J.Naujalis

Dėl susidėjusių ypatingų istorinių sąlygų (lietuvių tauta ilgus metus kantė socialinę – ekonominę ir politinę priespaudą) beveik visi pirmieji lietuvių muzikos veikėjai savo veiklą pradėjo vargoninkavimu. To meto (antrosios XIX a. pusės) sąlygomis vargonininko profesija buvo vienintelė, kuri leisdavo muzikos darbuotojui užsidirbti lėšų pragyvenimui.

Pažangesni vargoninkai nesitenkindavo vien savo darbu bažnyčioje ir, suorganizavę chorus, atlikdavo liaudies dainas. Ilgainiui patys savo jėgomis įgiję aukštesnį muzikinį išsilavinimą, jie dažniausiai apsigyvendindavo kuriame nors mieste, suburdavo apie save visus vietos muzikos mėgėjus ir jiems vadovaudavo.

Vienas svarbių XIIX a. pabaigos – XX a. prodžios uždavinių buvo parengti choriniams kolektyvams repertuarą, pakelti muzikinės kultūros lygį. Šį uždavinį ėmėsi įgyvendinti gabesnieji muzikai, įgiję specialų profesinį pasiruošimą. Iš vargonininkų profesionalų, ėmusių mėginti savo jėgas ir kūryboje (J. Kalvaitis, M. Racevičius – Račas, J. Dryja – Visockis ir kt.), įvairiapusiška muzikine ir visuomenine veikla ypač išsiskyrė J. Naujalis. Jis pasižymėjo ne tik kaip vienas geriausių to meto Lietuvos vargonininkų, bet ir kaip choro dirigentas, pedagogas lietuvių muzikinės spaudos pionierius, muzikas publicistas ir visuomenininkas.

BIOGRAFIJA. JUOZAS NAUJALIS giimė 1869 m. balandžio 9 d. Raudondvaryje (netol Kauno). Iš pradžių muzikos mokėsi pas vietos vargonininką, o nuo 1884 iki 1889 m. – Varšuvos muzikos instituto vargonų klasėje. Ją baigęs, dar vienerius metus Naujalis tame pačiame institute studijavo kompozicijos teoriją.

Grįzęs 1890 m. į Lietuvą, Naujalis kurį laiką va

argoninkavo Vabalninke ir Rietave, o po to apsigyveno Kaune ir iki mirties dirbo Kauno katedros vargoninku. Be vargoninkavimo, Kaune Naujalis pradėjo plačią pedagoginę, kūrybinę ir visuomeninę veiklą. Jis ėmė sistemingai mokyti gabius jaunuolius muzikos. Iš šių pamokų išsivystė pastovūs chorvedžių – vargonininku kursai, kuriuose pradinį muzikos mokslą įgijo daugelis ano meto lietuvių muzikų: S. Šimkus, A. Kačauskas, J. Štarka ir kiti.

Dar spaudos draudimo metais Naujalis Kaune slapta suorganizavo pasaulietinį chorą, kuirs išaugo į „Dainos“ draugiją, išsivysčiusią plačią koncertinę veiklą. Jis įsteigė Kaune pirmąjį lietuvišką knygyną, kuriame buvo galima įsigyti ir gaidų. 1909 m. Naujalis pradėjo leisti muzikinį laikraštį „Vargonininkas“. Jame buvo gvildenami ne tik muzikiniai, bet keliami ir Lietuvos muzikos darbuotojų socialiniai bei organizaciniai klausimai.

1919 m. Naujalis įsteigė Kaune privačią muzikos mokyklą, kuri sekančiais meetais buvo suvalstybinta ir ilgainiui išaugo į Kauno konservatoriją. Iki 1927 m. jis buvo šios mokyklos direktorius, daug pasidarbavo, keliant muzikos mokymo lygį, kovojo su buržuazine vyriausybe dėl mokyklos darbo sąlygų pagerinimo. Naujalis aktyviai prisidėjo, ruošiant pirmąją dainų šventę Lietuvoje – buvo jos vyriausiasis dirigentas. Pašlijus sveikatai, jis atsisakė muzikos mokyklos direktoriaus pareigų ir liko tik vargonų klasės profesoriumi (Naujaliui pirmajam Lietuvoje buvo suteiktas konservatorijos profesoriaus vardas). 1934 m. rugsėjo 9 d. Šis įžymus muzikas mirė.

-2-

KŪRYBA. Naujalis yra palikęs apie 100 pasaulietinės ir religinės muzikos kūrinių, iš

š kurių ypač reikšmingą vietą užima originalios ir harmonizuotos liaudies dainos chorams. Švelnus jo muzikos lyrizmas, romantizmas ir svajingumas artimi įžymaus to meto lietuvių poeto Maironio kūrybai, kuri atitiko kūrybinius Naujalio užmojus. Todėl beveik visos originalios šio kompozitoriaus dainos parašytos Maironio tekstais. Abu šie lietuvių klerikalinės buržuazijos atstovai mylėjo savo tėvynę, gerbė didvyriškų kovų kupiną jos praeitį, mokėjo gėrėtis jos gamta, tačiau kovoje su socialinėmis negerovėmis neretai pasireikšdavo jų klasinis ribotumas ir reakcinga idealistinė pasaulėžiūra.

DAINOS. Naujalio dainų muzika paprasta, nuoširdi; melodijos natūralios, lengvai įsimenamos, forma aiški, harmonija ir ritmika nesudėtinga. Kompozitorius daugiausia vartojo mažoro ir minoro dermes.

Svarbiausi Naujalio kūrybos bruožai išryškėjo jau vienoje pirmųjų originalių jo chorinių dainų – „Jaunimo giemėje“, pasižyminčioje patogiomis dainuoti partijomis, aiškia harmonija. Pakilią, skaidrią, kovinga nuotaiką dainos pradžioje kompozitorius išreiškia galingu unisonu ir kvartos šuoliu aukštyn, kuris panaudojamas ir priedainyje. Priedainio melodija palaipsniui didėjančiais šuoliais atveda prie kulminacijos, pranašaujančios šviesią Lietuvos ateitį.

Ryškiomis romantinio patriotizmo tendencijomis pasižymi ir šios Naujalio dainos: „Kur bėga Šešupė“, „Lietuvos grožybės“, „Kur banguoja Nemunėlis“, „Raseiniečių daina“, „Eina garsas nuo rubežiaus“ ir kt. Nepaisant tuo metu aktualios šių dainų tematikos, jų melodikoje ir harmonijoje kartais pastebima svetima, daugiausiai lenkiško romanso ir bažnytinio choralo įtaka.

Kylant profesiniam meistriškumui, Naujalis kaskart vis labiau ima ieškoti ir na

aujesnių išraiškos priemonių, padedančių jam sukurti muziką skirtingų nuotaikų tekstams. Pavyzdžiui, dainoje „Lopšinė“ įvedamas betekstinis (pagrįstas balse „a“) dainavimas, tęsiamas tonas bose; dainos „Pavasaris“ vidurinėje dalyje panaudojamas imitacinis balsų vedimas, tą pačią melodiją palaipsniui perima vis naujas balsas; kartojant I dalį (t. Y. Reprizoje), chorą pakeičia solistas ir t. t.

Iš Naujalio chorinių dainų Maironio žodžiais ypač populiari „Vasaros naktis“. Svajinga, poetinė vasaros nakties nuotaika atkuriama jau pačioje dainos pradžioje. Ne tik nuotaikos, bet ir muzikinių minčių vystymo atžvilgiu kontrastinga yra vidurinė dainos dalis. Pabaigoje vėl grįžta pradinė nuotaika:

Minėtina viena didžiausių savo apimtimi Naujalio „Putino daina“, rodanti jo, kaip chorinės muzikos meistro, subrendimą.

Stebgdamasis praturtinti lietuviškų chorų repertuarą, Naujalis rūpinosi ir liaudies dainų harmonizavimu. Išėjo net keli jo harmonizuotų dainų rinkiniai, kuriuose buvo įdėtos tokios populiarios liaudies dainos, kaip „Ant kalno karklai siūbavo“, „Močiute mano“, „Ko liūdi, putinėli?“, „Saulelė raudona“ ir kitos.
-3-

Meniniu atžvilgiu ypač išsiskiria Naujalio harmonizuota liaudies daina „Oi, žiba žiburėlis“. Joje išsakoma mergaitės, tėvų išleistos už nemylimo bernelio, jausmai. Ši įdomi daina, kurioje giliai pajaustas ir atkurtas poetinis liaudies dainos turinys, yra vertingas kompozitoriaus įnašas į chorų repertuarą:

Išpopuliarėjęs chorinėmis dainomis, Naujalis dirbo ir kamerinės vokalinės lyrikos srityje: parašė septynis romansus solo balsui su fortpijonu, tris vokalinius duetus ir vieną trio bosui, sm

muikui ir fortepijonui. Iš jo romansų didesnę meninę vertę turi „Ruduo“. Šio romanso muzikoje kaitaliojasi skirtingos nuotaikos, ryški dramatinė įtampa, įtikinančios kulminacijos.

INSTRUMENTINĖ MUZIKA. Naujalis yra rašęs ir kamerinės instrumentinės muzikos – pjesių, preliudų ir kanonų fortepijonui, preliudų vargonams, trio smuikui, violončelei ir fortepijonui ir kt. Iš jo kūrinių fortepijonui ryškesnis yra „Noktiurnas“, kurio vidurinėje dalyje panaudota lietuvių liaudies dainos „Močiute mano“ melodija. Minėtina taip pat nedidelė vienos dalies pjesė styginiam kvertetui „Svajonė“ (ją atlieka ir styginių instrumentų orkestras). Tai melodingas, svajingo, kiek melancholiško pobūdžio kūrinėlis, ne tik savo pavadimu, bet ir bendra nuotaika primenantis R. Šumano to paties pavadinimo pjesę.

Stambiausias Naujalio orkestrinis kūrinys yra simfoninė poema „Ruduo“. Giedroje pirmosios dalies temoje jaučiamas kompozitoriui savitas elegiškas atspalvis. Antroje dalis pagrįsta lietuvių liaudies dainos motyvais. Poemos „Ruduo“ trečioji dalis, persunkta dramatinės nuotaikos, yra pagrįsta dainos „Sunku gyventi žmogui ant svieto“ melodija, kurioje ryški lenkiško romanso įtaka. Be to, šioje dalyje pasigirsta pirmųjų dalių temos. Šis kūrinys – tai kompozitoriaus pasaulietinės kūrybos apibendrinimas, kuriame aiškiai matyti jo estetinės pažiūros ir profesinio meistriškumo lygis.

Didelė Naujalio muzikinės veiklos dalis to meto sąlygomis buvo pažangi. Nuolat bendraudamas su plačiosiomis masėmis, šis menininkas kėlė jų patriotinius ir estetinius jausmus, skatino mylėti savo kraštą, gėrėtis jo puikia gamta. Dauguma lietuvių muzikų pradinį muzikos mokslą išėjo Naujalio įsteigtuose vargonininkų ir chorvedžių kursuose ir vėliau jo suorganizuotoje ir vadovaujamoje pirmojoje lietuviškoje muzikos mokykloje. Dalis buvusių Naujalio auklėtinių (A. Kačanauskas, A. Račiūnas, A. Budriūnas, K. Kaveckas ir kt.) dirbo ir dabar tebedirba, keldami Tarybų Lietuvos muzikinę kultūrą.

Leave a Comment