Feminizmas

Manau nesuklysiu sakydama, jog kiekvienam mūsų visada rūpėjo ir rūpės asmenybės esmė. Turiu galvoje vyro ir moters santykius, lytį, giminę – moteriškumą ir vyriškumą. Tačiau šį susidomėjimą dažniausiai užgniauždavo kitos visuomenei rūpimos socialinės problemos. Gaila, kad buvo pamirštama, kad kaip tik tos socialinės problemos, istorija, kultūra ir mūsų sąmonė ir kuria konkrečias tam tikros lyties asmenybes. Šiuo atžvilgiu, lyčių istorija yra vienas problematiškiausių ir kone daugiausia klausimų kelianti problema visoj žmonijos istorijoj.
Taigi mano darbas ir yra susijęs su šios problemos apžvelgimu, konkrečiau, feeminizmo, kaip judėjimo, augimu prancūzų fiolosofijoje.
Lyčių drama prasidėjo tada, kai vyriškoji lytis pernelyg įtikėjo savo vertybių tobulumu, kai vyriškumo matas užgožė visas visuomenės kategorijas, o moteris savo veiklą tegalėjo realizuoti uždaroje šeimos erdvėje, kai tapo absoliučiai priklausoma nuo vyro.
XIX. – Xxa. Atvira lyčių kova išaugo į feminizmo judėjimą, kurio pagrindinis tikslas buvo parodyti, jog lyčių skirtumą ir socialinį vaidmenį visuomenėje lėmė ne tik gamta, bet ir pačių žmonių sukurta visuomenės struktūra, religija, filosofija ir mokslas. Šis moterų judėjimas siekė parodyti, jog toks lyyčių pasiskirstymas visuomenėje ir perdėta vyro valdžia yra visiškai nepagrįsti, todėl pasmerkia moterį teisinei, politinei, socialinei, moralinei ir psichologinei nelygybei.
Du amžius trukusi lyčių kovą baigėsi moterų laimėjimais. Moterų emancipacijos veikla tapo moterų judėjmo istorija, ji subrandino feminizmo teorijas filosofijoje, sociologijoje, is

storijoje, psichologijoje, politiniuose moksluose, mene ir literatūroje. Susikūrė nacionalinės amerikiečių, anglių, prancūzių, vokiečių, skandinavių, olandžių feminizmo mokyklos. Ėmė formuotis postkolonijinių ir postkomunistinių šalių feminizmo pakraipos.
Feminizmo teoretikės grąžina istorijai moters patirtį, atskleidžia moters prigimtį, pasaulėjautą, vertybių sistemas. Jos griauna vyriškoje kultūroje įsigalėjusius lyčių mitus, vyro ir moters stereotipus, ilgaamžes tradicijas, psmerkusias moterį pasyvumui bei ribotai egzistencijai.
XIX. – XXa. feminizmo šalininkės visiškai sukritikavo biologinio determinizmo, biheiviorizmo, pozytivizmo, psichoanalitinės filosofijos teorijas, teigiančias susitaikymą su faktų pasauliu, nekintama realybe, žmogaus prigimties ribotumu.
XXa. antrosios pusės feministėm išsakyti naujas mintis apie lytį, giminę, klasę, šeimą, moters tapatumą, padėjo tokios idėjos, kaip struktūralizmo, neofroidizmo, hermeneutikos, dekonstruktyvizmo.
Taig su XXa. prasidėjusi feminizmo epogėja pradeda išsamią lyties ir giminės diskusiją. Vakarų ir Rytų visuomenės pamažu ima suprasti, kad tradicinė lyčių samprata riiboja asmenybės raidą. Prienama išvados, kad tradiciniai medicinos ir teisės mokslai bei praktika, religija ir moralė neatspindi pakitusios šiuolaikinės pasaulio tikrovės. Šiuolaikiniai moksliniai lyties tyrinėjimai pakeitė žmogaus lyties ir individo tapatumo sampratą, lyčių politiką visuomenėje, paskatino naujai pažvelgti į žmonijos socialinę ir lyties istoriją.
Toliau norėčiau aptarti vieną svarbiausių ir pamatinių klausimų feminizmo teorijoje – tai moters identiteto klausimas.
Visų pirma pati identifikacija yra judėjimas, subjekto tapsmo procesas ir kartu santykis. Identifikuotis – tai būti aktyviai įtrauktam į procesą, kurį materialiai įtvirtina specifinės veiklos sritys – tekstų, di
iskurso produkcijos ir elgsenos.
Ankstesniuose feminizmo tekstuose dažnai buvo teigiama, jog moterys turėtų ieškoti visoms bendro identiteto, tačiau šiandien akademinėse feministinėse studijose drąsiai tvirtinama, kad feminizmo teorija neturi remtis fundamentaliųjų atributų, sudarančių „ moteriškumą “, deskripcijomis. Jomis neįmanoma aprašyti moterų pasaulį, kuris yra marginalizuojamas, iškreiptai reprezentuojamas įvairiose maskuliniškai orientuotuose srityse.
Vienas svarbesnių bruožų, charakterizuojančių poststrūktūralistinę feminizmo teoriją, yra jos ekscentrizmas – t.y. vengimas įvairaus pobūdžio centralizmo, vienų kalbėjimo būdų hegemoninio domonavimo kitiems, unifikuotų kalbančiojo subjekto reprezentacijų. Taigi būtent dėl to reikėjo reformuoti pačią diskurso kalbą,sukurti tokią lingvistinę terpę, nurodančią moteriškumą, „ įvesti “ naują simbolinę tvarka, galinčią jas adekvačiai reprezentuoti. Šį projektą įgyvendinti ėmėsi „ lyčių skirtumo “ judėjimo teorijos atstovės. Šio judjimo konceptualinius pagrindus padėjo lingvistika, litratūros studijos, semiotika, filosofija ir psichoanalizės subjekto teorijos. Jų pažiūras veikia dvi stiprios intelektualinės kryptys – J.Derrida dekonstrukcija ir J.Lacano psichoanalizė. Šių autorių idėjos apie diskurso produkciją ir struktūrą, kalbą, Kitybę, lyčių skirtumą, moteriškumą ir marginališkumą, taip pat pasąmonės troškimus buvo adaptuotos ir kitų autorių, tokių kaip H.Cixous, L.Irigaray, L.Kristevos bei daugelio kitų tekstuose, jos buvo aptariamos kritiškai ir taikomos specifiškesnei feminizmo problematikai. Šių minėtų autorių idėjos yra ypač svarbios kalbant apie identiteto kilmę ir „ motriško rašymo “ koncepciją.
Dar viena svarbių feministinės teorijos problemų „ Skirtingumas “. Pradinė liberalioji moterų judėjimo srovė stengėsi žutbūt pagrįsti moters – vyro sk
kirtumų nebuvimą arba jų mažareikšmiškumą ir kėlė „ belytės “ žmogiškosios būtybės lygybės klausimą, o vėliau „ skirtumas “ įgavo nevienareikšmę, prieštaringą prasmę. Fundamentalios šito pokyčio pasekmės pripažįstamos tiek tiesiogiai jas nurodant, tiek netiesiogiai – pavyzdžiui, J.Evans „ skirtingumo problemą “ pasirinko kaip antrosios feminizmo kartos teorijos struktūravimo pagrindą. Vadinamasis prancūzų postmodernistinis feminizmas labiausiai susijęs su dviem skirtumo interpretavimo būdais – radikalaus moters skirtingumo nuo vyro programavimu ir, kita vertus, pačių moterų skirtingumo, skatinančio individualizmą, teigimu.
Viena žymiausių lingvisčių J. Kristeva „ skirtingumą “ sieja tiek su politikos, tiek su lyčių skirtumo problema, tiek su nuoseklia jos atšaka – „ moterų rašymo “ klausimu. Autorė tegia, kad nėra nieko, kas turėtų teigti, jog egzistuoja specifiškas moterų rašymas. Rašymas neatsižvelgia į lytį, tiek biologine, tiek giminės prasme.
J.Kristeva savotiškai sieja „ skirtingumo “ problemą su laikiškumo analize. Ji apžvelgia vieną iš vadinamojo „ postmodernaus feminizmo “ leitmotyvų – „moters “ termino kritinę analizę. Taigi ji teigia, kad nepaisant visų aktyvistinių tikslų, sąvoka „ moteris “ šiuolaikinėje ideologijoje turi neigiamų padarinių – niveliuoja įvairių funkcijų ir struktūrų, funkcionuojančių už šio žodžio ribų, skirtumus. J.Kristeva sako : „ Ko gero, laikas pabrėžia moteriškų išraiškų ir užsiėmimų įvairovę taip, kad iš šių skirtumų sankirtos gali išaugti tikslesnis, mažiau komerciškas, teisingesnis, tikras, fundamentalus dviejų lyčių skirtumas“.
J.Kristeva visiškai atsiriboja grįsti kalbą biologija. Ji sako, kad bet koks kalbantis subjektas yra „ ir semiotinis, ir si
imbolinis “ , iš to išplaukia, kad visi individai išlaiko ryšį, kad ir kokia galinga, simbolinė kalba negali visiškai kontroliuoti ritmiškos semiotinės pulsacijos, todėl tariamoji „ moteriška “ kalba yra ne ‚moteriškos įsivaizduojamybės“ , o bendras abiem lytims semiotinės choros maitinama kalba, jis pakliūva į diskurso pinkles, kuris paklūsta įstatymui. J.Kristeva teigia, kad moteriškumo išreikšti nereikia, nes „ moteris, kaip tokia neegzistuoja “ – moteris yra tik politiškai, o ne filosofiškai tinkama kategorija. Turėtume vartoti „ mes esame moterys “ kaip mūsų reikalavimų siekį. Gylesniu lygmeniu moteris negali „ būti “.

Leave a Comment