Etika

III. RACIONALISTINĖ ETIKA

1. Racionalizmas

1.1. Racionalizmas filosofijos istorijoje.

Racionalizmas – filosofijos srovė, reiškėsi visų pirma Prancūzijoje ir Vokietijoje.

Žymiausi atstovai: Rene Descartes – matematikas, metodinė abejonė; Baruchas de Spinoza – Etika “more geometrico demonstrata”; Gottfriedas Wilhelmas Leibnizas, Christian Wolff – sukūrė vokiečių filosofijos kalbą. Toliau, po Kanto, racionalizmo tradiciją tęsė vokiškasis idealizmas ir visa tolesnė “kontinentinės” filosofijos raida.

1.2. Gnoseologinis ekskursas mūsų kurse.

Kantas sukuria iš principo kitokią etiką, tai daro remdamasis savo gnoseologijos išvadomis. Kanto etika – labai svarbi. Todėl kalbėsime ir apie jo gnoseologiją, kad galėtume patikrinti jos prielaidas ir taada spręsti apie jos tinkamumą mūsų “egzistencinių klausimų” sprendimui. Kanto gnoseologija – yra viena įdomiausių ir be to, – reikšmingiausių gnoseologijų (įskaitant ir pačias šiuolaikiškiausias) visoje filosofijos istorijoje.

1.3. Egzistencinės gnoseologijos šaknys.

Gnoseologijos “egzistencinės šaknys” – žmogaus troškime pažinti, sužinoti ką nors daugiau. Pažinti, susipažinti – iš dalies, tai “animal sociale” poreikis tiestis į kitą, kas nesu aš pats.
Pats paprasčiausias ir abstrakčiausias santykis su tuo “kitu” – pažinimo:

 Nesuinteresuotas “apžiūrinėjimas” gėrintis jo kitoniškumu (smalsumas, aristoteliškoji theoria) ir

 moksliniai tyrimai, mėginant prasiskverbti į jo kitoniškumo paslaptį (noras užvaldyti, paimti “jėga”).

Beje, žmogus nori absoliučios tiesos, nori tiesą sužinoti iki galo. Anksčiau ar vėliau prasideda “tikrojo” pažinimo paieškos, kad ir kaip jį kiekvienas žmogus pats sau beįvardintų.

Ketvirtoji paskaita Etikos įvadas

1.4. Išeities pozicija – Naujųjų laikų mokslas.

1.4.1. Mokslo proveržis.

Naujaisiais laikais įvyko nepaprastai stiprus mokslinio pažinimo pr

roveržis – tikra revoliucija. Tuometinį savo pavidalą įgijęs mokslinis pažinimas atrodė nepaprastai stipriai “tikresnis” ir “absoliutesnis” už tą, kuriuo gamtamokslis gyvavo iki tol. Taip stipriai, kad visiškas ir galutinis jo absoliutumas – tiek kiekybinis, objektų ištirtumo prasme, tiek ir kokybinis – sistemos vieningumo prasme – atrodė tik laiko klausimas.

1.4.2. Mokslo pavyzdys filosofijai.

Visiems to meto filosofams mokslas buvo pačiu didžiausiu iššūkiu. Tokia jo sėkmė materialiojoje gamtoje skatino juos tikėtis panašios sėkmės ir žmogaus filosofiniuose tyrinėjimuose. Atrodė natūralu mokslo sėkmės ieškoti jo “moksliniuose” metoduose. Tad to meto filosofai kuria savo filosofiją mėgindami vadovautis “moksliniais” metodais. Svarbiausias to meto filosofų uždavinys – sukurti “filosofiją kaip mokslą”.

1.4.3. Gamtamokslio metodo esminiai elementai.

Naujai save suvokiančio gamtamokslio metodo esminiai elementai – empirinis eksperimentavimas ir matematinio mąstymo modelis. Empirinis eksperimentavimas, patyrimo kaip juslinių įspūdžių kaaupimas tapo empiristų pagrindine gnoseologine prielaida. Matėme pagrindinę jo problemą – tokiu būdu pasiekiamas tik tikėtinas pažinimas, nėra tikro ir galutinio, vienareikšmiško tiesos teiginio. Nuosekliai laikantis empirizmo tenka pripažinti – mums prieinamos vien tik savosios empirinės patirties apibendrinimas, netgi be stipresnės prognozės.
Racionalistai perėmė matematiką kaip bet kokio žmogiškojo mąstymo apskritai modelį. Kartu su jo privalumais ir trūkumais.

1.5. Pagrindinės racionalistų tezės.

1.5.1. Racionalistinė gnoseologija.

1. Pripažindami protą racionalistai tikėjo, kad žmogaus prigimtyje yra įgimtų, apriorinių tiesų. A priori – a posteriori perskyra. Patirtis tik suteikia progą patirti tiesą, ja

au iš anksto esančią prote. Tai nėra patirties apibendrinimas, nereikalingas tokiam pažinimui empirinis patvirtinimas. Logiškai tiesa pirmesnė už patirtį, ji jau glūdi proto struktūroje. Realus laikas – kada ji suvokiama protu – yra nesvarbus. Racionalistų aksiomos ne savaime aiškios, akivaizdžios empirinės tiesos, o taip pat akivaizdžios loginės tiesos.

Ketvirtoji paskaita Etikos įvadas

2. Kadangi visos tos tiesos jau glūdi mūsų prote, tai visas kitas mums reikalingas žinias galima išvesti iš apriorinių teiginių matematinės dedukcijos pagalba. Filosofinio ir apskritai bet kokio žmogiškojo mąstymo modelis – matematika su jos aiškumu, tikslumu, tvarkingu sistemingumu. Visi subjektyvūs faktoriai – patirtis ir jausmai – tik užtemdo mąstymą, yra klaidų ir nežinojimo šaltinis. Tikrovės sandarą galima išvesti iš grynųjų mąstymo principų. Loginė pasaulio tvarka įgalina jį pažinti deduktyviai.

3. Kadangi visos svarbiausios tiesos jau glūdi mūsų prote, o visos kitos mus dominančios gali būti išvestos iš pagrindinių matematinės dedukcijos būdu, tai vadinasi galima sudaryti pilną ir išsamią sistemą, kuri suteiks visas žinias apie pasaulį. – Greičiau idealas, nei realybė. Tikrovėje nei viena sistema nebuvo iki galo užbaigta. Skirtingų filosofų buvo sukurtos skirtingos sistemos ir jos tarpusavyje nelabai derėjo. – Tikėjimas matematika, pasitikėjimas savojo aksiomų rinkinio absoliutumu.

1.5.2. Racionalistinė antropologija.

Racionalistai tikėjo žmogaus protu kaip visiškai savarankiškai funkcionuojančiu ir nepriklausomu nuo empirinių juslių. Visi daugiau ar mažiau jam teikė besąlygišką pirmenybę itin nu

uvertindami juslinį patyrimą kaip klaidų ir neaiškių, “netikrų” teiginių šaltinį. Pripažįsta dvasinę žmogaus prigimties dalį ir ją sureikšmina.

1.5.3. Racionalistinė ontologija.

Taip pat pirmenybę teikia dvasiniam pradui. Beveik visi be išimties pripažįsta Dievo buvimą kaip ontologinį būties, viso pasaulio, netgi paties žmogaus proto pagrindą. Tik aiškina jį racionalistiškai. Jis yra vienas iš racionaliųjų ir apriorinių šio pasaulio principų, iš kurio yra išvedamos visos kitos tiesos. “FILOSOFŲ DIEVAS”.
Empirinė materija yra aiškinama per racionaliuosius apriorinius šio pasaulio dėsnius.

Ketvirtoji paskaita Etikos įvadas

1.6. Filosofinio racionalizmo problemos.

1. Tiesos apie pasaulį – ne tik apriorinės, bet taip pat ir aposteriorinės. Yra labai daug dalykų pasaulyje, beje – labai svarbių, – kuriuos pažįstame ne a priori, o a posteriori. Jeigu juos visus išmetame, mūsų žinios tampa labai skurdžiomis. Racionalistas gali paprieštarauti: o gal apriorinės žinios ir yra viskas, apie ką galime turėti absoliutų pažinimą? Pagrindinė problema – matematinis mąstymas faktinės informacijos neteikia. Jei aprašinėjame kokį nors trikampį savo vaizduotėje, tai dar nereiškia, kad toks trikampis iš tiesų egzistuoja. Skirtumas tarp matematinių ir egzistencinių teiginių yra esminis. Beje, pačių geriausių sistemų pamatuose – pavyzdžiui, Dekarto, glūdi egzistenciniai teiginiai ir egzistencinės patirtys. Didžiausias racionalistų trūkumas – jie neįvertina empirinės patirties. Juk galiausiai – ji yra viskas, ką mes turime, kaip ir kuo patiriame visas savo racionaliąsias ir dvasines tiesas.

2. Matematinės de

edukcijos trūkumai. Protas įsakinėja gamtai ir empiriniam patyrimui. Beje – šis įsakinėjimas yra ir gamtamokslio tikroji esmė. Šiuolaikinis mokslas, kuris didžiausia savo dalimi, arba bent jau populiariuoju savo pavidalu, vis dar tebėra “modernus” , yra ir racionalus. Jo racionalumas yra slaptas: dažnai jis neigia protą arba žmogaus dvasią kaip savarankišką pažintinį sugebėjimą; netiria ir atsisako tirti empiriją peržengiančios antgamtės. Tačiau savo metodu – racionalistiniu įsakinėjimu gamtai – jis atskleidžia tikrąsias savo prielaidas. Sekant racionalizmo kritika – didžiausia mokslo, kaip ir bet kurio racionalisto problema – jiems nėra prieinamas tikrasis, grynasis, faktiškasis ir empirinis patyrimas, toks, koks jis yra pats sau.

Dedukcijos problema – taip pat ir mokslo problema. Praktiškai visi mokslai vystosi dedukciniu būdu iš savo pasirinktųjų pirminių prielaidų – aksiomų. Keičiant prielaidas, keičiasi ir mokslas. GEOMETRIJŲ PAVYZDYS.

3. Empiristai mėgina aiškinti pasaulį ir gyvenimą aiškindami vien tik empirinius dalykus, atmesdami dvasinę sritį. Negana to, kad lieka nepaaiškinta labai svarbi sritis, tai net ir empirinė – taip ir lieka iš esmės nepaaiškinama. Atmetę žmogaus sielą ir užsiimantys vien tik tiksliuoju ir griežtuoju mokslu empiristai galiausiai prieina prie išvados, kad viskas, kas yra žmogui prieinama – vien “tikėjimas” empiriniais sąryšiais. Klaidų nedaro laikydamiesi empirijos, bet nieko iš esmės ir nepasako – negali pateikti jokio tikro pažintinio teiginio.
Racionalistai atmeta empiriją. Vėlgi – ne tik kad nepaaiškina labai svarbios gyvenimo ir žmogaus dalies, tačiau iš esmės ir racionaliosios prigimties iki galo paaiškinti negali. Teiginiai, kuriais jie kalba, – pažintiniai ir tikri. Tačiau apie ką jie? Labai didelė klaidos galimybė. Kokia garantija, kad tas pasaulis, apie kurį jie kalba matematiškai išvedinėdami informaciją apie pasaulį iš matematinių apriorinių prielaidų, yra tas pats empirinis mūsų patiriamas pasaulis?

Ketvirtoji paskaita Etikos įvadas

1.7. Racionalistinė etika.

Grindžiama žmogaus prigimtimi ir jos analize, kurioje moralumas atrandamas kaip faktas. Paties moralumo santykis su žmogaus prigimtimi ir jo sąlygotumas varijuoja skirtingų filosofų pozicijose.

Ketvirtoji paskaita Etikos įvadas

2. Kanto gnoseologija

1. IMANUELIS KANTAS

Imanuelis Kantas (1724 – 1804) gimė ir mirė Karaliaučiuje. Jo filosofija yra posūkis visoje filosofijos istorijoje, labai svarbi revoliucija. Šiais laikais vertindami Kanto poveikį filosofijos tradicijai kalbame apie ikikantinę ir pokantinę filosofiją.

Knygos lietuvių kalba:
I. Kantas. Prolegomenai. Vilnius, 1993.
I. Kantas. Grynojo proto kritika. Vilnius, 1982.
I. Kantas. Dorovės metafizikos pagrindai. Vilnius, 1980.
I. Kantas. Praktinio proto kritika. Vilnius, 1987.

2. Išeities pozicija.
Iš dogmatinio snaudulio Kantą “pažadino”:

 Laisvės antinomija – viena vertus, gamtinis priežastingumas yra būtinas, kita vertus – žmogus yra laisvas: tad koks apskritai priežastingumo dėsnio statusas?;

 Metafizikos krizė – kokia yra jos priežastis;

 Hume’o skepticizmas – “tikėtinumas” gamtos dėsniais: koks yra mokslo teiginių teisėtumas, ir kaip tada apskritai yra galimas mokslas.

3. Mokslo faktas.

Kantas mato egzistuojantį mokslą, tokį, koks jis yra, ir klausia apie jo galimybės sąlygas. Koks yra tas mokslinis pažinimas, kokio pažinimo faktą Kantas matė savo laikų gamtamokslyje?

 Mokslinis pažinimas, kaip ir bet koks pažinimas apskritai, egzistuoja tik teiginių pavidalu. Kalba yra būtina ir neišvengiama bet kokios minties išraiška, o ypatingai – mokslinės. Žmogus yra kalbinė būtybė. Mūsų santykis su pasauliu skleidžiasi kalboje. Mokslinio pažinimo forma yra teiginiai.

Ketvirtoji paskaita Etikos įvadas

 Tie teiginiai savo forma yra dėsniai, ir ne tikėtini, kaip siūlė Hume’as, o absoliutūs – visuotiniai būtini teiginiai, sprendiniai. Visuotinumas – teiginio galiojimo apibrėžimas erdvėje, būtinumas – teiginio galiojimo apibrėžimas laike. Iš kur sumąstau, kad ugnį ir ledo gabalą sieja priežastis, iš kur žinau, kad 1+1=2? Patirty tokių dalykų nėra? Jei taip, tai jie turėtų būti manyje, kad “legaliai”galėčiau tokius teiginius teigti.

4. Teiginių rūšys.

Teiginyje subjektas yra jungiamas su predikatu : “S yra P”. Pagal tai, kaip subjektas yra jungiamas su predikatu, teiginiai arba sprendiniai yra skiriami į šias rūšis:

Pagal kilmę

Pagal jungimo būdą

ANALITINIAI SINTETINIAI

A PRIORI

X ?

A POSTERIORI

– X

Pažinimas yra sintezė. Taigi, kaip galima konkreti sintezė?

5. Transcendentalinis Kanto metodas.

5.1. Subjektas ir objektas.

Patyrimą sudaro patiriantis subjektas ir patiriamas objektas – visa tai, (turinys viso to), kas šiame patyrime yra duota subjektui ir kartu yra patyrimo objektas.
Patyrimo sąvokoje subjektas ir objektas yra vienas nuo kito atskirti ir kartu susiję.

Ketvirtoji paskaita Etikos įvadas

AKIES IR REGĖJIMO LAUKO pavyzdys:

 Akis yra regėjimo lauko sąlyga ir prielaida, ji yra jo galimybės sąlyga;

 Akis regėjimo lauke niekados nepasirodo, ji nėra regėjimo lauko objektas;

 Nuo jos priklauso tai, ką matome – regėjimo turinys.

Taip ir patiriantis subjektas yra savojo patyrimo objekto ir viso turinio, kuris jam yra duodamas patyrime, prielaida ir galimybės sąlyga. Ir kaip akis niekados nepasirodo regėjimo lauke, taip ir subjektas niekados negali pats tapti patyrimo objektu.

(Beje, empiriniai humanitariniai mokslai – psichologija, sociologija ir biologija – savuoju objektu paverčia žmogų, tačiau ne kaip patyrimo subjektą, o kaip objektą. Veidrodyje atsispindinti akis yra matoma akis, o ne ta akis, kuri mato pasaulį ir savo atvaizdą veidrodyje.)

(Pastaba:
Atkreipkime dėmesį: įgalina patyrimo turinį, o ne pačius daiktus. Koks yra realus ontologinis santykis tarp “akies” ir to, “ką matome”, – yra paslaptis. Kantas jokiu būdu neteigia subjektyvizmo teigiančio, kad pats subjektas ir sukuria savąjį objektą ne tik gnoseologiškai, bet taip pat ir ontologiškai. Apie tai dar kalbėsime vėliau.)

5.2. Empirinis ir transcendentalinis subjektas.

Todėl Kantas skiria empirinį ir transcendentalinį subjektą – tą subjektą, kuris yra mąstomas objektas, ir tą subjektą, kuris yra “Aš mąstau”. Empirinis Aš įvairiais būdais tampa vidinio ir išorinio patyrimo objektu – empiriniai humanitariniai mokslai kalba apie šį subjektą. O transcendentalinis Aš yra suponuojamas KAIP patyrimo apskritai galimybės sąlyga, taip kaip ir akis yra suponuojama kaip regėjimo lauko galimybės sąlyga. Todėl jis ir negali tapti jokio tyrimo objektu.

Lygiai pagal tą patį principą Kantas skiria ir protą: į grynąjį – transcendentalinį, ir negryną – empirinį.

5.3. Transcendentalinės refleksijos struktūra.

Tačiau jei norime išsiaiškinti ir apmąstyti patyrimo sąlygas, turime kalbėti ir mąstyti APIE transcendentalinį subjektą. Tiesiogiai patyrimo objektu, o taip pat ir kalbos objektu jis tapti negali. Transcendentalinė refleksija turi tokią struktūrą: ji prasideda nuo to, kas yra tiesiog objektas ir remdamasi pastaruoju klausia apie empirinių objektų galimybės sąlygas. Šitaip vėžio žingsniu judėdama ir atsigręždama į sąlygas transcendentalinė refleksija transcendentalumą išsako netiesiogiai.

Lyginant su akimi: akies pačios savaime pamatyti negalime, tačiau daugelis regėjimo lauko savybių leidžia mums netiesiogiai spręsti apie akies struktūrą ir jos savybes: pavyzdžiui, regėjimo lauko perspektyvumą.

Ketvirtoji paskaita Etikos įvadas

5.4. Transcendentalumo apibrėžimas.

Perskyra: transcendentinis – transcendentalinis.
Transcendentinis yra objektas esantis anapus tam tikros srities ribų, nors ir yra savo prigimtimi toks pat objektas, kaip ir kiti tos srities objektai. Transcendentalinis objektas nėra toks pats kaip ir kiti tyrimo objektai, jis yra įgalinantis patį patyrimą subjektas:

“Aš vadinu transcendentaliniu kiekvieną pažinimą, kuriam apskritai labiau rūpi ne objektai, bet būdas, kuriuo mes pažįstame objektus, kiek šis būdas turi būti galimas a priori” .

Proto kritika. Transcendentalinis metodas – tiriamas pats pažinimo procesas, pažintiniai žmogaus sugebėjimai. “Ne knygų, o paties proto kritika”, mąstymo kritika.

Atsiranda LŪŽIS: patyrimas suponuoja tai, kas pats nėra patyrimo dalykas, empirija suponuoja tai, kas nėra empiriška. – Šitaip “atrandamas” protas. Savuoju protingumu ir dvasingumu žmogus transcenduoja empiriją. Pirmasis “META” lygmuo: tikroji meta – fizika. Vienas iš žmogaus proto arba dvasios apibrėžimų.

6. Transcendentalinio subjekto struktūra.

Visa struktūra vienu sakiniu: kiekvienas žmogiškas pažinimas prasideda nuo stebinių, eina prie sąvokų ir baigiasi idėjomis. Pažinimas yra juslumo ir intelekto sintezė. Šiuo teiginiu yra sutaikomas empirizmas ir racionalizmas.

PROTAS

idėjos
INTELEKTAS

kategorijos

S

teiginiai

R

Juslinė
medžiaga

O

JUSLUMAS

stebiniai

Subjektas Reiškinys Objektas

Ketvirtoji paskaita Etikos įvadas

6.1. Juslumas.

1. Stebėjimas yra sugebėjimas įgyti vaizdinius – imlumas.

2. Reiškinio materija ir forma: “tai, kas reiškinyje atitinka pojūtį, aš vadinu jo materija; o tai, kas įgalina įvairovę reiškinyje sutvarkyti pagal tam tikrus santykius, vadinu reiškinio forma” . Dėmesio koncentravimas – jau subjektyvi veikla. JŪROS PAVYZDYS.

3. Kanto teigimu, erdvė ir laikas yra apriorinės stebėjimo formos – aprioriniai stebiniai. Argumentacija:

 Patyrimas negalimas be erdvės ir laiko;

 Negalima įsivaizduoti, kad nėra erdvės, nors galima įsivaizduoti tuščią erdvę be objektų;

 Ji nėra daiktų savybė, o mūsų prigimties, mūsų juslumo savybė.

Netgi elementariausiame juslumo lygyje jau matome aktyvų subjekto dalyvavimą pažinimo procese. Ir pirmąją sintezę.

6.2. Intelektas.

Intelektas yra sugebėjimas spręsti – jusliniai stebiniai yra apibrėžiami sąvokomis. Intelektas yra aktyvus spontaniškumas – priešybė pasyviam juslumo imlumui.

6.2.1. Kategorijų lentelė.

Kantas intelekto sąvokų ieško pagal visumos idėją. Kadangi intelektas yra sugebėjimas spręsti, tai jo savybės – būdai, kaip jis sprendžia. Sprendinio forma parodo sintezės būdą, kuriuo predikatas sprendinyje jungiamas su subjektu. Pagal Wolff’o klasifikaciją (paremtą Aristotelio logika) – 12 sprendinių rūšių. Pagal juos – 12 kategorijų.

Ketvirtoji paskaita Etikos įvadas

KATEGORIJŲ LENTELĖ

1. Sprendinio KIEKYBĖ
+ Ypatingieji – vienumas
– Bendrieji – daugis
0 Vieniniai – visybė (daugis, imamas kaip vienumas)

2. Sprendinio KOKYBĖ
+ Teigiamieji – realumas
– Neigiamieji – neigimas
0 Begaliniai – apribojimas (“Siela – vienas iš begalinės aibės daiktų, kuris lieka, jei iš jų pašalinu viską, kas mirtinga”)

3. SANTYKIS
+ Kategoriškieji – predikatas ir subjektas (savybingumas ir savarankiškas egzistavimas – substantia et accidens)
– Hipotetiniai – priežastingumas(“jei – tai”)
0 Skirstytiniai – bendravimas (“arba – arba”)

4. Sprendinio MODALUMAS
+ Probleminiai – galimybė – negalimybė (galima)
– Asertoriniai – egzistavimas – neegzistavimas (tikra)
0 Apodiktiniai – būtinumas – atsitiktinumas (būtina)

6.2.2. Sąvokų sintezė.

1. Sintezė – veiksmas, kuriuo įvairūs vaizdiniai jungiami vieni su kitais.

2. Sintezė yra vaizduotės veikla, ją sąvokomis paverčia intelektas. Sąvokomis paverčiami ne vaizdiniai, bet pati sintezė. Sąvokos yra sintezės jungimo būdai.

3. Šios sąvokos yra konstitutyvios – jos konstruoja reiškinį, taip reiškiasi intelekto spontaniškumas.

4. Pačios savaime sąvokos pažinimo neteikia, reikalingi juslumo stebiniai. Šios sąvokos yra forma jungiama su stebiniais. Patyrimui reikalingi abu: “stebinys be sąvokos aklas, sąvoka be vaizdinio tuščia”. Pažinimas yra jų abiejų sintezė (ir dar viena sintezė su stebinio forma – pojūčių medžiaga ateinančia iš objekto.) Pažinimas yra tapatinamas su patyrimu, pažinimas, kurį čia analizuojame, yra patyrimas.

Ketvirtoji paskaita Etikos įvadas

6.3. Pagrindinių teiginių analitika.

Realiai, stebinys ir sąvoka jungiasi dar pačiame subjekte – yra sudaromi teiginiai, ir jie jungiami su jusline medžiaga, patenkančia į juslumą. Aprioriniai teiginiai kaip bet kokio teiginio apriorinės formos iš esmės yra laiko apibrėžimai pagal visas 12 sąvokų.

“Pagrindinių teiginių analitika” – vienas sudėtingiausių ir taip jau sudėtingos Kanto “Grynosios proto kritikos” skyrių. Tačiau ir vienas įdomiausių. Laiko analizė turinio požiūriu – puikus įrankis tiek gamtamoksliniam laikui apibrėžti, tiek paklausti apie kitokio laiko egzistavimo galimybės sąlygas ir netgi mėginti apibrėžti jo turinį.

Kita vertus – kaip tik čia įvyksta pati SVARBIAUSIOJI SINTEZĖ. Pačios sąvokos savyje yra begalinės – į junginius jos gali jungti bet ką. Jas pažaboja jusliniai stebiniai, iš esmės, jas apriboja laikas. Tik dėl šios jungties – juslumo ir intelekto – turime žmogišką prigimtį. Kaip Kantas sako – yra gyvūnai su savuoju juslumu (dabar jau mes pridurtume, ir turbūt su kažkokiomis elementariomis “intelektinėmis” sąvokomis), ir yra angelai – vien tik su sąvokomis, neribojami juslumo. Ir yra žmogus – sintezė. Viena koja gamtoje, kita koja – antgamtyje.

TIK!!! KANTUI INTELEKTAS – DAR NE ANTGAMTĖ. NE INTELEKTU ŽMOGUS SKIRIASI NUO GYVŪNŲ.

Leave a Comment