Georafijos “mažyliai”

[pic]

[pic]

Apie mažąsias Europos valstybes skaitome ir girdime išties nedaug.
Dažnai pamiršta jas net pavaizduoti kontinento žemėlapyje, neretai juokia
ir pažemina. O jos egzistuoja. Andora, Lichtenšteinas, Malta, Monakas, San
Marinas – yra tokia pat Europos realybė, kaip ir Prancūzija ar Vokietija.

Mažųjų valstybių šeimoje yra savi nykštukai ir savi gigantai.
Mažųjų egzistavimą sąlygoja ir gina didieji. Gal ir tai yra mūsų europiečių
ženklas.

Andora

Ši šali kaip jokia kita Europos yra išlaikiusi viduramžiško
valdymo tradicijas. Tikrasis jos pavadinimas – Andoros slėnis, valdymo
forma kunigaikštystė. 1287 metais Pirėnų kalnuose pasislėpusį slėnį sutarė
kontroliuoti dvi nelabai draugiškai nuusiteikusios jėgos – dar nevieninga ir
ne itin stipri Prancūzija ir ispaniškoji Seo de Urchelio vyskupija. Šis
keistas karinis-politinis-bažnytinis kompromisas pradėjo aštuntąjį savo
gyvenimo šimtmetį, o Andoros slėnis ir šiandien turi du monarchus. Vienas
jų – dabartinis Seo de Urchelio vyskupas Chuanas Alanis(Juan M. Alani),
kitas, net sunku patikėti,.. Fransua Miteranas(Francois Mitterrand).
Prezidentas – socialistas yra ne kas kitas, o tik „supuvęs monarchas“!
Marksizmo klasikai linkėtų tokiam mirti iš gėdos, tačiau Miteranas dar
praeitais metais pasirašė Andoros Konstituciją, tituluodamas save šios
šalies kunigaikščiu.

Reali valdžia – tai 28 žmonių parlamentas – Generalinė Taryba. Kas
dveji metai renkama puusė parlamento narių. Būtent taip, dar neseniai
siūlyta rinkti ir Lietuvos parlamentą. Bet, kas tinka mažai Andorai, ne
visuomet gerai vidutinio dydžio Europos valstybei.

Andoros valstybinė kalba – katalonų. Patys kataloniečiai,
gyvenantys daugiausiai Ispanijoje, Andoros nelaiko kokia nors katalonų
tautybe ir mano, kad tikrosios Katalonijos sostinės yr

ra milijoninė
Barselona , o ne vos 6000 gyventojų turinti Andora La Vella.

1993 metų kovo 14 dieną šalies rinkėjai (visuotinė rinkimų teisė
įvesta tik 1970m.) didele balsų dauguma priėmė sprendimą. Sprendimo esmė
yra ta, kas Andora pagaliau nori tapti normalia nepriklausoma valstybe.

Dabartinis premjeras Oskaras Ribamas nemano, kad Prancūzija ar
Ispanija vyskupystė norėtų kaip nors išplėsti savo suverenitetą Andoros
slėnyje, tačiau absoliuti nepriklausomybė (pasirodo, yra toks terminas!)
sukelia daug problemų pačiai Andorai. Aiškumo labiausiai reikia tuomet, kai
iškyla problemos, galioja šioje šalyje ar ne Europos Sąjungos standartai?

Jei šalis pagaliau taps valstybe su visais nepriklausomybės
atributais, turės arba stoti į Europos Sąjungą, arba kurti savus pinigus ir
naujus įstatymus. Pirmas kelias Briuselio biurokratams kelia daugybę
formalių problemų. Pats naujo nario priėmimas yra sudėtingas procesas, ir
nėra kokio nors mechanizmo ar formalaus pagrindo daryti kokias nors išimtis
Andorai, jei jų neenorima daryti nei Austrijai, nei Lichtenšteinui.
Pragyvenimo lygis Andoroje prilygsta Graikijai ir Portugalijai – Europos
Sąjungos autsaideriams, tad yra naivu manyti, kad kas patikės, jog narystės
proceso pagreitinimui yra kokia nors ekonominė būtinybė.

O iš tikrųjų Andora Europos Sąjungai labai tiktų. Viduramžiškas
šalies himnas šlovina Karolį Didįjį, o dabartinės Europos dvyliktukas nori
būti kažkuo, primenančiu Karolio Didžiojo ar Šventosios Romos imperiją.

Lichtenšteinas

Net mažosios valstybės, kurios didžiausias ilgis – 25, didžiausias
plotas 10km, kaip ir Andora, specifiškas savo geografija, etnografija bei
istorija. Nuo Šveicarijos šalį skiria Reino aukštupys – visai natūrali,
nors ir nesunkiai įveikiama si

iena. Kas kita Austrija. Tarp jos ir
Lichtenšteino – aukštų kalnų grandinė. Fiziškai Šveicarija lyg ir arčiau,
bet vietinės kalbos dialektas artimesnis austrų-tiroliečių šnektai.

Viduramžių pabaiga Lichtenšteine galima laikyti 1719 metus, kai
kunigaikštystė pagaliau įgavo valstybės pavidalą. Tai buvo viena iš
daugelio to meto smulkių vokiškų valstybių ir atrodė šiame regione visai
normaliai. Nuo 1869 metų šalis deklaruoja amžiną neutralitetą. Koks
sąlygiškas jis bebūtų, Lichtenšteinas iki šios dienos formaliai
tebekariauja su.. Prūsija, seniai nebeegzistuojančia valstybe. Prieš
daugelį metų, sudarant taikos paktą, Lichtenšteiną tiesiog pamiršo įrašyti.
Iki 1 pasaulinio karo didžiausias mažosios kunigaikštystės draugas buvo
Habsburgų Austrija-Vengrija, bet po to – jau Šveicarija.

Prekybos, pašto ir nuomų sutartys pavertė šalį savotišku
Šveicarijos kantonu – šveicariški pinigai, bankai, šveicariška tvarka.
Tačiau lichtenšteiniečiai išsaugojo monarchiją ir dar daug kitų,
nepriklausomai valstybei priderančių dalykų.

Lichtenšteino politika pasiekė ir Vidurio Europą. Kunigaikščiams
priklauso nemažos žemės valdos dabartinės Čekijos teritorijoje – dar nuo
draugystės su Habsburgais laikų. Bendras tų valdų plotas, atrodo, viršija
net pačios kunigaikštystės teritoriją. Kokio dydžio bus šalis, jei Čekijos
valdžia įvykdys pažadą grąžinti turtą buvusiems savininkams?

Pastaruoju metu Lichtenšteino vardas vis dažniau minimas Europos
Sąjungos ir vadinamas Europos ekonominės erdvės kontekste.1992 metais
šveicarai balsavo prieš įsijungimą į „erdvę“ ir Europos Sąjungą, gi
Lichtenšteino rinkėjai pasielgė priešingai. Briuselio biurokratams
pateiktas dar vienas galvosūkis – kaip elgtis su Lichtenšteinu, kuris yra
Šveicarijos „artimasis užsienis“.

Princas Hansas Adamas II (valdantis nuo 1984 metų) nėra senojo
sukirpimo monarchas, iki paskutinio atodūsio ginantis karūną.
Lichtenšteinas – demokratinė va
alstybė, ir, jeigu žmonės referendumo būdu
nutars įkurti respubliką, jis neprieštaraus. Jam įdomiau archeologija, nei
valstybės valdymas. Tačiau kol jis princas – jis tikras valdovas ir
atsakingai vykdo savo pareigas. Hanso Adamo II manymu, šalis turi būti kuo
tikresnė valstybė, pilnai dalyvauti Jungtinių Tautų veikloje, įsijungti į
kitas Europos struktūras.

O kol kas monarchija tęsiasi. Jaunasis princas Aloisas,
tiesioginis sosto paveldėtojas, neseniai vedė Bavarijos princesę. Gal tai
buvo vedybos iš meilės, tačiau Bavarijos princesė – didelę politinę reikšmę
turinti kunigaikštienė. Kokia respublika bebūtų Vokietija, Bavarija yra
Laisvoji Šalis (Freistat) Vokietijos sudėtyje, ir formaliai toks
pavadinimas nedraudžia vieną kartą vėl tapti monarchija. Karališkajai
šeimai ir šiandien jaučiama didelė pagarba, tad gal Bavarijos –
Lichtenšteino sąjunga nėra jau tokia bereikšmė.

Malta

Tie, kurie tvirtina, kad salos siauriausioje Viduržemio jūros
vietoje – tai visai ne Europa, turi savų argumentų. Malta niekados nebuvo
Europos politikos objektas, maltiečiai kalba arabų dialektu, „primaišytu“
itališkų ir angliškų žodžių. Malta po Antrojo pasaulinio karo pasidarė
visiškai nereikalinga ir neįdomi. Dėl šių priežasčių Malta europeizacija
neretai buvo liguista ir kaprizinga. Eilinis maltietis, pamiršus jį
pavadinti europiečiu, įžeis labiau, nei Baltijos tautų žmones sovietmečiu
vadintas rusu.

6000 metų senumo istorijoje Maltoje būta finikiečių, graikų,
kartaginiečių, romėnų, bizantiečių ir Osmanų. Būta ir Maltos riterių
ordino. XIX amžiaus pradžioje strateginę salų padėti įvertino anglai.

1964 metais Malta tapo formaliai nepriklausoma ir pradėjo savąjį
kelią į Europą. Bene labiausiai kontraversinė figūra šalies politikoje
buvo leiboristų partijos lyderis Do

ominikas Mintofas (Dominimo Mintoff).
Tapęs premjeru 1971 metais jis pradėjo politinę liniją, kurią vieni vadino
tautinių interesų gynimu, kiti – tiesiog politine psichoze. Prasidėjus
Europos Saugumo ir bendradarbiavimo procesui ir įsitvirtinus konsensuso
principui, mažytės Maltos premjeras neretai būdavo tas, kuris įnirtingai
prieštaraudavo dėl kokios nors politinės smulkmenėlės ir gerokai trukdydavo
bendrai Europos derybų eigai. Mintojo akibrokštai neretai sukeldavo visai
nereikalingus ginčus tarp didžiųjų valstybių, kurių Maltos premjeras ramiai
klausydavosi, ir, visiems beprarandant pusiausvyrą, lyg niekur nieko
atsisakydavo savo reikalavimų.

Nors kontraversiškais premjeras jau apleido šį pasaulį,
maltietiški kaprizai tebėra nepamirštama Europos Saugumo ir
Bendradarbiavimo konferencijos istorijos dalis. Svarbiausia, beje, kas
konferencija yra Europos, ir Malta joje dalyvauja.

Kalbant apie naujus kandidatus į Europos Sąjungą, Malta visai
nepelnytai pamirštama. 1989 metais rinkimus laimėjo Nacionalistų partija ir
pradėjo naują ryžtingą politinį kursą tuometinės Europos Bendrijos link.
Briuselio komisija 1993 metais Maltai pasakė „Ne“, nors pats Delorsas
maltiečius rėmė. Paaiškinimai taip pat neatrodė įtikinantys. Jei Turkijai
visada sakoma, kad ji daugiau Azijos šalis, tai Maltai negalima nieko
prikišti. Jei sakoma, kad su maža šalimi nėra ko prasidėti – taip pat
melas. Malta ne tokia jau maža – jos 360 000 gyventojų – tai toks pat
Liuksemburgas, kuriuo Europos Sąjunga tiesiog didžiuojasi. Gal tiesiog į
Europą buvo šiek tiek pavėluota.

Monakas

Monako kunigaikštystė, užimanti apie 2 kvadratinius kilometrus
(tiksliau 1,95) prie Viduržemio jūros, prisimename, kai kas nors
katastrofiškai prasilošia, kai kokia ekrano žvaigždė pakliūna į skandalingą
istorija ar vyksta eilinis Grand Prix automobilių lenktynių etapas.

Nuo 1297 metų dabartinės kunigaikštystės žemė priklausė Grimaldžių
dvarui, o 1489-iais jų savivaldą pripažino Prancūzijos karalius ir Savojos
kunigaikštis. Socialinis nemalonumas, vadinamas Didžiąja Prancūzijos
Revoliucija, buvo skaudus smūgis Marokui. Napoleono valdymas reiškė
nepriklausomybės praradimo ir okupacijos dešimtmečius. Nuo 1793 iki 1814
metų šalis pergyveno mažos, bejėgiškos ir pavergtos valstybės laikotarpį.
Vienos Kongresas 1815 metais pavertė šalį Sardinijos protektoratu. Nuo 1861
metų Monakas vėl susiujo savo likimą su Prancūzija, tik šį kartą jau kaip
formaliai nepriklausoma valstybė, besinaudojanti prancūziškais pinigais,
daugeliu jos įstatymų ir papročių.

Pasaulis baigia pamiršti didžiąsias regiono kunigaikštystes –
Pjemontą, Sardiniją, Savoją. Jos išmirė, lyg dinozaurai, o mažasis
Monakas – Grimaldi dinastijos tėvonija – gyvas.

Kaip ir kiekviena valstybė, jis turi savąją egzotiką. Monakas
užima antrąją vietą pasaulyje pagal gyventojų tankį. Viename kvadratiniame
kilometre gyvena 15000 žmonių. Net tokie knibždėlynai, kaip Honkongas ar
Singapūras, apgyvendinti trigubai rečiau.

Tikrųjų Monako piliečių – monegaskų – tik apie 5000 – geras
šeštadalis. Dauguma vietinių gyventojų – migrantai – prancūzai ir italai.

Princas Reindžeris III praėjusiais metais atšventė savo 70-metį.
Monarchas jis tapo 1949 metais, paveldėjęs sostą iš Lui II. Monakas –
Konstitucinė monarchija, kurios įstatymus rašo 18 žmonių Nacionalistinė
Taryba. Opozicijos nėra – 1983 metų rinkimuose visas 18 vietų laimėjo
Nacionalinė Demokratinė unija. Pasak pagrindinio vietinio laikraščio
„Gazette Monako Cote d‘Azur“, monarchas prisiima pilną atsakomybę užžmonės
ir atsakomybę už tai, kas monarcho vardu yra daroma. „Mano pagrindinis
rūpestis, kad žmonės žiūrėtų į šią šalį rimtai“, tvirtina Reindžeris III.
Tam yra visos prielaidos, ir Monako likimas iš tiesų vietinių žmonių, o ne
Prancūzijos ar Europos Sąjungos rankose.

Santykiai su Prancūzija nėra iki galo normalizuoti. Kaip benorėtų
prancūzai, Monakas nepriklauso Europos Sąjungai. Pats Reinieris nelabai
tiki itin šviesia jos ateitimi ir neskuba formaliai prisijungti prie
Briuselio valdžios.

Kitas Reindžerio III rūpestis – Monako sosto įpėdinystė. 35 metų
princas Albertas rimtai ruošiasi tapti valdovu šalies, kuriai reikės ne tik
išlikti, bet įsitvirtinti XXI amžiaus Europoje. Princas Albertas
optimistiškiau žiūri i Europos ateitį. Jis mano, kad kunigaikštystė su savo
ypatingu statusu ir ypatingoje Europos vietoje gali virsti tarptautinių
organizacijų ir tarptautinių renginių Meka. Tuomet jo ateitis ir prestižas
būtų užtikrinti. Monakas – jau ne tik lošimo namai ir originaliausias Gran
Prix lenktynių etapas. Čia vis daugiau kultūrinių tarptautinių festivalių,
vis daugiau intelektualų susibūrimų. Tačiau politikai dar neskuba
persikelti iš Ženevos.

Karališkoji šeima Monake savaip originali. Jos nariai nesislepia
rūmuose, stengiuosi būti matomi. Grimaldžių dinastijos gyvenimą ženklina ir
romantika, ir skaudūs praradimai. Meilė ir mirtis čia ateina netikėtai.
Prieš kelis dešimtmečius princo Reindžerio ir amerikietės Greis Kelly
(Grace Kelly) meilės istoriją aukštuomenės kronikos skaitytojai laikė
viena romantiškiausių XX amžiaus monarchų gyvenime. Po to, kai 1982 metais
beprasmiška Grace mirtis autokatastrofoje paliko Reindžerį našlauti,
princas stengėsi išlaikyti buvusios šeimos klimatą, nesiskirti su kitais
šeimos nariais ir jais pasiklausyti.

1990 metais įvyko kita tragedija. Stefanas Kasiragi (Stefano
Casiragi) – princesės Karolinos vyras žuvo važiuodamas motorine valtimi.
Neranda savo vietos pasaulyje ir kunigaikštytė Stefanija.

Monake gyvena ar šiaip sau lankosi daug turtingų žmonių, tačiau
gatvėse saugu, apiplėšimai ar kokia žmogžudystė – retenybė. Nežinia kas tai
– ateities Europos standartai, ar nukrypimas nuo jų.

San Marinas

Tai šalis, kurioje iš tiesų mažai kas vyksta. Šiemet mažoji
respublika liūdnai pagarsėjo tik tuo, kad Grand Prix lenktynėse žuvo įžymus
brazilas Airtonas Sena (Airton Senna).

San Marino istoriją daugeliu aspektų lėmė geografija. Šalis – tai
išties vienas Titano kalnas, iškilęs Apeninų pusiasalyje. Kalno
nepriklausomybę nuo tuometinės Romos imperijos 301-iais metais paskelbė
akmenskaldys iš Dalmatijos (dabartinės Kroatijos dalies) Marinas –
krikščionis, besislapstantis nuo imperatoriaus Diokletiano persekiojimo.
Karai dažniausiai aplenkdavo San Mariną tik todėl, kad tiesiog neapsimokėjo
kopti į statų kalną ir okupuoti šį žemės lopinėlį – jis mažai kam tetrukdė,
o ir pats neturėjo didelių politinių ir valstybinių ambicijų.

Marinas tapo šventuoju, o jo teritorija pergyveno ne tik Romą, bet
ir visas viduramžių negandas. 1253 m. jis tapo respublika ir išlaikė šį
statusą iki šios dienos, tad yra seniausiais Europoje (jei ne pasaulyje)
valstybė, kurios statusas nepakito tokį ilgą laiką. Šalis buvo okupuota vos
tris kartus ir tai tik kelioms savaitėms.

Kitas dėmesys vertas San Marino istorijos faktas yra, kad ši
respublika tapo bene pirmoji, kur demokratinius rinkimus ne kartą laimėjo
komunistų partija. Komunistai valdė šalį 1947-57 ir 1978-86 metais, taigi,
San Marino komunistų partija turėjo tai, ko niekaip negalėjo pasiekti
„vyresnieji broliai“.

Kiek besididžiuotų savąja nepriklausomybe seniausia Europos
respublika, šalį daug kas sieja su Italija. Šis sąryšis ypač gerai matomas
politikoje. Praėjusių metų gegužės 30 dieną įvyko eiliniai parlamento
rinkimai. Jie atspindėjo ne tik mažosios valstybės, bet ir didelės Italijos
politines realijas. Krikščionys demokratai, gavę 41 procentą balsų –
džiūgavo mažiau nei paprastai. Rodėsi, kad didieji skandalai, į kuriuos jų
kolegos įsivėlė Italijoje, smarkiai pakirs krikdemų populiarumą ir San
Marinas neauga, San Marinas tik išlieka.

Griozdiška(bet verta tikros valstybės) administracija,
išsikerojusi biurokratija gerokai smukdo pasitikėjimą šalimi. Parlamentai,
oriai posėdžiaudami, daro sprendimus, kurie kitur yra eilinio kelių
policininko kompetencijoje. Nelabai sekasi ir privilioti užsienio firmas
mokesčių lengvatomis, ką sėkmingai padarė Lichtenšteinas ar Monakas. San
Marine, tiesa, registruota apie 2500 įvairių firmų, bet, palyginus su
kitomis Europos nykštukinėmis, tenka pridėti – tik 2500.

Europa vienijasi, Europa lieka tokia kaip buvusi. Mažosios
valstybės gyvena savąjį nelengvą, bet įdomų gyvenimą. Viena išvada aiški –
ir mažieji turi savo didžiąją politiką.

[pic]

plotas kv. km.

[pic]

Gyventojų skaičius

Naudotos literatūros sąrašas:
Laikraštis „Kauno diena“ 1994m. spalio 13d.

———————–
Andora

Malta

Lichtenšteinas

San Marinas

Monakas

Leave a Comment