Aristotelio filosofija

TURINYS:

I) Aristotelio filosofijos vieta filosofijos istorijoje...2
II) Istorinë apþvalga..................2
III) Aristoteliosiela..................3
1)sielos apibrëþimas, pagr. Sugebëjimai ir dalys.3
2)maitinanèioji siela..............5
3)juntanèioji siela...............6
4)màstanèioji siela.................7
a) pasyvusis protas;
b) aktyvusis protas;
c) proto funkcijos ;
IV) Sugebëjimas judinti kûnà...............8
V) Isvados.....................9

I) Aristotelio filosofijos vieta filosofinëje istorijoje

Aristotelio gyvenimas ir filosofinë kûryba (384-322 m. pr. m. e.) sutampa su tuo laikotarpiu , kai graikø valstybës – miestai pergyveno labai sunkià krizæ: nepaliaujami tarpusavio karai , politiniø partijø vidinës kovos , stiprëjo antagonizmas tarp vergvaldþiø ir vergø . Savo filosofijoje Aristotelis svyravo tarp materializmo ir idealizmo . Aristotelis buvo vienas is tø filosofø, kuris suprato, kokia rrimta yra ekonominë ir politinë krizë. Besirûpindamas savo tautos likimu, jis ëmësi uþdavinio: pasiûlyti tokias reformas, kurios galëtø áveikti krizæ (veikalas “Politika”). Jis manë, jog esamas socialinio ir politinio gyvenimo blogybes galima pasalinti ir paliekant vergovinæ santvarkà. Aristotelis savo reformomis norëjo jai suteikti tik didesná pastovumà bei atsparumą.

Taèiau ypatinga Aristotelio filosofijos reiksmë glûdi ne jo paþiûrose á ekonomius ir politinius klausimus. Ji iskyla pirmiausia tuose veikaluose, kuriuose Aristotelis atskleidþia pagrindiná savo màstymo uþmojá – sukurti, toká universalø mokslà, kuris suvestø visus jo ppirmtakø ieskojimus ir laimëjimus á sistemingà vienybæ.

Aristotelio – áþvalgaus tyrinëtojo ir gilaus filosofo bruoþai , jo svyravimas tarp materializmo ir idealizmo ryskiai pasirodo traktate “Apie sielà” . Tai vienas is jo þymiausiø veikalø, turëjæs átakos ne tik psichologijos mokslui senovëje ir viduramþiais, bet ir

r naujaisiais laikais psichikos supratimui.

II) Istorinë apþvalga.

Norint issiaiskinti traktato “Apie sielà” vedamàsias mintis , reikia atkreipti dëmesá á jo pirmtakø paþiûras. Sigeras Brabantietis (Vakarø Europos filosofas, gyvenæs Viduramþiais) sako: “Sielà reikia suprasti kaip natûralaus kûno, potencialaus gyventi, veiksmà ir formà arba isbaigtumà. Aisku, jog vieninga bûtis atsiranda is sielos ir kûno be ko nors treèio, kas bûtø tos vienybës prieþastis”. Viduramþiø filosofo Tertuliano traktate “Apie sielà” , randame tokius þodþius: “Juk ir mokymas apie sielà atsirado is filosofiniø mokslø tø þmoniø, kurie maiso vandená su vynu. Vieni nesutinka, kad siela nemirtinga, kiti tvirtina jà esant daugiau negu nemirtinga; vieni nagrinëja jos turiná, kiti – formà, treti – ir kito sutvarkymà. Vieni jos pradþià mato vienur, kiti pabaigà áþiûri kitur.” Tertuliano manymu, kadangi gyvybæ mes pripaþástame nuo prradëjimo akimirkos, tad ir siela turinti atsirasti nuo pradëjimo akimirkos.Renesanso filosofas Pjetras Pomponacis teigia, kad pirmà vietà tarp materialiø daiktø uþima siela , ir ji , bûdama susieta su nematerialiais daiktais, yra tarpinë grandis tarp materialiø ir nematerialiø daiktø.

Visumoje egzistuoja tokia nuomonë, jog visa, kas turi sielà, skiriasi nuo to kas neturi sielos daugiausia dviem poþymiais: judëjimu ir jutimu. Galime teigti, jog tie tyrinëtojai, kurie kreipia dëmesá á turinèià sielà kûnø judrumà, jà ir laikë judriausiu kûnu, o tie, kuriems rûpëjo kûnø, tu

urinèiø sielà, sugebëjimas suvokti ir paþinti tikrovæ, mano, kad siela savyje turi daiktø pradus. Vieni mano, kad tokiø pradmenø yra daug, kiti – kad tik vienas. Kaip pavyzdá galime paimti Empedoklo nuomonæ, jog siela susidaro is visø elementø ir kiekvienas elementas yra siela. Demokritas sako, kad siela esanti tam tikra ugnis ir siluma. Kadangi jo filosofijoje pasaulis sudarytas is atomø, tai ugnis ir siela susidaro is tø atomø, kurie yra rutulio fomos, nes tokie atomai dël savo formos lengviausiai visur prasiskverbia ir, patys judëdmi, judina kitus.

Pagal Platonà siela yra sudaryta is elementø, nes panasus paþástamas per panasø. Taèiau tarp filosofø yra ir priestaravimø. Ypaè tarp tø filosofø, kurie priskiria pradams kûniskà prigimtá, su tais, kurie laiko juos bekûniais, ir su tais, kurie sudaro siuos pradus is priesingø elementø misinio, kadangi pagal nustatytus pradus jie apibûdina sielà. Dël to, kai kurie sielà laikæ ugnimi, nes ugnis yra tas elementas, kuris susidaro is smulkiausiø daleliø ir yra labiausiai nekûniskas, be to, ugnis pati juda ir judina visa kita. Pasak Demokrito , siela sutampa su protu, o protas susidaro is pirmapradþiø bei nedalomø kûnø ir gali judëti tik dël jø sudaranèiø daleliø maþumo ir dël jø formos, kuri, be abejo, yra rutulinë.

Heraklitas pripaþásta sielà pi
irmaprade, tapatindamas jà su garavimu, is kurio susideda visi kiti daiktai. Judinanèia jëga sielà laikë tip pat ir Talesas, nes priskyrë sielà magnetui dël to, nes sis traukia geleþá. Diogenas tapatina sielà su oru, laikydamasis tos nuomonës, kad oras susideda is smulkiausiø daleliø ir yra visø daiktø pradas. Pasak Akmeono siela yra nemirtinga todël, kad ji panasi á nemirtingas esybes, o tas panasumas priklauso nuo to, kad ji amþinai juda, nes visa, kas dieviska, nepaliaujamai juda – saulë, mënulis, þvaigþdës ir visas dangus.
Is viso sito mes prieinam tokià isvadà: tie filosofai,kuriems pradai yra priesybës, sielà sudaro is priesybiø. O tie, kurie pripaþysta pradu tik vienà priesybæ, pav. silta arba salta, tapatina jà su siela. Jie sieja savo paþiûras su daiktø pavadinimais: tie, kurie teigia, kad siela yra siluma, mano, kad þodis “dzen” (gyventi) atsirado is þodþio “dzein” (virti) . O tie, kurie tapatina sielà su salèiu, mano, kad siela (psiche) yra gavusi savo pavadinimà nuo kvëpavimo ir já lydinèio atsalimo (psichros – saltas). Taigi, tokios yra senovës filosofø paþiûros á sielà.
III) Aristotelio siela.

1) Sielos apibrëþimas, pagr. sugebëjimai ir dalys.

O kaip sielà apibrëþia Aristotelis? Remdamasis bendrais savo filosofijos metodologijos principais , Aristotelis analizuoja ir þmogø , kuriame mato du komponentus : kûnà ir sielà . Santykis tarp tø komponentø atitinka s

santyká tarp formos ir materijos. Sielà Aristotelis aiskina natûraliai , remdamasis gamtamoksliniais principais . Ji yra kûne . Ji yra gyvybës ir judëjimo prieþastis . Visa , kas gyva turi sielà . Augalai turi maitinanèià sielà , vegetatyvinæ jëgà , kuri tvarko maitinimosi ir dauginimosi funkcijas . Gyvuliø sielos sudëtingesnës . Jose prie vegetatyviniø funkcijø prisideda dar juslë , geismingumas , sugebëjimas judëti . O þmogaus sieloje prie funkcijø , bûdingø visai gyvajai gamtai, prisideda dar protas , kurá kurá Aristotelis skirsto á pasyvø ir aktyvø . Savo mokymu apie sielà Aristotelis bando isaiskinti gyvosios ir negyvosios gamtos skirtumà, atkreipdamas dëmesá á augalø ir gyvûnø specifines savybes bei á þmogaus esminius skirtumus nuo gyvosios gamtos. Pasak Aristotelio, siela yra ta ypatinga forma, kuri skiria gyva nuo negyva. O tai, kà siela apiformina yra organinis kûnas – tai toks kûnas, kuris turi visus organus, reikalingus gyvybei issaugoti. Siela, palyginus su negyvø kûnø formomis, yra aukstesnio laipsnio forma. Jos funkcija: jungia ir derina organus, kurie skiriasi savo pavidalais bei funkcijomis, susideda is nevienodø elementø. Taigi, siela yra gyvybës pradas, pirmiausia – grynai biologine prasme. Ji turi du sugebëjimus, kurie uþtikrina tiek atskiro individo, tiek visos giminës buvimà – bûtent, sugebëjimu misti ir gimdyti. Maitinanèioji arba gimdanèioji siela priklauso ne tik augalams, bet ir visiems aukstesniems gyvûnams – tiek gyvuliams, tiek þmogui. Taèiau Aristotelis aiskiai parodo, kad siela yra vieningas ir nedalomas pradas, neatskiriamas nuo kûno.Galime paimti pavyzdá: sakykim, kad akis yra tam tikras gyvis, tai regëjimas bûtø jo siela, kadangi regëjimas ir yra akies esmë. Netekusi regëjimo, akis jau nëra akis, jai lieka tik akies pavadinimas.

Siela apibrëþiama tokiais veiksmais: maitinimu, jutimu, màstymu ir judëjimu. Pavyzdþiui, pasirodo, jog kai kurie augalai bûdami supjaustyti, nenustoja gyvybës, nors jø dalys ir atsiskiria vienos nuo kitø. Todël galime spræsti,kad kiekviename tokiame augale siela yra viena, nors potencialiai jø yra daug. Tà patá galima pastebëti ir supjausèius kurá nors vabzdá á dalis – nes atskiros dalys nenustoja justi ir judëti erdvëje. Bet apie protà bei màstymà negalime nieko panasaus pasakyti, nes jie yra visai kitokios rûsies sielos sugebëjimai, kurie gali reikstis be materijos.

Siela – neatskiriama nuo kûno, galëtume papildyti tokiu teiginiu: bet koks kûnas negali ásigyti bet kokios sielos. Þinome, kad augalams priklauso tik maitinantysis sugebëjimas, visi gyvûliai turi bent vienà jutimø rûsá – bûtent lytëjimà. (Visi gyvuliai minta sausu ir drëgnu, siltu ir saltu maistu, o sios savybës suvokiamos lytëjimui padedant). Kai kurie gyvuliai sugeba judëti, kiti – dar ir protauti ir màstyti, kaip pavyzdþiui, þmogus arba galbût kitos arba tos paèios arba aukstesnës prigimties bûtybës.

Norint suprasti kas yra siela bûtina reikia atskirai isaiskinti kiekvienà gyviø rûsá – kokia yra jo siela (augalo, þmogaus ar gyvulio siela). Jei be maitinanèios sielos negali atsirasti juntanèioji, tai kaip augaluose maitinanèioji siela veikia be juntanèiosios? Be lytëjimo neatsiranda në viena pojûèiø rûsis, o lytëjimas gali bûti atskirtas nuo jø, nes yra daug gyviø, kurie neturi nei regëjimo, nei klausos, nei uoslës. Ir pagaliau, kodël maþiausiai yra tø, kurie apdovanoti màstymu ir protavimu?

2) Maitinanèioji siela.

Norint nagrinëti skirtingus sielos sugebëjimus, reikia visø pirma nustatyti, kas yra kiekvienas sugebëjimas, o paskui, kokios yra jø isvestines savybës, ir kokias dar mes be tø aptinkame. Turime apibrëþti kiekvieno sugebëjimo esmæ, kas yra màstanèioji arba juntanèioji arba maitinanèioji siela, tai anksèiau tenka tenka nusakyti , kas yra màstymas ir jutimas, nes aktai ir veiksmai loginiu poþiûriu turi pirmenybæ pries potencijas. Taigi vertëtø kalbëti apie maitinimàsi ir gimdymà, nes maitinanèioji siela priklauso ne tik augalams, bet ir kitoms bûtybëms; tai yra pirmykstis ir bendriausias sielos sugebëjimas, kurio pagalba visos bûtybës gali gyventi. Sis sugebëjimas pasireiskia gimdymu ir naudojimusi maistu. Visiems gyviams, kurie yra susiformavæ ir nesuluosinti natûraliausias veiksmas yra gimdyti panasø á save: augalui – augalà, gyvuliui – gyvulá; tai ir yra tas tikslas, kurio visos bûtybës siekia. Is pradþiø kalbant apie maitinimà, reikia paminëti, jog paprasèiausiø kûnø pasaulyje daþniausiai yra taip, kad vienas maitina, o antras yra maitinamas. Kai kurie tyrinëtojai tvirtina, kad panasûs kûnai minta panasiais ir auga panasiø dëka, o kiti , priesingai, laikosi tos nuomonës, kad kaip tik priesybës viena kità maitina.

Kadangi niekas, kas neturi gyvybës, nesimaitina, tai turintis sielà kûnas ir bus tai, kas maitinasi. Turás sielà kûnas yra tam tikra kiekybë – maistas yra augimo priemonë, o kiek gyvas kûnas yra individuali substancija – maistas yra maitinimo priemonë , nes maitinimas islaiko gyvio substancijà , ir ji gyvuoja kol maiyinasi.
Be to, maitinimas yra gimdymo veiksnys; bet gimsta ne tas kûnas, kuris maitinasi, o kitas, kuris yra panasus á pirmàjá. Taigi, netekæs maisto gyvis nebegali gyventi. Todël reikia skirti tris dalykus: visø pirma – kas maitinasi, antra – kuo maitinasi, ir treèia – kas maitina. Tai, kas maitina, yra pirminë siela (maitinanèioji siela), kas maitinasi – turintis jà kûnas, o kuo maitinasi – maistas.Randame dar vienà teiginá: kadangi kiekvienas maistas turi bûti virskinamas, o virskinimà sukelia siluma, todël visos turinèios sielà bûtybës turi savyje silumos.

3) Juntanèioji siela.

Jutimas reiskiasi judëjimu ir tam tikra pasyvia bûsena, nes atrodo, kad jis yra tam tikras pasikeitimas. Kai kurie filosofai mano, kad tik panasus patiria panasaus poveiká. Be mitimo ir gimdymo siela pasiþymi dar kitais naujais sugebëjimais: jusle, judrumu, jautrumu, ávairiø rûsiø siekimu, potraukiais. Laikydamas juslæ svarbiausiu gyvûnø sielos sugebëjimu, Aristotelis vadina jà juntanèiàja siela. Lytëjimas yra kaip tik ta juslë, kurios pagalba gyvûnai suvokia bendriausias fizinio pasaulio priesybes – silumà, saltá, sausumà, drëgmæ, be to ir kûno esmines savybes: kietumà, minkstumà, svorá ir kt. Lytëjimas yra kiekvieno gyvulio gyvybës bûtina sàlyga.

Regëjimo objektas yra tai, kas matoma, o matome pirmiausia spalvà. Taèiau spalvas nematysime be sviesos, todël pirmiausia turime apibrëþti kas yra sviesa. Sviesa – tai kaþkas permatoma, o apskritai sviesa yra tamsos priesybë. Negalime pritarti Empedoklui, kuris tvirtina, kad sviesa sklinda per tam tikrà laiko tarpà erdvëje tarp dangaus ir þemës, bet, esà, mes to vyksmo nepastebime. Taip pat ir Demokritas neteisingai sprendþia, tvirtindamas, kad jei tarpinë erdvë bûtø tusèia, tai galima bûtø ryskiai pamatyti net danguje esanèià skruzdëlæ. Bet tatai neámanoma, nes regëjimas vyksta tik tada, kai regëjimo organas patiria tam tikrà poveiká. Aplamai, tai, kas matoma sviesoje, yra spalva. Jos nesimato be sviesos, nes spalvos esmë yra kaip tik ta, kad ji sugeba judinti, kas aktualiai permatoma. Tai mums gali árodyti toks eksperimentas: jei padësime spalvotà daiktà ant paèios akies, tai nieko nematysime. Is tikrøjø spalva judina permatomà aplinkà, pav. orà, o jis savo ruoþtu judina jutimo organà.

Norint nustatyti, kas yra klausa, turime nustatyti kas yra garsas ir balsas. Garsas visada atsiranda tada, kai tam tikras daiktas veikia kurá nors kità tam tikroje aplinkoje. Garsà sukelia dûþis, todël esant tik vienam daiktui, garsas negali atsirasti. Jis neatsiranda susiduriant kai kuriems daiktams, pav. vilnai. Beje, jis girdimas ne tik ore, bet ir vandenyje, taèiau ne taip aiskiai. Visgi turime pabrëþti, kad nei oras, nei vanduo nëra lemiamoji garso prieþastis. Jo atsiradimo sàlyga: kietø kûnø susidauþimas tarpusavyje ir su oru. Pats oras yra begarsis, nes lengvai issisklaido. Kai jam kas nors trukdo sklaidytis, jo judesys tampa garsu.

Balsas – tai ir yra garsas, kurá skleidþia sielà turinèios bûtybës. Kas neturi sielos, niekada neturës ir balso. Negyviems daiktams tik analogiskai priskiriamas balsas, pavyzdþiui, sakoma, kad lyra, fleita ir kiti instrumentai skleidþia tam tikrà garsà. Balsas yra garsas, kurá kuria pats gyvis ir ne bet kokia kûno dalimi – nes balsà gali skleisti tik tie gyvuliai, kurie kvëpuoja oru. Tam reikia, kad garso skleidëja bûtø sielà turinti bûtybë, dar daugiau – tokia, kurios veikla bûtø lydima kokiø nors vaizdiniø, nes balsas yra garsas, kuris turi tam tikrà prasmæ. Þinome, kad negalima kalbëti nei ákvepiant, nei iskvepiant, bet tik sulaikant kvëpavimà, nes tada galima ákvëptam orui suteikti atitinkamà judesá. Þuvys yra bebalsës – nes jos neturi gerklës, nes neákvepia ir neiskvepia oro , ir nekvëpuoja.

Pagal traktato autoriaus “Apie sielà” Aristotelio – þmogus silpnai suvokia kvapus ir kvëpuojanèiø objektø suvokimas visuomet yra lydimas malonumo ar nemalonumo jausmø, todël þmogus net negali lygintis su daugelio gyvuliø uosle. Uostoma tik kaþkokiai tarpinei aplinkai padedant, o tai yra bûtent oras arba vanduo, nes vandenyje gyvenantieji gyvuliai, tiek bekraujai, tiek turintieji kraujà, uþuodþia kvapus, taip pat ir tie, kurie gyvena ore. Skonio pojûèiuose nedalyvauja jokia tarpinë aplinka. Bet nëra nieko, kas be drëgmës galëtø sukelti skonio pojûtá – kas ragaujama, turi savyje drëgmæ. Paprasto skonio rûsys yra priesingos – visø pirma, saldumas ir kartumas, nuo jø priklauso kita priesybë – riebumas ir sûrumas, artimi saldumui ir kartumui. Visø skoniø tarpinæ vietà uþima astrumas, aitrumas,
rûgstumas.
4) Màstanèioji siela.

Didesnis jusliø issivystymo arba tobulëjimo lygis pasireiskia naujo sugebëjimo – vaizduotës atsiradimu. Ji labai ryskiai pasirodo aukstesniø gyvuliø ir þmoniø psichiniame gyvenime, bet Aristotelis linkæs á tà nuomonæ, kad neapibrëþtoje ir neryskioje formoje, ji priklauso ir þemesniesiems gyvuliams. Daþniausiai Aristotelis apibrëþia vaizduotæ kaip sugebëjimà, kurio dëka sieloje atsiranda ir issilaiko objektø vaizdiniai, patiems objektams nebeveikiant jutimo organo. Ypatinga vaizduotës rûsis yra atmintis, kur vaizdinys gauna lyg ir papildomà apibrëþimà – laikà ir yra suvokiamas kaip anksèiau patirto áspûdþio atvaizdas. Su atmintimi siejasi ir prisiminimas, t. y. gautø praeityje áspûdþiø atgaminimas. Aristotelis skiria dar protinæ vaizduotæ, kuri yra susijusi su màstymu. Sios vaizduotës ypatingà funkcijà galima isaiskinti tik proto pagalba. Protu skiriasi màstanèioji siela nuo juntanèiosios, ir protas priklauso tiktai þmogui.

Jutiminis suvokimas ir màstymas nëra tas pats dalykas. Jutiminis suvokimas priklauso visiems gyviams, o màstymas – tiktai nedideliam skaièiui. Bet ir màstymas (jis gali bûti teisingas arba klaidingas), pirmiausia reiskiasi samprotavimu, þinojimu, teisingu manymu, o antra – jø priesybëmis. Vadinamasis protas, t. y. tas sugebëjimas, kuriuo siela protauja ir sprendþia, nëra jokia aktualybë, kol jis nemàsto. Todël bûtø neteisinga manyti, kad jis yra susimaisæs su kûnu, nes siuo atveju jis turëtø ágauti tam tikrà kokybæ, pavyzdþiui, saltumà arba siltumà, ar, panasiai kaip juslë, turëtø turëti koká nors organà. Bet is tikrøjø taip nëra. Protas – màstæs kà nors ypatingai sunkaus, lengvesná dalykà màsto po to ne blogiau, bet, galbût, dar geriau. Is tikrøjø, juslë yra susijusi su kûnu, o protas atskirtas nuo jo.

Tik protas sugeba paþinti daiktø esmæ. Tuo jis skiriasi nuo jutiminio suvokimo, kuriam priimtinos tik jutiminës formos. Proto objektai yra paèios daiktø formos, atskirtos nuo bet kokios materijos. Aristotelis teigë, kad protas negali turëti jokio rysio su materija ir nereikalingas jokio materialaus organo formoms paþinti. Aristotelis sprendþia sá klausimà analogiskai jutiminiam suvokimui. Protas santykiauja su savo objektu panasiu bûdu kaip jutiminis suvokimas su savuoju. Prote randame du veiksnius, kurie màstanèiojoje sieloje atlieka toká vaidmená, kaip gamtoje materija ir forma. Todël tenka skirti aktyvøjá ir pasyvøjá protà. Aktyvusis protas, màstydamas formas, màsto ir pats save, nes màstydamas jis sutampa su savo objektu, o pasyvusis – be aktyviojo negali veikti, jis yra mirtingas ir þûva kartu su þmogaus kûnu. Aktyvusis protas þmogaus sieloje yra visø formø forma ir auksèiausias nejudamas pradas. Protas, kaip ir juslë, paþásta savo objektus dvejopu bûdu: arba tiesiogine intuicija, arba sprendimo bûdu. Sprendimas gali bûti klaidingas arba teisingas. Pasak Aristotelio, protas remiasi patyrimo sukauptais atminties vaizdiniais ir, palugindamas juos, nustato bei iskelia, kas juose yra bendra.

Dar viena protinio paþinimo rûsis yra tiesioginë intelektinë intuicija. Jos objektai yra vieninës abstrakèios sàvokos arba formos. Prie intelektinës intuicijos objektø priklauso: matematikos vientisiniai dydþiai;
visos abstrakèios formos, kurios màstomos be jokio rysio su materija;
neigiamos sàvokos, kurios màstomos, paneigiant jø pozityvinæ priesybæ.

IV) Sugebëjimas judinti kûnà.

Be mitimo, jutimo ir màstymo, sielai, Aristotelio manymu, priklauso dar ketvirta funkcija – sugebëjimas judinti kûnà ir tuo vadovauti jo praktinei veiklai. Pirminë gyvûnø ir þmoniø judesiø prieþastis yra siekiamieji objektai (gërybës ir blogybës). Bet sie siekimai skiriasi vieni nuo kitø priklausomai nuo to, ar jie iskyla gyvûno juntanèioje ar þmogaus màstanèioje sieloje, ar juos sukelia juslëmis suvoktas objektas ar atgaivintas atminties vaizdas, ar pagaliau proto samprotavimai. Vadinasi, pagaliau yra tik vienas judëjimo pradas: siekimas. Kaskart, kai judëjimas vyksta protaujant, jis vyksta ir norint. Bet is kitos pusës – siekimas gali judinti kûnà ir priesinga proto nurodymams kryptimi, nes ir geismas yra tam tikras siekimas.Todël tikras judintojas visada yra pats siekiamasis objektas. Taigi, tenka skirti tris veiksnius: pirma – kuris judina, antra – kuo judina, treèia – kuris judinamas. Kas pats juda ir judina yra siekimo jëga, tai, kas judinama, yra pats gyvis. Taigi gyvis judina pats save tiek, kiek jis sugeba (ko nors) siekti.

V) ISVADOS

Is viso to galime padaryti to, kas buvo pasakyta apie sielà, santraukà. Is tikrøjø visi daiktai yra arba jutimo objektai, arba proto objektai: jutimas tam tikru bûdu sutampa su juntamuoju daiktu, þinojimas – su paþástamuoju objektu. Sielà galime palyginti su ranka – kaip ranka yra visø árankiø árankis, taip protas – visø formø forma. Tas, kuris nieko nejunta, negali nieko nei ismokti, nei suprasti; o tas, kuris protu áþvelgia kà nors, bûtinai turi naudotis vaizdiniais, nes vaizdiniai yra panasûs á pojûèius, kuriems trûksta tik materijos.

Naudotos literatûros sàrasas:
1. Aristotelis “Apie sielà”. Valstybinë politinës ir mokslinës literatûros leidykla, Vilnius – 1959m.
2. Filosofijos istorijos chrestomatija. Antika.

Vilnius- 1977m. P.233-237.

Leave a Comment