Įžanga
Ankstyvaisiais viduramžiais Vakarų Europoje lygiagrečiai su lotyniškąja, krikščioniškąja filosofija rutuliojosi ir kita filosofija – arabų filosofija. Jos raidos sąlygos buvo kitos: arabai buvo susipažinę su graikų filosofų veikalais ir jų pagrindu kūrė savo teorijas. Arabai, VI – XI amžiais sujungę didžiulius plotus nuo Ispanijos vakaruose iki Vidurinės Azijos ir šiaurės vakarų Indijos rytuose, padėjo šiuolaikinio mokslo pamatus – ant jų iškilo ir mūsų civilizacija. Arabų tautas jungė viešajame gyvenime vartojama arabų kalba ir islamo religija.
Arabai – graikų filosofijos perėmėjai„Kai Graikijoje nebeliko sąlygų mokslui išlikti ir vystytis, graikų mokslas rado prieglobstį Persijoje, <…> vėliau – Sirijoje“ (1. 276 psl.). „Pirmieji arabų ir senosios graikų kultūros tarpininkai buvo Sirijos krikščionys – nestoriečių erezijos šalininkai. Edesoje jie buvo įsteigę mokyklą, vertė į sirų kalbą graikų klasikus, studijavo antikinę filosofiją ir mediciną. 489 m. ši mokykla, kaip eretiška, buvo uždaryta. Dauguma jos dėstytojų pabėgo į Persiją, kur taip pat įkūrė savo mokyklą. <…> Helenizuoti persai ir sirai tapo pagrindiniais islamo teoretikais. Helenizmo tradicijas jie perdavė ir arabams“ (3. 200-201 psl.). VII a. iškilus Arabijai, sirų mokslininkai telkėsi Bagdado rūmuose. Iš sirų į arabų kalbą buvo išversti Aristotelio raštai, o X a. įsteigtas vertimų institutas, kur iš naujo išversta daugybė mokslo veikalų: Aristotelio, Platono, daugybė neoplatonikų raštų, graikų mokslininkų veikalų, astronomų, matematikų darbų.
Intelektualinė arabų kultūraGraikų mokslo paveldą arabai perėmė, aprėpę daugybę sričių. „Arabai išgarsėjo visų pirma mokslininkais. Perėmę iš indų skaitmenis, kuriuos paskui pasisavino Europa, arabai išplėtojo matematiką. Arabai sukūrė algebrą – matematinių santykių raidiniu žymėjimu paremtą matematikos mokslą. Arabų astronomai gana tiksliai apskaičiavo Žemės rutulio dydį, <…> iškėlė mintį, kad žemė sukasi apie Saulę. Arabų geografai sudarė daugelio šalių ir jūrų žemėlapius, aprašė daugybę europiečiams nežinomų šalių“ (2. 80 psl.). „Arabai išmoko pasigaminti kompasą, paraką, mechaninį laikrodį, popierių. Jie kaupė Rytų kultūros vertybes, rinko antikos mąstytojų kūrinius <…> pagal vieną taikos sutartį iš Bizantijos pareikalavo po vieną egzempliorių visų žinomų autorių knygų“ (3. 201 psl.). „Sukaupta išmintis buvo analizuojama, perkuriama, plėtojama. Kelią į pasaulio pažinimą <…> arabai pradėjo remdamiesi graikų įsitikinimu, kad už regimojo pasaulio chaoso slypi fundamentali tvarka, paklūstanti bendriesiems dėsniams, kuriuos įmano perskaityti žmogaus protas. Tad mokslinės pastangos visų pirma buvo kreipiamos į filosofiją, siekiama atverti esminius pasaulį valdančius dėsnius“ (4. 329 psl.). „Arabų miestuose veikė daugybė aukštųjų mokyklų (pavyzdžiui, ispanų Kordoboje vienu metu jų būta 27), bibliotekose saugota daug graikų ir kitų senovės rankraščių, jie versti į arabų kalbą (Bagdade, žymiausiame arabų kultūros centre, susibūrė graikų veikalų perrašinėtojų ir vertėjų būrelis) ir komentuoti, ypač Aristotelis“ (2. 80 psl.).
Tačiau arabai buvo ne tik mokslo žmonės; jų kultūroje visada pirmavo religijos elementai. „Tikėjimas jiems buvo labai svarbus, tik pats jų tikėjimas – islamas – kiek kitaip negu krikščionybė suprato savo vertę. Pagal islamą musulmonui, islamo išpažinėjui, svarbiausia yra Dievu pripažinti tiktai Alachą ir būti jam paklusniam (islamas ir reiškia klusnumą), tuo tarpu kai krikščionybė reikalavo tikėti Dievą“ (2. 79 psl.).“<…> islamas mokė, jog Alachas yra Nepasiekiamasis, Neįsiskverbiamasis, buvo manoma, kad ir į jo kūrinijos paslaptis neįmanoma įsiskverbti“(4. 329 psl.). „Teologijos diskusijos prasidėjo dar nesusipažinus su graikų mokslais. Svarstyta Dievo prigimtis: ar Jam būdingos juslinės ir žmogaus savybės, ar Jo atributai gali būti nusakomi tik negatyviai („cifatistai“ ir „džabaritai“). Buvo aptarinėjamas žmogaus santykis su Dievu: ar geri ir blogi poelgiai yra nulemti ar jie kyula iš laisvės („džabaritai“ ir „kadaritai“)? Jau IX a. iškilo arabų hiperdialektikai: tai buvo disidentai, vadinamieji mutazilitai, kurie laikėsi racionalizmo pozicijos ir visai teologijos diskusijai primetė racionalistinį pobūdį“ (1. 277 psl.). „Kaip ir kiekvienos naujos ideologijos kūrėjai, arabai, manydami, kad jų religija yra vienintelė teisinga, vylėsi pagal savo dogmas pertvarkyti ir valdyti pasaulį. <…>Tačiau patys arabai nebuvo vieningi nei politiškai, nei ideologiškai. Diferenciacijos procesą skatino tai, kad arabų įtakos rytinės sferos buvo labai toli nuo vakarinių. Jas stipriai veikė vietinių kultūrų tradicijos. Todėl atskiruose regionuose susiformavo savarankiški kultūros centrai: Rytuose iškilo Bagdadas, Vakaruose – Kordoba (Ispanija). Diferencijavosi ir filosofija. Kai kurie islamo teologai stengėsi racionaliai pagrįsti savo dogmas“ (3. 201 psl.). Arabų filosofijoje susiformavo trys skirtingos filosofinės srovės. Arabų filosofijos srovės1. „Kai arabai susipažino su graikų mokslu, jų teologinės diskusijos ne nutrūko, o susiliejo su kitomis, labiau filosofinio pobūdžio diskusijomis. Dauguma arabų mokslininkų problemas ėmė svarstyti panašiai kaip graikai. Mokytoju jie pasirinko Aristotelį. Tačiau arabų peripateizmas buvo iškreiptas dėl netikslių vertimų ir laisvų komentarų. Jie tarėsi seką Aristoteliu, tačiau faktiškai daugiausia rėmėsi neoplatonikais. <…> Arabų filosofų polinkį į neoplatonizmą lėmė dvi priežastys; viena iš jų buvo išorinė: filosofijos šaltinius arabai perėmė iš sirų, kurių aplinkoje viešpatavo neoplatonizmas („sirų mokykla“); kita priežastis buvo vidinė: arbai rodė ypatingą dėmesį teologijai, o šiuos interesus iš visų senovės sistemų lengviausiai tenkino neoplatonizmo sistema. <…>2. Šiai aristoteliškajai – platoniškajai koncepcijai, kuriai arabų filosofai teikė aiškią pirmenybę, ortodoksiškai nusiteikę teologai, mutakalimai, priešpriešino savąją pasaulio sampratą; ji rėmėsi kitais, ne graikų, filosofinjiais principais ir, jų manymu, labiau atitiko Koraną. Jie sukūrė antrąją arabų filosofijos srovę.3. Trečioji srovė, kuri siejosi su mistikų sufijų grupe, iškilo XII a. vadovaujant žymiam filosofui al Gazaliui; jis plėtojo antifilosofinę, grynai religinę koncepciją. Ši srovė užvaldė ašaritų sektą, kuri pradėjo kampaniją prieš filosofiją ir nulėmė tai, kad dar tame pačiame šimtmetyje arabų filosofija sunyko“ (1. 277-278 psl.).Arabų filosofų pažiūros„VIII a. pradžioje kūrėsi Europos scholastikai artima mutakalimų (diskutuotojų) filosofija – pirmoji arabų filosofijos forma. Iš jos išsirutuliojo mutazilitų (atsiskyrėlių) filosofija. Pastaroji ilgainiui tapo savotiška laisvamanybės reiškėją islame. Nors mutazilitai neabejojo Dievo buvimu ir jo sugebėjimu sukurti pasaulį, tačiau jie teigė, kad dešimtys abejonių yra vertingesnės už vieną tikrą teiginį; kitaip sakant, jie vadovavosi abejojimo metodu, būdingu graikų skeptikams. Svarbiausias argumentas, pasak mutazilitų, yra protas.VIII a. susiformavo ir mistinė sufizmo filosofija (arab. sufi – dėvintis vilnonį apsiaustą). Sufijai įrodinėjo, jog žmogaus protas nepajėgus pažinti Dievą, propagavo asketizmo, gilinimosi į save idėjas. Grįsdami islamo religines dogmas, argumentų jie ieškojo neoplatonizme. Ankstyvojoje arabų filosofijoje, kaip ir ankstyvojoje krikščionybėje, labiau buvo vertinamas Platonas, o ne Aristotelis.Arabiškajam aristotelizmui pagrindus padėjo Abu Jusufas al Kindis (800 – 879). <…> Jis gilinosi į senovės graikų filosofiją, labiausiai jam rūpėjo logikos ir gnoseologijos problemos. Vieninteliu tikrovės pažinimo šaltiniu jis laikė žmogaus protą. Ypač reikšminga arabų filosofijai buvo jo sukurta trijų pakopų pažinimo teorija: nuo logikos ir matematikos – prie gamtotyros ir pagaliau prie metafizikos problemų. Vietoj dešimties Aristotelio kategorijų al Kindis siūlė vartoti penkių prosubstancijų pavadinimus: materiją, formą, judėjimą, erdvę ir laiką.
Bagdado kalifato suklestėjimo metu (X a.) Basroje įsisteigė „Tyrųjų brolių” draugija, <…> kuri apėmė įvairiausių profesijų ir rangų asmenis (vizirius, gubernatorius, filosofus, literatus). Jie rašė traktatus siauram pasekėjų ratui, stengėsi duoti enciklopedinių žinių, propagavo Aristotelį, tačiau juos veikė ir neoplatonikai bei neopitagoriečiai. „Tyrieji broliai” norėjo suvienyti visas religines sroves ir suderinti jų dogmas su filosofija ir mokslu.Arabų mąstytojai anksčiau už Vakarų Europos scholastus pradėjo gvildenti socialines problemas. Medžiagos savo apmąstymams jie sėmėsi iš Platono bei kitų antikinių autorių raštų ir savo epochos stebėjimo. Bene daugiausia šiomis problemomis domėjosi Abu Nasras al Farabis (870—950). Stambiame „Traktate apie dorovingojo miesto gyventojų pažiūras” jis mėgino paaiškinti socialinės nelygybės, valstybės atsiradimo priežastis. Jo nuomone, žmonių bendrijos (valstybės) susikūrė natūraliai: joks žmogus negalįs egzistuoti be kito žmogaus; didėjant poreikiams, žmonės siekia tobulumo. <…>Jo manymu, žmogaus veiklą reikiama linkme nukreipia protas. Jis nustatė dvi proto rūšis: įgimtąjį ir įgytąjį. Žmogus, kuris visapusiškai juos abu suderina, išsiugdo vaizduotę ir tampa išminčiumi, t. y. tinkamu vadovauti kitiems. <…> Al Farabis įsitikinęs, kad visur turinti viešpatauti harmonija, nes pati gamta yra harmoninga. <…> Filosofiją, kaip ir daugelis kitų senųjų autorių, al Farabis laikė vieninteliu ir visapusiškai apimančiu visas žmogaus pažinimo sritis mokslu. <…> Dievu al Farabis vadino absoliučią būtį, laisvą nuo bet kokios materijos ir formos. Materija esanti amžina ir besivystanti nepriklausomai nuo pirmosios priežasties. Pasaulis— tai dievo emanacijos rezultatas. Gamta esanti savarankiška. „Už pasaulio ribų nieko nėra”, – tvirtino al Farabis <…> (3. 201-203 psl.).„X a. po Farabio susikūrė ištisa „tyrųjų ir širdingųjų brolių“ sekta; ji krypo į religiją ir mistiką, buvo pasinėrusi į peripatetizmą ir neoplatonizmą ir siekė suderinti graikų filosofiją su Koranu. <…>Išaugęs iš šių pradmenų, arabiškasis peripatetizmas pasiekė klestėjimo tarpsnį. Tuomet reiškėsi žymiausi jo atstovai: XI a. savo idėjas skleidė Avicena, garsiausias arabų filosofas Rytuose, o XII a. – Averojus, garsiausias filosofas Vakaruose“ (1. 278 psl.).Avicena (Ibn Sina)„Arabų mąstytojas, gydytojas, enciklopedistas tadžikas Avicena (Ibn Sina) gyveno XI a. dabartinės Vidurinės Azijos teritorijoje. Gimė jis netoli Bucharos, kur gyveno devyniolika metų, po to, žlugus Samanidų dinastijai, persikėlė į Chorezmą. Ten praleido dešimt metų, o kai į valdžią atėjo Gaznevidų dinastija, dėl politinių priežasčių pasitraukė į Šiaurės Iraną, kur įvairiuose sultonų dvaruose pragyveno iki mirties.Avicena rašė enciklopedinio pobūdžio veikalus bei Aristotelio tekstų komentarus“ (5. 22 psl.)„Ibn Sinos filosofinių studijų centre – žmogus. Kadangi žmogus – visatos dalelytė, tai jo esmė suvokiama, tyrinėjant gamtą, nustatant reiškinių tarpusavio ryšį. <…> gamtoje nieko neatsitinka be priežasties. Vadinasi, ir žmogaus veiksmai yra determinuoti. Ibn Sina ir siekė paaiškinti, kaip visa tai galima pažinti, koks apskritai yra pažinimo proceso mechanizmas. Jo manymu, protas yra aktyvi kūrybinė jėga, visatos pažinimo įrankis. Tačiau visatos dėsningumai analizuojami per jutimišką patirtį. Toliau formuluojamos bendros daiktų ir reiškinių sąvokos, kurias protas sudaro palyginimo būdu, t. y. atskleidžiami bendri ir skirtingi objektų bruožai. Sąvoka – tai tikrovės atspindys žmogaus prote.Tačiau, kaip ir daugelis arabų filosofų, Ibn Sina neišvengė neoplatonizmo įtakos. Jis mėgino suderinti Aristotelio filosofiją su Platono. <…> Derindamas šių dviejų mąstytojų filosofines koncepcijas, Ibn Sina išdėstė savąjį supratimą apie universalijas. Pasak jo, yra galimos: 1) universalijos iki daiktų, 2) universalijos daiktuose ir 3) universalijos po daiktų. Taigi pripažįstama, jog iki tų daiktų sukūrimo egzistuoja jų planas (idėja), vėliau jis įkūnijamas (realūs daiktai), po to gimsta mintys apie egzistuojančius objektus (subjektyvi sąmonė).
Materiją Ibn Sina laikė amžina, bet pasyvia visų daiktų potencija, galimybe realybei sukurti. Dievas esąs idealus kūrėjas (būtinybė), suteikęs materijai formą ir taip sukūręs pasaulį. Tačiau dievas to negalėtų padaryti, jei nebūtų materijos, kurios kūrėjas jis nesąs. Dievas Ibn Sinai – ne daugiau kaip pasaulio architektas, nesikišąs į savo kūrinio egzistenciją. Dėl to egzistuojanti laisva valia“ (3. 204 psl.).„Pirmieji Aviceną į lotynų kalbą pradėjo versti ispanų vertėjai. XII a. Toledo mokyklos vertėjas arabakalbis Ibn Dawdas, žinomas kaip „Dovydas Žydas“ („Avendauth Israelita“), arabų kalba parašytus traktatus išvertė į Kastilijos kalbą, o krikščionis Gundisalvas (Gondissalvi), vadinamas dar „Arkidiakonu Dominyku“, šį vertimą – į lotynų kalbą. Tuo metu Vakarų Europoje Aristotelio vertimų į lotynų kalbą dar nebuvo, todėl pirmiausia per Avicenos tekstų vertimus į lotynų kalbą ir buvo susipažįstama su Aristoteliu. Ištirta, kad XII a. pasirodęs Gundisalvo vertimas „De anima“, kurio paantraštėje parašyta, kad versta iš arabų į lotynų kalbą (Liber de anima a Dominico Gundissalino ab Arabico in Latinum translatus), nenurodant autoriaus, buvo sudurstytas iš įvairių Avicenos tekstų fragmentų. Taip atsirado populiari filosofinė srovė – lotyniškas avicenizmas, vėliau aviceniškas augustinizmas, – kurioje Aristotelio ir Avicenos mintys buvo iškraipytos. <…>Paskutiniaisiais dviem XII amžiaus dešimtmečiais buvo „avicenizuojama“, kaip rašo prancūzų medievistas Etienne Žilsonas (Gilson), „neprotingai ir be saiko“. Tuo laiku buvo sukurtas lotyniškojo avicenizmo manifestas. <…> Šis manifestas, kuris veikalo pavidalu buvo išleistas 1508 metais pavadinimu „Avicenos knyga apie pirminę ir antrinę substancijas ir esaties kaitą“ <…> tai visų neoplatonizmo formų sintezė. Šiame manifeste kalbama apie vaizdinių slopinamą žmogaus intelektą (depressus phantasiis), nesugebantį pažinti Dievo“ (5. 21-22 psl.). „Avicenos įtaka filosofijai, psichologijai, teologijai, medicinai išliko iki pat XIII amžiaus. Teologas Albertas Didysis, smulkiai išnagrinėjęs Avicenos authentica ir apokrifus, kritikavo lotyniškąjį avicenizmą, kuris, jo nuomone, klaidingai interpretavo teigiamą Avicenos mokymo pusę“ (5. 22 psl.).„Kūrybinis Ibn Sinos palikimas labai gausus. Mūsų laikus pasiekė apie 250 jo veikalų. <…> Iš reikšmingiausių Ibn Sinos veikalų paminėtinas 5 knygų ,,Medicinos kanonas” – viduramžių medicinos mokslų viršūnė. Iš 182 filosofijai skirtų darbų reikšmingiausias yra 18 tomų veikalas „Gydymo knyga” – tikra filosofijos mokslo enciklopedija, susidedanti iš 4 dalių: logikos, fizikos, metafizikos ir matematikos“ (3. 204 psl).Averojus (Ibn Rušdas)
„Averojus gimė 1126 m. Kordoboje (Ispanija) garsaus teisėjo (kadijaus) šeimoje. Iš mažens tėvas jį pažindino su islamo teologija, kanonų teise, arabų literatūra. Vėliau pas garsius to meto mokytojus jis studijavo teisę, mediciną, matematiką, filosofiją. Paprašytas kalifo sūnaus princo Abu Jakub Jusufo komentavo Aristotelio „Organoną“. 1169 m. jam buvo suteiktas Sevilijos miesto kadijo titulas ir pareigos. 1171 m. Averojus buvo gimtojo miesto Kordobos kadijas. 1182 m. kalifas Jusufas pakviečia Averojų į Maroką ir suteikia jam pirmojo gydytojo titulą. Apie dešimt metų Averojus naudojosi kalifo malone ir buvo jo favoritas. Dėl religinių ortodoksinės islamo dvasininkijos intrigų 1197 m. Averojaus filosofijos darbai buvo uždrausti, o jis pats ištremtas į Luceną, netoli Kordobos. 1198 m. kalifas atšaukė visus draudimus ir sugrąžino Averojų į rūmus Maroke. Tais pačiais metais gruodžio 10 d. Averojus mirė. Vėliau jo palaikai buvo perkelti ir palaidoti Kordoboje“ (5. 23 psl.).Averojus „apvalė Aristotelio filosofiją nuo neoplatonizmo. Apie Ibn Rušdą jo amžininkai kalbėjo: „Aristotelis paaiškino gamtą, o Aristotelį – Ibn Rušdas”. Jo dėka ne tik arabai, bet ir europiečiai susipažino su tikruoju Aristoteliu.Plėtodamas Aristotelio ir Ibn Sinos sampratą apie universalijas, Ibn Rušdas mokė, kad realūs yra tik konkretūs daiktai, o universalijos – tik tų daiktų pavadinimai ir kad atskiros (nejutimiškai suvokiamos) egzistencijos jos neturi.Materialus pasaulis, pasak Ibn Rušdo, – tai vieninga, judri objektyvi tikrovė. Judėjimo šaltinis glūdįs pačioje gamtoje; forma negalinti egzistuoti be materijos. Taip suformulavęs savo filosofinę koncepciją, Ibn Rušdas pereina prie viduramžiais aktualios problemos – sielos analizės.
Siela, jo įsitikinimu, miršta drauge su kūnu. Amžinas yra tiktai žmogaus protas. Protas (kosminis intelektas) nėra tapatus sielai. Šių dviejų dalykų painiojimas, anot Ibn Rušdo, pagimdė sielos nemirtingumo idėją. Materijos išsivystymas sąlygoja sielos formas: kuo tobulesnė materija, tuo tobulesnę sielą ji galinti turėti.Nagrinėdamas proto ir sielos vaidmenį pažinimo procese, Ibn Rusdas teigė, jog žmogaus protas yra aktyvus ir kūrybingas visatos ir jos dėsningumų pažinimo įrankis, siela organizuoja jutimo organus sąlyčiui su objektyvia tikrove. Pažinimo tikslas – suvokti gamtos vienybę per jos įvairovę. Ibn Rušdo nuomone, žmogaus sugebėjimai pažinti gamtą yra neriboti.Ibn Rusdas teoriškai pagrindė filosofijos nepriklausomumą nuo teologijos. Turėdama visai kitą objektą ir mąstymo struktūrą, teologija esą negalinti paaiškinti filosofinių problemų. Pasaulio sukūrimo teorijai jis priešpriešino pasaulio vystymosi koncepciją.Ibn Rušdo filosofija – tai visos musulmoniškos filosofijos viršūnė. Nei iki jo, nei po jo arabų pasaulis neturėjo tokio masto filosofų“ (3. 206-206 psl.).„Iki XIII a. vidurio scholastai, tiek teologai, tiek menų fakultetų dėstytojai, teigiamai vertino Averojų. Kaip Aristotelio komentatoriaus, jo tekstai buvo spausdinami lotyniškai. Averojus laikė Aristotelį savo didžiuoju mokytoju ir rašė jo darbų komentarus. XIII a. lotyniškieji Averojaus komentarai daugelio mokslininkų buvo laikomi autentiškiausia graikų filosofo interpretacija. <…> Komentuodamas išverstus Aristotelio veikalus, Averojus mėgino atkurti jo mąstymo sistemą be Platono įtakos“ (5. 23 psl.). „Ibn Rušdas yra parašęs 78 veikalus įvairių mokslų klausimais. Nemažą jo kūrybinio palikimo dalį sudaro Aristotelio, Platono, ai Farabio, Ibn Sinos, ai Gazolio ir kitų filosofų veikalų komentarai -iš viso 38. Dėl to amžininkų jis buvo vadinamas Didžiuoju komentatoriumi. Iš originalių filosofinių jo darbų svarbiausias yra traktatas „Paneigimo paneigimas” (apie 1180 m.). Tai atsakymas į al Gazolio „Filosoių paneigimą”. Iš kitų svarbesnių Ibn Rušdo filosofinių traktatų dar paminėtini tokie: „Samprotavimai apie protą”, „Samprotavimas apie silogizmą”, „Laiko problema”, „Apie pirmąjį judintoją”, „Mokslo apie sielą problemos” ir kiti“ (3. 251-252 psl.).IšvadosScholistikos amžininkė, arabų filosofija įsiterpė į krikščioniškosios filosofijos plėtrą, darė jai įtaką. Arabai scholastams teikė graikų tekstus, drauge ir savitą tų tekstų interpretaciją, perdavė žinias apie antikos filosofus ir rašytojus, apie kuriuos Europoje mažai tebuvo žinoma. Arabų filosofai Avicena, Averojus prikėlė Vakarų pasauliui Aristotelį. Didžiojo filosofo ir gydytojo Avicenos „Medicinos kanonas“ buvo Europos gydytojų parankinė knyga, universitetuose studijuojama iki XVII amžiaus. Arabų mokslo veikalai tapo informaciniu šaltiniu: al Chasano optikos traktatas po penkių šimtmečių įkvėpė Keplerį, al Batanio, al Fersanio astronomijos darbai Europoje net XVII a. dar buvo verčiami, spausdinami, komentuojami ir plėtojami.Arabų idėjos įtakojo krikščioniškąją filosofiją, arabų mąstytojai davė impulsą viduramžių materialistinės filosofijos raidai, suformulavo dvejopos tiesos pažinimo teoriją, lėmusią skeptinės pakraipos atsiradimą scholastikoje. Filosofinės (taip pat mokslinės) ir teologinės tiesos nepriklauso vienos nuo kitų ir tarp jų galimas prieštaravimas. Remdamasis šia koncepcija, pažangus viduramžių filosofas Sigeras Brabantietis ne tik gynė filosofijos nepriklausomumą nuo teologijos, bet ir įrodinėjo, kad pasaulis negalėjęs būti sukurtas iš nieko, kad jis esąs amžinas. Renesanso epochos išvakarėse dvejopos tiesos teorija tapo svarbiausiu argumentu kovoje su religiniu obskurantizmu. Ji parengė dirvą laisvamanybei ir ateizmui.Pasiekę klestėjimo viršūnę, arabų mokslas ir intelektualinė kultūra sparčiai paplito daugelyje kraštų. Tačiau 1258 m. Bagdadą užpuolus mongolams, prasidėjo arabų pasaulio nuosmukis – sustojo meno, kultūros ir mokslo raida.
LITERATŪRA
1. Wladyslaw Tatarkiewicz. Filosofijos istorija, I t., Vilnius, Alma littera, 20012. Romualdas Ozolas. Pasakojimai apie filosofus ir filosofiją. Vilnius, Vyturys, 19883. Filosofijos istorijos chrestomatija, Viduramžiai, sudaryt. Bronius Genzelis, Vilnius, Mintis, 19804. Pasaulio religijos, Populiarusis žinynas, sud. autorių kolektyvas. Vilnius, Alma littera, 19975. Dalia Marija Stančienė. Viduramžių folosofija ir etika. Vilnius, VPU, 2004
6. www.islamas.lt