Miško tipu dinamika dėl antropogeninių veiksnių

MIŠKO TIPŲ DINAMIKA DĖL ANTROPOGENINIŲ VEIKSNIŲ
Miško bendrijos nuolat kinta. Ūkiniu požiūriu svarbiausia aptarti staigius pakitimus, kuriuos galima pavadinti katastrofinėmis sukcesijomis; tarp jų ūkininkavimo paliestuose miškuose daugiausia paplitusios antropogeninės kilmės sukcesijos. Pasitaikantys pirogeniniai reiškiniai miško biogeocenozių vystymesi taip pat susiję su antropogeniniais veiksniais, nes miško gaisrai dažniausiai kyla dėl žmogaus kaltės. Vėjavartų sukeliamos sukcesijos, nors pagal kilmę ir skiriasi, bet ūkiniuose miškuose, iškertant išverstus medžius, pagal tolimesnio biogeocenozių vystymosi eigą labai panašios į sukcesijas, vykstančias po kirtimų. Taigi visus ūkiškai svarbius pakitimus inntensyvaus ūkio miškuose galima sąlygiškai priskirti antropogeninėms sukcesijoms.
Antropogeniniai veiksniai priklausomai nuo jų pobūdžio skirstomi į tiesioginius ir netiesioginius, veikiančius fitocenozę arba edafotopą. Būna ir mišrių veiksnių.
Tiesioginio poveikio edafotopui (nusausinimas, patvenkimas, tręšimas). rezultatas — augimvietės kitimas, dėl kurio kinta ir kiti biogeocenozės, tame tarpe ir fitocenozės, komponentai. Akivaizdžiausias tiesioginis poveikis fitocenozei – tai kirtimas, po kurio dažnai vyksta rūšių kaita. Kai kurie antropogeniniai veiksniai (ganiava, dirvožemio suplūkimas rekreaciniuose miškuose) turi įtakos ir fitocenozei, ir edafotopui. Priklausomai nuo poveikio laipsnio antropogeninės sukcesijos gali turėti įvairių paasekmių: gali atsirasti pakitimai (variacijos) atskirų fitocenozės ardų sudėtyje vieno miško tipo ribose, formuotis trumpalaikiai antriniai miško tipai, nauji augimvietės tipai, nauji antriniai augalijos tipai(miškas išnyksta).
Netiesioginis poveikis edafotopui pasireiškia tuo,•kad kinta gruntinių vandenų lygis dėl sausinimo ar patvenkimo už miško ek

kosistemos ribų. Pastaruoju metu didelė oro, vandens ir dirvožemio užteršimo įtaka miškui[1,118-119].
NUSAUSINTI MIŠKAI
Pelkinių miškų bendrijų kitimas juos nusausinus
Pelkinių miškų nusausinimas — vienas esmingiausių poveikių edafotopui, sukeliantis negrįžtamas sukcesijas. Tik tuo atveju jei visiškai panaikinami nusausinimo tinklo grioviai, gali atsistatyti biogeocenozės, panašios į buvusiais prieš nusausinimą. Nusausinimas sukelia ištisą sudėtingų procesų grandinę. Pažemėjus vandens lygiui, sausėja paviršinis durpių sluoksnis, pagerėja aeracija, pakinta mikroorganizmų kiekis ir rūšinė sudėtis. Dėl to yra durpės, jos susiguli, padidėja peleningumas, maisto medžiagų koncentracija, pagerėja dirvožemio fizinės savybės. Dėl šių pakitimų kinta ir gyvosios dirvožemio dangos rūšinė sudėtis ir gausumas, pagerėja medžių augimas, taip pat pakinta biologinė azoto ir peleninių elementų apykaita. Visų šių tarpusavyje susijusių biogeocenotinių pakitimų pobūdis priklauso nuo geografinių sąlygų, buvusio iki nusausinimo pelkinio miško tipo, nuusausinimo intensyvumo ir trukmės. Nuo nusausinimo intensyvumo tiesiogiai priklauso medynų produktyvumo padidinimas. Sklypuose nusausintuose šiuo metu Lietuvoje taikomasi būdais, gruntinio vandens lygis vegetacijos metu(gegužė-rugsėjis) pažemėja vidutiniškai15-28cm. Tai nėra intensyvus nusausinimas, nes yra sklypų, kur gruntinio vandens lygis po nusausinimo pažemėjo 70-80cm ir net daugiau. Nusausinimo efektyvumas priklauso nuo buvusių iki nusausinimo miško augimo sąlygų(augimvietės tipo)ir vyraujančios medžių rūšies, taip pat medynų amžiaus nusausinimo metu. Didžiausią ūkinį efektą duoda tarpinių pelkių ir mažiau derlingų žemapelkių nusausinimas. Didžiausias efektas gaunamas, kai po nu
usausinimo formuojamas naujas medynas, mažiau efektyvus pusamžių ir neefektyvus brandžių medynų nusausinimas.
Nusausintų miškų gyvosios dirvožemio dangos sudėtis tiesiogiai priklauso nuo nusausinimo laipsnio ir glaudžiai koreliuoja su medynų našumu, jų einamuoju bonitetu ir sudėtimi. Tačiau medynų našumo didėjimas nemažai priklauso nuo medynų amžiaus nusausinimo metu, todėl gyvoji dirvožemio danga yra geriausias nusausinimo potencinio efektyvumo rodiklis. Reikia paminėti, kad po nusausinimo augalijos sudėtis stabilizuojasi tik praėjus 20-25m. po nusausinimo. Nusausinus aukštapelkes, jų augalija kinta lėčiau nei žemapelkių. Nusausinus žemapelkes, gyvoji dirvožemio danga pakinta dar daugiau. Nusausinus viksvinius (raisto)beržynus ir juodalksnynus, sumažėja pelkinių viksvų ir kitų higrofitų, padidėja mezohigrofitų(baltoji smilga, paparčiai).
Po nusausinimo kinta visa biogeocenozės struktūra, visi jos komponentai, o to pakitimo laipsnis priklauso nuo nusausinimo intensyvumo ir jo veikimo laiko.
Po nusausinimų vyksta sukcesijų tyrimai, pagal kuriuos galima nustatyti buvusį miško tipą, diagnozuoti esamas ekologines sąlygas, prognozuoti tolimesnį bendrijų vystymąsi ir numatyti ūkines priemones tikslingam jų reguliavimui[1,119-122].
KIRTIMŲ ITAKA MIŠKO BENDRIJOMS
Plynų kirtimų įtaka augalijos sudėčiai
Nepaisant to, kad kirtimvietės egzistuoja palyginus neilgai, jos yra svarbi miško formavimosi stadija. Jose susidaro savitos sąlygos naujai miško kartai atsirasti.
Kirtimvietėse kinta mikroklimato sąlygos – labai padidėja apšvietimas, mažėja oro drėgmė, didėja temperatūrų kontrastai bei šalnų pavojus, bet visi šie rodikliai labai priklauso nuo kirtimviečių pločio ir nuo konkrečios vietos jo
oje. Tyrinėjant kirtimviečių ypatumus daug dėmesio skiriama jose besiformuojančių augalų bendrijų sudėčiai.
Taigi kirtimvietėse labai suveši žolės – jos tampa edifikatoriais.
Kirtimvietėse kinta floristinė augalijos sudėtis. Unksminės rūšys(kiškiakopūstis, žaliosios miško samanos)išnyksta. Kitos rūšys(mėlynė, bruknė)nors ir lieka kirtimvietėse, bet pablogėja jų būklė, sumažėja projekcinis padengimas. Bruknė tik po kurio laiko prisitaiko prie nauju sąlygų ir plinta toliau. Kirtimvietėse gausiai plinta šviesines rūsys, kurios po medyno danga auga pavieniui(šakys, avietė, vikšris), plinta kai kurios miško augalų rūšys(dilgėlė, kiminai). Iš miško žaliųjų samanų lieka tik dvyndantė, nors jos kiekis ir sumažėja. Taigi šviežiose kirtimvietėse sumažėja augalų rūšių. Vėliau plintant kirtimviečių rūšims, bendras jų kiekis didėja, bet tik sausų pušynų augimvietėse viršija miške buvusi kiekį. Kai suveši dominuojanti rūšis, bendras augalų rūšių skaičius vėl sumažėja.
Kirtimviečių augalija gerokai priklauso nuo augimviečių sąlygų, bet vis dėlto vieno augimvietės tipo sklypuose gali būti įvairūs dominantai, o ta pati rūšis vyrauti kelių tipų kirtimvietėse. Vienos ar kitos rūšies paplitimui turi reikšmės taip pat kirtimo metu meteorologinės sąlygos, kirtimo darbų technologija, kirtimvietės valymo būdas, paliekamas pomiškis, trakas ir kiti veiksniai.
Kirtimvietės augalija gali pakisti per vienerius dvejus metus. Kirtimviečių augalijos formavimosi dėsningumai priklauso nuo augimvietės tipo.
Reikia paminėti, jog kirtimviečių augalija mechaniniu-fiziniu poveikiu ir konkurencija dėl šviesos, drėgmės ir maisto medžiagų neigiamai veikia me
edžių daigus ir stabdo kirtimviečių atsiželdymą. Be konkurencijos pasireiškia ir alelopatinis poveikis. Dauguma žolinių augalų, augančių miške ir kirtimvietėse, ypač jų antžeminės dalys, kaip inhibitoriai veikia sėklų dygimą, daigų ir pomiškio išsivystymą, nors mažos augalų išskiriamų medžiagų koncentracijos kartais gali netgi stimuliuoti augalų gyvybinius procesus, o pati įtaka įvairiomis augimviečių sąlygomis gali būti skirtinga. Pagal atliktus tyrimus Lietuvoje buvo nustatyta, kad daugumos augalų biocheminis poveikis eglei neigiamai veikia eglės sėklų dygima, daigų augimą ir išsilaikymą. Avietės neigiamas biocheminis poveikis eglei nenustatytas ji tik kenkia, tuo, kad sulaiko saulės energiją.
Kintant aplinkos sąlygoms ir augalijai kirtimvietėse, kinta ir mikrobiologiniai procesai bei biologinis dirvožemių aktyvumas, o tai savo ruožtu keičia ir dirvožemio derlingumą.
Kalbant apie neigiamą plynų kirtimų įtaką, viena iš tokių pasekmių yra ta, kad kirtimo technologinio proceso metu taip pat staigiai pasikeitus aplinkos sąlygom žūva pomiškis. Naujiems ūkiškai vertingų rūšių savaiminukams atsirasti kirtimvietėse dėl daugelio priežasčių sąlygos nepalankios(mikroklimato, augalijos konkurencijos ir biocheminio poveikio). Todėl vyksta rūšių kaita. Vieno augimvietės tipo kirtimvietėse pomiškio kiekis kinta priklausomai nuo įvairių sąlygų – sėklų derliaus kirtimo metais, sėklojų buvimo, kirtimo technologijos, meteorologinių sąlygų.
Analogiški kirtimvietėms biogeocenozių kitimo procesai vyksta ir vėjavartų plotuose. Nors sukcesijų priežastis šiuo atveju ne antropogeninė, o gamtinė, bet intensyvaus miškų ūkio sąlygomis vėjavartos iškertamos, plotas išvalomas kaip ir plyno kirtimo metu. Todėl naujoms miško bendrijoms formuotis vėjavartos plotuose susidaro tokios pat sąlygos kaip ir kirtimvietėse[1,132-142].
NEPLYNŲ PAGRINDINIŲ IR UGDYMO KIRTIMŲ ITAKA AUGALIJOS SUDĖČIAI
Įvairūs biogeocenozės komponentai, tarp jų ir gyvoji dirvožemio danga, kinta ne tik po plynų, bet ir po atvejinių bei atrankinių kirtimų taip pat ugdymo kirtimų, nes po jų kinta medynų sudėtis ir skalsumas, didėja apšvietimas po lajomis mažėja – tarprūšinė konkurencija. Retėjant miško bendrijos sumedėjusių augalų ardams, daugėja šviesamėgių kirtimviečių augalų. Iki tam tikro išretinimo laipsnio daugėja ir kai kurių miškui būdingų augalų- žemuogių, paparčių. Mažesnio derlingumo augimviečių medynuose greičiausiai ir ryškiausiai į išretinimą reaguoja mėlynė. Tik esant intensyviam išretinimui, ją užgožia kirtimviečių augalai.
Intensyviau išretintuose medynuose paprastai būna didesnis eglės pomiškio kiekis, didesnis eglučių prieaugis. Išretinus medyną pagerėja jau esančio pomiškio augimas, padidėja jo gyvybingumas, tačiau po išretinimo išsivystanti augalija tampa stipria kliūtimi naujiems eglės savaiminukams atsirasti. Todėl atliekant atvejinius kirtimus medynuose, kur nėra pakankamo pomiškio kiekio, labai juo išretinti negalima, nes, išretinus labiau negu iki 0,4 skalsumo, susidaro ne miško aplinka, nepalanki pagrindinėms medžių rūšims atsirasti.
Ugdymo kirtimų įtaka augalijos sudėčiai panašaus pobūdžio kaip ir neplynų pagrindinių kirtimų.

Vyksta šviesinimai ką tik susivėrusiuose jaunuolynuose, kur dar gana daug kirtimvietėse vyravusių žolių, padeda pastarosioms atgauti buvusias pozicijas.
Po valymų vyksta tie patys procesai kaip ir po šviesinimų. Po valymų gali atsisakyti kai kurios jau išnykusios rūšys.
Retinimai atliekami jaunuolynų tankmės amžiuje. Po retinimo kirtimų, padidėjus šviesos kiekiui po medynų lajomis, susidaro sąlygos gyvajai dirvožemio dangai atsistatyti. Dėl to daugėja rūšių, didėja jų padengimas, bet vyraujančią padėtį ir po kirtimų užima miškui būdingos rūšys. Taip pat pagausėja ir samanų.
Einamieji kirtimai atliekami medynuose kurie savaime intensyviai retėja. Tai pagreitina žolių ir samanų dangos formavimąsi, padidina padengimą, bet labai mažai keičia rūšinę sudėti.
Paminėtini ugdymo kirtimai sukelia tik fliuktuacinius pakitimus, išsaugo augalų dangos struktūrinių elementų derinį. Medynuose kur sistemingai atliekami ugdymo kirtimai, ne taip ryškūs augalų dangos sudėties svyravimai negu po ugdymo kirtimo, atlikto anksčiau neugdytame kirtime[1,143-145].
REKREACIJOS ĮTAKA MIŠKO BIOGEOCENOZĖMS
Intensyvi rekreacija ne tik didina gaisrų pavojų ir pažeistų medžių skaičių, bet sukelia ir visos biogeocenozės pakitimą. Dirvožemio suplūkimas – svarbiausia rekreacinių miškų degradacijos priežastis. Intensyviai mindžiojant paviršini dirvožemio sluoksnį šis labai sukėtėja, todėl sumažėja jo biologinis aktyvumas, paklotės storis ir masė, mezofaunos kiekis. Į šiuos pakitimus greičiausiai ir jautriausiai reaguoja gyvoji dirvožemio danga.
Įvairios augalų rūšys nevienodai reaguoja į mindžiojimą. Jautriausios yra samanos, kiškiakopūsčiai, medutė. Mažiau jautrūs krūmokšniai. Atspariausios varpinės žolės.
Įvairiose augimvietėse dėl mindžiojimo išnyksta daug augalu. Pvz. Brukniašilio pušynuose nyksta samanos. Šilagirio medynuose kartu su samanom nyksta kiškiakopūsčiai. Sausgirio tipo miškuose išnyksta žibuoklė.
Drėgnesnėse augimvietėse rekreacijos poveikis miško bendrijoms pasireiškia esant didesnėms apkrovoms, nes poilsiautojų tokios vietos ne itin lankomos[1,145-146].
KITŲ ANTROPOGENINIŲ VEIKSNIŲ ĮTAKA MIŠKO BIOGEOCENOZĖMS
Pastaraisiais metais miškai vis dažniau tręšiami. Pagrindinis tikslas-padidinti medynų našumą ir atsparumą. Tręšiant praturtinamas dirvožemis, ypač paklotė, maisto medžiagomis, didinamas jo biologinis aktyvumas, pagerėja dirvožemio augalų dangos ir pomiškio vystymasis, kinta visos fitocenozės struktūra.
Tręšimo įtaka miškui priklauso nuo augimviečių sąlygų(miško tipo)ir tręšimo pobūdžio(trąšų rūšies, tręšimo intensyvumo. Dėl tręšimo taip pat kinta fitocenozės. Pastebėta, kad trąšos neigiamai veikia kerpes. Jaunuolynuose augančiuose neturtinguose smėlio dirvožemiuose, naudotuose žemės ūkiui, kasmet tręšiant visų kompleksų trąšų, samanų ir kerpių dangos apskritai nėra – gerai išsivysčiusi tik varpinių žolių danga. Senesniuose tręštuose medynuose, atsiranda rykštenės, pavieniai ruderaliniai augalai ir piktžolės, beveik išnyksta čiobreliai, vienagraižės vanagės. Vieną kartą patręšus, pakitimai mažiau pastebimi ir jie yra trumpalaikiai.
Miško bendrijas taip pat pakeičia gaisrai. Jų priežastys dažnai būna antropogeninės. Augalijos sudėtis gaisraviečių biogeocenozėse priklauso nuo gaisro intensyvumo. Lietuvoje dažniausiai pasitaiko žemutiniai gaisrai pušynuose, ir išdega paprastai nedideli plotai. Mažo intensyvumo žemutinio gaisro, kuris sunaikina dirvožemio augalų dangą, įtaka neilgalaikė, bet keletą metų juntama. Bruknė, šilinė viksva neigiamai reaguoja į gaisrą, o čiobrelis, gaurometis gaisravietėse plinta intensyviau. Po stipraus gaisro gausiai plinta viržiai, kai sudega miško paklotė pasirodo būdingos gaisravietėms samanos. Drėgnose mėlynšilio augimvietėse po vidutinio intensyvumo gaisro labai pagausėja gegužlinių.
Viršutinis gaisras, sunaikina medyną, sukelia didesnius pakitimus. Augalijos sudėtis supanašėja su kirtimviečių augalija, drėgnose augimvietėse prasideda užpelkėjimas. Be to. pogaisrinėse kirtimvietėse gerokai intensyviau atsiželdo beržas, ir dažnai įvyksta rūšių kaita[1,146-147].
Tai štai susipažinome kaip kinta miško augalų bendrijos dėl įvairiausių veiksnių. Nors čia daugiau paminėjau kaip kinta miško bendrijos po kirtimų, yra ir daugiau veiksnių kurie turi įtakos miškui, bei jo augalijai. Be žmogaus veiklos, pastebima didžiulė dūmų bei kitų kenksmingų dujų įtaka medžiams, krūmams, augalams. Veikiant dūmams ir kitoms kenksmingoms medžiagoms, kinta lapų spalva, susilpnėja asimiliacija ir kvėpavimas, suyra chloroplastai. Dūmų pažeistų medžių amžius gerokai sutrumpėja, o kai oras labai užterštas net žūva.Labai jautrūs dūmams yra eglė, pušis. Labiau atsparūs lapuočiai[2,79-80].
Taip pat pastebėta, jog iškirtus miškus, sustiprėja dirvožemio erozija šlaituose[3,62].
NAUDOTA LITERATŪRA
1. Kairiūkštis Leonardas ,,Miškininkystė”, Vilnius ,,Mokslas”, 1979
2. Pauliukevičius Gediminas ,,Miškų ekologinis vaidmuo”, Vilnius ,,Mokslas”, 1982

Leave a Comment