[pic]
[pic]
Apie mažąsias Europos valstybes skaitome ir girdime išties nedaug.
Dažnai pamiršta jas net pavaizduoti kontinento žemėlapyje, neretai juokia ir pažemina. O jos egzistuoja. Andora, Lichtenšteinas, Malta, Monakas, San
Marinas – yra tokia pat Europos realybė, kaip ir Prancūzija ar Vokietija.
Mažųjų valstybių šeimoje yra savi nykštukai ir savi gigantai.
Mažųjų egzistavimą sąlygoja ir gina didieji. Gal ir tai yra mūsų europiečių ženklas.
Andora
Ši šali kaip jokia kita Europos yra išlaikiusi viduramžiško valdymo tradicijas. Tikrasis jos pavadinimas – Andoros slėnis, valdymo forma kunigaikštystė. 1287 metais Pirėnų kalnuose pasislėpusį slėnį sutarė kontroliuoti dvi nelabai draugiškai nusiteikusios jėgos – dar nevieninga ir ne itin stipri Prancūzija ir ispaniškoji Seo de Urchelio vyskupija. Šis keistas karinis-politinis-bažnytinis kompromisas pradėjo aštuntąjį savo gyvenimo šimtmetį, o Andoros slėnis ir šiandien turi du monarchus. Vienas jų – dabartinis Seo de Urchelio vyskupas Chuanas Alanis(Juan M. Alani), kitas, net sunku patikėti,.. Fransua Miteranas(Francois Mitterrand).
Prezidentas – socialistas yra ne kas kitas, o tik „supuvęs monarchas“!
Marksizmo klasikai linkėtų tokiam mirti iš gėdos, tačiau Miteranas dar praeitais metais pasirašė Andoros Konstituciją, tituluodamas save šios šalies kunigaikščiu.
Reali valdžia – tai 28 žmonių parlamentas – Generalinė Taryba. Kas dveji metai renkama pusė parlamento narių. Būtent taip, dar neseniai siūlyta rinkti ir Lietuvos parlamentą. Bet, kas tinka mažai Andorai, ne visuomet gerai vidutinio dydžio Europos valstybei.
Andoros valstybinė kalba – katalonų. Patys kataloniečiai, gyvenantys daugiausiai Ispanijoje, Andoros nelaiko kokia nors katalonų tautybe ir mano, kad tikrosios Katalonijos sostinės yra milijoninė
Barselona , o ne vos 6000 gyventojų turinti Andora La Vella.
1993 metų kovo 14 dieną šalies rinkėjai (visuotinė rinkimų teisė įvesta tik 1970m.) didele balsų dauguma priėmė sprendimą. Sprendimo esmė yra ta, kas Andora pagaliau nori tapti normalia nepriklausoma valstybe.
Dabartinis premjeras Oskaras Ribamas nemano, kad Prancūzija ar
Ispanija vyskupystė norėtų kaip nors išplėsti savo suverenitetą Andoros slėnyje, tačiau absoliuti nepriklausomybė (pasirodo, yra toks terminas!)
sukelia daug problemų pačiai Andorai. Aiškumo labiausiai reikia tuomet, kai iškyla problemos, galioja šioje šalyje ar ne Europos Sąjungos standartai?
Jei šalis pagaliau taps valstybe su visais nepriklausomybės atributais, turės arba stoti į Europos Sąjungą, arba kurti savus pinigus ir naujus įstatymus. Pirmas kelias Briuselio biurokratams kelia daugybę formalių problemų. Pats naujo nario priėmimas yra sudėtingas procesas, ir nėra kokio nors mechanizmo ar formalaus pagrindo daryti kokias nors išimtis
Andorai, jei jų nenorima daryti nei Austrijai, nei Lichtenšteinui.
Pragyvenimo lygis Andoroje prilygsta Graikijai ir Portugalijai – Europos
Sąjungos autsaideriams, tad yra naivu manyti, kad kas patikės, jog narystės proceso pagreitinimui yra kokia nors ekonominė būtinybė.
O iš tikrųjų Andora Europos Sąjungai labai tiktų. Viduramžiškas šalies himnas šlovina Karolį Didįjį, o dabartinės Europos dvyliktukas nori būti kažkuo, primenančiu Karolio Didžiojo ar Šventosios Romos imperiją.
Lichtenšteinas
Net mažosios valstybės, kurios didžiausias ilgis – 25, didžiausias plotas 10km, kaip ir Andora, specifiškas savo geografija, etnografija bei istorija. Nuo Šveicarijos šalį skiria Reino aukštupys – visai natūrali, nors ir nesunkiai įveikiama siena. Kas kita Austrija. Tarp jos ir
Lichtenšteino – aukštų kalnų grandinė. Fiziškai Šveicarija lyg ir arčiau, bet vietinės kalbos dialektas artimesnis austrų-tiroliečių šnektai.
Viduramžių pabaiga Lichtenšteine galima laikyti 1719 metus, kai kunigaikštystė pagaliau įgavo valstybės pavidalą. Tai buvo viena iš daugelio to meto smulkių vokiškų valstybių ir atrodė šiame regione visai normaliai. Nuo 1869 metų šalis deklaruoja amžiną neutralitetą. Koks sąlygiškas jis bebūtų, Lichtenšteinas iki šios dienos formaliai tebekariauja su…. Prūsija, seniai nebeegzistuojančia valstybe. Prieš daugelį metų, sudarant taikos paktą, Lichtenšteiną tiesiog pamiršo įrašyti.
Iki 1 pasaulinio karo didžiausias mažosios kunigaikštystės draugas buvo
Habsburgų Austrija-Vengrija, bet po to – jau Šveicarija.
Prekybos, pašto ir nuomų sutartys pavertė šalį savotišku
Šveicarijos kantonu – šveicariški pinigai, bankai, šveicariška tvarka.
Tačiau lichtenšteiniečiai išsaugojo monarchiją ir dar daug kitų, nepriklausomai valstybei priderančių dalykų.
Lichtenšteino politika pasiekė ir Vidurio Europą. Kunigaikščiams priklauso nemažos žemės valdos dabartinės Čekijos teritorijoje – dar nuo draugystės su Habsburgais laikų. Bendras tų valdų plotas, atrodo, viršija net pačios kunigaikštystės teritoriją. Kokio dydžio bus šalis, jei Čekijos valdžia įvykdys pažadą grąžinti turtą buvusiems savininkams?
Pastaruoju metu Lichtenšteino vardas vis dažniau minimas Europos
Sąjungos ir vadinamas Europos ekonominės erdvės kontekste.1992 metais šveicarai balsavo prieš įsijungimą į „erdvę“ ir Europos Sąjungą, gi
Lichtenšteino rinkėjai pasielgė priešingai. Briuselio biurokratams pateiktas dar vienas galvosūkis – kaip elgtis su Lichtenšteinu, kuris yra
Šveicarijos „artimasis užsienis“.
Princas Hansas Adamas II (valdantis nuo 1984 metų) nėra senojo sukirpimo monarchas, iki paskutinio atodūsio ginantis karūną.
Lichtenšteinas – demokratinė valstybė, ir, jeigu žmonės referendumo būdu nutars įkurti respubliką, jis neprieštaraus. Jam įdomiau archeologija, nei valstybės valdymas. Tačiau kol jis princas – jis tikras valdovas ir atsakingai vykdo savo pareigas. Hanso Adamo II manymu, šalis turi būti kuo tikresnė valstybė, pilnai dalyvauti Jungtinių Tautų veikloje, įsijungti į kitas Europos struktūras.
O kol kas monarchija tęsiasi. Jaunasis princas Aloisas, tiesioginis sosto paveldėtojas, neseniai vedė Bavarijos princesę. Gal tai buvo vedybos iš meilės, tačiau Bavarijos princesė – didelę politinę reikšmę turinti kunigaikštienė. Kokia respublika bebūtų Vokietija, Bavarija yra
Laisvoji Šalis (Freistat) Vokietijos sudėtyje, ir formaliai toks pavadinimas nedraudžia vieną kartą vėl tapti monarchija. Karališkajai šeimai ir šiandien jaučiama didelė pagarba, tad gal Bavarijos –
Lichtenšteino sąjunga nėra jau tokia bereikšmė.
Malta
Tie, kurie tvirtina, kad salos siauriausioje Viduržemio jūros vietoje – tai visai ne Europa, turi savų argumentų. Malta niekados nebuvo
Europos politikos objektas, maltiečiai kalba arabų dialektu, „primaišytu“
itališkų ir angliškų žodžių. Malta po Antrojo pasaulinio karo pasidarė visiškai nereikalinga ir neįdomi. Dėl šių priežasčių Malta europeizacija neretai buvo liguista ir kaprizinga. Eilinis maltietis, pamiršus jį pavadinti europiečiu, įžeis labiau, nei Baltijos tautų žmones sovietmečiu vadintas rusu.
6000 metų senumo istorijoje Maltoje būta finikiečių, graikų, kartaginiečių, romėnų, bizantiečių ir Osmanų. Būta ir Maltos riterių ordino. XIX amžiaus pradžioje strateginę salų padėti įvertino anglai.
1964 metais Malta tapo formaliai nepriklausoma ir pradėjo savąjį kelią į Europą. Bene labiausiai kontraversinė figūra šalies politikoje buvo leiboristų partijos lyderis Dominikas Mintofas (Dominimo Mintoff).
Tapęs premjeru 1971 metais jis pradėjo politinę liniją, kurią vieni vadino tautinių interesų gynimu, kiti – tiesiog politine psichoze. Prasidėjus
Europos Saugumo ir bendradarbiavimo procesui ir įsitvirtinus konsensuso principui, mažytės Maltos premjeras neretai būdavo tas, kuris įnirtingai prieštaraudavo dėl kokios nors politinės smulkmenėlės ir gerokai trukdydavo bendrai Europos derybų eigai. Mintojo akibrokštai neretai sukeldavo visai nereikalingus ginčus tarp didžiųjų valstybių, kurių Maltos premjeras ramiai klausydavosi, ir, visiems beprarandant pusiausvyrą, lyg niekur nieko atsisakydavo savo reikalavimų.
Nors kontraversiškais premjeras jau apleido šį pasaulį, maltietiški kaprizai tebėra nepamirštama Europos Saugumo ir
Bendradarbiavimo konferencijos istorijos dalis. Svarbiausia, beje, kas konferencija yra Europos, ir Malta joje dalyvauja.
Kalbant apie naujus kandidatus į Europos Sąjungą, Malta visai nepelnytai pamirštama. 1989 metais rinkimus laimėjo Nacionalistų partija ir pradėjo naują ryžtingą politinį kursą tuometinės Europos Bendrijos link.
Briuselio komisija 1993 metais Maltai pasakė „Ne“, nors pats Delorsas maltiečius rėmė. Paaiškinimai taip pat neatrodė įtikinantys. Jei Turkijai visada sakoma, kad ji daugiau Azijos šalis, tai Maltai negalima nieko prikišti. Jei sakoma, kad su maža šalimi nėra ko prasidėti – taip pat melas. Malta ne tokia jau maža – jos 360 000 gyventojų – tai toks pat
Liuksemburgas, kuriuo Europos Sąjunga tiesiog didžiuojasi. Gal tiesiog į
Europą buvo šiek tiek pavėluota.
Monakas
Monako kunigaikštystė, užimanti apie 2 kvadratinius kilometrus (tiksliau 1,95) prie Viduržemio jūros, prisimename, kai kas nors katastrofiškai prasilošia, kai kokia ekrano žvaigždė pakliūna į skandalingą istorija ar vyksta eilinis Grand Prix automobilių lenktynių etapas.
Nuo 1297 metų dabartinės kunigaikštystės žemė priklausė Grimaldžių dvarui, o 1489-iais jų savivaldą pripažino Prancūzijos karalius ir Savojos kunigaikštis. Socialinis nemalonumas, vadinamas Didžiąja Prancūzijos
Revoliucija, buvo skaudus smūgis Marokui. Napoleono valdymas reiškė nepriklausomybės praradimo ir okupacijos dešimtmečius. Nuo 1793 iki 1814
metų šalis pergyveno mažos, bejėgiškos ir pavergtos valstybės laikotarpį.
Vienos Kongresas 1815 metais pavertė šalį Sardinijos protektoratu. Nuo 1861
metų Monakas vėl susiujo savo likimą su Prancūzija, tik šį kartą jau kaip formaliai nepriklausoma valstybė, besinaudojanti prancūziškais pinigais, daugeliu jos įstatymų ir papročių.
Pasaulis baigia pamiršti didžiąsias regiono kunigaikštystes –
Pjemontą, Sardiniją, Savoją… Jos išmirė, lyg dinozaurai, o mažasis
Monakas – Grimaldi dinastijos tėvonija – gyvas.
Kaip ir kiekviena valstybė, jis turi savąją egzotiką. Monakas užima antrąją vietą pasaulyje pagal gyventojų tankį. Viename kvadratiniame kilometre gyvena 15000 žmonių. Net tokie knibždėlynai, kaip Honkongas ar
Singapūras, apgyvendinti trigubai rečiau.
Tikrųjų Monako piliečių – monegaskų – tik apie 5000 – geras šeštadalis. Dauguma vietinių gyventojų – migrantai – prancūzai ir italai.
Princas Reindžeris III praėjusiais metais atšventė savo 70-metį.
Monarchas jis tapo 1949 metais, paveldėjęs sostą iš Lui II. Monakas –
Konstitucinė monarchija, kurios įstatymus rašo 18 žmonių Nacionalistinė
Taryba. Opozicijos nėra – 1983 metų rinkimuose visas 18 vietų laimėjo
Nacionalinė Demokratinė unija. Pasak pagrindinio vietinio laikraščio
„Gazette Monako Cote d‘Azur“, monarchas prisiima pilną atsakomybę užžmonės ir atsakomybę už tai, kas monarcho vardu yra daroma. „Mano pagrindinis rūpestis, kad žmonės žiūrėtų į šią šalį rimtai“, tvirtina Reindžeris III.
Tam yra visos prielaidos, ir Monako likimas iš tiesų vietinių žmonių, o ne
Prancūzijos ar Europos Sąjungos rankose.
Santykiai su Prancūzija nėra iki galo normalizuoti. Kaip benorėtų prancūzai, Monakas nepriklauso Europos Sąjungai. Pats Reinieris nelabai tiki itin šviesia jos ateitimi ir neskuba formaliai prisijungti prie
Briuselio valdžios.
Kitas Reindžerio III rūpestis – Monako sosto įpėdinystė. 35 metų princas Albertas rimtai ruošiasi tapti valdovu šalies, kuriai reikės ne tik išlikti, bet įsitvirtinti XXI amžiaus Europoje. Princas Albertas optimistiškiau žiūri i Europos ateitį. Jis mano, kad kunigaikštystė su savo ypatingu statusu ir ypatingoje Europos vietoje gali virsti tarptautinių organizacijų ir tarptautinių renginių Meka. Tuomet jo ateitis ir prestižas būtų užtikrinti. Monakas – jau ne tik lošimo namai ir originaliausias Gran
Prix lenktynių etapas. Čia vis daugiau kultūrinių tarptautinių festivalių, vis daugiau intelektualų susibūrimų. Tačiau politikai dar neskuba persikelti iš Ženevos.
Karališkoji šeima Monake savaip originali. Jos nariai nesislepia rūmuose, stengiuosi būti matomi. Grimaldžių dinastijos gyvenimą ženklina ir romantika, ir skaudūs praradimai. Meilė ir mirtis čia ateina netikėtai.
Prieš kelis dešimtmečius princo Reindžerio ir amerikietės Greis Kelly
(Grace Kelly) meilės istoriją aukštuomenės kronikos skaitytojai laikė viena romantiškiausių XX amžiaus monarchų gyvenime. Po to, kai 1982 metais beprasmiška Grace mirtis autokatastrofoje paliko Reindžerį našlauti, princas stengėsi išlaikyti buvusios šeimos klimatą, nesiskirti su kitais šeimos nariais ir jais pasiklausyti.
1990 metais įvyko kita tragedija. Stefanas Kasiragi (Stefano
Casiragi) – princesės Karolinos vyras žuvo važiuodamas motorine valtimi.
Neranda savo vietos pasaulyje ir kunigaikštytė Stefanija.
Monake gyvena ar šiaip sau lankosi daug turtingų žmonių, tačiau gatvėse saugu, apiplėšimai ar kokia žmogžudystė – retenybė. Nežinia kas tai
– ateities Europos standartai, ar nukrypimas nuo jų.
San Marinas
Tai šalis, kurioje iš tiesų mažai kas vyksta. Šiemet mažoji respublika liūdnai pagarsėjo tik tuo, kad Grand Prix lenktynėse žuvo įžymus brazilas Airtonas Sena (Airton Senna).
San Marino istoriją daugeliu aspektų lėmė geografija. Šalis – tai išties vienas Titano kalnas, iškilęs Apeninų pusiasalyje. Kalno nepriklausomybę nuo tuometinės Romos imperijos 301-iais metais paskelbė akmenskaldys iš Dalmatijos (dabartinės Kroatijos dalies) Marinas –
krikščionis, besislapstantis nuo imperatoriaus Diokletiano persekiojimo.
Karai dažniausiai aplenkdavo San Mariną tik todėl, kad tiesiog neapsimokėjo kopti į statų kalną ir okupuoti šį žemės lopinėlį – jis mažai kam tetrukdė, o ir pats neturėjo didelių politinių ir valstybinių ambicijų.
Marinas tapo šventuoju, o jo teritorija pergyveno ne tik Romą, bet ir visas viduramžių negandas. 1253 m. jis tapo respublika ir išlaikė šį statusą iki šios dienos, tad yra seniausiais Europoje (jei ne pasaulyje)
valstybė, kurios statusas nepakito tokį ilgą laiką. Šalis buvo okupuota vos tris kartus ir tai tik kelioms savaitėms.
Kitas dėmesys vertas San Marino istorijos faktas yra, kad ši respublika tapo bene pirmoji, kur demokratinius rinkimus ne kartą laimėjo komunistų partija. Komunistai valdė šalį 1947-57 ir 1978-86 metais, taigi,
San Marino komunistų partija turėjo tai, ko niekaip negalėjo pasiekti „vyresnieji broliai“.
Kiek besididžiuotų savąja nepriklausomybe seniausia Europos respublika, šalį daug kas sieja su Italija. Šis sąryšis ypač gerai matomas politikoje. Praėjusių metų gegužės 30 dieną įvyko eiliniai parlamento rinkimai. Jie atspindėjo ne tik mažosios valstybės, bet ir didelės Italijos politines realijas. Krikščionys demokratai, gavę 41 procentą balsų –
džiūgavo mažiau nei paprastai. Rodėsi, kad didieji skandalai, į kuriuos jų kolegos įsivėlė Italijoje, smarkiai pakirs krikdemų populiarumą ir San
Marinas neauga, San Marinas tik išlieka.
Griozdiška(bet verta tikros valstybės) administracija, išsikerojusi biurokratija gerokai smukdo pasitikėjimą šalimi. Parlamentai, oriai posėdžiaudami, daro sprendimus, kurie kitur yra eilinio kelių policininko kompetencijoje. Nelabai sekasi ir privilioti užsienio firmas mokesčių lengvatomis, ką sėkmingai padarė Lichtenšteinas ar Monakas. San
Marine, tiesa, registruota apie 2500 įvairių firmų, bet, palyginus su kitomis Europos nykštukinėmis, tenka pridėti – tik 2500.
Europa vienijasi, Europa lieka tokia kaip buvusi. Mažosios valstybės gyvena savąjį nelengvą, bet įdomų gyvenimą. Viena išvada aiški –
ir mažieji turi savo didžiąją politiką.
[pic]
plotas kv. km.
[pic]
Gyventojų skaičius
Naudotos literatūros sąrašas:
Laikraštis „Kauno diena“ 1994m. spalio 13d.
Andora
Malta
Lichtenšteinas
San Marinas
Monakas