Dalykinis Pokalbis

Dalykinis pokalbis. Dalykiniai pokalbiai – būdas spręsti klausimus. Pati sąvoka yra labai plati: dalykinis pokalbis – tai žodinis kontaktas tarp pašnekovų, kurie turi įgaliojimus (grupės). Dalykinių pokalbių samprata siejama su derybomis. Visi pokalbiai turi tikslus ir temas.
Pokalbių funkcijos: 1)pradėti kokią nors veiklą; 2)kontroliuoti veiklą; 3)pasikeisti informacija; 4)spręsti iškilusią problemą; 5)skatinti veiklą ir kelti naujas idėjas; 6)suformuoti tarpusavio santykius.
Kiekvienas pokalbis turi tris etapus: 1)pasiruošimas pokalbiui; 2)pats pokalbis; 3)pokalbio pabaiga.
Pasiruošimas pokalbiui: a)įeina vietos parinkimas; b)komandos suformavimas; c)laiko parinkimas; d)informacijos apie pokalbio partnerį surinkimas.
Pokalbio viieta. Bet kokia patalpa dalinama į tris sferas: darbo, posėdžių ir pokalbių sfera. Darbo zona-rašomasis stalas; posėdžių salė-aukštas stalas ir kėdės; pokalbio zona-stalas ir minkšti baldai. Labai svarbu kokią komunikacinę struktūrą pasirenkame. Optimaliausia pokalbiams skirta vieta-apvalus stalas su lyginiu skaičium žmonių (turi būti simetrija). Kitas-trikampio komunikacinės formos su lyderiu.
Komandos suformavimas. Formuojant komandą-svarbiausia optimalus skaičius. Komandoje turi būti skirtingų ličių, skirtingų pomėgių. Jeigu susitinki su užsieniečiu-būtinas vertėjas, bet komandos vadovas turėtų žinoti kitos pusės kalbą. Tarpininko funkcijas gali atlikti vizitinės kortelės. <
Laiko pasirinkimas. Laiką parenkam atsižvelgdami į kito žmogaus užimtumą. Vakarų kultūroje laiką reikia nustatyti iš anksto, optimaliausias variantas-prieš dvi dienas. Rytų kultūroje laikas prailgėja.
Informacijos apie pokalbio partnerį surinkimas: 1)kokios to žmogaus nuostatos; 2)spėjimai; 3)charakteris.
Spėjimai-lengviausiai pakeičiama nuomonė. Nuostata-sunkiau pakeičiama nuomonė. Reikia iš

šsiaiškinti ką pokalbyje reikia keisti, ką įtakosite. Labai svarbu surinkti informaciją iš kitų apie tą žmogų. Palankiausiai pokalbyje veikia žmonės tos pačios lyties, tų pačių interesų.
Išvada:Priklausomai nuo pokalbio pobūdžio, kai kada patartina keisti pokalbio dalyvių vietą.
Pats pokalbis: a)pokalbio pradžia; b)pats dialogas; c)pokalbio pabaiga.
1)nustatyti kontaktą; 2)turime sudaryti palankią atmosferą; 3)sudominti pašnekovą; 4)jeigu reikia perimti iniciatyvą.
Psichologinis klimatas: 1)mandagumas; 2)paprastumas; 3)orumas; 4)geras išsiauklėjimas; 5)punktualumas.
Punktualumas (Vakarų ir Rytų kultūra). Vakarų: 1)niekada nevėluoti; 2)jeigu yra vėluojančių į juos nekreipti dėmesio; 3)neišeiti anksčiau, o jei norima išeiti, tada apie tai pasakyti anksčiau. Rytų (Japonija): jei pavėluoji 5-10 minučių, tada pokalbio nebus. Ten kur kultūroje yra gyvenimo ritmas, ten žmonės atsisėda ir laukia dar.
Pokalbio pradžia: 1)laikytis laisvai; 2)natūraliai; 3)draugiškai; 4)dalykiškai.
Pokalbį galima pradėti komplimentu. Komplimentas – tai žodžiai, kurie ne per daaug padidina esamą savybę (gerąją), bet komplimentas gali būti susijęs ne tiktai su asmeniu. Jie dar labiau paveikia dalykinio pokalbio eigą. Kad geriau suprastumėt pašnekovą, geriau “priversti” pradėti pokalbį pašnekovą. Tai galite padaryti klausydami. Yra trys klausytojų tipai: 1)pasyvus; 2)agresyvus; 3)dėmesingi. Vienas iš svarbiausio pokalbio dalių yra klausimų uždavimas. Klausimai gali būti trejopi: 1)uždaras; 2)atviras; 3)nukreipiantis. Uždaras-į kurį galima atsakyti “taip” arba “ne”. Atviras klausimas-klausimai, į kuriuos pašnekovas negali atsakyti “taip” arba “ne”. Tačiau atviri klausimai turi labai didelį minusą – galite ne
etekti iniciatyvos. Pokalbyje perėjimas nuo lengvesnių prie sunkesnių (nuo uždarų prie atvirų), vadinama racionaliu kalbėjimo principu.
Pats dialogas. Norint vesti dialogą, reikalingas tam tikras dalykas: retorika, logika, individuali psichologija. Dialoge skiriamos dvi dalys: 1)argumentavimo technika; 2)argumentavimo taktika. Technika-argumentų formulavimas. Taktika-argumentų panaudojimo būdas. Dialoge galime pamatyti pašnekovo elgesį: 1)nihilistas(nekantrūs, amžinai susijaudinę žmonės, jų pasisakymai būna painūs); 2)pozityvus(malonus, geranoriškas, darbštus, ramus ir dalykiškas); 3)visažinis(tokie žmonės mano, kad jie nusimano geriausiai, jie turi savo nuomonę, bet nuolat reikalauja žodžio); 4)plepys(netaktiškas, nutraukia kalbėtoją); 5)bailys(nepasitikintys, nesugeba logiškai argumentuoti, šie žmonės geriau patylės); 6)nepasiekiamas(tai šaltakraujis, uždaras); 7)nesuinteresuotas(gali atrodyti, kad tema, kurią jūs kalbate-jis nesidomi); 8)svarbus paukštis(toks pokalbio tipas nepriima kritikos; toks žmogus jaučiasi aukščiau už visus); 9)kodelčius(tas žmogus, kuris pastoviai klausia “kodėl?”). Skirstymas į tipus yra sąlyginis, tačiau jis padeda pasiruošti pokalbiui. Argumentavimas. Mūsų kalbėjimo eigoje tik 10% yra racionalumo,visa kita yra emocijos.
Pastaba Kuo intelektualesni klausytojai, tuo argumentai labiau kritikuojami. Pašnekovui stiprų įspūdį daro įvairiapusiai argumentai. Pradėti dialoge reiktų nuo teigiamų argumentų, nes kitaip-pokalbis nutrūks.
Argumentavimo taktikoje galime išskirti tris lygius: 1)svarbiausi argumentai(kuriuos vartojame per visą pokalbį); 2)pagalbiniai argumentai(šiais paremiama pagrindinius argumentus, bet jie vartojami tik vieną kartą); 3)faktas(naudojamas tik vieną kartą, dažnai jų net nepanaudoji). Argumentavimo poveikis priklauso nuo to, kaip kalbama. Fiksuoti žmogaus argumentus-labai svarbu.
Psichologinio konsultavimo pr
radmenys. Skundžiasi: 1)neadaptyvus elgesys, kuris pasireiškia neadekvačiu bendravimu; 2)agresyvus(delinkventinis) elgesys; 3)emociniai sutrikimai(baimė, slogi nuotaika); 4)sutrikusi mokymo motyvacija(kuri susijusi su intelekto problemom); 5)visuomenėje įprastų elgesio normų nepaisymas; 6)atsipalaidavimo tendencijos(malonumų ieškojimas[alkoholis, narkotikai, orgijos]).
Efektyvaus psichologinio konsultavimo prielaidos. Pagal Rimantą Kočiūną(teoretiką): 1)pačio konsultanto asmenybė(nuostatos, pasirengimas); 2)kontakto kokybė; 3)konsultavimo rezultatas(terapinis pokytis); 4)konsultavimo eiga(tinkamas konsultavimo eigos užtikrinimas). Nuo Fordo laikų iki šių dienų nerasta koks turi būti konsultantas, kas jis būtu labai geru. Konsultantui svarbu žinoti: kas ir koks jis yra pats; kokios yra jo nuostatos konkretaus kliento atžvilgiu; kaip konsultantas supranta savo vietą visame pagalbos procese.
Trijų interesantų problema: 1)pats klientas; 2)instancija; 3)visuomenė.
Koks jis pats save mato: 1)gali būti kaip draugas; 2)kaip patarėjas; 3)kaip pedagogas; 4)gyvenimo klausimų ekspertas. Joks žmogus kitam negali pasakyti kaip gyventi(ypač konsultantas).
Konsultanto asmenybės bruožai: Konsultanto darbo kokybė priklausys nuo individualių savybių , nuo įgytų žinių, nuo įgūdžių.
Ko tikisi: 1)priimk mane; 2)suprask mane; 3)kalbėk su manim. Kad visa tai duoti, literatūra pataria:1)pažinti save; 2)toleruoti neapibrėžtas situacijas; 3) būti realistiškam, keliant konsultavimo tikslus. Vidinis konsultanto brandumas–atvirumas ir nuoširdumas sau. Pasiekti tarpasmeninį brandumą-nuoširdumas ir atvirumas kitiems. Brandumas yra procesas, o ne būsena. Konsultantas turi suteikti pagalbą: teigiamą nuostatą ir pagalbą. Klausyti, o ne tik girdėti. Negalima keisti žmogaus.
Martynas Buberis sakė, kad visas gyvenimas su
usitikimas. Turi būti kažkoks dialogas. Gydo ne konsultantas, o santykis su konsultantu. Asimetriškas ryšys-kai informacijos tikimasi tik iš kliento. Pasitikėjimas konsultantu. Atsakomybė: klientas turi atsakomybę už problemas, turinį, galutinį rezultatą, realumą. Konsultantas atsako už darbo būdą, už patį procesą, už terapinę įtampą. Mokėjimas klausytis, apatiškumas(įsijautimas), neutralumas vertinant kliento gyvenimo patirtį. Kyla priklausomybės konsultantui problema. Priklausomumo priešingybė-jaučiamas nekontroliavimas savęs(heteronomija).
Kontakto elementai: 1) pagarba klientui, o ne atstumimas; 2)įsijautimas į kliento gyvenimą, o ne patarinėjimas; 3)nuoširdumas, o ne apsimetinėjimas; 4)atvirumas, o ne mėginimas slėptis už profesijos; 5)konkretumas, o ne abstraktus apibendrinimas.
Yra penki kopimo iš konflikto būdai: 1)atsakymas į klausimą: ar tai yra konfliktinė situacija. Bet jei jūsų organizmas reaguoja kažkaip neįprastai, tai yra konfliktas; 2)mūsų jausmai: kada aš pamatau kaip jautiesi kitame kailyje, ko kiekvienas nori; 3)mūsų norai; 4)mūsų mintys; 5)mūsų planas: ką turime kartu nuveikti.
Konfliktai. Konflikto sąvoka. Konfliktas-tai priešprieša tarp bent dviejų priklausomų pusių(žmonių,organizacijų,valstybių), skirtingai suvokiančių tikslus ir jų sprendimo būdus. Konfliktai gali būti funkciniais(naudingais) ir disfunkciniais(komplikuojantys). Naudingi padeda plėtoti problemas. Komplikuojantys sukelia daug neigiamų išgyvenimų. Pirmas mitas: visi konfliktai yra neigiami. Vystymasis yra konfliktas. Antras mitas: visi konfliktai yra išsprendžiami. Yra konfliktų, kurių sprendimui reikia labai daug laiko, bet jie vis dėl to yra valdomi. Konfliktai gali būti konstruktyvūs ir destruktyvūs. Konstruktyvūs padeda spręsti klausimus ir pasiekti tikslų, o destruktyvūs-blokuoja žmonių, arba grupės veiklą. Konfliktų lygiai: 1)vidinis konfliktas(asmeninis); 2)tarpasmeninis; 3)tarpgrupinis. Konflikto analizė:1)analizuojamos konflikto priežastys ir pretekstas; 2)nuo ko prasidėjo susidūrimas; 3)kas konflikto iniciatorius; 4)kokie yra dalyvių interesai ir tikslai; 5)ar galima buvo išvengti konflikto, jei taip, tai ką reikėjo pasakyti; 6)ar konfliktui reikalingas trečias asmuo; 7)kas jungia, skiria, kas galėtų sujungti konfliktuojančias puses; 8)kas galėtų būti tarpininku, teisėju, arba autoritetu; 9)kokie galimi sprendimo variantai; 10)kokios galimos “artimos” ir “tolimos” pasekmės; 11)kaip apsisaugoti nuo neigiamų pasekmių ir išvengti naujo konflikto. Konflikto ciklas: 1)įsitikinimai; 2)reakcijos; 3)pasekmės; 4)stiprinantys veiksmai; 5)sprendimo būdai; (o visų viduryje-įtampa). Reakcijos: a)dedamės, kad viskas tvarkoj; b)pasiduodame; c)nutyliu apie tą situaciją; d)verkiu; e)einame pas viršininkus; f)smurtas; g)skundžiuosi; h)juokiuosi; i)sutinku apie tai šnekėti. Pasekmės: a)stresas; b)palengvėjimas; c)sumažėja įtampa tarp žmonių; d)situacija pagerėja arba pablogėja; 5)nauji kontaktai su žmonėmis; 7)įžeisti jausmai. Konflikto psichologinės savybės: 1)Kiekvienas konfliktas susideda iš kelių konflikto dalių; 2)Konfliktas gali būti ne tik neigiama, bet ir teigiama savybe; 3)Konfliktas yra susijęs su žmogaus arba su grupės stabilumu. Konfliktų rūšys: 1)asmeniniai konfliktai(dviejų asmenų konfliktas, kuris prasidėjo nuo vidinio konflikto); 2)tarpasmeniniai konfliktai(tai būna grupėje); 3)asmenybės ir grupės konfliktai, kurie atsiranda dėl grupės spaudimo asmenybei (konformizmas), dėl asmenybės spaudimo grupei; 4)tarpgrupiniai konfliktai(konfliktai tarp grupių)[mikro, makro, sąlyginiai, formalios, neformalios grupės]; 5)socialiniai(tarp asmenų ar grupių dėl visuomenės normų). Konfliktų dinamika: Tai yra procesas, o ne būsena. Proceso stadijos: latentinis->paprastas konfliktas->jaučiamas->išreikštas.
Thomas Killmann-sukūrė konfliktų modelių testą. Jis yra sukurtas individo elgesio konfliktinėje situacijoje. Konfliktinės situacijos-kuriuose iškyla dviejų žmonių interesų nesuderinamumas. Šias situacijas apibudinsime pagal du kriterijus: atkaklumo ir bendradarbiavimo kriterijus. Atkaklus žmogus, bet ne bendradarbiaujantis yra konkuruojantis. Atkaklus ir bendradarbiaujantis, tai bendradarbiaujantis. Neatkaklus ir nebendradarbiaujantis – vengimas. Neatkaklus, bet bendradarbiaujantis-prisitaikymas. Dar yra kompromisinis. Konkuravimas-kuomet individas siekia savo interesų, kito asmens sąskaita. Konflikte jis naudoja ginčą. Jam konfliktas bus išspręstas tada, kai jis pasakys “aš laimėjau, o tu-pralaimėjai”. Tai gali reikšti savo teisių ginimą. Prisitaikymas-tai priešingas konkuravimui. Jis atsisako savo interesų vardan kito, tai vadinama-pasiaukojimu. Prisitaikymas gali įgauti labdaros formą. Tai paklusimas kito įsakymui. Vengimas-kuomet individas neiškarto patenkina savo ir kitus interesus. Neadresuoja konflikto, jis gali įgauti diplomatiškumo formą. Bendradarbiavimas-priešingas vengimui. Jis apima pastangas dirbti kartu. Tai reiškia gilinimas į problemą, siekiant atrasti bendrų interesų. Gali įgauti nesutarimo tyrinėjimo formą, siekiant sužinoti kito žmogaus asmeninį gyvenimą. Ėjimas į kompromisus-tai yra aukso viduriukas tarp atkaklumo ir bendradarbiavimo. Tikslas-rasti abiem pusėms tinkamą sprendimą. Jis užima tarpinę poziciją tarp konkuravimo ir prisitaikymo. Ėjimas į kompromisus, tai buvimas be pozicijos, t.y. kad konfliktas dar bus.
Tarpininkavimo funkcijos: 1)rasti dar vieną kelią sprendimo link; 2)tarpininkavimas konfliktą paverčia konstruktyviu; konstruktyvus-tai galimybės, bendradarbiavimas, nuo pozicijos prie interesų; 3)gerina santykius; 4)tarpininkavimas palengvina kitiems specialistams darbą; 5)moko spręsti ne tik konfliktus: moko aktyviai klausytis, lavina lyderio įgūdžius; 6)stiprina demokratijos idealus. Tarpininkavimo taisyklės: 1)konfidencialumas; 2)pagarba; 3)klausymas; 4)bendradarbiavimas; 5)autoritetas.

Leave a Comment