Aristotelio būties samprata

4296 0

Turinys

 Literatūra .....................2

 Turinys ......................3

 Įžanga ........................4

 Aristotelio filosofinės idėjos ...........4

 Jusliškas pažinimas .................5

 Aristotelio tikrovė .................5

 Būtis ........................6

 Kategorijos ....................7

 Materija ir forma .................8

 Išvados ......................9

ĮŽANGA

Aristotelis buvo žymiausias Platono mokinys, taip pat savarankiškiausias. Jis įkūrė savo mokyklą. Lygindami Aristotelį su Platonu atrandame daug panašumų. Platonas ir Aristotelis suvokiami kaip tam tikri priešininkai. Aristotelis įsitikinęs pasaulio pažįstamumu.

Klausimas, kurį sprendžia abu filosofai: kaip galima tikrą žinojimą pasiekti ?Tai lemia mąstymo ir tapatybės struktūrų egzistavimus. Mūsų sprendimai turi atitikti pažįstamus daiktus. Aristotelio filosofijoje nemanoma, kad realybę sudaro idealių daiktų būtis. Mūsų mąąstymo teiginiai turi atitikti realiai egzistuojančius daiktus. Aristotelis iškelia klausimą: kad mes gyvename realių daiktų kosmose.

Aristotelis ir jo filosofinės idėjos.

Jo filosofija sugrįžta nuo idealybės prie konkretybių. Aristotelis akcentuoja realiai egzistuojančius daiktus. Aristotelio filosofijoje realybės neapsprendžia daiktų esmės. Idealūs objektai yra pasiekiami pradedant nuo konkrečių daiktų pažinimo. Realybėje neegzistuoja nei taškai nei trikampiai.

Idealybės yra mūsų mąstymo veiklos produktai. Empirinis suvokimas nereiškia, kad Aristotelis būtų grynas empiristas. Aristotelis teigė, kad tikrasis žinojimas prasideda nuo konkrečių individualių daiktų pažinimo. Pažinodami idealius daaiktus mes turime juos priskirti individualioms esmėms ar rūšims.

Aristotelio analogija susietya su logika, tai yra su teiginių ir sprendimų analize, todėl Aristotelis savo filosofijoje pabrėžia daiktų tikrovės neprieštaringumą. Neprieštaringumas įgauna principo statusą. Tas pats daiktas tuo pačiu metu negali tu

urėti skirtingų, vienas kitą paneigiančių apibrėžimų. Vienas jų bus visuomet klaidingas.

Aristotelis sukuria filosofijos visumą. Jį galima laikyti senovės Graikijos kulminacija. Aristotelis apmasto ne tik tai, kaip pasiekiamas tobulas žinojimas. Aristotelio būties teorija analizuoja besikeičiančius daiktus. Filosofijoje akcentuojant juslinį suvokimą, išryškėja aprašymų ir klasifikavimų reikšmė. Išryškėja filosofijos siekis paversti argumentuotu dėstymu

Jusliškas pažinimas.

Jusliškasis pažinimas – tai kelias į proto grynąją įžvalgą. Jusliškasis suvokimas akcentuojamas Aristotelio todėl, kad jis neigė Platono teiginį dėl daikto ir idėjos atskirumo. Aristotelio daikto esmė nėra atskira nuo daikto. Daikto esmė egzistuoja, kaip pateis daikto suvokimo forma. Aristotelio filosofijoje matome transformaciją. Tai įgauna daikto formos pavidalą. Jeigu daikto esmė glūdi jame, tai reiškia, kad kiekvienas daiktas turi esmę, kaip tam tikrą savo formą.

Aristotelio tikrovė

Tikrovė Aristoteliui yra konkrečių daaiktų visuma apibūdinama kategorijomis: vietos, laiko, substancijos ir kt.

Aristotelis pradeda ontologinę analizę, tyrinėdamas substancijų kaitą. Judėjimas erdvėje tėra tik viena tokios kaitos rūšis. Kaip Aristotelis aiškina judėjimą ? Judėjimas yra potencijos aktualizacija, turime peskirti tą pačią potencijos sąvoką:

 Aktyvioji potencija yra gebėjimas sukelti aktą.

 Pasyvioji potencija yra gebėjimas priimti aktą.

Kitos judėjimo erdvėje rūšys aptinkamos nagrinėjant kiekybę (didėjimas ir mažėjimas), kokybę (susirgimas ir pasveikimas), substancijos sąntykiu su kitomis substancijomis (įsimylėjimas ir susipykimas) ir t.t. Visose šiose kaitose kinta substancijos apibrėžtys, tuo tarpu pati substancija li
ieka lygi pati sau. Substancija yra savitoji būtybė, kuri tam tikra prasme “stovi savyje”. Substancijos apibrėžtys, kurios keičiasi, yra nesavitos būtybės. Tai yra akcidencijos.

Tik pakankamai ilgai stebėdami ir tyrinėdami būtybę, imame suvokti, kas jai esmiškai priklauso.

Savo svarbiausioje knygoje “METAFIZIKA” Aristotelis gvildena būtie problemą kaip vieną svarbiausių filosofijos problemų.

Būtis

Būties problema apskritai yra visos filosofijos problematikos centras. Graikų filosofija orientuota į būtį, būties harmoniją. Būties klausimas bandomas išsiaiškinti”Metafizikoje”. Keliamas klausimas – koks mokslas tyrinėja pradus. Jam atrodo, kad tai yra pirmasis mokslas, kuris turi tirti dieviškąsias būtybes. Filosofija įvardijama kaip teologija. Klausimas apie būtį yra susijęs su klausimu apie mokslą, kuris tyrinėtų būtį.

Kalbėdamas apie mokslą Aristotelis teigė, kad egzistuoja mokslas, tyrinėjantis būtybę, kiek ji yra. Filosofija kaip mokslas tiria ne tik būtybes, bet ir jų būtį. Ji atribojama nuo kitų mokslų. Skirtumas tarp filosofijos ir kitų mokslų tas, kad filosofijoje analizuoja būtybių būtį, o atskiri mokslai – atskirus būtybių regionus. Taigi klausimas apie būtį yra būdingas filosofijai. Ką įvardina būtie vardas ? Būtis nusakoma įvairiais aspektais. Būtį galima apibrėžti per neigimą. Būtis yra ne niekas, bet būtis nėra konkreti būtybė. Būtis apibūdinama skirtingai nuo būtybės. Būtybė yra tai, kas yra.

Aristotelis laiko, kad kiekvienoje būtybėje aptinkame du momentus:

1. Aktualiosios būties momentą, kurio pagrindu būtybė yra tai, kas ji
i aktualiai yra. Šį momentą vadiname aktu.

2. Potencialiosios būties momentą, kurio pagrindu būtybė gali būti kažkas kita negu tai, kas ji yra. Šį momentą vadiname potencija.

Taigi ontologinis klausimas apie tikrąją būtį reikalauja skirti aktualiąją ir potencialiąją būtį. Ši perspektyva glūdi kiekvienoje tikroje būtybėje. Būtybė yra tai, kas ji iš tikro yra. Kiekviena tikroji būtybė yra potencijos – akto perskyros rezultatas. [ A. Anzenbacheris “Filosofijos įvadas” Vilnius 1992; 94 pusl. ]

Egzistuoja optinis kaip konkrečios būtybės aiškinimas, kuris skiriasi nuo ontologinio aiškinimo. Taigi, pasak Aristotelio, kiekvieną būtybę sudaro du momentai: aktualumas, kurio dėka ji pozityviai yra tai, kas yra, ir potencialumas, kurio dėka ji yra to kito galimybė. Aktualiai ji yra ji pati (vienis savyje), o potencialiai – kas kita (daugis). Kiekvienoje būtybėje glūdi vienio ir daugio momentai. Aristotelis svarstymus nukreipia į ankstesnių filosofų svarstymus ir teiginius

Filosofija – mokslas apie pirmąsias priežastis. Bandoma nustatyti būtybių principus ir priežastis. Priežastys interpretuojamos kaip būtybės. Filosofinis tyrimas bando atsakyti, koks mokslas gali kalbėti apie būtį. Kokia prasme būtis gali būti visuotinio mokslo objektu. Aristotelis siekė žengti žingsnį toliau už Platoną. Aristotelis bando sąmoningai kritikuoti Platoną. Aristotelis supaprastina Platono įžvalgas. Jis sako: ” Mokymas apie idėjas veda į beprasmišką begalybę “ Kiekviena idėja nurodo į kitą idėją. Svarbiausia yra ne kritika, o pozityvios pažiūros.Ar galima būtybių būties principais la
aikyti būtybių gimines. Platono filosofijoje yra nurodoma kokiai giminei priklauso kiekvienas daiktas. Ar būtis – esmė yra giminė kaip tokia? Ar galima būties esmę ir vienovę susieti su tam tikra gimine?Ar būtis kaip tokia yra bendriausia giminė. Būtis nėra visiems viena giminė. Nei vienis, nei būtis negali būti daiktų rūšimis. Jei būtis yra giminė, tai negali būti atskiro rūšinio požymio. Yra rūšis ir skirtumai, tačiau būtis nebus giminė. Yra būtis, bet ne giminė. Aristotelis kelia klausimą apie esmines būties apibrėžtis. Tokiu būdu Aristotelis kvestionuoja Platono ontologiją. Aristotelis bando suderinti daikto individualumą su jo išaiškinimu, su priskyrimu rūšiai ir giminei. Aristotelis derina ontologines įžvalgas su loginėmis apibrėžtimis. Filosofija tiria būtį kaip būtį. Apie būtį kalbama skirtingomis apibrėžtimis, bet omenyje turima kažkas vienas. Būtie analogija remiasi tuo, kad egzistuoja būties prasmė. Mokslas tyrinėjantis tą būtį yra vienas. Tačiau būties problema atsiveria ir logikoje. Būties supratimas orientuotas į teiginių logiką, kurioje tai, kas egzistuoja, teikiama būtie kategorijomis.

Kategorijos

Kategorijos – pačios būties apibrėžtys, kurios atsiveria racionalioje kalboje. Kategorijos pakeičia gimines ir rūšis. Daiktus reikia skirstyti, priskiriant juos bendrybėms. Kategorijos yra pačios būties kategorijos, į jas galima suskirstyti visa, kas egzistuoja. Kategorijos yra taškas, kuriame susieina tai, kas daiktas yra, ir tai, ką aš teigiu apie daiktą.Aristotelis kalba apie dešimt pagrindinių būties kategorijų. Visa, ką mes galime teikti apie daiktus, gali priklausyti pirmai kategorijai. Kategorijos yra tokios pagrindinės ontologijos formos, kurioms egzistuoja būtis:

1. Substancija

2. Kiekybė

3. Kokybė

4. Santykis

5. Kur

6. Kada

7. Padėtis

8. Turėjimas

9. Veikimas

10. Kęsmas

Materija ir forma

Bet koks atsiradimas, tai sudėtingas perėjimas iš vienos būtie į kitą. Materija susiejama su potencija, su galimybe. Materija yra tai, iš ko atsiranda. Materija glūdi kaip bet kokios apibrėžtos būties galimybė. Judėjimas ir kitimas nėra priešingi būčiai. Pagal prigimtį gamtiniame daikte glūdi pirminis aktyvumas. Materija ir forma suteikia daiktams galimybę būti. Buvimas priklauso nuo materijos veiksmiškumo. Aristotelio nepatenkino Platono supriešinimas jusliškumo ir idėjų. Aristotelis idėjas traktuoja kaip formas, o formos, tai ką daiktas atskleidžia individualiai esmišku pavidalu. Tai interpretuojama ENERGĖJOS sampratoje, joje glūdi užbaigtumas ENTELECHĖJA – ji yra galimybės būti galutinė realizacija. Viskas turi užsibaigti pilnai. ENERGĖJOJE Aristotelis pabrėžia realizavimo galimybes. Entelechėja – galimybės išeikvojimas iki pat jos panaikinimo, tai yra darbo galo, veikimo pabaiga. Bet kokiam tikslo įgyvendinimui reikalingas veikimas. Tikslas yra veiksmas ir tikrovė yra veiksmas. Tikrovė savo reikšme priartėja prie entelechėjos. Materija – visų vykstančių daiktų pagrindas. Ji išlieka visuose virsmuose. Dėl savo materialumo, visa kas gamtiška, gali egzistuoti tiek, kiek tai yra formoje. Aristotelis materijos nesupriešina. Stoka – materijos ir formos pradas. Materija atlieka substrato rolę. Materija kaip pagrindas yra forma ir stoka. Schemiškai atrodytų taip:

MATERIJA

FORMA STOKA

Materija yra dinaminė, siekianti formos. Stoka nėra pagrindas. Stoka ir forma turi turėti bendrą pagrindą, o pagrindas – materija. Materija interpretuojama kaip sugebėjimas siekti savo realizacijos. Antai Plotinas materiją supranta kaip absoliučiai pasyvią. Viduramžių scholastikoje tikroji būtis susieta su aktualija. Pagrindiniu veiksniu tampa Dievas.

Išvados

Filosofijoje, tam kas yra įvardinti, vartojama būties sąvoka. Būtimi vadiname tai, kas kuriuo nors būdu yra. Būties sąvoka iš visų sąvokų – pati plačiausia ir bendriausia. Todėl ir būties negalima logiškai apibrėžti, nes nėra už ją bendresnių sąvokų. Kita vertus būties sąvoką negalima išskaidyti į kitas sąvokas, nes ši nėra sudėtinė. Būties klausimai svarstomi filosofijos dalyje, kuri tradiciškai vadinama metafizika. Šitaip buvo pavadintas Aristotelio, žymiausiu antikos filosofo, veikalas, kuriame svarstomi būties klausimai. Tiesa, Aristotelis savo raštuose būties klausimams skirtą mokslą vadina pirmąja filosofija. Juk pirmosios filosofijos objektas kaip tik yra visa būtis, būtis iš savęs ir ta būtis stengiamasi suprasti iš pačių jos pagrindų. Tačiau suvokimas, kad būtis yra už to, ką matome, jau yra tam tikras požiūris į būtį. O konkrečią būties sampratą įvardinantis terminas vargu ar tinka bendram filosofijos dalies pavadinimui. Todėl yra dar vienas pavadinimas įvardinantis būtį – ONROLOGIJA Šis graikų kilmės žodis būčiai įvardinti dažniausiai vartojamas mokslui.

Kadangi būties neįmanoma logiškai apibrėžti, gali egzistuoti filosofinės sistemos, kurios remiasi nevienodomis būties sampratomis.

Aristotelis nagrinėjantis būtį, aptaria ją dviem būdais. Pirmiausia tikrovėje būtis yra tai, kas nėra kitame (kaip ypatybė). Teiginiuose šią būtį atitinka sąvoka, išreiškianti tai, apie ką viskas gali būti tariama tai yra daiktas ar individas, nes tik jie remiasi pačiais savimi, nebūdami kitame. Būtis, kuri dar vadinama antrąja būtimi, Aristoteliui yra individo ar daikto esmė, svarbiausia jo savybė, pažyminti, kuo daiktas skiriasi nuo kitų daiktų ir tuo, kokia ypatybe jis priklauso tai o ne kitai rūšiai

ARISTOTELIS

“APIE SIELĄ”

Aristotelio – įžvalgaus tyrinėtojo ir gilaus filosofo bruožai , jo svyravimas tarp materializmo ir idealizmo ryškiai pasirodo traktate “Apie sielą” . Tai vienas iš jo žymiausių veikalų, turėjęs įtakos ne tik psichologijos mokslui senovėje ir viduramžiais, bet ir naujaisiais laikais psichikos supratimui.

Prieš išdėstant Aristotelio teiginius apie sielą, vertėtų prisiminti jo pirmtakų pažiūras. Skaitydami Viduramžių filosofo Tertuliano traktatą “Apie sielą” , randame tokius žodžius: “Juk ir mokymas apie sielą atsirado iš filosofinių mokslų tų žmonių, kurie maišo vandenį su vynu. Vieni nesutinka, kad siela nemirtinga, kiti tvirtina ją esant daugiau negu nemirtinga; vieni nagrinėja jos turinį, kiti – formą, treti – ir kito sutvarkymą. Vieni jos pradžią mato vienur, kiti pabaigą įžiūri kitur, priklausomai nuo to, ar remiasi Platono garsu, ar Zenono tvirtybe, ar Aristotelio įrodymų jėga, ar Epikūro bukumu, ar Heraklito liūdesiu, ar Empedoklio beprotyste”. Tertuliano manymu, kadangi gyvybę mes pripažįstame nuo pradėjimo akimirkos, tad ir siela turinti atsirasti nuo pradėjimo akimirkos. Sigeras Brabantietis (Vakarų Europos filosofas, gyvenęs Viduramžiais) sako: “Sielą reikia suprasti kaip natūralaus kūno, potencialaus gyventi, veiksmą ir formą arba išbaigtumą. Aišku, jog vieninga būtis atsiranda iš sielos ir kūno be ko nors trečio, kas būtų tos vienybės priežastis”. Renesanso filosofas Pjetras Pomponacis teigia, kad pirmą vietą tarp materialių daiktų užima siela , ir ji , būdama susieta su nematerialiais daiktais, yra tarpinė grandis tarp materialių ir nematerialių daiktų. Chuanas Lujis Vyvas užsimena, jog siela yra ypatingas veiksnys, kuris gyvena gyvybei pritaikytame kūne.

Bendru atveju, egzistuoja įsivyravusi nuomonė, jog visa, kas turi sielą, skiriasi nuo to kas neturi sielos daugiausia dviem požymiais: judėjimu ir jutimu. Demokritas sako, kad siela esanti tam tikra ugnis ir šiluma. Kadangi jo filosofijoje pasaulis sudarytas iš atomų, tai ugnis ir siela susidaro iš tų atomų, kurie yra rutulio fomos, nes tokie atomai dėl savo formos lengviausiai visur prasiskverbia ir, patys judėdmi, judina kitus. Galime teigti, jog tie tyrinėtojai, kurie kreipia dėmesį į turinčią sielą kūnų judrumą, ją ir laikė judriausiu kūnu, o tie, kuriems rūpėjo kūnų, turinčių sielą, sugebėjimas suvokti ir pažinti tikrovę, mano, kad siela savyje turi daiktų pradus. Vieni mano, kad tokių pradmenų yra daug, kiti – kad tik vienas. Kaip pavyzdį galime paimti Empedoklo nuomonę, jog siela susidaro iš visų elementų ir kiekvienas elementas yra siela. Jis tai išreiškia tokiais žodžiais:

“Žemę mes matom per žemę, per vandenį vandenį matom,

Dievišką orą per orą, naikinančią ugnį per ugnį,

Meilę gi matom per meilę, o vaidą – per vaidą graudingą”

Taip pat ir Platonas vaizduoja sielą, sudarytą iš elementų, nes panašus pažįstamas per panašų. Tačiau tarp filosofų galimas ir prieštaravimas. Itin nesutaria tie filosofai, kurie priskiria pradams kūnišką prigimtį, su tais, kurie laiko juos bekūniais, ir su tais, kurie sudaro šiuos pradus iš priešingų elementų mišinio, kadangi pagal nustatytus pradus jie apibūdina sielą. Dėl to, kai kurie sielą laikę ugnimi, nes ugnis yra tas elementas, kuris susidaro iš smulkiausių dalelių ir yra labiausiai nekūniškas, be to, ugnis pati juda ir judina visa kita. Čia vėl galime prisiminti Demokritą: pasak jo, siela sutampa su protu, o protas susidaro iš pirmapradžių bei nedalomų kūnų ir gali judėti tik dėl jų sudarančių dalelių mažumo ir dėl jų formos, kuri, be abejo, yra rutulinė. Anaksagoras vartoja abu terminus: ir sielos, ir proto, lyg jie žymėtų vienodus daiktus, nors iš tiesų jis teikia pirmenybę protui – iš visų būtybių jis vienas esąs grynas, ir jam Anaksagoras priskiria abu sugebėjimus: pažinimą ir judėjimą, sakydamas, kad protas išjudinęs visatą.

Talesas taip pat sielą laikė judinančia jėga, nes priskyrė sielą magnetui dėl to, kad šis traukia geležį. Diogenas tapatina sielą su oru, laikydamasis tos nuomonės, kad oras susideda iš smulkiausių dalelių ir yra visų daiktų pradas. Heraklitas vėl gi pripažįsta sielą pirmaprade, tapatindamas ją su garavimu, iš kurio susideda visi kiti daiktai.Pasak Akmeono siela yra nemirtinga todėl, kad ji panaši į nemirtingas esybes, o tas panašumas priklauso nuo to, kad ji amžinai juda, nes visa, kas dieviška, nepaliaujamai juda – saulė, mėnulis, žvaigždės ir visas dangus.

Taigi turime tokią išvadą: tie filosofai,kuriems pradai yra priešybės, sielą sudaro iš priešybių. O tie, kurie pripažysta pradu tik vieną priešybę, pav. šilta arba šalta, tapatina ją su siela. Jie sieja savo pažiūras su daiktų pavadinimais: tie, kurie teigia, kad siela yra šiluma, mano, kad iš žodžio “dzein” (virti) atsirado žodis “dzen” (gyventi). O tie, kurie tapatina sielą su šalčiu, mano, kad siela (psiche) yra gavusi savo pavadinimą nuo kvėpavimo ir jį lydinčio atšalimo (psichros – šaltas). Taigi, tokios yra senovės filosofų pažiūros į sielą, ir tokie šių pažiūrų pagrindai. O kaip sielą apibrėžia Aristotelis? Savo mokymu apie sielą Aristotelis bando išaiškinti gyvosios ir negyvosios gamtos skirtumą, atkreipdamas dėmesį į augalų ir gyvūnų specifines savybes bei į žmogaus esminius skirtumus nuo gyvosios gamtos. Pasak Aristotelio, siela yra ta ypatinga forma, kuri skiria gyva nuo negyva. O tai, ką siela apiformina yra organinis kūnas – tai toks kūnas, kuris turi visus organus, reikalingus gyvybei išsaugoti. Siela, palyginus su negyvų kūnų formomis, yra aukštesnio laipsnio forma. Jos funkcija: jungia ir derina organus, kurie skiriasi savo pavidalais bei funkcijomis, susideda iš nevienodų elementų. Taigi, siela yra gyvybės pradas, pirmiausia – grynai biologine prasme. Ji turi du sugebėjimus, kurie užtikrina tiek atskiro individo, tiek visos giminės buvimą – būtent, sugebėjimu misti ir gimdyti. Maitinančioji arba gimdančioji siela priklauso ne tik augalams, bet ir visiems aukštesniems gyvūnams – tiek gyvuliams, tiek žmogui. Tačiau Aristotelis aiškiai parodo, kad siela yra vieningas ir nedalomas pradas, neatskiriamas nuo kūno.Galime paimti pavyzdį: sakykim, kad akis yra tam tikras gyvis, tai regėjimas būtų jo siela, kadangi regėjimas ir yra akies esmė. Netekusi regėjimo, akis jau nėra akis, jai lieka tik akies pavadinimas.

Siela apibrėžiama tokiais veiksmais: maitinimu, jutimu, mąstymu ir judėjimu. Pavyzdžiui, pasirodo, jog kai kurie augalai būdami supjaustyti, nenustoja gyvybės, nors jų dalys ir atsiskiria vienos nuo kitų. Todėl galime spręsti,kad kiekviename tokiame augale siela yra viena, nors potencialiai jų yra daug. Tą patį galima pastebėti ir supjausčius kurį nors vabzdį į dalis – nes atskiros dalys nenustoja justi ir judėti erdvėje. Bet apie protą bei mąstymą negalime nieko panašaus pasakyti, nes jie yra visai kitokios rūšies sielos sugebėjimai, kurie gali reikštis be materijos.

Anksčiau minėtą teiginį, jog siela neatskiriama nuo kūno, galėtume patobulinti taip: bet koks kūnas negali įsigyti bet kokios sielos.Matome, kad augalams priklauso tik maitinantysis sugebėjimas, visi gyvūliai turi bent vieną jutimų rūšį – būtent lytėjimą. (Visi gyvuliai minta sausu ir drėgnu, šiltu ir šaltu maistu, o šios savybės suvokiamos

lytėjimui padedant). Kai kurie gyvuliai sugeba judėti, kiti – protauti ir mąstyti, pavyzdžiui, žmogus ir, galbūt, dar kitos, tos pačios arba aukštesnės prigimties būtybės.

Tenka atskirai išaiškinti kiekvieną gyvių rūšį – kokia yra jo siela (augalo, žmogaus ar gyvulio siela). Jei be maitinančios sielos negali atsirasti juntančioji, tai kaip augaluose maitinančioji siela veikia be juntančiosios? Be lytėjimo neatsiranda nė viena pojūčių rūšis, o lytėjimas gali būti atskirtas nuo jų, nes yra daug gyvių, kurie neturi nei regėjimo, nei klausos, nei uoslės. Ir pagaliau, kodėl mažiausiai yra tų, kurie apdovanoti mąstymu ir protavimu? Turbūt tinkamiausias visos sielos nagrinėjimas bus kiekvieno, atskiro sielos sugebėjimo aiškinimas.

Pradėkime nuo maitinančiosios sielos. Pirmiausia vertėtų kalbėti apie maitinimąsi ir gimdymą, nes maitinančioji siela priklauso ne tik augalams, bet ir kitoms būtybėms; tai yra pirmykštis ir bendriausias sielos sugebėjimas, kurio pagalba visos būtybės gali gyventi. Šis sugebėjimas pasireiškia gimdymu ir naudojimusi maistu. Visiems gyviams, kurie yra susiformavę ir nesuluošinti natūraliausias veiksmas yra gimdyti panašų į save: augalui – augalą, gyvuliui – gyvulį; tai ir yra tas tikslas, kurio visos būtybės siekia. Iš pradžių kalbant apie maitinimą, reikia paminėti, jog paprasčiausių kūnų pasaulyje dažniausiai yra taip, kad vienas maitina, o antras yra maitinamas. Kadangi niekas, kas neturi gyvybės, nesimaitina, tai turintis sielą kūnas ir bus tai, kas maitinasi. Be to, maitinimas yra gimdymo veiksnys; bet gimsta ne tas kūnas, kuris maitinasi, o kitas, kuris yra panašus į pirmąjį. Taigi, netekęs maisto gyvis nebegali gyventi. Todėl reikia skirti tris dalykus: visų pirma – kas maitinasi, antra – kuo maitinasi, ir trečia – kas maitina. Tai, kas maitina, yra pirminė siela (maitinančioji siela), kas maitinasi – turintis ją kūnas, o kuo maitinasi – maistas.Randame dar vieną teiginį: kadangi kiekvienas maistas turi būti virškinamas, o virškinimą sukelia šiluma, todėl visos turinčios sielą būtybės turi savyje šilumos.

Sekantį aukštesnį išsivystymo laipsnį siela pasiekia gyvūno sieloje. Be mitimo ir gimdymo siela pasižymi dar kitais naujais sugebėjimais: jusle, judrumu, jautrumu, įvairių rūšių siekimu, potraukiais. Laikydamas juslę svarbiausiu gyvūnų sielos sugebėjimu, Aristotelis vadina ją juntančiąja siela. Lytėjimas yra kaip tik ta juslė, kurios pagalba gyvūnai suvokia bendriausias fizinio pasaulio priešybes – šilumą, šaltį, sausumą, drėgmę, be to ir kūno esmines savybes: kietumą, minkštumą, svorį ir kt. Lytėjimas yra kiekvieno gyvulio gyvybės būtina sąlyga.

Regėjimo objektas yra tai, kas matoma, o matome pirmiausia spalvą. Tačiau spalva nematoma be šviesos, todėl pirmiausia turime apibrėžti kas yra šviesa. Šviesa – tai kažkas permatoma, o apskritai šviesa yra tamsos priešybė. Negalime pritarti Empedoklui, kuris tvirtina, kad šviesa sklinda per tam tikrą laiko tarpą erdvėje tarp dangaus ir žemės, bet, esą, mes to vyksmo nepastebime. Taip pat ir Demokritas neteisingai sprendžia, tvirtindamas, kad jei tarpinė erdvė būtų tuščia, tai galima būtų ryškiai pamatyti net danguje esančią skruzdėlę. Bet tatai neįmanoma, nes regėjimas vyksta tik tada, kai regėjimo organas patiria tam tikrą poveikį. Aplamai, tai, kas matoma šviesoje, yra spalva. Jos nesimato be šviesos, nes spalvos esmė yra kaip tik ta, kad ji sugeba judinti, kas aktualiai permatoma. Tai mums gali įrodyti toks eksperimentas: jei padėsime spalvotą daiktą ant pačios akies, tai nieko nematysime. Iš tikrųjų spalva judina permatomą aplinką, pav. orą, o jis savo ruožtu judina jutimo organą.

Kalbėdami apie klausą, prisiminkime garsą ir balsą.Garsas visada atsiranda tada, kai tam tikras daiktas veikia kurį nors kitą tam tikroje aplinkoje. Garsą sukelia dūžis, todėl esant tik vienam daiktui, garsas negali atsirasti. Jis neatsiranda susiduriant kai kuriems daiktams, pav. vilnai. Beje, jis girdimas ne tik ore, bet ir vandenyje, tačiau ne taip aiškiai. Visgi turime pabrėžti, kad nei oras, nei vanduo nėra lemiamoji garso priežastis. Jo atsiradimo sąlyga: kietų kūnų susidaužimas tarpusavyje ir su oru. Pats oras yra begarsis, nes lengvai išsisklaido. Kai jam kas nors trukdo sklaidytis, jo judesys tampa garsu. Garsas yra tokio kūno judesys, kuris sugeba judėti taip, kaip atšoka nuo lygaus paviršiaus smarkiai metami daiktai.

Kalbant apie balsą, reiktų sakyti, kad tai ir yra garsas, kurį skleidžia sielą turinčios būtybės. Kas neturi sielos, neturi ir balso. Negyviems daiktams tik analogiškai priskiriamas balsas, pavyzdžiui, sakoma, kad lyra, fleita ir kiti instrumentai skleidžia tam tikrą garsą. Balsas yra garsas, kurį kuria pats gyvis ir ne bet kokia kūno dalimi – nes balsą gali skleisti tik tie gyvuliai, kurie kvėpuoja oru. Tam reikia, kad garso skleidėja būtų sielą turinti būtybė, dar daugiau – tokia, kurios veikla būtų lydima kokių nors vaizdinių, nes balsas yra garsas, kuris turi tam tikrą prasmę. Žinome, kad negalima kalbėti nei įkvepiant, nei iškvepiant, bet tik sulaikant kvėpavimą, nes tada galima įkvėptam orui suteikti atitinkamą judesį. Dabar aišku, kodėl žuvys yra bebalsės – jos neturi gerklės, nes neįkvepia oro ir nekvėpuoja.

Aristotelis teigia, kad žmogus silpnai suvokia kvapus ir kvėpuojančių objektų suvokimas visuomet yra lydimas malonumo ar nemalonumo jausmų, todėl žmogus net negali lygintis su daugelio gyvulių uosle. Uostoma tarpinei aplinkai padedant, būtent orui arba vandeniui, nes vandenyje gyvenantieji gyvuliai, tiek bekraujai, tiek turintieji kraują, suuodžia kvapus, taip pat ir tie, kurie gyvena ore. Skonio pojūčiuose nedalyvauja jokia tarpinė aplinka. Bet nėra nieko, kas be drėgmės galėtų sukelti skonio pojūtį – kas ragaujama, turi savyje drėgmę. Paprasto skonio rūšys yra priešingos – visų pirma, saldumas ir kartumas, nuo jų priklauso kita priešybė – riebumas ir sūrumas, artimi saldumui ir kartumui. Tarpinę vietą užima rūgštumas,aitrumas, aštrumas.

Tolesnis juslių išsivystymo arba tobulėjimo žingsnis pasireiškia naujo sugebėjimo – vaizduotės atsiradimu. Ji aiškiai pasirodo aukštesnių gyvulių ir žmonių psichiniame gyvenime, bet Aristotelis linkęs manyti, kad neapibrėžtoje ir neryškioje formoje, ji priklauso ir žemesniesiems gyvuliams. Dažniausiai Aristotelis apibrėžia vaizduotę kaip sugebėjimą, kurio dėka sieloje atsiranda ir išsilaiko objektų vaizdiniai, patiems objektams nebeveikiant jutimo organo. Ypatinga vaizduotės rūšis yra atmintis, kur vaizdinys gauna lyg ir papildomą apibrėžimą – laiką ir yra suvokiamas kaip anksčiau patirto įspūdžio atvaizdas. Su atmintimi siejasi ir prisiminimas, t. y. gautų praeityje įspūdžių atgaminimas.

Tačiau Aristotelis skiria dar protinę vaizduotę, kuri yra susijusi su mąstymu. Šios vaizduotės ypatingą funkciją galima išaiškinti tik proto pagalba. Protu skiriasi mąstančioji siela nuo juntančiosios, ir protas priklauso tiktai žmogui.

Taigi yra aišku, kad jutiminis suvokimas ir mąstymas nėra tas pats dalykas. Jutiminis suvokimas priklauso visiems gyviams, o mąstymas – tiktai nedideliam skaičiui. Bet ir mąstymas (jis gali būti teisingas arba klaidingas), pirmiausia reiškiasi samprotavimu, žinojimu, teisingu manymu, o antra – jų priešybėmis. Vadinamasis protas, t. y. tas sugebėjimas, kuriuo siela protauja ir sprendžia, nėra jokia aktualybė, kol jis nemąsto. Todėl būtų neteisinga manyti, kad jis yra susimaišęs su kūnu, nes šiuo atveju jis turėtų įgauti tam tikrą kokybę, pavyzdžiui, šaltumą arba šiltumą, ar, panašiai kaip juslė, turėtų turėti kokį nors organą. Bet iš tikrųjų taip nėra. Protas – mąstęs ką nors ypatingai sunkaus, lengvesnį dalyką mąsto po to ne blogiau, bet, galbūt, dar geriau. Iš tikrųjų, juslė yra susijusi su kūnu, o protas atskirtas nuo jo.

Proto objektai yra pačios daiktų formos, atskirtos nuo bet kokios materijos. Tik protas sugeba pažinti daiktų esmę. Tuo jis skiriasi nuo jutiminio suvokimo, kuriam priimtinos tik jutiminės formos. Aristotelis klaidingai teigė, kad protas negali turėti jokio ryšio su materija ir nereikalingas jokio materialaus organo formoms pažinti.Bet Aristotelis sprendžia šį klausimą analogiškai jutiminiam suvokimui. Protas santykiauja su savo objektu panašiu būdu kaip jutiminis suvokimas su savuoju. Prote randame du veiksnius, kurie mąstančiojoje sieloje atlieka tokį vaidmenį, kaip gamtoje materija ir forma. Todėl tenka skirti aktyvųjį ir pasyvųjį protą. Aktyvusis protas, mąstydamas formas, mąsto ir pats save, nes mąstydamas jis sutampa su savo objektu, o pasyvusis – be aktyviojo negali veikti, jis yra mirtingas ir žūva kartu su žmogaus kūnu. Aktyvusis protas žmogaus sieloje yra visų formų forma ir aukščiausias nejudamas pradas. Protas, kaip ir juslė, pažįsta savo objektus dvejopu būdu: arba tiesiogine intuicija, arba sprendimo būdu. Sprendimas gali būti klaidingas arba teisingas. Pasak Aristotelio, protas remiasi patyrimo sukauptais atminties vaizdiniais ir, palugindamas juos, nustato bei iškelia, kas juose yra bendra.

Antroji protinio pažinimo rūšis yra tiesioginė intelektinė intuicija. Jos objektai yra vieninės abstrakčios sąvokos arba formos. Prie intelektinės intuicijos objektų priklauso:

1) matematikos vientisiniai dydžiai;

2) visos abstrakčios formos, kurios mąstomos be jokio ryšio su materija;

3) neigiamos sąvokos, kurios mąstomos, paneigiant jų pozityvinę priešybę, pav., laiko momentas mąstomas kaip neturįs jokios trukmės, blogis, kaip gėrio neigimas ir t. t.

Galime padaryti to, kas buvo pasakyta apie sielą, santrauką. Iš tikrųjų visi daiktai yra arba jutimo objektai, arba proto objektai: jutimas tam tikru būdu sutampa su juntamuoju daiktu, žinojimas – su pažįstamuoju objektu. Sielą galime palyginti su ranka – kaip ranka yra visų įrankių įrankis, taip protas – visų formų forma. Tas, kuris nieko nejunta, negali nieko nei išmokti, nei suprasti; o tas, kuris protu įžvelgia ką nors, būtinai turi naudotis vaizdiniais, nes vaizdiniai yra panašūs į pojūčius, kuriems trūksta tik materijos.

Be mitimo, jutimo ir mąstymo, sielai, Aristotelio manymu, priklauso dar ketvirta funkcija – sugebėjimas judinti kūną ir tuo vadovauti jo praktinei veiklai. Pirminė gyvūnų ir žmonių judesių priežastis yra siekiamieji objektai (gėrybės ir blogybės). Bet šie siekimai skiriasi vieni nuo kitų priklausomai nuo to, ar jie iškyla gyvūno juntančioje ar žmogaus mąstančioje sieloje, ar juos sukelia juslėmis suvoktas objektas ar atgaivintas atminties vaizdas, ar pagaliau proto samprotavimai. Vadinasi, pagaliau yra tik vienas judėjimo pradas: siekimas. Kaskart, kai judėjimas vyksta protaujant, jis vyksta ir norint. Bet iš kitos pusės – siekimas gali judinti kūną ir priešinga proto nurodymams kryptimi, nes ir geismas yra tam tikras siekimas.Todėl tikras judintojas visada yra pats siekiamasis objektas. Taigi, tenka skirti tris veiksnius: pirma – kuris judina, antra – kuo judina, trečia – kuris judinamas. Kas pats juda ir judina yra siekimo jėga, tai, kas judinama, yra pats gyvis. Pagaliau, organas, kuriuo siekimas judina, yra jau kažkas kūniška.

Taigi, apibendrinant – gyvis judina pats save tiek, kiek jis sugeba (ko nors) siekti.

I. Traktato “Apie sielą” reikšmė ir vieta Aristotelio filosofinėje sistemoje.

II. Istorinė apžvalga.

III. Aristoteliosiela:

1) sielos apibrėžimas;

2) maitinančioji siela;

3) juntančioji siela;

4) mąstančioji siela:

a) pasyvusis ir aktyvusis protas;

b) proto funkcijos ;

c) protinio pažinimo ryšys su jutiminiu pažinimu;

IV. Sielos siekima – gyvų būtybių judėjimo priežastis.

Naudotos literatūros sąrašas:

Aristotelis “Apie sielą”

Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla,

Vilnius – 1959

REFERATAS:

Gėrio ir blogio samprata

Turinys

Įvadas.....................3

Gėris ir blogis.............4

Gero ir blogio poelgio pasirinkimas...6

Gera ar bloga valia?...........6

Gėris ir blogis stoikų etikoje.......7

Platono gėris ir blogis..........9

Išvados....................10

Naudotos literatūros sąrašas.............11

Įvadas

Mūsų kasdienėje kalboje yra daugybė žodžių, kuriuos vartojame norėdami išreikšti moralinius dalykus. Kasdienėje kalboje jie funkcionuoja kaip moraliniai žodžiai, pavyzdžiui, “geras – blogas”, “humaniškas – nehumaniškas”, “kilnus – žemas” ir pan.

Tačiau dažnai pastebime, kad, nors ir reiškiame vertinimus tais pačiais žodžiais mūsų supratimas apie tai kas gera ar bloga, dora ar nedora gali skirtis. Kodėl taip nutinka? Kodėl skiriasi mūsų suvokimas?

Vos tik gimę pradedame lankyti “Gyvenimo mokyklą”. Iš pradžių su pasauliu mus supažindina tėvai, broliai, seserys, o mums augant didėja ir aplinkos įtaka (mums mokytis padeda bendraamžiai, kiemo draugai). Pradėjus lankyti mokyklą mūsų žinias, apie gerus ir blogus dalykus, gilina mokytojai.

Mes mokomės skirti gera nuo blogo įvairiais būdais. Pavyzdžiui, klausomės pamokymų, patarimų iš vyresniųjų ar bendraamžių; įvertiname kai kurių poelgių pasekmes; stebime kitų elgesį , ką jie daro vienoje ar kitoje situacijoje ir t.t.

Šio referato tikslas – supažindinti ir susipažinti su gėrio ir blogio sąvokomis; pažiūrėti ką apie šiuos dalykus mąsto antikos laikų filosofai bei kiti gerai žinomi autoriai.

Vertybės – tai specifiškos mus supančio pasaulio objektų ir reiškinių charakteristikos, turinčios teigiamos reikšmės žmogui, kolektyvui ar visuomenei. Specifiška dvasinių vertybių sritis yra dorovinės vertybės. Paprastai skiriamos dorovinės sąmonės, charakterio ir elgesio vertybės. Dorovinės vertybės – tai doroviniai idealai, normos, principai, gėrio, žmoniškumo. Teisingumo ir kitos sąvokos. Nuo žmogaus santykio su jomis priklauso jo socialinis vertingumas, jo gyvenimo ir elgesio prasmingumas. Svarbios dorovinės vertybės yra darbštumas, drausmingumas. Kuklumas ir daugelis kitų teigiamų charakterio ypatybių, nuo kurių priklauso ir kasdienio žmogaus elgesio pobūdis.

GĖRIS IR BLOGIS

Pačios bendriausios dorovinio vertinimo kategorijos yra gėris ir blogis. Iš esmės jos apima visą dorovės sritį. Šiomis sąvokomis žmogus teigiamai arba neigiamai vertina socialinio ir dvasinio gyvenimo reiškinius. Pirmiausia gėrio ir blogio sąvokomis vertinami žmonių tarpusavio santykiai, jų elgesys ir poelgiai. Vieniems poelgiams pritariama, kiti – smerkiami. Pirmieji yra gėris, antrieji – blogis.

Gėrio ir blogio požiūriu vertinami ne tik poelgiai. Šios sąvokos taikomos vertinant ekonominius, ideologinius visuomenės santykius, politines pažiūras, idėjas. Tai visai suprantama. Juk ekonominiai santykiai iš esmės sąlygoja žmonių dorovę. Pavyzdžiui, klasinės visuomenės ekonominiai santykiai sukelia tarp žmonių priešiškumą, nepasitikėjimą. Dorovinius žmonių santykius iškraipo ir įvairios politinės pažiūros bei idėjos. Todėl tautų draugystės, taikos ir kitos pažangios idėjos laikomos visuomeniniu gėriu.

Panašiai vertinamos ir žmogaus charakterio savybės, jo valios kryptingumas, nes nuo šių jo savybių priklauso jo poelgiai. Tokios žmogaus savybės kaip darbštumas, principingumas, kuklumas, paprastumas, nuoširdumas yra teigiamos. Jos vadinamos dorybėmis ir įeina į gėrio kategoriją. Tuo tarpu tingumas, neprincipingumas, akiplėšiškumas, palaidumas yra neigiamos charakterio savybės, vadinamos ydomis. Jos priklauso blogio kategorijai. Žmogus, kuris bendraudamas su artimaisiais, yra jiems palankus, pasirengęs padėti, daryti gera, vadinamas geros valios žmogumi. Tačiau yra ir klastingų, piktdžiugių, kitiems gera nelinkinčių – piktos valios žmonių.

Gėrio ir blogio sąvokomis apibūdinami ne tik žmonių santykiai, jų charakterio bruožai. Į gėrio ir blogio sritį įeina ir tai, ko žmonių santykiuose ar visuomenėje dar nėra, bet dėl ko atskiri žmonės, klasės ar visuomenės kovoja, ko siekia. Tai įvairūs idealai. Atskiri žmonės gali siekti mokslo, meno, dorovinio tobulumo, atskiros klasės, partijos bei organizacijos – pažangos, demokratijos ar kitų tikslų.

Gėrio suvokimas ir sugebėjimas skirti tai, kas kilnu ir žema, padoru ir niekšiška, padeda asmenybei ir valstybei tobulėti. Pats veiksmų ir poelgių vertinimas gėrio ir blogio požiūriu veikia žmonių praktinius santykius ir jų elgesį, nes vertinant visuomet pritariama teigiamiems veiksmams ir poelgiams, kurie asmenybei ir visuomenei turi vertybių reikšmę, ir smerkiami neigiami, amoralūs poelgiai.

Žmogui tenka nepaliaujamai kovoti dėl gėrio, jis priešinasi blogiui. Ši kova apima visas žmogaus būties puses, visas visuomenės gyvenimo sritis. Ji suponuoja asmenybės dorovinę poziciją, jo požiūrį į save, į draugus, į darbo kolektyvą ir visuomenę.

Gėris ir blogis žmoguje, kaip ir visuomenėje, niekuomet nesudaro idealios pusiausvyros. Šios dvi priešybės nuolat grumiasi.

Pats žmogus nėra pasyvus gėrio ir blogio reiškėjas. Jis paprastai yra gėrio pusėje ir grumiasi su tuo, kas jį žlugdo ir žemina. Grumtis pačiam su savimi , su savo ydomis, su blogiu savyje yra sunku. Todėl iškyla masinės atsakomybės reikšmė kovoje dėl gėrio.

Tai, kas gera reikia saugoti, puoselėti, ugdyti. Tuo tarpu blogis plinta pats. Jis gajus, nes remiasi įpročio jėga. Blogis yra tai, kas trukdo žengti į priekį, tobulėti. To, kas paseno, atgyveno, nereikia įtvirtinti, nes tai taip pat yra blogis. Visuomenėje nuolat vyksta dorovės pažanga, todėl tai, kas kažkada dar nebuvo blogis, ilgainiui tampa blogiu, kas buvo pakenčiama – nepakenčiama.

Plačią gėrio kategoriją sukonkretina žmoniškumo sąvoka. Ji apibrėžia ir išryškina gėrio turinį žmogaus esmės aspektu. Kaip ir gėris, žmoniškumo sąvoka taikoma įvairiems socialinio bei dvasinio gyvenimo reiškiniams vertinti. Tik gėrio požiūriu visi šie reiškiniai skirstomi į gerus ir blogus, dorus ir nedorus, o žmoniškumo požiūriu – į žmoniškus ir nežmoniškus.

Ydų ir dorybių santykis žmoguje esti labai įvairus. Žmogus gali turėti daugiau dorybių, negu ydų. Gali būti ir priešingai. Tačiau ir tokiu atveju žmogus dar nėra blogas apskritai. Jis tik blogai elgiasi. Todėl reikia neapkęsti ne paties žmogaus, bet blogio žmoguje, smerkti ne asmenį, o jo blogus poelgius.

“Blogis nėra kažkur kitur, jis nėra kituose, jis su kiekvienu mūsų ir kiekviename mūsų kasdien. “

Kantas

GERO IR BLOGO POELGIO PASIRINKIMAS

Renkantis poelgius ar ištisą elgesio kryptį, žmogui nuolat iškyla gėrio ir blogio alternatyva. Kaip tik tada ir atsiskleidžia žmogaus dorovinė esmė. Pasirinkdamas žmogus atsiriboja nuo blogio, ima siekti gėrio, praplečia savo žmogiškojo veikimo galimybes arba pasiduoda blogiui, degraduoja.

Kasdienėje praktinėje veikloje žmogus rinkdamasis susiduria su konkrečiomis gėrio ir blogio apraiškomis, kurios žymimos ženklais “galima – negalima”, “leidžiama – draudžiama”. Jei žmogus, pasirinkdamas kasdienį elgesį, nepaiso šių ženklų jis greitai peržengia blogio ribas. Šitaip individas pastato savo interesus prieš kitų žmonių bei visos visuomenės interesus, Pažemina save, degraduoja.

Tačiau ir socialiniu požiūriu prasmingo, t.y. “leidžiamo”, elgesio ribose žmonių sugebėjimas rinktis nevienodas, o ir pasirinkimo rezultatai dažnai būna skirtingi. Tai labai priklauso nuo pasirinkimo situacijos ir paties žmogaus. Pasirinkimo situacija ne visuomet vienoda: ji gali būti įprasta, nuolat pasikartojanti, bet taip pat ir reta, unikali, sudėtinga.

GERA AR BLOGA VALIA?

Tai, ką mes apibūdiname kaip blogį, yra mums nepasitenkinimą keliančių dalykų neigiamas vertinimas. Galima teigti, kad ir gėris, ir blogis – tai mūsų pasitenkinimo ir nepasitenkinimo jausmų prisotinti vaidiniai apie tam tikrus dalykus. Tai, kas mums atrodo gera, jaučiame kaip tai, kas turi būti, bloga – kaip tai, ko neturi būti. Moralinis blogis – tai laisvos valios sąlygotas blogis. Tai yra tai, ką mes vadiname ydomis ir nedorybėmis, polinkiu į blogį ar jo rinkimus. Tai – piktavališkumas.

Mes orientuojamės į du dalykus – į blogą valią ir į tai, kas verčia veikti tokią valią ir virsti į blogį, t.y. žmogaus prigimties ypatybės. Mes atsiribojame nuo blogio apraiškų. Kiekvienas – ir tas, kuris laikomas doru, ir tas, kurį visi vadina nedorėliu – nesunkiai gali išvardinti, kas yra blogai (meluoti, tinginiauti ir t.t.) ir pan. Kiekvienas taip pat žino, kad visuomenėje pilna šių ydų ir jas reikia “išrauti su šaknimis”. Tačiau bėda ta, kad ydų smerkimas tų šaknų nepasiekia.

Turinio atžvilgiu blogis nėra absoliutas. Tai, kas laikoma blogiu, priklauso nuo kultūrinių tradicijų – vienu metu ir kokioje nors kultūroje koks nors dalykas gali būti laikomas blogiu, kitur ir kitu metu – ne. Tai, kas senovės graikams atrodė kone normalu, tarkime, homoseksualizmas, dabar net ir šiuolaikinėse visuomenėse sunkiai skinasi kelią savo normalumo pripažinimui. Net ir tas blogis, kuris atrodo tikrai absoliutus – karai, stichinės nelaimės, ligos ir kančios – galėjo būti paverstas (ir tai buvo daroma) gėriu, tada, kai šis blogis buvo skelbiamas priemone aukštesniam gėriui. Tas pats vyko ir vykta ir su doroviniu blogiu, kurį galėtume įvardinti ir kaip bendrųjų dorovės principų, tarkime, Dešimties Dievo įsakymų prasme, nesilaikymą.

Dorovinis blogis visada susijęs su valia. Moralinė sąmonė gėrį apibrėžia kaip tai, kas turi būti, blogį – kaip tai, ko neturi būti. Šia prasme galima teigti, kad dorovinis blogis – tai realizuotos neigiamos vertybės arba piktavališkumas kaip nusiteikimas jas realizuoti, valios nukreiptumas į neigiamomis laikomas vertybes. Tačiau jeigu dėmesį kreipiame vien į nuostatą, tai pamirštame, kad gerai nusiteikus galima padaryti kur kas didesnį blogį, negu blogai nusiteikus.

Jeigu įdėmiau pažvelgtume į save, nesunkiai pastebėtume, kad blogį daryti mums dažnai yra lengviau ir paprasčiau. Todėl tie žmonės, dorovinių kolizijų atveju renkasi gėrį, elgiasi dorai, dažnai mums atrodo ne “normalūs”, kaip kad iš esmės turėtų būti, bet “taurūs”, “didūs”, lyg išmintys.

GĖRIS IR BLOGIS STOIKŲ ETIKOJE

“.stoikų filosofija – besikuriančios pasaulinės valstybės piliečio kosmopolitinis savęs ieškojimas” (Zabulis H. “Stoicizmas ir eklektika”). Stoicizmas savo esme buvo etinė filosofija, turėjusi tikslą ugdyti žmogaus dvasinės nepriklausomybės ir orumo jausmą. Laisvė, prarasta realiame gyvenime, turėjo būti atrasta žmogaus pasaulyje.

Aukščiausia žmogaus paskirtimi stoikai laikė jo protinę veiklą, išskiriančią jį iš gyvūnų pasaulio. Pasaulio pažinimas leidžia suprasti tikrąjį gėrį ir dorybę. Praktinėje veikloje protas turi pasirinkti prigimtį atitinkančius veiksmus, vedančius į dorybę. Dorybė ir išmintis yra aukščiausios vertybės, siekiant laimingo gyvenimo. Dorybė nėra įgimtas dalykas, bet kiekvienas gali ją įgyti, remdamasis įgimtu dvasiniu, dieviškuoju pradu, lavindamas protą ir praktiškai veikdamas. Gimęs žmogus neturi proto, todėl nėra nei doras, nei išmintingas. Tik protui vystantis, žmogus pradeda jausti dorovinę atsakomybę, jame atbunda aukštesnioji prigimtis, kuri, esant palankioms aplinkybėms, gali pasiekti tobulumą – dorybę ir išmintį. Kūniškos prigimties valdomam žmogui atrodo, kad aukščiausias gėris yra malonumas, kuris iš tikrųjų nėra net siektinas, nes dažnai priveda prie nelaimių bei blogio. Siekti dorybės trukdo ir kitų neprotingų žmonių nuomonės. Kūniškų malonumų patiria ir didžiausi kvailiai, besimėgaują išdidumu, aklu egoizmu, niekdžiugiškumu, dykinėjimu, sielos išglebimu (Seneka “Apie laimingą gyvenimą”).

Stoikų etikoje tikrasis gėris yra tai, kas tarnauja aukščiausiam tikslui – dorybei. Tai dori žmonės ir dori jų veiksmai. Blogis yra ydingi žmonės, ydingi jų veiksmai. Visi kiti dalykai, būdami moraliai neutralūs, nėra nei gėris nei blogis, žmogaus atžvilgiu jie indiferentiški, visai nesąlygoja jo laisvės ir laimės. Sveikata, malonumai, garbė ir turtas nėra tikrosios gėrybės, o ligos, skausmai, kančios, nešlovė ir skurdas nėra tikrasis blogis, nes nuo apsisprendimo ir požiūrio į juos priklauso, ar, esant šiems dalykams, žmogus jaučiasi laimingas, ar nelaimingas. Patys savaime išoriniai mūsų atžvilgiu dalykai negali nei kenkti, nei būti naudingi.

Poseidonijas mokė, kad tai, “kas nesuteikia sielai nei didybės, nei pasitikėjimo savimi, nei ramybės, nėra gėris. Turtai, gera sveikata ir kiti panašūs dalykai to nesuteikia. Todėl jie nėra gėris”. Jei tie dalykai sukelia pasipūtimą, išdidumą, įžūlumą jie yra blogis.

Gėris, visada pasiekiamas protu, – tai su prigimtimi suderintas gyvenimas, kuriame kūniškasis pradas yra tik medžiaga laisvai proto veiklai. Savo prigimtį supratęs išminčius nejaučia baimės dėl gyvenimo nelaimių, nes jis pats yra visatos proto bendrininkas. Dievas davė žmogui jam nepavaldų kūną ir laisvą protą.

Pasaulyje viskas yra tobulai sutvarkyta kosminio proto. Kiekvienoje prigimties dalyje yra gėrio, kurį turi visatos prigimtis, todėl viskas joje yra būtina ir naudinga visumai.Žmogus turi susitaikyti su likimu ir nemurmėti neprotingai, jei kas nors vyksta ne taip, kaip jis norėtų. Blogis negali pakenkti visumai.

Paprastai blogiu stoikai laikė tiesos nežinojimą, nors kai kada pripažino, kad visatos prigimtis sukūrė ir blogų dalykų, kurie akivaizdžiausiai atsiskleidžia visuomenėje.

Gėris atitinka žmogaus prigimties pažinimą. Žmogus blogai elgiasi, nežinodamas, koks elgesys yra geras. Niekas neklysta savo noru. Todėl bausti žmogų už tai, kad jis aklas, būtų nežmoniška.

Žmogus nelaimingas dėl savo kaltės, nes dievai visus sukūrė, kad būtų laimingi. Jis nesupranta, kad vienintelis gėris ir blogis slypi pačiame žmoguje, jo sieloje. Nei gėrio, nei blogio nėra nuo žmogaus nepriklausančiuose dalykuose. Blogis egzistuoja tik pačiame žmoguje, tačiau ir nuo jo galima išsivaduoti. Tikrasis gėris slypi teisingose sąvokose ir geruose noruose, o tikrasis blogis – neteisingose sąvokose ir ydinguose noruose (Epiktetas).

Platono gėris ir blogis

Platonas – vienas pirmųjų ir vienas iš didžiausią poveikį pasaulio filosofijos raidai turėjusių ontoetikų, t.y. tokių etikos teoretikų, kurie mano, kad gėris grožis, tiesa, teisingumas ir kitos etikos sąvokos bei kategorijos nėra vien tik žmogui, visuomenei būdingos dorovinės vertybės, orientacijos, bet ir visam pasauliui, kosmosui, universumui.

Gėrio, Grožio, Tiesos ir Teisingumo idėjos Platonui tampa tuo, kas yra žemė, vanduo, oras ir ugnis.

Mąstytojas pasaulį vaizduoja, visą mus supančią empirinę ir dvasinę tikrovę kartu su jo įsivaizduojamu neempiriniu – antgamtiniu, transcendentiniu – idėjų pasauliu. Neabejotina, kad šie du pasauliai yra susiję tam tikrais priklausomybės santykiais – idėjos, kaip daiktų bei reiškinių idealūs provaizdžiai, bendrybės, ir yra tai, iš ko randasi atskirybės – konkretūs, empiriškai suvokiami, jaučiami daiktai bei reiškiniai. Kita vertus, pastaruosius, t.y. daiktus bei reiškinius, Platonas traktuoja tik kaip tam tikrus simbolius, kelio ženklus, paslaptinguosius rašmenis ar pan., padedančius žmogui iš tikrųjų susivokti ir suprasti, kas yra tikrosios vertybės, ir ko iš tikrųjų reikėtų siekti. Tokios vertybės ir yra Gėris, Grožis, Tiesa, Teisingumas ir kitos idėjos. Jų ir reikia siekti gyvenime.

Platono moralėje esama dalykų, kurie iš tikrųjų jam nepriklauso, o atsirado Platono filosofijoje, galima sakyti, beveik prieš jo valią. Turiu galvoje sokratizmą, kurio atžvilgiu Platonas buvo per daug kilnus. “Niekas nenori padaryti sau žalos, todėl visas blogis daromas ne laisva valia. Juk blogas žmogus pats sau daro žalą: to jis nedarytų, jei žinotų, kad blogis yra blogas. Todėl blogas žmogus yra blogas tik dėl to, kad jis klysta; išaiškinus jam jo klaidą, jis būtinai taps geras.” Toks samprotavimo būdas būdingas p r a s t u o m e n e i, kuri mato tik blogų poelgių liūdnus padarinius ir iš tiesų daro išvadą, kad “k v a i l a elgtis blogai”; kartu be didesnių dvejonių ji sutapatina “gera” su “naudinga ir malonu”. Susidūrus su bet kokiu moraliniu utilitarizmu, tokį jo šaltinį galima iš anksto numanyti, todėl reikia vadovautis uosle – suklysime retai.- Platonas padarė viską, siekdamas suteikti kitokią prasmę savo mokytojo tezei, bandydamas įtraukti į ją ką nors kilnaus ir subtilaus, pirmiausia save; jis buvo drąsiausias iš interpretatorių, Sokratą jis paėmė iš gatvės tik kaip populiarią temą ir liaudies dainą, kad varijuotų ją iki begalybės ir negalimybės – dėdamas ant Sokrato visas savo paties kaukes ir traktuodamas jį visais galimais būdais. Juokaujant Homero stiliumi, kas gi yra platoniškasis Sokratas, jei ne “priekyje Platonas, užpakalyje Platonas, o per vidurį – nesąmonė” (ne Nyčės pastaba: Parodijuojama Homero “Iliados: eilutė: “Liūtės galva, liemuo kaip ožkos, uodega kaip drakono” (VI giesmė, 181 eilutė. Vert. A.Dambrauskas).

IŠVADOS

Gėris ir blogis nėra antgamtinės kilmės. Jie nėra amžini ir nekintami. Priešingai, gėris ir blogis yra žemiškos prigimties, jų ištakos – visuomeniniai santykiai. Keičiantis visuomenės santykiams, keitėsi žmonių moralinė sąmonė, jų įsitikinimai pažiūros. Neišvengiamai kito gėrio ir blogio supratimas. Klasinėje visuomenėje gėrio ir blogio sąvokos įgijo klasinį turinį. F.Engelsas, kalbėdamas apie gėrio ir blogio socialinį sąlygotumą ir istorinį kitimą, nurodė, kad “gėrio ir blogio sąvokos tiek keitėsi kiekvienoje atskiroje tautoje, kiekviename atskirame amžiuje, kad jos dažnai tiesiog prieštaravo viena kitai” (Engelsas F. Anti-Diuringas). Tačiau, nors gėrio supratimas istorijos procese kinta, kiekvienoje epochoje jis turi apibrėžtą turinį. Kasdieniame gyvenime žmonės vertina poelgius, vadovaudamiesi visuomenėje priimtomis dorovės normomis, kurios išreiškia istoriškai konkretų gėrio ir blogio turinį.

“Kaip tvirtas ir stangrus vaškas nežymiai šildomas ima atsileisti ir tampa tokiu minkštu ir lipniu, kad iš jo jau galima formuoti bet kokia figūrą, panašiai ir labai užkietėję bei priešiški žmonės, paveikti nors ir nedidelės mandagumo, gerumo ir palankumo dozėmis, tampa patikliais, maloniais ir net gerais”.

Artūras Šopenhaueris

Naudotos literatūros sąrašas:

1. Marksistinės – Lenininės etikos pradmenys, Vilnius 1979

2. Etikos etiudai – 3, “Dorovinė bendravimo kultūra”, Vilnius 1979

3. Anilionytė L. “Blogio problema”, Vilnius 1996

4. Balčius J. “Platono etika”, Vilnius 1996

5. Vertybių sistema visuomenėje paskaitų medžiaga.

Turinys

 Literatūra .....................2

 Turinys ......................3

 Įžanga ........................4

 Aristotelio filosofinės idėjos ...........4

 Jusliškas pažinimas .................5

 Aristotelio tikrovė .................5

 Būtis ........................6

 Kategorijos ....................7

 Materija ir forma .................8

 Išvados ......................9

ĮŽANGA

Aristotelis buvo žymiausias Platono mokinys, taip pat savarankiškiausias. Jis įkūrė savo mokyklą. Lygindami Aristotelį su Platonu atrandame daug panašumų. Platonas ir Aristotelis suvokiami kaip tam tikri priešininkai. Aristotelis įsitikinęs pasaulio pažįstamumu.

Klausimas, kurį sprendžia abu filosofai: kaip galima tikrą žinojimą pasiekti ?Tai lemia mąstymo ir tapatybės struktūrų egzistavimus. Mūsų sprendimai turi atitikti pažįstamus daiktus. Aristotelio filosofijoje nemanoma, kad realybę sudaro idealių daiktų būtis. Mūsų mąstymo teiginiai turi atitikti realiai egzistuojančius daiktus. Aristotelis iškelia klausimą: kad mes gyvename realių daiktų kosmose.

Aristotelis ir jo filosofinės idėjos.

Jo filosofija sugrįžta nuo idealybės prie konkretybių. Aristotelis akcentuoja realiai egzistuojančius daiktus. Aristotelio filosofijoje realybės neapsprendžia daiktų esmės. Idealūs objektai yra pasiekiami pradedant nuo konkrečių daiktų pažinimo. Realybėje neegzistuoja nei taškai nei trikampiai.

Idealybės yra mūsų mąstymo veiklos produktai. Empirinis suvokimas nereiškia, kad Aristotelis būtų grynas empiristas. Aristotelis teigė, kad tikrasis žinojimas prasideda nuo konkrečių individualių daiktų pažinimo. Pažinodami idealius daiktus mes turime juos priskirti individualioms esmėms ar rūšims.

Aristotelio analogija susietya su logika, tai yra su teiginių ir sprendimų analize, todėl Aristotelis savo filosofijoje pabrėžia daiktų tikrovės neprieštaringumą. Neprieštaringumas įgauna principo statusą. Tas pats daiktas tuo pačiu metu negali turėti skirtingų, vienas kitą paneigiančių apibrėžimų. Vienas jų bus visuomet klaidingas.

Aristotelis sukuria filosofijos visumą. Jį galima laikyti senovės Graikijos kulminacija. Aristotelis apmasto ne tik tai, kaip pasiekiamas tobulas žinojimas. Aristotelio būties teorija analizuoja besikeičiančius daiktus. Filosofijoje akcentuojant juslinį suvokimą, išryškėja aprašymų ir klasifikavimų reikšmė. Išryškėja filosofijos siekis paversti argumentuotu dėstymu

Jusliškas pažinimas.

Jusliškasis pažinimas – tai kelias į proto grynąją įžvalgą. Jusliškasis suvokimas akcentuojamas Aristotelio todėl, kad jis neigė Platono teiginį dėl daikto ir idėjos atskirumo. Aristotelio daikto esmė nėra atskira nuo daikto. Daikto esmė egzistuoja, kaip pateis daikto suvokimo forma. Aristotelio filosofijoje matome transformaciją. Tai įgauna daikto formos pavidalą. Jeigu daikto esmė glūdi jame, tai reiškia, kad kiekvienas daiktas turi esmę, kaip tam tikrą savo formą.

Aristotelio tikrovė

Tikrovė Aristoteliui yra konkrečių daiktų visuma apibūdinama kategorijomis: vietos, laiko, substancijos ir kt.

Aristotelis pradeda ontologinę analizę, tyrinėdamas substancijų kaitą. Judėjimas erdvėje tėra tik viena tokios kaitos rūšis. Kaip Aristotelis aiškina judėjimą ? Judėjimas yra potencijos aktualizacija, turime peskirti tą pačią potencijos sąvoką:

 Aktyvioji potencija yra gebėjimas sukelti aktą.

 Pasyvioji potencija yra gebėjimas priimti aktą.

Kitos judėjimo erdvėje rūšys aptinkamos nagrinėjant kiekybę (didėjimas ir mažėjimas), kokybę (susirgimas ir pasveikimas), substancijos sąntykiu su kitomis substancijomis (įsimylėjimas ir susipykimas) ir t.t. Visose šiose kaitose kinta substancijos apibrėžtys, tuo tarpu pati substancija lieka lygi pati sau. Substancija yra savitoji būtybė, kuri tam tikra prasme “stovi savyje”. Substancijos apibrėžtys, kurios keičiasi, yra nesavitos būtybės. Tai yra akcidencijos.

Tik pakankamai ilgai stebėdami ir tyrinėdami būtybę, imame suvokti, kas jai esmiškai priklauso.

Savo svarbiausioje knygoje “METAFIZIKA” Aristotelis gvildena būtie problemą kaip vieną svarbiausių filosofijos problemų.

Būtis

Būties problema apskritai yra visos filosofijos problematikos centras. Graikų filosofija orientuota į būtį, būties harmoniją. Būties klausimas bandomas išsiaiškinti”Metafizikoje”. Keliamas klausimas – koks mokslas tyrinėja pradus. Jam atrodo, kad tai yra pirmasis mokslas, kuris turi tirti dieviškąsias būtybes. Filosofija įvardijama kaip teologija. Klausimas apie būtį yra susijęs su klausimu apie mokslą, kuris tyrinėtų būtį.

Kalbėdamas apie mokslą Aristotelis teigė, kad egzistuoja mokslas, tyrinėjantis būtybę, kiek ji yra. Filosofija kaip mokslas tiria ne tik būtybes, bet ir jų būtį. Ji atribojama nuo kitų mokslų. Skirtumas tarp filosofijos ir kitų mokslų tas, kad filosofijoje analizuoja būtybių būtį, o atskiri mokslai – atskirus būtybių regionus. Taigi klausimas apie būtį yra būdingas filosofijai. Ką įvardina būtie vardas ? Būtis nusakoma įvairiais aspektais. Būtį galima apibrėžti per neigimą. Būtis yra ne niekas, bet būtis nėra konkreti būtybė. Būtis apibūdinama skirtingai nuo būtybės. Būtybė yra tai, kas yra.

Aristotelis laiko, kad kiekvienoje būtybėje aptinkame du momentus:

1. Aktualiosios būties momentą, kurio pagrindu būtybė yra tai, kas ji aktualiai yra. Šį momentą vadiname aktu.

2. Potencialiosios būties momentą, kurio pagrindu būtybė gali būti kažkas kita negu tai, kas ji yra. Šį momentą vadiname potencija.

Taigi ontologinis klausimas apie tikrąją būtį reikalauja skirti aktualiąją ir potencialiąją būtį. Ši perspektyva glūdi kiekvienoje tikroje būtybėje. Būtybė yra tai, kas ji iš tikro yra. Kiekviena tikroji būtybė yra potencijos – akto perskyros rezultatas. [ A. Anzenbacheris “Filosofijos įvadas” Vilnius 1992; 94 pusl. ]

Egzistuoja optinis kaip konkrečios būtybės aiškinimas, kuris skiriasi nuo ontologinio aiškinimo. Taigi, pasak Aristotelio, kiekvieną būtybę sudaro du momentai: aktualumas, kurio dėka ji pozityviai yra tai, kas yra, ir potencialumas, kurio dėka ji yra to kito galimybė. Aktualiai ji yra ji pati (vienis savyje), o potencialiai – kas kita (daugis). Kiekvienoje būtybėje glūdi vienio ir daugio momentai. Aristotelis svarstymus nukreipia į ankstesnių filosofų svarstymus ir teiginius

Filosofija – mokslas apie pirmąsias priežastis. Bandoma nustatyti būtybių principus ir priežastis. Priežastys interpretuojamos kaip būtybės. Filosofinis tyrimas bando atsakyti, koks mokslas gali kalbėti apie būtį. Kokia prasme būtis gali būti visuotinio mokslo objektu. Aristotelis siekė žengti žingsnį toliau už Platoną. Aristotelis bando sąmoningai kritikuoti Platoną. Aristotelis supaprastina Platono įžvalgas. Jis sako: ” Mokymas apie idėjas veda į beprasmišką begalybę “ Kiekviena idėja nurodo į kitą idėją. Svarbiausia yra ne kritika, o pozityvios pažiūros.Ar galima būtybių būties principais laikyti būtybių gimines. Platono filosofijoje yra nurodoma kokiai giminei priklauso kiekvienas daiktas. Ar būtis – esmė yra giminė kaip tokia? Ar galima būties esmę ir vienovę susieti su tam tikra gimine?Ar būtis kaip tokia yra bendriausia giminė. Būtis nėra visiems viena giminė. Nei vienis, nei būtis negali būti daiktų rūšimis. Jei būtis yra giminė, tai negali būti atskiro rūšinio požymio. Yra rūšis ir skirtumai, tačiau būtis nebus giminė. Yra būtis, bet ne giminė. Aristotelis kelia klausimą apie esmines būties apibrėžtis. Tokiu būdu Aristotelis kvestionuoja Platono ontologiją. Aristotelis bando suderinti daikto individualumą su jo išaiškinimu, su priskyrimu rūšiai ir giminei. Aristotelis derina ontologines įžvalgas su loginėmis apibrėžtimis. Filosofija tiria būtį kaip būtį. Apie būtį kalbama skirtingomis apibrėžtimis, bet omenyje turima kažkas vienas. Būtie analogija remiasi tuo, kad egzistuoja būties prasmė. Mokslas tyrinėjantis tą būtį yra vienas. Tačiau būties problema atsiveria ir logikoje. Būties supratimas orientuotas į teiginių logiką, kurioje tai, kas egzistuoja, teikiama būtie kategorijomis.

Kategorijos

Kategorijos – pačios būties apibrėžtys, kurios atsiveria racionalioje kalboje. Kategorijos pakeičia gimines ir rūšis. Daiktus reikia skirstyti, priskiriant juos bendrybėms. Kategorijos yra pačios būties kategorijos, į jas galima suskirstyti visa, kas egzistuoja. Kategorijos yra taškas, kuriame susieina tai, kas daiktas yra, ir tai, ką aš teigiu apie daiktą.Aristotelis kalba apie dešimt pagrindinių būties kategorijų. Visa, ką mes galime teikti apie daiktus, gali priklausyti pirmai kategorijai. Kategorijos yra tokios pagrindinės ontologijos formos, kurioms egzistuoja būtis:

1. Substancija

2. Kiekybė

3. Kokybė

4. Santykis

5. Kur

6. Kada

7. Padėtis

8. Turėjimas

9. Veikimas

10. Kęsmas

Materija ir forma

Bet koks atsiradimas, tai sudėtingas perėjimas iš vienos būtie į kitą. Materija susiejama su potencija, su galimybe. Materija yra tai, iš ko atsiranda. Materija glūdi kaip bet kokios apibrėžtos būties galimybė. Judėjimas ir kitimas nėra priešingi būčiai. Pagal prigimtį gamtiniame daikte glūdi pirminis aktyvumas. Materija ir forma suteikia daiktams galimybę būti. Buvimas priklauso nuo materijos veiksmiškumo. Aristotelio nepatenkino Platono supriešinimas jusliškumo ir idėjų. Aristotelis idėjas traktuoja kaip formas, o formos, tai ką daiktas atskleidžia individualiai esmišku pavidalu. Tai interpretuojama ENERGĖJOS sampratoje, joje glūdi užbaigtumas ENTELECHĖJA – ji yra galimybės būti galutinė realizacija. Viskas turi užsibaigti pilnai. ENERGĖJOJE Aristotelis pabrėžia realizavimo galimybes. Entelechėja – galimybės išeikvojimas iki pat jos panaikinimo, tai yra darbo galo, veikimo pabaiga. Bet kokiam tikslo įgyvendinimui reikalingas veikimas. Tikslas yra veiksmas ir tikrovė yra veiksmas. Tikrovė savo reikšme priartėja prie entelechėjos. Materija – visų vykstančių daiktų pagrindas. Ji išlieka visuose virsmuose. Dėl savo materialumo, visa kas gamtiška, gali egzistuoti tiek, kiek tai yra formoje. Aristotelis materijos nesupriešina. Stoka – materijos ir formos pradas. Materija atlieka substrato rolę. Materija kaip pagrindas yra forma ir stoka. Schemiškai atrodytų taip:

MATERIJA

FORMA STOKA

Materija yra dinaminė, siekianti formos. Stoka nėra pagrindas. Stoka ir forma turi turėti bendrą pagrindą, o pagrindas – materija. Materija interpretuojama kaip sugebėjimas siekti savo realizacijos. Antai Plotinas materiją supranta kaip absoliučiai pasyvią. Viduramžių scholastikoje tikroji būtis susieta su aktualija. Pagrindiniu veiksniu tampa Dievas.

Išvados

Filosofijoje, tam kas yra įvardinti, vartojama būties sąvoka. Būtimi vadiname tai, kas kuriuo nors būdu yra. Būties sąvoka iš visų sąvokų – pati plačiausia ir bendriausia. Todėl ir būties negalima logiškai apibrėžti, nes nėra už ją bendresnių sąvokų. Kita vertus būties sąvoką negalima išskaidyti į kitas sąvokas, nes ši nėra sudėtinė. Būties klausimai svarstomi filosofijos dalyje, kuri tradiciškai vadinama metafizika. Šitaip buvo pavadintas Aristotelio, žymiausiu antikos filosofo, veikalas, kuriame svarstomi būties klausimai. Tiesa, Aristotelis savo raštuose būties klausimams skirtą mokslą vadina pirmąja filosofija. Juk pirmosios filosofijos objektas kaip tik yra visa būtis, būtis iš savęs ir ta būtis stengiamasi suprasti iš pačių jos pagrindų. Tačiau suvokimas, kad būtis yra už to, ką matome, jau yra tam tikras požiūris į būtį. O konkrečią būties sampratą įvardinantis terminas vargu ar tinka bendram filosofijos dalies pavadinimui. Todėl yra dar vienas pavadinimas įvardinantis būtį – ONROLOGIJA Šis graikų kilmės žodis būčiai įvardinti dažniausiai vartojamas mokslui.

Kadangi būties neįmanoma logiškai apibrėžti, gali egzistuoti filosofinės sistemos, kurios remiasi nevienodomis būties sampratomis.

Aristotelis nagrinėjantis būtį, aptaria ją dviem būdais. Pirmiausia tikrovėje būtis yra tai, kas nėra kitame (kaip ypatybė). Teiginiuose šią būtį atitinka sąvoka, išreiškianti tai, apie ką viskas gali būti tariama tai yra daiktas ar individas, nes tik jie remiasi pačiais savimi, nebūdami kitame. Būtis, kuri dar vadinama antrąja būtimi, Aristoteliui yra individo ar daikto esmė, svarbiausia jo savybė, pažyminti, kuo daiktas skiriasi nuo kitų daiktų ir tuo, kokia ypatybe jis priklauso tai o ne kitai rūšiai

ARISTOTELIS

“APIE SIELĄ”

Aristotelio – įžvalgaus tyrinėtojo ir gilaus filosofo bruožai , jo svyravimas tarp materializmo ir idealizmo ryškiai pasirodo traktate “Apie sielą” . Tai vienas iš jo žymiausių veikalų, turėjęs įtakos ne tik psichologijos mokslui senovėje ir viduramžiais, bet ir naujaisiais laikais psichikos supratimui.

Prieš išdėstant Aristotelio teiginius apie sielą, vertėtų prisiminti jo pirmtakų pažiūras. Skaitydami Viduramžių filosofo Tertuliano traktatą “Apie sielą” , randame tokius žodžius: “Juk ir mokymas apie sielą atsirado iš filosofinių mokslų tų žmonių, kurie maišo vandenį su vynu. Vieni nesutinka, kad siela nemirtinga, kiti tvirtina ją esant daugiau negu nemirtinga; vieni nagrinėja jos turinį, kiti – formą, treti – ir kito sutvarkymą. Vieni jos pradžią mato vienur, kiti pabaigą įžiūri kitur, priklausomai nuo to, ar remiasi Platono garsu, ar Zenono tvirtybe, ar Aristotelio įrodymų jėga, ar Epikūro bukumu, ar Heraklito liūdesiu, ar Empedoklio beprotyste”. Tertuliano manymu, kadangi gyvybę mes pripažįstame nuo pradėjimo akimirkos, tad ir siela turinti atsirasti nuo pradėjimo akimirkos. Sigeras Brabantietis (Vakarų Europos filosofas, gyvenęs Viduramžiais) sako: “Sielą reikia suprasti kaip natūralaus kūno, potencialaus gyventi, veiksmą ir formą arba išbaigtumą. Aišku, jog vieninga būtis atsiranda iš sielos ir kūno be ko nors trečio, kas būtų tos vienybės priežastis”. Renesanso filosofas Pjetras Pomponacis teigia, kad pirmą vietą tarp materialių daiktų užima siela , ir ji , būdama susieta su nematerialiais daiktais, yra tarpinė grandis tarp materialių ir nematerialių daiktų. Chuanas Lujis Vyvas užsimena, jog siela yra ypatingas veiksnys, kuris gyvena gyvybei pritaikytame kūne.

Bendru atveju, egzistuoja įsivyravusi nuomonė, jog visa, kas turi sielą, skiriasi nuo to kas neturi sielos daugiausia dviem požymiais: judėjimu ir jutimu. Demokritas sako, kad siela esanti tam tikra ugnis ir šiluma. Kadangi jo filosofijoje pasaulis sudarytas iš atomų, tai ugnis ir siela susidaro iš tų atomų, kurie yra rutulio fomos, nes tokie atomai dėl savo formos lengviausiai visur prasiskverbia ir, patys judėdmi, judina kitus. Galime teigti, jog tie tyrinėtojai, kurie kreipia dėmesį į turinčią sielą kūnų judrumą, ją ir laikė judriausiu kūnu, o tie, kuriems rūpėjo kūnų, turinčių sielą, sugebėjimas suvokti ir pažinti tikrovę, mano, kad siela savyje turi daiktų pradus. Vieni mano, kad tokių pradmenų yra daug, kiti – kad tik vienas. Kaip pavyzdį galime paimti Empedoklo nuomonę, jog siela susidaro iš visų elementų ir kiekvienas elementas yra siela. Jis tai išreiškia tokiais žodžiais:

“Žemę mes matom per žemę, per vandenį vandenį matom,

Dievišką orą per orą, naikinančią ugnį per ugnį,

Meilę gi matom per meilę, o vaidą – per vaidą graudingą”

Taip pat ir Platonas vaizduoja sielą, sudarytą iš elementų, nes panašus pažįstamas per panašų. Tačiau tarp filosofų galimas ir prieštaravimas. Itin nesutaria tie filosofai, kurie priskiria pradams kūnišką prigimtį, su tais, kurie laiko juos bekūniais, ir su tais, kurie sudaro šiuos pradus iš priešingų elementų mišinio, kadangi pagal nustatytus pradus jie apibūdina sielą. Dėl to, kai kurie sielą laikę ugnimi, nes ugnis yra tas elementas, kuris susidaro iš smulkiausių dalelių ir yra labiausiai nekūniškas, be to, ugnis pati juda ir judina visa kita. Čia vėl galime prisiminti Demokritą: pasak jo, siela sutampa su protu, o protas susidaro iš pirmapradžių bei nedalomų kūnų ir gali judėti tik dėl jų sudarančių dalelių mažumo ir dėl jų formos, kuri, be abejo, yra rutulinė. Anaksagoras vartoja abu terminus: ir sielos, ir proto, lyg jie žymėtų vienodus daiktus, nors iš tiesų jis teikia pirmenybę protui – iš visų būtybių jis vienas esąs grynas, ir jam Anaksagoras priskiria abu sugebėjimus: pažinimą ir judėjimą, sakydamas, kad protas išjudinęs visatą.

Talesas taip pat sielą laikė judinančia jėga, nes priskyrė sielą magnetui dėl to, kad šis traukia geležį. Diogenas tapatina sielą su oru, laikydamasis tos nuomonės, kad oras susideda iš smulkiausių dalelių ir yra visų daiktų pradas. Heraklitas vėl gi pripažįsta sielą pirmaprade, tapatindamas ją su garavimu, iš kurio susideda visi kiti daiktai.Pasak Akmeono siela yra nemirtinga todėl, kad ji panaši į nemirtingas esybes, o tas panašumas priklauso nuo to, kad ji amžinai juda, nes visa, kas dieviška, nepaliaujamai juda – saulė, mėnulis, žvaigždės ir visas dangus.

Taigi turime tokią išvadą: tie filosofai,kuriems pradai yra priešybės, sielą sudaro iš priešybių. O tie, kurie pripažysta pradu tik vieną priešybę, pav. šilta arba šalta, tapatina ją su siela. Jie sieja savo pažiūras su daiktų pavadinimais: tie, kurie teigia, kad siela yra šiluma, mano, kad iš žodžio “dzein” (virti) atsirado žodis “dzen” (gyventi). O tie, kurie tapatina sielą su šalčiu, mano, kad siela (psiche) yra gavusi savo pavadinimą nuo kvėpavimo ir jį lydinčio atšalimo (psichros – šaltas). Taigi, tokios yra senovės filosofų pažiūros į sielą, ir tokie šių pažiūrų pagrindai. O kaip sielą apibrėžia Aristotelis? Savo mokymu apie sielą Aristotelis bando išaiškinti gyvosios ir negyvosios gamtos skirtumą, atkreipdamas dėmesį į augalų ir gyvūnų specifines savybes bei į žmogaus esminius skirtumus nuo gyvosios gamtos. Pasak Aristotelio, siela yra ta ypatinga forma, kuri skiria gyva nuo negyva. O tai, ką siela apiformina yra organinis kūnas – tai toks kūnas, kuris turi visus organus, reikalingus gyvybei išsaugoti. Siela, palyginus su negyvų kūnų formomis, yra aukštesnio laipsnio forma. Jos funkcija: jungia ir derina organus, kurie skiriasi savo pavidalais bei funkcijomis, susideda iš nevienodų elementų. Taigi, siela yra gyvybės pradas, pirmiausia – grynai biologine prasme. Ji turi du sugebėjimus, kurie užtikrina tiek atskiro individo, tiek visos giminės buvimą – būtent, sugebėjimu misti ir gimdyti. Maitinančioji arba gimdančioji siela priklauso ne tik augalams, bet ir visiems aukštesniems gyvūnams – tiek gyvuliams, tiek žmogui. Tačiau Aristotelis aiškiai parodo, kad siela yra vieningas ir nedalomas pradas, neatskiriamas nuo kūno.Galime paimti pavyzdį: sakykim, kad akis yra tam tikras gyvis, tai regėjimas būtų jo siela, kadangi regėjimas ir yra akies esmė. Netekusi regėjimo, akis jau nėra akis, jai lieka tik akies pavadinimas.

Siela apibrėžiama tokiais veiksmais: maitinimu, jutimu, mąstymu ir judėjimu. Pavyzdžiui, pasirodo, jog kai kurie augalai būdami supjaustyti, nenustoja gyvybės, nors jų dalys ir atsiskiria vienos nuo kitų. Todėl galime spręsti,kad kiekviename tokiame augale siela yra viena, nors potencialiai jų yra daug. Tą patį galima pastebėti ir supjausčius kurį nors vabzdį į dalis – nes atskiros dalys nenustoja justi ir judėti erdvėje. Bet apie protą bei mąstymą negalime nieko panašaus pasakyti, nes jie yra visai kitokios rūšies sielos sugebėjimai, kurie gali reikštis be materijos.

Anksčiau minėtą teiginį, jog siela neatskiriama nuo kūno, galėtume patobulinti taip: bet koks kūnas negali įsigyti bet kokios sielos.Matome, kad augalams priklauso tik maitinantysis sugebėjimas, visi gyvūliai turi bent vieną jutimų rūšį – būtent lytėjimą. (Visi gyvuliai minta sausu ir drėgnu, šiltu ir šaltu maistu, o šios savybės suvokiamos

lytėjimui padedant). Kai kurie gyvuliai sugeba judėti, kiti – protauti ir mąstyti, pavyzdžiui, žmogus ir, galbūt, dar kitos, tos pačios arba aukštesnės prigimties būtybės.

Tenka atskirai išaiškinti kiekvieną gyvių rūšį – kokia yra jo siela (augalo, žmogaus ar gyvulio siela). Jei be maitinančios sielos negali atsirasti juntančioji, tai kaip augaluose maitinančioji siela veikia be juntančiosios? Be lytėjimo neatsiranda nė viena pojūčių rūšis, o lytėjimas gali būti atskirtas nuo jų, nes yra daug gyvių, kurie neturi nei regėjimo, nei klausos, nei uoslės. Ir pagaliau, kodėl mažiausiai yra tų, kurie apdovanoti mąstymu ir protavimu? Turbūt tinkamiausias visos sielos nagrinėjimas bus kiekvieno, atskiro sielos sugebėjimo aiškinimas.

Pradėkime nuo maitinančiosios sielos. Pirmiausia vertėtų kalbėti apie maitinimąsi ir gimdymą, nes maitinančioji siela priklauso ne tik augalams, bet ir kitoms būtybėms; tai yra pirmykštis ir bendriausias sielos sugebėjimas, kurio pagalba visos būtybės gali gyventi. Šis sugebėjimas pasireiškia gimdymu ir naudojimusi maistu. Visiems gyviams, kurie yra susiformavę ir nesuluošinti natūraliausias veiksmas yra gimdyti panašų į save: augalui – augalą, gyvuliui – gyvulį; tai ir yra tas tikslas, kurio visos būtybės siekia. Iš pradžių kalbant apie maitinimą, reikia paminėti, jog paprasčiausių kūnų pasaulyje dažniausiai yra taip, kad vienas maitina, o antras yra maitinamas. Kadangi niekas, kas neturi gyvybės, nesimaitina, tai turintis sielą kūnas ir bus tai, kas maitinasi. Be to, maitinimas yra gimdymo veiksnys; bet gimsta ne tas kūnas, kuris maitinasi, o kitas, kuris yra panašus į pirmąjį. Taigi, netekęs maisto gyvis nebegali gyventi. Todėl reikia skirti tris dalykus: visų pirma – kas maitinasi, antra – kuo maitinasi, ir trečia – kas maitina. Tai, kas maitina, yra pirminė siela (maitinančioji siela), kas maitinasi – turintis ją kūnas, o kuo maitinasi – maistas.Randame dar vieną teiginį: kadangi kiekvienas maistas turi būti virškinamas, o virškinimą sukelia šiluma, todėl visos turinčios sielą būtybės turi savyje šilumos.

Sekantį aukštesnį išsivystymo laipsnį siela pasiekia gyvūno sieloje. Be mitimo ir gimdymo siela pasižymi dar kitais naujais sugebėjimais: jusle, judrumu, jautrumu, įvairių rūšių siekimu, potraukiais. Laikydamas juslę svarbiausiu gyvūnų sielos sugebėjimu, Aristotelis vadina ją juntančiąja siela. Lytėjimas yra kaip tik ta juslė, kurios pagalba gyvūnai suvokia bendriausias fizinio pasaulio priešybes – šilumą, šaltį, sausumą, drėgmę, be to ir kūno esmines savybes: kietumą, minkštumą, svorį ir kt. Lytėjimas yra kiekvieno gyvulio gyvybės būtina sąlyga.

Regėjimo objektas yra tai, kas matoma, o matome pirmiausia spalvą. Tačiau spalva nematoma be šviesos, todėl pirmiausia turime apibrėžti kas yra šviesa. Šviesa – tai kažkas permatoma, o apskritai šviesa yra tamsos priešybė. Negalime pritarti Empedoklui, kuris tvirtina, kad šviesa sklinda per tam tikrą laiko tarpą erdvėje tarp dangaus ir žemės, bet, esą, mes to vyksmo nepastebime. Taip pat ir Demokritas neteisingai sprendžia, tvirtindamas, kad jei tarpinė erdvė būtų tuščia, tai galima būtų ryškiai pamatyti net danguje esančią skruzdėlę. Bet tatai neįmanoma, nes regėjimas vyksta tik tada, kai regėjimo organas patiria tam tikrą poveikį. Aplamai, tai, kas matoma šviesoje, yra spalva. Jos nesimato be šviesos, nes spalvos esmė yra kaip tik ta, kad ji sugeba judinti, kas aktualiai permatoma. Tai mums gali įrodyti toks eksperimentas: jei padėsime spalvotą daiktą ant pačios akies, tai nieko nematysime. Iš tikrųjų spalva judina permatomą aplinką, pav. orą, o jis savo ruožtu judina jutimo organą.

Kalbėdami apie klausą, prisiminkime garsą ir balsą.Garsas visada atsiranda tada, kai tam tikras daiktas veikia kurį nors kitą tam tikroje aplinkoje. Garsą sukelia dūžis, todėl esant tik vienam daiktui, garsas negali atsirasti. Jis neatsiranda susiduriant kai kuriems daiktams, pav. vilnai. Beje, jis girdimas ne tik ore, bet ir vandenyje, tačiau ne taip aiškiai. Visgi turime pabrėžti, kad nei oras, nei vanduo nėra lemiamoji garso priežastis. Jo atsiradimo sąlyga: kietų kūnų susidaužimas tarpusavyje ir su oru. Pats oras yra begarsis, nes lengvai išsisklaido. Kai jam kas nors trukdo sklaidytis, jo judesys tampa garsu. Garsas yra tokio kūno judesys, kuris sugeba judėti taip, kaip atšoka nuo lygaus paviršiaus smarkiai metami daiktai.

Kalbant apie balsą, reiktų sakyti, kad tai ir yra garsas, kurį skleidžia sielą turinčios būtybės. Kas neturi sielos, neturi ir balso. Negyviems daiktams tik analogiškai priskiriamas balsas, pavyzdžiui, sakoma, kad lyra, fleita ir kiti instrumentai skleidžia tam tikrą garsą. Balsas yra garsas, kurį kuria pats gyvis ir ne bet kokia kūno dalimi – nes balsą gali skleisti tik tie gyvuliai, kurie kvėpuoja oru. Tam reikia, kad garso skleidėja būtų sielą turinti būtybė, dar daugiau – tokia, kurios veikla būtų lydima kokių nors vaizdinių, nes balsas yra garsas, kuris turi tam tikrą prasmę. Žinome, kad negalima kalbėti nei įkvepiant, nei iškvepiant, bet tik sulaikant kvėpavimą, nes tada galima įkvėptam orui suteikti atitinkamą judesį. Dabar aišku, kodėl žuvys yra bebalsės – jos neturi gerklės, nes neįkvepia oro ir nekvėpuoja.

Aristotelis teigia, kad žmogus silpnai suvokia kvapus ir kvėpuojančių objektų suvokimas visuomet yra lydimas malonumo ar nemalonumo jausmų, todėl žmogus net negali lygintis su daugelio gyvulių uosle. Uostoma tarpinei aplinkai padedant, būtent orui arba vandeniui, nes vandenyje gyvenantieji gyvuliai, tiek bekraujai, tiek turintieji kraują, suuodžia kvapus, taip pat ir tie, kurie gyvena ore. Skonio pojūčiuose nedalyvauja jokia tarpinė aplinka. Bet nėra nieko, kas be drėgmės galėtų sukelti skonio pojūtį – kas ragaujama, turi savyje drėgmę. Paprasto skonio rūšys yra priešingos – visų pirma, saldumas ir kartumas, nuo jų priklauso kita priešybė – riebumas ir sūrumas, artimi saldumui ir kartumui. Tarpinę vietą užima rūgštumas,aitrumas, aštrumas.

Tolesnis juslių išsivystymo arba tobulėjimo žingsnis pasireiškia naujo sugebėjimo – vaizduotės atsiradimu. Ji aiškiai pasirodo aukštesnių gyvulių ir žmonių psichiniame gyvenime, bet Aristotelis linkęs manyti, kad neapibrėžtoje ir neryškioje formoje, ji priklauso ir žemesniesiems gyvuliams. Dažniausiai Aristotelis apibrėžia vaizduotę kaip sugebėjimą, kurio dėka sieloje atsiranda ir išsilaiko objektų vaizdiniai, patiems objektams nebeveikiant jutimo organo. Ypatinga vaizduotės rūšis yra atmintis, kur vaizdinys gauna lyg ir papildomą apibrėžimą – laiką ir yra suvokiamas kaip anksčiau patirto įspūdžio atvaizdas. Su atmintimi siejasi ir prisiminimas, t. y. gautų praeityje įspūdžių atgaminimas.

Tačiau Aristotelis skiria dar protinę vaizduotę, kuri yra susijusi su mąstymu. Šios vaizduotės ypatingą funkciją galima išaiškinti tik proto pagalba. Protu skiriasi mąstančioji siela nuo juntančiosios, ir protas priklauso tiktai žmogui.

Taigi yra aišku, kad jutiminis suvokimas ir mąstymas nėra tas pats dalykas. Jutiminis suvokimas priklauso visiems gyviams, o mąstymas – tiktai nedideliam skaičiui. Bet ir mąstymas (jis gali būti teisingas arba klaidingas), pirmiausia reiškiasi samprotavimu, žinojimu, teisingu manymu, o antra – jų priešybėmis. Vadinamasis protas, t. y. tas sugebėjimas, kuriuo siela protauja ir sprendžia, nėra jokia aktualybė, kol jis nemąsto. Todėl būtų neteisinga manyti, kad jis yra susimaišęs su kūnu, nes šiuo atveju jis turėtų įgauti tam tikrą kokybę, pavyzdžiui, šaltumą arba šiltumą, ar, panašiai kaip juslė, turėtų turėti kokį nors organą. Bet iš tikrųjų taip nėra. Protas – mąstęs ką nors ypatingai sunkaus, lengvesnį dalyką mąsto po to ne blogiau, bet, galbūt, dar geriau. Iš tikrųjų, juslė yra susijusi su kūnu, o protas atskirtas nuo jo.

Proto objektai yra pačios daiktų formos, atskirtos nuo bet kokios materijos. Tik protas sugeba pažinti daiktų esmę. Tuo jis skiriasi nuo jutiminio suvokimo, kuriam priimtinos tik jutiminės formos. Aristotelis klaidingai teigė, kad protas negali turėti jokio ryšio su materija ir nereikalingas jokio materialaus organo formoms pažinti.Bet Aristotelis sprendžia šį klausimą analogiškai jutiminiam suvokimui. Protas santykiauja su savo objektu panašiu būdu kaip jutiminis suvokimas su savuoju. Prote randame du veiksnius, kurie mąstančiojoje sieloje atlieka tokį vaidmenį, kaip gamtoje materija ir forma. Todėl tenka skirti aktyvųjį ir pasyvųjį protą. Aktyvusis protas, mąstydamas formas, mąsto ir pats save, nes mąstydamas jis sutampa su savo objektu, o pasyvusis – be aktyviojo negali veikti, jis yra mirtingas ir žūva kartu su žmogaus kūnu. Aktyvusis protas žmogaus sieloje yra visų formų forma ir aukščiausias nejudamas pradas. Protas, kaip ir juslė, pažįsta savo objektus dvejopu būdu: arba tiesiogine intuicija, arba sprendimo būdu. Sprendimas gali būti klaidingas arba teisingas. Pasak Aristotelio, protas remiasi patyrimo sukauptais atminties vaizdiniais ir, palugindamas juos, nustato bei iškelia, kas juose yra bendra.

Antroji protinio pažinimo rūšis yra tiesioginė intelektinė intuicija. Jos objektai yra vieninės abstrakčios sąvokos arba formos. Prie intelektinės intuicijos objektų priklauso:

1) matematikos vientisiniai dydžiai;

2) visos abstrakčios formos, kurios mąstomos be jokio ryšio su materija;

3) neigiamos sąvokos, kurios mąstomos, paneigiant jų pozityvinę priešybę, pav., laiko momentas mąstomas kaip neturįs jokios trukmės, blogis, kaip gėrio neigimas ir t. t.

Galime padaryti to, kas buvo pasakyta apie sielą, santrauką. Iš tikrųjų visi daiktai yra arba jutimo objektai, arba proto objektai: jutimas tam tikru būdu sutampa su juntamuoju daiktu, žinojimas – su pažįstamuoju objektu. Sielą galime palyginti su ranka – kaip ranka yra visų įrankių įrankis, taip protas – visų formų forma. Tas, kuris nieko nejunta, negali nieko nei išmokti, nei suprasti; o tas, kuris protu įžvelgia ką nors, būtinai turi naudotis vaizdiniais, nes vaizdiniai yra panašūs į pojūčius, kuriems trūksta tik materijos.

Be mitimo, jutimo ir mąstymo, sielai, Aristotelio manymu, priklauso dar ketvirta funkcija – sugebėjimas judinti kūną ir tuo vadovauti jo praktinei veiklai. Pirminė gyvūnų ir žmonių judesių priežastis yra siekiamieji objektai (gėrybės ir blogybės). Bet šie siekimai skiriasi vieni nuo kitų priklausomai nuo to, ar jie iškyla gyvūno juntančioje ar žmogaus mąstančioje sieloje, ar juos sukelia juslėmis suvoktas objektas ar atgaivintas atminties vaizdas, ar pagaliau proto samprotavimai. Vadinasi, pagaliau yra tik vienas judėjimo pradas: siekimas. Kaskart, kai judėjimas vyksta protaujant, jis vyksta ir norint. Bet iš kitos pusės – siekimas gali judinti kūną ir priešinga proto nurodymams kryptimi, nes ir geismas yra tam tikras siekimas.Todėl tikras judintojas visada yra pats siekiamasis objektas. Taigi, tenka skirti tris veiksnius: pirma – kuris judina, antra – kuo judina, trečia – kuris judinamas. Kas pats juda ir judina yra siekimo jėga, tai, kas judinama, yra pats gyvis. Pagaliau, organas, kuriuo siekimas judina, yra jau kažkas kūniška.

Taigi, apibendrinant – gyvis judina pats save tiek, kiek jis sugeba (ko nors) siekti.

I. Traktato “Apie sielą” reikšmė ir vieta Aristotelio filosofinėje sistemoje.

II. Istorinė apžvalga.

III. Aristoteliosiela:

1) sielos apibrėžimas;

2) maitinančioji siela;

3) juntančioji siela;

4) mąstančioji siela:

a) pasyvusis ir aktyvusis protas;

b) proto funkcijos ;

c) protinio pažinimo ryšys su jutiminiu pažinimu;

IV. Sielos siekima – gyvų būtybių judėjimo priežastis.

Naudotos literatūros sąrašas:

Aristotelis “Apie sielą”

Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla,

Vilnius – 1959

REFERATAS:

Gėrio ir blogio samprata

Turinys

Įvadas.....................3

Gėris ir blogis.............4

Gero ir blogio poelgio pasirinkimas...6

Gera ar bloga valia?...........6

Gėris ir blogis stoikų etikoje.......7

Platono gėris ir blogis..........9

Išvados....................10

Naudotos literatūros sąrašas.............11

Įvadas

Mūsų kasdienėje kalboje yra daugybė žodžių, kuriuos vartojame norėdami išreikšti moralinius dalykus. Kasdienėje kalboje jie funkcionuoja kaip moraliniai žodžiai, pavyzdžiui, “geras – blogas”, “humaniškas – nehumaniškas”, “kilnus – žemas” ir pan.

Tačiau dažnai pastebime, kad, nors ir reiškiame vertinimus tais pačiais žodžiais mūsų supratimas apie tai kas gera ar bloga, dora ar nedora gali skirtis. Kodėl taip nutinka? Kodėl skiriasi mūsų suvokimas?

Vos tik gimę pradedame lankyti “Gyvenimo mokyklą”. Iš pradžių su pasauliu mus supažindina tėvai, broliai, seserys, o mums augant didėja ir aplinkos įtaka (mums mokytis padeda bendraamžiai, kiemo draugai). Pradėjus lankyti mokyklą mūsų žinias, apie gerus ir blogus dalykus, gilina mokytojai.

Mes mokomės skirti gera nuo blogo įvairiais būdais. Pavyzdžiui, klausomės pamokymų, patarimų iš vyresniųjų ar bendraamžių; įvertiname kai kurių poelgių pasekmes; stebime kitų elgesį , ką jie daro vienoje ar kitoje situacijoje ir t.t.

Šio referato tikslas – supažindinti ir susipažinti su gėrio ir blogio sąvokomis; pažiūrėti ką apie šiuos dalykus mąsto antikos laikų filosofai bei kiti gerai žinomi autoriai.

Vertybės – tai specifiškos mus supančio pasaulio objektų ir reiškinių charakteristikos, turinčios teigiamos reikšmės žmogui, kolektyvui ar visuomenei. Specifiška dvasinių vertybių sritis yra dorovinės vertybės. Paprastai skiriamos dorovinės sąmonės, charakterio ir elgesio vertybės. Dorovinės vertybės – tai doroviniai idealai, normos, principai, gėrio, žmoniškumo. Teisingumo ir kitos sąvokos. Nuo žmogaus santykio su jomis priklauso jo socialinis vertingumas, jo gyvenimo ir elgesio prasmingumas. Svarbios dorovinės vertybės yra darbštumas, drausmingumas. Kuklumas ir daugelis kitų teigiamų charakterio ypatybių, nuo kurių priklauso ir kasdienio žmogaus elgesio pobūdis.

GĖRIS IR BLOGIS

Pačios bendriausios dorovinio vertinimo kategorijos yra gėris ir blogis. Iš esmės jos apima visą dorovės sritį. Šiomis sąvokomis žmogus teigiamai arba neigiamai vertina socialinio ir dvasinio gyvenimo reiškinius. Pirmiausia gėrio ir blogio sąvokomis vertinami žmonių tarpusavio santykiai, jų elgesys ir poelgiai. Vieniems poelgiams pritariama, kiti – smerkiami. Pirmieji yra gėris, antrieji – blogis.

Gėrio ir blogio požiūriu vertinami ne tik poelgiai. Šios sąvokos taikomos vertinant ekonominius, ideologinius visuomenės santykius, politines pažiūras, idėjas. Tai visai suprantama. Juk ekonominiai santykiai iš esmės sąlygoja žmonių dorovę. Pavyzdžiui, klasinės visuomenės ekonominiai santykiai sukelia tarp žmonių priešiškumą, nepasitikėjimą. Dorovinius žmonių santykius iškraipo ir įvairios politinės pažiūros bei idėjos. Todėl tautų draugystės, taikos ir kitos pažangios idėjos laikomos visuomeniniu gėriu.

Panašiai vertinamos ir žmogaus charakterio savybės, jo valios kryptingumas, nes nuo šių jo savybių priklauso jo poelgiai. Tokios žmogaus savybės kaip darbštumas, principingumas, kuklumas, paprastumas, nuoširdumas yra teigiamos. Jos vadinamos dorybėmis ir įeina į gėrio kategoriją. Tuo tarpu tingumas, neprincipingumas, akiplėšiškumas, palaidumas yra neigiamos charakterio savybės, vadinamos ydomis. Jos priklauso blogio kategorijai. Žmogus, kuris bendraudamas su artimaisiais, yra jiems palankus, pasirengęs padėti, daryti gera, vadinamas geros valios žmogumi. Tačiau yra ir klastingų, piktdžiugių, kitiems gera nelinkinčių – piktos valios žmonių.

Gėrio ir blogio sąvokomis apibūdinami ne tik žmonių santykiai, jų charakterio bruožai. Į gėrio ir blogio sritį įeina ir tai, ko žmonių santykiuose ar visuomenėje dar nėra, bet dėl ko atskiri žmonės, klasės ar visuomenės kovoja, ko siekia. Tai įvairūs idealai. Atskiri žmonės gali siekti mokslo, meno, dorovinio tobulumo, atskiros klasės, partijos bei organizacijos – pažangos, demokratijos ar kitų tikslų.

Gėrio suvokimas ir sugebėjimas skirti tai, kas kilnu ir žema, padoru ir niekšiška, padeda asmenybei ir valstybei tobulėti. Pats veiksmų ir poelgių vertinimas gėrio ir blogio požiūriu veikia žmonių praktinius santykius ir jų elgesį, nes vertinant visuomet pritariama teigiamiems veiksmams ir poelgiams, kurie asmenybei ir visuomenei turi vertybių reikšmę, ir smerkiami neigiami, amoralūs poelgiai.

Žmogui tenka nepaliaujamai kovoti dėl gėrio, jis priešinasi blogiui. Ši kova apima visas žmogaus būties puses, visas visuomenės gyvenimo sritis. Ji suponuoja asmenybės dorovinę poziciją, jo požiūrį į save, į draugus, į darbo kolektyvą ir visuomenę.

Gėris ir blogis žmoguje, kaip ir visuomenėje, niekuomet nesudaro idealios pusiausvyros. Šios dvi priešybės nuolat grumiasi.

Pats žmogus nėra pasyvus gėrio ir blogio reiškėjas. Jis paprastai yra gėrio pusėje ir grumiasi su tuo, kas jį žlugdo ir žemina. Grumtis pačiam su savimi , su savo ydomis, su blogiu savyje yra sunku. Todėl iškyla masinės atsakomybės reikšmė kovoje dėl gėrio.

Tai, kas gera reikia saugoti, puoselėti, ugdyti. Tuo tarpu blogis plinta pats. Jis gajus, nes remiasi įpročio jėga. Blogis yra tai, kas trukdo žengti į priekį, tobulėti. To, kas paseno, atgyveno, nereikia įtvirtinti, nes tai taip pat yra blogis. Visuomenėje nuolat vyksta dorovės pažanga, todėl tai, kas kažkada dar nebuvo blogis, ilgainiui tampa blogiu, kas buvo pakenčiama – nepakenčiama.

Plačią gėrio kategoriją sukonkretina žmoniškumo sąvoka. Ji apibrėžia ir išryškina gėrio turinį žmogaus esmės aspektu. Kaip ir gėris, žmoniškumo sąvoka taikoma įvairiems socialinio bei dvasinio gyvenimo reiškiniams vertinti. Tik gėrio požiūriu visi šie reiškiniai skirstomi į gerus ir blogus, dorus ir nedorus, o žmoniškumo požiūriu – į žmoniškus ir nežmoniškus.

Ydų ir dorybių santykis žmoguje esti labai įvairus. Žmogus gali turėti daugiau dorybių, negu ydų. Gali būti ir priešingai. Tačiau ir tokiu atveju žmogus dar nėra blogas apskritai. Jis tik blogai elgiasi. Todėl reikia neapkęsti ne paties žmogaus, bet blogio žmoguje, smerkti ne asmenį, o jo blogus poelgius.

“Blogis nėra kažkur kitur, jis nėra kituose, jis su kiekvienu mūsų ir kiekviename mūsų kasdien. “

Kantas

GERO IR BLOGO POELGIO PASIRINKIMAS

Renkantis poelgius ar ištisą elgesio kryptį, žmogui nuolat iškyla gėrio ir blogio alternatyva. Kaip tik tada ir atsiskleidžia žmogaus dorovinė esmė. Pasirinkdamas žmogus atsiriboja nuo blogio, ima siekti gėrio, praplečia savo žmogiškojo veikimo galimybes arba pasiduoda blogiui, degraduoja.

Kasdienėje praktinėje veikloje žmogus rinkdamasis susiduria su konkrečiomis gėrio ir blogio apraiškomis, kurios žymimos ženklais “galima – negalima”, “leidžiama – draudžiama”. Jei žmogus, pasirinkdamas kasdienį elgesį, nepaiso šių ženklų jis greitai peržengia blogio ribas. Šitaip individas pastato savo interesus prieš kitų žmonių bei visos visuomenės interesus, Pažemina save, degraduoja.

Tačiau ir socialiniu požiūriu prasmingo, t.y. “leidžiamo”, elgesio ribose žmonių sugebėjimas rinktis nevienodas, o ir pasirinkimo rezultatai dažnai būna skirtingi. Tai labai priklauso nuo pasirinkimo situacijos ir paties žmogaus. Pasirinkimo situacija ne visuomet vienoda: ji gali būti įprasta, nuolat pasikartojanti, bet taip pat ir reta, unikali, sudėtinga.

GERA AR BLOGA VALIA?

Tai, ką mes apibūdiname kaip blogį, yra mums nepasitenkinimą keliančių dalykų neigiamas vertinimas. Galima teigti, kad ir gėris, ir blogis – tai mūsų pasitenkinimo ir nepasitenkinimo jausmų prisotinti vaidiniai apie tam tikrus dalykus. Tai, kas mums atrodo gera, jaučiame kaip tai, kas turi būti, bloga – kaip tai, ko neturi būti. Moralinis blogis – tai laisvos valios sąlygotas blogis. Tai yra tai, ką mes vadiname ydomis ir nedorybėmis, polinkiu į blogį ar jo rinkimus. Tai – piktavališkumas.

Mes orientuojamės į du dalykus – į blogą valią ir į tai, kas verčia veikti tokią valią ir virsti į blogį, t.y. žmogaus prigimties ypatybės. Mes atsiribojame nuo blogio apraiškų. Kiekvienas – ir tas, kuris laikomas doru, ir tas, kurį visi vadina nedorėliu – nesunkiai gali išvardinti, kas yra blogai (meluoti, tinginiauti ir t.t.) ir pan. Kiekvienas taip pat žino, kad visuomenėje pilna šių ydų ir jas reikia “išrauti su šaknimis”. Tačiau bėda ta, kad ydų smerkimas tų šaknų nepasiekia.

Turinio atžvilgiu blogis nėra absoliutas. Tai, kas laikoma blogiu, priklauso nuo kultūrinių tradicijų – vienu metu ir kokioje nors kultūroje koks nors dalykas gali būti laikomas blogiu, kitur ir kitu metu – ne. Tai, kas senovės graikams atrodė kone normalu, tarkime, homoseksualizmas, dabar net ir šiuolaikinėse visuomenėse sunkiai skinasi kelią savo normalumo pripažinimui. Net ir tas blogis, kuris atrodo tikrai absoliutus – karai, stichinės nelaimės, ligos ir kančios – galėjo būti paverstas (ir tai buvo daroma) gėriu, tada, kai šis blogis buvo skelbiamas priemone aukštesniam gėriui. Tas pats vyko ir vykta ir su doroviniu blogiu, kurį galėtume įvardinti ir kaip bendrųjų dorovės principų, tarkime, Dešimties Dievo įsakymų prasme, nesilaikymą.

Dorovinis blogis visada susijęs su valia. Moralinė sąmonė gėrį apibrėžia kaip tai, kas turi būti, blogį – kaip tai, ko neturi būti. Šia prasme galima teigti, kad dorovinis blogis – tai realizuotos neigiamos vertybės arba piktavališkumas kaip nusiteikimas jas realizuoti, valios nukreiptumas į neigiamomis laikomas vertybes. Tačiau jeigu dėmesį kreipiame vien į nuostatą, tai pamirštame, kad gerai nusiteikus galima padaryti kur kas didesnį blogį, negu blogai nusiteikus.

Jeigu įdėmiau pažvelgtume į save, nesunkiai pastebėtume, kad blogį daryti mums dažnai yra lengviau ir paprasčiau. Todėl tie žmonės, dorovinių kolizijų atveju renkasi gėrį, elgiasi dorai, dažnai mums atrodo ne “normalūs”, kaip kad iš esmės turėtų būti, bet “taurūs”, “didūs”, lyg išmintys.

GĖRIS IR BLOGIS STOIKŲ ETIKOJE

“.stoikų filosofija – besikuriančios pasaulinės valstybės piliečio kosmopolitinis savęs ieškojimas” (Zabulis H. “Stoicizmas ir eklektika”). Stoicizmas savo esme buvo etinė filosofija, turėjusi tikslą ugdyti žmogaus dvasinės nepriklausomybės ir orumo jausmą. Laisvė, prarasta realiame gyvenime, turėjo būti atrasta žmogaus pasaulyje.

Aukščiausia žmogaus paskirtimi stoikai laikė jo protinę veiklą, išskiriančią jį iš gyvūnų pasaulio. Pasaulio pažinimas leidžia suprasti tikrąjį gėrį ir dorybę. Praktinėje veikloje protas turi pasirinkti prigimtį atitinkančius veiksmus, vedančius į dorybę. Dorybė ir išmintis yra aukščiausios vertybės, siekiant laimingo gyvenimo. Dorybė nėra įgimtas dalykas, bet kiekvienas gali ją įgyti, remdamasis įgimtu dvasiniu, dieviškuoju pradu, lavindamas protą ir praktiškai veikdamas. Gimęs žmogus neturi proto, todėl nėra nei doras, nei išmintingas. Tik protui vystantis, žmogus pradeda jausti dorovinę atsakomybę, jame atbunda aukštesnioji prigimtis, kuri, esant palankioms aplinkybėms, gali pasiekti tobulumą – dorybę ir išmintį. Kūniškos prigimties valdomam žmogui atrodo, kad aukščiausias gėris yra malonumas, kuris iš tikrųjų nėra net siektinas, nes dažnai priveda prie nelaimių bei blogio. Siekti dorybės trukdo ir kitų neprotingų žmonių nuomonės. Kūniškų malonumų patiria ir didžiausi kvailiai, besimėgaują išdidumu, aklu egoizmu, niekdžiugiškumu, dykinėjimu, sielos išglebimu (Seneka “Apie laimingą gyvenimą”).

Stoikų etikoje tikrasis gėris yra tai, kas tarnauja aukščiausiam tikslui – dorybei. Tai dori žmonės ir dori jų veiksmai. Blogis yra ydingi žmonės, ydingi jų veiksmai. Visi kiti dalykai, būdami moraliai neutralūs, nėra nei gėris nei blogis, žmogaus atžvilgiu jie indiferentiški, visai nesąlygoja jo laisvės ir laimės. Sveikata, malonumai, garbė i

. . .

I. Traktato “Apie sielą” reikšmė ir vieta Aristotelio filosofinėje sistemoje.

II. Istorinė apžvalga.

III. Aristoteliosiela:

1) sielos apibrėžimas;

2) maitinančioji siela;

3) juntančioji siela;

4) mąstančioji siela:

a) pasyvusis ir aktyvusis protas;

b) proto funkcijos ;

c) protinio pažinimo ryšys su jutiminiu pažinimu;

IV. Sielos siekima – gyvų būtybių judėjimo priežastis.

Naudotos literatūros sąrašas:

Aristotelis “Apie sielą”

Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla,

Vilnius – 1959

REFERATAS:

Gėrio ir blogio samprata

Turinys

Įvadas.....................3

Gėris ir blogis.............4

Gero ir blogio poelgio pasirinkimas...6

Gera ar bloga valia?...........6

Gėris ir blogis stoikų etikoje.......7

Platono gėris ir blogis..........9

Išvados....................10

Naudotos literatūros sąrašas.............11

Įvadas

Mūsų kasdienėje kalboje yra daugybė žodžių, kuriuos vartojame norėdami išreikšti moralinius dalykus. Kasdienėje kalboje jie funkcionuoja kaip moraliniai žodžiai, pavyzdžiui, “geras – blogas”, “humaniškas – nehumaniškas”, “kilnus – žemas” ir pan.

Tačiau dažnai pastebime, kad, nors ir reiškiame vertinimus tais pačiais žodžiais mūsų supratimas apie tai kas gera ar bloga, dora ar nedora gali skirtis. Kodėl taip nutinka? Kodėl skiriasi mūsų suvokimas?

Vos tik gimę pradedame lankyti “Gyvenimo mokyklą”. Iš pradžių su pasauliu mus supažindina tėvai, broliai, seserys, o mums augant didėja ir aplinkos įtaka (mums mokytis padeda bendraamžiai, kiemo draugai). Pradėjus lankyti mokyklą mūsų žinias, apie gerus ir blogus dalykus, gilina mokytojai.

Mes mokomės skirti gera nuo blogo įvairiais būdais. Pavyzdžiui, klausomės pamokymų, patarimų iš vyresniųjų ar bendraamžių; įvertiname kai kurių poelgių pasekmes; stebime kitų elgesį , ką jie daro vienoje ar kitoje situacijoje ir t.t.

Šio referato tikslas – supažindinti ir susipažinti su gėrio ir blogio sąvokomis; pažiūrėti ką apie šiuos dalykus mąsto antikos laikų filosofai bei kiti gerai žinomi autoriai.

Vertybės – tai specifiškos mus supančio pasaulio objektų ir reiškinių charakteristikos, turinčios teigiamos reikšmės žmogui, kolektyvui ar visuomenei. Specifiška dvasinių vertybių sritis yra dorovinės vertybės. Paprastai skiriamos dorovinės sąmonės, charakterio ir elgesio vertybės. Dorovinės vertybės – tai doroviniai idealai, normos, principai, gėrio, žmoniškumo. Teisingumo ir kitos sąvokos. Nuo žmogaus santykio su jomis priklauso jo socialinis vertingumas, jo gyvenimo ir elgesio prasmingumas. Svarbios dorovinės vertybės yra darbštumas, drausmingumas. Kuklumas ir daugelis kitų teigiamų charakterio ypatybių, nuo kurių priklauso ir kasdienio žmogaus elgesio pobūdis.

GĖRIS IR BLOGIS

Pačios bendriausios dorovinio vertinimo kategorijos yra gėris ir blogis. Iš esmės jos apima visą dorovės sritį. Šiomis sąvokomis žmogus teigiamai arba neigiamai vertina socialinio ir dvasinio gyvenimo reiškinius. Pirmiausia gėrio ir blogio sąvokomis vertinami žmonių tarpusavio santykiai, jų elgesys ir poelgiai. Vieniems poelgiams pritariama, kiti – smerkiami. Pirmieji yra gėris, antrieji – blogis.

Gėrio ir blogio požiūriu vertinami ne tik poelgiai. Šios sąvokos taikomos vertinant ekonominius, ideologinius visuomenės santykius, politines pažiūras, idėjas. Tai visai suprantama. Juk ekonominiai santykiai iš esmės sąlygoja žmonių dorovę. Pavyzdžiui, klasinės visuomenės ekonominiai santykiai sukelia tarp žmonių priešiškumą, nepasitikėjimą. Dorovinius žmonių santykius iškraipo ir įvairios politinės pažiūros bei idėjos. Todėl tautų draugystės, taikos ir kitos pažangios idėjos laikomos visuomeniniu gėriu.

Panašiai vertinamos ir žmogaus charakterio savybės, jo valios kryptingumas, nes nuo šių jo savybių priklauso jo poelgiai. Tokios žmogaus savybės kaip darbštumas, principingumas, kuklumas, paprastumas, nuoširdumas yra teigiamos. Jos vadinamos dorybėmis ir įeina į gėrio kategoriją. Tuo tarpu tingumas, neprincipingumas, akiplėšiškumas, palaidumas yra neigiamos charakterio savybės, vadinamos ydomis. Jos priklauso blogio kategorijai. Žmogus, kuris bendraudamas su artimaisiais, yra jiems palankus, pasirengęs padėti, daryti gera, vadinamas geros valios žmogumi. Tačiau yra ir klastingų, piktdžiugių, kitiems gera nelinkinčių – piktos valios žmonių.

Gėrio ir blogio sąvokomis apibūdinami ne tik žmonių santykiai, jų charakterio bruožai. Į gėrio ir blogio sritį įeina ir tai, ko žmonių santykiuose ar visuomenėje dar nėra, bet dėl ko atskiri žmonės, klasės ar visuomenės kovoja, ko siekia. Tai įvairūs idealai. Atskiri žmonės gali siekti mokslo, meno, dorovinio tobulumo, atskiros klasės, partijos bei organizacijos – pažangos, demokratijos ar kitų tikslų.

Gėrio suvokimas ir sugebėjimas skirti tai, kas kilnu ir žema, padoru ir niekšiška, padeda asmenybei ir valstybei tobulėti. Pats veiksmų ir poelgių vertinimas gėrio ir blogio požiūriu veikia žmonių praktinius santykius ir jų elgesį, nes vertinant visuomet pritariama teigiamiems veiksmams ir poelgiams, kurie asmenybei ir visuomenei turi vertybių reikšmę, ir smerkiami neigiami, amoralūs poelgiai.

Žmogui tenka nepaliaujamai kovoti dėl gėrio, jis priešinasi blogiui. Ši kova apima visas žmogaus būties puses, visas visuomenės gyvenimo sritis. Ji suponuoja asmenybės dorovinę poziciją, jo požiūrį į save, į draugus, į darbo kolektyvą ir visuomenę.

Gėris ir blogis žmoguje, kaip ir visuomenėje, niekuomet nesudaro idealios pusiausvyros. Šios dvi priešybės nuolat grumiasi.

Pats žmogus nėra pasyvus gėrio ir blogio reiškėjas. Jis paprastai yra gėrio pusėje ir grumiasi su tuo, kas jį žlugdo ir žemina. Grumtis pačiam su savimi , su savo ydomis, su blogiu savyje yra sunku. Todėl iškyla masinės atsakomybės reikšmė kovoje dėl gėrio.

Tai, kas gera reikia saugoti, puoselėti, ugdyti. Tuo tarpu blogis plinta pats. Jis gajus, nes remiasi įpročio jėga. Blogis yra tai, kas trukdo žengti į priekį, tobulėti. To, kas paseno, atgyveno, nereikia įtvirtinti, nes tai taip pat yra blogis. Visuomenėje nuolat vyksta dorovės pažanga, todėl tai, kas kažkada dar nebuvo blogis, ilgainiui tampa blogiu, kas buvo pakenčiama – nepakenčiama.

Plačią gėrio kategoriją sukonkretina žmoniškumo sąvoka. Ji apibrėžia ir išryškina gėrio turinį žmogaus esmės aspektu. Kaip ir gėris, žmoniškumo sąvoka taikoma įvairiems socialinio bei dvasinio gyvenimo reiškiniams vertinti. Tik gėrio požiūriu visi šie reiškiniai skirstomi į gerus ir blogus, dorus ir nedorus, o žmoniškumo požiūriu – į žmoniškus ir nežmoniškus.

Ydų ir dorybių santykis žmoguje esti labai įvairus. Žmogus gali turėti daugiau dorybių, negu ydų. Gali būti ir priešingai. Tačiau ir tokiu atveju žmogus dar nėra blogas apskritai. Jis tik blogai elgiasi. Todėl reikia neapkęsti ne paties žmogaus, bet blogio žmoguje, smerkti ne asmenį, o jo blogus poelgius.

“Blogis nėra kažkur kitur, jis nėra kituose, jis su kiekvienu mūsų ir kiekviename mūsų kasdien. “

Kantas

GERO IR BLOGO POELGIO PASIRINKIMAS

Renkantis poelgius ar ištisą elgesio kryptį, žmogui nuolat iškyla gėrio ir blogio alternatyva. Kaip tik tada ir atsiskleidžia žmogaus dorovinė esmė. Pasirinkdamas žmogus atsiriboja nuo blogio, ima siekti gėrio, praplečia savo žmogiškojo veikimo galimybes arba pasiduoda blogiui, degraduoja.

Kasdienėje praktinėje veikloje žmogus rinkdamasis susiduria su konkrečiomis gėrio ir blogio apraiškomis, kurios žymimos ženklais “galima – negalima”, “leidžiama – draudžiama”. Jei žmogus, pasirinkdamas kasdienį elgesį, nepaiso šių ženklų jis greitai peržengia blogio ribas. Šitaip individas pastato savo interesus prieš kitų žmonių bei visos visuomenės interesus, Pažemina save, degraduoja.

Tačiau ir socialiniu požiūriu prasmingo, t.y. “leidžiamo”, elgesio ribose žmonių sugebėjimas rinktis nevienodas, o ir pasirinkimo rezultatai dažnai būna skirtingi. Tai labai priklauso nuo pasirinkimo situacijos ir paties žmogaus. Pasirinkimo situacija ne visuomet vienoda: ji gali būti įprasta, nuolat pasikartojanti, bet taip pat ir reta, unikali, sudėtinga.

GERA AR BLOGA VALIA?

Tai, ką mes apibūdiname kaip blogį, yra mums nepasitenkinimą keliančių dalykų neigiamas vertinimas. Galima teigti, kad ir gėris, ir blogis – tai mūsų pasitenkinimo ir nepasitenkinimo jausmų prisotinti vaidiniai apie tam tikrus dalykus. Tai, kas mums atrodo gera, jaučiame kaip tai, kas turi būti, bloga – kaip tai, ko neturi būti. Moralinis blogis – tai laisvos valios sąlygotas blogis. Tai yra tai, ką mes vadiname ydomis ir nedorybėmis, polinkiu į blogį ar jo rinkimus. Tai – piktavališkumas.

Mes orientuojamės į du dalykus – į blogą valią ir į tai, kas verčia veikti tokią valią ir virsti į blogį, t.y. žmogaus prigimties ypatybės. Mes atsiribojame nuo blogio apraiškų. Kiekvienas – ir tas, kuris laikomas doru, ir tas, kurį visi vadina nedorėliu – nesunkiai gali išvardinti, kas yra blogai (meluoti, tinginiauti ir t.t.) ir pan. Kiekvienas taip pat žino, kad visuomenėje pilna šių ydų ir jas reikia “išrauti su šaknimis”. Tačiau bėda ta, kad ydų smerkimas tų šaknų nepasiekia.

Turinio atžvilgiu blogis nėra absoliutas. Tai, kas laikoma blogiu, priklauso nuo kultūrinių tradicijų – vienu metu ir kokioje nors kultūroje koks nors dalykas gali būti laikomas blogiu, kitur ir kitu metu – ne. Tai, kas senovės graikams atrodė kone normalu, tarkime, homoseksualizmas, dabar net ir šiuolaikinėse visuomenėse sunkiai skinasi kelią savo normalumo pripažinimui. Net ir tas blogis, kuris atrodo tikrai absoliutus – karai, stichinės nelaimės, ligos ir kančios – galėjo būti paverstas (ir tai buvo daroma) gėriu, tada, kai šis blogis buvo skelbiamas priemone aukštesniam gėriui. Tas pats vyko ir vykta ir su doroviniu blogiu, kurį galėtume įvardinti ir kaip bendrųjų dorovės principų, tarkime, Dešimties Dievo įsakymų prasme, nesilaikymą.

Dorovinis blogis visada susijęs su valia. Moralinė sąmonė gėrį apibrėžia kaip tai, kas turi būti, blogį – kaip tai, ko neturi būti. Šia prasme galima teigti, kad dorovinis blogis – tai realizuotos neigiamos vertybės arba piktavališkumas kaip nusiteikimas jas realizuoti, valios nukreiptumas į neigiamomis laikomas vertybes. Tačiau jeigu dėmesį kreipiame vien į nuostatą, tai pamirštame, kad gerai nusiteikus galima padaryti kur kas didesnį blogį, negu blogai nusiteikus.

Jeigu įdėmiau pažvelgtume į save, nesunkiai pastebėtume, kad blogį daryti mums dažnai yra lengviau ir paprasčiau. Todėl tie žmonės, dorovinių kolizijų atveju renkasi gėrį, elgiasi dorai, dažnai mums atrodo ne “normalūs”, kaip kad iš esmės turėtų būti, bet “taurūs”, “didūs”, lyg išmintys.

GĖRIS IR BLOGIS STOIKŲ ETIKOJE

“.stoikų filosofija – besikuriančios pasaulinės valstybės piliečio kosmopolitinis savęs ieškojimas” (Zabulis H. “Stoicizmas ir eklektika”). Stoicizmas savo esme buvo etinė filosofija, turėjusi tikslą ugdyti žmogaus dvasinės nepriklausomybės ir orumo jausmą. Laisvė, prarasta realiame gyvenime, turėjo būti atrasta žmogaus pasaulyje.

Aukščiausia žmogaus paskirtimi stoikai laikė jo protinę veiklą, išskiriančią jį iš gyvūnų pasaulio. Pasaulio pažinimas leidžia suprasti tikrąjį gėrį ir dorybę. Praktinėje veikloje protas turi pasirinkti prigimtį atitinkančius veiksmus, vedančius į dorybę. Dorybė ir išmintis yra aukščiausios vertybės, siekiant laimingo gyvenimo. Dorybė nėra įgimtas dalykas, bet kiekvienas gali ją įgyti, remdamasis įgimtu dvasiniu, dieviškuoju pradu, lavindamas protą ir praktiškai veikdamas. Gimęs žmogus neturi proto, todėl nėra nei doras, nei išmintingas. Tik protui vystantis, žmogus pradeda jausti dorovinę atsakomybę, jame atbunda aukštesnioji prigimtis, kuri, esant palankioms aplinkybėms, gali pasiekti tobulumą – dorybę ir išmintį. Kūniškos prigimties valdomam žmogui atrodo, kad aukščiausias gėris yra malonumas, kuris iš tikrųjų nėra net siektinas, nes dažnai priveda prie nelaimių bei blogio. Siekti dorybės trukdo ir kitų neprotingų žmonių nuomonės. Kūniškų malonumų patiria ir didžiausi kvailiai, besimėgaują išdidumu, aklu egoizmu, niekdžiugiškumu, dykinėjimu, sielos išglebimu (Seneka “Apie laimingą gyvenimą”).

Stoikų etikoje tikrasis gėris yra tai, kas tarnauja aukščiausiam tikslui – dorybei. Tai dori žmonės ir dori jų veiksmai. Blogis yra ydingi žmonės, ydingi jų veiksmai. Visi kiti dalykai, būdami moraliai neutralūs, nėra nei gėris nei blogis, žmogaus atžvilgiu jie indiferentiški, visai nesąlygoja jo laisvės ir laimės. Sveikata, malonumai, garbė ir turtas nėra tikrosios gėrybės, o ligos, skausmai, kančios, nešlovė ir skurdas nėra tikrasis blogis, nes nuo apsisprendimo ir požiūrio į juos priklauso, ar, esant šiems dalykams, žmogus jaučiasi laimingas, ar nelaimingas. Patys savaime išoriniai mūsų atžvilgiu dalykai negali nei kenkti, nei būti naudingi.

Poseidonijas mokė, kad tai, “kas nesuteikia sielai nei didybės, nei pasitikėjimo savimi, nei ramybės, nėra gėris. Turtai, gera sveikata ir kiti panašūs dalykai to nesuteikia. Todėl jie nėra gėris”. Jei tie dalykai sukelia pasipūtimą, išdidumą, įžūlumą jie yra blogis.

Gėris, visada pasiekiamas protu, – tai su prigimtimi suderintas gyvenimas, kuriame kūniškasis pradas yra tik medžiaga laisvai proto veiklai. Savo prigimtį supratęs išminčius nejaučia baimės dėl gyvenimo nelaimių, nes jis pats yra visatos proto bendrininkas. Dievas davė žmogui jam nepavaldų kūną ir laisvą protą.

Pasaulyje viskas yra tobulai sutvarkyta kosminio proto. Kiekvienoje prigimties dalyje yra gėrio, kurį turi visatos prigimtis, todėl viskas joje yra būtina ir naudinga visumai.Žmogus turi susitaikyti su likimu ir nemurmėti neprotingai, jei kas nors vyksta ne taip, kaip jis norėtų. Blogis negali pakenkti visumai.

Paprastai blogiu stoikai laikė tiesos nežinojimą, nors kai kada pripažino, kad visatos prigimtis sukūrė ir blogų dalykų, kurie akivaizdžiausiai atsiskleidžia visuomenėje.

Gėris atitinka žmogaus prigimties pažinimą. Žmogus blogai elgiasi, nežinodamas, koks elgesys yra geras. Niekas neklysta savo noru. Todėl bausti žmogų už tai, kad jis aklas, būtų nežmoniška.

Žmogus nelaimingas dėl savo kaltės, nes dievai visus sukūrė, kad būtų laimingi. Jis nesupranta, kad vienintelis gėris ir blogis slypi pačiame žmoguje, jo sieloje. Nei gėrio, nei blogio nėra nuo žmogaus nepriklausančiuose dalykuose. Blogis egzistuoja tik pačiame žmoguje, tačiau ir nuo jo galima išsivaduoti. Tikrasis gėris slypi teisingose sąvokose ir geruose noruose, o tikrasis blogis – neteisingose sąvokose ir ydinguose noruose (Epiktetas).

Platono gėris ir blogis

Platonas – vienas pirmųjų ir vienas iš didžiausią poveikį pasaulio filosofijos raidai turėjusių ontoetikų, t.y. tokių etikos teoretikų, kurie mano, kad gėris grožis, tiesa, teisingumas ir kitos etikos sąvokos bei kategorijos nėra vien tik žmogui, visuomenei būdingos dorovinės vertybės, orientacijos, bet ir visam pasauliui, kosmosui, universumui.

Gėrio, Grožio, Tiesos ir Teisingumo idėjos Platonui tampa tuo, kas yra žemė, vanduo, oras ir ugnis.

Mąstytojas pasaulį vaizduoja, visą mus supančią empirinę ir dvasinę tikrovę kartu su jo įsivaizduojamu neempiriniu – antgamtiniu, transcendentiniu – idėjų pasauliu. Neabejotina, kad šie du pasauliai yra susiję tam tikrais priklausomybės santykiais – idėjos, kaip daiktų bei reiškinių idealūs provaizdžiai, bendrybės, ir yra tai, iš ko randasi atskirybės – konkretūs, empiriškai suvokiami, jaučiami daiktai bei reiškiniai. Kita vertus, pastaruosius, t.y. daiktus bei reiškinius, Platonas traktuoja tik kaip tam tikrus simbolius, kelio ženklus, paslaptinguosius rašmenis ar pan., padedančius žmogui iš tikrųjų susivokti ir suprasti, kas yra tikrosios vertybės, ir ko iš tikrųjų reikėtų siekti. Tokios vertybės ir yra Gėris, Grožis, Tiesa, Teisingumas ir kitos idėjos. Jų ir reikia siekti gyvenime.

Platono moralėje esama dalykų, kurie iš tikrųjų jam nepriklauso, o atsirado Platono filosofijoje, galima sakyti, beveik prieš jo valią. Turiu galvoje sokratizmą, kurio atžvilgiu Platonas buvo per daug kilnus. “Niekas nenori padaryti sau žalos, todėl visas blogis daromas ne laisva valia. Juk blogas žmogus pats sau daro žalą: to jis nedarytų, jei žinotų, kad blogis yra blogas. Todėl blogas žmogus yra blogas tik dėl to, kad jis klysta; išaiškinus jam jo klaidą, jis būtinai taps geras.” Toks samprotavimo būdas būdingas p r a s t u o m e n e i, kuri mato tik blogų poelgių liūdnus padarinius ir iš tiesų daro išvadą, kad “k v a i l a elgtis blogai”; kartu be didesnių dvejonių ji sutapatina “gera” su “naudinga ir malonu”. Susidūrus su bet kokiu moraliniu utilitarizmu, tokį jo šaltinį galima iš anksto numanyti, todėl reikia vadovautis uosle – suklysime retai.- Platonas padarė viską, siekdamas suteikti kitokią prasmę savo mokytojo tezei, bandydamas įtraukti į ją ką nors kilnaus ir subtilaus, pirmiausia save; jis buvo drąsiausias iš interpretatorių, Sokratą jis paėmė iš gatvės tik kaip populiarią temą ir liaudies dainą, kad varijuotų ją iki begalybės ir negalimybės – dėdamas ant Sokrato visas savo paties kaukes ir traktuodamas jį visais galimais būdais. Juokaujant Homero stiliumi, kas gi yra platoniškasis Sokratas, jei ne “priekyje Platonas, užpakalyje Platonas, o per vidurį – nesąmonė” (ne Nyčės pastaba: Parodijuojama Homero “Iliados: eilutė: “Liūtės galva, liemuo kaip ožkos, uodega kaip drakono” (VI giesmė, 181 eilutė. Vert. A.Dambrauskas).

IŠVADOS

Gėris ir blogis nėra antgamtinės kilmės. Jie nėra amžini ir nekintami. Priešingai, gėris ir blogis yra žemiškos prigimties, jų ištakos – visuomeniniai santykiai. Keičiantis visuomenės santykiams, keitėsi žmonių moralinė sąmonė, jų įsitikinimai pažiūros. Neišvengiamai kito gėrio ir blogio supratimas. Klasinėje visuomenėje gėrio ir blogio sąvokos įgijo klasinį turinį. F.Engelsas, kalbėdamas apie gėrio ir blogio socialinį sąlygotumą ir istorinį kitimą, nurodė, kad “gėrio ir blogio sąvokos tiek keitėsi kiekvienoje atskiroje tautoje, kiekviename atskirame amžiuje, kad jos dažnai tiesiog prieštaravo viena kitai” (Engelsas F. Anti-Diuringas). Tačiau, nors gėrio supratimas istorijos procese kinta, kiekvienoje epochoje jis turi apibrėžtą turinį. Kasdieniame gyvenime žmonės vertina poelgius, vadovaudamiesi visuomenėje priimtomis dorovės normomis, kurios išreiškia istoriškai konkretų gėrio ir blogio turinį.

“Kaip tvirtas ir stangrus vaškas nežymiai šildomas ima atsileisti ir tampa tokiu minkštu ir lipniu, kad iš jo jau galima formuoti bet kokia figūrą, panašiai ir labai užkietėję bei priešiški žmonės, paveikti nors ir nedidelės mandagumo, gerumo ir palankumo dozėmis, tampa patikliais, maloniais ir net gerais”.

Artūras Šopenhaueris

Naudotos literatūros sąrašas:

1. Marksistinės – Lenininės etikos pradmenys, Vilnius 1979

2. Etikos etiudai – 3, “Dorovinė bendravimo kultūra”, Vilnius 1979

3. Anilionytė L. “Blogio problema”, Vilnius 1996

4. Balčius J. “Platono etika”, Vilnius 1996

5. Vertybių sistema visuomenėje paskaitų medžiaga.

Join the Conversation

×
×