Georafijos “mažyliai”

1199 0

[pic]

[pic]

Apie mažąsias Europos valstybes skaitome ir girdime išties nedaug.

Dažnai pamiršta jas net pavaizduoti kontinento žemėlapyje, neretai juokia

ir pažemina. O jos egzistuoja. Andora, Lichtenšteinas, Malta, Monakas, San

Marinas – yra tokia pat Europos realybė, kaip ir Prancūzija ar Vokietija.

Mažųjų valstybių šeimoje yra savi nykštukai ir savi gigantai.

Mažųjų egzistavimą sąlygoja ir gina didieji. Gal ir tai yra mūsų europiečių

ženklas.

Andora

Ši šali kaip jokia kita Europos yra išlaikiusi viduramžiško

valdymo tradicijas. Tikrasis jos pavadinimas – Andoros slėnis, valdymo

forma kunigaikštystė. 1287 metais Pirėnų kalnuose pasislėpusį slėnį sutarė

kontroliuoti dvi nelabai draugiškai nuusiteikusios jėgos – dar nevieninga ir

ne itin stipri Prancūzija ir ispaniškoji Seo de Urchelio vyskupija. Šis

keistas karinis-politinis-bažnytinis kompromisas pradėjo aštuntąjį savo

gyvenimo šimtmetį, o Andoros slėnis ir šiandien turi du monarchus. Vienas

jų – dabartinis Seo de Urchelio vyskupas Chuanas Alanis(Juan M. Alani),

kitas, net sunku patikėti,.. Fransua Miteranas(Francois Mitterrand).

Prezidentas – socialistas yra ne kas kitas, o tik „supuvęs monarchas“!

Marksizmo klasikai linkėtų tokiam mirti iš gėdos, tačiau Miteranas dar

praeitais metais pasirašė Andoros Konstituciją, tituluodamas save šios

šalies kunigaikščiu.

Reali valdžia – tai 28 žmonių parlamentas – Generalinė Taryba. Kas

dveji metai renkama puusė parlamento narių. Būtent taip, dar neseniai

siūlyta rinkti ir Lietuvos parlamentą. Bet, kas tinka mažai Andorai, ne

visuomet gerai vidutinio dydžio Europos valstybei.

Andoros valstybinė kalba – katalonų. Patys kataloniečiai,

gyvenantys daugiausiai Ispanijoje, Andoros nelaiko kokia nors katalonų

tautybe ir mano, kad tikrosios Katalonijos sostinės yr

ra milijoninė

Barselona , o ne vos 6000 gyventojų turinti Andora La Vella.

1993 metų kovo 14 dieną šalies rinkėjai (visuotinė rinkimų teisė

įvesta tik 1970m.) didele balsų dauguma priėmė sprendimą. Sprendimo esmė

yra ta, kas Andora pagaliau nori tapti normalia nepriklausoma valstybe.

Dabartinis premjeras Oskaras Ribamas nemano, kad Prancūzija ar

Ispanija vyskupystė norėtų kaip nors išplėsti savo suverenitetą Andoros

slėnyje, tačiau absoliuti nepriklausomybė (pasirodo, yra toks terminas!)

sukelia daug problemų pačiai Andorai. Aiškumo labiausiai reikia tuomet, kai

iškyla problemos, galioja šioje šalyje ar ne Europos Sąjungos standartai?

Jei šalis pagaliau taps valstybe su visais nepriklausomybės

atributais, turės arba stoti į Europos Sąjungą, arba kurti savus pinigus ir

naujus įstatymus. Pirmas kelias Briuselio biurokratams kelia daugybę

formalių problemų. Pats naujo nario priėmimas yra sudėtingas procesas, ir

nėra kokio nors mechanizmo ar formalaus pagrindo daryti kokias nors išimtis

Andorai, jei jų neenorima daryti nei Austrijai, nei Lichtenšteinui.

Pragyvenimo lygis Andoroje prilygsta Graikijai ir Portugalijai – Europos

Sąjungos autsaideriams, tad yra naivu manyti, kad kas patikės, jog narystės

proceso pagreitinimui yra kokia nors ekonominė būtinybė.

O iš tikrųjų Andora Europos Sąjungai labai tiktų. Viduramžiškas

šalies himnas šlovina Karolį Didįjį, o dabartinės Europos dvyliktukas nori

būti kažkuo, primenančiu Karolio Didžiojo ar Šventosios Romos imperiją.

Lichtenšteinas

Net mažosios valstybės, kurios didžiausias ilgis – 25, didžiausias

plotas 10km, kaip ir Andora, specifiškas savo geografija, etnografija bei

istorija. Nuo Šveicarijos šalį skiria Reino aukštupys – visai natūrali,

nors ir nesunkiai įveikiama si

iena. Kas kita Austrija. Tarp jos ir

Lichtenšteino – aukštų kalnų grandinė. Fiziškai Šveicarija lyg ir arčiau,

bet vietinės kalbos dialektas artimesnis austrų-tiroliečių šnektai.

Viduramžių pabaiga Lichtenšteine galima laikyti 1719 metus, kai

kunigaikštystė pagaliau įgavo valstybės pavidalą. Tai buvo viena iš

daugelio to meto smulkių vokiškų valstybių ir atrodė šiame regione visai

normaliai. Nuo 1869 metų šalis deklaruoja amžiną neutralitetą. Koks

sąlygiškas jis bebūtų, Lichtenšteinas iki šios dienos formaliai

tebekariauja su.. Prūsija, seniai nebeegzistuojančia valstybe. Prieš

daugelį metų, sudarant taikos paktą, Lichtenšteiną tiesiog pamiršo įrašyti.

Iki 1 pasaulinio karo didžiausias mažosios kunigaikštystės draugas buvo

Habsburgų Austrija-Vengrija, bet po to – jau Šveicarija.

Prekybos, pašto ir nuomų sutartys pavertė šalį savotišku

Šveicarijos kantonu – šveicariški pinigai, bankai, šveicariška tvarka.

Tačiau lichtenšteiniečiai išsaugojo monarchiją ir dar daug kitų,

nepriklausomai valstybei priderančių dalykų.

Lichtenšteino politika pasiekė ir Vidurio Europą. Kunigaikščiams

priklauso nemažos žemės valdos dabartinės Čekijos teritorijoje – dar nuo

draugystės su Habsburgais laikų. Bendras tų valdų plotas, atrodo, viršija

net pačios kunigaikštystės teritoriją. Kokio dydžio bus šalis, jei Čekijos

valdžia įvykdys pažadą grąžinti turtą buvusiems savininkams?

Pastaruoju metu Lichtenšteino vardas vis dažniau minimas Europos

Sąjungos ir vadinamas Europos ekonominės erdvės kontekste.1992 metais

šveicarai balsavo prieš įsijungimą į „erdvę“ ir Europos Sąjungą, gi

Lichtenšteino rinkėjai pasielgė priešingai. Briuselio biurokratams

pateiktas dar vienas galvosūkis – kaip elgtis su Lichtenšteinu, kuris yra

Šveicarijos „artimasis užsienis“.

Princas Hansas Adamas II (valdantis nuo 1984 metų) nėra senojo

sukirpimo monarchas, iki paskutinio atodūsio ginantis karūną.

Lichtenšteinas – demokratinė va
alstybė, ir, jeigu žmonės referendumo būdu

nutars įkurti respubliką, jis neprieštaraus. Jam įdomiau archeologija, nei

valstybės valdymas. Tačiau kol jis princas – jis tikras valdovas ir

atsakingai vykdo savo pareigas. Hanso Adamo II manymu, šalis turi būti kuo

tikresnė valstybė, pilnai dalyvauti Jungtinių Tautų veikloje, įsijungti į

kitas Europos struktūras.

O kol kas monarchija tęsiasi. Jaunasis princas Aloisas,

tiesioginis sosto paveldėtojas, neseniai vedė Bavarijos princesę. Gal tai

buvo vedybos iš meilės, tačiau Bavarijos princesė – didelę politinę reikšmę

turinti kunigaikštienė. Kokia respublika bebūtų Vokietija, Bavarija yra

Laisvoji Šalis (Freistat) Vokietijos sudėtyje, ir formaliai toks

pavadinimas nedraudžia vieną kartą vėl tapti monarchija. Karališkajai

šeimai ir šiandien jaučiama didelė pagarba, tad gal Bavarijos –

Lichtenšteino sąjunga nėra jau tokia bereikšmė.

Malta

Tie, kurie tvirtina, kad salos siauriausioje Viduržemio jūros

vietoje – tai visai ne Europa, turi savų argumentų. Malta niekados nebuvo

Europos politikos objektas, maltiečiai kalba arabų dialektu, „primaišytu“

itališkų ir angliškų žodžių. Malta po Antrojo pasaulinio karo pasidarė

visiškai nereikalinga ir neįdomi. Dėl šių priežasčių Malta europeizacija

neretai buvo liguista ir kaprizinga. Eilinis maltietis, pamiršus jį

pavadinti europiečiu, įžeis labiau, nei Baltijos tautų žmones sovietmečiu

vadintas rusu.

6000 metų senumo istorijoje Maltoje būta finikiečių, graikų,

kartaginiečių, romėnų, bizantiečių ir Osmanų. Būta ir Maltos riterių

ordino. XIX amžiaus pradžioje strateginę salų padėti įvertino anglai.

1964 metais Malta tapo formaliai nepriklausoma ir pradėjo savąjį

kelią į Europą. Bene labiausiai kontraversinė figūra šalies politikoje

buvo leiboristų partijos lyderis Do

ominikas Mintofas (Dominimo Mintoff).

Tapęs premjeru 1971 metais jis pradėjo politinę liniją, kurią vieni vadino

tautinių interesų gynimu, kiti – tiesiog politine psichoze. Prasidėjus

Europos Saugumo ir bendradarbiavimo procesui ir įsitvirtinus konsensuso

principui, mažytės Maltos premjeras neretai būdavo tas, kuris įnirtingai

prieštaraudavo dėl kokios nors politinės smulkmenėlės ir gerokai trukdydavo

bendrai Europos derybų eigai. Mintojo akibrokštai neretai sukeldavo visai

nereikalingus ginčus tarp didžiųjų valstybių, kurių Maltos premjeras ramiai

klausydavosi, ir, visiems beprarandant pusiausvyrą, lyg niekur nieko

atsisakydavo savo reikalavimų.

Nors kontraversiškais premjeras jau apleido šį pasaulį,

maltietiški kaprizai tebėra nepamirštama Europos Saugumo ir

Bendradarbiavimo konferencijos istorijos dalis. Svarbiausia, beje, kas

konferencija yra Europos, ir Malta joje dalyvauja.

Kalbant apie naujus kandidatus į Europos Sąjungą, Malta visai

nepelnytai pamirštama. 1989 metais rinkimus laimėjo Nacionalistų partija ir

pradėjo naują ryžtingą politinį kursą tuometinės Europos Bendrijos link.

Briuselio komisija 1993 metais Maltai pasakė „Ne“, nors pats Delorsas

maltiečius rėmė. Paaiškinimai taip pat neatrodė įtikinantys. Jei Turkijai

visada sakoma, kad ji daugiau Azijos šalis, tai Maltai negalima nieko

prikišti. Jei sakoma, kad su maža šalimi nėra ko prasidėti – taip pat

melas. Malta ne tokia jau maža – jos 360 000 gyventojų – tai toks pat

Liuksemburgas, kuriuo Europos Sąjunga tiesiog didžiuojasi. Gal tiesiog į

Europą buvo šiek tiek pavėluota.

Monakas

Monako kunigaikštystė, užimanti apie 2 kvadratinius kilometrus

(tiksliau 1,95) prie Viduržemio jūros, prisimename, kai kas nors

katastrofiškai prasilošia, kai kokia ekrano žvaigždė pakliūna į skandalingą

istorija ar vyksta eilinis Grand Prix automobilių lenktynių etapas.

Nuo 1297 metų dabartinės kunigaikštystės žemė priklausė Grimaldžių

dvarui, o 1489-iais jų savivaldą pripažino Prancūzijos karalius ir Savojos

kunigaikštis. Socialinis nemalonumas, vadinamas Didžiąja Prancūzijos

Revoliucija, buvo skaudus smūgis Marokui. Napoleono valdymas reiškė

nepriklausomybės praradimo ir okupacijos dešimtmečius. Nuo 1793 iki 1814

metų šalis pergyveno mažos, bejėgiškos ir pavergtos valstybės laikotarpį.

Vienos Kongresas 1815 metais pavertė šalį Sardinijos protektoratu. Nuo 1861

metų Monakas vėl susiujo savo likimą su Prancūzija, tik šį kartą jau kaip

formaliai nepriklausoma valstybė, besinaudojanti prancūziškais pinigais,

daugeliu jos įstatymų ir papročių.

Pasaulis baigia pamiršti didžiąsias regiono kunigaikštystes –

Pjemontą, Sardiniją, Savoją. Jos išmirė, lyg dinozaurai, o mažasis

Monakas – Grimaldi dinastijos tėvonija – gyvas.

Kaip ir kiekviena valstybė, jis turi savąją egzotiką. Monakas

užima antrąją vietą pasaulyje pagal gyventojų tankį. Viename kvadratiniame

kilometre gyvena 15000 žmonių. Net tokie knibždėlynai, kaip Honkongas ar

Singapūras, apgyvendinti trigubai rečiau.

Tikrųjų Monako piliečių – monegaskų – tik a

. . .

[pic]

plotas kv. km.

[pic]

Gyventojų skaičius

Naudotos literatūros sąrašas:

Laikraštis „Kauno diena“ 1994m. spalio 13d.

———————–

Andora

Malta

Lichtenšteinas

San Marinas

Monakas

Join the Conversation

×
×