Baltijos jūros taršos problema

Baltijos jūra atsirado prieš 13 tūkstančių metų. Jos bangos skalauja net devynių valstybių pakraščius. Jei Baltijos jūros plotą palygintume su Lietuvos plotu, pamatytume, kad ji net šešis kartus didesnė. O jeigu išmatuotume jos gylį, sužinotume, kad giliausia vieta siekia 459 metrus. Tačiau jūra kasmet seklėja. Per šimtą metų ji tampa seklesnė 1-2 metrais.
Baltijos pajūryje įsikūrę kurortai ir poilsiavietės: Palanga, Nida, Juodkrantė, Šventoji, Giruliai.
Galime didžiuotis ir jūros turtais. Joje veisiasi apie 70 rūšių žuvų. Be žuvų, jūros vandenyse gyvena jūrų kiaulės (viena iš baanginių rūšių), ruoniai.
Jūros dugne aptikta naftos, pakrantėse randama Lietuvos aukso – gintaro.
Todėl Sunku būtų įsivaizduoti Lietuvą be Baltijos ir Baltiją be Lietuvos. Baltija mūsų liaudies pasakose, padavimuose ir legendose. Baltija – mūsų poetų eilėse, dainių dainose, dailininkų kūriniuose. Už Baltiją kraujas liejosi, Baltijoje prakaitą braukiam, per Baltiją svečius kraštus ir žmones pažįstam, savo triūso vaisiais prekiaujam. Baltija – tai mes, mūsų praeitis, ši diena ir rytojus. Tačiau prie Baltijos jūros gyvenantys žmonės susirūpinę jos likimu, nes Baltija yra užterščiausia jūra pasaulyje, ir jeei toliau jūra bus teršiama- tokio unikalaus pajūrio Lietuvoje gali nelikti.
Greičiausiai supratote, kokia bus mūsų referato tema. Mes siekiame jums atskleisti kodėl Baltijos jūra yra labiausiai užteršta jūra pasaulyje, kas ją teršia, kokios šio teršimo pasekmės ir, beabejo, kokių priemonių im

mtis, kad užterštumas mažėtų.
JŪROS TERŠIMO ŠALTINIAI
Taigi dabar pamėginsime atskleisti jums kas labiausiai teršia mūsų Baltijos jūrą ir kokios to teršimo pasekmės.
Pagal Helsinkio komisijos (HELCOM) suvestines per metus Baltijos jūroje tanklaiviai atlieka 13-15 tūkst. reisų perveždami apie 150 mln. t naftos. Tam tikra dalis naftos patenka ir į Baltijos jūrą. Be to, jūra plaukioja gana daug ir kitos paskirties laivų, kuriuose susidarantys mašinų tepaluoti vandenys retkarčiais išpilami į jūrą. Dalis naftos produktų į Baltijos jūrą patenka kartu su nuotėkio vandeniu, nes dar daug naftos produktų likučių išpilama į Nemuną ir kitas upes. Pagal įvairių autorių duomenis su upių vandenimis į Baltiją kasmet patenka 10-15 tūkst. t naftos angliavandenilių. Pagal Jūrinio tyrimo centro sisteminius tyrimus Klaipėdos sąsiauriu iš didžiulio Kuršių marių upinio baseino į jūrą patenka 700 t naftingų produktų, o 1984-1986 m., kaai netausodami laistėme pigius naftos produktus, upių vanduo buvo prisotintas naftos angliavandeniliais net 10 kartų daugiau.
Dar daugiau naftos produktų išpilama uostuose, atliekant krovą. Be to, kasmet įvyksta apie 3,5 laivų avarijų. Jų metu kasmet išpilama vidutiniškai po 700 t naftos. Dar apie 2000 t naftos produktų į jūrą patenka su iškratomis iš atmosferos. Viską susumavus išeitų, kad kasmet į Baltiją patenka apie 20 tūkst. t naftos. Užsienio šalių mokslininkai dažniausiai pateikia 20-40 tūkst. t apimtis.
Nafta ne vienintelis teršalas daugelį metų teršiantis Baltijos jūrą. Dėl žmogaus veiklos Ba
altijos jūroje taip pat padidėjo kai kurių gamtinių medžiagų- biogeninių medžiagų(azoto ir fosforo junginiai), sunkiųjų metalų ir angliavandenilių. Tai rodo ir atlikti šie tyrimai: Švedijos Aplinkos apsaugos ministerijos duomenimis, į Baltijos jūrą iš aplinkinių šalių kiekvienais metais patenka tūkstančiai tonų fosforo ir azoto. Beveik visas azotas pakliūna iš dirbamų žemės plotų. Jūra teršiama beveik tiesiogiai – trąšos nuplukdomos į upes, o upėmis patenka į jūrą. Upėmis ir upeliais plukdomas azotas nusėda į dugną, kur bakterijos jį skaido. Daug azoto išmeta ir dideli miestai, kadangi valymo įrenginiai jo neišvalo. Daugelis Rytų Europos miestų valymo įrenginių iš viso neturi. Pavyzdžiui, milijoninis Sankt Peterburgas – čia tik pusė kanalizacijos vandenų valomi biologiškai. Trečiasis azoto šaltinis – krituliai. Į atmosferą azotas patenka su azoto oksidais, kuriuos išmeta pramonės įmonės, šiluminės elektrinės, transportas, taip pat jis atsiranda garuojant amoniakui[2,31]. Žmogaus poveikis Baltijai kelia siaubą. Pavojingos ne tik trąšos. O nuo to kenčia mūsų vandenyno flora ir fauna. Matyt jau per vėlu gelbėti ilgasnukius ruonius, nes šiandien nebelikę vaisingų patelių. Manoma, kad labiausiai ruoniams kenkia PCB ir DDT medžiagos. Tai – nuodai, kenkiantys net ir labai mažomis dozėmis. PCB – labai stabili ir šilumai atspari medžiaga, vartojama transformatorių ir kondensatorių gamyboje, taip pat jos yra dažuose ir kopijavimo popieriuje. PCB išsiskiria deginant šiukšles ir tepalus. DDT na
audojimas uždraustas Baltijos šalyse nuo 1970 metų, taip pat apribotas ir PCB vartojimas. Nežiūrint to, Baltijos jūroje tebėra didžiulė šių nuodų koncentracija[2,32].
Žuvusių ruonių tyrimų rezultatai yra labai grėsmingi. Iš 85 ištirtų ruonių visiškai sveiki buvo tik keli jaunikliai. Visų kitų gyvūnų vidaus organai, kailis, griaučiai, o patelių gimdos buvo pažeistos. Nuo PCB nukentėjo ne tik ruoniai, bet ir kita žinduolių rūšis – ūdros. Šios medžiagos ūdrų kūnuose rasta labai daug – tai rodo, kad ūdrų vaisingumas katastrofiškai mažas. DDT ir PCB medžiagų taip pat rasta ir silkėse ir strimelėse. Vyksta grandininė reakcija. Šiomis žuvimis mintantis paukščiai taip pat nuodija savo organizmą. Pastebėta apsigimusių žuvėdros, kiro jauniklių. Taip pat sumažėjo paukščių veisimasis. Taip prie išnykimo ribos atsidūrė jūriniai ereliai.
Kitas teršalas tai sunkieji metalai. Nuo 8-ojo dešimtmečio ėmė mažėti nuodingų sunkiųjų metalų. Tačiau yra išimčių. Viena jų kadmis. Jo kiekis Baltijos jūros strimėlese didėja iki šiol.
Sunkieji metalai į jūrą pakliūna iš pramonės įmonių ir aplinkinių rajonų, su atmosferos krituliais, o taip pat atplukdomi upėmis. Dažnai pramonės įmonių išmetamų atliekų nepaprastai daug. Dar daugiau teršalų išmetama į atmosferą, kurių didelė dalis patenka į Botnijos įlanką. Didžiausi teršalų telkiniai susikaupia 2 kilometrų atstumu nuo fabrikų. Štai tyrinėjimai parodė, kad 2 kilometrų atstumu nuo Rionšer metalo lydymo įmonės, jūros dugno fauna buvo vi
isiškai sunaikinta. Po šešerių metų buvo nustatyta, kad dugnas ir aplinkiniai rajonai mirę. Ši įmonė nėra vienintelė teršėja. Kalnakasybos pramonė savo metalus į jūras “nusiunčia” upėmis, o metalurgija – su nutekamaisiais vandenimis.
Kitos kenksmingos medžiagos 8- ajame dešimtmetyje aptiktos Baltijos jūros augalijoje ir gyvūnijoje – chlororganiniai terpenai, halogeninti sotieji angliavandeniliai, policikliniai aromatiniai angliavandeniliai ir chlororganiniai pesticidai, tokie, kaip chlordanas bei dieldrinas. Šios medžiagos yra labai toksinės, o vienos kitos – ir bioakumuliatyvios. Uždraudus naudoti gyvsidabrio junginius ypač medžio ir popieriaus pramonėje, bei griežtai sumažinus gyvsidabrio išleidimą iš chloro- šarmų pramonės, šiek tiek sumažėjo šio metalo koncentracija žuvyse[1].
Pastebėta ir kitų teršalų, mat dauguma upių, atplukdančių gėlą vandenį, ypač į atvirąją Baltijos jūros dalį, taip pat atplukdo dalį teršalų. Nuo šio amžiaus vidurio aplinkosaugos būklė daugumoje Baltijos jūros dalių gerokai pablogėjo. Teršalų veikiamos teritorijos plėtėsi, ypač pakrantėje. Pasikeitė teršalų tipas, nes pramonės ir žemės ūkio atliekose atsirado toksiškesnių medžiagų, pavojingų gyviesiems ištekliams. Įvairūs teršalai iš oro, sukėlę pagrindinę taršą beveik visuose pasaulio vandenynuose, smarkiai paveikė Baltijos jūros baseiną. Teršalai Baltijos jūroje drauge su stovinčiais gilesniais vandenimis, kelia grėsmę jos gyvybės šaltiniams. Daug kenksmingų ar toksinių ir patvarių medžiagų, tokių, kaip polichlorinti bifenilai, DDT, polichlorinti kampfenai ir polichlorinti terpenilai, neaptinkamos gamtinėje aplinkoje, tačiau jos pastebėtos Baltijos jūroje[1].
O į Lietuvoje vandens telkinius daugiausiai patenka šių sunkiųjų metalų: geležies, cinko, chromo, vario ir nikelio. Pagrindiniai atmosferos teršėjai yra “Akmenės cementas”, “Mažeikių naftos perdirbimo įmonė”, Jonavos “Azotas”, taip pat elektrinės.
Taip pat mums vertėtų susimąstyti ką mes pilame į kanalizaciją, nes didelė dalis to, ką išpilame, patenka į jūrą. Viena iš teršiančių medžiagų yra detergentai, t.y., medžiagos, gebančios vandens paviršiuje sudaryti plėvelę. Detergentai įeina į skalbimo priemonių sudėtį, todėl iš viso jų yra labai daug. Valymo įrenginiai detergentų nesulaiko, o patekę į jūrą jie skyla į dar nuodingesnes medžiagas. Laboratoriniai tyrimai parodė, kad nuo jų kenčia žuvys, tik dar tiksliai nežinoma apie jų daromos žalos mastą[2,32].
Dažnai vartojame nuriebalinimo, valymo ir higienos priemones, kuriose daug nuodingų medžiagų. Pavyzdžiui, gaminant skystą balzamą plaukams naudojami biocidai: plaunant galvą jie nekenksmingi, tačiau neaišku, kokius procesus jie sukelia patekę į kanalizaciją ir toliau – jūroje.
Lietuvos pakrantes teršia ne tik praplaukiantys laivai ir Būtingės naftos terminalas. Vandenis jau 20 metų nuolat teršia apie 3,5 km nuo kranto esantis “Mažeikių naftos” ir Palangos miesto nutekamųjų vandenų išleidėjas. Dar prieš terminalo statybą buvo konstatuota, kad prie Būtingės vandenys būna labiau užteršti nei ties Melnrage ir bangos išskalauja daug žuvusių midijų. Iki čia nuolat atiteka Kuršių marių teršalų srautas, papildomas minėto išleidėjo nuotekomis.
Vienas iš netiesioginių teršėjų yra transportas. Jis teršia orą azoto oksidu, švinu, o šie su krituliais iškrinta į jūrą.
Ilgai diskutuota, kur dėti Malkų įlankoje susikaupusį dumblą, kuris susidarė iš ant dugno nusėdusios naftos, nugramdytų nuo laivų korpusų dažų su labai pavojingais organinio alavo priedais. Šis floros ir faunas nuodas naudojamas, kad prie laivų korpusų mažiau kibtų įvairūs augalai ir gyviai, o kartu rečiau tektų dokuose gramdyti nuo laivų korpusų apaugas. Ir be tyrimų aišku, kad tai nuodas, apie kurį nuolat diskutuoja viso pasaulio mokslininkai, bet nesiryžtama uždrausti jo naudojimo. Dažai su organinio alavo mišiniu nuo laivų korpusų turi būti nugramdomi sausuose dokuose ir sandėliuojami kaip pavojingi teršalai. Visa tai pastaraisiais metais išvežta į dempingą, prisidengiant, kad neva Malkų įlankoje paliktas pavojingas gruntas. Jūrinio tyrimų centro darbuotojai, iš dempingo paėmę grunto bandinius, Prancūzijoje (Lietuvoje tokie tyrimai neatliekami), rado šių nuodingų junginių likučių
Sumažėjus chemikalų naudojimui žemės ūkyje vienu iš didžiausių Baltijos jūros teršėjų Lietuvoje yra jūrų uostas. Daugiausiai teršalų, ypač sunkiųjų metalų, nusėda į vandenį ties laivų remonto įmonėmis. Klaipėdoje, kaip visose civilizuotose kraštuose, laivai remontuojami ne sausuose dokuose, o plaukiojančiuose. Klaipėdos uoste reikia iškasti apie 250 – 300 tūkst. kubinių metrų smarkiai užteršto grunto, kurio negalima plukdyti į jūros sąvartyną (dempingą).
NAFTA LIETUVOS PAJŪRYJE
1959 m. Klaipėdoje pradėjo veikti Naftos produktų eksporto įmonė. Jau 1961 m. kovo 21 d. į Melnragės paplūdimį buvo išmestas tanklaivis “Šantar”, turėjęs nuvežti į Cholmską mazutą. Perlūžus tanklaiviui, mazutas storu sluoksniu nuklojo visą paplūdimį. 1968 m. liepos 10 d. jūros bangos audros metu užklojo per bangų plūsmo ilgį (20-30 m) Palangos – Šventosios paplūdimius. Surinkta beveik 206 t mazuto, kurį greičiausiai išpylė praplaukiantis laivas. 1972 m. gruodžio 19 d. Latvijos tanklaivis “Kokandas” Klaipėdos uoste išliejo 20 t naftos. 1981 m. lapkričio 21 d. į Klaipėdos šiaurinį molą atsitrenkė tanklaivis “Globe Assimi”, išliejęs apie 16500 t mazuto, kuriuo buvo apklota Lietuvos žemyno jūrinė pakrantė ir Kuršių marių rytinė pakrantė iki Svencelės. Visu pločiu paplūdimys ir apsauginio kopagūbrio vakarinis šlaitas buvo apkloti storu mazuto sluoksniu, užpilti bangų išmestų iš jūros smėlio sluoksniu, vėl padengiami mazutu ir vėl smėliu. Taip susidarė daugiasluoksnis 0,5-1 m storio mazuto ir smėlio “tortas”.Tai buvo didžiausia Baltijos jūros ekologinė katastrofa.
1983 m. birželio pabaigoje iš žvalgybinės platformos “D6” išsiurbta nafta kelių tonų apimtimi nuklojo 20 km ilgio paplūdimio ruožą ties Nida. O 1997 m. sausio 15 d. daugiausiai Melnragės paplūdimyje dėl naftos žuvo per 1000 vandens paukščių. Bandyta paukščius plauti, tačiau jie vis tiek žuvo. Danai ir Švedai aiškino, kad jų pakrantėse panašiais atvejais paukščiai šaudomi – jų išgelbėti neįmanoma, nes paukščiai, valydami savo plunksnas, prisiryja mazuto.
Šį juodą sąrašą galima tęsti be galo. Labai gaila, kad tokia registracija pajūryje nevedama. Norint ją turėti, reikėtų kiekvieną dieną praeiti ar pravažiuoti visą pajūrį. 2001 m. sausio 14 d. už Karklės, pagal vietinių žvejų pasakojimus, mazuto granulėmis buvo nuklotas ne mažiau kaip 5 km ilgio ruožas. Kitą dieną paplūdimyje nesimatė nė vienos mazuto granulės, nes mazutas buvo užklotas 5-10 cm storio bangų išmestu smėlio sluoksniu. Ramiu oru mazutas kartais net sudžiūva paplūdimyje, štormo metu greit sumaišomas su smėliu ir kol jis būna minkštas, greit prilimpa prie kojų ar batų.

CHEMINIO GINKLO KAPYNAS BALTIJOS JŪROJE
Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, 1947 ir 1948 m. Baltijos jūros regione į rytus nuo Bornholmo ir į pietryčius nuo Gotlando, vykdant Tarybų sąjungos karinės administracijos Vokietijoje nurodymus “palaidota” apie 34 tūkst. tonų karinių medžiagų, daugiausiai iprito. Tokių vietų Baltijoje yra keletas. Jų apžiūros rodo, kad jūros dugne “besiilsinčios” cheminės ginkluotės padėtis darosi vis nepatikimesnė.
Britų žiniasklaida pranešė, jog netoli Švedijos krantų Baltijos jūros gelmėse aptiktos bakterijos, mintančios viena nuodingiausių pasaulyje medžiagų – garstyčių dujomis, arba ipritu, kuris sunkiasi iš cheminio ginklo kapinynų. Mokslininkai baiminasi, jog iprito išsiliejimas smarkiai paveiks jūros ekosistemą bei sukels žmonių genų mutaciją.
Naujoji itin atspari bakterija rasta Bornholmo įduboje. Ten paskandinta dalis iš 35 tūkst, tonų cheminio ginklo, gaminto nacių, bet nepanaudoto. Tai ir artilerijos sviediniai, užtaisyti nuodais, ir bombos, minos, granatos. Niekas dorai nežino , kokios visa tai dabar būklės. Nuo anų laikų Baltijos jūroje ekologinė padėtis gerokai pakito, pavojingų medžiagų laidojimo vietose padaugėjo fosforo, padidėjo rūgštingumas. Deja, daugelis tokių vietų nežinoma. Kol kas, be Bornholmo įdubos, žinomos dar kelio vietos – Gotlando įduba, Mažasis Beltas – prie Vokietijos ir Danijos krantų. Apie 5 tūkst. tonų sviedinių, pripildytų ipritu, kelių dešimčių metrų gylyje guli netoli Lietuvos ir Latvijos jūros sienos, maždaug už 70 km nuo Liepojos, į vakarus nuo Šventosios. Medžiagas gabenant į laidojimo vietas, į rytus nuo Bornholmo, pasitaikydavo, kad krovinys būdavo išmetamas pakeliui į nurodytą vietą. Daroma prielaidų, kad pavojingos medžiagos yra pasklidusios visu transportavimo maršrutu.
Plūdurai, žymintys pavojingas vietas, kur palaidotos nuodingos medžiagos, buvo pastatyti žymiai vėliau, kai skandinimo operacijos buvo baigtos. Turint omeny, kad krovinį skandinti gabenusiuose laivuose stokota navigacijos prietaisų, laidojimo vietos gali būti pažymėtos netiksliai.
Cheminės karo medžiagos rytinėje Baltijos dalyje dažniausiai buvo laidojamos sudėtos į konteinerius, dėžes. Kitaip buvo elgiamasi Skagerake ir pietiniame Mažajame sąsiauryje. Čia buvo skandinamas visas laivas kartu su pavojingu kroviniu.
Chemijos mokslų daktaras Vidmantas Kapočius paaiškino, jog ipritas – mirtinai pavojinga cheminė medžiaga. Ji naudojama tik kaip cheminis ginklas. Pasak chemiko, ipritui patekus į vandenį, bus užteršti visi gyvieji organizmai – dumblai, planktonas, žuvys ir kt. Ši grandinė neišvengiamai pasieks žmogų, nes bombų kapinynas yra intensyvios žvejybos plotuose. Realus ūmių apsinuodijimų, netgi mutacijos, išsigimimų pavojus.
Mirtina iprito dozė – 5 miligramai. Tokį kiekį įkvėpus, žmogus mirtų per tris minutes. Mažesnė dozė yra pavojinga – gali atrofuotis plaučiai, sutrikti kvėpavimo sistemos darbas ir t.t. Ipritas pavojingas net jo neįkvėpus, prisilietus galimi stiprūs nudegimai.
Chemikas paaiškino, jog dabar sviedinių irimo procesas bus daug intensyvesnis, nes, vandeniui patekus į sviedinio vidų ir pradėjus sąveikauti su ipritu, susidaro druskos rūgštis, kuri ir skatina koroziją. Tokiu atveju rūdijimas vyktų jau iš sviedinio vidaus.
“Kaip ir bijojome, bakterijos adaptavosi. Tai paveiks visą ekosistemą. Sumažės gyvosios gamtos įvairovė, nes dalis organizmų žus”, – kraupų vaizdą piešė mokslininkas. Pasak jo, kontaktai su bakterijomis gali užkrėsti bet ką. Žmogus gali užsikrėsti suvalgęs jūros gėrybę, gurkštelėjęs jūros vandens ar net plaukdamas vandenyje užkrėstame kenksmingų bakterijų.
V. Kapočius sakė, jog Japonijos mokslininkai nustatė, kad žmonės, turėję kontaktą su ipritu, dažniau serga onkologinėmis ligomis, jiems netgi nustatyta DNR mutacija.
Delsti nebegalima, nes bombų irimas jau prasidėjo ir bakterijos keliauja po visą jūrą, tad ramintis tuo, jog jos aptiktos toli nuo Lietuvos, negalima. Tuo labiau, kad šalia Lietuvos taip pat yra cheminio ginklo kapinynas.
Cheminio ginklo talpų sienelės nuolat plonėja ir ateityje galima laukti netgi ekologinės katastrofos. Tai įrodo atliekami tyrimai: pagautos tose vietose žuvys dažnai be žvynų ar su kitokiais genetiniais pakitimais, tokiuose teritorijose yra ribojama žūklė, bet ne visada to yra paisoma. Į žmogaus organizmą patekęs užterštas maistas palieka pėdsakus: sunkieji metalai, bei kiti cheminiai elementai kaupiasi žmogaus organizme bei daro įtaka genetikai (įrodymas: apsigimimai bei kaupiančiųjų kenksmingas medžiagas organų ligos).
Keistas Aplinkos ministerijos požiūris, jog nieko baisaus nėra. Kai į jūrą išsiliejo 60 tonų naftos, taip pat buvome raminami, jog nieko blogo neatsitiko. Bet visi suprantame, jog dėl to galime išvis netekti pajūrio.
KODĖL BALTIJA JAUTRI TERŠIMUI
Dabar išsiaiškinkime kodėl mūsų jūra tokia jautri teršimui.
Kadangi Baltijos jūra – viena iš labiausiai izoliuotų ir apgėlintų pasaulio jūrų, gana jautri antropogeniniam poveikiui. Taigi lėta Baltijos vandens kaita yra viena iš priežasčių, kodėl jūra itin jautri teršimui. Dėl lėtos vandens kaitos – teoriškai paskaičiuota, kad visas jūros vanduo pasikeistų tik per 30 metų, todėl į jūrą patekę nuodai čia išlieka ilgiau, negu kitose jūrose: jie kaupiasi vandenyje, grunte ir gyvuosiuose organizmuose; į dugną sėda lėtai, kadangi vandens temperatūra gana žema. Kita Baltijos jautrumo priežastis yra žymus vandens sluoksniškumas. Į giluminius sluoksnius naujas sūrus vanduo gali neatplūsti kelerius metus. Be to Baltijos jūra – tai maišyto vandens jūra, kur visi gyvi organizmai turi prisitaikyti prie besikeičiančio druskingumo – jie gyvena nuolatinėje streso būsenoje ir bet kokiems pokyčiams, pavyzdžiui, aplinkos teršimui yra jautresni, už kitų jūrų gyvus organizmus. Tai rodo atlikti tyrimai su ruoniais, apie kuriuos mes kalbėjome anksčiau. Taigi, kad ir kaip bebūtų skaudu tai tik dar kartą įrodo jog ruonių ateitis abejotina.
Reikėtų paminėti jog druskingumas iš tiesų turi didelę įtaką jūros aplinkai. Vandens cirkuliacija jūroje nepakankama. Paviršinį vandenį geriausiai sumaišo vėjas. Tai svarbus veiksnys vandens maišymui ir teršalų paskirstymui. O žiemą didžioji Baltijos jūros dalis pasidengia ledu, todėl šiuo metu jūra itin tampa neapsaugota nuo teršalų[1].

KAIP GYDYTI BALTIJĄ

Prie Baltijos jūros gyvenantys žmonės susirūpinę jos likimu. Savo susirūpinimą jie išreiškė 1988 metais, simboliškai apkabindami jūrą rankomis. Taip devynių valstybių gyventojai norėjo parodyti didžiulį norą išsaugoti švarią jūrą ateinančioms kartoms.
Situacija šiek tiek keičiasi, nes prie miestų statomi vandens valymo įrenginiai, žemės ūkyje į Baltiją įtekančių upių baseinuose mažiau naudojama mineralinių trąšų, jūromis plaukioja modernesni laivai. Visa tai mažina jūros taršą, tačiau gerų rezultatų galime pasiekti tik bendromis jūros regiono valstybių pastangomis.

Leave a Comment