Ar vaikas nenukentės, jei jis augs Platono pasiūlytame šeimos modelyje?
Šiais laikais labai diskutuotina problema yra vaikai, kurie užaugo atskirti nuo tėvų. Nepatyrė mamos meilės, rankų švelnumo, rūpinimosi, artumos ir visa kita, kas augančiam mažam vaikui yra būtina kaip oras. Mažas vaikas gyventi mokosi iš mamos, iš tėčio, kuris taip pat labai svarbus jo gyvenime. Dažnai matome, kad yra vaikų, kurie užauga tik turėdami vieną iš tėvų. Tai irgi nėra gerai, nes jis nuolat jaučia tėčio ar mamos trūkumą. Vaikui reikalingi abu tėvai, kad ir kokie jie bebūtų.Ir šitas tėvų ar vieno iš jų trūkumas gali atsiliepti jo tolimesniame gyvenime. Net jeigu ir vaikas auga tokiose įstaigose, kur juo rūpinasi, prižiūri ir augina kiti dėdės ir tetos, jam labai reikės tėvų, jis kiekvieną vakarą galvos apie juos. Net jei vaikas nepažįsta savo tėvų, jis įsivaizduos kaip jie galėtų atrodyt, kaip jis lamingai gyventų normalioje šeimoje, kurios jis neturi ir galbūt niekada neturės. Jam belieka viltis užaugus sukurti tokia šeimą, apie kurią visada svajodavo. Aišku tai ne visada pavyksta, nes tas vaikas neturėjo jokio pavyzdžio kaip turėtų atrodyti laiminga šeima. O jeigu vaikas augtų tokioje šeimoje, kurioje turėtų daug mamų, daug tėvų, brolių, seserų ir senelių? Galbūt vaikas užaugęs tokioje šeimoje jaustųsi laimingesnis? Jei tokia šeima būtų įmanoma, tai pasaulyje nebeliktų neteisybės. Nebebūtų nuskriaustų vaikų, kurie auga be artimųjų meilės. Tai vis dėlto, ar nukentės vaikas, ar ne, jei jis augs Platono pasiūlytame šeimos modelyje?Platonas kurdamas sargybinių moterų ir vaikų bendrumą, t.y. vyrai sargybiniai turės bendras žmonas ir jų vaikai bus bendri, paminėjo, kad užgimusius kūdikius iškart perims kaip tik tam skirti pareigūnai – vyrai arba moterys, arba ir vieni, ir kiti. Iš gerų tėvų gimusius kūdikius tie žmonės nuneš į lopšelį ir atiduos žindyvėms, kurios gyvena atskiroje miesto dalyje. Jie rūpinsis ir vaikų maitinimu: ves į lopšelį motinas su pieno pritvinkusiomis krūtimis, bet visokiais būdais stengsis padaryti taip, kad nė viena neatpažintų savojo kūdikio. Jei motinų pieno neužteks, atsiųs kitų moterų, turinčių pieno ir žiūrės, kad žindytų nustatytą laiką. Budėjimas naktimis ir vaikų priežiūra bus žindyvių ir auklių pareiga. Tėvai jokiu būdu neatskirs savo vaikų, o vaikai neatskirs tėvų ir giminaičių. Bet kiekvienas vadins savo vaikais visus tuos, kurie gimė dešimtą ar septintą mėnesį nuo jungtuvių dienos. Mergaites vadins dukterimis, o berniukus sūnumis, o tie vaikai juos vadins tėvais. Jų palikuonis jie vadins savo vaikų vaikais, tie juos – seneliais ir močiutėmis, o visus tuos vaikus, kurie gimė tuo laiku, kai jų tėvai ir motinos gimdė palikuonis,- broliais ir seserimis, todėl negalės su jais santykiauti. Broliams ir seserims bus leista tuoktis tik tuo atveju, jei taip lems burtai ir jei pitija tai patvirtins.
Mano manymu tokiu būdu kurdamas bendrą šeimą, Platonas atims iš šeimos labai daug bendrų išgyvenimų. Juk kai gimsta vaikelis, tai yra pati didžiausia šeimos šventė. Ir tokią dieną jį iš karto reik atiduoti kažkokiem pareigūnam, kurie juo pasirūpins, ir lyg to būtų maža, dar ir nežinosi, kuris iš tą dieną ar savaitę gimusių vaikų yra tavo. Mama nežinos, kurį iš tų kūdikių maitinti. Jai atneš kurį nors vaikelį. O juk mes žinome, kad pats pirmas mamų bendravimas su kūdikiu ir pats pirmas to ryšio tarp jų pajautimas yra kaip tik vaikelio maitinimas. Jis yra svarbus tiek vaikeliui, tiek pačiai mamai. Kiekvienam iš jų reikia jausti vienas kito artumą. O vaikelis tuo pačiu jaus ir mamos meilę, šilumą. Tačiau kaip visa tai įmanoma patirti, kai mamai, galbūt kiekvieną kartą kai ji maitins kūdikį, jai atneš vis kitą vaiką. Kiekviena mama jaučia skirtingus jausmus savo vaikui ir vaikai tai jaučia. Viena galbūt labai jo laukė ir norėjo, ir jai tai sukelia begalinį džiaugsmą, o kita galbūt irgi laukė to vaikelio, bet nemoka parodyti tų jausmų vaikeliui, o jam jie yra būtini.Bet žiūrint iš kitos pusės, galbūt Platonas teisus. Juk šie vaikai turės be galo didelę šeimą., daug jiems brangių žmonių ir visais savo išgyvenimais, džiaugsmais ar vargais dalinsis su visais savo giminaičiais, tėvais ir seneliais. Nes kiekvieną sutiktąjį jis laikys broliu, seserimi, tėvu, motina, sūnumi, dukterimi arba šių vaikais ar seneliais. Todėl šios šeimos nariai bendrai išgyvens įvairius įvykius. Toks bendras išgyvenimas ir padarys džiaugsmus ir sielvartus bendrus. Juk kai žmonės savu laiko ne tą patį, o kiekvienas vis kitą dalyką : kiekvienas tempia į savo namus viską, ką įstengia įsigyti, nekreipdamas dėmesio į kitus, kiekvienas turi savo žmoną ir vaikų, dėl to atsiranda ir savų džiaugsmų ir bėdų. O kai visi vieningai laiko savu tą patį dalyką, visi vieningai siekia to paties tikslo ir pagal galimybes patiria tuos pačius išgyvenimus – džiaugsmingus ar skaudžius. Kadangi viskas tarp jų bus bendra, todėl nekils jokių vaidų, nes žmonės paprastai vaidijasi arba dėl turto, arba dėl vaikų ir giminaičių.To mes pasigendame dabartinėse šeimose. Jeigu su giminaičiais gerai sueini, jūs tarpusavyje bendraujat, tuomet galbūt jūsų išgyvenimai ir bus bendri. Tačiau nepamirškime, kad čia yra dalis vaiko auklėjimo. Jis gyvenime elgiasi taip, kaip mato, kad jo tėvai elgiasi. Todėl tėvai turi būti geru pavyzdžiu savo vaikams. O kai yra viena didelė šeima, bendra šeima, vaikas nemato jokių piktumų, jis tik mato aplink vien gerus santykius ir šiltą bendravimą, tuomet jis išaugs doras savo ir kitų atžvilgiu.Šių laikų šeimose yra pastebimas toks faktas, kad vienas tėvas labiau myli vieną vaiką, o kitas kitą vaiką. Manau, kad daugeliui šeimų taip yra ir nieko čia nuostabaus. Juk mes, vaikai, taip pat kažkurį iš tėvų mylime labiau, galbūt vieną sesę mylime labiau už kitą, arba brolį. O kaip tokiu atveju būtų Platono kuriamoje šeimoje? Ar visi mylėtų visus vienodai? Net ir gamtoje yra tokių pavyzdžių. Vieną kartą pastebėjau, kad mano močiutės katė vienu vaiku rūpinasi labiau nei kitu. Vienas kačiukas net negauna ėsti tiek, kiek kitas. Ir katė žaidžia ir peles neša tik tam savo numylėtiniui. Tai ar nebūtų kai kurie vaikai nuskriausti Platono šeimoje? Juk kaip Platonas minėjo, kad kai vyrai dalyvaus karo žygiuose, pasiims su savimi tuos vaikus, kurie įstengs žygiuoti kartu, kad būtų pagalbininkai ir pasiuntiniai visuose karo reikaluose ir patarnautų savo tėvams ir motinoms. O jei vaikui bus ne prie širdies toks amatas kaip jo tėvų? Ar jis nebus atstumtasis? Dar norėčiau paminėti vieną dalyką, kad Platonas sakė, jog luošų ar blogiausių tėvų vaikus reikės paslėpti neprieinamoje ir slaptoje vietoje. Negi tokiems vaikams nereikia tėvų? Jie nieko verti? Manau jiems ypač reikalingi tėvai, jų priežiūra ir meilė. O normalioje šeimoje tokie vaikai nėra atstumiami. Jie yra apsupti meilės ir šilumos, nes jiems šito reikia labiausiai.Kas būtų geriau pačiam vaikui? Ar augti gausioje šeimoje, kur visi yra tobuli žmonės ir nežinai kas yra tikrieji tavo tėvai, ar turėti tėvus tokius, kokie jie yra ir augti mažesnėje šeimoje? Nemanau, kad galėčiau atsakyti į šį klausimą, nes tokia šeima kaip Platonas ją pavaizdavo niekada neegzistavo. Jei turėtume kokį nors pavyzdį, galėtume sulyginti abi šeimas ir pamatytume, kurioje vaikui augti geriau. Tačiau iš šios analizės matyti, kad tiek viena šeima, tiek kita turi kažkokių pliusų ir kažkokių minusų. Bet jeigu bandytume atsakyti į klausimą, ar vaikas nenukentės augdamas Platono sukurtoje šeimoje, atsakyčiau, kad tikrai nenukentės. Nes jis tiek pat kenčia ir augdamas tokioje šeimoje, kokioje mes patys išaugome.