TURINYS
1.Įvadas………………………………………………………………………………………..3
2. B.Spinozos gyvenimas………………………………………………………………..4
3. B.Spinozos panteizmas:pasaulio panlogiškumas ir žmogaus laisvė…. 5
4. Išvados……………………………………………………………………………………..11
5. Informacijos šaltiniai…………………………………………………………………..12
1.ĮVADAS
Kas yra filosofija ir ko ji verta-ginčitjamas dalykas.Žodis yra graikiškos kilmės ir dažniausiai verčiamas,kaip ‘‘išminties meilė‘‘…. Remdamiesi juslumo ir dvasinio racionalumo skirtumu,galime nušviesti dvi vienas kitai priešingas filosofines pozicijas:empirizmas-suabsoliutinta juslumo,racionalizmas-racionalumo aspekta.Empiristinių ir racionalistinių pozicijų būta visose filosofijos istorijos epochose.Tačiau jų klasikiniai pavidalai atsirado naujųjų laikų filosofijoje iki Kanto,t.y.XVII-XVIII amžiuje. Pagrindiniai klasikinio racionalizmo atstovai-R.Descartes (1596-1650),B.Spinoza (1632-1677),G.W.Leibniz (1646-1716) ir Ch.Wolff (1679-1754) Racionalizmas posūkį į objektą suprantą kaip posūkį į protą ir kartu kaip juslumo nuverinimą. Be to buvo aišku ,kad protas savo igimtas idėjas bei tiesas yra gavęs iš Dievo. Šiame referate labiau bus gilinamasi į B.Spinozos panteizmą:pasaulio panlogiškumą ir žmogaus laisvę…
2.B.SPINOZOS GYVENIMAS
BARUCHAS d’ESPINOSA – BENEDIKTAS SPINOZA gimė 1632 metais Amsterdame žydų imigranto, prasigyvenusio pirklio šeimoje. Motina anksti mirė, tad jo išmokslinimu ir ateitimi rūpinosi tėvas, žydų bendruomenės narys. Nusprendęs, kad sūnus turįs būti dvasininku, jis įtaisė jį į septynklasę religinę žydų mokyklą “Gyvenimo medis”. Čia B. Spinoza uoliai studijavo Senajį testamentą, Talmudą bei žydų teologų raštus. Mokytojai džiaugėsi gabiu mokiniu, tikėdamiesi išsiugdyti išmaningą rabiną, tačiau dėl savo laisvų pažiūrų buvo pašalintas iš bendruomenės ir nuo tada gyveno vienišą ir santūrų išminčiaus gyvenimą, paskutiniais metais – Hagoje, kur ir mirė 1677m. Vienas grįžtant iš mokyklos pamatytas epizodas (būrys vaikų vijosi gatve paliegusį žilą žmogų ir mėtė į jį akmenis) pakeitė B. Spinozos pasirinkimą ir idėjinę orientaciją. Vėliau iš tėvo giminaičio mediko, Dž. Bruno ir G. Galilėjaus gerbėjo Danieliaus Prado jis sužinojo, jog tas nelaimingasis buvo Urielis Dakosta (1585 – 1640), tragiško likimo filosofas laisvamanis, du kartus atskirtas nuo sinagogos, nuolat persekiojamas žydų dvasininkų. B. Spinoza pajuto jam gilią simpatiją, pritarė jo pažiūroms, jo gyvenimas tapo jam pavyzdžiu. Kad galėtų rimtai studijuoti Bibliją ir filosofiją, B. Spinoza savarankiškai mokėsi lotynų kalbos, kuri nebuvo dėstoma jo lankomoje mokykloje. Lotynų kalbos studijos atvėrė B. Spinozai vartus į mokslo pasaulį. Iš pagarbos lotynų kalbai jis pasivadino Benediktu (tai žydiško vardo “Baruchas” vertimas į lotynų kalbą). B. Spinoza žavėjosi R. Dekarto filosofija, tačiau atmetė jo dualizmą. Kad galėtų susipažinti su Dž. Bruno filosofija, jis išmoko italų kalbą. Filosofijos, taip pat gamtos mokslų studijos stiprino B. Spinozos laisvamaniškus įsitikinimus.
B. Spinoza savo filosofijos veikalus rašė lotynų kalba. Jam gyvam esant buvo išspausdinti tik du jo veikalai. Tai Leideno universiteto teologijos fakulteto studentui Joanui Kazerijui, su kuriuo gyveno viename name Reinsburge, skaitytų paskaitų pagrindu parengtas dviejų dalių traktatas ” Renė Dekarto filosofijos pradai, įrodyti geometrijos metodu” ( “Renati Des Cartes Principiorum philosophiae more geometrico demonstrata”, 1663 m.) kartu su dviejų dalių” Priedu, skirtu metafiziniams samprotavimams” (“Appendix, continens cogitata metaphysica”) ir “Teologijos ir politikos traktatas” (Tractatus theologicus – politicus”, 1670 m.), kuris buvo išleistas anonimiškai~ tačiau autorystė greitai išaiškėjo. 1674 m. Olandijos valdžia pastarąjį traktatą uždraudė platinti. Po B. Spinozos mirties jo draugai 1677 m. Amsterdame išleido jo “Pomirtinius raštus” (“Opera posthuma”), kuriuos sudarė pagrindinis B. Spinozos filosofijos veikalas “Etika, įrodyta geometrijos būdu” (“Ethica ordine geometrico demonstrata”, parašytas 1675 m.),nebaigtas “Traktatas apie proto tobulinimą ir apie kelią, kuris geriausiai veda prie teisingo daiktų pažinimo” (“Tractatus de intelectus emendatione, et de via, qua optime in veram rerum cognitionem dirigitur”, rašytas apie 1661 m.), taip pat nebaigtas paskutinis B. Spinozos darbas “Politikos traktatas” (“Tractatus politicus”, rašytas 1677 m.), dalis laiškų bei senovės žydų kalbos gramatikos apybraiža. Po kelių mėnesių šis pomirtinis B. Spinozos raštų leidimas Olandijos valdžios buvo uždraustas, ir iki XIX a. pradžios jo filosofijos raštai nebuvo leidžiami. 1862 m. buvo paskelbtas pinnasis B. Spinozos filosofijos darbas “Trumpas traktatas apie dievą, žmogų ir jo laisvę” (“Korte yerhandeling van God, de mensch en deszelfs welstand”). Jis buvo parašytas 1658 – 1660 m. lotynų k., tačiau išliko tik jo vertimas į olandų k. B. Spinoza dar yra parašęs nedidelį gamtamokslinį “Traktatą apie vaivorykštę”, skirtą optikos tyrinėjimams.3.B.SPINOZOS PANTEIZMAS:PASAULIO PANLOGIŠKUMAS IR ŽMOGAUS LAISVĖ
B. Spinoza – klasikinis panteizmo atstovas. Buvo vienas svarbiausių Europos racionalizmo tradicijos filosofų.
Panteizmas. Pasaulis yra viena didžiulė visuma, tarsi milžiniškas organinis kūnas, jis yra gyvas, protingas ir tikslingas, todėl ir vientisas, valdomas to paties dėsnio, tarsi gyva protinga būtybė; tai buvo organistinė gamtos samprata, priešinga atomizmui, ją suprantančiam kaip mechaninių dalelių visumą. Be to, pasaulis yra beribis, amžinas ir begalinis, tik vienas, ir anapus jo nieko negali būti. Šios savybės rodo dieviškają pasaulio prigimtį. Tiksliau sakant, dieviška yra pneuma, kuri yra gyvybės ir pasaulio vieningumo šaltinis. Bet kadangi ji persmelkia kiekvieną daiktą, tai ir daiktai yra dieviški. Galima sakyti, kad stoikai pripažino tik gamtinį pasaulį, bet jame įžvelgė antgamtinę prigimtį. Jie pripažino tik medžiagą, bet jai priskyrė sielos, proto, net Dievo savybes. Dėl to jų materializmas nebuvo grynas. Transcendentinį Platono dievą – demiurgą jie ijungė į pasaulį. Stoikų nuomone, Dievas yra, bet ne anapus pasaulio, o jame; jis esąs jam tapatus – tai stoikų panteizmas. Pasaulį laikant dievišku jau nesunku apginti jo tobulumo idėją.B. Spinoza nėra pirmiausia matematikas ir fizikas kaip Descarte’as;nors pastarojo raštai padaro jam didelę įtaką. B. Spinozą domino žmogus, bet jis nori tyrinėti žmogų, jo jutimą, ir norėjimą taip, kaip matematikas – savo figūras: analizuoti be prietarų ir aistrų, tyrinėti dėsnius, iš kurių žmogaus savybės būtinai kyla, kaip iš trikampio esmės – jo savYbės. “Matematinis metodas” tampa formaliu, “Etika”, kaip Euklido geometrija, savo teoremas kildina iš definicijų ir aksiomų, taigi laikosi griežto konstruktyvaus racionalumo tyrinėjimo.B. Spinozos pažinimo teorija taip pat priklauso nuo aspektų teorijos ir veda link racionalistinių išvadų. Kūnui esant veikiamam išorinės aplinkos, ši įtaka atsispindi juslinėje pagavoje. Tokia patirti nė pažintis (experientia vaga), pasak B. Spinozos, esanti žemiausia, nes ji neatveria tikros priežasčių grandinės ir todėl yra ‘sujaukta’ . Daugiau vertės B. Spinoza skiria dvasiniam pažinimui, kurį skirsto į du laipsnius. Protinė pažintis (ratio) suranda santykius ir dėsnius, intuityvi pažintis (scientia intuitiva) suteikia betarpę jungčių įžvalgą. Bet pastarąją pažintį žmonės turi tik retai; pilna prasme ji priklauso vienam Dievui. B. Spinoza ne tik sakė, kad viskas, kas egzistuoja, yra gamta. Jo teigimu, Dievas tolygus gamtai. Dievą B. Spinoza matė visur ir viską matė Dieve. Jis nelaikė Dievo tuo, kuris sukūrė pasaulį ir stebi savo kūriniją iš šalies. Ne, Dievas ir yra pasaulis. Kartais jis tai išreiškia kitais žodžiais. Pabrėžia, kad pasaulis yra Dieve.B. Spinozos vartojamas žodis “etika” galėtų būti išverstas kaip “gyvenimo menas” arba “moralė”. Savo etika jis norėjo parodyti, kaip žmogaus gyvenimas valdomas gamtos dėsnių. Todėl turime išsivaduoti iš savo jausmų ir pojūčių. Jo manymu, tik taip surasime ramybę ir tapsime laimingi. B. Spinozos etika yra radikaliai skirtinga nuo ankstyvesnių sistemų. Atmesdamas tikslo priežastis ir valios laisvę, B. Spinoza neranda vietos tradicinei atsakomybės sąvokai. Kadangi žmogus, būdamas visiškai apspręstas, bet kuriuo atveju gali pasielgti tik taip, kaip jis iš tikrujų pasielgia, nėra prasmės jo kaltinti dėl ‘blogo’ veiksmo ir girti dėl ‘gero’. Todėl B. Spinoza yra aštrus moralistinės ar moralizuojančios etikos priešas. Tačiau etika B. Spinozai rūpi ta prasme, kad ji stengiasi žmogaus laimingą būseną. B. Spinoza išveda, kad link tokios būsenos einama tada, kai išorinės priežastys žmogų kaip galima mažiau veikia.Pradžioje yra Dievo ir substancijos sąvoka. Remiantis “substancijos”, kaip nepriklausomai egzistuojančios ir iš savo egzistencijos suvoktinos sąvokos (“Substancija yra tai, kas yra savaime ir per save patį apibrėžiama”), daroma išvada, kad gali būti tik viena substancija (jei būtų daugiau, jos ribotų viena kitą, taigi nebūtų nepriklausomos), kad ji turi būti amžina ir begalinė, taigi identiška Dievui kiekvienu atžvilgiu “besąlygiškai”, “begaliniai esybei”, kurios buvimas įrodomas remiantis ontologiniu argumentu. Kadangi tradiciškai Dievas aptariamas kaip begalinė substancija, B. Spinozos išvada, kad viskas egzistuoja Dievuje, nes jei kas nors liktų už dievo ribų, Jis nebebūtų begalinis. Todėl substancija, Dievas ir gamta yra vienas ir tas pats dalykas. Toliau substancija turi begalybę atributų, arba esminių žymių, kurių yra žinomi tik du: medžiaga ir dvasia. Šie aspektai, kaip kad moneta iš vieno taško atrodo apskrita, iš kito – pailga. Aspektų teorijos pagalba B. Spinoza tariasi panaikinęs Descarto problemą, kaip dvi radikaliai skirtingos substancijos, medžiaga ir dvasia, gali viena kitą veikti. Atributai toliau skaidosi į modus, t.y. konkrečius daiktus. Visus juos riša griežtas priežastingumas, kuris visais atvejais yra tik mechaninis. B. Spinoza atmeta tiek tikslo priežastį, tiek valios laisvę: kadangi dvasia yra medžiaginio kūno aspektas (‘kūno idėja’). jai galioja tas pats priežastingumas, kaip ir kūnui. B. Spinoza teigė, kad visi fiziniai reiškiniai. kurie egzistuoja arba vyksta aplinkui, yra Dievo arba gamtos išraiška. Taip ir visos turimos mintys yra Dievo arba gamtos mintys. Nes viskas yra viena. Yra tik vienas Dievas, viena gamta arba viena substancija. B. Spinoza manė, kad Dievas, arba gamtos dėsniai, yra viso, kas vyksta, vidinė priežastis. Jis nėra išorinė priežastis, nes Dievas pasireiškia tik per gamtos dėsnius. Dievas – ne lėlių teatro aktorius, timpčiojantis siū1elius ir viską valdantis. “Marionečių šokdintojas” lėles valdo išoriškai ir yra lėlių judesio “išorinė priežastis”. Dievas pasaulį valdo kitaip. Jis valdo pasaulį per gamtos dėsnius. Taigi Dievas, arba gamta, yra viso, kas vyksta, “vidinė priežastis”. Tai reiškia, kad viskas gamtoje vyksta iš būtinybės. B. Spinozos požiūris į gamtos gyvenimą buvo deterministinis. B. Spinoza pabrėžia, kad yra tik viena būtybė, kuri nuo pradžios iki galo yra “savęs priežastis” ir gali veikti visiškai laisvai. Tik Dievas arba gamta atstovauja laisvai ir “neatsitiktinei” esybei. Žmogus gali siekti laisvės, kad galėtų gyventi be išorinės prievartos. Bet jis niekuomet nepasieks “laisvos valios”. Nuo mūsų nepriklauso viskas, kas vyksta mūsų kūnui – kuris yra tįsumo atributo modusas. Taip pat negalime “pasirinkti” to, ką galvojame. Taigi žmogus neturi laisvos sielos, ji uždaryta mechaniniame kūne.Dievas yra pasaulio substancija, visa kita – kūnai ir sielos – yra tik dieviškos substancijos modifikacijos, kintantys jos būviai, kurių santykis su substancija – tai kintančių daikto būsenų ir paties daikto santykis. Todėl dvi iš esmės skirtingos Descartes’o substancijos, tįsumas ir sąmonė, tampa dviem vienos dieviškos substancijos esminėmis savybėmis – pats Dievas yra kūnas ir siela. Todėl ir kiekvieną kūno pokytį pasaulyje turi atitikti sielos pokytis ir priešingai (kaip kiekvieną daikto pokytį visųjo pusių ar savybių pokytis), bet vienas čia nėra kito “priežastis”. Kiekvieną fizinį procesą veikiau sąlygoja (riboja) fizinis, kiekvieną sielos procesą – sielos procesas, tiek fizinių, tiek sielos procesų eilė sudaro susijusią priežasčių grandinę, tačiau abi eilės susipynę kaip tos pačios substancialios esybės dvi pusės. Iš teiginio, kad fizinių procesų “tvarka ir ryšys” turi būti tapatus sielos procesų tvarkai ir ryšiui. išplaukia spinoziškas kūno – sielos problemos sprendimas, psichofizinis paralelizmas. Jis iškyla vietoje dekartiškosios abiejų substancijų sąveikos, kurios sunkumai pagimdė dirbtinę okazionalizmo teoriją. Pats Dievas turi pasižymėti begaline daugybe atributų, bet mes žinome tik tuos du, tįsumą ir sąmonę, pastarasis remiasi pirmuoju: kiekvienas sąmonės modusas, kiekvienas pojūtis, suvokimas, mąstymas, geismas kartu yra – aiškus ar pakrikas – žinojimas apie fizinę būseną ar objektą (kiekviena “idėja” yra fizinio “idealo” vaizdinys). Iš pradžių mūsų sąmonė atspindi mūsų kūną, mūsų siela yra “mūsų” kūno sąlygota “idėja”, tai pat ji atspindi fizinį pasaulį, kuris veikia mūsų kūną. B. Spinozos psichologija yra labai intelektualistinė. Manoma, kad visas si~los gyvenimas sudarytas iš vaizdinių, net afektai interpretuojami kaip idėjos: geismas – tai idėja, tiek šiam kūnui, tiek ir kiekvienam daiktui būdingos savęs teigimo tendencijos atitikmuo sieloje; malonumas ir skausmas išreiškia su savisauga susijusį skatinimą ir slopinimą, visi kiti afektai tapatinami su šiais trimis. Saviteiga – tai laisvė, aktyvumas, o kentėjimas – pasyvumas, priklausomybė. Absoliučiai laisvas yra tik Dievas, nes tik Dievas yra priežastis, yra aktyvus, jo laisvė puikiai dera su būtinumu, pagal kurį viskas kyla iš Dievo esmės (ne valios).B.Spinoza teigė, kad pasiekti tikrąją laimę ir harmoniją mums trukdo žmogaus aistros – pavyzdžiui. garbės troškimas ir geismas. Bet jeigu pripažinsime, kad viskas vyksta iš būtinybės, galime pasiekti intuityvų gamtos, kaip visumos, pažinimą. Tai mums gali suteikti skaidrų it krištolas jausma” kad viskas susiję, kad viskas yra viena. Tikslas – viską aprėpti tarsi vienu B. Spinozos, tai ir reiškia į viską žvelgti “sub specie aetemitatis” . Tai reiškia “amžinybės požiūris” .Zmogus yra ” laisvas” tiek, kiek jo norėjimą ir elgseną sąlygoja aiškūs ir tikslūs vaizdiniai, o ne akli ir atsitiktiniai jusliniai įspūdžiai bei paskatos. Indeterministinę valios laisvę, kuri reikštų nepriežastingumą, B. Spinoza visai atmeta, laikydamas ją saviapgaule, tam tikrų priežasčių nežinojimo išraiška. Aukščiausia laisvės pakopa, giliausias ir pastoviausias džiaugsmas srūva iš pažinimo, tiksliau, iš tikro, adekvataus tiesos pažinimo. B. Spinoza skiria tris pažinimo rūšis: iš jutimų kylantį įsivaizdavimą, taip pat iš jų abstrahuotas bendrąsias sąvokas, racionalų, protingą sprendimą ir betarpišką “stebintį žinojimą”.Dėl savo neaiškumo jusliniai vaizdiniai yra klaidos šaltinis, neaiškus nuosavo kūno ir jį veikiančių svetimų kūnų susiliejimas, išorinio objekto ir jutimų organo priemaišos susiliejimas. Stebinčiame, betarpiškame žinojime mes suvokiame “bendrąsias sąvokas” (pasakymas, kaip žinia, kilęs iš stoikų pažinimo teorijos), galutines, neišvengiamai aiškias ir adekvačias pagrindines sąvokas, kurių objektas yra bendra pagrindinė esybė, bendras visų daiktų šaltinis ir kuriomis turi remtis racionalus pažinimas, racionalioji dedukcija. Ši dedukcija, kuri būdinga ir B. Spinozos “sintetiniam” metodui, visus dalykus suvokia santykio su Dievu. su kūrybiniu gamtos šaltiniu požiūriu, tam tikra prasme – amžinybės požiūriu (sub specie aetemitatis). Džiaugsmas, laimė, kurią patiriame pažindami, Yra susiję su pažinimo objektu, taigi su pačiu Dievu, ir B. Spinozos kalba tai Yra “intelektualinė Dievo meilė” (amor dei intellectualis). Išgyvendami didžiausią džiaugsmą, mes kartu pasiekiame ir aukščiausią laisvę bei tobulybę. Tilaai savanaudiškas, apie savo tikrąją laimę nutuokiantis žmogus kartu yra geriausias ir doriausias, jis yra ir visuomeniškai naudingiausi as, nes šis pažinimo gėris tampa tuo vertingesnis, kai juo dalijamasi su kuo daugiau žmonių. B: Spinoza gryniausiai išreiškia xvn ir XVllI amžiams būdingą sokratinį tikėjimą, jog dorybė yra tikrosios laimės žinojimas ir jog galima atkurti žmonių bei jų interesų hannoniją teisingai naudojantis protu.Nedviprasmišku panteizmu B. Spinoza panašus į didžiausią Renesanso panteistą Giordaną Bruno. Tačiau akivaizdus tiek asmenybių, tiek ir laikmečių skirtingumas. G. Bruno pasaulis – tai kunkuliuojantis judėjimas, audra ir veržimasis, imtynės ir kovos. Žmogus džiaugiasi ir kenčia, laimi ir miršta, tačiau svaigulys ir entuziazmas, kylantys suvokus savo ir pasaulio vienybę, iškelia ir padaro vertingą žmogaus gyvenimą net kančios ir mirties akivaizdoje. B. Spinozai pasaulis yra uždara, rymanti būtis, laikas virsta loginiu – matematiniu vyksmu, stebimojo pažinimo kristaliniame grožyje nurimsta kančia, neaiškus nerimas, drumstas afektas ir lieka skaisti ramybė. G. Bruno pasaulį supranta kaip gyvą organizmą, B. Spinoza – kaip matematinę – fizikinę sistemą. Tačiau iš esmės abu perkelia į pasaulį savo asmenybės idealą.B. Spinozos poveikis. Nors dar jam gyvam esant susidarė draugų būrelis jo raštams studijuoti, o svečių bei susirašinėtojų tarpe jis turėjo daug garsių ano meto asmenybių (Leibniz, Huygens, de Witt,Oldenburg ir kt.), savo mokyklos jis nesusikūrė. Priešingai, jo panteistinės mintys sukėlė stiprų pasipiktinimą. Kaip anksti jį ekskomunikavo savi tautiečiai, taip vėliau jo išsižadėjo daugelis XVII ir XVIll a. mintytojų. Tačiau tos pačios panteistinės mintys atgijo XVllI – XIX a. sąvartoj, prasidėjus romantikos sąjūdžiui; tik čia jos buvo interpretuojamos mistiškai, ir tokiu būdu buvo primiršta grynai mokslinė B. Spinozos intencija. Didelė B. Spinozos įtaka randama ir vokiečių idealistinėje filosofijoje, ypač Hegelio veikaluose. Susilpnėjus romantikai ir užgesus filosofiniam idealizmui, B. Spinozos įtaka taip pat sumažėjo, nors universitetuose ir šiandien jis Yra atidžiai studijuojamas kaip svarbus racionalistas.B. Spinozai tikimybinis Dievo pirmadiškumas atrodė nepriimtas. Kodėl apie Dievą reikia kalbėti kaip apie galimumą? Kodėl nekalbame kaip apie esamumą? Juk sakome, kad Jis sukūrė ir dvasią ir materiją, tie dalykai gali būti laikomi dviem dvasiškosios būties momentais, absoliuto savybėmis. Tai, ką siūlo B. Spinoza Yra panteizmas – gamtos sutapatinimas su dieviškumu, su Dievu, gamtos pavertimas pačiu Dievu. Dievas – kaip virš materialumas, virš racionalumas iki šiol buvęs, kažkur tik begalo suvokimo ribos. Staiga, iškyla prieš mus kaip gamta, kaip gyvastis, kaip mes patys . Labai staigus prasiveržimas iš žmogaus, kaip realaus dieviškumo samprata. Bet žmogus neišaukštinamas kvailai, jam negiedamos odės ir ditirambai. Jis matomas amžinos substancijos, gamtiškojo pasaulio tekste, aiškiai suvokiame, kad žmogaus gyvenimas negali būti lengvas. Kodėl? Todėl, kad būdamas aukščiausia tobulybės asmenybė, žmogus yra aukščiausias dieviškosios raiškos momentas. Jo valia ir veiksmais reiškiasi Dievo esmė, tad ar lengva jausti atsakomybę? Kaip dieviškumo raiška, tu privalai Dievą deriamai reprezentuoti, o deriamai ar nederiamai, tai padarysi, priklauso nuo tavo laisvos valios: ar tu savo būvimu tvirtinsi Dievą, būti ar griausi. Svarbiausia žmogui būti, fiziškai gyventi, jau tuo jis teigia, dieviškumą. Tai ne, bet koks siekimas būti, o būti taip, kaip moka gamta, gyvenimas, pažįstant gamtą ir ją mylint. Toks yra teisingas žmogui priderantis gyvenimas. Pažinimas yra gamtos, tvarkos atskleidimas. Gamtoje viskas vyksta, kaip dieviškosios esmės raida, iš jos kylant dvasiai ir kūnui, kaip pagrindinėms svarbiausioms dievybės sklaidos linijoms, sudarančioms vienovę. Iš jų iškylantys dvasiški ir kūniški reiškiniai yra antros eilės apraiškos. Pažinti – tai gėrybės, atributų kintamybėje užčiuopti tikrąsias, o ne tariamąsias gamtos raidos arba dievybės sklaidos kryptis. .Kaip galimas pažinimas? Jis gali remtis autoritetais, tai yra perėmimu to, ką kažkas kažkada pasakė. Tai labai nevykęs būdas. Dar pažinimas gali remtis jutimais, tai yra konstatavimo to, ką pats patyrei.Bet jutimo parodymai nepatikimi, eidamas paskui juos, gali taip ir klaidžioti, daiktų ir reiškinių paviršium. Pažinimas gali dar remtis protu. Ypač logine ir matematine analize. Taip galima gauti patikimas išvadas, bet kas gali užtikrinti, kad tavo mąstymas yra teisingas? Jeigu jis neteisingas ir išvados neteisingos. Pažinimas dar gali remtis intuicija – tokią intelektualinę tiesos įžvalgą, kurią gali duoti ne tik pažintinių, bet ir gyvybinių žmogaus galių, mobilizavimas. Intuicijos tiesos gali būti analizuojamos ir tikrinamos, tikslinamos ir tobulinamos, ir tai jau bus, tas pažinimas, kuris reikš gamtos tvarką, išreiškiančią dieviškąją tvarką arba ontologinį (būtinį) protą. Vadinasi, pažinimas niekada negali būti baigtas. Jis vis turi būti tobulinamas ir gilinamas. Svarbiausia, kad žmogaus pažintinė veikla būtų orentuota ne į atsitiktinimus, o esmės atskleisti.Gamtos tvarką pažįstančiam žmogui, gyvenimas darosi lengvesnis. Gamtos didybės akivaizdoje, jis įgyja savo tikrosios padėties suvokimo, mokosi ramumo, meilės savo gamtai ir artimam. Didžiausią nelaimė žmogui yra sielos afektai: ~~ Baimė~ Liudesys~ DžiaugsmasAmžinybės požiūriu visa, tai yra niekinga ir beprasmiška, o esamybės požiūriu pasi duota šitiems nukrypimams yra nedora, kadangi dora yra intelektualinį savęs tobulinimas ir Dievo meilę, kad pasiektum šį tikslą, reikia nugalėti ne tik afektus, bet ir viską, kas taip gyventi trukdo išorinėje, o kaip tu išorinę nugalėsi nekovodamas? Matyt, tik nuo jos atsiribodamas, tapdamas jai abejingas.Ar tas gyvenimas, savo vidaus tobulinimui nepanašius į artėjančius miesto, epochos, masinės žmogaus, vad. miesčionio orientacija?B. Spinozos supratimu, laisvės sudėjimas yra suderinamas su negebėjimu atlikti daugybės dalykų, jeigu neįmanoma to, kas trukdo pakeisti. Jis mano, kad neįmanoma, kad žmogus siustu dėlto, kaip neįmanoma kitaip, nes jis nesuformuluotu neįmanomumo konsepcijos, todėl jos negali trokšti. Neįmanoma, kad dalykai būtų kitokie nei nėra, jie neįmanomi. Jei mes vis dėlto trokštame, mes nesame neracionalūs,o mūsų troškimas, nėra paremtas tikru pažinimu ir tinkamomis idėjomis, dėlto B. Spinoza aiškiai neteisus.Pažinimas nėra pakankama išsilaisvinimo sąlyga, tačiau dažnai, tai būna sąlyga. Aš nesu laisvas, nors dažnai gaunu, tai ko noriu, jei nesu laisvas suprasti savo norų, priežasčių ir prigimties, ir juos iš naujo įvertinti.Filosofų reikšmingumas, kad jis mato emocijas ir troškimus ne vien tik kaip duotus, bet ir kaip kintamus. AIistotelis įžvelgė į mus, kaip kontraliuojančius ir tvarkančius savo troškimus. Tuo tarpu, B. Spinozai žmogaus prigimtis atrodo, dar labiau valdoma ir galima keisti. Humanistinių galių vystymas tampa dorovinio ir politinio gyvenimo tikslu. B. Spinoza pritarė Hobsui, manydamas, jog valstybė būtinai turi kurtis, pradedant tuo, jog visi žmonės siekia sa.vo pačių interesų ir mėgina išplėsti savo galią.Tai, kaip žmogus mąsto apie pasaulį ir kaip jis gali įrodyti žinojimą, yra logikos srities dalykai. Logika – tai racionalus pagrindas ir bet kokios filosofinės diskusijos rėmai. Paskutinė žmogaus išlaisvinimo pakopa yra žinojimas, kad “viskas, ką jaučia kūnas, yra susiję su Dievu”. Šiame lygmenyje visos aistros virsta procesu, kuris yra “intelektinė meilė Dievui”. Šis procesas yra tikroji žmogaus prigimties tobulybė, kurioje žmonės intuityviai atpažįsta savo vienybę ir “vienovę” su Dievu. Šis procesas ne tik išlaisvina žmogų, bet ir dovanoja jam nemirtingumą. Kalbant apie žmogų, kūno ir dvasios santykis turi būti suprantamas paraleliškai: kūnas ir dvasia yra du vieno individo “aspektai”. Etikos požiūriu tam, kad būtų aišku, kaip įmanoma gyventi stabilų ir tobulą gyvenimą. Gerais arba blogais B. Spinoza vadina tuos žmogaus “galią”, t.y. jo tikrovę. Tikroji laisvė yra neišvengiamos būtinybės suvokimas. Juo adekvačiau protas pažįsta, juo labiau jis išsivaduoja iš afektų, trukdančių jam pasiekti tobulybę. Žmogus pažįsta, kad viskas rymo Dieve, ir tampa laisvas, įsijungdamas į Dievo nustatytą pasaulio tėkmę. Tad aukščiausia veikla yra teisingas pažinimas, o aukščiausia teisingumo pažinimo forma yra Dievo pažinimas. Tikrasis religingumas yra Dievo meilė. B. Spinozos filosofija įspūdinga gyvenimo ir teorijos dama, t. y. besąlygiškas jo gyvensenosteisumas neatsiejamas nuo jo idėjų tyrumo.Anot B. Spinozos pažinimo teorijos, žmogaus dvasios idėjos adekvačios ir teisingos būna tada, kai jos susijusios su Dievu. Kiekviena teisinga idėja yra Dieve, nes idėjos yra Dievo mąstančio atributo modusai. Teisingos idėjos yra aiškios ir ryškios. Jose glūdi jų tiesos tikrumas, nes tiesa yra jos pačios mastelis ir nėra jokio kito jos kriterijaus, tik ji pati (veritas norma sui et falsi est). “Idėjos adekvatumas yra Dieve esančių idėjų tarpininkaujamas jos santykis su realiai egzistuojančiu dalyku. …Mūsų idėjos gali būti adekvačios tik tiek, kiek mūsų mąstymas iš esmės yra Dievo mąstymas”. B. Spinoza skiria tris pažinimo būdus:– juslinį, kuris kyla iš afektų ir kuris gali sukurti miglotus ir netvarkingas rūšines sąvokas; – racionalų, kuris dedukuoja vartodamas bendrąsias sąvokas;– intuityvų, kuris pažįsta “sub specie altemitatis”, t.y. absoliuto požiūriu.B. Spinoza įrodinėja, kad egzistuoja viena substancija – Dievas ir kad mintis bei tįsumas yra du iš daugelio jo atributų. Visa, kas yra ir kas apie tai gali būti sužinota, kyla iš Dievo. Tačiau B. Spinozos Dievas buvo kitoks negu tradicinių religijų Dievas.Substancija yra begalinė, kiek jinai yra grynas teigimas, nes kiekvienas neigimas yra susiaurinimas, apribojamas. Atskiri modai yra apspręsti, gi begalinė substancija neprivalo siauresnių (griežtesnių) apsprendimų. Savo laiškuose B. Spinoza tiesiog išsireiškia, kad Dievas turįs būti mąstomas kaip absoliuti indetenninacija, kaip ens absolute in detenninatum, kadangi kiekvienas apsprendimas tuo pačiu jau pasako, kad daiktas nėra, taigi turi savyje neigimą, išreiškia susiaurinimą; omnis detenninatio est negatio. .
B. Spinoza tam tikru panteistiniu aspektu tapatina Dievą ir gamtą. Visa kyla iš Dievo, arba gamtos, t.y. visi daiktai (ir žmogus) yra tik dievybės atributai arba būsenos. B. Spinoza apibrėžia Dievą kaip vienintelę tikrą priežastį bei vienintelę substanciją: “Visa, kas yra, yra Dieve, nieko negali būti be Dievo ir niekas nagali būti suprasta be Dievo”. Nors ši. dieviškoji substancija turi daug atributų, žmogus pažįsta tik dvi: mąstymą ir tįsumą. Konkrečiai tai reiškia štai ką: nors idėjos bei kūnai žmogaus patyrime pasirodo kaip du atsiji dalykai, jie iš esmės yra tik vienos dieviškosios substancijos aspektai.Žmogaus egzistencija redukuojama į dvi – mąstymo ir tįsumo – fonas. (Tai Dekarto kūno ir sielos dualizmo aidas). Dvasia yra mąstymo fonna, taigi – “begalinio Dievo intelekto dalis”. Kūnas yra dieviškojo tįsumo forma. Kūnas ir dvasia yra du begalinės dieviškosios substancijos aspektai arba dvi būsenos.Filosofas teigė, “Dievas, arba substancija, susidedanti iš begalinės savybių, kurių kiekviena išreiškia amžinąją ir begalinę esmę, būtinai egzistuoja”.Pradėti nuo Dievo, o ne nuo žmogaus reikia todėl, kad jei Dievo įvaizdis bus klaidingas, tai negalės būti teisinga ir žmogaus samprata. “Dievas” apibrėžimuose vad. substancija. Ji apibrėžiama kaip “tai, ko sąvoka nereikalauja kito daikto sąvokos, kad iš jos būtų sudaryta”. Substancija konstituojama atributais, t.y. savybėmis, kurias protas suvokia kaip esmines. Substancijos būsenas B. Spinoza vad. modusais. Baigtiniais B. Spinoza vad. tokius dalykus, kurie yra ribojami kitų tokios pat prigimties dalykų. “Pavyzdžiui, kūnas vadinamas baigtiniu, nes mes visada galime įsivaizduoti kitą dar didesnį negu jis kūną… . Tuo tarpu joks kūnas nėra ribojamas minties (nes ji yra kitos prigimties)”. Priešingai, Dievas yra absoliuti begalinė būtis, kurioje nėra jokių (ribojančių) neiginiu” taigi ji sudaryta iš be galo daug atributų. Iš to B. Spinoza daro išvadą, kad Dievas būtinai egzistuoja, kad jis yra vienintelė substancija ir todėl yra nedalus. Todėl tįsūs ir sąmonę turintys daiktai esti arba Dievo atributai, arba Dievo atributų būsenos.Tad filosofas pirmiausia apibrėžia, kas yra begalinė substancija, o paskui – kas yra baigtiniai modusai (pasaulis ir žmogus). Skirtumą tarp jų galima nusakyti ir kitomis negu substancija ir akcidencija sąvokomis: natura naturans ir natura naturata; kuriančioji gamta nesutampa su sukurtąja gamta.Į klausimą, ar tai ne panteizmas, B. Spinoza atsako: “Tačiau jei kai kurie žmonės galvoja, kad Dievas ir gamta (ją jie supranta kaip masę arba fizinę materiją) yra tas pat, tai jie didžiai klysta”. Lygybė “Dievas arba (ir) gamta (Deus sive natura) reiškia: Dievas yra kuriančioji (naturans) gamta ir visa, kas būva, yra atsiradę per jį (naturata) ir per jį gali būti būtyje. Todėl ir bet koks pažinimas turi būti Dievo atributų, arba modusų “ir nieko kito” pažinimas. Raida. Nuo filosofinės veiklos pradžios B. Spinoza laikėsi vienos principinės pozicijos, tačiau jo filosofijoje nuolat mažėjo mistinių ir daugėjo natūralistinių elementų, Hobbeso įtaka užgožė scholastų, panteistų ir dekartininkų poveikį.Būta dviejų B.Spinozos sistemos šaltinių: pirmiausia – tai nuo amžių gyvavusi panteistinė metafizika (su kuria B Spinoza susipažino ne iš jos kūrėjų ir klasikų, tokių kaip Platinis Eriugena ar Bruno, raštų, o iš vėlesnių jos atstovų, daugiausia žydų), antra – Descartes’o pažinimo teorija ir naujųjų amžių gamtotyros mechaninės nuostatos. Tarp naujųjų idėjų, turėjusių poveikį B. Spinozai minėtinos Hobbeso pažiūros, kaip tik jos B. Spinozos filosofijai suteikė natūralistinį atspalvį. Vis dėlto B. Spinozos požiūrių ašis buvo panteistinė matafizika, o XVII amžiaus mokslinės idėjos vaidino tik antraeilį vaidmenį. B. Spinozos filosofija buvo vienas iš XVII a. Viduramžių recidyvų: įkandin dekartininkų, atgaivinusių augustinizmą, B. Spinoza atgaivino heterodoksinį panteizmą. Dekartininkai sujungė naujųjų amžių mokslą su viduramžių krikščioniškosios teologijos tradicija, o filosofas – su žydų teologijos tradicija.Sosfilosofija, be minėtųjų, turėjo dar vieną šaltinį. B. Spinoza tarė žodį ne vien grynai filosofiniais, bet ir politiniais klausimais, pasisakydamas už laisvę ir toleranciją. Tam jį paskatino ir įkvėpė XVII amžiuje Nyderlandus užvaldžiusios išsivadavimo nuotaikos. Sudėtingą B. Spinoza doktriną formavo olandiškoji aplinka bei po visą Europą sklandžiusios XVII a. idėjos.4.IŠVADOS
Benedictus de Spinoza (1632-1677) buvo vienas svarbiausiu Europos racionalizmo tradicijos filosofu. Spinozai gyvam tebesant pasirodė jo tik du veikalai: traktatas apie Descarteso‘‘Principus‘‘ir ‘‘Tractatus theologicopaliticus‘‘ (1679).Jo vyriausiasis veikalas,‘‘Etika‘‘,išėjo tik1677 m,mastytojui jau mirus,sykiu sukai kuriais mažesniais,nebaigtais raštais,kuriuos išleido jo draugai. Spinozos sistemoje galima įžiurėti įvairių įtakų,stipriausiai paveikė jį Bruno ir Descartesas.Jau pati antraštė‘‘Ethika,morė geometrico demonstrata‘‘-parodo kad Spinoza visiškai pasekęs Descarteso filosofija,matematinį matoda nori padaryti universaliu filosofijos metodu.Pats veikalas apima netik,kaip antraštėje pasakytą ,dorovės mokslą,bet išreiškią visą Spinozos sistemą,paskirstytas į penkias dalis: 1.apie Dievą 2.apie gamtą ir sielos kilmę 3.apie ajektų kilmę ir prigimtį 4.apie žmogaus vergove 5.apie proto galia arba apie žmogaus laisve Benediktas Spinoza buvo klasikinis panteizmo atstovas.Tai reiškia, kad viską sutapatino su Dievu.Absoliučiai laisvas yra tik Dievas…
5.INFORMACIJOS ŠALTINIAI
1.Anzenbachen A,Filosofijos įvadas,Vilnius 19922.Ernst von Aster,Filosofijos istorija, Vilnius 19953.Štrauchas J,Naujųjų amžių filosofijos istorija,Vilnius4.Filosofija,KTU 20005.Kunzmann P,Filosofijos atlasas,Vilnius 20006.Gaarder J,Sofijos pasaulis,Tyto Alba 1995