Bankrotas

ĮŽANGA

Įmonių bankrotai visuomenėje kėlė ir tebekelia daug įvairių kontraversiškų vertinimų. Bankrutuojančių įmonių procedūros ištęstos laike, joms trūksta viešumo ir skaidrumo. Įmonių darbuotojams bankroto procesas – skausmingas, sukeliantis daug socialinių ir ekonominių problemų.
Bankrotas – tai savotiškai baisus dalykas, kuris turi būti pakankamai realus, kad priverstų geriau dirbti verslininkus ar kitus įmonės darbuotojus, tačiau ne per daug žiaurus, kad didesniai verslo daliai leistų išgyventi. Ir tai nėra paprasta teisinė bei finansinė procedūra, bet svarbus ūkio valdymo, jo efektyvumo svertas.
Šiuos negatyvius įmonių bankroto reiškinius daugeliu attvejų lėmė įstatyminė bazė daug kartų kaitaliota ir tobulinta.
Atsižvelgiant į įmonių bankroto praktiką ir patyrimą, kitų šalių įstatyminę bazę, 2001 m. kovo 20 d. buvo priimtas naujas Lietuvos Respublikos Įmonių bankroto įsatatymas. Šis įstatymas reglamentuoja įmonių bankroto procesą. Jis taikomas visoms įmonėms, viešosioms įstaigoms, bankams ir kredito unijoms. Kitų įstatymų nuostatos, reglamentuojančios įmonių veiklą, kreditoriaus teisę į reikalavimų tenkinimą, kreditoriaus teisę imtis priemonių skoloms išieškoti, mokesčius ir jų administravimą bankroto proceso metu, įmonėse taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja šio įstatymo nuostatoms.
Šiuo įstatymu Vyriausybė buvo įppareigota nustatyti:
ь Duomenų apie įmonės bankrotą pateikimo ir skelbimo tvarką;
ь Valstybės institucijų įgaliotų asmenų atstovavimo atliekant bankroto procedūras tvarką;
ь Teisės teikti bankroto administravimo paslaugas fiziniams ir juridiniams asmenims suteikimo tvarką, bankroto administratorių veiklos kontrolės tvarką ir atlyginimo bankroto administratoriui tvarką;
Vyriausybės nutarimuose priimtuose 2001 m. li

iepos 3 d. buvo numatyta kaupti ir analizuoti bankrutuojančių ir restruktūrizuojamų įmonių duomenų bazę.
Šio darbo tikslas kuo aiškiau išdėstyti visų įmonės bankroto procedūrų tvarką ir reikšmę, atskleisti jų įtaką įmonės, kaip ūkio subjekto likimui, apibrėžti bankroto procedūrų svarbiausių dalyvių teises ir galimybes.

1. BANKROTO SAMPRATA

Bankrotas – nemokios įmonės būsena, kai įmonei teisme yra iškelta bankroto byla arba kreditoriai įmonėje vykdo bankroto procedūras ne teismo tvarka. Tai gana normalus ir svarbus rinkos sistemos elementas, atliekantis keletą funkcijų:
1. bankrutuojančia paskelbta įmonė patiria tam tikrą teismo ar kreditorių sprendimą, įmonė priversta pertvarkyti savo verslą.
2. siekdama išvengti su bankrotu susijusių nemalonumų, krizę patyrusios įmonės randa būdų patobulinti veiklą, o tai naudinga ir vartotojams, ir valstybei.
3. bankrutavusia pripažinta įmonė likviduojama, kad netrukdytų kitoms, veikiančioms įmonėms.
Suprantama, būtų geriausia jeigu pakaktų profilaktinių priemonių, tai yrra, kad įmonė surastų būdų patobulinti veiklą. Tačiau taip nebūna, nes dalis įmonių dėl apsukrumo, aktyvumo stokos, vadovo nekompetetingumo ir kitų priežasčių krizės neįveikia ir atsiduria bankrutuojančių įmonių sąrašuose. Jų padėtis tampa sudėtinga ir kritiška.
1.1 Užsienio patirtis
Palyginus su LR praktika, bankroto reiškinys Vakarų Europos šalyse yra dažnesnis. Pavyzdžiui, Prancūzijoje kasmet bankroto būklėje atsiduria 50-60 tūkst. įmonių, ir tai yra tik penktadalis visų uždaromų – šalyje kasmet nutraukia veiklą apie 10% juridinių asmenų, užsiimančių ūkine – komercine veikla, tai vidutiniškai apie 210-240 tūkst. įmonių. Ekonomiką tyrinėjanti Pr

rancūzijos draugija “Insee” siūlo keisti nuomonę, kad įmonės dažniausiai užsidaro dėl bankroto. “Insee” pateikia išvadą, kad Prancūzijoje įmonės aktyvumas daugiau priklauso nuo verslininko gyvenimo pokyčių, nei nuo objektyvių ekonomikos priežasčių. Ši draugija atskleidė įdomią tendenciją: 1993 metais 70% įmonių, užsidariusių ne dėl bankroto, nesamdė darbuotojų, o tarp bankrutavusių samdomųjų darbuotojų buvo apie 40%. Kritinis įmonės amžius yra 3-5 metai. Būtent tokiame amžiuje bankrotas dažniausiai yra pagrindinė įmonės likvidavimo priežastis. Be to, tyrimas parodė, kad “natūralia mirtimi” dažniausiai miršta komercinės įmonės (34,4%).
Vokietijoje laikoma norma, jeigu kasmet bankrutuoja apie pusę naujai įkurtų firmų. Bendras šalies įmonių skaičius mažai keičiasi, nes kasmet įsikuria labai daug naujų firmų. Tačiau, tiek atitinkami įstatymai, tiek firmų praktika evoliucionuoja liberalizavimo kryptimi: sudaromos vis palankesnės sąlygos bankrutuojančiai firmai atsigauti. Tai paprastai naudinga visiems, tai yra savininkams, akcininkams, kurių nuostoliai gerokai sumažėja, darbuotojams – bent daliai jų išlieka darbo vietos, taip pat ir kreditoriams, jiems atsiranda daugiau vilčių atgauti savo pinigus. Todėl Vokietijoje kreditoriai neretai išperka bankrutuojančių firmų akcijas, atsisako skolų dalies, kol pagerės nemokios įmonės reikalai.
Šiuo aspektu ypač palanki situacija susiklostė JAV. Čia praktikuojamas net skolų, jeigu jos nelabai didelės, dovanojimas. Taigi, čia ieškoma kompromiso tarp kreditorių ir jų skolininkų, suteikiant pastariesiems galimybę tęsti savo veiklą ir grąžinti skolas. Reikėtų paminėti, kad pakliuvusių įm
monių gelbėjimo procesai turi gilias tradicijas, išbandytas formas ir metodus. Prancūzijoje veikia specialios gelbėjimo firmos, tuose procesuose dalyvauja ir tam tikros valstybinės institucijos. JAV egzistuoja net specialybė – korporacjių gydytojas. Šia veikla užsiima holdingo kompanijos ar konglomeratai, kurių tikslas pigiai įsigyti nusigyvenusios įmonės kontrolinį akcijų paketą, normalizuoti ūkinę veiklą ir naudingai tas akcijas parduoti. Gelbėjimo patyrimas kaupiamas – JAV leidžiamas net specialus biuletenis su faktine medžiaga ir patarimais šiais klausimais. Be to, informatikos amžiuje, be galo daug informacijos apie tai galima rasti JAV kompanijų ir vyriausybių interento puslapiuose.
Manau, kad Lietuvai būtų naudinga išnagrinėti ir įvertinti užsienio šalių praktiką ir patyrimą, ir siekti kuo mažesnėmis sąnaudomis pasiekti didesnių ir kokybiškesnių permainų bankroto reguliavimo srity.

1.2 Padėtis Lietuvoje
Lietuvoje 2002 metų liepos 1 dieną buvo įregistruotos 261366 įmonės, iš jų 92409 įmonės buvo išregistruotos iš registro. Per 2002 m. I pusmetį naujai įsiregistravo 5089 įmonės, o išregistruotos 3432 įmonės, iš jų 6.5% įmonių išregistruotos bankroto atveju. Bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių skaičius sudaro 0.7% visų įregistruotų įmonių.
Nuo 1993 iki 2002 m. liepos 1 d. bankrotas buvo paskelbtas 1954 įmonėse. 1886 įmonėse buvo vykdomos teisminės ir 68 – neteisminės bankroto procedūros. 692 įmonėse bankroto procedūros jau baigtos. Iš jų – 657 likviduotos, 4 – reorganizuotos, 9 – sanuotos, kitose 22 – bankroto bylos nutrauktos arba sudarytos taikos sutartys. 1262 įmonėse bankroto procedūros tęsiamos. 383 įmonėse vykdoma likvidavimo procedūra, 3 reorganizavimo, 4 sanavimo, 417 įmonėse sprendimas dėl bankroto procedūros vykdymo da

ar nepriimtas.
Bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės pagal bankroto paskelbimo metus

Metai Bankrutuojančios ir bankrutavusios įm. Įmonės, kuriose bankroto procedūros baigtos Įmonės, kuriose bankroto procedūros vykdomos
Iš viso 1954 692 1262
1993-1997 257 177
1998 98 69
1999 247 158
2000 414 194
2001 591 92
2002 347 2

Per 2002 metų I pusmetį bankroto procesas pradėtas 347 įmonėse, iš jų 56 įmonėse vyksta likvidavimo procedūros. Lyginant 2002 m. I pusmetį su 2000 m. atitinkamu laikotarpiu – 45.2%. Daugėja ir baigtų bankroto procedūrų skaičius. Per 2000 m. I pusmetį 47 įmonėse bankroto procedūros buvo baigtos, per 2001 m. I pusmetį – 98, o per 2002 m. I pusmetį jau – 222 įmonėse. Lyginant 2002 m. I pusmetį su 2001 m. atitinkamu laikotarpiu baigtų bankroto procedūrų skaičius padidėjo 127%.
Įgyvendinant naujai priimtą Įmonių bankroto įstatymą, kuris įsiteisėjo 2001 m. liepos 1d., greitėja bankroto procesai. Dabartiniu metu daugiausiai bankroto procesas tęsiasi 2 arba 3 metus.
Per visą laikotarpį nuo 1993 m. iki 2002 m. liepos 1d. ir per 2002 m. I pusmetį bankroto procesų daugiausia pradėta Kauno ir Vilniaus apskrityse. Kauno apskrities bylos sudaro apie 27.2% visų Respublikos įmonių bankroto bylų, Vilniaus apskrities – 21.1%.
Per 2002 m. I pusmetį daugiausia bankroto bylų pradėta prekybos ir apdirbamosios pramonės įmonėse. Kartu jos sudaro 67.7% visų 2002 m. I pusmetį bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių. Antra vertus, 2002 m. I pusmečio bendrame atitinkamos veiklos bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių tarpe dominuoja transporto ir prekybos įmonės.
Analizuojant 2002 m. I pusmečio bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių pasiskirstymą pagal įmonių rūšis, dominuoja UAB ir AB, kurios kartu sudaro 80.9% visų per 2002 m. I pusmečio laikotarpį bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių. Nemažą dalį sudaro ir individualios įmonės – 11.5%.
Pagrindiniai bankroto bylų iniciatoriai 2002 m. I pusmetį buvo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos rajonų ir miestų padaliniai, inicijavę 143 bankroto bylas ir įmonių administracijos vadovai, inicijavę 60 bankroto bylų. Panaši situacija buvo ir ankstesniais metais.
Darbuotojų skaičiaus pokyčiai bankrutuojančiose ir bankrutavusiose įmonėse
Kaip parodė bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių ataskaitų duomenys, daugiausiai darbuotojų buvo atleista Tauragės (96,5%), Klaipėdos (96,1%), Vilniaus (94,8%) apskričių bankrutuojančiose įmonėse. Panevėžio, Telšių ir Kauno apskrityse atleistų darbuotojų skaičius buvo šiek tiek mažesnis. Mažiausiai darbuotojų atleido Alytaus apskrities bankrutuojančios įmonės iš viso 36,1 tūkst. arba 64,0% visų atleistų darbuotojų.
Įmonių turtas ir kreditorių reikalavimai bankrutuojančiose ir bankrutavusiose įmonėse
Kreditoriniai reikalavimai (arba įmonės finansiniai įsipareigojimai kreditoriams) visose per 1993-2002 m. I pusmetį bankrutuojančiose ir bankrutavusiose įmonėse ataskaitinio laikotarpio pabaigai 3.1 karto viršijo šių įmonių turtą. Analizuojant duomenis apie įmonių turto santykį su kreditoriniais reikalavimais, galima konstatuoti, kad visų bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių turtas 2002 liepos 1 d. sudarė tik 32.1% visų kreditorinių reikalavimų. Skirtingose apskrityse ir skirtingų veiklų įmonėse šis santykis buvo skirtingas. Mažiausiai įmonių turtu buvo padengti Tauragės (13.9%), Marijampolės (25.3%) ir Telšių (25.3%) apskričių bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių finansiniai įsipareigojimai.
Blogiausia finansinė būklė buvo švietimo įmonėse. Šiose įmonėse turtas sudarė tik 1.7% įmonės finansinių įsipareigojimų. Panaši padėtis buvo sveikatos priežiūros ir socialinio darbo , žemės ūkio ir kita komunaline, socialine ir asmenine aptarnavimo veikla užsiimančiose įmonėse. Santykinai gersesnė padėtis buvo viešbučių ir restoranų ir finansinio tarpininkavimo veikla užsiimančiose įmonėse.
Bankroto proceso pradžioje įmonių finansiniai įsipareigojimai kreditoriams sudarė 7398.78 mln. Lt. Per 1993-2002 m. I pusmečio laikotarpį kreditoriams grąžinta 1519.61 mln.Lt, t.y. 20.5% skolos. Bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių įsiskolinimas kreditoriams 2002 m. liepos 1 d. sudarė 5879.17 mln. Lt.
Bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių finanasinių duomenų ataskaitų analizė parodė, kad kreditoriams buvo grąžinta tik 20.5% kreditorinių reikalavimų. Daugiausia skolų grąžino Marijampolės, Utenos, Šiaulių ir Klaipėdos apskričių bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės.
Geriausiai buvo padengiamas įsiskolinimas darbuotojams. Biudžetui daugiausiai grąžino Marijampolės, Šiaulių ir Klaipėdos apskričių įmonės. Sodrai daugiausiai grąžino Šiaulių, Kauno, Vilniaus ir Klaipėdos apskričių įmonės.
Atsiskaitymui su kreditoriais bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės daugiausiai panaudojo lėšas, gautas pardavus nekilnojamąjį turtą. Už parduotą turtą šios įmonės gavo 521.61 mln. Lt, o tai buvo 2.5 karto mažiau už parduoto turto balansinę vertę.

2. BANKROTO PROCEDŪRŲ TEISINIS REGULIAVIMAS LIETUVOS RESPUBLIKOJE

Nuo 2001 m. gruodžio 17 d. Lietuvoje įsigaliojo naujasis Įmonių bankroto įstatymas. Pašalinus nuo 1992 bei 1997 metų galiojusių įstatymų trūkumus bei įvertinus praktinį šio proceso patyrimą tiek Lietuvoje, tiek ir kitose šalyse, bankroto procesas tampa aiškesnis, visas procesas – efektyvesnis.
Įmonių bankroto įstatymas taikomas visoms įmonėms, viešosioms įstaigoms, bankams ir kredito unijoms, įregistruotoms Lietuvos Respublikoje įstatymų nustatyta tvarka. Bankų, kredito unijų, draudimo įmonių, žemės ūkio įmonių bei įstaigų bankroto proceso ypatumus gali nustatyti kiti šių įminių ir viešųjų įstaigų veiklą reglamentuojantys įstatymai. Kitų įstatymų nuostatos, reglamentuojančios įmonių veiklą, kreditoriaus teisę į reikalavimų tenkinimą, kreditoriaus teisę imtis priemonių skoloms išieškoti, mokesčius ir kitas privalomąsias įmokas ir jų administravimą bankroto proceso metu, įmonėse taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja Įmonių bankroto įstatymo nuostatoms. Šis įstatymas bankrotą įvardija kaip nemokios įmonės būseną, kai įmonei teisme yra iškelta bankroto byla arba kreditoriai įmonėje vykdo bankroto procedūras ne teismo tvarka.
Dažniausiai bankroto procedūrą inicijuoja įmonės kreditoriai. Tai asmenys, turintys teisę reikalauti iš įmonės įvykdyti prievoles ir įsipareigojimus fiziniai ir juridiniai asmenys. Įmonės kreditoriais gali būti: 1. mokesčių, privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokų bei privalomojo sveikatos draudimo įmokų nemokėjimo atveju – valstybės institucijos, įpareigotos juos surinkti; 2. darbo užmokesčio nemokėjimo ir dėl darbo santykių atsiradusios žalos neatlyginimo atveju – įmonės darbuotojai arba jų įpėdiniai; 3. žalos atlyginimo prievolės dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga perėjimo valstybei Žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinojo įstatymo nustaytais atvejais – Vyriausybės įgaliota institucija; 4. valstybės vardu gautų paskolų ir paskolų, gautų su valstybės garantija, negrąžinimo atveju – Finansų ministerija; 5. fiziniai asmenys, pardavę žemės ūkio produkciją; 6. kiti kreditoriai.
Pagrindiniai bankroto bylų iniciatoriai 2002 m. I pusmetį buvo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos rajonų ir miestų padaliniai, inicijavę 143 bankroto bylas ir įmonių administracijos vadovai, inicijavę 60 bankroto bylų.
Jeigu įmonė laiku nemoka darbo užmokesčio ir su darbo santykiais susijusių išmokų, laiku nemoka už gautas prekes, atliktus darbus (paslaugas), negrąžina kreditų ir nevykdo kitų sandoriais prisiimtų turtinių įsipareigojimų, taip pat įmonė laiku nemoka įstatymų nustatytų mokesčių, kitų privalomųjų įmokų ir (arba) priteistų sumų, ar įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui (kreditoriams), kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų arba įmonė neturi turto ar pajamų, iš kurių galėjo būti išieškomos skolos, ir dėl šios priežasties teismo antstolis grąžino kreditoriui vykdomuosius dokumentus, jos kreditorius (kreditoriai), savininkas (savininkai) arba administracijos vadovas gali pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo.
Dažniausiai siekiami tikslai inicijuojant bankroto bylos iškėlimą yra:
1. norėjimas išsaugoti įmonės turtą visiems kreditoriams, kad įmonės turto negautų tik dalis kreditorių (per teismus, anstolius);
2. sustabdyti delspinigių augimą bei palūkanas;
3. išsaugoti įmonės turtą nuo nesąžiningų savininkų, nes jis gali būti parduotas suinteresuotiems ar susijusiems asmenims žemomis kainomis;
4. nušalinti įmonės valdymo organus, jeigu to nepavyksta padaryti kitais būdais, ir perduoti vadovavimą kreditorius tenkinančiam asmeniui;
5. sustabdyti baudų išieškojimą, jei jos gali sužlugdyti įmonę;
6. įgyvendinti verslo planą, prisijungti laikinų sunkumų turinčią įmonę.;
7. bankroto procedūrų “tempimas” yra vienas iš būdų perimti nuosavybėn veikiančią įmonę, kuri turi finansinių sunkumų.
Įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, įmonės valdymo organai privalo perduoti administratoriui įmonės turtą pagal finansinę atskaitomybę, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus per teismo nustatytus terminus. Tais atvejais, kai įmonės turtas neatskirtas nuo įmonininko ar jos narių turto, savininkas (savininkai) per tuos pačius terminus privalo pateikti administratoriui viso turimo turto sąrašą, įskaitant ir esančio bendra jungtine nuosavybe. Tuomet įmonės valdymo organai netenka savo įgaliojimų (jiems nemokamos kompensacijos, išeitinės pašalpos, išskyrus piniginę kompensaciją už nepanaudotas atostogas), o įmonės administratorius, įspėjęs raštu prieš 15 dienų, nutraukia darbo sutartis su įmonės valdybos nariais ir administracijos vadovu. Šie asmenys ir vyriausiasis buhalteris per visą bankroto procesą privalo teismui teikti reikalingą jam informaciją. Įmonei yra draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo. Tačiau įmonė turi teisę verstis ūkine komercine veikla, jeigu ji mažina dėl bankroto patiriamus kreditorių nuostolius, ir šios veiklos gautas pajamas naudoja su šia veikla susijusioms išlaidoms. Jeigu dėl įmonės ūkinės komercinės veiklos atsiranda mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų įstatymuose numatytų apmokestinamų objektų, įmonė mokesčius ir kitas privalomąsias įmokas moka vadovaudamasi įstatymais. Teismas kreditorių prašymu gali nustatyti įmonės ūkinės komercinės veiklos ir disponavimo įmonės turtu, kurį be teismo leidimo draudžiama parduoti, išnuomoti, įkeisti, laiduoti, garantuoti kitų subjektų prievolių įvykdymą ar kitaip jį perleisti (perduoti) apribojimus. Taip įmonė įgyja bankrutuojančios įmonės statusą ir taip prasideda teisminis bankroto bylos nagrinėjimas.
Bankroto bylos iškeliamos ir nagrinėjamos CPK nustatyta ieškinio teisenos tvarka. Bylą nagrinėja vietovės, kurioje yra įmonės buveinė, apygardos teismas. Tačiau teismas gali atsisakyti kelti bankroto bylą jeigu įmonė iki teismo nutarties patenkina kreditorių reikalavimus, kurie kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Taip pat jeigu įmonei iškelta restruktūrizavimo byla.
Įmonės bankroto procese pagrindinė figūra yra įmonės administratorius. Ilgą laiką jo skyrimo ir kvalifikacijos kėlimo procesas buvo nevaldomas. Šiuo metu galiojantis Įmonių bankroto įstatymas išsamiai reglamentuoja bankrutuojančios įmonės administratoriaus paskyrimą, kompetenciją ir atsakomybę.
Įmonei, kuriai iškelta bankroto byla, administratoriumi gali būti tik teismo paskirtas fizinis ar juridinis asmuo, turintis teisę teikti bankroto administravimo paslaugas.
Asmuo, pateikdamas pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei, gali pasiūlyti teismui administratoriaus kandidatūrą. Teismas turi teisę administratoriumi paskirti ir kitą asmenį, atitinkantį eikalavimus. Jei asmuo, pateikdamas teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, administratoriaus kandidatūros nepasiūlo, teismas privalo pats parinkti administratorių.

Administratoriumi negali būti paskirtas įmonės, kuriai iškelta bankroto byla, kreditorius (su kreditoriumi darbo santykiais susijęs asmuo ar jo valdymo organų narys), asmuo, kuris pagal įstatymus ar kitus teisės aktus neturi teisės būti administracijos vadovu, įmonės ar šios įmonės patronuojančios arba dukterinės įmonės savininkas, jos tarybos, valdybos narys, administracijos vadovas, jo pavaduotojai (direktoriai), vyriausiasis finansininkas (buhalteris), akcininkas, nuosavybės teise turintis daugiau kaip 10 procentų bankrutuojančios įmonės ar šios įmonės patronuojančios arba dukterinės įmonės akcijų. Šie apribojimai taikomi ir šioje dalyje nurodytiems asmenims, kurie dirbo bankrutuojančioje įmonėje ir buvo atleisti iš pareigų per paskutinius 12 mėnesių iki bankroto bylos iškėlimo.

Administratorių iš pareigų atstatydinti gali teismas. Teisę teikti teismui prašymą dėl atsistatydinimo iš pareigų turi ir administratorius. Teismas, patenkinęs administratoriaus atsistatydinimo prašymą, paskiria administratoriumi kitą asmenį ir nurodo terminą, per kurį buvęs administratorius privalo perduoti naujai paskirtam administratoriui įmonės turtą pagal finansinę atskaitomybę, sudarytą atstatydinimo iš pareigų dienos duomenimis, ir visus dokumentus.
Administratoriaus veiklą kontroliuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija.
Bankroto procesas gali vykti ir ne teismo tvarka, jei teismuose nėra iškelta bylų, kuriose šiai įmonei pareikšti turtiniai reikalavimai, tarp jų reikalavimai, susiję su darbo santykais, taip pat jei iš įmonės nėra išieškoma pagal teismų ar kitų institucijų išduotus vykdomuosius dokumentus. Nutarimą bankroto procedūras vykdyti ne teismo tvarka gali priimti kreditorių susurinkimas. Ne teismo tvarka bankroto procedūros vykdomos vadovaujantis Įmonių bankroto įstatymu. Teismo kompetencijai skirtus klausimus svarsto ir sprendžia kreditorių susirinkimas. Administratorių šiuo atveju skiria kreditorių susirinkimas.
Kreditorių reikalavimų tenkinimo eilė ir tvarka

Kreditorių reikalavimai, likviduojant bankrutavusią įmonę, tenkinami dviem etapais. Pirmajame etape, pagal Įmonių bankroto įstatymo 35 straipsnio nustatytą eiliškumą, tenkinami kreditorių reikalavimai be priskaičiuotų palūkanų ir netesybų, o antrajame etape ta pačia eile tenkinama likusi kreditorių reikalavimų dalis (palūkanos ir netesybos).
Pirmąja eile yra tenkinami darbuotojų reikalavimai, susiję su darbo santykiais; reikalavimai atlyginti žalą dėl suluošinimo ar kitokio kūno sužalojimo, susirgimo profesine liga arba dėl mirties nuo nelaimingo atsitikimo darbe; fizinių ir juridinių asmenų reikalavimai apmokėti už perdirbti supirktą žemės ūkio produkciją.
Antrąja eile tenkinami reikalavimai dėl mokesčių bei kitų įmokų į biudžetą ir dėl privalomojo valstybinio socialinio draudimo bei privalomojo sveikatos draudimo įmokų; dėl valstybės vardu gautų paskolų ir paskolų, gautų su valstybės garantija.
Trečiąja eile tenkinami visi likusieji kreditorių reikalavimai.
Tyčinis bankrotas

Tyčinis bankrotas – privedimas įmonės prie bankroto tyčia.
Atsakomybė už įmonės privedimą prie bankroto numatyta Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 35, 315 ir 316 straipsniuose.

Jeigu įmonės bankroto bylą nagrinėjantis teismas nustato tyčinį bankrotą, administratorius privalo patikrinti bankrutuojančios įmonės sandorius, sudarytus per 5 metų laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo, ir pareikšti ieškinius įmonės bankroto bylą nagrinėjančiame teisme dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais. Šiuo atveju laikytina, kad administratorius apie sandorius sužinojo nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos.

3. ĮMONIŲ BANKROTO SOCIALINĖS IR EKONOMINĖS PASEKMĖS

Bankrotas skaudžiausiai paliečia įmonių darbuotojus. Anksčiau dažnai buvo bandoma sudaryti iliuziją, kad atidėliojant bankroto procesą, stengiamasi gelbėti būtent darbuotojus. Kaip parodė praktika, tai klaidinga ir netgi žalinga įmonių savininkų ir valdymo organų pozicija. Anksčiau daugelyje įmonių likusio turto neužtekdavo net atsiskaityti su įmonių darbuotojais. Prasiskolinusių įmonių turtą pagal atskirų kreditorių ieškinius areštuodavo ir pardavinėdavo teismo anstoliai. Tokiu būdu dažnai už menką kainą parduodami technologiniai įrengimai ar jų dalys, ir tokia įmonė, net nepaliesta bankroto procedūrų, negalėdavo įvykdyti įprastinės savo veiklos.
Darbuotojų gynimo problema labai aktuali, ypač įvertinus tai, jog Tarptautinės darbo organizacijos (TDO) 1992 m. Birželio 23 dienos Konvencija Nr. 173 “Dėl darbuotojų reikalavimų gynimo jų darbdaviui tapus nemokiu” bei ją lydinti rekomendacija Nr. 180, kurias ratifikavo ir pasirašė Lietuva, bei ES direktyva 80/987/EEC dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su darbuotojų apsauga jų darbdavio nemokumo atveju, derinimo reikalauja, kad valstybės imtųsi visų įmanomų priemonių apsaugoti darbuotojų reikalavimus, jų darbdaviui tapus nemokiam. Šie tarptautiniai dokumentai aiškiai įvardina nemokumo būsenas, tarp kurių yra paminėtas ir įmonės bankrotas.
3.1 Tarptautiniai Lietuvos įsipareigojimai apsaugant darbuotojus nuo įmonės bankroto socialinių pasekmių

Kaip jau buvo minėta, Lietuvos Respublika yra ratifikavusi TDO 1992 m. birželio 23 dienos Konvenciją Nr. 173 “Dėl darbuotojų reikalavimų gynimo jų darbadaviui tapus nemokiu” bei ją lydinčią rekomendaciją Nr. 180, kurios numato valstybei pareigą apsaugoti darbuotojų teises ir teisėtus interesus, jų darbdaviui tapus nemokiu. Be to Lietuva, siekdama narystės ES, atsižvelgia į ES direktyvą 80/987/EEC dėl valstybių narių įstatymo, susijusių su darbuotojų apsauga jų darbdavio nemokumo atveju. Faktiškai šie abu tarptautiniai dokumentai yra beveik identiški savo teksto ir socialinės prasmės esme, tačiau TDO konvencijoje aprašytas platesnis galimų santykių ratas, todėl analizuojant Lietuvos tarptautinius įsipareigojimus dėl darbuotojo intereso apsaugos šioje dalyje bus daugiau vadovaujamasi TDO Konvencijos tekstu.
Konvencija nurodo du darbuotojo intereso apsaugos būdus – privilegijų suteikimas arba garantinės institucijos įsteigimas. Privilegija apima darbuotojo reikalavimus dėl darbo užmokesčio už nurodytą periodą, kuris negali būti trumpesnis kaip tris mėnesiai, prieš nemokumą ar prieš darbinės veiklos nutraukimą, taip pat darbuotojų reikalavimus dėl atostogų apmokėjimo kai dirbta tuos metus, kuriais darbdavys tapo nemokiu arba nutrūko darbinė veikla, bei vienus metus prieš tai, taip pat darbuotojų reikalavimus dėl atlyginimo už kitas mokamo nebuvimo darbe rūšis per nustatytą periodą, kuris negali būti trumpesnis kaip 3 mėnesiai prieš darbdavio nemokumą arba prieš darbinės veiklos nutrukimą bei įvairias išeitines išmokas darbuotojams, nutrūkus darbinei veiklai.
Konvencijos nuostatos numato, kad nacionaliniai įstatymai ar kiti norminiai aktai darbuotojų reikalavimų gynimą teikiant privilegiją gali apriboti iki nustatytos sumos, kuri negali būti mažesnė už socialiai priimtiną. Kai darbuotojų reikalavimams teikiama privilegija yra taip apribota nustatytoji suma tiek koreguojama, kiek yra būtina jos vertei išlaikyti.
Nacionaliniai įstatymai ar kiti norminiai aktai suteikia darbuotojų reikalavimams aukštesnį privilegijos rangą nei daugeliui kitų privilegijuotų reikalavimų, ypač tokių kaip valstybės ir socialinės apsaugos sistemos reikalavimai. Tačiau, kai darbuotojų reikalavimus gina garantinė institucija pagal šios konvencijos III skyrių, ginamiems reikalavimams gali būti suteikta žemesnis rangas už valstybės ir socialinės apsaugos sistemos reikalavimų rangą.
Lietuvos Respublikos garantinio fondo įstatymo atsiradimo socialinės ir juridinės priežastys
Konvencijos 9 straipsnis nustato, kad darbuotojų reikalaujamą iš darbadavio užmokestį už darbą laiduoja garantinė institucija, jeigu darbadavys dėl nemokumo, užmokesčio išmokėti negali. Organizacijos narė, pasikonsultavusi su labiausiai darbdaviams ir darbuotojams atstovaujančiomis organizacijomis, gali imtis atitinkamų priemonių, kad išvengtų galimo piktnaudžiavimo.
Pagal III Konvencijos skyrių turi būti ginami šie reikalavimai:
1. darbuotojų reikalavimai dėl darbo užmokesčio už nurodytą periodą, kuris negali būti trumpesnis kaip aštuonios savaitės prieš nemokumą arba prieš darbinės veiklos nutrūkimą; 2. darbuotojų reikalavimai dėl atostogų apmokėjimo, kai dirbta nurodytą periodą, kuris negali būti trumpesnis kaip šeši mėnesiai prieš darbdavio nemokumą arba prieš darbinės veiklos nutrūkimą; 3. darbuotojų reikalavimai dėl atlyginimo už kitas mokamo nebuvimo darbe rūšis per nustatytą periodą, kuris negali būti trumpesnis kaip aštuonios savaitės prieš darbdavio nemokumą arba prieš darbinės veiklos nutrūkimą; 4. išeitinės išmokos darbuotojams, nutrūkus darbinei veiklai.
Reikalavimai, ginami pagal šį Konvencijos skyrių, gali būti apriboti iki nustatytos sumos, kuri negali būti mažesnė už socialiai priimtiną. Kai ginami reikalavimai yra taip apriboti, nustatytoji suma tiek koreguojama, kiek būtina jos vertei išlaikyti. Kai garantinės institucijos pagalba ginamų reikalavimų dydis yra apribotas, tam, kad ši suma nenukristų žemiau socialiai priimtino lygio, įvertinami tokie kintamieji kaip minimalus darbo užmokestis, neprijungiamoji darbo užmokesčio dalis, darbo užmokestis, kuriuo remiasi socialinės apsaugos įmokos, arba vidutinis darbo užmokestis pramonėje.
Įgyvendinant III Konvencijos skyrių LR Seimas 2000 m. rugsėjo 12 d. priėmė LR garantinio fondo įstatymą. Šis įstatymas nustato garantinio fondo paskirtį, veiklos teisinius pagrindus, valdymą, lėšų šaltinius. Jo nuostatos taikomos visoms įmonėms, viešosioms įstaigoms, bankams ir kredito unijoms, kurios įregistruotos LR įstatymo nustatyta tvarka. Šios įmonės į garantinį fondą privalo mokėti įmokas 0,2% priskaičiuoto darbuotojams darbo užmokesčio(nuo kurios skaičiuojamos privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokos). Lėšos iš garantinio fondo skiriamos šiame įstatyme nustatyto dydžio išmokoms bankrutuojančių ar bankrutavusių įmonių darbuotojams, nutraukusiems darbo santykius su šiomis įmonėmis, taip pat darbuotojams, kurie tęsia darbo santykius su bankrutuojančia įmone, kai įmonė jiems yra įsiskolinusi.
Mokant išmokas iš fondo darbuotojams, kartu iš fondo mokamos įmokos į Valstybinio socialinio draudimo fondą ir atitinkamai yra mažinamas pateiktas VSDF kreditorinis reikalavimas. Nustatyti konkretūs apribojimai, suteikiantys tam tikro stabilumo ir garantijos: grąžintinės paramos dydis negali viršyti sumos, kurios reikia darbuotojų reikalavimams, susijusiems su darbo santykiais, tenkinti, ir 50% įmonės neįkeisto ir neareštuoto turto rinkos vertės. Įmonė garantuoja skirtų lėšų grąžinimą, įkeisdama fondui savo turtą. Jeigu bankrutuojanti ar bankrutavusi įmonė neturi pakankamai turto, kurį galėtų įkeisti fondui, įkeičiamas visas turimas neįkeistas ir neareštuotas įmonės turtas. Tokiu atveju finansinės paramos dydis vienam darbuotojui gali prilygti jo finansiniams reikalavimams, bet ne didesnis kaip 4 minimalios mėnesinės algos. Tuo atveju, jei bankrutavusi ar bankrutuojanti įmonė nebeturi neįkeisto ar neareštuoto turto, finansinės paramos dydis vienam darbuotojui gali prilygti jo finansiniams reikalavimas, bet ne didesnės kaip 3 minimalios mėnesinės algos.
2001 spalio 10 d. Vyriausybė pritarė Garantinio fondo dalinio finansavimo iš privatizavimo lėšų programos projektui. Programos tikslas – išmokėti bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių, kurių bankroto procesas pradėtas iki garantinio fondo įstatymo įsigaliojimo dienos (2000 spalio 1 d.), dalį darbo užmokesčio įsiskolinimo, o taip pat žalos atlyginimą dėl nelaimingo atsitikimo darbe ar susirgimų profesine liga, kai ši prievolė žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinojo įstatymo nustatyta tvarka nepereina valstybei, darbuotojams, nutraukusiems darbo santykius su šiomis įmonėmis, taip pat darbuotojams, kurie tęsia darbo santykius su bankrutuojančia įmone, kai įmonė jiems yra įsiskolinusi.
Programos projektas parengtas vadovaujantis garantinio fondo įstatymo nuostatomis, numatančiomis, kad įmonių, kurių bankroto procesas pradėtas iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos, darbuotojams išmokos būtų mokamos iš Garantiname fonde sukauptų Privatizavimo fondo lėšų ir įmonių grąžinamų anksčiau suteiktos finansinės paramos lėšų. Programoje numatyta, kad jai įgyvendinti reikės 23 mln. litų. Negauto darbo užmokesčio daliniam padengimui bus panaudota 21 mln. litų, o išmokas gaus apie 16,5 tūkst. darbuotojų. Žalos atlyginimui dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga, kai ši prievolė nepereina valstybei, bus išleisti 2 mln. litų. Žalos atlyginimą gaus 450 darbuotojų. Programos taip pat aptarti lėšų pervedimo į Garantinį fondą, o iš jo – įmonėms klausimai, lėšų, skirtų programai, naudojimo kontrolės ir atskaitomybės klausimai.
Numatoma, kad Vyriausybei patvirtinus programos projektą pagerėtų darbuotojų reikalavimų tenkinimas įmonėse, kurių bankroto procesas pradėtas iki garantinio fondo įstatymo įsigaliojimo dienos. Garantinio fondo taryba rugsėjo 27 d. Vykusiame antrajame tarybos posėdyje apsvarsčiusi 14 bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių paraiškas, išmokas skyrė 13 įmonių.
Pagrindinė priežastis, kodėl buvo įsteigtas Garantinis fondas yra ta, kad iki Garantinio fondo įsteigimo, iškėlus bankroto bylą tapdavo aišku, kad įmonės jau nebesugeba atsiskaityti su darbuotojais. Savaime suprantama, kad bankrutavus įmonei, darbuotojai visų pirma turi atgauti pinigus. Tačiau šiuo atveju Garntinis fondas būtų priemonė kovoti ne su priežastimis, o su pasekmėmis, taigi minėtas fondas susiklosčiusių problemų neišsprendžia.
Garantinio fondo įstatymo 5 str. 1 dalies 1 punktas numato, kad iš Garantinio fondo šio įstatymo 3 str. Nurodytiems darbuotojams mokamas šios iki kreipomsi į Garantinį fondą dienos darbo užmokestis pagal darbuotojo reikalavimą, bet ne didesnis kaip Garantinio fondo tarybos teikimu nustaytas Vyraiusybės. Vyriausybės nustaytas dydis negali būti mažesnis už dviejų vidutinių mėnesinių darbuotojo darbo užmokesčių dydį, o tai riboja Vyriausybės galimybes priimti sprendimus pilnai atsižvelgti į fondo finansines galimybes ir esant nepalankiai ekonominei situacijai teikti bent minimalias išmokas įsiskolinusių įmonių darbuotojams.
Garantinio fondo negalima laikyti draudimo fondu. Nuo bankroto rizikos paprastai nedraudžiama arba tai labai brangu. Be to, draudimas paskirsto riziką ir remiasi savanoriškumo principais, o šiuo atveju įmokos bus priverstinės, vieni jas mokės fondui, kiti gaus iš jo išmokas. Draudimas yra pelno siekianti veikla, įmokų dydžiai nustatomi apskaičiavus riziką ir galimas išmokas. O šis yra tipiškas valdiškas fondas, kurio lėšas perskirstys jo taryba.
Garantinio fondo lėšų skirstymas bus neskaidrus, nes visiškai neaišku, kiek įmonės gaus – maksimalią sumą nustatys Vyriausybė. Trūkstant lėšų atsiras didelė korupcijos galimybė. Garantinio fondo lėšų neužteks sumokėti visų Lietuvos įmonių darbuotojams, kuriems įsiskolino jų darbdaviai.
Garantinio fondo steigimas – didesnės problemos atsiradimas, bet ne jos išsprendimas. Bankrutuojančių įmonių darbuotojai kuo ilgiau nenorės jų palikti ir ieškotis kito darbo, nes dirbti nereikės, o už visą delstą laiką sumokės valstybė. Darbdaviai lengvai pateisins savo skolas: jie mokėjo mokesčius fondui, tegul valdžia sumokės jų darbuotojams. Tai išbalansuoja darbo santykius – abi pusės netenka drausminamųjų priemonių

3.2 Įmonės bankroto ekonominės pasekmės ir jų išvengimo galimybės

Tyrimai rodo, kad bankroto procesą tiek ekonomine, tiek socialine prasme reikia koordinuotai valdyti. Tuo tikslu, Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1998 m. rugsėjo 1 d. Nutarimu Nr. 1060 įsteigė Įmonių bankroto valdymo departamentą prie Ūkio ministerijos. Šio departamento nuostatai patvirtinti 1998 m. gruodžio 15 d. ūkio ministro įsakymu Nr. 417.
Įmonių bankroto valdymo departamento pagrindiniai uždaviniai yra:
1. įgyvendinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės politiką nuostolingai dirbančių įmonių veiklos bei restruktūrizavimo ir bankroto srityse;
2. analizuoti nuostolingai dirbančių, restruktūrizuojamų, bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių veiklą, pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir/arba Ūkio ministerijos suteiktus įgaliojimus prižiūrėti ir kontroliuoti šių įmonių veiklą.
Įmonių bankroto valdymo departamentas, vykdydamas jam pavestus uždavinius:
1. formuoja ir tvarko nuostolingai dirbančių įmonių veiklos informacinę analitinę duomenų bazę bei įmonių restruktūrizavimo ir bankroto procesų informacines analitines duomenų bazes;
2. analizuoja nuostolingai dirbančių, restruktūrizuojamų, bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių veiklą, teikia Ūkio ministerijai pasiūlymus dėl atskirų įmonių mokumo atkūrimo, pagal savo kompetenciją prižiūri šių įmonių veiklą;
3. teisės aktų nustatyta tvarka nagrinėja mokesčių mokėtojų prašymus atsiskaityti už mokesčio ar mokestines nepriemokas turtu ir rengia Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų projektus;
4. formuoja ir tvarko bankrutuojančių įmonių administratorių ir jų padėjėjų bei restruktūrizuojamų įmonių administratorių informacines duomenų bazes;
5. teisės aktų nustatyta tvarka teikia išvadas dėl įmonių restruktūrizavimo planų, sanavimo projektų, taikos sutarčių;
6. rengia ir, suderinęs su Ūkio ministerija, teikia Lietuvos Respublikos finansų ministerijai pasiūlymus dėl departamento rengiamų ir įgyvendinamų programų finansavimo;
7. teisės aktų nustatyta tvarka rengia ir teikia „Valstybės žinių“ priedui „Informaciniai pranešimai“ skelbimus apie įmonių restruktūrizavimo ir bankroto procesus bei bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių turto pardavimą;
8. teisės aktų nustatyta tvarka organizuoja bankrutuojančių ir restruktūrizuojamų įmonių administratorių atestavimą ir kontroliuoja įmonių bankroto administratorių veiklą;
9. rengia ir teikia informaciją bankroto svetainės internete atnaujinimui;
10. vykdo kitas įstatymais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais ir ūkio ministro įsakymais priskirtas funkcijas.

Sprendžiant bankrutuojančios įmonės ekonominių pasekmių išvengimo klausimą, svarbu nuspręsti, ar gelbėti bankrutuojančią įmonę ar teisingai padalyti jos turtą? Pirmasisi variantas turbūt geresnis visiems suinteresuotiems kreditoriams – jie gali gauti visus pinigus: akcininkams – išlieka jų turtas; darbuotojams – jie nepraranda pragyvenimo šaltinio; pagaliau valstybei – jai nereikia šelpti naujų “vargšų”. Ne veltui Vakaruose bankroto įstatymai dešimtmečiais buvo vis labiau švelninami, sudaromos palankesnės sąlygos atsigauti skolose paskendusiai firmai: jai padeda valstybė, kreditoriai, specialios gelbėjimo organizacijos.

Taikos sutartis

Taikos sutartis – kreditorių ir įmonės susitarimas tęsti įmonės veiklą, kai įmonė prisiima tam tikrus įsipareigojimus, o kreditoriai sutinka finansinius reikalavimus atidėti, sumažinti ar jų atsisakyti, tai yra, kai šalys tarpusavio nuolaidomis išsprendžia kilusį teisminį ginčą, užkerta kelią kilti teisminiam ginčui ateityje, išsprendžia teismo sprendimo įvykdymo klausimą arba kitus gičytinus klausimus.
Pasiūlymą sudaryti taikos sutartį gali pateikti kreditoriai, administratorius, įmonės savininkas (savininkai). Sutartį pasirašo visi kreditoriai, kurių reikalavimai bankroto proceso metu iki taikos sutarties pasirašymo dienos liko nepatenkinti, arba jų įgaliotas atstovas ir administratorius, gavęs įmonės savininko (savininkų), valdymo organo, kuris turi teisę priimti nutarimą reorganizuoti ar likviduoti įmonę, raštišką sutikimą. Taikos sutartis gali būti sudaroma bet kuriuo bankroto proceso metu iki nutarties likviduoti įmonę dėl bankroto įsiteisėjimo dienos.
Taikos sutartis turi būti rašytinė ir joje norodoma:
1. įmonei daromos nuolaidos ir finansinai kreditorių reikalavimai;
2. įmonės įsipareigojimai, atsakomybė už taikos sutarties nevykdymą ir kita;
3. kreditorių reikalavimų patenkinimo būdai ir terminai;
4. įmonės atsakomybė už taikos sutarties nevykdymą.
Taikos sutartį tvirtina teismas, o jei bankroto procedūros nagrinėjamos ne teismo tvarka (kai nėra teisme iškelta byla), sutartį tvirtina notaras. Jeigu bankroto byla iškelta AB ar UAB, teismas nutartyje dėl taikos patvirtinimo nurodo asmenį, kuriam paveda sušaukti visuotinį akcininkų susirinkimą. Teismo patvirtinta taikos sutartis jos šalims turi galutinio teismo sprendimo (res judicata) galią ir ji yra priverstinai vykdytinas dokumentas.
Teismas netvirtina taikos sutarties, jeigu joje numatyti veiksmai prieštarauja įstatymams arba pažeidžia kieno nors teises ir įstatymų saugomus interesus.
Sutartis įsigalioja įsiteisėjus teismo nutarčiai šią sutartį patvirtinti.
Įsiteisėjus teismo nutarčiai dėl taikos sutarties patvirtinimo, įmonės bankroto byla nutraukiama.
Jeigu bankroto proceso metu iki taikos sutarties pasirašymo dienos pasikeitė registracijos duomenys, šie pasikeitimai LR įmonių rejestre turi būti įregistruoti ne vėliau kaip per mėnesį nuo teismo nutarties patvirtinti taikos sutartį įsigaliojimo dienos.
Įsiteisėjus teismo nutarčiai patvirtinti taikos sutartį, administratorius per 5 darbo dienas apie tai raštu praneša šiai įmonei paslaugas teikiančioms kredito įstaigoms, mokesčių, privalomojo socialinio draudimo bei privalomojo sveikatos draudimo administratoriams, valstybės, savivaldybės įmonės steigėjui, įmonę įregistravusiam rejestro tvarkytojui, Finansų ministerijai, jeigu įmonė yra valstybės vardu gavusi paskolą arba gavusi paskolą, kuriai suteikta valstybės garantija, taip pat Vertybinių popierių komisijai, jeigu taikos sutartis sudaryta su AB, taip pat tateikia Vyriausybės įgaliotai institucijai duomenis apie bankrutavusią įmonę ir juos paskelbti “Valsybių žinių” priede “Informaciniai pranešimai”.

Bankroto bylos nutraukimas

Bankroto byla nutarukiama, kai visi kreditoriai atsisako savo reikalavimų ir teismas priima nutartį priimti atsisakymus. Taip pat, kai bankrutuojanti įmonė atsiskaito su visais kreditoriais (kreditoriumi) ir administratorius teismui pateikia tai įrodančius dokumentus. Bankroto byla gali būti nutarukta kai pasirašoma taikos sutartis ir ji yra patvirtinama teismo.
Kai bankroto procesas nutarukiamas dėl to, kad visi kreditoriai atsisakė savo reikalavimų, taip pat, kai pasirašoma taikos sutartis, turi būti laikomasi Valstybės pagalbos ūkio subjektams kontrolės įstatymo reikalavimų. Nutarukus įmonės bankroto bylą, visi mokesčiai ir privalomosios įmokos. Taip pat palūkanos ir netesybos skaičiuojami nuo teismo nutarties nutraukti šią bylą įsiteisėjimo dienos.

Bankrutavusios įmonės likvidavimas

Teismas, išnagrinėjęs bankroto bylą ir pripažinęs įmonę bankrutavusia, priima nutartį likviduoti įmonę dėl bankroto. Teismas taip pat pripažįsta įmonę bankrutavusia ir priima nutartį įmonę likviduoti, jei per tris mėnesius nuo nutarties patvirtinti kreditorių reikalavimus įsiteisėjimo dienos nebuvo priimta nutartis dėl taikos sutarties sudarymo ir jei teismas šio termino nepratęsė. Pratęsti šį terminą teismas gali tik tuo atveju, kai to prašo kreditorių susirinkimas.

Įmonė pripažinta bankrutavusia ir įsiteisėjus teismo nutarčiai ją likviduoti dėl bankroto, yra patvirtinama kiekvieno kreditoriaus patikslintų reikalavimų suma, likvidavimo tvarka, kiti likvidavimo procedūrai vykdyti būtini pavedimai ir nurodymai. Įmonės likvidatoriaus funkcijas atlieka administratorius Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka.
Įmonė įgyja bankrutavusios įmonės statusą nuo teismo nutarties likviduoti įmonę dėl bankroto įsiteisėjimo dienos. Administratorius ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo teismo nutarties likviduoti įmonę dėl bankroto įsiteisėjimo dienos privalo pateikti Vyriausybės įgaliotai institucijai duomenis apie bankrutavusią įmonę ir juos paskelbti “Valstybės žinių” priede “Informaciniai pranešimai”, pateikti dokumentus Įmonių rejestro tvarkytojui, pranešti apie priimtą nutartį bankrutavusios įmonės savininkui (savininkams), valstybės arba savivaldybės įmonės steigėjui, įgaliotam akcininkų (pajininkų) atstovui, jei jis paskirtas, įmonei paslaugas teikiančioms kredito įstaigoms, mokesčių, privalomojo socialinio draudimo bei privalomojo sveikatos draudimo administratoriams, Finansų ministerijai, jeigu įmonė yra valstybės vardu gautos paskolos arba paskolos, kuriai suteikta valstybės garantija, gavėja, darbo biržai, taip pat Vertybinių popierių komisijai, jeigu likviduojama akcinė bendrovė.

Bankrutavusi įmonė gali būti išregistruota ne anksčiau kaip praėjus vienam mėnesiui nuo teismo nutarties likviduoti įmonę dėl bankroto įsiteisėjimo dienos.
Po to, kai administratorius pateikia teismui likvidavimo balansą ir likusio turto grąžinimo, nurašymo arba perdavimo aktus ir Aplinkos ministerijos regioninio departamento pažymą, teismas, nagrinėjantis įmonės bankroto bylą, priima sprendimą dėl įmonės pabaigos.

Administratorius ne vėliau kaip per 5 dienas nuo teismo sprendimo dėl įmonės pabaigos įsiteisėjimo dienos arba nuo kreditorių susirinkimo sprendimo dėl įmonės pabaigos priėmimo dienos pateikia prašymą Įmonių rejestro tvarkytojui išregistruoti likviduotą dėl bankroto įmonę. Kartu su prašymu administratorius privalo pateikti teismo sprendimą dėl įmonės pabaigos arba kreditorių susirinkimo sprendimą dėl įmonės pabaigos, įmonės įregistravimo pažymėjimo ir įstatų originalus, pažymą, kad archyvui dokumentai perduoti toliau saugoti, ir policijos komisariato išduotą kvitą, jog įmonės antspaudas sunaikintas, bei nurodo įmonę aptarnaujančių bankų ir kitų kredito įstaigų adresus.
Įmonių rejestro tvarkytojas ne vėliau kaip per 10 dienų nuo teismo sprendimo dėl įmonės pabaigos gavimo dienos ją išregistruoja ir ne vėliau kaip per 5 dienas nuo jos išregistravimo apie tai praneša mokesčių, privalomojo socialinio draudimo bei privalomojo sveikatos draudimo administratoriams bei bankams ir kitoms kredito įstaigoms, aptarnavusioms įmonę.

Įmonės sanavimas

2001 m. kovo 20 d. Įmonių bankroto įstatymo redakcija sanavimo procedūros nenumato. Sanavimas gali būti taikomas tik toms įmonėms, kurioms bankroto byla yra iškelta iki 2001 m. liepos 1 d.
Įmonės sanavimas – kompleksas priemonių (ūkinės veiklos rūšies pakeitimas, techninės ir ekonominės priemonės, turto pardavimas, gamybos ar darbo organizavimo pakeitimai, kitos priemonės) įmonės mokumui atkurti. Įmonė gali būti sanuojama tik esant teismo patvirtintam sanavimo projektui. Įmonę gali sanuoti vienas ar keli fiziniai ir juridiniai asmenys, taip pat įmonės, neturinčios juridinio asmens teisių, pateikę įmonės sanavimo garantijas. Sanavimo metu pasiekus sanavimo projekte nustatytus tikslus, bankroto byla nutraukiama.
Bankrutuojančių įmonių sanavimo organizavimo tvarka ir reikalavimai sanavimo projektui patvirtinti yra nustatyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. rugsėjo 3 d. nutarimu Nr. 962 “Dėl Bankrutuojančių įmonių sanavimo organizavimo tvarkos ir reikalavimų sanavimo projektui patvirtinimo”

IŠVADOS

Įmonė, kuri yra apleista ir merdėja trukdo gerai veikiančioms. Ją reikia pašalinti nuo verslo kelio be jokių sentimentų, nes būtent taip yra daroma normalios ekonomikos šalyse.
Manau, kad rinkos ekonomikos sąlygomis pirmiausia išliks tos įmonės, kurioms pavyks pritraukti užsienio kapitalą ir kurio vadovai patys kels savo kvalifikaciją bei jautriai reaguos į rinkoje vykstančius struktūrinius pokyčius.
Šiuo metu optimistinis bankroto variantas Lietuvoje kol kas nerealus. Kliučių yra tikrai daug: nuo administratoriaus parinkimo iki išteklių stokos. Tikėtis, kad padėtis pagerės, galima tik tuo etveju, jeigu Seimas, Vyriausybė sudarys geresnes sąlygas ūkiui, ypač gamybai plėtotis.
Taip pat negalima pamiršti ir teisėtvarkos praktikos bei verslo etikos problemų, palankesnis bankroto procedūrų režimas duos reikiamą efektą tik tada, kai lengvatomis nebus piktnaudžiaujama, kai sumažės tyčinių ir kitokių nusikalstmų bankrotų, kai įsigalės civilizuotas verslas.
Apibendrinant darbą galima pasakyti, kad įmonių bankroto procesas yra įvairiapusis: kiekvienas klausimas turi būti nagrinėjamas tiek ekonomine, tiek socialine prasme.
Pagrindiniai bankroto dramos veikėjai yra teismas ir įmonės administratorius. Bankroto bylą galima nagrinėti tiek teismine, tiek ir neteismine tvarka. Pareiškimus dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei pateikti turi teisę kreditorius (kreditoriai), savininkas (savininkai), akcininkai, įmonės vadovas, darbuotojai, Valstybinė darbo inspekcija ir kiti. Pagrindinės bankroto bylos iškėlimo sąlygos yra šios: įmonės finansiniai įsipareigojimai viršijo jos turtą, darbuotojams neišmokamas atlyginimas, įmonė negali atsiskaityti už tiekiamą produkciją, nevykdo privalomų mokėjimų, įmonė tyčia gadina savo turto vertę.
Dažniausiai siekiami tikslai inicijuojant bankroto bylos iškėlimą yra norėjimas išsaugoti įmonės turtą, sustabdyti delspinigių augimą, įgyvendinti verslo planą, prisijungti laikinų sunkumų turinčią įmonę.
Įmonei, kuriai yra iškelta bankroto byla pabaigos scenarijus gali būti toks:
1. Taikos sutartis;
2. Bankroto bylos nutarukimas;
3. Įmonės likvidavimas.
Rašant šį darbą supratau, kad laiku įmonei iškelta bankroto byla gali jai padėti išsikapstyti iš finansinių sunkumų. Taip pat savalaikis įmonės paskelbimas bankrutavusia dirbantiems yra mažiau skaudus dalykas.

Naudota literatūra:

1. Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas 2001 kovo 20 d.
2. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas.
3. Lietuvos teismų praktika (apžvalgos, konsultacijos, nutarimai, sprendimai, nutartys). Civilinė teisė ir civilinis procesas 1991 01 17 – 2000 06 16.
4. Įmonių bankrotas, 2002 m. liepos 1 d.: (statistikos rinkinys)/ Statistikos departamentas prie LR Vyriausybės. Vilnius, 2003.
5. Įmonių bankroto valdymo departamento prie Ūkio ministerijos nuostatai. V.Ž., 2002, Nr. 56-2281.
6. TDO 1992 m. birželio 23 dienos Konvencija Nr. 173 “Dėl darbuotojų reikalavimų gynimo jų darbdaviui tapus nemokiu”
7. Lietuvos Respublikos Garantinio fondo įstatymas. V.Ž., 2000, Nr. 82-2478
8. R. Šuksteris: Įmonių bankrotas, administratorių kompetencija ir kvalifikaciniai reikalavimai, santykiai su darbuotojais/ Vadovo pasaulis 1998, Nr.9

KURSINIO DARBO RECENZIJA

Atsiliepimo tekstas, pastabos
..............................

Įvertinimas..............................
Kursinio darbo vadovas..............................
(vardas, pavardė, parašas)

Data: 2003 m. .........mėn. .....d.

Leave a Comment