FAŠIZMAS EUROPOJE
Didžiosios krizės poveikis fašizmo atsiradimui.
Pablogėjo žmonių ekonominės gyvenimo sąlygos, o kadangi fašistai siūlė populistines idėjas, tai žmonės jais tikėjo ir balsavo. Jie norėjo pokyčių, nes buvo nusivylę. Kaip tik didžioji krizė Hitlerį padarė potencialiu ir tikru šalies šeimininku. Tačiau net ši krizė nebūtų davusi fašizmui nei tos jėgos, nei įtakos, jei ji nebūtų tokį judėjimą atvedusi į valdžią Vokietijoje. Didžiausias nacizmo laimėjimas buvo tas, kad jis likvidavo didžiąją krizę daug efektyviau negu kuri kita vyriausybė.Fašistai įtakingų monopolijų remiami, ekonominės krizės sąlygomis, jie 1933 laimėjo valdžią.
Fašizmo atsiradimo prielaidos.
Radikalių dešiniųjų iškilimas po Pirmojo Pasaulinio karo, be abejo, buvo atsakas į pavojų, kurį kėlė socialinė revoliucija ir darbininkų klasės valdžia apskritai, o Spalio revoliucija bei leninizmas – konkrečiai. Teiginį reikia papildyti dviem išlygom. Pirma, nepakankamai įvertinamas Pirmojo pasaulinio karo poveikis svarbiam daugiausia iš viduriniųjų ir žemesnių klasių kilusių nacionalistiškai nusiteikusių kareivių ir jaunų žmonių sluoksniui. Vadinamiesiems frontininkams lemta suvaidinti svarbiausią vaidmenį radikalių dešiniųjų judėjimų mitologijoje ir sudaryti esminę pirmų ultranacionalistinių stiprios rankos dalinių grupę. Pirmasis pasaulinis karas – tai pasaulio gyvulinimo mašina, ir tokie žmonės džiūgavo galėdami išlieti paslėptą savo gyvuliškumą. Antra išlyga yra ta, kad atsakomasis dešiniųjų smūgis skirtas ne bolševizmui, o visiems judėjimams, ypač organizuotai darbininkų klasei, kuri grasino esamai visuomenės tvarkai ar kurią galima apkaltinti jos griovimu. Tą grėsmę kėlė ne socialistinės darbininkų partijos, kurių vadovai buvo nuosaikūs, bet staigus darbininkų klasės galios, pasitikėjimo savimi ir radikalizmo didėjimas, senosioms socialistų partijoms suteikęs naujos politinės jėgos ir faktiškai jas padaręs būtinais liberalių valstybių ramsčiais. Reikia pasakyti kodėl atsakomasis dešiniųjų smūgis po Pirmojo pasaulinio karo didžiausių pergalių pasiekė fašizmo pavidalu. Ekstremistiniai ultradešiniųjų judėjimai gyvavo ir iki 1914 metų. Jie idealizavo karą ir smurtą, buvo isteriškai nacionalistiniai, netolerantiški ir ksenofobiški, linkę į „stiprios rankos“ politiką, aistringai antiliberalūs, antidemokratiški, antisocialistiniai ir antiracionalūs, svajojo apie kraują ir purvą, apie grįžimą prie vertybių, kurios modernumui darytų ardomąjį poveikį. Tie judėjimai turėjo tam tikros politinės įtakos tarp dešiniųjų ir kai kuriuose intelektualų sluoksniuose, bet niekur jie nedominavo ir nieko nekontroliavo.
Geriausias sąlygas beprotiškų ultradešiniųjų triumfui turėjo senos valstybės, kurių valdymo mechanizmai jau nepajėgė veikti, kuriose gyveno daugybė nusivylusių, dezorientuotų ir nepatenkintų piliečių, nebežinančių, kuo pasitikėti, kuriose veikė stiprūs socialistiniai judėjimai, kurie galėjo, ar bent atrodė, kad jie gali sukelti socialinę revoliuciją, nors faktiškai ir nepajėgė to padaryti, ir tose šalyse, kur nacionalinio nepasitenkinimo judėjimas nekreiptas prieš 1918-1920 metų taikos sutartis. Tokios tad buvo sąlygos, kuriomis bejėgiškos senos valdančios viršūnės ketino prašyti pagalbos iš ultraradikalų, o tą padarė Italijos liberalai, kreipęsi į Musolinio fašistus 1920-1922, o Vokietijos konservatoriai – į Hitlerio nacionalsocialistus 1932-1933 metais. Kartu tos sąlygos radikalių dešiniųjų judėjimus pavertė galingomis organizuotomis, kartais net uniformuotomis paramilitarinėmis jėgomis arba kaip Vokietijoje didžiosios krizės metu gausiomis rinkėjų armijomis. Abiem atvejais fašizmas atėjo į valdžią dėl nuolaidaus seno režimo ar net (kaip Italijoje) jo iniciatyva, kitaip sakant, „konstituciniu“ būdu.Pagrindinės idėjos
Svarbiausios klasikinio fašizmo idėjos: karinė ekspansija, rasinė nelygybė, klasių harmonija (tautos bendrijos ir korporatyvizmo teorija), vadų aukštinimas, valstybės visavaldystė (totalinės valstybės teorija). Fašizmui būdingas nacionalizmas, antikomunizmas, antiliberalizmas ir kiti elementai, būdingi nefašistams dešiniesiems. Pagrindinis skirtumas buvo tas, kad fašizmas gyvavo mobilizuodamas mases iš apačios.
Itališkojo fašizmo ir vokiškojo nacionalsocializmo panašumai ir skirtumai.
Pirmąja fašistinę organizaciją iš buvusių frontininkų 1919 03 23 Italijoje įkūrė Musolinis. Tai buvo pusiau karinė nacionalistinė draugovė, davusi pradžią 1921 įkurtai Nacionalinei fašistų partijai. 1922 Italijos fašistai paėmė valdžią ir iki 1926 metų likvidavo visu demokratiniu institutus, įvedė šalyje fašistinį oligarchijos viešpatavimą, trukusį iki 1943. Vokietijoje 1919 susikūrė fašistinė Nacionalsocialistų partija. Jo lyderiu tapo Hitleris. Vokiečių fašistai kurstė revanšizmą, šovinizmą, antisemitizmą. Nors Vokietijoje fašizmas atsirado panašiomis istorinėmis aplinkybėmis ir beveik tuo pačiu metu, kaip Italijoje, tačiau jo kelias į valdžią buvo ilgesnis. Italijos buržuazinės demokratijos sunaikinimo ir neaprėžtos fašistinės diktatūros įtvirtinimo procesas užsitęsė keletą metų; Vokietijoje fašistai tai įgyvendino per vienerius metus.
Italijoje fašistai kūrė ginkluotus būrius, skleidė socialinę demagogiją (valstiečiams žadėjo žemės, darbininkams 8 h darbo dieną). Musolinio vyriausybė 1922-1924 suteikė daug lengvatų stambiajai buržuazijai (paleista sutarčių kariniams pristatymams tikrinti komisija, sumažintas atlyginimas darbo žmonėms). Suimti Italijos komunistų partijos aktyvistai. Ypatingaisiais įstatymais įvestas totalitarinis režimas; uždraustos visos politinės partijos (išskyrus fašistų) ir organizacijos, demokratinė spauda, įvesta mirties bausmė. Italų fašizmas buvo ir ilgą laiką liko anomalus tarp radikalių dešiniųjų judėjimų ta prasme, kad jis toleravo ir gal net šiek tiek simpatizavo meniniam avangardui – modernizmui, taip pat visiškai nesidomėjo antisemitiniu rasizmu iki tol, kol Musolinis solidarizavosi su Vokietija 1938 metais. Vokietijoje nacionalsocialistų partija organizavo darbininkų judėjimo slopinimą. Ideologijai būdinga antikomunizmas, šovinizmas (kitų partijų draudimas), rasizmas, revanšizmas; skatindama revanšizmą, partija naudojosi vokiečių nepasitenkinimu 1919 Versalio taikos sąlygomis. Kad patrauktų daugiau žmonių, nacionalsocialistai 1920 programoje buvo demagogiškai pažadėję padaryti agrarinę reformą, nacionalizuoti trestus. Likvidavo Vokietijoje buržuazinę demokratiją, sukūrė fašistinę diktatūrą.Fašistinio judėjimo socialinė bazė.
Tie nauji radikalių dešiniųjų judėjimai, vadovaudamiesi tomis senomis, tik iš pagrindų pertvarkytomis netolerancijos tradicijomis, visų pirma rėmėsi žemesnėmis ir vidurinėmis Europos gyventojų grupėmis. Fašizmo kilimo laikotarpiu vidurinieji ir žemesnieji sluoksniai buvo tokių judėjimų atrama. Po to kai fašistinės vyriausybės, remiamos visuomenės, įsitvirtindavo, kaip Italijoje ir Vokietijoje, daug daugiau darbininkų, anksčiau buvusių socialistais ir komunistais, nei kairieji norėtų pripažinti, solidarizavosi su naujais režimais. Fašistiniams judėjimas sunkiai sekėsi pritraukti tikrai tradicinius kaimo visuomenės atstovus, o kadangi jie aršiai priešinosi ideologijoms ir partijoms, tapatinančioms save su organizuotomis darbininkų klasėmis, tai suprantama, kad pagrindinai jų rikėjai buvo vidurinieji visuomenės sluoksniai: studentai, buvę karininkai. Karininkai ir sudarė tą visuomenės dalį, kuri greičiausiai atsiliepė į fašistų kvietimą veikti. Apibendrinant galima sakyti, jog radikalių dešiniųjų patrauklumas didėjo kylant tikrai ar laukiamai grėsmei viduriniosios klasės atstovų užimtumui, kai sulinko ir sulūžo tas karkasas, kuris, kaip jie tikėjosi, turėjo palaikyti socialinę jų tvarką. Vokietijoje didžioji infililacija, visiškai nukritus pinigų vertei, ir po to prasidėjusi didžioji krizė radikalizavo net tokius viduriniosios klasės sluoksnius, kuriems priklausė įvairaus lygio valstybiniai tarnautojai ir kurių padėtis atrodė saugi.