Atlaidumo samprata XXIa.

Ne taip seniai žmonija įžengė į XXI amžių. Šiuo laikotarpiu gyvename pasaulyje, kuriame gausu informacijos ir skubus gyvenimo ritmas vis dažniau įsupa žmones. Padaugėjo raštingų, keliaujančių, išsilavinusių žmonių, bet tarpusavio žmonių santykiai kuo toliau,tuo labiau tampa pragmatiškesni, funkcionalūs, nebėra etiškai prasmingi. Gyvename individualų gyvenimą su savo vertybėmis, nuostatomis, dažnai atsitvėrę aukšta tvora nuo aplinkinio pasaulio, viskuo nepatenkinti, nedraugiški, pavydūs. Kodėl tai tampa kasdienybe? Dažniausiai bendravimui pasitelkiame internetą – facebook‘as, Twoo, Twitter‘is, hi-5 ir kiti socialiniai portalai pilni didžiavimosi savo grožiu, apdarais, turtu irr panašiai. Į šiuos socialinius tinklapius yra įkeliamos nuotraukos net su patiekalais, kurie netrukus bus suvalgyti. Dingsta privatumas. Neigiamą įtaką žmonėms daro ir įvairios televizijos laidos, spauda, reklamos, kurios propaguoja smurtą, nesantaiką ir apgaulę, iššaukia žmonių neigiamus jausmus ir emocijas. Pasikeitė požiūris į žmogų – žiūrima daugiausia L. Donskio žodžiais: ,,kaip į tam tikrą sėkmės konsteliaciją, žmogus tampa savotiška detale, faktoriumi arba statistika“. To pasėkoje žmonės tampa vis uždaresni, mažiau pakantūs vieni kitiems, bendravimas globalesnis, virtualesnis. Kur pradingsta žmogiškumas? Tokio gyvenimo fone tampa gana suudėtinga kalbėti apie šiltesnius tarpusavio santykius, glaudesnį bendravimą, akių kontaktą, prisilietimą, apkabinimą, pagarbą, meilę ir pagalbą vieni kitiems. Vienas iš tarpusavio bendravimo procesų tampa atlaidumas.

Atleidimą, kaip procesą, geriau suprasti padeda populiarus Enrighto modelis, sudarytas iš keturių pagrindinių etapų. Pirmiausia atskleidimo et

tapas- žmogus pripažįsta įvykusią skriaudą bei savo pyktį ir kai kuriais atvejais gėdos jausmus. Pyktis šiame etape tampa normali reakcija. Šiuo metu žmogus ima suvokti, kiek daug emocijų ir energijos sugeria pakartotinis situacijos išgyvenimas. Kiti lygina savo ir skriaudiko padėtis, jausdamiesi silpnesni. Imama suvokti, kad patirta skriauda gali turėti neigiamų pasekmių. Tada prieinama prie sprendimo etaposuvokiama, kad bandymas kovoti su blogomis emocijomis skausmo nenumalšina, todėl ieškomi kiti sprendimai ir yra svarstoma galimybė atleisti. Vėliau darbinis etapas nukentėjusysis stengiasi suprasti skriaudiką ir jo elgesio priežastis. Bandoma pažvelgti į kontekstą, juk kartais žmogus nesąmoningai kartoja savo tėvų elgesio modelius, nesuprasdamas, kad toks jo elgesys skaudina kitus. Bandydami įsijausti į kito vaidmenį einame gailestingumo linkme, kol visiškai išsivaduojama iš skausmo gniaužtų. Galų gale gilinimosi etapas, kai žmmogus pradeda atrasti teigiamą išgyventos kančios pasekmę. Suprantame, kad patys nesame tobuli, praeityje skaudinome kitus. Vėl pasijuntame normaliai, suvokę, kad ne mes vieni kenčiame, kad tai žmogiška ir natūrali būsena. Po skaudžios patirties gali atsirasti netgi naujų tikslų gyvenime.

Dažnai pamąstau ar rasčiau savyje jėgų, moralinio tvirtumo, kad galėčiau atleisti mane išdavusiam žmogui. Neseniai televizijoje vykusiame projekte, vienoje poroje šokę asmenys viešai pareiškė, kad pamilo vienas kitą. Vyras nutraukė savo santykius su buvusia žmona ir išėjo gyventi pas šokių partnerę. Praėjus ne

edideliam laiko tarpui spaudoje, televizijos laidose atsiranda faktas, jog vyras suvokė, kad padarė klaidą– čia buvo ne meilė, o tik laikinas susižavėjimas, atsiprašė žmonos ir vėl laimingi sukasi pramogų pasaulyje, lieka lyg ir laimingi šeimyniniame gyvenime. Žmona atleido, vėl įsileido į savo gyvenimą, į savo širdį. Bet kas gali žinoti, kiek širdyje liko kartėlio, nuoskaudų dėl patirtos išdavystės. Gerai būtų, kad šitoks vyro poelgis būtų pirmas ir paskutinis. Tada ir atleidimas turi prasmę. Bet kyla abejonių, kad per tokį trumpą laiką lengvą užmiršti apie patirtą skriaudą ir kad toks greitas pats atleidimo procesas gali būti gilus, nuoširdus ir ilgalaikis. Kiekvieną patirtą skriaudą, pažeminimą, išdavystę reikia giliai išgyventi, ,,užglaistyti“ sieloje padarytas žaizdas, permąstyti, viską sustatyti į vietas, kad tolimesniame gyvenimo etape nereikėtų vėl nusivilti, priekaištauti, kad vėl galėtum žvelgti mylimam žmogui į akis be pagiežos, netikrumo.

Kitas atvejis taip pat susijęs su pramogų pasaulio atstovu, nes šios kategorijos asmenys geriau pastebimi visuomenėje, daugiau galima apie jų gyvenimą sužinoti spaudoje, viešoje, internetinėje erdvėje. Neseniai, paryčiui, gerokai išgėręs minėtas asmuo sėdo prie vairo ir vyko namo. Kelyje partrenkė žmogų, kuris nuo patirtų sužalojimų mirė. Prasidėjo teisminis tyrimas, kuris baigėsi vairuotojo išteisinimu. Pagrindinis to motyvas– namiškiai atleido. Nusikaltęs asmuo labai gailėjosi, nuoširdžiai, o ir materialiai, atsiprašė žuvusiojo namiškių. Pastarieji ma

atė kenčiantį vairuotoją, kuris jau tuo nubaudė save, patikėjo jo atsiprašymu, pagalba organizuojant laidotuves, kapavietės tvarkymu, todėl sutiko su teismo sprendimu. Tai pavyzdys, kai žmonės suranda savyje jėgų atleisti nusikaltėliui, padariusiam neatitaisytiną klaidą, nusikaltimą. Tuoj pamąstau, gal artimiesiems žuvusysis nebuvo toks artimas, kad galėjo atleisti. O gal tiesiog jie suvokė, kad nieko šitoje situacijoje nebepakeisi, žmogaus nebesusigražins, o nuteisti kalėti kitą žmogų nebėra prasmės, surado vidinių jėgų jam atleisti.

Ligoninėje staiga miršta jaunos šeimos vaikelis. Paaiškėja, kad gydomosios procedūros metu buvo suleista per didelė vaistų dozė, ko pasėkoje sustoja kūdikio širdelė. Prasideda ilgas nusikaltimo tyrimas. Medicinos darbuotoja nepripažįsta savo kaltės. Mirusiojo kūdikio tėvelis prie karsto stovėdamas prisiekia, kad kovos tol, kol bus išaiškintas tikras nusikaltėlis, kuris sulauks reikiamos bausmės. Po ilgo teismų maratono išaiškėjo kas kaltas dėl kūdikio mirties, slaugytoja nubausta. Įsivyrauja teisybė ir laimi mirusiojo tėvelis. Neaišku ir šiuo atveju, ar tėvai širdyje atleido tam asmeniui, kuris pražudė jo vaikelį, ar visą likusį gyvenimą širdyje nešios nuoskaudą, pyktį lyg sunkų akmenį širdyje. O nuteistoji, kuri nelaiko savęs kalta, ar kada nors išpažins savo kaltę ar visą savo likusį gyvenimą neš kaltę lyg kuprą ant savo pečių taip ir nesulaukus tėvų atleidimo. Sunku gyvenime abiem pusėm – tiek kaltinamajam, tiek kaltintojui. Vis da

ažniau man šmėkšteli mintis, kad tikrai daug tiesos visuose pamokymuose, kai atleidi kitam- gyventi darosi paprasčiau ir prasmingiau.

Dabartiniame laikmetyje, kai žmonės vis labiau nutolsta nuo tarpusavio nuoširdaus bendravimo, tikėjimo Dievu, meile, tiesa- pasitaiko daugiau žmonių, kurie turi polinkį pykti, kerštauti, atsilyginti blogu – ,, duotas duotam“ kaip liaudyje sakoma. Keršto problema yra ta, jog jis savaime iššaukia tolimesnį keršto troškimą, taip suformuodamas uždarą nesiliaujančios prievartos ir smurto ratą– vendetos kultūrą. O vendetos principas savo pobūdžiu nėra nemoralus ar neteisingas, jis yra tiesiog neteisėtas. Pastebima, kad kerštas suteikia tik trumpą pasitenkinimą, bet nieko neišsprendžia. Kartais, jeigu asmuo, kuriam taikoma kažkuri keršto forma suprastų dėl ko vyko toks procesas ir atsiprašytų, tai gal kažkiek ir galima kerštą, kaip atsiteisimo priemonę, pateisinti. Bet, dažniausiai, viena keršto forma keičia kitą, o išvadoje abi pusės toliau lieka gyventi įtampoje, nežinioje, pyktyje ir gali būti net taip, kad perauga į nepriimtinas formas, iš kurių gali būti ir blogiausios- smurtas ar net nužudymas. Kalbant apie atleidimą man visada iškyla keršto, bausmės, atgailos sąvokos. Jos, mano nuomone, labai glaudžiai rišasi, todėl dažnai pamąstau, gal kerštas yra savotiška bausmės už nusižengimus forma. Bet tuoj mintyse sau papriekaištauju, kas mes esame, kad galėtume bausti, juk mes galime tik atleisti. Ir vėl grįžtame prie to paties– atleidimas viena iš didžiausių žmonijos dorybių. Suklysti gali ir suklystame kiekvienas, tik ar visi suvokiame, kad gyventi klaidų rezginyje yra nepaprastai sudėtinga, sunku ir negarbinga.

,,Ir atleiski mums mūsų kaltes, nes ir mes atleidžiame kiekvienas, kuris mums kaltas ./“ Šie žodžiai iš ,,Evangelija pagal Matą“ mano įsitikinimu, turėtų būti viena iš nuorodų, kaip turi elgtis žmogus, gyvenimo eigoje susidūręs su atlaidumo problemomis. Atleidimas– tai procesas, kai mumyse vyksta kova su savimi. Sunku nugalėti save, kai susiduri su žiaurumu, abejingumu, nepagarba, arogancija, išdavyste. Tada viduje vyksta įtempta kova- ką pasirinkti, neapykantą ar meilę, pasibaisėjimą ar pagarbą, atleidimą ar kerštą. Sunku pamiršti įžeidimus, nuoskaudas, pažeminimą. Bet vis tiek tenka rasti savyje jėgų, kartais peržengti per save, kad galėtum pasakyti, atrodo, tokį paprastą žodį ,,atleidžiu“. Žinoma, taip gali pasielgti tik morališkai tvirtas žmogus. Atlaidumas tai dorovinė vertybė, kuri reikalinga tiek šeimoje, tiek visuomenėje. Tarpusavio žmonių santykiai sudėtingi, todėl labai sunku žengti per gyvenimą neįskaudinus kitų, kartais ir nenorint ar neapgalvojus, žodžiu, išdavyste. Visi į tai reaguojame įvairiai – pykstame, baramės, teisybės ieškome teismuose. Pamiršti įžeidimus, nuoskaudas, kartais fizinius, moralinius smūgius yra sunku. Ilgai nešiojame visa tai širdyje, bandydami rasti atsakymą į klausimą, kaip pasielgti – atleisti ar atsilyginti tuo pačiu. Gebėjimas atleisti teigiamai veikia tolimesnius tarpusavio santykius– abiem pusėm– tiek prasižengusiam tiek nukentėjusiam, atsiranda sielos ramybė, džiaugsmas, lengvumas, meilė, pagarba. Priešingu atveju, pasirinkus kerštą- pykčio, nesantaikos, vidinio skausmo srautas nenutrūksta. Galvoje sukasi mintis kaip dar skaudžiau įžeisti, pasmerkti, sutrypti. Gyvenimas virsta košmaru, kuris tęsiasi ilgai kamuodamas ne tik mus pačius, bet ir skaudindamas aplinkinius.

XXI amžiaus tėkmėje siautėja nusikaltėliai, sklinda ydomis paremtas gyvenimo būdas, neapykanta ir kerštas, pavydas ir gobšumas. Bet atsiranda žmonių, kurių kilnios sielos pralaužia pykčio, keršto užtvaras ir pasakyti žodžiai ,,aš tau atleidžiu“ nuskamba kaip šūkis naujam gyvenimo etapui– be ašarų, skriaudų, pilnas tikėjimo žmogumi, jo gerumu. Atlaidžiam reikėtų būti bet kurioje gyvenimo srityje, situacijoje. Suvokimas, kad padarytos klaidos dar ne pasaulio pabaiga, o tik naujas išbandymas mums, kaip jas ištaisyti ir daugiau nebekartoti jų palengvintų gyvenimą. Atleidimas padeda gydyti sieloje padarytas žaizdas bei išmokti skriaudos pateiktas pamokas, sumažina jaučiamas neigiamas emocijas. Galų gale atsiranda galimybė atkurti prarastus normalius santykius, grąžina praeitį į jai skirtą vietą ir leidžia ramiai kurti šviesią ateitį. Atlaidumas dar nereiškia, kad pritariame blogiui, skatiname jį ar nepaisome teisingumo ir pasiduodame. Viską apibendrinant, vokiečių pastoriaus Dytricho Bonheferio žodžiai: ,,Nekaltinkite vieni kitų, neteiskite ir nesmerkite, neieškokite kliaučių, tik priimkite vienas kitą tokį, kokie esate ir kasdien atleiskite vienas kitam iš širdies“.

LITERATŪROS IR DUOMENŲ ŠALTINIAI

Ž. Auglytės 2013-09-09 strapsnis www. Psichologija tau.lt [žiūrėta 2015-04-18]

2014-10-20 LNK laida ,,Nuo.. iki“

http://lnkgo.alfa.lt/visi-video/nuo-iki-14/ziurek-nuo-iki-156 [žiūrėta 2015-04-18]

2013-08-15 LRT laida ,, Kasdienybės kultūra“ http://www.lrt.lt/mediateka/irasas/1007503972/kasdienybes_kultura_2013-08-15_14_05 [žiūrėta 2015-04-18]

,,Naujasis testamentas„ Vilnius, sp., ,,Vaga“, leidimo metai 1992 [žiūrėta 2015-04-18]

2014-05-09 TV3 laida ,, Žinios“

http://zinios.tv3.lt/kriminalai/zinia/2014/05/09/kudikio-nuzudymu-kaltinamai-slaugytojai-kalejimo-gulto-isbandyti-greiciausiai-neteks [žiūrėta 2015-04-18]

http://zinios.tv3.lt/kriminalai/zinia/2015/01/23/jono-radzeviciaus-byloje-netiketumas-kalte-pripazista-tad-gali-isvengti-ikalinimo-bausme/ [žiūrėta 2015-04-18]

Leave a Comment