Uranas

Atominė energija

Žmonijai kasdien suvartojant milžiniškus organinio kuro: akmens anglies ar naftos, kiekius, visiems jau senokai buvo neramu, kas bus, kai tas kuras pasibaigs. Daug dirbama stengiantis pakeisti senkančias kuro atsargas saulės ir kitomis alternatyviomis energijos rūšimis, bet šie energijos šaltiniai vis dar nesugeba atstoti anglies ir naftos. Todėl atomo branduolio energijos įsisavinimas savo metu sukėlė didžiulį entuziazmą.

Atrandant šios energijos įsisavinimo būdus prireikė daugelio žmonių pastangų. Pats radioaktyvumo reiškinys 1896 m. buvo netyčia buvo atrastas prancūzo Henri Becquerelio, palikusio stalčiuje su footoplokštelėmis truputį urano druskos. Išryškinęs plokšteles jis pamatė, kad jos yra apšviestos. Po keleto eksperimentų paaiškėjo, kad plokštelę apšvietusias daleles spinduliuoja pats uranas. Dar po poros metų Marie ir Pierre Curie iš rūdos išskyrė naują cheminį elementą radį, kuris nustebino visus mokslininkus, nes nuolat, be jokios regimos priežasties generavo šilumą bei visai nelauktai virsdavo kitais elementais.

1905 m. Albertas Einsteinas išnarpliojo neišsenkančios radžio energijos paslaptį parodęs, kad energija gali virsti pati medžiaga. Mažai kas tuomet tikėjo, kad atomų energiją kada nors būūtų galima panaudoti. Įžymusis išradėjas Nicola Tesla kartą pasakė, kad atominės energijos paieškos jam atrodo dar labiau beviltiškos, nei stengimasis sukurti amžinąjį variklį. Jo manymu skaldant atomus visada reikėtų sunaudoti daugiau energijos, negu po to būtų galima iš tokios reakcijos ga

auti.

Metams bėgant fizikai sukaupė vis daugiau žinių apie atomų sandarą, bet tai, kaip reikėtų gaminti ir naudoti atomuose sukauptą energiją nepasidarė aiškiau. Taip buvo iki 1938 m., kuomet du vokiečiai Otto Hahnas ir Fritzas Strassmanas nesurado urano atomų branduolių skilimo. Uraną sudaro du izotopai: U235 ir U238. Mokslininkai aptiko, jog tuomet, kai į U235 atomą pataiko neutronas, jis skyla perpus, o šio proceso metu išsiskiria didžiulis energijos kiekis. Dar daugiau, skylant branduoliui išsilaisvina nauji neutronai, galį skaldyti kitus atomus ir sukelti grandininę reakciją. Galiausiai išsiskiria tiek daug energijos, kad ją jau galima naudoti elektros gamyboje arba, blogesniu atveju, kuriant atominę bombą.

A.Einsteinas iškart perspėjo JAV prezidentą Ruzveltą, kad nacių Vokietija gali pasigaminti be galo galingas naujos rūšies bombas ir pareiškė, kad tookius tyrimus būtina pradėti ir Amerikai. Prezidentas paklausė žymiojo fiziko ir gimė labai slaptas projektas “Manhattan”, skirtas urano ir branduolių skilimo tyrimui.

Pirmasis pasaulyje branduolinis reaktorius atsirado Čikagos universiteto sporto salėje. Jį sudarė dideli švaraus grafito blokai, kuriuose buvo padarytos skylės urano strypams. Vadovaujant Nobelio premijos laureatui, italų fizikui Enrico Fermi reaktorius buvo pradėtas bandyti. Lėtai buvo traukinami lauk kontrolės strypai, turėję pristabdyti branduolinę reakciją. Dėl viso pikto greta stovėjo laborantas su kirviu rankose, pasiruošęs bet kuriuo momentu nukirsti lyną, ku
uriuo kontrolės strypai buvo keliami. Atidžiai stebėjęs savirašio plunksnos virpėjimą Fermi praneša:” Reakcija palaiko save pačią”. Nors atominės energijos tuomet tebuvo gauta vos pusė vato, ši 1942 m. gruodžio 2 diena pateko į istoriją. Pirmąjį kartą pavyko gauti grandininę branduolių skilimo reakciją.

Dar po trijų metų, 1945 m. liepą Niu Meksiko dykumoje buvo susprogdinta pirmoji atominė bomba. Sprogimas sukūrė tiek energijos, kad plieno bokštas, kuriame bomba buvo įtaisyta, išgaravo, o dykumos slėnis aplink jį išsilydė. Nedaugelis iš sprogimą stebėjusių mokslininkų suprato, kad vos po mėnesio toks pat sprogimas sunaikins tūkstančius žmonių gyvybių.

Tuo metu JAV kariavo su Japonija ir prezidentui Trumenui teko spręsti, panaudoti ar ne atominę bombą. Jo sprendimas pakeitė istoriją. Rugpjūčio 6 d. bomba sprogo Hirosimoje, o dar po trijų dienų – Nagasakyje.

Atominė bomba tebuvo pirmasis iš naujo baisių ginklų arsenalo. Kitos kartos bombos – termobranduolinės arba vandenilinės, naudojo dviejų vandenilio atomų susijungimą į helio atomą. Ši reakcija teikia energiją Saulei ir kitoms žvaigždėms. Nuo tada, kai 1952 m. JAV susprogdino pirmąją vandenilinę bombą, šių ginklų griaunamoji jėga imta matuoti jau nebe tūkstančiais, o milijonais trinitrotoluolo tonų. Metams bėgant SSSR ir JAV bandė vis galingesnes ir galingesnes vandenilines bombas. Pasaulis ėmė vis daugiau nerimauti dėl šių bombų sukuriamos radioaktyvios aplinkos taršos. Galiausiai, dauguma branduolinių valstybių pasirašė bo
ombų bandymus draudžiančią sutartį.

1956 m. Anglijoje buvo paleista pirmoji pasaulyje atominė elektrinė. Tuomet buvo prognozuojama, kad apie 2000 m. tokios elektrinės gamins daugiau nei 50 proc. elektros energijos. Tačiau panašūs pranašai neatsižvelgė į tai, kokias katastrofiškas pasekmes gali sukelti atominių elektrinių avarijos. Po avarijų Three Mile Island (JAV) ir Černobylio (SSSR) atominėse elektrinėse, sukėlusių didelę ir visoms gyvybės rūšims pavojų keliančią radioaktyvią taršą, požiūris į branduolinę energetiką ėmė radikaliai keistis. Dabar naujos atominės elektrinės yra statomos beveik vien besivystančiose Azijos šalyse, o turtingesnės šalys svarsto jų visiško atsisakymo galimybes.

Pastaraisiais metais vis daugiau domimasi transmutacija pavadintu procesu. Manoma, jog jis gali padėti išspręsti labai aktualią radioaktyvių branduolinių elektrinių atliekų problemą. Transmutacija paverčia ilgą radioaktyvaus skilimo trukmę turinčias atliekas greitai skylančiomis. Procese yra naudojamas protonų greitintuvas, todėl jo sukūrimas pareikalaus nemažiau laiko ir lėšų, nei savo laiko reikėjo pačiai branduolinei reakcijai atrasti.

Werneris Heisenbergas ir Hitlerio atominė bomba

Paskutinės 1945 m. balandžio dienos. Vokiečių fizikas Werneris Heisenbergas mina dviračiu tuščiu Pietų Vokietijos vieškeliu. Staiga priešais išdygsta SS karininkas ir užtveria jam kelią: “Halt! Papiere! Kur važiuojate?” šaukia esesininkas. Heisenbergas aiškina, jog jis nori pasiekti savo šeimą, gyvenančią Alpių papėdėje, į pietus nuo Miuncheno, mažame Urfeldto kaimelyje. Jis ką tik paliko savo laboratoriją, kurioje nesėkmingai bandė uždegti urano strypuose grandininę re

eakciją. “Melas, jūs esate paprasčiausias dezertyras”, riaumoja karininkas. “O dabar pamatysite, ką mes su tokiais darome!” Ir jau siekia savojo revolverio.

Pasakojimą apie atominę bombą reiktų pradėti nuo žydų kilmės austrų fizikės Lizos Meitner. Ji pabėgo iš nacių valdomos Vokietijos į Švediją po to, kai 1938 m. Hitleris aneksavo Austriją. Jau Stokholme ji gavo savo buvusio mokslinio vadovo Otto Hahno laišką. Laiške Hahnas pasakojo apie eksperimentą, kurio metu jis bombardavo urano atomus neutronais. Tame eksperimente vyko keisti dalykai. Rezultatai nesutapo su teorija. Liza Meitner atsakė, kad matyt reikalas yra tame, jog urano atomai skyla perpus ir tuo pat metu išskiria energiją.

Neilgai trukus naujiena pasklido moksliniame pasaulyje ir fizikai bet kurioje pasaulio laboratorijoje galėjo pakartoti Hahno bandymą. Paaiškėjo, kad skildami urano atomai dar išspinduliuoja porą naujų neutronų. Jei tie neutronai, savo ruožtu, galėtų suskaldyti kitus urano atomus, įvyktų grandininė reakcija ir išsiskirtų milžiniška energija. JAV mokslininkai stengėsi laikyti šią išvadą paslaptyje, bet greitai paaiškėjo, jog prancūzas Frederikas Jolio tą irgi suprato ir apie viską jau spėjo parašyti žurnale “Nature”. Fizikams JAV, Anglijoje, Vokietijoje ir kitose šalyse paaiškėjo, jog teoriškai yra įmanoma sukurti “atominę bombą”, kurios griaunamoji galia būtų nepalyginamai didesnė nei bet kurių tuo metu žinotų sprogmenų.

1939 m. vasarą JAV lankęsis danų fizikas Nielsas Bohras nurodė, kad skilti gali tik urano izotopas U235. Gamtiniame urane šio izotopo tėra vos apie vieną procentą ir jo atskyrimas tuomet buvo be galo sudėtingas ir brangus procesas. Bohras paskaičiavo, kad, norint per penkerius metus sukaupti keletą dešimčių kilogramų skylančio urano, tektų pasitelkti visą JAV pramonės potencialą. Todėl, Bohro nuomone, niekas jokios atominės bombos nepagamins. Tam prireiktų tiek daug resursų, kiek jokia šalis neturėtų.

Bet tolesni tyrimai parodė, kad bombą galima pagaminti ir kitaip. Turint pakankamai daug natūralaus urano, jame irgi galima įžiebti grandininę reakciją. Bet tam jo prireiktų labai daug, dešimtimis tonų. Eksperimentas parodė, kad įprastiniam urano atomui, U238 pasigavus neutroną, įvyksta beta skilimas ir jis virsta nauju cheminiu elementu, turinčiu 93 atominį numerį – neptūniu. Neptūnis buvo labai nestabilus, išspinduliuodavo elektroną ir virsdavo dar vienu nauju elementu – plutoniu. O ši medžiaga – plutonis 239 skildavo lygiai taip pat, kaip ir U235. Nėra sunku chemiškai atskirti plutonį nuo urano ir vėliau panaudoti jį gaminant plutonio bombą.

Norint sukelti grandininę reakciją gamtiniame urane reikia pristabdyti neutronus leidžiant jiems trankytis į kitų atomų branduolius. Problema buvo tame, kad daugumos medžiagų atomai įsiurbdavo neutronus, todėl pastarieji paprasčiausiai išnykdavo ir nebegalėjo toliau dalyvauti skilimo procesuose. Laimei buvo dvi medžiagos, tikusios šiam tikslui: sunkusis vanduo ir labai švarus grafitas.

Taigi, Antrojo pasaulinio karo pradžioje visos pusės jau žinojo, kad gaminant atominę bombą reikia daug urano, sunkiojo vandens ir švaraus grafito. Vokietijoje naciai laikė branduolio fiziką nevisaverčiu žydų mokslu, nes daug branduolio fizikų naciams atėjus į valdžią pabėgo į Angliją arba JAV. Tiesą sakant, Vokietijoje buvo likęs tik vienas aukščiausio lygio branduolininkas – Werneris Heisenbergas, žmogus suformulavęs garsųjį neapibrėžtumo principą ir kartu su Nielsu Bohru bei Erwinu Schroedingeriu sukūręs kvantų fiziką.

Heisenbergas buvo vokietis, bet ne nacis. Greičiau atvirkščiai. Vienu metu jam netgi grėsė areštas. Dabar jis yra paskiriamas vokiečių atominės programos vadovu. 1941 m. rugsėjį Heisenbergas apsilankė Kopenhagoje pas savo seną draugą ir mokytoją Bohrą. Niekas nebesužinos apie ką abu tada kalbėjosi. Vieni sako, jog Heisenbergas pasiūlė Bohrui susitarimą dėl savotiško mokslininkų streiko. Visi branduolio fizikos tyrimai turėtų būti sustabdyti bent iki tol, kol baigsis karas. Kiti tvirtina, jog Bohras pasakojęs apie tai, jog jam buvo pasiūlyta dalyvauti vokiečių atominėje programoje – tokį pasiūlymą jis pasipiktinęs atmetė.

Žmonijai pasisekė, nes savo ideologiniuose tabu susipainioję naciai padarė kelias lemtingas klaidas. Kadangi jie netikėjo mokslininkais – civiliais, buvo įkurtas antras, karinis mokslinis padalinys, kuriam vadovauti buvo paskirtas žmogus vardu Diebneris. Dėl to visus vokiečių turimus resursus teko dalinti į dvi dalis. 1940 m. vokiečiams pavyko Belgijoje konfiskuoti didelį urano rūdos kiekį, bet dviem projektams ir tų atsargų nepakako. Sunkusis vanduo buvo gabenamas iš Norvegijos, kur jį gamino kompanijos “Hydro” mineralinių trąšų fabrike. Sąjungininkai jau suprato, kokią didelė yra sunkiojo vandens svarba ir 1943 m. vasario mėnesį britų ir norvegų komandosų grupė sugebėjo tą fabriką išsprogdinti. Apie šį žygį netgi buvo sukurtas filmas, kuriame svarbiausią rolę vaidino Kirkas Douglas.

Cheminės urano savybės primena kalį ar natrį, jis stipriai reaguoja su deguonimi ir vandeniu, todėl jį būtina laikyti hermetiškose kapsulėse. Tuo tarpu viena vokiečių reaktoriaus kapsulė buvo korozijos pragręžta kiaurai ir grynas uranas susilietė su sunkiuoju vandeniu. Po to, aišku, ėmė intensyviai skirtis vandenilis, reaktorius sprogo ir buvo visiškai sunaikintas. Tik 1944 m. žiemą, kai Vokietijos žlugimas buvo visai arti, kariškių projektas buvo nutrauktas, o visas uranas ir sunkusis vanduo perduotas Heisenbergui.

Viskas buvo pervežta į viename Tiuringijos kalne įrengtą vyno rūsį, laikinai paverstą branduolinių tyrimų laboratorija. Šičia Heisenbergas surinko paskutinį savo reaktorių. Bet grandininės reakcijos gauti nepavyko ir šįkart. Tam vėl trūko ir urano, ir sunkiojo vandens. Nepavykus paskutiniam bandymui Heisenbergas apžergė dviratį ir numynė namo.

Beje, vėliau jis pasakojo, jog susitikimas su esesininku baigėsi tuo, kad jis išsipirko laisvę pasiūlęs pakelį amerikoniškų “Lucky Strike” cigarečių.

Nuskurdintasis uranas

Iš visko sprendžiant 1999 m. NATO karinės operacijos Kosove veteranų tarpe stebimas neįprastas susirgimų skaičiaus padidėjimas, o 17 iš jų mirė nuo leukemijos. Daugiausiai dabar kalbama apie įtarimą, jog šiuos susirgimus sukėlė nuskurdintasis uranas, kurį JAV naudoja savo prieštankinių ginklų amunicijoje. Belgija, Portugalija, Prancūzija, Ispanija ir Italija, kartu su Europos Komisija pareikalavo ištirti nuskurdintąjį uraną turinčius šaudmenis.

Branduolinės energetikos pramonė iš gamtinio urano išskiria skalųjį izotopą U-235, kuris yra vėliau naudojamas reaktoriuose. Likęs nuskurdintas uranas yra perpus mažiau radioaktyvus už gamtinį, jo tankis viršija švino tankį 1,7 karto ir jis sudega smūgio metu. Nuskurdintojo urano sviediniai gali prasiskverbti per kitiems šaudmenims neįveikiamus šarvus ir pirmąkart buvo panaudoti Persų įlankos karo metu. Kosovo operacijos metu lėktuvai A-10 Wrtog iššovė apie 31 000 šaudmenų, kuriuose iš viso buvo 8,4 tonos urano. Prieš porą savaičių JT Aplinkosaugos programos specialistai patvirtino, kad bombarduotosios vietos iki šiol yra radioaktyvios.

Savo ruožtu, NATO, JAV ir britai tvirtina, jog nuskurdintasis uranas yra nepavojingas. JAV Gynybos departamentas iš ištirtų 33 kareivių, susidūrusių su nuskurdintuoju uranu Persų įlankos karo metu, tik 15, kurių kūne iki šiol yra likę skeveldrų, parodė didesnius nei įprasta urano kiekius šlapime, o jokiomis sveikatos problemomis nesiskundžia ir jie.

Europos vyriausybės planuoja atlikti savo veteranų šlapimo tyrimus ieškant urano. Bet Britanijos medicininių tyrimų tarnybos specialistas Dudley Goodhead įspėja, kad tokie tyrimai gali nieko neduoti.

Degantis uranas sudaro nuo 0,1 iki 10 mikronų dydžio urano oksido daleles, kurios gali būti žmonių įkvepiamos. Baltieji kraujo kūneliai pasiima daleles plaučiuose ir nuneša jas į limfmazgius. Kadangi jos beveik netirpsta, šlapime uranas taip ir nepasirodys, nors sankaupos ir toliau spinduliuos alfa ir beta daleles. Dėl šios radiacijos gali būti pažeidžiamos kaulų čiulpų ląstelės ir susergama leukemija.

Mokslininkas sako, kad normalus urano kiekis šlapime dar nepasako, kad pavojus neegzistuoja. Iš tikrųjų reikėtų atlikti mirusių kareivių limfmazgių cheminius tyrimus, bet apie tokius tyrimus iki šiol niekas dar nekalba.

Atsargiai, branduolinė bomba

Anot neseniai išslaptintų Didžiosios Britanijos karališkųjų oro pajėgų (RAF) dokumentų, šeštojo dešimtmečio pabaigoje šioje šalyje saugotos atominės bombos galėjo sprogti pačios. Vieno tokio sprogimo jėga būtų prilygusi 25 ant Hirosimos numestoms bomboms.

Tuomet RAF buvo apginkluotos tuzinu milžiniškų vandenilinių bombų, turėjusių kodinį “Violet Club” vardą. Tose bombose nebuvo jokio apsauginio mechanizmo, leidusio nukenksminti jas kilus avarinei situacijai bombas nešančiame lėktuve. Kiekvienoje bomboje buvo net po 70 kg urano 35, galinčio sukelti 500 kilotonų jėgos sprogimą.

Siekiant, kad nebūtų viršyta krizinė masė ir uranas nesusprogtų pats, kiekviena bomba buvo apgaubta 450 kg masės plieno šarvais. Pradžioje RAF saugodavo bombas atskiruose pastatuose, tačiau vėliau jos buvo saugojamos vos 1,8 m viena nuo kitos. Bombas taip pat buvo labai sudėtinga paruošti mūšiui. Tikėtasi, jog RAF, reikalui esant, sugebės pakelti į orą branduoliniu ginklu ginkluotus bombonešius per 1,5 min, tačiau praktiškai bombų paruošimo procedūros pratęsdavo šį laiką iki 20 min.

Tokie griozdiški ginklai atsirado tik dėl tos priežasties, kad britų vyriausybė siekė neatsilikti nuo JAV ir Sovietų Sąjungos ginklavimosi varžybose. Tai dar kartą parodo, kaip beatodairiškas siekimas tapti supervalstybe, gali trukdyti priimti racionalius ir saugius sprendimus.

Radioaktyvios skeveldros

Netgi ir tie komentatoriai, kurie pritaria NATO vykdomiems Serbijos bombardavimams, reiškia savo susirūpinimą tuo, kad sąjungininkų amunicijoje yra nuskurdintojo urano. Tai yra vienas iš tankiausių gamtoje pasitaikančių cheminių elementų – beveik dukart tankesnis ir sunkesnis už šviną, todėl puikiai tinka tuomet, kai siekiama pažeistiti šarvuotus taikinius, pavyzdžiui, tankus. Nuskurdintasis uranas yra naudojamas sparnuotųjų raketų antgaliuose ir sraigtasparnių Apache bei lėktuvų Harrier naudojamoje amunicijoje.

Nuskurdintasis uranas (uranas – 238) lieka urano sodrinimo metu, kuomet yra išskiriamas greičiau radioaktyviai skylantis urano – 235 izotopas. Urano – 238 radioaktyvaus skilimo pusamžis yra 4,5 mrd. metų. Jis yra stiprus beta -radioaktyvumo šaltinis, spinduliuodamas apie 2 milisyvertus per valandą.Tai yra nemažas radioaktyvumas; patekus nuskurdintąjam uranui ant odos, žmogus gauna metinę leistiną jo dozę.

Pirmakart nuskurdintasis uranas buvo panaudotas Persų įlankos kare. Amerikos karo veteranų asociacijos duomenimis tuomet prieš Irako artileriją ir tankus buvo panaudota šimtai tonų nuskurdintojo urano. Neoficialiai buvo tvirtinama, kad dėl to Irake labai išaugo susirgimų leukemija skaičius. Yra vertinama, kad to karo metu sąlytį su nuskurdintuoju uranu galėjo patirti apie 600 tūkst. kareivių.

Viską lemia išankstinė nuomonė

Prezidentas Bushas kalba apie moralines vertybes, dėl kurių įtvirtinimo reikia kariauti, o irakiečiai yra įsitikinę, kad JAV vykdė prieš juos karinius nusikaltimus. Amerikietis Terry Allen, kuris lankėsi Irake prieš pat prasidedant ten karo veiksmams su medicinos ekspertų grupe, pasakoja savo įspūdžius žurnale “New Scientist”.

“Ar nekenčiu Sadamo, ar ne, o aš nesakau, kad nekenčiu,” tyliai sakė man vienas vyras Irake, “aš nekenčiu Amerikos – vyriausybės, ne žmonių – dėl to, ką ji padarė ir ruošiasi padaryti mūsų vaikams.”

Šis balsas nėra vienišas. Daugelis Irako žmonių, su kuriais man teko kalbėti, yra įsitikinę, kad per 1991 m. Persų įlankos karą JAV vykdė karo nusikaltimus, nes naudojo prieš civilius cheminį, biologinį ir branduolinį ginklą. Jie tiki, kad nuskurdintojo urano (NU) ginkluotė buvo naudojama specialiai, taip siekiant sukelti vėžį ir įgimtus defektus ateities kartų irakiečiams.

Propaganda? Gal būt. Bet kai tuo tiki tiek daug žmonių, gyvenančių šalyje, kurią JAV tikisi išlaisvinti iš “priespaudos”, to negalima lengvai atmesti. Irake ir daugelyje pasaulio vietų yra juntamas aiškus plyšys tarp to, kaip savo karinę kompaniją mato JAV ir kaip ją mato kiti.

1991 m. amerikiečių artileristai iššovė milijoną sviedinių su NU siekdami sunaikinti Irako tankus ir šarvuočius. NU ginkluotė yra kur kas efektyvesnė už tradicinę amuniciją, nes ji geriau prasiskverbia per metalo šarvą: NU sviedinių tankis yra didesnis, smūgio metu jie išskiria didesnį karštį ir, tiesiogine ta žodžio prasme, išsidegina sau kelią. Dėl to karščio radioaktyvus DU suskyla ir virsta smulkiomis dalelėmis, užteršiančiomis dirvą, vandenį, orą ir žmones.

Pentagonas neneigia, kad NU naudojimas yra susijęs su tam tikra rizika. Vašingtonas griežtai reguliuoja tokių ginklų kūrimą ir naudojimą, o jų likučiai privalo būti vežami į radioaktyvių atliekų saugojimo vietas. Tačiau Irake NU iki šiol yra nešiojamas dykumos vėjo, jo dalelės prilimpa prie senų tankų korpusų; jos užteršia aplinką.

Pentagonas tvirtina, kad poveikis sveikatai yra nežymus ir tėra nereikšmingas naudingos technologijos šalutinis efektas. Kaip ten bebūtų, irakiečiai tvirtai tiki, kad NU skirtas tam, kad sukeltų ilgalaikes pasekmes sveikatai. Ir nesvarbu, kad to dabar negalima įrodyti, – svarbu pats problemos suvokimas.

Visi irakiečiai, su kuriais man teko kalbėtis Bagdade ar Basroje: vyriausybės tarnautojai, užsienyje mokslus baigę gydytojai ar nuskurdusios motinos – visi jie tiki, kad NU sukelia vėžio epidemiją ir gimimo defektus. Pasak Jawad Khudim al-Ali, Basros ligoninės onkologijos skyriaus vedėjo, vėžinių susirgimų dabar yra 11 kartų daugiau nei prieš praeitą karą. Ligoninės gydytojai atvežė pagyvenusią moterį, kuri, jų liudijimu, miršta nuo NU sukelto vėžio. Jos padėtis, žinoma, yra tragiška, nors viso to priežastis ir nėra tokia akivaizdi.

Po kelių dienų Bagdade aš valandas klaidžiojau lūšnų kvartale, kuriame prisiglaudę daug persikėlusių iš provincijos žmonių. Nedidelėje parduotuvėje, jordaniečio vertėjo padedamas šnekučiavausi su jos savininke apie kasdieninio gyvenimo vargus ir pasiruošimus artėjančiam karui. Jos mažame namelyje gyveno 35 žmonės. Greitai prie pokalbio prisijungė kiti šeimynykščiai, o prie atviro lango ėmė rinktis kaimynai.

Atėjo moteris, laikanti rankose kūdikį. Ji atsargiai praskleidė jį dengusius rūbelius ir parodė man kumščio dydžio raudoną auglį nugaroje. “Tai padarė NU,” sakė ji. “Gydytojai man pasakė, kad pašalinus auglį, kūdikis tikriausiai mirs. Pasakyk tai, prašau, Bushui ir paklausk, kodėl jo tėvas taip padarė mano vaikui. ” Kiti pasakojo apie apsigimimus, sukeltus NU ar apie vaiką, sergantį leukemija, bet negalintį gauti vaistų “dėl embargo”. “Aš bijau pastoti,” sakė viena moteris kitiems linksint. Visi buvo įsitikinę, kad NU buvo paskleistas specialiai siekiant sukelti ilgalaikes kenksmingas sveikatai pasekmes.

Jie “žinojo” tai taip pat tikrai, kaip 1991 m. amerikiečiai “žinojo”, kad Irako kareiviai išmėtė Kuveito naujagimius iš inkubatorių ir paliko mirti ant ligoninės grindų. Šita istorija su inkubatoriumi, kuri sėkmingai sukūrė demonišką Irako kariškių įvaizdį ir suteikė Kuveito išlaisvinimo operacijai papildomą motyvą, atsirado tuomet, kai Kuveito ambasadoriaus prie Jungtinių Tautų duktė verkdama papasakojo JAV Kongresui apie mirštančius kūdikius. Tik vėliau paaiškėjo, kad prieš tai ji buvo atitinkamai paruošta viešųjų ryšių kompanijos Hill&Knowlton specialistų. Ir tada, ir dabar irakiečiai ir amerikiečiai pila ant savo priešų nuodingą faktų, pusinės tiesos ir visiškų nesąmonių srautą. To srauto paruošimas gali skirtis subtilumu, bet rezultatai visada bus tokie pat nuodingi.

Šiame kare Pentagonas vėl panaudos NU ginkluotę, todėl JAV vėl kils ginčai dėl to, kiek ta ginkluotė pavojinga Amerikos kariškiams ir civiliams Irako gyventojams. Bet Irake dėl to nebus jokių abejonių. Ir, jei JAV pavyks užimti šią šalį, jai teks galvoti, kaip tvarkytis su kitu “pašaliniu efektu” – visuotine nuomone, kad “išvaduotojai” kalti karo nusikaltimais, nes prieš civilius panaudojo biologinį, cheminį ir branduolinį ginklą. Kai atmosfera yra tokia nepalanki, pokariniame Irake amerikiečių laukia nelengvos užduotys.

Leave a Comment