[pic]
[pic]
Apie mažąsias Europos valstybes skaitome ir girdime išties nedaug.Dažnai pamiršta jas net pavaizduoti kontinento žemėlapyje, neretai juokiair pažemina. O jos egzistuoja. Andora, Lichtenšteinas, Malta, Monakas, SanMarinas – yra tokia pat Europos realybė, kaip ir Prancūzija ar Vokietija. Mažųjų valstybių šeimoje yra savi nykštukai ir savi gigantai.Mažųjų egzistavimą sąlygoja ir gina didieji. Gal ir tai yra mūsų europiečiųženklas.
Andora Ši šali kaip jokia kita Europos yra išlaikiusi viduramžiškovaldymo tradicijas. Tikrasis jos pavadinimas – Andoros slėnis, valdymoforma kunigaikštystė. 1287 metais Pirėnų kalnuose pasislėpusį slėnį sutarėkontroliuoti dvi nelabai draugiškai nusiteikusios jėgos – dar nevieninga irne itin stipri Prancūzija ir ispaniškoji Seo de Urchelio vyskupija. Šiskeistas karinis-politinis-bažnytinis kompromisas pradėjo aštuntąjį savogyvenimo šimtmetį, o Andoros slėnis ir šiandien turi du monarchus. Vienasjų – dabartinis Seo de Urchelio vyskupas Chuanas Alanis(Juan M. Alani),kitas, net sunku patikėti,.. Fransua Miteranas(Francois Mitterrand).Prezidentas – socialistas yra ne kas kitas, o tik „supuvęs monarchas“!Marksizmo klasikai linkėtų tokiam mirti iš gėdos, tačiau Miteranas darpraeitais metais pasirašė Andoros Konstituciją, tituluodamas save šiosšalies kunigaikščiu. Reali valdžia – tai 28 žmonių parlamentas – Generalinė Taryba. Kasdveji metai renkama pusė parlamento narių. Būtent taip, dar neseniaisiūlyta rinkti ir Lietuvos parlamentą. Bet, kas tinka mažai Andorai, nevisuomet gerai vidutinio dydžio Europos valstybei. Andoros valstybinė kalba – katalonų. Patys kataloniečiai,gyvenantys daugiausiai Ispanijoje, Andoros nelaiko kokia nors katalonųtautybe ir mano, kad tikrosios Katalonijos sostinės yra milijoninėBarselona , o ne vos 6000 gyventojų turinti Andora La Vella. 1993 metų kovo 14 dieną šalies rinkėjai (visuotinė rinkimų teisėįvesta tik 1970m.) didele balsų dauguma priėmė sprendimą. Sprendimo esmė
yra ta, kas Andora pagaliau nori tapti normalia nepriklausoma valstybe. Dabartinis premjeras Oskaras Ribamas nemano, kad Prancūzija arIspanija vyskupystė norėtų kaip nors išplėsti savo suverenitetą Andorosslėnyje, tačiau absoliuti nepriklausomybė (pasirodo, yra toks terminas!)sukelia daug problemų pačiai Andorai. Aiškumo labiausiai reikia tuomet, kaiiškyla problemos, galioja šioje šalyje ar ne Europos Sąjungos standartai? Jei šalis pagaliau taps valstybe su visais nepriklausomybėsatributais, turės arba stoti į Europos Sąjungą, arba kurti savus pinigus irnaujus įstatymus. Pirmas kelias Briuselio biurokratams kelia daugybęformalių problemų. Pats naujo nario priėmimas yra sudėtingas procesas, irnėra kokio nors mechanizmo ar formalaus pagrindo daryti kokias nors išimtisAndorai, jei jų nenorima daryti nei Austrijai, nei Lichtenšteinui.Pragyvenimo lygis Andoroje prilygsta Graikijai ir Portugalijai – EuroposSąjungos autsaideriams, tad yra naivu manyti, kad kas patikės, jog narystėsproceso pagreitinimui yra kokia nors ekonominė būtinybė. O iš tikrųjų Andora Europos Sąjungai labai tiktų. Viduramžiškasšalies himnas šlovina Karolį Didįjį, o dabartinės Europos dvyliktukas noribūti kažkuo, primenančiu Karolio Didžiojo ar Šventosios Romos imperiją.Lichtenšteinas Net mažosios valstybės, kurios didžiausias ilgis – 25, didžiausiasplotas 10km, kaip ir Andora, specifiškas savo geografija, etnografija beiistorija. Nuo Šveicarijos šalį skiria Reino aukštupys – visai natūrali,nors ir nesunkiai įveikiama siena. Kas kita Austrija. Tarp jos irLichtenšteino – aukštų kalnų grandinė. Fiziškai Šveicarija lyg ir arčiau,bet vietinės kalbos dialektas artimesnis austrų-tiroliečių šnektai. Viduramžių pabaiga Lichtenšteine galima laikyti 1719 metus, kaikunigaikštystė pagaliau įgavo valstybės pavidalą. Tai buvo viena išdaugelio to meto smulkių vokiškų valstybių ir atrodė šiame regione visainormaliai. Nuo 1869 metų šalis deklaruoja amžiną neutralitetą. Koks
sąlygiškas jis bebūtų, Lichtenšteinas iki šios dienos formaliaitebekariauja su…. Prūsija, seniai nebeegzistuojančia valstybe. Priešdaugelį metų, sudarant taikos paktą, Lichtenšteiną tiesiog pamiršo įrašyti.Iki 1 pasaulinio karo didžiausias mažosios kunigaikštystės draugas buvoHabsburgų Austrija-Vengrija, bet po to – jau Šveicarija. Prekybos, pašto ir nuomų sutartys pavertė šalį savotiškuŠveicarijos kantonu – šveicariški pinigai, bankai, šveicariška tvarka.Tačiau lichtenšteiniečiai išsaugojo monarchiją ir dar daug kitų,nepriklausomai valstybei priderančių dalykų. Lichtenšteino politika pasiekė ir Vidurio Europą. Kunigaikščiamspriklauso nemažos žemės valdos dabartinės Čekijos teritorijoje – dar nuodraugystės su Habsburgais laikų. Bendras tų valdų plotas, atrodo, viršijanet pačios kunigaikštystės teritoriją. Kokio dydžio bus šalis, jei Čekijosvaldžia įvykdys pažadą grąžinti turtą buvusiems savininkams? Pastaruoju metu Lichtenšteino vardas vis dažniau minimas EuroposSąjungos ir vadinamas Europos ekonominės erdvės kontekste.1992 metaisšveicarai balsavo prieš įsijungimą į „erdvę“ ir Europos Sąjungą, giLichtenšteino rinkėjai pasielgė priešingai. Briuselio biurokratamspateiktas dar vienas galvosūkis – kaip elgtis su Lichtenšteinu, kuris yraŠveicarijos „artimasis užsienis“. Princas Hansas Adamas II (valdantis nuo 1984 metų) nėra senojosukirpimo monarchas, iki paskutinio atodūsio ginantis karūną.Lichtenšteinas – demokratinė valstybė, ir, jeigu žmonės referendumo būdunutars įkurti respubliką, jis neprieštaraus. Jam įdomiau archeologija, neivalstybės valdymas. Tačiau kol jis princas – jis tikras valdovas iratsakingai vykdo savo pareigas. Hanso Adamo II manymu, šalis turi būti kuotikresnė valstybė, pilnai dalyvauti Jungtinių Tautų veikloje, įsijungti įkitas Europos struktūras. O kol kas monarchija tęsiasi. Jaunasis princas Aloisas,tiesioginis sosto paveldėtojas, neseniai vedė Bavarijos princesę. Gal taibuvo vedybos iš meilės, tačiau Bavarijos princesė – didelę politinę reikšmęturinti kunigaikštienė. Kokia respublika bebūtų Vokietija, Bavarija yraLaisvoji Šalis (Freistat) Vokietijos sudėtyje, ir formaliai tokspavadinimas nedraudžia vieną kartą vėl tapti monarchija. Karališkajaišeimai ir šiandien jaučiama didelė pagarba, tad gal Bavarijos –Lichtenšteino sąjunga nėra jau tokia bereikšmė.Malta Tie, kurie tvirtina, kad salos siauriausioje Viduržemio jūrosvietoje – tai visai ne Europa, turi savų argumentų. Malta niekados nebuvoEuropos politikos objektas, maltiečiai kalba arabų dialektu, „primaišytu“itališkų ir angliškų žodžių. Malta po Antrojo pasaulinio karo pasidarėvisiškai nereikalinga ir neįdomi. Dėl šių priežasčių Malta europeizacijaneretai buvo liguista ir kaprizinga. Eilinis maltietis, pamiršus jįpavadinti europiečiu, įžeis labiau, nei Baltijos tautų žmones sovietmečiuvadintas rusu. 6000 metų senumo istorijoje Maltoje būta finikiečių, graikų,kartaginiečių, romėnų, bizantiečių ir Osmanų. Būta ir Maltos riteriųordino. XIX amžiaus pradžioje strateginę salų padėti įvertino anglai. 1964 metais Malta tapo formaliai nepriklausoma ir pradėjo savąjįkelią į Europą. Bene labiausiai kontraversinė figūra šalies politikojebuvo leiboristų partijos lyderis Dominikas Mintofas (Dominimo Mintoff).Tapęs premjeru 1971 metais jis pradėjo politinę liniją, kurią vieni vadinotautinių interesų gynimu, kiti – tiesiog politine psichoze. PrasidėjusEuropos Saugumo ir bendradarbiavimo procesui ir įsitvirtinus konsensusoprincipui, mažytės Maltos premjeras neretai būdavo tas, kuris įnirtingaiprieštaraudavo dėl kokios nors politinės smulkmenėlės ir gerokai trukdydavobendrai Europos derybų eigai. Mintojo akibrokštai neretai sukeldavo visainereikalingus ginčus tarp didžiųjų valstybių, kurių Maltos premjeras ramiaiklausydavosi, ir, visiems beprarandant pusiausvyrą, lyg niekur niekoatsisakydavo savo reikalavimų. Nors kontraversiškais premjeras jau apleido šį pasaulį,maltietiški kaprizai tebėra nepamirštama Europos Saugumo irBendradarbiavimo konferencijos istorijos dalis. Svarbiausia, beje, kas
konferencija yra Europos, ir Malta joje dalyvauja. Kalbant apie naujus kandidatus į Europos Sąjungą, Malta visainepelnytai pamirštama. 1989 metais rinkimus laimėjo Nacionalistų partija irpradėjo naują ryžtingą politinį kursą tuometinės Europos Bendrijos link.Briuselio komisija 1993 metais Maltai pasakė „Ne“, nors pats Delorsasmaltiečius rėmė. Paaiškinimai taip pat neatrodė įtikinantys. Jei Turkijaivisada sakoma, kad ji daugiau Azijos šalis, tai Maltai negalima niekoprikišti. Jei sakoma, kad su maža šalimi nėra ko prasidėti – taip patmelas. Malta ne tokia jau maža – jos 360 000 gyventojų – tai toks patLiuksemburgas, kuriuo Europos Sąjunga tiesiog didžiuojasi. Gal tiesiog įEuropą buvo šiek tiek pavėluota.Monakas Monako kunigaikštystė, užimanti apie 2 kvadratinius kilometrus(tiksliau 1,95) prie Viduržemio jūros, prisimename, kai kas norskatastrofiškai prasilošia, kai kokia ekrano žvaigždė pakliūna į skandalingąistorija ar vyksta eilinis Grand Prix automobilių lenktynių etapas. Nuo 1297 metų dabartinės kunigaikštystės žemė priklausė Grimaldžiųdvarui, o 1489-iais jų savivaldą pripažino Prancūzijos karalius ir Savojoskunigaikštis. Socialinis nemalonumas, vadinamas Didžiąja PrancūzijosRevoliucija, buvo skaudus smūgis Marokui. Napoleono valdymas reiškėnepriklausomybės praradimo ir okupacijos dešimtmečius. Nuo 1793 iki 1814metų šalis pergyveno mažos, bejėgiškos ir pavergtos valstybės laikotarpį.Vienos Kongresas 1815 metais pavertė šalį Sardinijos protektoratu. Nuo 1861metų Monakas vėl susiujo savo likimą su Prancūzija, tik šį kartą jau kaipformaliai nepriklausoma valstybė, besinaudojanti prancūziškais pinigais,daugeliu jos įstatymų ir papročių. Pasaulis baigia pamiršti didžiąsias regiono kunigaikštystes –Pjemontą, Sardiniją, Savoją… Jos išmirė, lyg dinozaurai, o mažasisMonakas – Grimaldi dinastijos tėvonija – gyvas. Kaip ir kiekviena valstybė, jis turi savąją egzotiką. Monakasužima antrąją vietą pasaulyje pagal gyventojų tankį. Viename kvadratiniame
kilometre gyvena 15000 žmonių. Net tokie knibždėlynai, kaip Honkongas arSingapūras, apgyvendinti trigubai rečiau. Tikrųjų Monako piliečių – monegaskų – tik apie 5000 – gerasšeštadalis. Dauguma vietinių gyventojų – migrantai – prancūzai ir italai. Princas Reindžeris III praėjusiais metais atšventė savo 70-metį.Monarchas jis tapo 1949 metais, paveldėjęs sostą iš Lui II. Monakas –Konstitucinė monarchija, kurios įstatymus rašo 18 žmonių NacionalistinėTaryba. Opozicijos nėra – 1983 metų rinkimuose visas 18 vietų laimėjoNacionalinė Demokratinė unija. Pasak pagrindinio vietinio laikraščio„Gazette Monako Cote d‘Azur“, monarchas prisiima pilną atsakomybę užžmonėsir atsakomybę už tai, kas monarcho vardu yra daroma. „Mano pagrindinisrūpestis, kad žmonės žiūrėtų į šią šalį rimtai“, tvirtina Reindžeris III.Tam yra visos prielaidos, ir Monako likimas iš tiesų vietinių žmonių, o nePrancūzijos ar Europos Sąjungos rankose. Santykiai su Prancūzija nėra iki galo normalizuoti. Kaip benorėtųprancūzai, Monakas nepriklauso Europos Sąjungai. Pats Reinieris nelabaitiki itin šviesia jos ateitimi ir neskuba formaliai prisijungti prieBriuselio valdžios. Kitas Reindžerio III rūpestis – Monako sosto įpėdinystė. 35 metųprincas Albertas rimtai ruošiasi tapti valdovu šalies, kuriai reikės ne tikišlikti, bet įsitvirtinti XXI amžiaus Europoje. Princas Albertasoptimistiškiau žiūri i Europos ateitį. Jis mano, kad kunigaikštystė su savoypatingu statusu ir ypatingoje Europos vietoje gali virsti tarptautiniųorganizacijų ir tarptautinių renginių Meka. Tuomet jo ateitis ir prestižasbūtų užtikrinti. Monakas – jau ne tik lošimo namai ir originaliausias GranPrix lenktynių etapas. Čia vis daugiau kultūrinių tarptautinių festivalių,vis daugiau intelektualų susibūrimų. Tačiau politikai dar neskubapersikelti iš Ženevos. Karališkoji šeima Monake savaip originali. Jos nariai nesislepiarūmuose, stengiuosi būti matomi. Grimaldžių dinastijos gyvenimą ženklina irromantika, ir skaudūs praradimai. Meilė ir mirtis čia ateina netikėtai.Prieš kelis dešimtmečius princo Reindžerio ir amerikietės Greis Kelly(Grace Kelly) meilės istoriją aukštuomenės kronikos skaitytojai laikėviena romantiškiausių XX amžiaus monarchų gyvenime. Po to, kai 1982 metaisbeprasmiška Grace mirtis autokatastrofoje paliko Reindžerį našlauti,princas stengėsi išlaikyti buvusios šeimos klimatą, nesiskirti su kitaisšeimos nariais ir jais pasiklausyti. 1990 metais įvyko kita tragedija. Stefanas Kasiragi (StefanoCasiragi) – princesės Karolinos vyras žuvo važiuodamas motorine valtimi.Neranda savo vietos pasaulyje ir kunigaikštytė Stefanija. Monake gyvena ar šiaip sau lankosi daug turtingų žmonių, tačiaugatvėse saugu, apiplėšimai ar kokia žmogžudystė – retenybė. Nežinia kas tai– ateities Europos standartai, ar nukrypimas nuo jų.San Marinas Tai šalis, kurioje iš tiesų mažai kas vyksta. Šiemet mažojirespublika liūdnai pagarsėjo tik tuo, kad Grand Prix lenktynėse žuvo įžymusbrazilas Airtonas Sena (Airton Senna). San Marino istoriją daugeliu aspektų lėmė geografija. Šalis – taiišties vienas Titano kalnas, iškilęs Apeninų pusiasalyje. Kalnonepriklausomybę nuo tuometinės Romos imperijos 301-iais metais paskelbėakmenskaldys iš Dalmatijos (dabartinės Kroatijos dalies) Marinas –krikščionis, besislapstantis nuo imperatoriaus Diokletiano persekiojimo.Karai dažniausiai aplenkdavo San Mariną tik todėl, kad tiesiog neapsimokėjokopti į statų kalną ir okupuoti šį žemės lopinėlį – jis mažai kam tetrukdė,o ir pats neturėjo didelių politinių ir valstybinių ambicijų. Marinas tapo šventuoju, o jo teritorija pergyveno ne tik Romą, betir visas viduramžių negandas. 1253 m. jis tapo respublika ir išlaikė šįstatusą iki šios dienos, tad yra seniausiais Europoje (jei ne pasaulyje)valstybė, kurios statusas nepakito tokį ilgą laiką. Šalis buvo okupuota vostris kartus ir tai tik kelioms savaitėms. Kitas dėmesys vertas San Marino istorijos faktas yra, kad ši
respublika tapo bene pirmoji, kur demokratinius rinkimus ne kartą laimėjokomunistų partija. Komunistai valdė šalį 1947-57 ir 1978-86 metais, taigi,San Marino komunistų partija turėjo tai, ko niekaip negalėjo pasiekti„vyresnieji broliai“. Kiek besididžiuotų savąja nepriklausomybe seniausia Europosrespublika, šalį daug kas sieja su Italija. Šis sąryšis ypač gerai matomaspolitikoje. Praėjusių metų gegužės 30 dieną įvyko eiliniai parlamentorinkimai. Jie atspindėjo ne tik mažosios valstybės, bet ir didelės Italijospolitines realijas. Krikščionys demokratai, gavę 41 procentą balsų –džiūgavo mažiau nei paprastai. Rodėsi, kad didieji skandalai, į kuriuos jųkolegos įsivėlė Italijoje, smarkiai pakirs krikdemų populiarumą ir SanMarinas neauga, San Marinas tik išlieka. Griozdiška(bet verta tikros valstybės) administracija,išsikerojusi biurokratija gerokai smukdo pasitikėjimą šalimi. Parlamentai,oriai posėdžiaudami, daro sprendimus, kurie kitur yra eilinio keliųpolicininko kompetencijoje. Nelabai sekasi ir privilioti užsienio firmasmokesčių lengvatomis, ką sėkmingai padarė Lichtenšteinas ar Monakas. SanMarine, tiesa, registruota apie 2500 įvairių firmų, bet, palyginus sukitomis Europos nykštukinėmis, tenka pridėti – tik 2500. Europa vienijasi, Europa lieka tokia kaip buvusi. Mažosiosvalstybės gyvena savąjį nelengvą, bet įdomų gyvenimą. Viena išvada aiški –ir mažieji turi savo didžiąją politiką.[pic] plotas kv. km.
[pic]
Gyventojų skaičius
Naudotos literatūros sąrašas:Laikraštis „Kauno diena“ 1994m. spalio 13d.
———————–Andora
Malta
Lichtenšteinas
San Marinas
Monakas