Turinys
1.Įvadas 32.Šventasis mokymas. Koks jis? 43.Tomas Akvinietis 44.Aurelijus Augustinas 65.Išpažinimai. 86.Išvados 107.Literatūra 11 Įvadas
Būties problema apskritai yra visos filosofijos problematikos centras. Graikų filosofija orientuota į būtį, būties harmoniją. Būties klausimas bandomas išsiaiškinti”Metafizikoje”. Keliamas klausimas – koks mokslas tyrinėja pradus. Jam atrodo, kad tai yra pirmasis mokslas, kuris turi tirti dieviškąsias būtybes. Filosofija įvardijama kaip teologija. Klausimas apie būtį yra susijęs su klausimu apie mokslą, kuris tyrinėtų būtį. Dėl religinės viduramžių filosofijos orientacijos empirinio pasaulio daiktai ir reiškiniai ją domino mažiau nei būties prigimtis. Įrodinėjant Dievo egzistavimą, aiškinant tikėjimo ir pažinimo santykį, tyrinėjant nemirtingą žmogaus sielą, ginčijantis dėl universalijų ir dėl valios laisvės, filosofo vadovas buvo protas, o ne juslinė patirtis. Todėl dauguma viduaramžių filosofijos problemų yra perdėm abstrakčios, teorinės, spekuliatyvios. Tad ši filosofija dar labiau racionalistinė nei Antikos .
Šventasis mokymas. Koks jis yra?
Ar būtina be filsofijos mokslų turėti kitą mokslą? Žmogaus išganymui, be filosofijos mokslų, kurie remiasi žmogaus protu, buvo reikalingas tam tikras mokslas, pagrįstas dieviškuoju apreiškimu. Tai buvo būtina pirmiausiai dėl to, kad žmogus santykiauja su dievu kaip su tam tikru savo tikslu. O to tikslo nagalima suvokti protu;tai patvirtina žodžiai:„Akis nematė, kad kitas Dievas, be tavęs, būtų tai padaręs, ką tu prirengei tiems, kurie tavęs laukia“ (Iz 64,4).Ar šventasis mokymas yra mokslas? Šventasis mokymas yra mokslas. Tačiau reikia žinoti, kad yra dvi mokslų rūšys. Vieni (aritmetika, geometrija ir kiti)remiasi pagrindais, betarpiškai surastais įgimto pažinimo sugebėjimo. Kiti remiasi pagrindais, surastais tarpininkaujant kitam, be to, aukštesniam, mokslui.Ar šventasis mokymas yra vertingesnis už kitus mokslus? Šis mokymas gali perimti kai ką iš filosofijos mokslų, tačiau nebūtinai todėl, kad jis šito stokotų, o dėl to, kadjo teiginiai būtų geriau suprantami. Be to, jis neseka kitais mokslais, kaip aukštesniais jo atžvilgiu, o tik remiasi jais, kaip žemesniais ir jam tarnaujančiais.
Ar dievo buvimas įrodomas? Yra dvejopas įrodymas. Vienas išplaukia iš priežasties ir vadinamas „dėl ko“; jis yra savaime pirmesnis. Kitas išplaukia iš padarinio ir vadinamas „kadangi“; jis yra pirmesnis už mūsų pažinimo procesą.Tomas Akvinietis
Tomas Akvinietis (Thomas Aguinas) gimė Rokasekos pilyje netoli Akvino miestelio (Neapolio hercogystė) turtingo grafo LandolSo šeimoje. Kai Tomui sukako 5 metai, jį atidavė mokytis į benediktinų vienuolyną Montekasine, kur jis praleido 9 metus. Po to tęsė studijas Neapolio universiteto humanitarinių mokslų fakultete. 1244 m. prieš motinos valią įstojęs į dominikonų vienuolių ordiną, toliau studijavo teologiją Paryžiaus, paskui Kelno universitetuose, kur klausėsi Alberto Didžiojo paskaitų. 1252 m. Tomas grįžo į Paryžių, čia įgijo visus būtinus mokslinius laipsnius ir pradėjo dėstyti teologiją. Jo paskaitos Paryžiaus universitete turėjo didelį pasisekimą. 1259 m. popiežius Urbonas IV parsikvietė jį j Romą, kur jis beveik 10 metų buvo popiežių pamokslininku. 1269 m. Tomas vėl buvo pakviestas į Paryžiaus universitetą. Po 3 metų grįžo į Italiją ir dirbo Neapolio universitete. 1274 m. vykdamas _į Lioną (Prancūzija), į visuotinį katalikų bažnyčios susirinkimą, pakeliui susirgo ir mirė Fosanovoje.
Tomo Akviniečio nuomone, sukurtame pasaulyje tik daiktai yra savarankiškos esubės, nors jų savarankiškumas, aišku, santykinis, kadangi visi jie sukurti Dievo. T.Akvinietis teigė, kad Dievas ne tik tobuliausia, bet vienintelė amžina esybė, Jis yra protingas ir antgamtinis, sukūręs pasaulį, bet su juo nesutapantis.Pagal Tomą Akvinietį, Dievą tikrai galime pažinti tik tuomet, „kai tikime, kad Jis yra aukščiau visko, kas įgalina žmogų mąstyti apie Dievą“. Aiškindamas žemesnių ir aukštesnių dalių santykį, Tomas Akvinietis daugiausia remiasi Aristoteliu, iįdėstydamas jas taip: elementarios stichijos, sudėtingi neorganiniai kūnai, augalai, gyvūnai, žmogus. Pastarajame vertigoausia dalis yra siela. Būties hierarchijoje esybės išdėstomos pagal jų tobulumą ir artumą Dievui. Remdamasis Biblija, Tomas Akvinietis tarp žmogaus ir Dievo į hierarchiniu būties laiptus įtraukia dar vieną pakopą — angelus, kurie yra grynai dvasiškos, bet ne tokios tobulos kaip Dievas būtybės.
Remdamasis Aristotelio mokymu apie keturias būties priežastis, Tomas Akvinietis įrodinėja Dievo buvimą penkiais žingsniais, arba, kaip jis sako „būdais“:1. Pirmasis ir aiškesnis būdas išplaukia iš judėjimo (ex motu) supratimo. Juk yra aišku ir įrodoma pajūčiais, kad kai kas šiame pasaulyje juda. Tačiau visa kas juda yra judinama kieno nors kito.O jeigu judinamas daiktas ir pats juda,vadinasi, jį judina dar kas nors kitas, ir t.t. Tačiau tai negali tęstis iki begalybės, nes tokiu atveju nebūtų pirmojo judintojo ir kartu jokio kito judintojo. Pavyzdžiui, lazda juda tik tiek, kiek yra rankos išjudinta. Taigi būtina prieiti prie kažkokio pirmojo judintojo, kurio niekas kitas nejudina. Tokiu judintoju visi laiko dievą.2. Antrasis būdas išplaukia iš veikiančiosios priežasties supratimo. Mat pajūčiais suvokiamuose dalykuose mes randame veikiančiųjų priežasčių eilę. Tačiau nerandame ir negali būti tokio atvejo, kad koks nors daiktas būtų paties savęs veikiančioji priežastis, nes tokiu atveju jis turėtų būti aukščiau už save patį, o tai yra neįmanoma. Neįmanoma ir tai, kad veikiančiųjų priežasčių būtų begalybė,taigi būtinai turi būti kokia nors pirminė veikiančioji priežastis, kurią visi vadina dievu.3. Tračiasis būdas išplaukia iš galimybės ir būtinybės supratimo, jo esmė tokia. Tarp daiktų mes matome tokių, kurie gali būti, ir nebūti. Pastebime, kad jie atsiranda ir išnyksta, o tai rodo, kad jie gali būti, ir nebūti. Būtinai turi būti kokia nors pirminė priežastis, kurią visi vadina Dievu. 4. Ketvirtasis būdas išplaukia iš skirtingų laipsnių, kurie pastebimi daiktuose, supratimo. Tarp daiktų mes matome daugiau ar mažiau gerų arba teisingų, arba kilnių. Taip yra ir su visais kito pobūdžio santykiaias. Vadinasi, yra kažkas, kas pasireiškia kaip visų egzistuojančių dalykų gerumo ir kilnuomo priežastis. Ją vadiname Dievu.5. Penktasis būdas išplaukia iš daiktų valdymo supratimo. Mes matome, jog kai kurie neturintys proto daiktai, būtent gamtos kūnai, priklauso nuo tikslo. Tai aišku iš to, kad jų veiksmai visada arba dažnai yra nukreipiami į geriausią išeitį. Taigi yra kažkokia protinga būtybė, kuri visa, kas egzistuoja gamtoje, nukreipia į tam tikrą tikslą. Tą būtybę vadiname Dievu.1323m. Tomą Akvinietį paskelbė šventuoju, XVIa. Popiežius Pijus V pavadino jį vienu iš didžiausių Bažnyčios mokytojų, XIXa. T.Akviniečio mokymas buvo įteisintas kaip oficiali Katalikų bažnyčios doktrina, ir tik mūsų amžiuje tomizmo įtaka oficialiajai katalikybei ėmė mažėti. Tomo Akviniečio svarbiausi veikalai — du sąvadai (arba sumos): „Katalikų tikėjimo tiesos sąvadas: prieš pagonis“ ir „Teologijos sąvadas“.
Aurelijus Augustinas
Aurelijaus Augustino (354-430) kūriniai priskiriami tiems Vakarų dvasios istorijos veikalams, kurie jai yra padarę didžiausią poveikį. Antikos epochos pabaigoje Augutinas, sutelkęs antikos filosofijos palikimą, padėjo „krikščioniškosios filosofijos“ pagridus. Taip jis atvėrė kelią į viduramžius. Augustino asmenybę geriausiai atskleidžia jo „Išpažinimai“ („Confessiones“). Tikėdamas žmogus gali išskleisti savo pažinimo galimybes, ir priešingai, pažinimas gali patvirtinti tikėjimą: „Tikėk, kad pažintum;pažink, kad tikėtum“. Aurelijui Augustinui visi daiktai kalba apie Dievą, jų Kūrėją. Daiktai yra Dievo pėdsakas.Kdangi visas pasaulis sutelktas žmogaus sieloje, tai ir Dievo reikia joje ieškoti. Kelias — savęs pažinimas: „Pažįstu save, pažįstu ir Tave“. Tačiau Dievą žmogaus protas gali pažinti tik tuomet, kai suvokia, kad pats žmogus yra Dievo paveikslas ir panašybė. Ieškodamas pažinimo prielaidų, Augustinas mato, kad žinojimas remiasi į vidinės sąmonės tikrumą savimi pačia. Štai klasikinė Augustino formuluotė: „Neklaidžiok lauke, nugrimzk savyje; žmogaus viduje gyvena tiesa (noli foras ire, in te ipsum redi;in interiore homine habitat veritas).“
Savo viduje žmogus randa būtinas ir patikimas tiesas ; jos amžinos ir antindividualios. Šios tiesos kyla ne iš juslinio patyrimo. Jų analizė veikiau rodo, kad juslinis patyrimas sapnuoja tam tikras idėjas, taigi jis neįmanomas, jei jame nedalyvauja protas.Idėjos yra visos būties provaizdžiai Dievo prote. Dukurtaisi pasaulis yra tų provaizdžių įkūnijimas ir atvaizdas.Dievas kuria pasaulį iš nieko. Tai reiškia, kad prieš Kūrimą nebuvo nei materijos, nei laiko. Jei laikas atsiranda drauge su kūrinija, tai Dievas yra už laiko, todėl beprasmiška klausti, kada atsirado pasaulis. Pasaulį konstituojantys faktoriai yra materija, laikas ir forma(amžinosios idėjos). Vieną būtie dalį Dievas sukūrė išsyk jai suteikdamas galutinę formą (angelai, sielos, žvaigždynai), tačiau kita kūrinių dalis yra kintama (pvz.:gyvų būtybių kūnai). Mėgindamas tai paaiškinti, Augustinas pasitelkia pirmapradžių sėklų teoriją. Šias sėklas Dievas pasėjo materijoje, iš jų išauga ir skleidžiasi gyvos būtybės.Pagrindinė Augustino etikos sąvoka yra melė; ji sutampa su valia. Galutinis žmogaus siekimų tikslas yra laimė. Tačiau laimę žmogus randa ne tenkindamasis įvairiomis šio pasaulio gėrybėmis, o Dieve, kuris yra amžinas ir mylimas dėl jo paties. Dievas sukūrė tokį žmogų, kuris yra su juo susijęs, tad tik Dieve žmogus gali rasti savo troškimų išsipildymą. Jei meilė tikra, veiklai nereikalingi jokie kiti moralės įstatymai. Todėl Augustinas sakė: „Mylėk ir daryk ką nori“. Tačiau pasirodo, kad žmones dažniausiai kamuoja savimeilė, todėl jie pasirenka netikrą gėrį. Žmogaus polinkį blogiui Augustinas pagrindžia gimtąja nuodėme, į kuria žmogus puolė savo istorijos pradžioje. Iš nuodėmis žmogus negali išsivaduoti savo jėgomis, jam reikalinga Dievo malonė.
Augustino veikale „De civitate dei“ („Apie Dievo valstybę“) pateikta istorijos samprata padarė didelę įtaką Europos istorijos filosofijai bei politinės valdžios pasidalijimui vuduramžiais. Istorija suprantama kaip dviejų valstybių kova: Dievo valstybės ir pasaulio valstybės. Abi šios valstybės grindžiamos skirtingu mylėjimo būdu:„…žemiškaja savimeile, kuri išauga iki paniekos Dievui, ir dangiškąja Dievo meile, kuri iškyla iki savęs paniekinimo.“ Nors šią perskyrą atitinka bažnyčia ir valstybė kaip išorinės raiškos formos, tačiau kiekvienoje jų esti kitos dvasinės santvarkos atstovų. Todėl realioje istorijoje abi valstybės visada sumišusios, laikų pabaigoje jos bus atskirtos, ir Dievo valstybė nugalės.Išpažinimai Vienuolikta knyga
I.1. Nejaugi, Viešpatie, tu, kurio yra amžinybė, nežinai to, ką aš tau kalbu; o gal tai, kas vyksta laike, tu matai tam tikru metu? Kodėl as tau tiek daug dalykų taip smulkiai pasakoju? Ne tam, kad iš manęs tai sužinotum, o tam, kas sužadinčiau savo ir tų, kurie tai skaito, jausmus tavo atžvilgiu, kad visi sakytume: Didis yra Viešpats, vertas garbės begalinės. Aš jau skaiau ir dar pasakysiu: aš tai darau iš meilės tavo meilei. Juk mes meldžiamės, nors tiesa sako: Jūsų tėvas žinojo, ko jums reikia, dar jums nepaprašius. Savo jausmus tau parodome, pasakodami tau apie savo nelaimes ir apie tavo gailestingumą mums, kad visai mus išlaisvintum, ką jau pradėjai daryti, kad nustotume būti vargšai savyje, o taptume palaiminti tavyje. Juk pašaukei mus būti dvasingais vargdieniaias, švelniais ir liūdinčiais, alkstančiais ir trokštančiais teisybės, gailestingais, tyraširdziais, taikiais. Štai pasakojau tau daug dalykų, — ką galėjau ir ką norėjau. Juk tu pirmas panorėjai, kad aš tai išpažinčiau tau, Viešpačiui, mano Dievui, nes tu esi geras, esi maloningas per amžius.
XX.26. Dabar visiškai aišku ir suprantama: nėra nei ateities, nei praeities, ir neteisingai sakoma, kad yra trys laikai: praeitis, dabartis ir ateitis. Teisingiau, tikriausiai, būtų sakyti taip: yra trys laikai — praeities dabartis, dabarties dabartis ir ateities dabartis. Šie trys leikai kažkaip yra mūsų sieloje, ir niekur kitur aš jų nematau. Praeitie dabartis — yra atmintis, dabarties dabartis — stebėjimas, o ateities dabartis — laukimas. Jeigu leidžiama taip sakyti, tai aš sutinku ir pripažįstu, kad yra trys laikai. Tebūnie sakoma, kad yra trys laikai: praeitis, dabartis ir ateitis, nors tai ir neteisingas įprotis; tebūnie sakoma. Nesirūpinu, nesiginčiju, neprieštarauju, tegu tik žmonės supranta tai, ką sako, tegu žino, kad nėra nei ateitie, nei praeities. Retai mūsų žodžiai išreiškia tai, kas sakoma, dažniau kalba netiksliai, tačiau juk kiti supranta tai, ką norime pasakyti.
XXVI.33. Argi ne teisingas yra mano sielos prisipažinamas tau, kad aš matuoju laiką? Taip, Viešpatie, mano Dieve, aš matuoju ir nežinau, ką matuoju. Aš matuoju kūno judėjimą laiku. Tai argi aš nematuoju ir paties laiko? Kai matuoju kūno judėjimą, kiek ilgai jis trunka, kiek juda kūnas nuo vieno iki kito taško, — ką kita aš tada matuoju, jeigu ne laiką, kurio metu kūnas juda? O kaip man išmatuoti patį laiką? Gal trumpesniu laiku matuoti ilgesnį, taip, kaip uolektimi matuojame rąstą? Taip pat matome, jog trumpu skiemeniu matuojamas ilgas skiemuo ir sakoma, kad jis yra dvigubai ilgesnis. Eilėraščių ilgį matuojame eilučių skaičiumi, elučių ilgį — pėdų ilgumu, pėdų ilgį — skiemenų ilguma, o ilgų skiemenų tarimo trukmę — trumpais skiemenimis. Tą ilgumą nusako ne puslapiai (tuo atveju matuotume vietą, o ne laiką); priklausomai nuo to, kaip išnyksta tariami žodžiai sakome: „ilgas eilėraštis, nes susideda iš tiek daug eilučių; ilgos eilutės, nes susideda iš tiek pėdų; ilgos pėdos, ne tęsiasi per tiek skiemenų; ilgas skiemuo, nes yra dvigubai ilgesnis už trumpą“. Bet net ir tokiu būdu nepateikiamas tikslus laiko išmatavimas; juk gali kartais atsitikti, kad trumpesnė eilutė, tariama lėtai, gali skambėti ilgesnį laiko tarpą negu ilgesnė eilutė, tariama greitai. Taip yra ir su visu eilėraščiu, ir su pėda, ir su skiemeniu. Todėl man atrodo, kad laikas yra ne kas kita, kaip ištįsimas; tačiau ko? Nežinau, bet nustebčiau, jeigu tai nebūtų pačios sielos [ištįsimas]. Ką gi aš, Viešpatie, matuoju ir sakau — arba neapibrėžtai: „šitas laikas ir yra ilgesni už aną“, arba apibrėžtai: „šitas laikas yra dvigubai ilgesnis už aną“? Žinau, kad matuoju laiką, tačiau nesugebu išmatuoti ateities, nes jos dar nėra, ir negaliu išmatuoti dabarties, nes ji neturi trukmės, ir negaliu išmatuoti praeities, nes jos jau nebėra. Ką gi aš matuoju? Laiką, kuris praeina, bet dar nepraėjo? Aš taip ir sakiau.
Išvados Dešimt Tomo Akviniečio mokymo tezių katalikų bažnyčia pasmerkė praėjus trims metams po jo mirties. Tačiau 1323 m. popiežius Jonas XXII jį paskelbė šventuoju, netrukus jam suteiktas „Angeliškojo daktaro“, o vėliau ir „Bažnyčios daktaro“ titulai. 1567m. popiežius Pijus V paskelbė jį katalikų bažnyčios mokytoju. 1879m. popiežiaus LeonoXIII enciklikoje „Aeterni Patris“ jo mokymas paskelbtas kaip vienintelė teisinga katalikybės filosofija. Vėliau ją įvardino „amžinąja filosofija“ .Tomas Akvinietis įnirtingai pasisakė prieš lotyniškuosius Averojaus šalininkus ir kritikavo konservatyvius teologus už prisirišimą tik prie Augustino mokymo. Tuo metu katalikų bažnyčia mažai domėjosi Aristotelio filosofija, o dar mažiau gamtos mokslais. Būtent Tomas Akvinietis sukūrė sistemą, kurioje sujungė filosofiją ir teologiją, pasinaudojo Aristotelio logika ir teistiškai perdirbo jo metafiziką, nuošalyje palikdamas jos fizikines prielaidas.Pagrindiniai nagrinėti ontologiniai klausimai buvo būtis, potencijos ir akto, priežastingumo, esmės ir esaties, substancijos ir akcidencijos sąveikos. Būtis laikoma abstrakčia esybe, turinčia savybes: vienybę, teisingumą, gerumą. Joms susiliejus ji sutampa su Dievu. Išskiriama potencija ir aktas – ir čia potenciali būtis tėra išvestinė. Tuo tarpu “grynoji būtis” (actus purus) arba Dievas negali neegzistuoti. Iš jos kyla visa realiosios būties hierarchija – nuo Absoliuto iki apčiuopiamų daiktų. Būties pokyčiai turi priežastį ir virš jų esant visų priežasčių priežasčiai – Dievui.Tomo Akviniečio kosmologijoje teigiamas kreocionizmas ir hilomorfizmas – pasaulis yra sutvertas ir esti materijos bei formos pavidalu. Pasaulio hierarchijos viršūnėje – gryna forma.Pažinimo teorija artima nuosaikiajam realizmui, kai pažinimo objektas yra bendrybė (esanti iki daiktų, daiktuose ir po jų). Žmogus turi jutimus ir protą, todėl gali pažinti pasaulį. Susikurtos abstrakčios sąvokos patikrinamos dieviškajame prote. Neatmesdamas poelgių laisvės, pirmenybę teikė protui. Dora surandama palaimoje, kurios viršūnė yra Dievo pažinimas.Literatūra
1. M.Furst. Filosofija2. Filosofijos atlasas3. Tomas Akvinietis. Teologijos sąvadas // Filosofijos istorijos christomatija. Viduramžiai. Vilnius: Mintis, 1980m.4.Aurelijus Augustinas. Išpažinimai