Kostas Ostraukas
“Raudonkepuraitė: tema ir variacijos“
Analizė ir interpretacija
Kostas Ostrauskas “Raudonkepuraitė: tema ir variacijos“//K.O. dramos 6 dešimt. Liet.dramaturgijai atvėrė iki tol dar nepažintą, o vėliau kone nepratęstą, absurdo teatro tematiką ir draminę raišką. Labiausiai kritikai vertina K.O. novatoriškumą, skeptiškumą,laisvą ironizavimą, pabrėždami, kad K.O. nėra „tezinis“, „programinis“ rašytojas. Anot J. Blekaičio, „jis jokių išvadų nesiprašo. Moralinių direktyvų neteikia. Socialinių, filosofinių darnių sistemų nekuria“.Jo temos – žmogaus nežmoniškumas žmogui, akistata su senatve ir mirtimi, žmogus savo aistrų ir pasąmoninių srovių sūkury, cinizmo pergalė prieš idealizmą, amžina kova tarp lyčių, kurioje vyrai, stokodami moterims būdingo elan vital (gyvenimo jėga) , aiškiai lieka nuskriausta silpnoji lytis. Savo mažos apimties dramose K.O. sugeba keliais sakiniais išreikšti heterogenišką pasaulį, kurį suprasti ir interpretuoti nėra lengva – čia nerasime jokių atsakymų į klausimus kelioms universalioms problemoms. Jo dramos – tai sunkiai įmenamos mįslės. K.O. dramose labai daug citatų iš kitų literatūrinių kūrinių ar istorijos knygų – tai l. Būdingas dramų bruožas – intertekstualumas. L. Dažnai K.O. jau žinomus personažus perkelia naujam gyvenimui, peržvelgdamas ir parodydamas juos nauju rakursu. Būdingiausios ypatybės: žaismas, ironija, fragmentiška ir bereikšmė tikrovė. Visi šie bruožai atsispindi ir analizei pasirinktoje dramoje „Raudonkepuraitė. Tema ir variacijos“. Šiuo atveju transponuojama gerai žinoma pasaka „Raudonkepuraitė“. Pradžioje sutrumpinant pateikiama tikra pasaka apie Raudonkepuraitę, tačiau ir čia, autoriaus remarkose, jaučiame norą savaip charakterizuoti pasaką:“ vilkas juokiasi iš pačių vidurių“, „ palenda po pataliukais“, suėda – bestija- Raudonkepuraitę“. Jau čia matome humoro elementą, žaidimą žodžiais. Po tikrosios pasakos atpasakojimo prasideda žaidimas su tekstu.
Struktūriškai dramą būtų galima suskirstyti į tikrąją pasaką ir 6 jos variantus. Parodomos 6 situacijos kaip pasaka galėtų keistis, kurias pristato visi pasakos veikėjai: mama, Raud., senelė,ir K.O. įvestas papildomas veikėjas – tėvas, pristatytas taip: „ nebuvau, o dabar esu. Ir visai gerai jaučiuosi“. 1 situacija: „Kai vilkas nežino, kad senelė žino“. Čia tarsi pagrindinį vaidmenį atlieka skliausteliuose parašyti žodžiai – taip išryškėja vienas esminių K.O. dramų struktūrinių principų – paradoksiška situacija: senelė išsitraukia iš po lovos šautuvą ir priremia vilką, bet čia įsikiša tėvas ir taria“ gal ir taip, o gal ir ne visai taip“ ir parodo užrašą „Kai senelė nežino, kad vilkas žino“. Čia galima įžvelgti anytos ir žento situacijos parodiją: tėvas senelei nematant paima šautuvą ir šiai jo neradus, vilkas ją suėda“. Tėvą bando gėdinti ir mama ir Raudonkepuraitė., parodydama 3 užrašą „Kai Raudonkepuraitė Žino, kad vilkas nežino.“: čia viskas vyksta sudėtingiau ir komplikuočiau, nes tarsi dar turėtų būti parodomas vilko „scenarijus“, bet vilkas jį sviedžia šalin ir padaro viską be to. Likusios situacijos dar ilgesnės ir sudėtingesnės, o tuo pačiu ir absurdiškesnės, o pati paskutinioji – „kai visi žino, kad kiekvienas žino arba visi viską žino ir nieko nežino“ – pasiekia universalų lygmenį: iš pasakos pereinama į pasaulį. Šią situaciją galbūt galėtume sieti su dramaturgo bandymu Lietuvos, o gal ir visos žmonijos būties esmę: „ nėra nieko žinomo, nes visi nieko nežino“.//Trumpai aptarus dramą matyti, jog čia neapsiribojama pasako tematika, o situacijos parodo naujas pasakos ir jos realijų tapsmo galimybes. Jaučiamas tėvo ir vilko „bendradarbiavimas“, tai galėtų išreikšti amžinai egzistuojantį vyrų – moterų santykių keblumus. Įdomiai transformuojami patys veikėjai. Raudonkepuraitė čia pasmaugia vilką, čia šoka kartu su juo, vilkas čia tik gyvuliškas elgesys, čia prakalba prancūziškai ir pradeda filosofuoti. Visos situacijos galų gale viską sumaišo, ir veikėjai nori viską baigti.//Tai kuria jau nebe pasakos įspūdį, o labiau realaus gyvenimo. Visoje dramoje jaučiama metafikcija – pabrėžiama, kad kiekviena situacija sugalvota. Tai prisideda prie džiugios dramos naikinimo nuotaikos. Kalba dramoje taip pat lyg „eina“ dviem lygmenim“: pasakos kalba ir pagal situaciją atsirandanti veikėjų kalba, dažnai sukelianti jumorą. Tai vienas pagrindinių postmodernistų bruožų – senus, visiems žinomos istorijos pasakojimas naujai. Kiekviena situacija primena anekdotą – alegoriją.
Pastoviai primenama, kad pasakoj viskas galima, kuria absurdišką situaciją: veikėjai patys pradeda spręsti, kas geriau ir įdomiau. Autorius ir šioje dramoje atsisako motyvuoto charakterio bei įprastinės fabulinės raiškos: didžiausias krūvis sutelkiamas dramos pabaigoje, dažnai jai suteikiant universalų, bendražmogišką lygmenį, bet paliekant keletą esminių klaustukų. Taip ir čia – pateikdamas keletą atomazgos variantų, autorius ir pačią perskaitymo galimybę paverčia absurdo šaltiniu. K.O. išplėšia iš konteksto literatūrinius pasakos herojus ir mąstymo stereotipus apie juos. Kelių skirtingų situacijų pagalba sulydoma vientisa draminė struktūra. Dramos gyvybę palaiko personažų mimikos ir požiūriai. Išnykusios vertybės, kuriomis visi vadovautųsi: net Raudonkepuraitė dramos pabaigoje užsideda geltoną kepuraitę.