Blezas Paskalis

BLEZAS PASKALIS—prancūzų mąstytojas. Jaunystėje jis gilinosi į tiksliuosius mokslus, sukonstravo pirmąją skaičiavimo mašiną. Tikslieji mokslai,—teigė Paskalis savo apmąstymuose,—svetimi žmogaus prigimčiai. Jie nepaaiškina žmogui, kokia yra jo vieta pasaulyje, neatsako į ramybės neduodančius moralinius klausimus. Žmogaus paslaptis Paskalį jaudino labiau negu pasaulio slėpiniai. Žmogaus buvimas yra paradoksalumas: žmogus yra nei angelas, nei gyvulys, jis gyvena tarp begalybės ir nebūties. Žmogus nesijaučia nei būtinas, nei amžinas, nei begalinis. Pats sau jis yra nepažiniausias gamtos kūrinys.

Juk kas gi pagaliau yra žmogus gamtoje? Niekas, palyginti su beegalybe, viskas, palyginti su nieku, vidurys tarp nieko ir visko. Jis be galo toli nuo kraštutinumų supratimo, daiktų pabaigą ir pradus neišvengiamai gaubia paslaptis, kurios jam neįspėti.

Jis vienodai nesugeba matyti nebūties, iš kurios yra ištrauktas, ir begalybės, į kurią yra panardintas.

Atidžiau neįsigilinę į šias begalybes, žmonės įžūliai ėmėsi tirti gamtą, lyg būtų nors kiek jai proporcingi.

Keista, kad jie norėjo suprasti daiktų pradus ir nuo jų prieiti prie viso ko pažinimo. Juk nėra abejonės, kad neįmanoma kelti tokio tikslo nepasikliaujant savimi arba neturint gaalios, begalinės kaip gamta.

Pagaliau kraštutiniai dalykai mums yra tartum niekas, o mes esame niekas jų atžvilgiu, jie išsprūsta mums arba mes—jiems.

Niekas nesustoja dėl mūsų. Tai padėtis, kuri mums įgimta ir visiškai priešinga mūsų polinkiams. Mes degame troškimu rasti pusiausvyrą ir

r paskutinį pastovų pagrindą, kad pastatytume ant jo bokštą, siekiantį begalybę, tačiau visas mūsų pamatas subyra ir žemėje atsiveria bedugnė.

Jei žmogus įsigilintų į save, jis pamatytų, kad neįstengia peržengti ribos. Kaip dalis galėtų pažinti visą? Bet pasaulio dalys yra taip susijusios ir susipynusios viena su kita, jog jų neįmanoma pažinti vienos be kitos ir be visa.

Gamta neteikia nieko, kas neduotų pagrindo abejonėms ir nerimui. Jei nematyčiau joje nieko, kas bylotų apie dievybę, apsispręsčiau ją neigti. Jei visur matyčiau kūrėjo ženklus, rasčiau atilsį tikėjime. Tačiau matydamas per daug, kad neigčiau, ir per mažai, kad įsitikinčiau, esu apgailėtinoje

3
būklėje. Šimtus kartų troškau, kad, jei gamta remiasi Dievu, ji tai ne dviprasmiškai parodytų, o jei ženklai, kuriuos ji duoda, yra apgaulingi, ji juos viisai pašalintų, sakytų viską arba nieko, kad žinočiau, kurios pusės turiu laikytis. O dabar aš nežinau kas esu ir ką turiu daryti, nežinau nei savo padėties, nei savo pareigos. Visa širdimi trokštu žinoti, kur yra tikrasis gėris, kad juo sekčiau. Dėl amžinybės aš pasirengęs viskam.

SIORENAS KJIRKEGORAS—danų filosofas, tęsęs egzistencinio mąstymo tradiciją. Tikroji tiesa žmogui yra pats jo buvimo faktas, tos tiesos negali atskleisti joks pažinimas.

Nelaimingiausias žmogus—yra kapas, ant kurio užrašyta „Nelaimingiausias žmogus“. Kažkas atkasęs kapą, bet nieko neradęs. Kas ga

alėtų pretenduoti į šį tuščią kapą, kas yra pats nelaimingiausias žmogus?

Nelaimingasis niekados savęs savyje neranda, jis niekados nėra vienu metu su savimi pačiu. Aišku tačiau, kad būti nesančiuoju galima arba praeityje, arba ateityje.

Individualiame žmogaus tobulėjimo kelyje Kjirkegoras išskyrė tris stadijas: estetinę, etinę ir religinę. Estetinėje stadijoje individas gyvena pagal aplinkybes, etinėje—ima pats rinktis kelią ir sąmoningai ugdyti save. Pasirinkimas—tai šuolis, perėjimas į kitą būvį. Atsisakydamas rinktis, individas tyliai žūsta.

Kiekvienam žmogui būdinga tai, kas jam iš dalies neleidžia iki galo pažinti save. Jis gali nesuprantamai įsipainioti į gyvenimo aplinkybes, kurios nuo jo nepriklauso, tačiau kas negali atsiskleisti, tas negali mylėti, o kas negali mylėti, tas yra visų nelaimingiausias.

Jeigu žmogus nuolatos galėtų išsilaikyti pasirinkimo akimirkos viršūnėje, jeigu jis galėtų nustoti buvęs žmogumi, čia negalėtų būti ir kalbos apie pasirinkimą. Pats pasirinkimas nulemia asmenybės turinį.

Tai, ką reikia pasirinkti yra glaudžiai susiję su besirenkančiuoju, o kada pasirinkimas liečia gyvenimo klausimus, individas tuo pat metu turi gyventi ir kuo ilgiau jis atidėlioja pasirinkimą, tuo labiau jis pasikeičia.

4

MARTYNAS HEIDEGERIS—vokiečių filosofas egzistencialistas, aiškinęs, jog gyvenimą įprasmina atvirumas mirčiai. Jei žmogui būtų duota begalė laiko, tai rytdiena jam nesiskirtų nuo šios dienos—žmogus nesusitelktų veiklai. Mirtis ragina turimą laiką tinkamai naudoti, atmetant nesvarbius dalykus ir susi telkiant prie svarbių. Gyvenant mirties akivaizdoje, suvokiamas sa

avo ribotumas ir kasdienių rūpesčių menkumas. Atsivėręs mirčiai, žmogus tampa laisvas—susitelkia į save patį. Kiekvieną akimirką gresia mirtis, dėl to kiekviena akimirka įkūnija žmogaus gyvenimo prasmę.

Baimė skiriasi nuo bijojimo iš esmės. Mes visada bijomės.

Baimė nesukelia tokio sumišimo. Daug dažniau jį sukelia tam tikrą ramybę.

Baimė atveria nieką. Taip gautas atsakymas į klausimą apie Nieką. Niekas nėra nei objektas, nei apskritai joks esinys. Niekas neegzistuoja nei pats savaime, nei šalia esinio, prie kurio jis būtų tarsi prikabintas. Niekas nėra sąvoka.

Niekas naikina nepaliaujamai, ir tas žinojimas, kuriuo mes vadovaujamės kasdienybėje, neduoda galimybės žinoti apie šį vyksmą.

Niekas neatsiranda iš neigimo, bet, priešingai, neigimo pagrindas yra Niekas, atsirandantis iš naikinimo Nieko dėka.

Niekas yra neigimo priežastis, o ne atvirkščiai. Baimė nuolat yra. Ji tik snūduriuoja. Jos kvėpavimas nuolat drebina.

5

ŽANAS POLIS STARTAS—prancūzų filosofas. Rašė apie mirties beprasmybę. Mirtis neteikia gyvenimui prasmės, priešingai, mirtis iš gyvenimo atima bet kokią prasmę. Kad ir kaip žmogus stengtųsi įprasminti savo gyvenimą, jam mirus gyvieji sprendžia, ar prasminga buvo tai, ką jis darė. Mirtis tėra nuogas faktas.

Ateistinis egzistencializmas skelbia, kad jei Dievas neegzistuoja, tai reikalinga būtybė, kuriai egzistavimas pirmesnis už esmę.

Tai reiškia, kad žmogus pirma egzistuoja, susiduria su pasauliu, o tik paskui apibrėžia save. Jeigu egzistencialisto supratimu, žmogus pradžioje yra neapibrėžtas, tai jis yra ni

iekas. Jis tampa kažkuo tik paskui ir bus toks, kokį jis save padarys. Žmogiškosios prigimties nėra, kadangi nėra Dievo, kuris ją suprastų. Žmogus yra ne toks, kokį jis save supranta, bet toks, kokį jis save suprasti norėtų.

Žmogus iš pradžių egzistuoja, t.y. jis veržiasi į ateitį, sąmoningai save projektuoja ateityje. Žmogus iš pradžių yra projektas, kuris gyvena subjektyviai, ir nėra nei jūros puta, nei puvėsiai, nei žiedinis kopūstas.

Taip pat yra ir moralės srityje. Žmogus kuria save, jis nėra iš pradžių toks arba kitoks, jis save daro, rinkdamasis savo moralę, o aplinkybių spaudimas yra toks, kad vieną iš jų jis priverstas išsirinkti.

Egzistencializmas yra ne kas kita, kaip pastanga padaryti visas galimas išvadas nuosekliai ateistiniu požiūriu. Egzistencializmui svetima skandinti žmogų beviltiškume. Egzistencializmas nėra ateizmas ta prasme, kai stengiamasi įrodyti jog Dievo nėra. Esmė ne ta, ar mes tikime, ar netikime Dievo egzistavimu,—mes galvojame, kad problema nesusijusi su Dievu. Reikia, kad žmogus rastų save pats ir įtikintų, kad niekas be jo paties negali jo išgelbėti.

Egzistencializmas yra optimizmas, veiksmo doktrina ir tik blogos valios žmonės arba krikščionys, tapatindami savo nuosavą neviltį su mūsų teorija, gali pavadinti mus nusivylusiais.

6

ALBERAS KAMIU—prancūzų filosofas mano, kad svarbiausia filosofijos problema—gyvenimo prasmės klausimas. Tas klausimas kyla dėl to, kad pasaulis esąs nesuprantamas ir priešiškas, kasdienybė monotoniška, o laiko tėkmė artina mirtį. Pasaulis, neatsiveriantis žmogui,—tai „absurdo pasaulis“. Tačiau patyręs absurdą žmogus lyg nubunda ir praregi.

Absurdiškumo jausmas gali užklupti kiekvieną žmogų už kiekvieno gatvės kampo. Galbūt iš tiesų mumyse gyvena iki galo nepažįstamas žmogus, o jame yra kažkas nesupaprastinama, kas lieka nepagauta.

Pasaulis pats savyje nėra protingas, tai viskas, ką apie jį galima pasakyti. Absurdas vienodai priklauso nuo žmogaus ir pasaulio.

JUOZAS GIRNIUS—ateistiniam egzistencializmui priešina krikščioniškąjį egzistencializmą. Sartro ateizmas Girniui atrodo šaltas, o Kamiu proteste jis jaučia amžinybės ilgesį. Tačiau ateistinio egzistencializmo srovės atmeta amžinybės viltį ir mirtį suvokia kaip absoliučią nebūtį.

Filosofija yra būties klausimas pagal tai, ko joje ieškoma ir drauge yra mirties klausimas pagal tai, ką ji mums reiškia.

Visa gyvenime prasminga, bet kokia paties gyvenimo prasmė?

Kadangi filosofija kyla iš žmogaus rūpesčio rasti savo egzistencijai prasmę mirties akivaizdoje, tai vienaip ar antraip mirties atžvilgiu nusistatoma kiekviename apmąstyme. Kaip žiūrima į mirtį, taip žiūrima ir į gyvenimą.

HERMANAS HESĖ—vokiečių rašytojas rašo, jog gyvenimas tik tada turi prasmę, kai jis vieningas. Tačiau jis būna suskaidytas.

Kaip vis dėlto niekingai gyvenimas vedžioja už nosies žmogų, tiesiog juokis ir verk! Arba stoji gintis, užsidarai dirbtuvėje ir bandai pastatyti paminklą laikinam gyvenimui—tada turi atsisakyti gyvenimo, tada esi tiktai įrankis, tada tarnauji amžinybei, tačiau pats džiūsti ir neturi laisvės, nei jauti gyvenimo džiaugsmo ir pilnatvės.

7

IŠVADOS

Egzistencializmo filosofijos autoriai atskleidžia žmogaus buvimą tarp begalybės ir nebūties. Kiti filosofai aiškina, jog gyvenimą įprasmina atvirumas mirčiai. Mirtis ragina turimą laiką tinkamai naudoti, susitelkti prie svarbių dalykų.

Aiškinama mirties beprasmybė. Startas rašė, kad mirtis iš gyvenimo atima bet kokią prasmę ir ji tėra tik nuogas faktas.

Kamiu aiškina gyvenimo prasmės klausimus, jis jaučia amžinybės ilgesį.

8

NAUDOTA LITERATŪRA

J. Baranova. Filosofinės etikos chrestomatija 11-12kl.
V. 1999 m. 113-142 psl.

Leave a Comment