Turinys
Įvadas 11. Būties klausimas pirmuosiuose lietuvių ontologijos veikaluose 22. A.Maceinos žmogiškosios būties apmąstymai 23. J.Girniaus “egzistencinis rūpestis“ 3Išvados 7Literatūra 8ĮvadasKlausimas, kas yra būtis, visais laikais domino filosofus. Jie svarsto apie žmogaus būties pagrindus, kokia yra ta būtis. Atitinkamai pagal laikmetį šie svarstymai skiriasi. Kiekvieno laikmečio filosofų idėjos turi savų ypatumų. Jau esantis filosofinis palikimas ir besikeičiančios gyvenimo sąlygos (ekonominės, socialinės, kultūrinės ir kt.) prisideda prie to, kad einamojo laikotarpio filosofai yra ir jau esančių idėjų kritikai ir naujų mąstytojai.Šio referato tema yra žmogaus būties prieštaringumo samprata Naujųjų laikų filosofijoje. Filosofinėje literatūroje nurodoma, kad būties klausimas Naujųjų laikų filosofijoje pasitraukė į antrą vietą. ,,Būties” sąvoka yra pati bendriausia ir mažiausiai pagrįsta sąvoka ir dėl to ji yra nepaaiškinama. Šis žodis yra tapęs savaime suprantamu. Būties sąvokos neįmanoma paaiškinti dėl jos bendrumo, nes ji negali būti išvesta iš jokios kitos bendresnės sąvokos. Tačiau pažymima, jog tai nereiškia, kad nebereikia kelti jos prasmės klausimo. Tai kaip tik skatina tai daryti. [3; 46] Iš ties nagrinėjamų laikų filosofai daug gilinosi į pažinimo klausimus, tačiau jie svarstė ir apie žmogaus būties prieštaringumą. Būties prieštara atskleidžiama per kūno ir sielos santykio problemą. Filosofai įvairiai derino šiuos žmogaus būties momentus, todėl Naujųjų laikų filosofijoje yra skirtingų idėjų šiuo klausimu. Taigi žmogaus būtis bus aptarta atsižvelgiant ne tik į kūno ir sielos prieštarą, bet ir į priešingas filosofų nuomones šiuo klausimu.Šio darbo tikslas yra apibūdinti žmogaus būties prieštaringumo sampratą Naujųjų laikų filosofų darbuose. Darbe keliami tokie uždaviniai:
1) apibūdinti Naujųjų laikų filosofijos laikmetį;2) pateikti žmogaus kūno ir sielos santykio problemą, t.y. žmogaus būties dualizmą; žmogaus būties vienovę; vienintelės substancijos koncepciją.1. Naujųjų laikų filosofijos ypatumai
Naujųjų laikų filosofijos pradžia laikoma XV amžius. Tačiau pirmųjų filosofų darbai dar nėra laikomi naujos filosofijos pradžia. XV amžių filosofijai būdingi tik kai kurie specifiniai naujųjų amžių filosofijos bruožai. XV ir XVI amžių filosofija net pačių jos kūrėjų įsitikinimu ,,tik tariamai buvo nauja”. [9; 8] Šie amžiai tapo pereinamuoju bei parengiamuoju laikotarpiu. Be to, E.Nekrašas nurodo, kad visuotinai pripažinta, kad Naujųjų laikų filosofijos pradininkas yra XVII amžiaus prancūzų mąstytojas R.Dekartas. [5; 41] Šiam filosofui referate skiriama daug dėmesio, kadangi jis mąsto apie žmogaus kūno ir sielos prieštarą. Taip pat bus aptarti ir priešingos koncepcijos –monizmo – šalininkai ir jų idėjos.Naujųjų laikų filosofijos pradinis taškas yra subjektas, t.y. ;;mąstantis ir veikiantis žmogus”. ;;Filosofas vis dažniau pradeda kalbėti savo vardu, sakydamas Aš ir suvokdamas save kaip individualią mąstančią būtybę, patiriančią ir kenčiančią, pažįstančią ir veikiančią”. [5; 41] Pvz., J.G.Fichtė savo veikale “Žmogaus paskirtis” svarsto pirmuoju asmeniu ,,Aš”. Filosofas žiūri į pasaulį ne iš išorės, o iš vidaus. Naujųjų laikų mąstytojams tikroji būtis yra ta būtis, kuri imama mąstymo atžvilgiu, t.y. būtis, apie kurią mąstoma. [8; 22] Naujųjų laikų filosofijoje būties problema yra glaudžiai susijusi su pažinimo analizės keliamomis problemomis. [5; 48] Ši ypatybė yra susijusi su prieš tai minėta, t.y. nagrinėjamų laikų filosofai siekdami pažinti būtį nepašalina savęs iš pažinimo proceso. Tokios pozicijos laikosi XVIII amžiaus vokiečių filosofas I.Kantas. Kitas vokiečių filosofas – F.Hėgelis taip pat daug dėmesio skyrė pažinimo tyrinėjimui. Jų idėjos taip pat bus apžvelgtos.
2. Žmogaus kūno ir sielos problemaŽmogaus būties prieštaringumas nagrinėjamas keliant klausimus: ,,kokiu būdu reikėtų mąstyti žmogų kaip vientisą asmenį, jeigu jis yra ir kūniška jusli būtybė, ir dvasinis subjektas? Kaip tarpusavyje suderinti šiuo abu žmogaus būties momentus?” [1; 239] Antrojoje darbo dalyje analizuojami skirtingi filosofų požiūriai į šią problemą.
2.1 Žmogaus būties dualizmasAptar…iant tokį požiūrį pirmiausia reikia kalbėti apie Dekarto dualizmą. Pagal jį kūnas ir dvasia yra visiškai skirtingos substancijos. Siela, kaip sąmonė, yra iš esmės nedali ir tik jai dera mąstyti. Tuo remdamasis Dekartas teigia sielos nemirtingumą. [3; 78] Žmogaus kūną ir sielą filosofas analizuoja pagal skirtingus lygmenis. Empirinę materialią gamtą jis aiškino mechanistiškai. Dekartas nurodo, kad tikrosios būties, t.y. juslinių reiškinių pagrindą, sudaro du momentai: kūniškoji substancija ir judėjimas. Kūniškosios substancijos esmė yra tįsumas į ilgį, plotį ir aukštį. Kadangi kūniška substancija yra dali, o jos dalys gali judėti. Pasak Dekarto, kūniška substancija formuojasi tik todėl, kad tam tikru būdu juda jos dalys. Jis nurodo, kad visą gamta ir visus daiktus galime laikyti mašinomis. [3; 88] Todėl žmogaus kūnas taip pat yra laikomas mašina ir yra priešpriešinamas jo sielai. Atskyrus sielą ir kūną atsiranda sunkiai įveikiamas dualizmas. [3; 78] Visgi šios dvi substancijos žmoguje yra priverstos sąveikauti, nes tik žmogus turi kūną ir sielą. Tuo tarpu gyvūnai turi tik kūnus. Taigi ,,sielai reikia tam tikros buveinės, o kūnui reikia sielos kaip vadovo”. [7; 208] Tačiau tokia sąveika nereiškia, kad žmoguje kūnas ir siela praranda savo savarankiškumą. Žmogaus kūnas nieko negali sukelti ar pakeisti sieloje, taip pat ir siela – kūne. Visgi tai, kas vyksta sieloje, kūnas gali pakreipti kita linkme, atitinkamai ir siela gali pakeisti kūno vyksmų kryptį, bet toliau šios dvi substancijos išlaiko savo savarankiškumą. [7; 209] Toks kūno ir sielos priešpriešinimas sudarė sudėtingą situaciją: radikaliai atskyręs kūnus ir sielas Dekartas negalėjo jų tarpusavio sąveikos, bet negalėjo ir to sąveikavimo paneigti. Jo kompromisinis sprendimas buvo toks: kūnas galįs turėti įtakos, kad tai, kas vyksta, įgautų kitą kryptį, o siela – kad pakistų to, kas vyksta kūne, kryptis. Tačiau šis paaiškinamas laikomas keistu ir sunkiai priimtinu. [9; 65]
Kantas taip pat buvo netapatumo tezės šalininkas. Jis teigia principinį ontologinį kūno ir sielos skirtingumą. [1; 241] Kantas tvirtino, kad žmogus, kaip gamtinė būtybė, priklauso daiktų pasauliui ir paklūsta priežastingumui, o kaip būtybė pati savaime, priklauso kitam, galimam tik mąstyti pasauliui. Jis atribojo nuo žmogiškojo pažinimo daiktus pačius savaime, kurie veikia žmogų, bet yra jam nepažinūs ir taip dar labiau pagilino dualizmą. [6; 10] Kantas prieina išvados, kad žmogus yra baigtinė būtybė. Jis įžvelgia principinį žmogaus ribotumą, kurį sudaro jo būties ir pažinimo ribotumas. Žmogus negali priskirti sau dieviškojo subjekto pažintinių sugebėjimų. [8; 24-24]Fichtė svarsto apie prieštaringą ir netapačią žmogaus būtį. Jo filosofijos išeities taškas yra Aš. Tas Aš yra ne individas, o greičiau bendrybė, kurioje kiekvienas individas galėtų save surasti. [6; 13] Savo veikale ,,Žmogaus paskirtis” Fichtė svarsto apie žmogaus buvimo pagrindus ir jo sąryšį su gamta. Žmogus atsiranda ne pats per save, o per kitą jėgą, esančią už jo. Aš klausia, ,,o per kokią kitą, jei ne per visuotinę gamtos jėgą, jeigu esu gamtos dalis”. [2; 39] Jis suabejoja, ar mąstymas taip pat yra ,,pirminės gamtos jėgos pasireiškimas”. Taip atskleidžiamas žmogaus būties prieštaringumas, svarstant apie tai, kiek žmogaus būties santykį su gamta. Aš atskleidžia savo būties dualizmą: ,,Esu dviejų tvarkų narys: grynai dvasinės, kurioje viešpatauju tik per gryną valią, ir juslinės, kurioje veikiu savo veiksmais. [2; 171] Juslinė tvarka yra tik reiškinys. Jai reikšmę, tikslingumą ir vertę suteikia tik dvasinė tarka. Toje dvasinėje tvarkoje gyvena tik begalinis protas. ,,Kai tik nusprendžiu paklusti proto dėsniui, esu nemirtingas, nelaikinas, amžinas; man nereikia tokiam dar tapti”. [2; 172] Prieštaravimas yra Hėgelio filosofijos pagrindas. Toks poliariškumas filosofijoje iškyla gamtos ir dvasios perskyroje, kūno ir sielos priešiškume, individo ir gamtos priešybėje ir t.t. Jo filosofija yra dialektiška. Ši dialektika apibrėžiama kaip ėji…mas nuo tezės (teiginio) ir antitezės (pirmajam priešingo teiginio) prie sintezės, kuri tą prieštarą įveikia. [3; 143] Tokiu atveju teigiamas kūno ir sielos priešingumas ir tuo pačiu jų vienovė. Hėgelio mąstymas aprašo procesą, kuriame dvasia save paskleidžia svetima jai gamtos forma, o po to per istoriją sugrįžta į save žmoguje. ,,Ėjimo į save” pabaigoje stovi save žinanti dvasia, absoliutas kaip ,,tapatybės ir netapatybės tapatybė”. Filosofijoje dvasia pažįsta save kaip subjektą ir kaip substanciją. Subjektas, mąstantis pasaulį, sutampa su pasaulio substancija. Taip dvasia aptinka būties ir mąstymo tapatybę, kadangi substancija yra save pačią plėtojanti dvasia kaip save suvokianti visuma. [4; 153] Taigi Hėgelis mąstė ne vien tik apie žmogaus būties prieštaringumą, bet ir iš priešybių išplaukiantį tapatumą.Žmogaus būties prieštaringumo samprata Naujųjų laikų filosofijoje atsiskleidžia per žmogaus kūno ir sielos santykio problemą. Šie du būties momentai yra priešpastatomi vienas kitam kaip gamtiškas (juslinis) ir kaip dvasinis pasauliai. Tačiau filosofų pozicijos dėl žmogaus kūno ir sielos prieštaros yra skirtingos. Dekartas yra ypač radikalus netapatumo tezės šalininkas. Kiti pripažįsta šių pasaulių skirtingumą, bet mąsto ir apie jų sąveiką.2.2. Žmogaus būties vienovėPrieš tai buvo aptartas žmogaus kūno ir sielos netapatumo problema. Tačiau buvo ir tokių filosofų, kurie mąstė žmogaus būtį kaip vienovę. Vienas jų – Spinoza. kūno ir dvasios santykį jis suvokia paralelistiškai: kūnas ir dvasia yra du vieno individo ,,aspektai”. [4; 109] Pasak Spinozos nors žmogaus kūnas yra tįsus, o siela mąstanti, vis dėlto kūnas ir siela sutinka. Taigi kūnas nėra priklausomas nuo sielos ar siela nėra kūno padarinys, todėl jie negali vienas kito veikti. Jie sutinka todėl, kad yra tos pačios substancijos apraiškos. Spinoza manė, jog mąstymo tvarka ir kūno būsenų tvarka viena kitą atitinka ir aiškino šį atitikimą jų lygiagretumu. [9; 88-89]Šioje dalyje reikėtų pateikti ir Leibnico idėjas. Leibnicas įvedė monados sąvoką. Substancija negali būti tįsi, nes ji negali būti dali ir svarbiausias jos bruožas yra veikimas, jėga. Vyksta nuolatinė vidinė kaita, perėjimas iš vieno būvio į kitą. Šiuo būvius Leibnicas vadina ,,suvokimais”. Jis skiria kelias suvokimo pakopas. Viena jų paprastoji, turinti visą informaciją apie visų kitų monadų būvį, bet tos informacijos neįsisąmonina. Kita pakopa yra apercepcija. Joje suvokimas yra sąmoningas. Taip randasi kontinuumas. Jis aprėpia materiją, gyvulinę dvasią bei reflektuojančią žmogaus sielą. Visų monadų sąveiką Leibnicas aiškino iš anksto nustatyta harmonija. [4; 113] Anot jo, tokia harmonija yra tarp žmogaus sielos vaizdinių sekos ir kūno pokyčių sekos. Abi sekas harmonizavo Dievas ,,taip, kaip laikrodininkas nustato du laikrodžius, kad jie visada rodytų tą patį laiką”. [1; 241] Iš anksto nustatytos harmonijos teorija padeda išspręsti kūno ir sielos problemą, kuri tapo aktuali po Dekarto idėjų. Be to, ši teorija laikoma Leibnico sistemos branduoliu. Dievas iš pat pradžių sukūrė tokias, kad jos tarpusavyje dera. [4; 113]
Šioje dalyje buvo aptartos tų filosofų pažiūros, kurie žmogaus kūną ir sielą mąstė kaip vienį. Jas galima laikyti monistine būties koncepciją. Tačiau Naujųjų laikų filosofijoje buvo ir tokių monistų, kurie tarė esant tik vieną iš žmogaus būties momentų.2.3. Vienintelės substancijos koncepcijaDekartas teigė kūno ir sielos dualizmą, tačiau buvo ir jam prieštaraujančių filosofų. Jie aiškino pasaulį remdamiesi monizmo, t.y. vienintelės substancijos koncepcija. Vieni pripažino, kad egzistuoja tik materiali, kūniška substancija, ir siekė įrodyti, kad mąsto ne siela, o kūnas, kiti atsisakė materialios substancijos ir teigė, kad kūnai, daiktai yra ne substancijos, o tik sielos idėjos. [5; 43-44] Hobsas ir La Mettrie teigė, kad egzistuoja tik kūniška substancija. Jų filosofijos vadinamos materialistinėmis. Hobsas manė, kad be kūnų daugiau nieko nėra. Jis pripažino egzistuojant dvi visiš…kai skirtingas kūnų rūšis. Viena kūnų rūšių –gamtiniai, sukurti gamtos, kiti yra atsiradę žmonių valia ir vadinami valstybe. Hobso pozicija yra išreiškiama taip: ,,mąsto kūniškas žmogus”. [5; 44] La Mettrie požiūriu, žmogus nuo gyvūno skiriasi tik protu. Jis nebedaro šios perskyros ir žmogų paskelbia esant mašina. [4; 107] Mąstymą laikė žmogaus kūno ir pirmiausia jo smegenų savybe ar funkcija. La Mettrie nuomone, visatoje egzistuoja tik materiali substancija ir žmogus yra tobuliausia jos dalis. [5; 45]Priešingo, nei minėtų filosofų, požiūrio laikėsi Berklis. Jis taip pat manė, kad egzistuoja vienintelė substancija, tačiau jis teigė, jog ji turi dvasinę prigimtį. Berklis sukūrė imaterializmo koncepciją. Pagal jį, egzistuoja tik idėjos ir dvasia ir nėra jokio materijos. Jis laikosi požiūrio, kad yra nuo subjekto nepriklausoma išorinė tikrovė. Ši tikrovė yra duota jusliniame suvokime ir yra nemateriali, o visos idėjos būva dvasioje. [4; 123] Taigi yra tik dvasinės substancijos, paprastos ir nedalomos, vadinamos protais arba žmogiškomis sielomis. Berklis teigia, kad kūniškos substancijos sąvoka yra prieštaringa, vadinasi, ir beprasmiška. [5; 46-47]
Taigi monizmas yra priešingas dualizmui požiūris. Šios koncepcijos šalininkai teigia esant žmogų tik kūniška arba tik dvasine būtybe, t.y. pripažįsta esant tik vieną substanciją.Išvados Naujųjų laikų filosofijoje žmogaus būties prieštaringumas atskleidžiamas per kūno ir sielos santykio problemą. Šių laikų filosofijos išeities taškas yra mąstantis subjektas. Be to, analizuojant pažinimo problemas taip pat keliami klausimai ir apie žmogaus būtį.Darbe apžvelgiama keletas skirtingų nagrinėjamo laikmečio filosofų pažiūrų žmogaus būties klausimu.Dualizmas sudvejina žmogaus būtį. Žmogus yra ir kūniška būtybė ir dvasinis subjektas. Tačiau filosofai skirtingai svarstė apie šią prieštarą. Vienu atveju žmogaus kūnas ir siela visiškai atskiriami ir teigiama tarp jų nesant jokio tarpusavio santykio, kitu – subjektas pateikiamas kaip abejojantis ir kenčiantis dėl savo dvilypės prigimties, dar kitu – žmogaus kūno ir sielos prieštaringume įžvelgiamas iš jo išplaukiantis tapatumas.Dualizmui priešingas požiūris yra monizmas. Tačiau jis yra dvejopas. Kai kurie filosofai žmogaus būtį mąstė kaip vienovę, t.y. kūnas ir siela yra vienos substancijos apraiškos arba dera tarpusavyje bei harmoningai veikia. Kiti aiškino žmogaus būtį remdamiesi vienintelės substancijos koncepcija. Čia taip pat buvo dvejopos pažiūros. Vieni pripažino, jog egzistuoja tik kūniška substancija, kiti teigė tik dvasinę substancijos prigimtį.Literatūra1. Anzenbacher A. Filosofijos įvadas. Vilnius, 19922. Fichtė J.G. Žmogaus paskirtis. Vilnius, 19823. Furst M., Trinksas M. Filosofija. Vilnius, 19954. Kunzmann P., Burkard F.P., Wiedman R. Filosofijos atlasas. Vilnius, 19995. Nekrašas E. Filosofijos įvadas. Vilnius, 19966. Rickevičiūtė K. J.G.Fichtės filosofijos dvasia / Fichtė J.G. Žmogaus paskirtis. Vilnius, 1982. P.5-217. Rybelis A. Rene Descartes’o gyvenimas ir filosofija / Descartes R. Sielos aistros. Vilnius, 2002. P 169-2208. Rodžeras A. Žmogaus problema filosofijos istorijoje / Būtis ir laikas. Filosofijos istorijos baruose. Vilnius, 1983. P. 9-289. Tatarkiewicz W. Filosofijos istorija II. Vilnius, 2002