Darbo rinkos pasiūla ir paklausa Lietuvoje

TURINYS

Įvadas
1. Rinka
2. Darbo rinka:
2.1 Darbo rinkos situacijos

2.2 Darbo rinkos politika

2.3 Darbo rinkos ypatybės
3. Darbo pasiūla
4. Darbo paklausa
5. Darbo paklausos ir pasiūlos pusiausvyra
6. Nedarbas ir jo didėjimo priežastys Lietuvoje
7. Darbo pasiūlos ir paklausos analizė Vilkaviškio rajone
Naudotos literatūros sąrašas

ĮVADAS

Terminas “ darbo rinka” siaurąja prasme reiškia vietą, kurioje perkama ir parduodama žmogaus darbo jėga. Žmogus yra universalus visuomeninis elementas, turintis sąmonę, pasaulėžiūrą, galintis kalbėti. Jis gali dirbti, mąstyti, kaupti žinias ir patyrimą. Su tokiomis savybėmis, žmogus sugeba įvairiais būdais veikti aplinką, išgauti iš gamtos jam reikalingas medžiagas ir pritaikyti jas savo poreikiams tenkinti.
Darbo jėga yrra svarbiausias ūkinės veiklos veiksnys. Tik žmogus sugeba įkvėpti guvybę į gamtos priemones, sujungti į vieną visumą skirtingus komponentus – gamtos jėgas, įrengimus, mašinas ir kitus žmones. Tobulindamas gyvenimo ir ūkininkavimo sąlygas, žmogus tuo pačiu ugdo save, vysto savyje įvairias žmogiškas savybes ir sugebėjimus. Šie sugebėjimai ir domina žemės ir darbo priemonių savininkus, verčia juos pirkti rinkoje darbo jėgą. Kuo labiau išlavintos fizinės, intelektualinės ir dvasinės žmogaus savybės, tuo aukštesnė rinkoje jo darbo jėgos vertė ir kaina.
Darbo rinkos santykių negalima suvesti tik į darbo jėėgos pirkimą – pardavimą.Šių dienų darbo rinkoje sprendžiamos ne tik ekonominės, bet ir socialinės problemos. Tai darbo išteklių racionalus panaudojimas, gyventojų užimtumo ir kovos su nedarbu problemos sprendimas.
Nedarbo ir užimtumo būklė tiesiogiai priklauso nuo šalies ekonominės padėties. Ūkio nuosmukis visuomet sukelia ne

edarbo lygio didėjimą. Nedarbas taip pat siejamas su privatizavimu.
Dėl savo išskirtinio vaidmens beveik visose pasaulio šalyse darbo rinka yra valstybės reguliuojama. Reguliavimo objektas yra darbo jėgos pasiūla, darbo jėgos paklausa, darbo užmokestis. Kuriant civilizuotą darbo rinką labai svarbu gyventojų politika, kuri turi tampriai sietis su kitomis ūkio pertvarkymo programomis.

1. RINKA

Laisvosios rinkos ekonomikos mechanizmas yra sudėtingas, bet pagrindiniai principai palyginti paprasti. Laisvosios rinkos ekonomiką sudaro atitinkamų ekonominių veiksnių visuma. Jie gali būti apibrėžiami kaip pasiūla ir paklausa, verslininkystė, investicijos, rizika ir pelningumas, taip pat reguliavimas.
Pasiūlos ir paklausos sąveika sudaro laisvosios rinkos pagrindą. Iš esmės ši sąveika reiškia, kad bet kurių gėrybių ar paslaugų pasiūlą sąlygoje jų paklausa ir kaina bei santykis tarp pasiūlos ir paklausos.
Ekonomiką sudaro daugybė tarpusavyje susijusių rinkų. Pirkėjas ir paardavėjas yra dvi rinkoje veikiančios jėgos. Pirkėjas, kaip veikianti jėga formuoja rinkos paklausą, o pardavėjas – rinkos pasiūlą.
Paklausa pasireiškia pirkėjo siekimu įsigyti konkrečią prekę ar paslaugą. Jei pirkėjas tik nori tos prekės, bet neturi pinigų, jo noras nėra paklausa. Todėl paklausa suprantama ne kaip fiksuotas perkamos prekės kiekis, o kaip kiekis, kurį sąlygoje tos prekės kaina.
Paklausos dėsniu vadinamas kainos ir perkamo prekės kiekio rūšys, kai pastarasis kinta priešinga kainos kitimui linkme.
Paklausa, kainoms mažėjant, auga dėl dviejų priežasčių: pirma, atsiranda galimybė pi

irkėjui pirkti daugiau šios prekės vienetų, antra, kainų mažėjimas vilioja naujus pirkėjus. Tačiau paklausos kiekis gali pasikeisti, kainai nepasikeitus. Paklausa gali mažėti ar didėti dėl to , kad pasikeitė pirkėjo norai, kitų prekių kainos, vartotojų piniginės pajamos ir kt.
Pasiūla pasireiškia pardavėjo siekimu parduoti kuo daugiau prekių ir kuo didesne kaina. Kaip ir paklausos atveju, tarp kainos ir kitimo ir pardavėjo siūlomo pirkti prekės kiekio egzistuoja pastovus ryšys: kainai didėjant, pasiūla didėja, ir, atvirkščiai, kainai mažėjant, pasiūla mažėja.
Pasiūlos dėsniu vadinamas ryšys tarp kainos ir parduodamo prekės kiekio, kai pastarasis kinta kainos kitimo linkme.
Rinkos stabilumas užtikrinamas tad, kai paklausai mažėjant, o pasiūlai didėjant, rinka priverčia stabilizuotis kainoms.
Svarbiausias rinkos santykių subjektas yra vartotojas, kuris rinkoje renkasi reikalingas prekes ir paslaugas, atsižvelgdamas į savo norus ir pasirinktų prekių tiekiamą naudą. (Prekės ar paslaugos vartojimo teikiamas pasitenkinimas vadinamas naudingumu ).Atitinkamą naudingumą prekei suteikia vartotojas, nes ją naudodamas tenkina poreikius. Išskiriamas bendrasis ir ribinis naudingumas. Kai suvartojamas tam tikras prekių kiekis, kad suteiktų vartotojui pasitenkinimą – vadinama bendruoju naudingumu.
Kai vartotojas vartoja papildomą prekę – vadinama ribiniu naudingumu.
Kiekvienas vartotojas siekia kuo labiau patenkinti savo poreikius. Tai apsprendžia naudingumo teorija, kuri paaiškinama taip: vartotojui geriausia apsimoka pirkti tas prekes, kurios teikia didžiausią naudingumą. Tačiau vartotojo prekių ir paslaugų paklausą apsprendžia du
u veiksniai: ką jis nori pirkti ir ką jis gali pirkti. Vartotojo norus riboja: piniginės pajamos, skirtos prekių ir paslaugų pirkimui bei prekių ir paslaugų kainos.Vadinasi, vartotojo piniginės pajamos turi didelės įtakos prekių paklausai.
Vartotojo piniginės pajamos nėra pastovios. Jų dydį veikia turimų išteklių ( darbo, žemės, kapitalo, sukaupto turto ) įvairios panaudojimo sąlygos.

Kuo geriau vartotojas panaudoja turimus išteklius, tuo didesnes gauna pinigines pajamas. Pajamos gali būti gaunamos parduodant darbo jėgą, nuomojant gamybos priemones, perkant – parduodant akcijas ir kt.
Svarbiausias vartotojų pajamų šaltinis yra darbo jėgos pardavimas. Darbo jėga – toks ūkinės veiklos veiksnys, be kurio kiti gamybos veiksniai – žemė, darbo įrankiai, kapitalas yra tik nenaudojami daiktai. Žmogus turi valią, įsitikinimus, daugelį kitų fizinių, protinių, dvasinių savybių. Turėdamas šias savybes, žmogus sugeba dirbti, o tai sudaro darbo jėgos esmę.
Darbo jėga įtraukiama į ekonomines veiklas per samdos santykius. Pagrindiniais šių santykių subjektais yra darbdaviai, samdomieji darbuotojai ir tarpininkaujančios darbo rinkoje įstaigos ir organizacijos.
2. DARBO RINKA

Lietuva ne taip seniai atsisakė centralizuoto ūkio valdymo. Atsiradę rinkos ekonomikos santykiai iškėlė naują reiškinį – darbo rinką, kuri neturėjo visų laisvos rinkos ekonomikos darbo rinkai būdingų bruožų planinės ekonomikos laikotarpiu. Pereinamuoju laikotarpiu ypač atsiskleidžia šis socialinis ekonominis vyksmas ir jo prieštaravimai.
Darbo rinka yra laisvos rinkos ekonomikos požymis. Ji yra visur, kur yra rinkos ek

konomikos santykiai. Darbo vietų pasiūla ir paklausa – dvi svarbiausios darbo rinką kaip reiškinį charakterizuojančios pusės. Taigi darbo rinka apsprendžia darbo vietų pasiūlos bei paklausos santykius ir jų sureguliavimą. Tai reiškia, kad visais atvejais, bet kurioje valstybėje, mieste ar kaime vyksta natūrali reprodukcija – vienus žmones jų veikloje keičia kiti.
Valstybės ekonominį nestabilumą ir vystymosi netolygumus visada lydi darbo jėgos persiskirstymas ir profesinės kvalifikacijos kaita. Darbo rinkoje atsiranda konkurencija, kurią lydi nedarbo problema – neišvengiamas reiškinys rinkos sąlygomis.

2.1 DARBO RINKOS SITUACIJOS

Konkrečią darbo rinkos padėtį charakterizuoja viena iš trijų situacijų. Tai priklauso nuo darbo pasiūlos ir paklausos santykio, kuris apsprendžia šias darbo rinkos situacijas: perteklinę, deficitinę, nulinę.
Skaudžiausia yra darbo rinkos situacija, kai darbuotojų pasiūla viršija jų paklausą. Tokiu atveju darbo rinkoje vyrauja perteklinis charakteris. Šios situacijos priežastis yra valstybinės ekonomikos nepakankamumo vystymasis. Tipiška ir visada vienoda pasekmė – nedarbas, kuris pasireiškia įvairiomis formomis. Nedarbo lygis – ekonominis rodiklis, rodantis kokia darbo jėgos dalis yra užimta, tai asmenų, galinčių ir norinčių dirbti, tačiau neturinčių tinkamo darbo santykio su visais darbingais gyventojais procentinė išraiška. Taigi nedarbo lygis parodo koks yra bedarbių procentas nuo visos darbo jėgos.
Jeigu perteklinė darbo rinkos situacija yra būdinga tiek globaliai, tiek ir lokaliai darbo rinkai, tai deficitinė – didesne dalimi tik pastarajai.
Darbo jėgos deficitas rinkos ekonomikos santykiuose socialiniu požiūriu lyg ir neturi neigiamų pasekmių. Tačiau iš tikrųjų jis – ekonomikos vystymosi stabdis. Investicinis kapitalas visuomet aktyvesnis būna tada, kai darbo rinkoje pasiūla mažesnė už paklausą. Tokiu atveju papildomoms investicijoms užtenka tos pačios kvalifikuotos darbo jėgos, o stambios investicijos teigiamai veikia darbo rinkos situaciją.
Nulinė darbo rinka yra tuomet, kai darbo jėgos pasiūla sutampa su paklausa. Tačiau tokia darbo rinkos situacija yra sunkiai pasiekiama, bet jos siekia kiekvienos šalies darbo rinkos.

2.2 DARBO RINKOS POLITIKA

Darbo rinkos valdymu visuomet yra įgyvendinama socialinė – ekonominė valstybės politika. Reikia išskirti atskirą ir savarankišką politikos sritį – darbo rinkos politiką, kurią galima apibūdinti plačiąja ir siaurąja prasme.
Darbo rinka ir jos politikos sritys.

Darbo rinkos politika

Plačiąja prasme Siaurąja prasme
(užimtumo politika)

Pasyvi Aktyvi

Kompen. Profesinio rengimo rėmimas Biudžetinių užsakymų Darbo vietų plėtimas
netekus darbo politika valstybiniame

Darbo draudimas

Dotacijos Individuali Profesinio

finansinė rengimo

parama institucijų

rėmimas

Kalbant apie darbo rinkos politiką plačiąja prasme – tai yra sudėtinė globalinės užimtumo politikos dalis. Apibūdinant ją siaurąja prasme, skiriama pasyvioji ir aktyvioji darbo rinkos politika.
Pasyvioji politika įgyvendinama per valstybės vykdomas kompensuojančias priemones: kompensacijos netekus darbo, draudimas nuo nedarbo ir kt.
Aktyvioji politika nukreipta paklausos ir pasiūlos santykio darbo rinkoje reguliavimu. Vykdant tokią politiką, bandoma apsaugoti darbuotojus nuo nedarbo, finansiškai remiant darbo vietų išlaikymą ir naujų steigimą, organizuojant profesinį rengimą, kvalifikacijos tobulinimą bei perkvalifikavimą.
Darbo rinkos valdymas yra sudėtingas ir didelių investicijų reikalaujantis reiškinys. Kad šis procesas vyktų sklandžiai, reikalingi kvalifikuoti darbuotojai ir efektyvūs metodai. Tačiau aktyviąją darbo rinkos politiką gali vykdyti tik ekonomiškai išsivysčiusios valstybės, nors jose sėkmingai naudojamos abi darbo rinkos politikos vykdymo kryptys.
Pasyvieji darbo rinkos valdymo metodai yra paprastesni, nors irgi reikalauja nemažų investicijų. Tačiau jie yra būdingi mažiau išsivysčiusioms šalims. Lietuvoje irgi dominuoja pasyvios politikos veikla, o aktyvioji darbo rinkos valdymo svertai – atsitiktiniai ir riboti.

2.3 DARBO RINKOS YPATYBĖS

Darbo jėgos rinkai galima priskirti tuos pačius bruožus ir dėsningumus prekių rinkai. Tai pasiūla, paklausa, konkurencija, kaina ir kt. Tačiau darbo rinka turi ir specifinių savybių. Tai:
1) Žmonių darbinė veikla yra susijusi ne tik su prekiniais – piniginiais santykiais, bet ir su socialiniais aspektais: švietimu, gydymu, socialiniu aprūpinimu ir kt.
2) Darbo rinkai būdingas didesnis pasiskirstymas pagal kvalifikaciją, išsilavinimą, fizines savybes, amžių ir t.t.
3) Darbo jėgos pasiūla mažiau pavaldi rinkos dėsniams, negu paklausa. Darbo jėgą sunkiau atitraukti iš rinkos, norint pasiūlą sumažinti iki tuo metu esančio paklausos lygio. Visa tai sukelia tam tikrus prieštaravimus tarp darbo paklausos ir darbo pasiūlos.(nedarbas arba jėgos stoka)
4) Moterų ir vaikų darbo ypatumas bei kitos specifinės savybės.

3. DARBO PASIŪLA

Darbo jėgos pasiūla yra toks visuomeninio darbo kiekis, kurį darbo rinkoje siūlo samdomieji darbininkai.Siūlomo darbo kiekį rinkoje išreiškia aktyviai ieškantys darbo, įregistruoti ir neįregistruoti darbo biržoje.
Darbo pasiūlos formavimuisi didelės įtakos turi įvairūs gyvenimo veiksniai: ekonominiai, socialiniai, biologiniai ir kt. Lemiamas vaidmuo tenka neekonominiams veiksniams: gyventojų sveikatingumas, gimstamumas, mirtingumas ir kt.
Darbo jėgos pasiūlai turi reikšmės šie veiksniai: darbo užmokestis, valstybės darbo apmokėjimo politika, laisvalaikio vertybės.
Kiekvienas žmogus, norėdamas gauti pajamų, privalo dirbti. Nors žmonės dirba skatinami įvairių motyvų – gauti pajamų, siekdami karjeros, norėdami bendrauti su kitais žmonėmis, tačiau darbo užmokestis yra svarbiausias veiksnys, lemiantis darbo jėgos pasiūlą įmonėms, ūkio šakoms, visos ekonomikos mastu.
Juo didesnis kokios nors profesijos darbo užmokestis, tuo daugiau žmonių renkasi šią profesiją ir stengiasi šioje srityje dirbti.
Darbo jėgos pasiūlos kreivė nurodo, kad rinkoje darbo kiekis yra tiesiog proporcingas darbo užmokesčio kitimui. Didėjant darbo užmokesčiui, darbo pasiūla irgi didėja. Tačiau darbo užmokesčio pokyčiai rinkoje nevienodai veikia skirtingų kategorijų darbuotojų pasiūlą. Žemos kvalifikacijos ir nekvalifikuotų fizinio darbo žmonių darbo užmokesčio lygis yra santykinai žemas, dėl to jų reakcija į darbo apmokėjimo kitimą yra jautri.

W – darbo užmokesti
Q – darbuotojų skaičius
S – darbo pasiūlos kreivė

Darbo užmokesčio augimas kurioje nors pramonės šakoje, pritraukia didelį skaičių aukštesnės kategorijos darbuotojų iš kitų sferų, kuriose darbo užmokestis yra mažesnis. Kvalifikuotų specialybių pasiūla, kintant darbo apmokėjimo sąlygoms, keičiasi palaipsniui, nes šių darbuotojų darbo užmokestis yra gana aukštas. Darbo užmokesčio poveikį atskirų kategorijų darbuotojų pasiūlai rinkoje, išreiškia darbo jėgos pasiūlos elastingumas (Es).
Es = % S / % W S – darbo pasiūlos kitimo procentas

W – darbo užmokesčio kitimo procentas

Darbo pasiūla siejama su žmogaus sugebėjimu ir noru dirbti tam tikrą laiką, esant įvairiems darbo užmokesčio lygiams. Tačiau darbas turi savo alternatyvą – laisvalaikį. Žmogus individualiai sprendžia, kiek jam dirbti ir kiek ilsėtis. Tačiau, kai darbo užmokestis yra fiksuotas, norint gauti didesnių pajamų, reikia ilgiau dirbti, o tai reiškia, kad mažiau laiko lieka laisvalaikiui. Nagrinėjant šiuos klausimus, reikia atkreipti dėmesį į šiuos momentus:
1) Daugiau dirbant, didėja vartotojo pajamos, ir jis gali tenkinti ne tik gyvybiškai svarbius poreikius, bet ir mažiau reikšmingus – įsigyjant ne pirmo būtinumo prekių ir t.t.
2) Daugiau dirbant mažėja laisvalaikis, ir jo vertė auga. Laisvalaikio kainą galima įvertinti kaip prarastą darbo užmokestį – vadinasi laisvalaikio kaina didėja. Bet kuo daugiau turima laisvo laiko, tuo mažiau jis vertinamas. Vadinasi, žmogus nuolat turi spręsti vartojimo ir laisvalaikio derinimo problemą, kuri ypač aktuali, augant darbo užmokesčiui.
3) Žmogus pats apsisprendžia kiek valandų dirbti ir kiek ilsėtis, lygina laisvalaikio ir darbo ribinius naudingumus ir optimalumas pasiekiamas tada, kai darbo ir laisvalaikio ribiniai naudingumai susilygina.
Valstybės darbo apmokėjimo politika taip pat gali skatinti arba mažinti darbo pasiūlą rinkoje. Kovodama su infliacija, valstybė dažnai apriboja darbo užmokesčio augimą, nekeisdama nustatyto minimalaus valandinio tarifinio atlygio. Tokiu būdu stabilizuojama darbo pasiūla visos ekonomikos mastu. Jeigu valstybė sudaro sąlygas darbo užmokesčio augimui, o kiti ekonominiai veiksniai nesikeičia, tai darbo jėgos pasiūla rinkoje padidėja.

4. DARBO PAKLAUSA

Darbo paklausą visuomenės mastu lemia ekonominiai veiksniai. Darbo paklausa yra labiau dinamiškas, paslankus reiškinys negu darbo pasiūla.
Darbo jėgos paklausa yra tas darbo kiekis, kurį nori ir gali samdyti darbdaviai – valstybė, įmonės, privatūs asmenys.Darbdavių galimybes samdyti darbo jėgą lemia eilė veiksnių: darbo užmokesti, ribinis pajamų produktas, prekių kainos rinkoje ir t.t. Darbo jėgos poreikį sprendžia kiekviena įmonė savarankiškai.
Darbo užmokestis yra specifinės prekės darbo jėga, kaina.Todėl kuo aukštesnis bus darbo užmokestis, tuo santykinai mažesnis darbo kiekis galės būti samdomas darbo rinkoje.

Darbo paklausos kreivė
Darbo paklausos kreivė D parodo, kad augant darbo apmokėjimo lygiui darbo paklausa mažėja.Ir atvirkščiai, mažėjant darbo užmokesčiui, gyvojo darbo paklausa didėja. Bendras darbo užmokesčio augimas šalyje pirmiausiai priklauso nuo minimalaus valandinio tarifinio atlygio, kurį nustato valstybės įstatymai. Jeigu valstybė kelia minimalų valandinį tarifinį atlygį, tai didėja kaip vidutinis darbo užmokestis, taip tenka išleisti daugiau piniginio kapitalo darbo jėgai įsigyti. Todėl kapitalo savininkai reaguoja į darbo užmokesčio augimą – vienareikšmiškai – jie įmonėse sumažina darbuotojų skaičių.
Tačiau aukštos kvalifikacijos darbo paklaus gali nepasikeisti net žymiai padidinus minimalų darbo užmokestį. Bet žemos kvalifikacijos darbo jėgos paklaus visada jautriai reaguoja į valstybės bandymus didinti valandinį tarifinį atlygį. Darbo užmokesčio poreikį darbo jėgos paklausai parodo paklausos elastingumas, kuris apskaičiuojamas pagal formulę:
Ed = % D / %W Ed – darbo paklausos elastingumas

%D – darbo paklausos kitimo procentas

%W – darbo užmokesčio kitimo procentas
Kiekviena įmonė stengiasi panaudoti naujausius technologinius procesus, kad kuo mažiau darbuotojų pagamintų reikiamą gaminių kiekį. Įmonės turi atlikti užsakymus, o tam reikia apibrėžto darbo kiekio. Todėl, sprendžiant darbo kiekio ( paklausos ) klausimus labai svarbu suderinti darbo ir kapitalo veiksnius, atsižvelgiant į kapitalo ir darbo jėgos kainą, o taip pat įvertinti ribinio pajamų produkto dinamiką. Ribinis pajamų produktas tai bendrųjų įmonės pajamų pokytis, gautas padidinus darbą 1 vienetu ( priėmus papildomą darbuotoją ). Vadinasi, jeigu naujas priimtas darbuotojas per dieną padidins įmonės pajamas 20 Lt., tai ribinis pajamų produktas bus 20 Lt. Taigi 20Lt. Yra darbuotojui siūloma maksimali riba. Tuo atveju, kai ribinis pajamų produktas pradeda mažėti, kyla klausimas, ar tolesnis samdos didinimas yra tikslingas.Samda gali augti tol, kol ribinis pajamų produktas sumažėja iki darbo jėgos rinkos kainos. Jeigu darbo užmokestis nėra fiksuotas, įmonė gali keisti sprendimą: mažinti darbo užmokestį ir samdyti daugiau darbuotojų . Vadinasi, darbo rinkoje pelno siekianti įmonė samdo darbuotojų tiek, kad paskutinio darbininko ribinis pajamų produktas susilygintų su darbo užmokesčio dydžiui.
Darbo paklausa šalies mastu ypatingai veikia verslo ciklo fazes.Verslo ciklas apima keturias pagrindines fazes: ekonominę krizę, depresiją, ūkinės veiklos pagyvėjimą ir gamybos augimą.
Ekonominės krizės metu susikaupia didelės nerealizuotų prekių atsargos, kurios susidaro dėl rinkos ribotumo ir gyventojų nemokumo. Šį procesą lydi kainų kritimas, pasiūla užgožia paklausą, o įmonių pajamos mažėja. Įmonių savininkai, nepardavę prekių, negali atsiskaityti su kreditoriais ir savo darbuotojais. Prasideda įmonių žlugimas, auga bedarbių skaičius, mažėja darbo jėgos paklausa.
Ekonomikai įžengus į depresijos fazę, gamyba nustoja siaurėjusi, tačiau pertvarkant gamybinį kapitalą, masinis nedarbas išlieka, bet užimtų ekonominėse veiklose darbuotojų skaičius jau nemažėja. Šioje fazėje darbo jėgos pasiūla žymiai viršija paklausą.
Ekonomikos pagyvėjimo fazėje darbo paklausa nuolat didėja. Steigiamos naujos įmonės, kuriose įsidarbina vis daugiau žmonių. Darbo jėgos paklausa būna didelė ir gali viršyti darbo pasiūlą. Dėl šios priežasties auga darbo užmokestis,o tai pritraukia naujų darbuotojų.
Profesinių sąjungų veikla taip pat daro įtaką darbo paklausai. Esant profsąjungoms, galimas konkurencijos apribojimas, nes šios organizacijos įgyja darbo rinkoje monopolines galias, kurios leidžia joms diktuoti savo reikalavimus kapitalo savininkams.Dažniausiai taikoma darbo užmokesčio stabilizavimo ir darbo vietų išsaugojimo politika. Tokiu būdu ginami daugumos darbininkų interesai, nepriklausomai nuo jų kvalifikacijos ir darbo stažo.

5. DARBO PASIŪLOS IR PAKLAUSOS PUSIAUSVYRA

Konkurencinėje rinkoje darbo paklausa ir pasiūla tam tikru momentu susilygina ir yra pusiausvyroje.
Pusiausvyros taške darbo užmokestis užtikrina tokį siūlomo darbo kiekį, kuris pilnai patenkina darbdavių poreikius. Pusiausvyros sąlygomis įmonė priversta mokėti darbuotojui tokį darbo užmokestį, kuris atitinka jo darbo jėgos kainą rinkoje. Jeigu būtų mokamas mažesnis darbo užmokestis, įmonė nepasamdytų darbuotojų, o mokėdama daugiau, be jokio pagrindo aukotų dalį pelno. Užmokesčio mažinimas skatina įmones priimti daugiau žmonių, o tai naikina nedarbą. Užmokesčio minimumas siekia apginti neturtingųjų interesus, bet jis riboje darbo jėgos rinkos veikimą.

6. NEDARBAS IR JO DIDĖJIMO PRIEŽASTYS LIETUVOJE

Ekonomikos pertvarkymo Lietuvoje metu susiformavusiai darbo santykių tarp darbdavių ir samdomų darbuotojų sistemai būdinga:
1) Užimtumas yra svarbiausia socialinė problema, lemianti darbuotojų elgesį;
2) Įmonių vadovai naudojasi darbuotojų baime netekti darbo vietos ir turi galimybę mažinti darbo užmokestį;
3) Grėsmė netekti darbo verčia darbuotojus nerodyti nepasitenkinimo, mažinant darbo užmokestį, kai užmokestis neatitinka realių poreikių.
Situacija Lietuvos darbo rinkoje yra sudėtinga ir priežastys yra natūralios: ciklinis ir struktūrinis.Pastaruoju metu pirmauja struktūrinio pobūdžio priežastys, susijusios su ekonominės sistemos ir gamybos pobūdžio pokyčiais. Tai tiesiogiai lemia darbo jėgos paklausos sumažėjimą. Kitos priežastys, sukėlusios netolygumus tarp darbo paklausos ir darbo pasiūlos yra demografinė šalies situacija( natūralaus gyventojų prieaugio mažėjimas, gyvenimo trukmės mažėjimas), darbingų žmonių migracija, įmonių bankrotai.
Sudėtinga padėtis rinkoje yra siejama su Rusijos finansine krize, kuri sąlygojo gamybos sumažėjimą ir produkcijos eksporto į Rusiją sumažėjimą. Ūkio nuosmukis sukėlė nedarbo lygio didėjimą. Nedarbas taip pat siejamas su privatizavimu. Lietuvoje lieka vis mažiau įmonių, kurias kontroliuoja valstybė.
Beveik visose pasaulio šalyse darbo rinka yra reguliuojama valstybės. Reguliavimo objektas yra darbo jėgos pasiūla, paklausa, darbo užmokestis. Aktualia problema Lietuvoje tampa nedarbo reguliavimas ir reguliavimo priemonių sistemos panaudojimas. Šiuo metu plačiai naudojamos ne pasyvios,o aktyvios reguliavimo formos. Aktyvios priemonės teigiamai veikia užimtumo lygį, sudarydamos būtinas sąlygas darbo vietų, reikalaujančių kvalifikuotos darbo jėgos, skaičiui didinti. Taip pat būtinas ryšys tarp bedarbio pašalpos dydžio ir aktyvių priemonių, sudarančių sąlygas plėsti užimtumo galimybes. Pagrindinis veiksnys užimtumo politikai suformuoti yra registruojamo nedarbo lygis. Jį veikia tokie veiksniai:
1) Bendra šalies ekonominė situacija, pasireiškianti galimybe įsidarbinti;
2) Valstybinė užimtumo politika ( bedarbių registracija ir pašalpų skyrimas );
3) Darbo biržų efektyvumas ir darbo stilius;
4) Darbo ir pensijinio aprūpinimo įstatyminės bazės parengimas.
Nedarbo lygis Lietuvoje apskaičiuojamas apytikriai, duomenys apie jo lygį yra netikslūs ir prieštaringi.Dėl įvairių priežasčių darbo biržose užsiregistruoja ne visi bedarbiai, yra didelis paslėptas nedarbas. Nedarbo lygį dirbtinai padidina neoficialus užimtumas ir melaginga informacija. Todėl nedarbo problema tampa dar keblesnė ir aštresnė.
Per kelis praėjusius metus, Lietuvos ekonomikos pagyvėjimas neturėjo žymesnės teigiamos įtakos užimtumui ir nedarbo lygiui. Lietuvos darbo rinka yra nesubalansuota, nes joje yra didelis neatitikimas tarp darbo ieškančių žmonių ir laisvų darbo vietų ( darbo vietų yra 3-4 kartus mažiau, negu užregistruotų bedarbių ). Įvairiuose šalies regionuose yra nevienodi darbo lygio skirtumai.
Analizuojant Lietuvos darbo rinką 2000 metais, pastebimas žymus bedarbių didėjimas.
Užregistruotas bedarbių skaičius per mėnesį.

Nedarbo lygis Lietuvoje 2000m. gruodžio 1 dienai pasiekė 12,1%, kai prieš metus(1999) nedarbo lygis šalyje buvo 9,5 proc. Nuo 2000 m. pradžios Lietuvoje užregistruota 240,5 tūkst.bedarbių; 93,3 tūkst. asmenų įdarbinta, o 82,3 tūkst. asmenų nukreipta į aktyvios darbo rinkos politikos programas.
Pastaraisiais metais būdinga tendencija, kad lapkričio mėn.labai didėja bedarbių skaičius. Nors 2000 metais bedarbių skaičius lapkričio mėnesį didėjo ne taip sparčiai, kaip ankstesniais metais, tačiau palyginus su 1999 m. gruodžio mėn., bedarbių skaičius išaugo beveik 29%. Tarp bedarbių buvo 46%. Moterų ir 54 %vyrų.
2000 – iais metais didžiausias nedarbo augimas Lietuvoje registruotas Alytaus apskrityje ir Druskininkų darbo biržoje. Nedarbo lygis Druskininkuose siekė 25,5 % ir dar tikėtina, kad ten nedarbas dar augs, nes buvo gautas pranešimas, kad likviduojama “Druskininkų fizioterapijos gydykla”.
Didesnis kaip 20% nedarbas buvo registruotas devyniose šalies savivaldybėse, tarp jų Vilniaus (21,4%) ir Panevėžio (20,9%) rajonų savivaldybėse.Mažiausias nedarbas išliko Anykščių (6,9%), Kretingos (7,5%), Kėdainių ir Trakų (7,7%) rajonuose. Didžiausių šalies miestų darbo biržose registruotas nedarbas: Vilniaus – 8,4%; Kauno – 8,6%; Klaipėdos – 9,3%; Šiaulių – 15,5%; Panevėžio – 16,1%.
Ypač aktualu tai, kad nuo 2000m. spalio mėn. iki metų pabaigos mažėja registruojamų darbo vietų skaičius. Lapkričio mėn. buvo užregistruota 8,6 tūkst. laisvų darbo vietų nuolatiniam darbui t.y. 14% mažiau, nei spalio mėn. Tačiau visumoje, palyginus su 1999 m. lapkričio mėn. darbo vietų nuolatiniam darbui registruota 1,8 tūkst. arba 27% daugiau.
Nuo 2000 m. pradžios užregistruota 68,8 tūkst. naujų darbo vietų. Įdarbinimas per 2000 m. vienuolika mėnesių išauga 10 tūkst. arba 12%.
Darbo vietų pasiūla 1998 – 2000 m.(per metus)

7. DARBO RINKOS PASIŪLA IR PAKLAUSA VILKAVIŠKIO RAJONE

Vilkaviškio raj. Darbo rinkos paklausa ir pasiūla panaši kaip ir visose Lietuvoje – tendencija didėti bedarbių skaičiui. Palyginus 2000m. pirmo pusmečio rezultatus, galima padaryti tokias išvadas:
1) Bedarbių į darbo biržą besikreipiančių iki 1 m. nedarbo pertraukos procentas praktiškai nepakito: 1999 m. jų kreipėsi 66%, 2000 m. 64%.
2) 2000 m. padaugėjo besikreipiančių po ilgesnės kaip metai nedarbo pertraukos: buvo 34%, dabar 36%.
3) Sumažėjo turinčių ilgesnę nei 3 metai nedarbo pertrauką, buvo 21%, o dabar 17%.
4) Palyginus bedarbių sudėtį paaiškėja, kad sumažėjo besikreipiančių moterų: jei 1999 m. jų kreipėsi 39%, tai 2000 m. 38%, atitinkamai padaugėjo vyrų.
5) Padaugėjo besikreipiančių kaimo gyventojų: 1999m. 68%, 2000 m. 69%. Ženkliai padaugėjo kaimo jaunimo, jei 1999 m. jie sudarė 59% besikreipiančio, tai 2000 m. jau 63%.
6) Besikreipiančio jaunimo proc. išlikęs toks pat – 24%, tačiau sumažėjo nekvalifikuoto jaunimo: 1999 m. 56%, 2000 m. 51%. Padaugėjo jaunimo su profesiniu išsilavinimu: 1999 m. 6%, 2000 m. 8%.
7) Padidėjo “ pirmo žingsnio” bedarbių ( neturinčių darbinės praktikos): 1999 m. 6%, 2000 m. 10%. Ypatingai jų padidėjo jaunimo tarpe: jei 1999 m. buvo 24%, tai 2000 m. 36%.
Dabar pabandysiu analizuoti darbo jėgos pasiūlą ir paklausą, pagal specialybes. Paskutiniais duomenimis, 2001.01.01 Vilkaviškio raj. Užregistruota 4081 bedarbis, kai per 2000m. 1 –12 mėn. užregistruota 4728 gyventojai. Didžiausias bedarbių proc. buvo tarp gyventojų, neturinčių jokios kvalifikacijos. Jeigu 1999m. 1 –12 mėn. užsiregistravo 1060 žmonių be specialybės, tai 2000 m. 1- 12 mėn. 1403 žmonės.
Daugiausia žmonių per 2000 m. laikotarpį kreipėsi, turėdami prof. Išsilavinimą 455, o su aukštuoju išsilavinimu tik 10 žmonių. Žiūrint pagal specialybes, tai didžiausia yra vairuotojų ir traktorininkų pasiūla( atitinkamai 656 ir 450 ) kai tuo tarpu paklausa 2000m. 1 – 12 mėn. buvo: vairuotojų 33, traktorininkų 15. Dabar jėgos pasiūla pagal specialybes yra gana įvairiapusiška, tai ir ekonomistai, buhalteriai, agronomai, kepėjai, šaltkalviai, staliai, statybininkai, siuvėjai ir kt. Tačiau pagal darbo pasiūlą daugiausia buvo pasiūlyta darbo vietų paslaugų sferoje – pardavėjų 77 ir Vilkaviškio siuvimo fabrike – 70 siuvėjų.
Išsamesnė darbo jėgos paklausos ir pasiūlos analizė ir bedarbių pagal nedarbo trukmę ir išsilavinimą analizė pateikiama atskirai grafikuose.
Vilkaviškio darbo biržoje sudaryta remiamų darbų programa. Didinant bedarbių integravimosi į darbo rinką galimybes 2000m. į remiamų darbų programą buvo nukreipta 30 darbo biržoje registruotų bedarbių.
Profesinės motyvacijos nustatymui į remiamus darbus buvo nukreipta 4 bedarbiai; 3 iš jų pasiliko pastoviam darbui. 1 asmuo po remiamų darbų susirado kitą darbą.
Pirminių darbinių įgūdžių įgijimai į remiamus darbus buvo nukreipta 11 darbo biržoje registruotų absolventų ir baigusių kursus darbo biržos siuntimu; 10 iš jų pasiliko pastoviam darbui, o 1 asmeniui netiko darbo sąlygos ( darbas pamainomis ).
Darbinių įgūdžių atstatymui remiamuose darbuose buvo įdarbinta 10 ilgalaikių bedarbių. 7 po remiamų darbų pasiliko pastoviam darbui, 2 toliau lankosi darbo biržoje, 1 remiamų darbų sutartis nutraukta darbdavio iniciatyva.
Vykdant remiamų darbų programą pramonės įmonėse ir įstaigose buvo įdarbinta 11 bedarbių; prekyboje ir visuomeniniame maitinime 10 bedarbių; negamybinėje sferoje 7 bedarbiai; kitose materialinės gamybos sferose 2 bedarbiai.
Vykdant remiamų darbų programą nedarbo lygis vidutiniškai sumažintas 0,01%. Padidėjo bedarbių konkurencinės galimybės integruotis į darbo rinką. 80% dalyvavusių šioje programoje asmenų pasibaigus remiamiems darbams pasiliko pastoviam darbui. 63,3% dalyvavusių programoje – kaimo bedarbiai, kuriems integruotis į darbo rinką sąlygos vis sunkėja.
Šios programos vykdymą ypač sunkina nepalanki darbdavių ekonominė padėtis, ko pasekoje nėra galimybių padidinti remiamų darbų apimtį.

NAUDOTA LITERATŪRA

1. Mikroekonomika I dalis. KTU 1992 m.
2. B. Martinkus, A. Savanevičienė. Darbo ekonomika, Kaunas 1996 m.
3. Organizacijų vadyba: sisteminiai tyrimai. Kaunas 1995 m.
4. B. Mrazauskienė. Užimtumas ir nedarbas Lietuvoje. Ekonomika ir vadyba – 98
5. S. Nikitina, A. Markauskienė. Nedarbas ir jo didėjimo priežastys ekonomikos

pertvarkymo Lietuvoje metu.Ekonomika ir vadyba – 2000
6. Darbo biržos naujienos – informacinis biuletenis. 2000m.Nr. 12
7. Statistiniai duomenys. Vilkaviškio darbo birža.

Leave a Comment