Turinys
Įvadas1. Gamybos funkcija. Trumpasis ir ilgasis laikotarpis:1.1. Gamybos funkcija;1.2. Trumpasis lakotarpis:1.2.1. Kaštų funkcija;1.2.2. Trumpojo laikotarpio bendrieji, kintamieji ir pastovieji kaštai;1.2.3. Trumpojo laikotarpio vidutiniai ir ribiniai kaštai;1.2.4. Vienodų kaštų tiesė;1.2.5. Trumpojo laikotarpio kaštų minimizavimas.1.3. Kaštai ilguoju laikotarpiu:1.3.1. Masto ekonomija;1.3.2. Firmos ilgojo laikotarpio bendrieji kaštai;1.3.3. Firmos ilgojo laikotarpio vidutiniai kaštai;1.3.4. Ilgojo laikotarpio ribiniai kaštai;IšvadosLiteratūros sąrašas
Įvadas
Kaštai pirmiausia asocijuojasi su išlaidomis. Tai yra pinigai, išleisti siekiant tam tikro tikslo. Verslo įmonėse pinigai išleidžiami mokesčiams apmokėti, išmokėti palūkanas, įrenginiams pirkti, skoloms, materialinėms gėrybėms, žaliavoms, kurui, darbo užmokesčiui ir panašiems tikslams. Tokie kaštai vadinami eksplicitiniais arba aiškiais kaštais.Alternativieji kaštai ir pelnas. Realūs kaštai matuojami ne vien išlaidomis, bet ir įvertinant prarastą naudą palyginus resursų panaudojimo alternatyvą su atmesta. Tai yra alternativieji kaštai. Pavizdžiui, studentas, pasirinkdamas studijas, skaičiuoja ne tik pinigines išlaidas, kurios neišvengiamos mokymosi metu, bet ir prarastus pinigus už atlyginimą, kurį jis gautų vietoje studijų pasirinkęs darbą. Į gamybos alternatyviuosius kaštus verslininkas, turintis savo kapitalą, įmonės pastatus ir pats vadovaujantis verslui, įtrauks ne tik buhalterinius kaštus, bet ir negautas pajamas, kurios jam tektų:1) atlyginimo už darbą, parsisamdžius svetimoje firmoje atlikti tas pačias funkcijas,forma;2) rentos forma, žemės sklypą ir darbo objektus, t.y. nuosavybę išnuomojus kitam verslininkui už tam tikrą mokestį;3) palūkanų forma, investavus lėšas bei santaupas į alternatyvų verslą.Taigi įmonės savininkas palygina galimus išteklių panaudojimo būdus, alternatyvas. Jeigu jis nutaria turimus įmonės išteklius panaudoti įkurtame versle, šių resursų sąnaudos nėra aiškūs kaštai, nes už juos nėra užmokama ir jie neįrašomi į buhalterines knygas. Tačiau ir šie ištekliai yra riboti, juos galima panaudoti įvairiais būdais, todėl matuotini prarastų alternatyvų verte. Verslininkui tai numanomi, suvokiami arba implicitiniai kaštai. Kartu tai reškia, kad alternatyvieji kaštai apskritai imant, nepriklauso nuo jų naudotojo (verslininko). Kad ištekliai būtų panaudoti naudingiausiai ( nesvarbu, kurioje įmonėje jie naudojami) rūpinasi išteklių savininkas. Todėl paskolindamas lėšas ar santaupas, savininkas ims tokio dydžio mokesčius, kurie galėtu būti padengti verslininko pajamomis tik geriausiai panaudijus tuos išteklius. Atskiras verslininkas galbūt nesugebės to padaryti, tačiau išteklių švaistymas jo įmonėje nesumažins alternatyvių kaštų. Jis išteklių savininmui priverstas mokėti tiek, kiek pakanka, kad pastarasis sutiktų bendradarbiauti.
Alternatyvinis požiūris į lėšas bei santaupų panaudojimą paaiškina galimus nesusipratimus tarp buhalterių ir ekonomistų. Pirmieji remiasi buhalterių kaštų samprata, o pastarieji kaštus vadina ekonominiais, neatmesdami alternatyvų įvertinimo. Įmonė atsižvelgdama į alternatyvų išteklių panaudojimą, įvertina sąnaudas. Tai yra jos privatūs kaštai. Tačiau įmonės veikla turi pasemes ir platesnėje sferoje, kuriuos ji nekontroliuoja. Tos pasekmės vadinamos išoriniais įmonės veiklos efektais ir gali būti palnkios, tiek nepalankios visuomenei. Reikia pažymėti, kad realūs bet kurio produkto kaštai apima ne tik įmonės kaštus, bet ir tuos neigiamus išorinius efektus, kuriuos apmoka visuomenė ir kurie vadinami visuomeniniais kaštais. Ryškiausi visuomeninių kaštų pavyzdžiai darbinėmis sąlygomis – gamtos užterštumas kaip įmonės veiklos pasekmė. Pelnas . tikslesnis kaštų aiškinikas komplikuoja iš pirmo žvilgsnio paprastą pelno supratimą. Pelnas paprastai suprantamas kaip skirtumas tarp įmonės gaunamų lėšų ir kaštų. Tačiau jeigu kaštai nėra tapatūs su išlaidomis, pelno ir kaštų skirtumas tampa sąlyginis. Iš pajamų atėmę buhalterinius kaštus, gausime vienokį pelną, o atėmę ekonominius kaštus – kitokį. Be to, atimdami ekonominius kaštus, į jų sudėtį įtraukiame pajamas, kurias verslininkas gautų už savo darbą svetimoje įmonėje, ir palūkanas už nuosavą kapitalą, jeigu jis nebūtų naudojamas savame versle, bet būtų paskolintas kitiems, o šį ekonominių kaštų dalis pirmuoju pelno apskaičiavimo būdu būtų priskirta pelnui. Taigi, nors pelno terminas buitine prasme visiems suprantamas, jis turi keletą gana tiksliai apibrėžiamų prasmių.1. Gamybos funkcija. Trumpasis ir ilgais laikotarpis
Firma norėdama pagaminti numatytą produkcijos kiekį, naudoja įvairius gamybos veiksnių derinius, kuriuos keisdama gali gauti skirtingus rezultatus. Siekdama kuo didesnio pelno, ji turi optimaliai suderinti visus veiksnius.
1.1. Gamybos funkcija
Laisvai pasirinkti gamybos veiksnių derinį retai kada įmanoma. Jau pati gamybos technologija sąlygoja tam tikras jų proporcijas. Gamybos veiksnių kombinacija, reikalinga produkto vienetui pagaminti, vadinama technologija. Ji vienais atvejais gali būti imli kapitalui, kitais atvejais – imli darbui. Kiekviena technologija turi savo gamybos funkciją. Gamybos kunkcija – tai gamybos proceso matematinė konstrukcija, funkcinis ryšys, nusakantis maksimalią produkcijos apimtį, kuri gali bųti pagaminta, naudojant kurį nors veiksnių derinį, kai technologijos lygis nekinta. Patobulinę technologiją, turėsime kitą gamybos funkciją, kitą gamybos veksnių kombinaciją. Gamybos funkcija bendriausia išraiška yra
Q = F ( L, K ),
kur Q – pagamintos produkcijos kiekis, K – kapitalas, L – darbas. Lygybė rodo, kad produkcijos gamybos apimtis priklauso nuo dviejų gamybos veiksnių – darbo ir kapitalo.
1.2. Trumpasis laikotarpis
1.2.1. Kaštų funkcija
Firmos tikram produkcijos kiekiui pagaminti pasirenka tokį išteklių derinį, kuris leidžia tai parodyti mažiausiomis išlaidomis. Kaštų funkcija nusako ryšį tarp produkcijos apimties ir mažiausių firmos išlaidų, garantuojančių tą produkcijos apimtį. Norėdami nustatyti tam tikros produkcijos gamybos kaštus, turime žinoti reikiamą įvairių išteklių kiekį ir jų kainą. Kaštų funkcija galima apskaičiuoti pasinaudojus gamybos funkcija, ją papildžius išteklių kainomis. Tai atrodytų tap:TCQ = f ( P1 *L1 ; P2 * L 2 ;……….Pn * Ln ); Čia TCQ – tam tikros Q gamybos kaštai; P1, P2 ir t.t. – pirmo, antro ir t.t. išteklių kainos; L1, L2 ir t.t. – pirmo, antro ir t.t. išteklių reikiamas kiekis.
1.2.2. Trumpojo laikotarpio bendrieji, kintamieji ir pastovieji kaštai
Trumpuoju laikotarpiu gamybos veiksniai skiriasi, priklausomai nuo to, kinta jie ar ne, t. y. trumpuoju laikotarpiu vienos gamybos kaštai yra pastovūs ( tos kurios gamybos procesas nesikeičia ), o kitos – kintami. Pastovieji kraštai (FC) (Fixed cost) yra tie piniginiai kaštai, kurie būtini, dar nepradėjus gamybos. Šie kaštai nesikeičia, gamybos apimčiai didėjant ar mažėjant, net ir nevykstant gamybai. Tai žemės, pastatų nuoma, draudimo įnašai, įrenginių pirkimas, mokėjimas už darbą dar neveikiančios firmos vadovams, sargui ir pan. Pastovieji kaštai, kurie, kintant gamybos apimčiai, nekinta.
Kintamieji kraštai (VC) (Variable cost) yra visos piniginei kaštai , būtini produkcijai gaminti, išskyrus pastoviuosius kaštus. Šių kaštų dydis kinta pagal gamybos apimtį. Tai kaštai medžiagoms, žaliavoms, darbui apmokėti, pusfabrikačiams ir paslaugoms iš šalies pirkti ir pan. Kintamieji kaštai, kurie, didėjant gamybos apimčiai, taip pat didėja. Bendrieji kaštai (TC) (Total cost) yra pastoviųjų ir kintamųjų kaštų suma. Kadangi pastovieji kaštai, kintant gamybos apimčiai nesikeičia, tai bendrųjų kaštų kitimas priklauso nuo kintamųjų 1. grafike parodyta pastoviųjų, kintamųjų ir bendrųjų kaštų bendriausia grafinė išraiška.TC
VC, VC FC, TC,
FC
0 Q
1. grafikas. Pastovieji, kintamieji ir bendrieji kaštai.
1.2.3. Trumpojo laikotarpio vidutiniai ir ribiniai kaštai
Bendrieji kaštai neparodo firmos ūkininkavimo efektivumo. Konkretūs firmos veiklos rodikliai išreiškiami vidutinių kaštų kategorijomis. Vidutiniai kraštai – gaminamos produkcijos vieneto kaštai. Yra trys vidutinių kaštų rūšys: vidutiniai, pastovieji, vidutiniai kintamieji ir vidutiniai bendrieji kaštai. Vidutiniai pastovieji kaštai (AFC) skaičiuojami visus pastoviuosius kaštus dalinant iš gaminamos produkcijos kiekio.
FC AFC = –––– Q
Dėl to, kad pastovieji kaštai nekinta, o gaminamos produkcijos kiekis didėja, AFC mažėja. Jei nubrėžtume AFC kreivę, ji visą laiką slinktų žemyn. Vidutiniai kintamieji kaštai (AVC) skaičiuojami visus kintamuosius kaštus dalinant iš pagamintos produkcijos kiekio.
VC AVC = –––– Q
AVC dinamika atspindi mažėjančio rezultatyvumo dėsnį. Kol yra nepanaudotų kapitalinių įrengimų, kurie, didinant kintamą veiksnį, gali būti panaudoti, kol rezultatyvumas didėja ir vidutiniai kintamieji kaštai mažėja. Jų kreivė slenka žemyn tol, kol pradeda veikti mažėjančio rezultatyvumo dėsnis. Tada ACV kreivė, pasiekusi savo minimumą, pradeda kilti aukštyn, nes reikia vis daugiau kintamųjų kaštų papildomam produkto vienetui pagaminti. Tai reiškia, kad firmos įrengimai maksimaliai naudoti ir papildomas kintamas veiknys gali tik sumažinti jų naudojimo intensyvumą.
Vidutiniai bendrieji kaštai (ATC) skaičiuojami, bendruosius kraštus dalinant iš gaminamos produkcijos kiekio arba sudedant vidutinius kintamuosius ir vidutinius pastoviuosius kaštus.TC ATC = –––– = AFC + AVC Q
ATC kreivė grafike yra aukšiau už AVC kreivę, nes jai daro poveikį ( pakelia į viršų ) vidutiniai pastovieji kašai. Priimant ekonominius sprendimus ir vertinant firmos ekonominę veiklą ypač svarbi ribinių kaštų kategorija. Ribiniai kaštai (MC) yra bendrųjų kaštų padidėjimas, reikalingas papildomam produkcijos kiekiui pagaminti, arba bendrųjų kaštų sumažėjimas, sumažinus produkcijos gamybą vienu vienetu. TC MC = –––––– Q
Toks apskaičiavimas firmai parodo, kiek kainuos firmai, jei ji nutars padidinti savo gamybą vienu vienetu, kas pasikeis, sumažinus gamybą vienu vienetu. Vidutinių kaštų apskaičiavimas tokio informacijos neteikia. Ribinių kaštų kreivė atvirkštinis ribinio produkto kreivės atspindys. Ribiniai kaštai, sunaudoti kiekvienam papildomam produktui pagaminti, mažėja tol, kol ribinis produktas, sukurtas kiekvieno papildomo kintamojo veiksnio, didėja. Taip bus todėl, kad ribiniai kaštai yra papildomo darbuotojo darbo apmokėjimo kaštai, padalinti iš sukurto papildomo proukto.
1.2.4. Vienodų kaštų tiesė
Firma, pasirinkdama gamini bet kokios apimties produktą, pasirenka gamybos procesą, t.y. tam tikrą gamybos veiksnių derinį, kuris jai leidžia šį produktą pagamini mažiausiais kaštais. Firma naudoja trumpuoju laikotarpiu tris gamybos veiksnius. Du iš jų yra kintami: darbas (L) ir kapitalas (K). Trečias veiksnys – gamybos pajėgumas (P) – trumpuoju laikotarpiu nesikeičia. Tai pastovus veiksnys. Firmos gamybos funkciją galima užrašyti taip
Q = f ( K, L, P, ).
Kapitalo sąnaudos yra matuojamos įrenginių darbo valandomis, o darbo – darbo valandomis. Tarkime, PL – darbo užmokestis per valandą, o PK – kapitalo paslaugų vienos valandos kaina. Siekdama maksimalaus pelno, firma renkasi optimalų darbo ir kapitalo derinį. Ryšį tarp šių kintamų veiksnių rodo vienodų kaštų tiesė ( izokostė ), kurią galima išreikšti taip:
VC = PL L PK K.
Vienodų kaštų tiesė ( isocost line ) – tai tiesė, rodanti įvairius išteklius ( darbo ir kapitalo ) derinius, kuriuos firma gali nusipirkti už tą pačią pinigų sumą. Visuose izokostės taškuose firmos kaštai yra vienodi. Pastovūs bus ir bendrieji kaštai, nes
TC = FC + VC.
1.2.5. Trumpojo laikotarpio kaštų minimizavimas
Kokiu būdu firma turi pasirinkti gamybos veiksnių derinį, kad pagamintų tam tikrą produkcijos kiekį minimaliais kaštais? Žinome, kad kaštų funkcija išreiškia ryšį tarp produkcijos kiekio ir mažiausių kaštų, būtinų šiam kiekiui pagaminti. Kaštų funkcija glaudžiai susijusi su gamybos funkcija. Tam tikro produkcijos kiekio pagaminimas mažiausiais kaštais reiškia ir didžiausią rezultatą, gautą panaudojus tinkamiausią išteklių derinį. Tokia gamyba yra efektyvi. Jei gamintojas neturi galimybių pasirinktą produkcijos kiekį gaminti mažiausiomis išlaidomis, tuomet didžiausia rezultatą pasieks tada, kai iš keleto gamybos išteklių derinimo variantų pasirinks tą, kuris leis pagaminti pasirinktą produkcijos kiekį naudojant mažiausiai išteklių. Norint, kad firma, gamindama tam tikrą produkcijos kiekį, minimizuotų kaštus, turi būti tenkinama sąlygą
MPL PL —— = —— . MPK PK
Tai kaštų minimizavimo sąlyga trumpuoju laikotarpiu. Firma norėdama gaminti atitinkamą produktų apimtį mažiausiais kaštais, turi taip derinti dardo ir kapitalo veiksnius, kad jų ribinių produktų santykis būtų lygus tų veiksnių kainų santikiui. Jei lygybė netenkinama, gamybos veiksnių kitoks derinys gali sumažinti kaštus. Paskutinę lygybę galima perrašyti taip:
MPL MPK —— = —— . PL PK
Ir čia gaminamos produkcijos kaštai bus mažiausi, kai kiekvienas litas, išleistas skirtingiems veiksniams įsigyti, įgalins pagaminti vienodus ribinius produktus.
1.3. Kaštai ilguoju laikotarpiu
Trumpuoju laikotarpiu gamybos funkcija išreiškia ryšį tarp kitamų išteklių sąnaudų ir rezultatų. Kadangi laikėmės prielaidos, jog kintamasis veiksnys yra darbo sąnaudos, tai verslo įmonės sprendimai apėmė pasirinkimo galimybes, kokios turi būti kintamojo veiksnio sąnaudos. Ilguoju laikotarpiu pagrindiniai gamybos veiksniai – darbas ir kapitalas – laikomi kintami ir todėl nuo įmonės sprendimų priklauso dviejų veiksnių sąnaudų kombinacijos pasirinkimas. Kikvienas šių gamybos veiksnių sąnaudų kombinacija lemia tam tikrą rezultatų dydį.
Įmonė gali minimizuoti sąnaudas ( o kartu ir kaštus ), keisdama vieną veiksnį kitu tol, kol vieno veiksnio ribinis produktas, gautas padidinus šio veiksnio sąnaudas 1 litu, netampa lygus kito veiksnio 1 lito didžio sąnaudų ribiniam produktui. Anksčiau pateiktoji kaštų minimizavimo sąlygą tinka ne tik trumpuoju bet ir ilguoju laikotarpiu:MPL MPK MPP —— = —— = —— . PL PK PP
Čia L, K, P – darbo, kapitalo ir gamybos pajėgumo veiksniai. Jei abi lygties pusės nelygios, dėl veiksnių pakeičiamumo gali sumažėti kaštai. Jeigu kinta gamybos veiksnių kainos – pvz., viena jų pinigai, įmonė gali vadovautis substitucijos principu, t.y., jeigu veiksnių kainos santykinai kinta, turi būti keičiamas gamybos būdas (veiksnių sąnaudų struktūra). Santykinai pigesnio veiksnio sąnaudos turi būti didinamos, o brangesnio – mažinamos. Veikdamos pagal substitucijos principą, įmonės pasitarnauja visai visuomenei, nes taupo tuos išteklius, kurie yra brangūs, vadinasi, labiausiai riboti visuomenėje.
1.3.1. Masto ekonomija
Galimybė ilguoju laikotarpiu keisti visų gamybos veiksnių sąnaudas pakerta mažėjančio ribinio rezultatyvumo dėsnio sąlygas. Kiap pasikeis ryšys tarp sąnaudų ir rezultatų, jei keičiamos visų veiksnių sąnaudos? Ar joms padvigubėjus, patrigubėjus, produkto dydis taip pat padvigubės, patrigubės? Šis klausimas paprastai siejams su rezultatyvumo dėl gamybos mastų.
Rezultatyvumo didėjimas dėl gamybos mastų – kai padidėjus gamybos veiksnių sąnaudoms, labiau negu proporcingai padidėja rezultatai.Pastovus rezultatyvumas dėl gamybos mastų – kai rezultatai proporcingai auga su gamybos veiksnių sąnaudomis.Mažėjantis rezultatyvumas dėl gamybos mastų – kai rezultatai auga mažesne proporcija negu didėja išteklių sąnaudos.Didėjantis rezultatyvumas dėl gamybos mastų pasiekiamas didėjant gamybos apimčiai dėl kelių priežaščių : specializacijos, erdvės veiksnys, transportavimo veiksnys.
1.3.2. Firmos ilgojo laikotarpio bendrieji kaštai (LRTC – long run total costs) – tai minimalios firmos išlaidos tam tikros apimties produktui pagaminti, pasirenkant optimalų naudojamų gamybos veiksnių derinį.
1.3.3. Firmos ilgojo laikotarpio vidutiniai kaštai (LRAC – long run average costs) yra ilgojo laikotarpio bendrųjų kaštų ir pagaminto produkto apimties santykis: LRTC LRAC = ——— . Q
1.3.4. Ilgojo laikotarpio ribiniai kaštai ( LRMC – long run marginal costs) yra ilgojo laikotarpio kaštų prieaugis, padidinus gamybos apimtį vienu vienetu:
∆ LRTCLRMC = ——— . ∆ Q
Įšvados
Rašydama šį referata įsisavinau kas yra gamybos funkcijų sampratą, kraštų rūšys, jų matavimo būdai bei kitimo tendencijos trumpuoju ir ilguoju laikotarpiu, masto ekonomikos esmė. Ekonomistai skiria trumpą, ilgą ir labai ilgą laikotarpį. Tai daroma todėl kad gamybos kaštai priklauso nuo visų naudojamų išteklių kiekio kitimo galimybių Trumpojo laikotarpio pagrindinis bruožas – fiksuoti gamybiniai pajėgumai. Šio laikotarpio metu firma negali pakeisti savo gamybinio potencialo, bet gali pakeisti jo naudojimo intensyvumą. Ilgojo laikotarpio metu firma gali pakeisti visų naudojamų gamybos veiksnių kiekį. Labai ilgo laikotarpio metu gali būti pakeista ir gamybos technologija.
Literatūros sąrašas
1. Kauno tecgnologijos universiteto “Mikroekonomika” 20002. Vilniaus Enciklopedija “ Mikroekonomika” 20003. A. Jakutis “Ekonomikos teorijos pagrindai”4. A. Ratienė “ Mikroekonomika”