Kostas Ostraukas
“Raudonkepuraitė: tema ir variacijos“
Analizė ir interpretacija
Kostas Ostrauskas “Raudonkepuraitė: tema ir variacijos“//K.O. dramos 6 dešimt. Liet.dramaturgijai atvėrė iki tol dar nepažintą, o vėliau kone nepratęstą, absurdo teatro tematiką ir draminę raišką. Labiausiai kritikai vertina K.O. novatoriškumą, skeptiškumą,laisvą ironizavimą, pabrėždami, kad K.O. nėra „tezinis“, „programinis“ rašytojas. Anot J. Blekaičio, „jis jokių išvadų nesiprašo. Moralinių direktyvų neteikia. Socialinių, filosofinių darnių sistemų nekuria“.Jo temos – žmogaus nežmoniškumas žmogui, akistata su senatve ir mirtimi, žmogus savo aistrų ir pasąmoninių srovių sūkury, cinizmo pergalė prieš idealizmą, amžina ko
ova tarp lyčių, kurioje vyrai, stokodami moterims būdingo elan vital (gyvenimo jėga) , aiškiai lieka nuskriausta silpnoji lytis. Savo mažos apimties dramose K.O. sugeba keliais sakiniais išreikšti heterogenišką pasaulį, kurį suprasti ir interpretuoti nėra lengva – čia nerasime jokių atsakymų į klausimus kelioms universalioms problemoms. Jo dramos – tai sunkiai įmenamos mįslės. K.O. dramose labai daug citatų iš kitų literatūrinių kūrinių ar istorijos knygų – tai l. Būdingas dramų bruožas – intertekstualumas. L. Dažnai K.O. jau žinomus personažus perkelia naujam gyvenimui, peržvelgdamas ir parodydamas juos nauju ra
akursu. Būdingiausios ypatybės: žaismas, ironija, fragmentiška ir bereikšmė tikrovė. Visi šie bruožai atsispindi ir analizei pasirinktoje dramoje „Raudonkepuraitė. Tema ir variacijos“. Šiuo atveju transponuojama gerai žinoma pasaka „Raudonkepuraitė“. Pradžioje sutrumpinant pateikiama tikra pasaka apie Raudonkepuraitę, tačiau ir čia, autoriaus remarkose, ja
Struktūriškai dramą būtų galima suskirstyti į tikrąją pasaką ir 6 jos variantus. Parodomos 6 situacijos kaip pasaka galėtų keistis, kurias pristato visi pasakos veikėjai: mama, Raud., senelė,ir K.O. įvestas papildomas veikėjas – tėvas, pristatytas taip: „ nebuvau, o dabar esu. Ir visai gerai jaučiuosi“. 1 situacija: „Kai vilkas nežino, kad senelė žino“. Čia tarsi pagrindinį vaidmenį atlieka skliausteliuose parašyti žodžiai – taip išryškėja vienas esminių K.O. dramų struktūrinių principų – paradoksiška situacija: senelė išsitraukia iš po lovos šautuvą ir priremia vilką, bet čia įsikiša tėvas ir taria“ gal ir taip, o gal ir ne visai taip“ ir parodo už


Pastoviai primenama, kad pasakoj viskas galima, kuria absurdišką situaciją: veikėjai patys pradeda spręsti, kas geriau ir įdomiau. Autorius ir šioje dramoje atsisako motyvuoto charakterio bei įprastinės fabulinės raiškos: didžiausias krūvis sutelkiamas dr