Auklėjamasis šeimos gyvenimas

Auklėjamasis šeimos gyvenimas

• Šeima kaip socialinė institucija

Žmonių šeima sukuriama, kai gimsta vaikas. Pilną šeimą sudaro abu tėvai, vaikas arba vaikai. Joje dažnai būna senelių, kitų giminių. Nepilnoje šeimoje esti tik vienas tėvų. Struktūrinis šeimos paaiškinimas neapibūdina jos esmės. Kokia šeimos paskirtis? Žmonijos egzistavimo sąlyga – jos atsinaujinimas gimus vaikui. Jau pirmykštėje bendruomenėje šis atsinaujinimas vyko šeimoje, kurią sudarė tėvas, motina, vaikas arba vaikai. Tik matriarchato šeimoje tėvas neįėjo į jos sudėtį. Be to, nei šeima, nei bendruomenė arba visa visuomenė negali egzistuoti neauklėdama vaikų darbui ir socialiniams santykiams. Todėl esminė šeimos paskirtis – vaikų gimdymas, jų auginimas ir auklėjimas. Šeimos gyvenimas ir vystimasis įmanomas tenkinant kiekvieno jos nario materialinius ir dvasinius poreikius. Todėl svarbiausia jos pilnutinio gyvenimo sąlyga – ūkinė ir kultūrinė bazė, bendra ekonominė ir dvasinė veikla, atitinkanti tautos teikiamas galimybes. Šioji šeimos egzistencijos sąlyga priskiriama prie šeimos esminių požymių. Šeimą ir galima apibrėžti kaip mažiausią žmonijos regeneracijos grupę, siejamą ekonominės ir dvasinės veiklos bendrumu. Toks apibrėžimas atskleidžia šeimos prigimtį, paskirtį pagal pagrindines funkcijas ir jos vieningumo sąlygas. Kartu šeima yra ir žmonijos istorijos padarinys. Paveldėdama geriausias praeities tradicijas, šeima kuriama ne kokiais nors išskaičiavimais, bet abipuse meile ir santuoka, registruojama nustatytose įstaigose. Šeimos registracija daro ja juridiniu asmeniu, saugojamu įstatymais ir formalia socialine institucija. Jos, kaip socialinės institucijos, pagrindiniai uždaviniai yra šie:1. Saugoti ir puoselėti šeimosnarių ištikimybę ir vieningumą(darną).2. Auginti ir auklėti vaikus. Sudaryti palankias jų brendimo ir vystimosi sąlygas.3. Stiprinti šeimos ūkį ir racionaliai tvarkyti jos ekonomiką.4. Rūpintis vaikų bendruoju ir profesiniu išsilavinimu, pasirengimu padėti mokyklai mokyti ir auklėti vaikus.5. Rengti vaikus savarnkiškam gyvenimui jų būsimojoje šeimoje.

Šių uždavinių vygdymas reikalauja iš šeimos atitinkamo kultūrinio ir pedagoginio pasirengomo, didelio atsidavimo šeimos interesams, ištvermės veikloje ir meilės visiems šeimos nariams. Santuoka bendram gyvenimui sujungia vyrą ir moterį-skirtingas ne tik lyties, bet ir visais kitais požymiais individualybes. Nors jas jungia draugystės ir meilės ryšiai, bet bendrame gyvenime išryškėjantys požiūrių, skonių, vertinimų ir charakterių skirtumai sudaro prieštaravimų situaciją, keliančia įvairias tarpasmenines ir asmenines problemas, kurios turi būti vienaip ar kitaip sprendžiamos. Ši aplinkybėšeimos pedagogikai kelia uždavinį tirti šeiminių prieštaravimų sprendimų klausimą, ypač todėl, kad kylantys prieštaravimai dažnai sukelia nereikalingus konfliktus, dėl kurių šeimos nariai susvetimėja. O šeimos narių gyvavimui reikia darnos, vienybės, nuoširdumo, artumo. Vadinasi, prieštaravimų sprendimo tikslas turi būti darna.

Prieštaravimai pirmiausia kyla, kai vyras ir žmona neįsisąmonina,jog jie yra skirtingos individualybės, kurias reikia gerbti ir kurioms reikia leisti laisvai reikštis. Nėra dviejų tokių pat individualybių. Laisvas individualybės vystymasis plėtoja jos orginalumą. Šias tiesas nesunku suprasti, bet sunku jų laikytis vertinant kiekvieną žmogų. Prieštaravimai intencivėja, kai šeimos narys turi neigiamų charakterio bruožų ar įpročių: nerūpestingas, nesilaiko susitarimo, apgaudinėja, meluoja, tinginiauja, girtauja ir pan. Šiuo atveju svarbu suformuoti savyje nusistatymą be konflikto, ramiai ir protingai siekti šeiminės darnos tikslo, laukti, sudaryti sąlygas, kad pastebėtų savo trūkumus ir klaidas, įveiktų ydas. Trūkumai, klaidos, blogi įpročiai turi priežastis. Jas pastebėjus, lengviau suprasti ir taisyti elgesio trūkumus. Tačiau kartais neįmanoma pastebėti. Visais atvejais šeimoje reikia sudaryti sąlygas, kad vystytųsi ir stiprėtų darna, vengti prieštaravimų, kitaip nukenčia auklėjamoji šeimos galia. Kaip tai daryti?

• Darnos ugdymo priemonės

1. Šeimos higiena turi garantuoti sveikos fizinės ir psichinės veiklos sąlygas. Švara, ventiliacija, šiluma, pakankama šviesa, asmeninės higienos reikmenys, patogūs baldai ir tinkamas jų išdėstymas, moderni įranga – šiuolaikinės buities atributai, atitinkantys žmogaus poreikius. Psichinės higienos reikalavimų nepaisymas sukelia nuovargį, irzlumą nepasitenkinimą. Garsi muzika, kitokie stiprūs nervų sistemos dirgikliai, nuolatiniai priekaištai ir konfliktai, emocinės audros, įtemtas laukimas išsekina, sukelia apatiją ar isteriją, nusivylimą. Erotinis agresyvumas ar frigidiškumas, neištikimybė pažeidžia psichinio gyvenimo harmoniją. Ugdant šeimos darną, šių antihigieninių dalykų vengiama. 2. Šeima yra jos narių relaksacijos ir rekreacijos vieta. Čia atsipalaiduojama grįžus iš darbo, čia atnaujinamos jėgos tolesniam darbui. Abu sutuoktiniai turi rūpintis, kad buto aplinka, psichologinis klimatas, veiklos organizacija, mityba garantuotų poilsį, atstatantį darbingumą, gerą nuotaiką. Vaikų mokymasis namie turi vykti relaksacijos sąlygomis, palaikant jų pasitikėjimą savo jėgomis, darant pertraukėles. Šeimoje įdomiai, kultūringai ir prasmingai tvarkomas laisvalaikis (telelaidų žiūrėjimas, iškylos ir išvykos ir kt.) stiprina tarpasmeninius santykius ir jėgas. 3. Labai svarbus šeimos darnos ugdymo veiksnys – įvairios priemonės, tenkinančios jos narių biologinius, materialinius, kultūrinius, socialinius ir dvasinius poreikius. Kadangi poreikiai išreiškia būtiną žmogaus santykį su tam tikrais objektais, reikia jais pasirūpinti. Besaikis jų gausinimas kuria vartotojišką psichologiją, svetimą adekvataus gyvenimo būdui. Ugdant sveiką asmenybę, svarbu tenkinti tikruosius šiuolaikinio žmogaus gyvenimo poreikius, o ne besaikį apetitą, nepagrįstus įgeidžius. Šeimos narių darną pirmiausia garantuoja pasitenkinimas tuo, kad visiems pakanka jų biologinės egzistencijos ir materialinio, kultūrinio aprūpinimo priemonių. Ypač svarbu patenkinti savisaugos, saugaus gyvenimo poreikį, t.y. garantuoti, kad bus ginami asmens gyvybiniai interesai. Gynimosi suo grubumo reakcijos kaip tik ir kyla iš savisaugos poreikio. Jis gimdo ir švelnumo poreikį, kurio tenkinimas ugdo gražius humaniškus santykius šeimoje.

Iš socialinių įsidėmėtini bendravimo, savarankiškumo bei laisvės, pripažinimo, palaikymo poreikiai. Vaikų prigimtis skatina bendauti su tėvais. Tėvai negali spresti šeimos uždavinių nebendarudami. Menas gražiai bendaruti. Jo reikia mokytis iš mažens, bet to neužtenka. Darnūs santykiai nuolat kuriami. Jų kūryba – proto ir meilės žmogui padarinys. Bendraujant pirmaiausia įsikalusoma į kitą, stengiamasi jį suprasti, gerbti jo nuomonę, mintį, savarankišką jo elgesį, o tik po to kaip galima tiksliau, atsargiau ir adekvačiau reaguoti. Saviraiškos laisvės šeimoje neturi užgožti kategoriška konfrontacija. Šeimos narys turi būti palaikomas, pripažįstamas ne tik lygiateisiu bendarvimo dalyviu, bet ir vertinga, oria asmenybe. Kai kyla principiniai prieštaravimai, sąmoningai organizuojama diskusija ar disputas problemai spręsti. Diskusijos dažnai kyla ne tik dėl materialinių, kultūrinių interesų skirtingumo, bet ir dėl dvasinių vertybių, dėl tų ar kitų charakterio bruožų, elgesio, darbo individualaus vertinimo. Šeimos nariai skirtingai suvokia save ir aplinką, turi asmeninių požiūrių, įvairių skirtingų emocinių išgyvenimų. Tai ir sudaro konfrontacines situacijas. Jos mažės, jeigu bus tenkinami individualūs dvasiniai poreikiai (tiesos, gėrio, grožio, laimės, meilės). Vis dėlto esama situacijų, kai reikia keisti šeimos nario pažiūras, vertinimus, charakterio bruožus arba su jais susigyventi. 4. Tais atvejais kai reikia ka nors keisti, moralai, priekaištai, grasinimas ir kitok skategoriškas elgesys nieko nepadeda. Šeimos darnos kūrimo tikslu reikia naudotis psichologinio (vadovavimo psichiniam gyvenimui) pokalbio taisyklėmis. 1. Mąstyti, jausti ir vertinti taip, kaip pašnekovas, suprasti jį taip, kaip jis save supranta. 2. Išsiaiškinti priežastis, kurios suformulavo jo klaidingas pažiūras, vertinimus, blogus įpročius ar netinkamą elgesį, kalaidingą savęs supratimą. 3. Organizuoti pokalbį taip, kad pašnekovas pats rastu būdus, kaip keisti savo mąstyseną ir elgesį, kad pats numatytų sprendimus elgesiui koreguoti. 5. Padėti , kad laikytųsi savo sprendimų.

5. Didelę reikšmę šeimyninei darnai ir vaikų auklėjimui turi šeimos ūkio ekonomika. Taupumas – pagrindinė ekonomikos priemonė. Jis prasideda nuo šeimos turto saugojimo ir priežiūros. Tekstilės gaminiai, avalynė, kultūros reikmenys (knygos, elektros ir elektronikos prietaisai, žaislai ir kt.), baldai, maisto produktai turi būti metodiškai tvarkomi ir naudojami siekiant jų patvarumo ir pirmykščio grožio. Vaikai mokomi taupumo. Mokykliniame amžiuje didelę auklėjamąją reikšmę įgyja pinigų racionalus naudojimas ir taupymas. Mokiniai turi išmokti planuoti išlaidas ir iš tėvų gaunamas lėšas maitinimui, mokymosi priemonėms taupyti. Daiktų taisymas, remontas taip pat turi auklėjamąją reikšmę. Jis ugdo taupumo įpročius, darbo įgūdžius, sumanumą rasti protingus remonto sprendimus, darbo sėkmės pajautimą, kai atstatoma daiktų funkcinė paskirtis. Suvartojus reikmenis, jie papildomi racionaliai planuojant ir skaičiuojant šeimos materialinius resursus.

• Šeimoje vygdomi uždaviniai

Fizinis lavinimas garantuoja vaikų vystymąsi grūdinant ir mankštinant organizmą. Tuo siekiama, kad vaikas augtų sveikas ir stiprus, vikrus ir gracingas. Gynas oras, vandens procedūros, vaikščiojimas, mankšta, gimnastika ir kitokia fizinė kultūra tam reikalui yra nepakeičiamos priemonės. Svarbu suformuluoti įprotį reguliariai fiziškai mankštintis, įvairiais

metų laikotarpiais naudotis atitinkamomis kūno kultūros rūšimis ir priemonėmis. Mokyklinio amžiaus vaikus reikia įpratinti sportuoti, sudaryti galimybes lenktyniauti. Rankinis, tinklinis, stalo ir lauko tenisas, lengvoji atletika, futbolas, slidinejimas, čiuožimas, plaukymas – vertingos sporto šakos jaunimo fiziniam lavinimui. Protinis lavinimas pradedamas kūdikystėje turtinant sąmonę įspūdžiais, vaizdais ir žodžiais, plėtojant sąvokas, mąstymą ir kalbą. Vyresniame amžiuje, ypač mokykliniame, tėvai rūpinasi, kad vaikai gerai įsisavintų visą kas numatyta vaikų ir mokymo įstaigų programose, Tam reikia ugdyti vaikų savikontrolės įprotį, kad jie gebėtų patikrinti mokymosi rezultatus ir nustatyti, kokiu lygiu įvykdyti jiems skiriami uždaviniai. Tėvai rūpinasi, kad vaikams būtų sudarytos sąlygos ugdytis įvairius proto gebėjimus (gramatikos ir matematikos uždavinių sprendimo, modeliavimo ir konstravimo, išradingumo, kolekcionavimo ir klasifikavimo, žodinės kūrybos, intelektinių žaidimų ir kt.),

Dvasinis auklėjimas šeimoje neatsiejamas nuo protinio ir religinio lavinimo. Turtinant sąmonę žiniomis, siekiama formuoti pasaulėžiūrą, t.y. gebėjimą vertinti visatos, gamtos, tautos ir visuomenės, asmenybės gyvenimo reiškinius remiantis mokslo ir tikėjimo, sąveikos duomenimis. Realistinė, t.y. medžiaginio ir dvasinio prado vienovės pasaulėžiūra – pagrindas objektyviai pasaulio sampratai formuotis. Pažiūros į privatinės nuosavybės reikšmę laisvam ir adekvačiam asmenybės vystymuisi, visų žmonių ir tautų lygiateisiškumui, jų bendravimui skatina būti veikliam. Patriotizmas, žmogaus teisių gerbimas ugdo demokratines nuostatas ir vertybes. Nepriklausomos valstybės piliečio ugdymas – politinis šeimos uždavinys, kurio sėkmingas sprendimas formuoja tautiškai susipratusią asmenybę. Dorinis auklėjimas neatsiejamas nuo pasaulėžiūros. Humanizmo principų įgyvendinamas šeimos santykiuose ugdo vaikų meilę tėvams, broliukams ir sesutėms, darugiškumą, pagarbą vyresniesiems, jautrumą, pasiryžimą padėti, tausoti kitų sveikatą, jėgas. Pareigos, atsakomybės jausmų ugdymas stiprina sąžiningumą, teisingą žmonių elgesio vertinimą, formuoja teigiamą požiūrį į darbą bendram labui. Jau ankstyvoje vaikystėje taikomos įvairios priemonės ir metodai dorinei sąmonei ir elgesiui formuoti. Vaikai sužino kas galima ir ko negalima, kas gražu ir negražu daryti, kas aukština ir kas žemina žmogų. Svarbu padėti vaikui motyvuoti savo elgesį, suvokti, kodėl viena darytina, okita nedarytina. Kuo vyresnis vaikas, tuo elgesio motyvacija geresnė. Elgesio kontrolė ir korekcija, pratinamas veikti pagal dorovės reikalavimus ugdo dorovinius įpročius, tačiau nei kontrolė, nei pratinimas neturės reikšmės, jeigu vaikas nebus mokomas savikontrolės ir saviauklos. Darbinis auklėjimas – dorinio auklėjimo sudėtinė dalis, nes juo siekiama suformuoti nesavanaudiška požiūrį į darbą ir jo rezultatus. Darbas bendram labui – toks ir turi būti šio auklėjimo šeimoje devizas. Svarbiausia darbinio auklėjimo priemonė – darbas, darbo mokymas. Jis pradedamas tada, kai vaikas pratinamas sutvarkyti, prižiūrėti žaislus, t.y. kai jis įpareigojamas. Ilgainiui vaikui paskiriami kiti pastovūs darbai. Mokykliniais metais vaikai atlieka įvairius kitus darbus, dalyvauja gamybiniame darbe. Tėvai rūpinasi, kad visa tai būtų atliekama sąžiningai ir drausmingai, kad tūrėtų reikšmės vaiko ateičiai.
Estetinis auklėjimas šeimoje turi didžiulę reikšmę vykdant visus asmenybės ugdymo uždavinius (fizinį ir protinį lavinimą, dorinį ir darbinį auklėjimą), nes siekiant bet kurios veiklos išraiškos tobulumo kuriamas grožis. Be to, meno kūrinių stebėjimas, klausymas, jų nagrinėjimas turtina intelektą, jausmus, skatina valią. Meno kūriniai ir dalyvavimas meninėje veikloje – puiki priemonė dvasingai asmenybei ugdyti. Šeimoje yra daug galimybių estetiniam auklėjimui. Jau mandagumo mokymas kuria

santykių grožį, tvarkos, švaros palaikymas – estetinį santykį su darbu, buitimi. Grožinė literatūra, skaitymas, eilėraščių deklamavimas, muzikavimas, literatūriniai vaikų bandymai, piešimas lipdyba įveda vaikus į grožio pasaulį, kuriame jie randa gyvenimo vertybių, būtinų jų tinkamam požiūriui į gyvenimą formuoti. Žmogaus gyvenimas reikalauja iš jo veiklumo, sumanumo, apdairumo. Ugdyti gyvenimui reikia ne ką kita, kaip formuoti vaikų parengtį (teigiamą požiūrį, nuostatą, socialinius jausmus ir valią) protingai, aktyviai, dorai veikti visose gyvenimo srityse. Vaikų rengimą šeimos gyvenimui sąlygoja du veiksniai: bendras šeiminių santykių stilius ir specialios priemonės.

• Bendras ir specialus šeiminių santykių stilius

Šeimos santykių stilių apibūdina: 1) šeimos darnos kūrimas, 2) ugdymo uždavinių vygdymas auklėjant vaikus šeimoje. Apie tai buvo kalbėta anksčiau. Čia reikia pabrėžti, kad tėvų pavizdys- svarbiausia garantija, kad suaugę vaikai kurs darnias šeimas. Prie specialių priemonių priskirtos šios: 1) šeimos berniukų ir mergaičių tinkamų santikių formavimas, 2)partnerystės koregavimas. 3)lytinis švietimas, 4) seksualinis ir erotinis auklėjimas, 5) tinkamų sąlygų vesti (tekėti) sudarymas. Šeimos berniukų ir mergaičių auklėjimas sudaro geras sąlygas doriniams vyrų ir motrs santykiams. Jos gerokai blogesnės, kai šeimoje auga vienos mergaitės arba berniukai, arba tik vienas vaikas. Svarbu formuoti teisinga požiūrį į vyrą ir moterį kaip lygeteisius gyvenimo dalyvius, neišskirti, nepriešinti vienus antriems. Tendencijos pokalbiuose iškelti vienos lyties reikšmę gyvenime ir menkinti kitos lyties atstovą kuria klaidingas nuostatas. Šeimoje neturi būti vyriškų ir moteriškų darbų. Kiekvienas dirba pagal išgales. Tik vyresnės mergaitės mokosi joms būdingų darbų (mezgimo, kulinarijos ir kt.), berniukai dirba sunkesni namų ūkio darbą. Svarbiausia – ugdyti pagarbos, pagalbos, švelnumo, draugystės, vienas kito tausojimo, orumo jausmus.

Paauglystėje vaikas iško draugų, jų pripažinimo. Susirandami bendrų interesų partneriai, kurie padeda tenkinti kylančius norus: kartu žaisti, keliauti ir pan. Dažnai partnerystė būna uždara, slepiama nuo suaugusiųjų akių. Kartais ji baigiasi nemalioniomis išdaigomis ir net nusikaltimais. Tėvams reikia žinoti, kas yra draugai ir draugės, kaą jie veikia. Todėl būtina kitų šeimų berniukus ir mergaites priimti į savo namus, stebėti jų santykius, jei reikia taktiškai juos koreguoti. Partnerystės koregavimas – subtilus dalykas, grubus jos draudimas retai esti paveikus. Anksti vaikai susidomi kūno organais, savo lyties požymiais. Paauglystėje dėmesys jiems didėja. Kyla lytinio švietimo uždavinys. Motinos mergaitėms, tėvai berniukams turi teikti moksliškai pagįstą informaciją apie jų lytinių organų sandarą, funkcionavimą ir paskirtį. Paauglės taip pat turi žinoti apie vyrų, o berniukai apie moterų lytinių organų anatomija ir fiziologiją. Ši informacija teikiama rimtai ir korektiškai, pabrėžiant žmogaus kūno grožį ir jo paskirtį žmonijos atsinaujinimui. Jeigu lytinis švietimas atskleidžia lyčių ypatumus, tai seksualinis auklėjimas formuoja požiūrį į lytinius santykius, vyrų ir moterų seksualinę partnerystę ir ugdo tinkamą vyrų ir moterų elgesį priešingos lyties atžvilgiu. Šis auklėjimas pradedamas tada, kai vaikams kyla klausimai: „Kaip atsiranda vaikai? Iš kur aš atsiradau?“ Jau ankstyvame amžiuje turi būti žinoma, kad vaikus ne gandras atneša, kad kūdikis auga prie mamytės širdies. Vėlesniame amžiuje vaikams

turi būti žinomas ir tėvo meilės vaidmuo kūdikio atsiradimui. Vaikus reikia saugoti nuo vulgarios , pornografiškos informacijos, kurią jie gali gauti iš blogai auklėjamų kiemo „draugų“. Seksualiniam auklėjimui reikšmės turi tėvų elgesys su skirtingos lyties vaikais. Jeigu jie vienodai auklėjami, jeigu nekreipiamas dėmesys į lyčių skirtumus net tuo metu, net tuo metu kai reikia nusirengti, būti nuogiems (sakysim, maudantis), susidaro salygos pažinti skirtingos lyties kūną, įprasti prie jo ir mažinti nereikalingą smalsumą, o jeigu jis visdėlto kyla, atitinkamai atviri pokalbiai slopina pabudusį seksualumą. Klaidingai manoma, kad yra sekso poreikis, ir jis turįs būti patenkintas arba nuslopintas, arba nukreiptas kokiu nors užsiėmimu. Seksualumo išmokstama fantazuojant apie priešingos lyties asmenims, flirtuojant, lytiškai santykiaujant arba domintis savo lytimi ją jaudinant. Vėlyvoje paauglystėje domėjimasis kitos lyties asmeniu neretai tampa siekimu fiziškai suartėti, pradedamas per ankstyvas lytinis gyvenimas, turintis pragaištingus padarinius. Tėvams kyla uždavinys apsaugoti vaikus nuo seksualinės partnerystės.

Rengiant jaunima šeimos gyvenimui, svarbus erotinis auklėjimas, kurio tikslas – formuoti taurius kitos lyties asmeniui jausmus, pagarbą ir asmeninį orumą. Individualūs emociniai skirtumai pasireiškia skirtingu jautrumu kitos lyties asmeniui, svajonės būti mylimam ir karštai mylėti, vadinamoji lytinė meilė laikoma siektina vertybe. Erotizmas ugdo požiūrį, kuris pateisina seksualumą, iškreipta lytiniogyvenimo stilių. Formuojant taurius erotinius jausmus pasitelkiamas sveikas protas, grindžiami oraus žmonių bendravimo idealai, tikrosios gyvenimo laimės supratimas, papildomas valios sprendimas kurti gražią šeimą. Lytinis švietimas, seksualinis ir erotinis auklėjimas vienas su kitu susiję ir neatskiriami nuo kitų asmenybės ugdimymo uždavinių.

• Šeimos kūrimo problema

Vaikams sulaukus subrendimo amžiaus kyla šeimos kūrimo problemos. Svarbiausia problema – garantuoti tinkamas šeimos kūrimo sąlygas, tad būtina auginti sveikus ir dorus žmones iš mažens. Tėvai rūpinasi, kad šeimą kurtų sveiki vaikai, nes esant sunkiai patalogijai įstatimu draudžiama santuoka. Įstaymu taip pat reguliuojamas sustuoktinių amžius, jų fizinis subrendimas. Nors leidžiama įregistruotisantuoką asmenų, turinčių 18 metų, bet reikia atsižvekkti į fizinį subrendimą, nes esama individualių fizinio išsivystimo skirtumų. Mūsu ekologinėmis sąlygomis fizinį subrendimą berniukai pradeda sulaukę 22, o mergaitės – 20 metų. Šeimai kurti reikia socialinio-dorovinio subrendimo. Jeigu šeimos tėvais ruošiasi būti asmenys, negebantys savarankiškai dorai bendrauti su aplinka, savarankiškai ir pastoviai dirbti, sunku tikėtis, kad šeima bus tvirta. Asmens dvasinio, dorovinio ir darbinio vertingumo rodikliai yra matas, kuriuo nustatomas jo socialinis tinkamumas šeimos kūrimui ir gyvenimui. Aktyvi gyvenimiškoji poezija, tauri gyvenimo filosofija, atsakingumas už kitą žmogų, darbo darusmė – štai tie pagrindiniai socialinio-dorovinio subrendimo rodikliai. Jais tėvai vadovaujasi auklėdami vaikus šeimos gyvenimui. Socialini-dorinis subrendimas sudaro sąlygas aktyviai dalyvauti darbe, uždirbti lėšų šeimos ekonominiam gyvenimui. Kurti šeimą gali tie asmenys, kurie turi ekonominį minimumą bendram gyvenimui ir vaikų auginimui.

Tvirtos šeimos kūrimo pagrindas – draugystė ir meilė, aukščiausia draugystės apraiška. Didelės tragedijos šeimos dažnai kyla tada, kai tuokiamasi vien fizinio patrauklumo (vadinamosios lytinės meilės) motyvais.

Kalbama apie seksualinį atitikimą kaip santukos pagrindą. Tai hipertrofuotas požiūris. Reikia kalbėti apie skaistybę, dvasinę, vertybinę skirtingų lyčių draugystę ir meilę, nes ji yra tikrasis santuokos motyvas, esminė sąlyga. Fizinis suartėjimas būna ir be meilės, o meilė – ir be jo. Kai dvasingumas, draugystė ir meilė vainikuojama lyčių jungtimi, patiriama santuokos laimės pilnatvė. Yra nuomonių, kad šeimos kūrimui santuoka nebūtina, nes meilė – pagrindas. Esama darnių šeimų ir be santuokos. Iš tikrųju neformali santuoka įvyksta tada, kai vaikinas ir mergina pažada vienas kitam draugystės ir ištikimybę visam gyvenimui. Ši sutartis apsaugoma ir ginama formaliu santuokos aktu oficialiai pripažįstant šeimą. Be santuokos nėra šeimos kaip formalaus socialinio instituto. Todėl nesantukinė šeima neturi juridinio statuso ir morališkai smerkiama.

• Šeimos ir mokyklos ryšiai

Kai vaikas sulaukia mokyklinio amžiaus, šeima pradeda aktyviai bendrauti su mokykla, nes šioji papildo ir užbaigia vaikų parengimą tolesniam mokymuisi, darbui ir šeimos gyvenimui. Šeimos ir mokyklos ugdymo uždaviniai bendri, todėl šeima padeda mokyklais, o mokykla – šeimai auklėti vaikus. Svarbi šeimos ryšių su mokykla sąlyga – teigiamas tėvų požiūris i mokyklą, pedagogus ir pedagoginį darbą. Jeigu tėvai vertina mokyklos vaidmenį, šie vertinimai turi įtakos ir vaikui požiūriui į mokymąsi ir mokyklini rėžimą vystytis. Todėl siekiama ugdyti vaikų pagarbą pedagoginiam darbui, mokytojams. Mokytoju kritika, jų menkinimas neigiamai veikia vaikų mokymosi ir elgesio motyvaciją. Tėvų pareiga – stiprinti mokyklos ir mokytojų autoritetą. Tokia pat pedagogų pareiga – stiprinti tėvų autoritetą. Teigiamas požiūris į mokyklą pirmiausia pasireiškia rūpestingumu parengti vaiką mokymuisi pagal pedagogų reikalavimus: aprūpinti tinkama apranga, mokymosi reikmenimis, lėšomis. Mokinio reikmenų neturi stigti. Taip pat sudaromos tinkamos materialinės ir psichologinės sąlygos mokytis namie. Mokiniui būtina turėti pastovų ir patogų darbo kampelį.

Šeimoje, atsižvelgiant į mokyklos reikalavimus, mokiniui sudaromas specialus dienos rėžimas. Mokiniui turi būti nustatytas tikslus mokymosi ir poilsio, maitinimosi ir saviruošos laikas namie. Tėvai kontroliuoja, kad visos mokyklos užduotys būtų švariai ir gražiai įvykdytos, tačiau jie neturi pakeisti mokytojų vykdomos mokymosi kontrolės. Kai iškyla mokymosi sunkumų, tėvai tariasi su mokytojais, kaip juos įveikti. Siekiant garantuoti vieningą su mokykla reikalavimų įgyvendinimą, tėvai turi lankytis mokykloje. Įvairūs pedagoginio tėvų švietimo renginiai padeda tėvam geriau pažinti savo vaikus, juos auklėti kartu su mokykla. Tėvų komiteto veikla suburia tėvus bendriems vaikų ugdymo uždaviniams spręsti. Tėvai mokyklą laiko savo vaikų antraisiais namais. Todėl įvairūs ūkiniai mokyklos reikalai jiems nesvetimi. Rūpestingi tėvai talkina mokyklai.

• Šeiminio auklėjimo metodai

Kokie svarbesni auklėjimo metodai? Vaikai išmoksta veikti ir elgtis suvokdami kitų veiklą ir elgesį, kalausydamiesi kitų kalbų ir patys veikdami bei elgdamiesi. Vienais metodais teikiamas pavyzdys suvokti tikrovės reiškinius, kitais vaikai veikdinami. Jiems auklėti reikia ir tokių metodų, kurie padeda įvertinti jų elgesį, pastiprinti jį arba susilpninti – tai paskatinimai ir bausmė. Vaikai išmoksta elgtis pirmiausia megdžiodami kitus, tapatindami save su kitais. Čia lemiamos reikšmės turi tėvų asmeninis pavyzdys, jų kalbos tonas, posakiai, elgesys. Todėl bendraujant su vaikais reikia būti visapusiškai gero pavyzdžio etalonu. Gerų pavizdžių yra aplinkoje. Į juos atkreiptinas vaikų dėmesys. Broliuko ar sesutės teigiamai vertinamas elgesys patraukia. Mokoma gerais pavyzdžiais. Jų daug televizijos vaikų valandėlėse, lėlių teatruose, kine. Blogas pavyzdys smerkiamas. Taip išmokstama vertinti gėrį. Pamokymas – trumpas veiklos ar elgesio nurodymas, numatant galimus padarinius, nurodant, kodėl taip ir ne kitaip darytina. Siekiama, kad vaikas suprastų ir samprotautų. Tai daroma pagrįstai, rimtai, kad įsitikintų nurodymų vygdymo būtinumu.

Auklėjamieji pokalbiai įgyja didelę reikšmę, kai prabunda vaiko savimonė, ir jie pajėgūs dalyvauti pokalbyje. Kalbamasi buitiniais, šeimos ekonomikos, etikos, estetikos, pasaulėžiūros, politikos klausimais, kai vaikams kyla interesas arba susidaro tinkama situacija. Pokalbis grindžiamas konkrečiais faktais, pavyzdžiais. Pasakų sekimas ir garsinis skaitymas – nepakeičiamas pažiūrų ir dorinių vertinimų formavimo metodas. Jau devintais gyvenimo metais vaikas nebetiki pasakomis ir nori mokytis iš gyvenimo. Tylusis knygų skaitymas tampa knygas aptarti. Eilėraščių mokymasis atmintinai ugdo žodžio kultūra, estetinius jausmus ir santykius su tikrove. Kai vaikai patys bando kurti eilėraščius, mokosi vaizdžiai išreikšti savo įspūdžius ir jausmus. Tai puiki priemonė ne tik estetinei, bet ir dorinei sąmonei ugdyti. Veikdinamasiais metodais vaikai įtraukiami į praktinę, dorinę veiklą. Nepakeičiama priemonė – žaislai ir žaidimai. Pritaikyti vaikų amžiui žaislai, siužetiniai žaidimai plėtoja intelektines ir dorines emocijas, moko dirbti, rengia gyvenimui. Įvairios pasakų ir apsakymų inscenizacijos, darmatizavimas formuoja dorinį elgesį. Vaikų pratinimas atlikti įvairias buitines pareigas, higienines procedūras, vygdyti etiketo taisykles ugdo elgesio įgūdžius ir įpročius, grūdina valią. Tėvams reikia rūpintis ir vaikų saviaukla. Paauglystės ir jaunystės metais tam ypač tinka dienoraštis. Jis sudaro sąlygas stebėti save, planuoti savo veiklą, vertinti jos rezultatus, lavinti rašomąją kalbą, mąstymą.

Turinys

Auklėjamasis šeimos gyvenimas………………………………………………………………………………….3

• Šeima kaip socialinė institucija………………………………………………………………………….3• Darnos ugdymo priemonės………………………………………………………………………………..4• Šeimoje vygdomi ygdymo uždaviniai…………………………………………………………………5 • Bendras specialus šeiminių santykių stilius………………………………………………………….7• Šeimos kūrimo problemos…………………………………………………………………………………8• Šeimos ir mokyklos ryšiai………………………………………………………………………………….9• Šeiminio auklėjimo metodai……………………………………………………………………………..10• Literatūra……………………………………………………………………………………………………….11

Literatūra

Leonas Jovaiša „Edukologijos pradmenys“ 2001