Būties problema filosofijoje

TURINYS

ĮVADAS 31. BŪTIES SAMPRATA FILOSOFIJOS ISTORIJOJE 41.1 Būtis teorijos raida Graikijoje 41.2 Viduramžių būties teorijos 61.3 Naujųjų laikų būties teorijos 61.4 Naujausių laikų būties teorijos 6IŠVADOS 10LITERATŪRA 11ĮvadasBūties problema yra pagrindinė, ir ginčai būties klausimais vyksta iki šių dienų. Būties klausimas artimas svarbiausioms žmogaus gyvenimo problemoms, kai jam reikia spręsti ,,būti ar nebūti“ ir kitus gyvybinius klausimus, mąstant apie pasaulį visumoje ar apie konkretaus žmogaus likimą.Žmogus kasdieniniame gyvenime susimąsto ir jaudinasi dėl savo gyvenimo, lygina jį su praeities ir ateities žmonių gyvenimu bei amžinu, kaip jam atrodo, gamtos egzistavimu. Tai yra būties problemų apmąstymas žmonių kasdieniniame gyvenime, kuris susijęs su jų realiu patyrimu ,,čia“ ir ,,dabar“, tačiau visada siejamas su visa Visata, su buvusiomis ir būsiančiomis žmonių kartomis.Būties paslaptys žmogui yra svarbiausios. Įminęs jas, žmogus pagaliau pasiektų visišką sielos ramybę, nes taptų laisvas. Taigi būties klausimai iš tiktųjų yra patys svarbiausi ir kartu žmoniškiausi, nes niekam kitam, išskyrus žmogų, jie nerūpi. Pagaliau būties klausimų kėlimas parodo esminį žmogaus dvasios raidos lūžį. Įvairiose planetos vietose jie buvo keliami dar gerokai prieš filosofiją.

1. Būties samprata filosofijos istorijoje

Kas gi yra tikroji būtis , t.y. būtis, viską susiejanti, viską pagrindžianti, būtis, iš kurios atsiranda visa, kas yra? Atsakymai yra nepaprastai įvairūs.Veiksmažodis “būti“ , iš kurio išvestas daiktavardis ‘‘būtis“, yra pačios bendriausios reikšmės žodis, apimantis viską , tam tikru būdu ir priešpriešą „nebūti“, ir žymintis pačia plačiausia reikšme esamybės dabartį, tiek to, kas yra šią akimirką (kas stebima), tiek ir to, kas bus (ko tikimasi), arba to, kas buvo (kas prisimenama), taip pat ir to, kas nelaikiška ir abstraktu (kaip matematikoje) arba nepaklūsta laikui ir yra amžina (kaip religiniame mąstyme).

“Filosofijos žodyne“ randame moksliškiausią būties apibrėžimą: “ būtis – pagrindinė antikinės ir viduramžių metafizikos, ypač metafizinės ontologijos, ir jos tąsos naujaisiais laikais sąvoka“. Vadinasi, reikėtų aptarti kaip kito būties suvokimas nuo Antikos iki Viduramžių ir Naujųjų laikų bei šių dienų.

1.1 Būties teorijos raida Graikijoje

Vertas pagarbos Talio (636-546 m. pr. Kr.), pirmojo filosofo, pirmasis atsakymas į klausimą “kas yra būtis?“: visa yra vanduo ir iš vandens atsiranda. Kartu tai yra pasaulio vieningumo idėjos pagrindimas: visko pradžia ir pabaiga yra tas pats vanduo, t.y. viskas kyla iš vandens ir grįžta į vandenį. Tai reiškia ir tai, kad niekas iš nieko neatsiranda ir į nieką nepavirsta. Nuo Talio samprotavimo laikų pasaulio vieningumo idėja jau niekada neišnyko iš akiračio.Anaksimandras (610-545 m. pr. Kr.) teigė, kad tarp visų žinomų elementų vykta nuolatinė kova ir kiekvienas iš jų nuolat virsta kitu, todėl kaitos priežastis turėtų būti ne šie žinomi elementai, o kažkas kita. Jo nuomone, toji priežastis, iš kurios visa kyla, yra “apeiron“ (gr. apeiron – begalybė) – beribis,begalinis. Apeironas, pasak Anaksimandro, amžinas ir nesunaikinamas. Judėdamas ir išskirdamas priešybes – karštį ir šaltį, drėgmę ir sausrą – jis ir suformuoja pasaulį su visa jo įvairovę. Tai jau evoliucijos teorijos pradmenys, nes filosofas kalba ir apie gyvybės, gyvūnų bei žmogaus atsiradimą. Anaksimandras kalba ir apie kosminį teisingumą, t.y. visų esančių elementų tarpusavio pusiausvyrą, kuri nuolat atsistato pakrikus elementų proporcijoms.Anaksimenas gyveno apie 545 m. pr. Kr. Jo nuomone, Visatos ir daiktų pradas yra oras. Visi kiti daiktai ir elementai – oro išretėjimo ir sutirštėjimo rezultatas. Siela susideda iš oro, o ugnis – išretėjęs oras. Orui sutirštėjus atsiranda vėjas, vėliau dargana, vanduo, žemė, akmenys.

Herakleitui (540-480 m.pr.Kr.) pradas (arche) yra ugnis, kuri neturi jokio substancinio pastovumo. Dėl to pasaulis Herakleito akimis yra nuolatinis vyksmas, nenutrūkstantis procesas, pasireiškiantis procesas, pasireiškiantis kaip amžinas tapsmas ir amžina žūtis. Taigi pasaulis panašus į degantį laužą: ugnis atsiranda lauže degant malkoms, todėl visa, kas nauja, gimst…a kam nors mirus. Nieko pastovaus nėra, išskyrus amžiną kitimą. O kitimas yra amžinas judėjimas.Ksenofanui (565-470 m.pr. Kr.) pradai – žemė ir vanduo. Taigi pasaulis vieningas, o pradų judėjimas ir kitimas pasaulio viduje nesukuria nieko naujo. Vadinasi, pati būtis yra amžina ir nekintanti. Ksenofano Dievas yra vienas, beribis ir begalinis, todėl būtis yra visur ta pati ir viena. Už tai, kad Ksenofanas dievybių sutapatino su pasauliu, filosofijos istorikai jį priskiria panteistams (gr. pan. – visa, theos – Dievas).Parmenidas (515-450 m. pr. Kr.) tarsi iš naujo atrado būtį, ištaręs savo genialius ir paprastus žodžius: ,,nes juk mąstyti ir būti yra tas pat ir vis viena“. Jis būtį traktavo viena prasme: būtis yra nekintama ir nejudanti, ji nekeičia savo vietos, nes judėti ji galėtų tik ten, kur jos nėra. Būtis neatsiranda, nes atsirasti ji galėjo iš to, kas nėra ji pati, t. y. Iš nebūties. Pasak Parmenido, nebūtis neegzistuoja, jos nėra. Jei būti iš nebūties negalėjo atsirasti, tai dėl tos pačios priežasties ji negali išnykti. Taigi Parmenidui tikrieji būties rodymosi būdai yra pirmiausiai neatsirandamumas, nenykstamumas, nekintamumas, vienumas ir vieninteliškumas. Būtis pasak jo yra rutulio formos.Pitagoras (580-500 m. pr. Kr.) manė, jog Vistos ir daiktų pradas yra abstraktūs skaičiai: visko pradžia – vienetas, dvejetas neapibrėžtumas. Iš vieneto ir dvejeto atsiranda visi kiti skaičiai.
Demokritas (460-370 m. pr. Kr.) teigė, kad begalinė ir niekieno nesukurta Visata yra amžinų, smulkių ir nedalomų dalelyčių – atomų – judėjimo padarinys.Empedoklis (484-424 m. pr. Kr.) lygiaverčiais pripažįsta visus keturis pasaulėtvarkos pradus – ugnį, vandenį, orą ir žemę. Jie yra lygiaverčiai, todėl vienas į kitą nepereina. Patys pradai pasyvūs ir bejėgiai, o ne santaika išskiria.Platonas (427-347 m. pr. Kr.) teigė: ,,materialūs daiktai, kurie yra prieinami pojūčiams, nėra būtis, tai tik panašu į būtį, būties šešėliai, o pati būtis yra tik tai, kas nematoma ir negirdima, vadinasi, nematerialu, dvasiška ir prieinama tik protui, grynajam mąstymui, operuojančiam taip pat nematerialiais dalykais – sąvokomis“. Pasak jo, būtis – idėjų pasaulis, kurio tikslas yra gėris ir grožis.Apmąstydamas būties problemą, Aristotelis (384-322 m. pr. Kr.) sakė, jog ji yra visa tai, kas norima nusakyti, ką galima pasakyti žodžiais: ,,Tai yra“. Vadovaudamasis sveiku protu, šis filosofas nusprendė, kad tikroji būtis – realūs dalykai.Plotinas (204-270 m. pr. Kr.) būties principą vaizdavo kaip dievišką Trejybę, kurios sandai nėra lygiaverčiai. Tai Vienis, Nūs, Siela. Vienys protui neprieinamas, todėl ir nepaaiškinamas. Filosofas jį kartais vadina Dievu, kartais Gėriu. Tai jėga, peržengianti būties ribas, nors kartu tai ir pati būtis. Nus yra tai, kas panašu į dvasią ar protą. Nūs – pasaulinė dvasia. Tai Vienio paveikslas, t.y. regimybė, kuri kilo Vieniui mąstant patį save. Taigi Vienis ir Nūs – tas pats dalykas, nes tas, kuris regi, ir tai, ką regi, – viena. Siela – žemiausioji Vienio pakopa, tačiau būtent ji yra žvaigždžių, Saulės, Mėnulio ir viso regimojo pasaulio kūrėja.

1.2. Viduramžių būties teorijos

Aurelijui Augustinui (354-430) pagrindinė mąstymo kategorija yra Dievas. Tik Dievas yra tikroji ir aukščiausioji būtis, tik jo būtis yra savaiminė ir amžina. Pasak Augustino, visas pasaulis Dievo yra sukurtas tobulai per labai trumpą laiką tik Dievui panorėjus, t.y. gera Dievo valia, iš absoliučios nebūties – iš nieko.Tomas Akvinietis (1225-1274) teigė, kad kiekviena individuali būtybė susideda iš esmės ir būties. Nė viename Dievo kūrinyje esmė ir būtis nesutampama, nes kūrinys tik dalyvauja būtyje. Taigi kūrinys yra tik esmė, būtį gavusi Dievo valia.Ryškus būties problemos skirtingumas tarp Antikos ir Viduramžių koncepcijų. Antikos tradicijos požiūriu viską lementi realybė – kosmosas, gamta. Net mąstant apie Dievą kaip aukščiausia būtį, jis yra tarsi suaugęs su būtimi. Viduramžių antologijoje Dievas pasitraukia iš šio pasaulio, atskiriamas nu…o jo. Dievas ir pasaulis – dvi estys, dvi realybės.

1.3. Naujųjų laikų būties teorijos

Renė Dekartui (1596-1650) pagrindinė būties apibūdinimo sąvoka yra substancija – toks dalykas, kuris savo buvimu nereikalauja nieko, išskyrus jį patį. Filosofas pripažįsta dvi visiškai savarankiškas substancijas: kūnus ir sielas.Baruchas Spinoza (1632-1677) visybę (kosmosą, gamtą, pasaulį) sutapatino su Dievu. Jam substancija yra vienintelė ir vadinama gamta arba Dievu.Džordžas Berklis ( 1685-1677) teigė, kad egzistuoja tik dvasinė būtis idėjų ir sielų pavidalu.Georgas Vilhelmas Frydrichas Hegelis ( 1770-1831) sakė: ,,visa, kas tikroviška, – protinga, o visa, kas protinga, o visa, kas protinga, – tikroviška“. Pasak jo, mąstymas, mintis, sąvokos ir idėjos yra pati būtis.

1.4. Naujausių laikų būties teorijos

Karlas Marksas (1818-1883) sakė: ,,kokia yra visuomeninė bazė, toks ją atitinkantis bei palaikantis antstatas, arba kitaip, bet panašiai, – kokia ,, visuomeninė būtis“, tokia ir tos visuomenės ,,visuomeninė sąmonė““. Jo teigimu, visuomeninius dalykus lemia ne dvasiniai santykiai (sąmonė), o materialiniai, t. y. Visuomeninė būtis apsprendžia sąmonę, nes sąmonė yra suvokta ir įsisąmoninta būtis. Jam būtis – realios žmonių gyvenimo sąlygos buržuazinėje visuomenėje. Šioje visuomenėje viskas orientuota materialinę sėkmę pasiekti. Iš esmės žmonės domėjosi vieni kitai ne kaip asmenybėmis su turtingu dvasiniu patyrimu, ne kaip įdomiais pašnekovais, o kaip daiktų, turto turėtojais. Žmogaus vertė buvo matuojama daiktų ir pinigų kiekiu.

Martinas Heidegeris (1889-1976) teigė ,,būtis yra“. Pasak jo, esti autentiška ir neautentiška būtis:1. neautentiška būtis – kai žmogus minios dalis, priklauso miniai.2. autentiška būtis – kai žmogus lieka savimi, priklauso sau. Tai savimonės turėjimas, savo santykio su būtimi ieškojimas.Žanas Polis Sartras (1905-1980) nurodo tris būties tipus:1. būtį savyje – inertišką, vienalytę visumą, kuriai priklauso viskas, išskyrus žmogaus sąmonę.2. būtį sau, t. y. Žmogaus sąmonę – aktyvų, kūrybišką, prasmės tiekiantį pradą.3. formą arba pavidalą, į kurį nukreipia savo mąstymą, t. y. Į asmeninės iliuzijas, individualizuotus objektus, išimtus iš pasaulio tvarkos, iš būties savyje.Arsenijus Čanyševas (dabarties filosofas) teigia: ,,visa tikrovė yra nebūties vandenynas, kuriame būties tik tiek, kiek ant vandenyno paviršiaus išsiliejusios naftos lašelio plėvelės“. Aukščiausias būties tipas, pasak šio filosofo, yra sąmonė, nes ji atsimena ir tai, ko nebėra, ir laukia to, ko dar nėra. Čanyševas sako: ,,žmogus ateina iš nebūties ir išeina į nebūtį, taip nieko ir nesupratęs“.Jau žinome, kad kasdieninė žmogaus būtis, visa, su kuo žmogus susiliečia, vadinama gyvenimu arba pasauliu. Būtis banaliai tapatinama su pasauliu, todėl visa, kas nesti, su kuo nesuduriama, kas nepatenka į patirties lauką, vadinama nebūtimi. Nebūtimi pavadinama begalybė iki gimimo ir begalybė po mirties (žr. Piešinyje). Tarp dviejų nebūties begalybių atsiveria laikas (akimirka), skirtas gyvenimui. Taip tarp nebūties įsiterpia manasis laikas nuo ginimo iki mirties. Tai manoji būtis.Nebūtis Būtis Nebūtis

Begalybė Gyvenimas Begalybė

Išskiriami trys būties pažinimo lygmenys:1. pirmykštis ir elementariausiasis – juslinis pažinimas, kylantis iš juslinių kontakto su dirginimo šaltiniais. Žmogų čia blaško chaotiškas pagavų ir vaizdinių srautas. Dėl priežasčių ir sąryšių nepažinimo vyrauja atsitiktinumo įspūdis. Lemia vaizduotė, kurstoma jausmų ir įgeidžių. Vidines būsenas primetant aplinkai, susidaro sąlygos pažinimo ir elgesio klaidoms. Kartu juslinis pažinimas yra gyvybės šaltinis meniu, kuris fantazijos kūriniais siekia perteikti vidines žmogaus būsenas. Tai taip pat yra gamtiškumo pradas žmoguje.

2. loginis pažinimas, kylantis iš žmogaus pro…to kontrolės jutimų duomenimis ir raktinio – techninio jų tikrinimo. Faktai čia susiejami logiškais dėsniais; dėsniai išbandomi faktais. Tai mokslo kelias į objektyvą, praktikos patvirtinimą tiesą, laipsniškai šalinant juslinių impulsų subjektyvumus. Teorinio pažinimo dalinumas nepatenkina žmogaus asmeninio potroškio pilnutinai pažinti. Į pagalbą skuba teologija, pasiremianti logistika, ir filosofija, iš esamo pažinimo darantis per plačius apibendrinimus ir atvira klaidoms. Teoriškai pažinti tegalima būties apraiškas bei jų ryšius, ne jos esmę – buvimą. Pirma pažystant privalu būti. Loginis pažinimas – socialumo apraiška žmoguje.3. aukščiausia, ribinė žmogaus galimybė, – intuityvus pažinimas. Tai išminties lygmuo, proto ir jausmo lydinys, savęs pažinimas būties vienovėje, savęs įprasminimas vienovėje, praregėjimas susyk, iš vidaus, be subjekto – objekto santykio. Intuityvusis pažinimas nesiduoda tiesiogiai reiškiamas sąvokų kalba, priklausančia logikos sferai. Trys būties pažinimo etapai ne pakeičia, o įsieja vieni kitus. Be juslinės žaliavos, loginis mąstymas nevaisingas; be loginio dėsningumo, jutimų impulsai – chaotiški. Juslinio pasaulio įvairovė ir laipsniškai atskleidžiamas bei praktikos patvirtinamas faktų sąryšis sudaro nepakeičiamą absoliutaus vienio institucijos turinį. Institucija savo ruožtu įprasmina juntančio ir mąstančio žmogaus egzistenciją, tampa neišsenkančia dvasinio pakilumo ir kūrybos versmė. Būties problemą vaizdžiai iliustruoja toks piešinys:

Dievas. Absoliutas

materija materiali Pasaulis (daiktiška) sąmonė sąmoninga (mąstanti) Būtis

kūnas gamtiškaŽmogus (įkūnyta) siela dvasinga (dvasia) (įsiliejanti) Sąvoką ,,būtis“ tai tarsi lęšis, sukoncentruojantis į save kelias atskiras substantyvines esamybes su jų dvilypumais ir išspinduliuojantis jas vieno savęs adjektyvinėmis ypatybėmis. Tikrovės suskilimas, jos santykių neaiškumas ir prieštaravimai virsta vienovės darna.

Antikoje ir Viduramžiais pirmenybė buvo teikiama pasaulio ir žmogaus egzistavimo stabiliam pagrindui, substancijai, kurią pripažino esant objektyvia realybę, t.y. nepriklausoma nuo žmogaus, jo pozicijos ir sąmonės. Toks amžinas pagrindas buvo jaučiamas kaip tam tikra patikima žmogaus egzistavimo atrama. Naujieji laikai pradėjo transformuoti antikinę objektyvios būties idėją – būtis tapo subjektyvia. Dievo vietą užėmė protas. O XX amžiuje atėjo į XXI amžių perėjo nusivylimas proto galimybėmis tapti pasaulio ir tvarkos jame garantu. Filosofas Ortega y Gassetas rašo, kad šiuolaikinis žmogus primena išpaikintą vaiką, kurio gyvenimiškiems poreikiams nėra ribos, kuriam įgimtas nedėkingumas viskam, ką jam davė gyvenimas. Jis sulygina šiuolaikinį žmogų su pamišusiu laukiniu žmogumi, nes normalus laukinis laikosi tikėjimo, tradicijų, tabu, papročių, priesakų ir pan.Taigi aptarėme daugybę pasaulėžiūrų, kurios vadinamos materializmu (visa yra medžiaga ir gamtos mechaninis vyksmas), spiritualizmu (visa yra dvasia), hilozoizmu (visa yra sielą turinti gyvoji materija) ir dar kitaip. Visais atvejais į klausimą, kas yra tikroji būtis, atsakoma nuoroda į pasaulyje randamą esinį, turintį ypatingų bruožų. Iš jo atsiranda visa kita. Tačiau kuris požiūris yra teisingas? Įrodymų, atsiradusių tūkstantmečius trukusioje įvairių mokyklų kovoje, nepakako pagrįsti kurio nors vieno požiūrio teisingumui. Kiekviename požiūryje yra kai kas teisinga, būtent tam tikra žiūra ir tam tikras tyrinėjimo būdas, mokantis pasaulyje ką nors įžvelgti. Visi tie požiūriai turi bendrą b…ruožą: būtį jie suvokia kaip kažką, kas yra priešais mane kaip objektas, kurį mąstydamas aš stebiu. Kiekvienam objektui, kiekvienam mąstomam turiniui būdingas dvejopas sukilimas. Visų pirma jis yra susijęs su manimi, mąstančiuoju subjektu, ir, antra, susijęs su kitais objektais. Kaip mąstomas turinys jis niekada negali būti visuma, visuotine būtimi pačia savaime. Aprėptis, mąstoma kaip pati būtis, gali būti pavadinta transcendencija (Dievu) ir pasauliu, o mąstoma kaip tai, kas esame mes patys, – empirine būtimi, sąmone apskritai, dvasia ir egzistencija.
Tai, kas iki šiol pasakyta, leidžia tarti, kad yra visa tai, kas yra – būtis, kaip ją bepavadintume: dievybe, substancija ar gamta. Jai galioja šie pagrindiniai dėsniai:1. būtis turi realiai būti, nes nebuvimas ar tik galimas (potencialus) buvimas prieštarautų jos esmei. Esimas ir esmė būtyje – tas pat.2. būtis turi būti viena, begalinė, nes nieko negali būti šalia būties, suprantamos kaip visa, kas yra.3. būtis tūri būti amžina, nes nebūtis pirma ir po buvimo prieštarautų būties esmei, o atsiradimas iš ko kito nesiderintų su būties vienumu ir begalybe.Taigi būtis – absoliuti: viskas viena. Absoliutas ir būtis – tas pats.IŠVADOS1. Būties klausimas ir yra pagrindinis filosofijos klausimas.2. Būties sąvoka, išlikdama neapibrėžta, nėra vienaprasmė ir filosofijoje suprantama nevienodai.3. Talis (pirmasis filosofas) pirmasis paklausė: ,,kas yra būtis?“ ir pirmasis atsakė į šį klausimą: ,,visa yra vanduo ir iš vandens atsiranda“.4. Vėliau buvo manoma, kad visa ko pagrindas esanti ugnis arba oras, arba neapibrėžtas pradas, materija arba atomai; ar buvo manoma, kad pirminė būtis yra gyvybė; pagaliau pirminiu pradu buvo laikoma dvasia.5. Sąvoka ,,gamta“ apima visą Visatą (pasaulį) ir daugelio filosofų laikoma vienintele būtimi. Gamta (pasaulis) kaip būtis yra vienintelė mąstančio ir veikiančio žmogaus ir žmonijos buveinė, jo būties namai.6. Žmogus būties visumoje užima ypatingą padėtį: jis yra pasaulį pažįstantis subjektas, aš. Žmogaus padėtis būties visumoje užtikrina jam esmės absoliutumą ir įsipavidalinimo asmeniškumą, tikrąją valios laisvę ir išsivadavimą iš mirties baimės, nemirtingumą be egoizmo ir pažinimo pergalę prieš savivalės bei blogio chaosą.7. Dievo kaip būties samprata egzistuoja tūkstantmečius, nežiūrint visų ginčų, ji žmogui yra reikalinga dabar ir bus reikalinga ateityje. Žinoma, kiekvienam skirtingai – vienam daugiau, kitam mažiau reikalinga.
8. Materija ir sąmonė yra du vienos ir tos pačios būties atžvilgiai: išviršinis – buvimo ir išvidinis – nusimanymo. Būtis yra ir materiali, realiai esanti, ir sąmoninga, susivokianti savo būsenoje.9. Būtis yra labai įvairi, savo nesuskaičiuojamų daiktų karalyste, santykiais, ryšiais. Jos įvairovė atsiskleidžia erdvėje ir laike. Būtis nuolatos atsiranda, gimsta ir atsinaujina. Naujybės atsiradimas vyksta grumtynėse su tuo, kas jau sena, atgyvenę, netekę savęs. Todėl kiekvieną akimirką būtis yra ir sena, ir nauja, gimstanti ir mirštanti.LITERATŪRA1. Jonas Bikulčius. Pamatiniai filosofijos klausimai. Kaunas, Technologija, 1999, 164 psl.2. Romualdas Dabkus. Filosofija. Kaunas, Technologija, 2002, p.236.3. Leonas Gineitis. Būties vienovė. Vilnius, Pradai, 1997, p.314.4. Alois Halder. Filosofijos žodynas. Alma Litera, 2002. Vertimas iš vokiečių kalbos A.Tekoriaus. 304 psl.5. Karl Jaspers. Filosovijos įvadas. Vilnius, Pradai, 1998. Vertimas iš vokiečių kalbos A.Šliogerio. 255 psl.6. Susanna Mastroberti, Markus klaus Rupper. Filosofijos žinynas: trumpa filosofijos istorija nuo Antikos iki mūsų dienų. Kaunas, Šviesa, 2001. Vertimas iš vokiečių kalbos T.Sodeikos. 159 psl.