje organizacijoje sukuria poreikį koordinuoti veiklą ir palaikyti ryšį. Norėdami užtikrinti, kad organizacija, siekdama savo tikslų, deda pastangas, aukštesnės grandies valdytojai stebi visą suskirstytos veiklos eigą, sprendžia konfliktus ir išvysto naujas veikos kryptis. Vėberio biurokratijos skiriamas bruožas yra hierarchinė struktūra, kurioje į tam tikras pareigas paskiriami žmonės, kurie turi pastovias oficialias pareigas, kurias jie patikimai įvykdė pagal neįasmenintas racionalias taisykles tam tikroje jurisdikcijoje. “Hierarchinės valdžios principas”, rašė Weber, “egzistuoja visose biurokratinėse struktūrose: valstybės ir dvasininkijos struktūrose, taip pat kaip ir didelėse politinių partijų organizacijose, ir privačiose įmonėse”. Jis pabrėžė “biurokratija nesiskiria nepriklausomai nuo to, ar valdžia vadinama “privačia” ar “vieša””. Hierarchija vis tiek yra organizavimo principas, ir šita “hierarchija yra monokratiškai organizuota”. Weberis rašė, jog “hierarchijos ir valdžios priklausomai nuo laipsnio principai reiškia gerai sutvarkytą viršininkų ir pavaldinių sistemą, kurioje aukščiau esantys prižiūri esančius žemiau”.Žmonės, dirbantys skirtinguose šios hierarchinės piramidės lygiuose, mokosi, vertinamas jų išsilavinimas, gauna pareigas, vysto sugebėjimus ir sutinka lojaliai, ištikimai vykdyti pareigas, nepriklausomai nuo savo asmeninių įsitikinimų. Individas prisiima įsipareigojimą sąžiningai vykdyti aukštesnių vadovų nurodymus, kad užsitikrintų saugų egzistavimą. Šis individas nėra lojalus savo vadovui kaip asmeniui, bet vadovo pozicijai: t.y. “modernus lojalumas yra skirtas neasmeniškiems ir funkciniams tikslams”.

Maksas Vėberis išskyrę tris valdžios rūšis: tradicinę, charizmatinę, racionalią – įstatyminę.

I.2.1. Tradicinė valdžia

Tradicinė valdžia remiasi tikėjimu, papročiai ir jų nekinatamumu. Ji egzistuoja tuomet, kai papročiai ir socialinė padėtis paremia vadovo reikalavimą jam paklusti. Paklusnumu pagrįsti santykiai tarp tėvų ir vaikų, tarp dėstytojų ir studentų, tarp kunigų ir parapijiečių remiasi kultūrinėmis tradicijomis.

I.2.2. Charizmatinė valdžia

Charizmatinė valdžia remiasi pavaldinių paklusnumu vadui, turinčiam šventumo savybių arba labai herojiškam. Charizmatiniai vadovai gali kontroliuoti daugelį savo pasiekėjų gyvenimo sričių , ne vien tik tas , kurios susijusios su tam tikra padėtimi, grupe ar organizacija . Jesus ir Chares Manson neapsakomai traukė paskui save, vienas gėriui, o kitas – blogiui.

I.2.3. Racionali – įsatyminė valdžia

Tai yra pagrindinis valdžios tipas formaliose organizacijose. Racionali valdžia todėl, kad priimtieji sprendimai turi daugiau patirties ir žinių už savo pavaldinius, remiasi protu. Įstatyminė valdžia todėl, kad organizacijos taisyklės susiaurina oficialiosios jurisdikcijos ribas. Pavaldiniai pripažįsta individo padėtį organizacijoje, o ne patį individą arba tradicijas. Kiekvienos padėties ir jos valdžios apribojimai yra aiškia apibrėžti bei gerai žinomi ir biurokratiniams vadovams, ir jų pavaldiniams. Jeigu vadovai peržengia ribas, pavaldiniai gali tam priešintis.Tačiau Vėberio idėjos yra idealūs tipai, kurie supaprastina realybę. Šios idėjos pilnai negali būti pritaikytos jokiai situacijai. Bet kokiu atveju, visada yra šiek tiek atsižvelgiama į tradicinius santykius, į vadovo asmenines savybes.

I.2.4. Biurokratinė valdžia

Biurokratinė valdžia pirmiausia vertinama dėl jos kompetencijos ir yra objektyvesnė, sistemingesnė bei labiau apribota netradicinėse organizacijose, t.y. ji yra daugiausia racionali-įstatyminė. Vadovai turi techninį išsilavinimą arba bent žino kaip vadovauti. Jie yra skiriami atsižvelgiant į jų nuopelnus, turi apibrėžtas pareigas, yra atsakingi už tam tikrų užduočių įvykdymą ir turi teisę ilgai dirbti toje įstaigoje. Visi įstaigos tarnautojai, tarp jų ir aukščiausieji vadovai, pripažįsta organizacijos formalių taisyklių ir procedūrų teisėtumą. Į jų pareigas įeina šių taisyklių ir normų laikymasis ir atleidžiami iš darbo dažniausiai tik dėl to, kad nesilaikė darbo tvarkos ir priimtų taisyklių. Prieš priimdamas bet kokį nutarimą, žemesnes pareigas užimantis tarnautojas pirmiausia turi pasitarti su aukštesne, o galbūt net su aukščiausia valdžia, be to turi būtinai atsižvelgti į įstaigoje galiojančias taisykles. Tradiciniai ir patrauklūs vadovai nepatiria tokių apribojimų.

Vėberis į biurokratijos atsiradimą žiūrėjo kaip į valdžios santykių tarp valdančiųjų ir valdomųjų pavirtimą iš tradicinės ir patrauklios valdžios į įstatyminę – racionalią valdžią.

I.2.5. Nenumatytos pasekmės

Valdžios hierarchija remiasi koordinacija bei komunikacija, tačiau ji gali sukelti ir sutrikimus, nenumatytas pasekmes, kurios nutolina įvairiausių tikslų pasiekimą.1. Konfliktas personalo tarpe. Daugelis specialistų daug metų praleido besimokydami, betobulindami savo žinias. Tačiau, įsijungę į valstybinę ar korporacijos biurokratiją, pamatė, jog jų darbas ir žinios yra malšinami vyresnybės, taisyklių, nuostatų. Iš to gali kilti įtampa tarp specialistų, priklausančių personalui, ir vadovų, kuri niekais pavers visus organizacijos siekius. Kuomet tokie konfliktai išeina į viešumą, nukenčia ir organizacijos reputacija. 2. Segmentacija.Valdžia, suteikiama įstaigos darbuotojams, atsakingiems už vieną organizacijos veiklos barą, veda į segmentaciją., interesų paskirstymą tarp organizacijos padalinių, kurių kiekvienas savo funkcijas bei veiklą laiko pačia svarbiausia ir stengiasi tai įteigti viesiems darbuotojams, kad pagerintų savo asmeninę padėtį ir prestižą. Kaip pavyzdys, tai gali būti visų laikų darbininkų ir tarnautojų konfliktas: darbininkai teigia uždirbą organizacijai pinigus, o tarnautojai juos išleidžia neesminiams dalykams. 3. Parkinsono įstatymas. Kadangi padalinių dydis dažnai sąlygoja jų svarbą, lygiai taip pat, kaip pavaldinių skaičius stiprina įstaigos padėtį, ir dirbantys prie konvejerio, ir administracija stengiasi padidinti savo darbuotojų skaičių. Tai gali nuvesti į nereikalingą darbo pasidalijimą, o nauji darbuotojai atlieka darbą vieni už kitus. Teiginys, jog padaugėja darbo todėl, kad būtų užpildytas jam atlikti skirtas laikas, yra populiariai žinomas kaip Parkinsono įstatymas.

I.3. TAISYKLĖS IR DARBO TVARKA

Gera darbo tvarka sumažina organizacijos narių poreikį patiems ką nors spręsti. Kasdieniams veiksmams ir individualiam elgesiui vadovaujama paprasčiausiai taikant taisykles tam tikriems atvejams. Tokios taisyklės apibrėžia ne vien narių santykius su jų užduotimis, bet ir vieno nario santykį su kitais.

Pagrindinė taisyklių ir darbo tvarkos funkcija yra elgesio kontrolė, apdraudžiant jį nuo netikėtumų. Organizacijos mokosi iš savo pačių patyrimo, nuolat registruojamo, ir tokį savo patyrimą išreiškia formaliomis taisyklėmis. Didesnė tikimybė pasiekti organizacijos tikslus yra tuomet, kai elgesys yra iš anksto numatytas, negu darbuotojai patys renkasi iš alternatyvų.Taisyklės taip pat įteisina nuobaudą, kadangi jos įspėja žmones, ko jie turėtų vengti, ir pasako, kas atsitiks, jei nebus jų laikomasi. Ir pagaliau taisyklės nustato tam tikrus minimalius jų vykdymo lygius ir gali sumažinti emocinį dalyvavimą bei potencialų konfliktą tarp bendradarbių, bei viršininkų ir pavaldinių. Kuomet taisyklės yra gerai žinomos, tai leidžia viršininkui teigti, jog jis nesinaudoja valdžia savo nuožiūra, bet verčia vykdyti reikalavimus, keliamus visiems darbuotojams. Tokiu būdu taisyklės palengvina priežiūra ir sumažina įtampa tarp vadovo ir pavaldinio. Taisyklių laikymasis yra ne priemonė pasiekti tam tikrų tikslų, bet tampa savaimine vertybe biurokratinio gyvenimo organizacijoje.

I.4. BEASMENIŠKUMAS

Beasmeniškumas reiškia bendrų standartų taikymą, o ne tokių, kurie yra reikšmingi tam tikriems individams, palaikant tam tikrus ryšius ar atsiduriant tam tikrose situacijose.Tos pačios taisyklės yra vienodai taikomos visiems organizacijos arba jos dalies nariams. Jos yra beasmeniškas viršininko darbo su pavaldiniais pateisinimas. Jeigu tu dirbi giminaičiui, jis turi su tavim elgtis kaip ir su kitais darbuotojais, atliekančiais tą patį darbą.

I.4.1. Beasmeniškumo privalumai

Beasmeniškumas yra gana skaudus, bet jis turi ir privalumų. Kai asmuo turi vertinti objektyviai kitus, lengviau tai padaryti beasmeniškai. Ypatingai svarbus beasmeniškumas yra teisėjams ir kitiems valdžioje esantiems valdininkams. Posakis „įstatymų, o ne žmonių vyriausybė“ atspindi socialinę beasmeniškumo vertę. Beasmeniškumo norma yra laikoma biurokratinės struktūros elementu dėl trijų priežasčių:1) ji nuslopina galimą asmeninį konfliktą, tokį kaip draugo atleidimas iš darbo; 2) apsaugo pavaldinius nuo viršininkų savivaliavimo; 3) padeda išlaikyti atstumą tarp socialinių padėčių taip, kad netgi nesuderinami žmonės galėtų bendradarbiauti atlikdami užduotį.

I.4.2. Beasmeniškumo nuostoliai

Beasmeniškumas atneša žmogiškumo nuostolių. Žmonės vertina taisykles, kurios gina jų teises, tačiau taisyklės gali tapti biurokratizmu ir užmiršti, kad klientas ar darbuotojas yra žmogus. Žmonės, kurie kuria ir taiko taisykles, dažnai yra susirūpinę „sistemos“ ar savo pačių autoriteto išsaugojimu. Kai kuriais atvejais žmonės nusileidžia valdžiai. , net paržengdami žmogiškumą. Kuo abstraktesnė yra auka, tuo labiau beasmeniška tampa situacija ir tuo labiau veikėjas yra linkęs paklusti įstatymui, galinčiam padaryti žalos. Pats didžiausias beasmeniškumo nuostolis yra jausmas, jog esi nežinomas ir bejėgis, pakliuvęs į galingą sistemą, kuriai vadovauja nepažįstama,negailestinga valdžia.

IŠVADOSPaprastai buvo manoma, kad yra tik dvi ūkinės – ekonominės sistemos: kapitalizmas ir komunizmas. Tai netiesa. Grynos kapitalistinės sistemos nei vienoje modernioje valstybėje nėra. Komunistinės sistemos, kurios didysis ramstis buvo Sovietų Sąjunga, jau užklota praeities dulkėmis. Po I-ojo Pasaulinio karo modernus pasaulis priėmė trečiąją sistemą, kuri buvo sukurta Makso Vėberio. Tai buvo vadinamas „gelenkte Wirt-schaft“, – valdomas ūkis. M.Vėberis paneigė Senekos posakį, kurį jis pasakęs nusižudė: „ Žinau, kad demokratinėje sistemoje yra daug melo, daug korupcijos, daug jėgos panaudojimo ir daug laisvės. Žinau, kad geroje diktatūroje beveik nėra melo, nėra korupcijos, nėra jėgos panaudojimo ir daug laisvės. Aš pasirenku laisvę.“Maksas Vėberis pasakė, kad per daug laisvės sunaikina laisvę. Jo ekonominė sistema remiasi principu: Begrenzung – apribojimas, kurį turi nustatyti išrinktoji valdžia – vyriausybė. Čia nustatomas maksimumas ir minimumas, ir tose ribose jūs galite veikti. Šita Makso Vėberio ūkinė sistema po I-ojo Pasaulinio karo sukūrė stiprų, ekonominį gerbūvį Vokietijoje ir ant tokio tvirto ūkinio pagrindo susikūrė nacistinė Vokietija, kuri priėmė Makso Vėberio sistemą ir dėka tos ūkinės sistemos taip ilgai išsilaikė karo metu.

Nugalėtojai, išskyrus Sovietų Sąjungą, tą sistemą perėmė ir ja tebesivadovauja. Žinoma, šio fakto jie niekada nepripažins, nes būtų politiškai nekorektiška sakyti, kad nacistinė Vokietija davė pasauliui ko nors teigiamo. Taigi visos politinės partijos moderniame pasaulyje valstybę valdo Makso Vėberio nukaltu principu – visiškos laisvės negali būti, turi būti nustatytos ribos.

NAUDOTA LITERATŪRA

1. Broom L Sociologija: esminiai tekstai ir pavyzdžiai. Kaunas: Litera Universitatis Vytauti Magni. 19922. Matulionis A.V. Sociologija. Vilnius: Homo Liber. 20013. www.straipsniai.lt 2004 10 17 4. www.cepa.newschool.edu 2004 09 30 5. www.utoledo.edu 2004 10 176. http://www.humanities.mq.edu.au 2004 10 147. http://www.patriotas.lt/1998Nr.1-2-2.htm 2004 10 17