asmeniniai neturtiniai santykiai,susije su turtiniais

Turinys

Asmeniniai neturtiniai santykiai 5
Asmeniniai neturtiniai santykiai, nesusiję su turtiniais 6
Asmeniniai neturtiniai santykiai, susiję su turtiniais 7
Autorių teisių objektai 8
Autorių teisių subjektai 10
Autorių teisės ir jų perdavimas 11
Prekės ženklas 17
Prekių ženklo apsauga 20
Juridinio asmens pavadinimo apsauga 24
Išvados 27

Įvadas

Civilinė teisė – tai privatinės teisės šaka, kurios normos reglamentuoja asmenų turtinius santykius, su šiais santykiais susijusius asmeninius neturtinius santykius, taip pat ir šeimos santykius, be to, įstatymų nustatytais atvejais ir kitokius asmeninius neturtinius santykius, taip pat ir šeimos santykius, be to, įstatymų nustatytais atvejais ir kitokius asmeninius neturtinius santykius (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (CK) 1..1 str.). Civilinė teisė nustato santykius tarp nepriklausomų fizinių ir juridinių asmenų.

Civilinės teisės reglamentuojamų santykių subjektai nėra pavaldūs vienas kitam. Pavaldumas būdingas viešosios teisės reglamentuojamų santykių subjektams. Šių santykių dalyviai privalo paklusti asmenims, kurie turi valstybės suteiktus įgaliojimus. Tai būdinga tokioms teisės šakoms, kaip administracinė teisė, finansų teisė, baudžiamoji teisė, baudžiamojo proceso teisė ir kt.

Paprastai civilinius teisinius santykius asmenys sukuria laisva valia. Jie patys savo nuožiūra nustato savo teises ir pareigas, išskyrus prievoles dėl žalos padarymo.

Civilinės teisės reglamentuojami turtiniai santykiai – tai nuosavybės santykiai, santykiai dėl daiktų, pinigų, vertybinių popierių, teisių perdavimo, darbų atlikimo, paslaugų teikimo, keleivių ir krovinių vežimo bei kt. Asmeniniai santykiai atsiranda sukūrus intelektinės nuosavybės objektą (literatūros, meno ar mokslo kūrinį, pramoninį dizainą, ką nors išradus ir pan.).
Kiekviena te

eisės šaka turi santykinai atribotą teisinio reguliavimo dalyką ir reguliavimo metodą.
Šiame darbe mano užduotis yra paaiškinti, kas yra asmeninės neturtinės teisės ir vertybės, susijusios su turtinėmis.

Asmeniniai neturtiniai santykiai

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1 straipsnyje sakoma, kad šis Kodeksas reguliuoja turtinius santykius ir su jais susijusius asmeninius neturtinius santykius, susiklostančius tarp fizinių asmenų, juridinių asmenų ar organizacijų, neturinčių juridinio asmens statuso.

Taigi pagrindinis civilinio teisinio reguliavimo dalykas yra turtiniai santykiai. Turtiniai santykiai yra visuomeniniai-ekonominiai santykiai dėl turto valdymo, naudojimosi juo bei disponavimo, jo perėjimo iš vienų asmenų kitiems, taip pat dėl darbų atlikimo, paslaugų teikimo ir pinigų mokėjimo.

Turtiniams santykiams, kuriuos reguliuoja civilinė teisė, yra būdinga prekinė-piniginė išraiška. Civilinė teisė taip pat reguliuoja ir kai kuriuos neatlygintinus santykius.

Tačiau su prekine-pinigine forma yra susiję daugelis neeatlygintinų turtinių santykių, ypač tokių, kurių dalyviai yra fiziniai asmenys: pvz., paslaugos, panaudos, paveldėjimo ir kt. Iš išorės tokie santykiai, atrodo, neturi prekinės-piniginės išraiškos, tačiau ji yra jų pagrindas. Už daiktus, kurie neatlygintinai perduodami naudotis, pasaugoti ar yra paveldimi, atlyginimas nenumatytas. Tačiau tie daiktai yra turtas, turi savo vertę, kuri, juos dėl kieno nors kaltės sugadinus, praradus ir pan., gali būti išieškoma pinigais. Be to, vertės poveikis tokiems neatlygintiniems turtiniams santykiams reiškiasi tuo, kad santykių dalyviai yra lygūs, t.y. nepavaldūs vi

ieni kitiems. Jų lygybė yra charakteringa pačių civilinės teisės reguliuojamų turtinių santykių dalyvių savybė, kurią civilinės teisės normos tik atspindi ir įtvirtina.

Asmeniniai neturtiniai santykiai, nesusiję su turtiniais

Asmeniniai neturtiniai santykiai, nesusiję su turtiniais, – tai visuomeniniai santykiai, kurie atsiranda dėl nematerialinių gėrybių, neatskiriamų nuo žmogaus ar žmonių organizuoto kolektyvo. Tos gėrybės nėra įvertinamos pinigais ar kitokiu turtu. Jos apibūdina asmenybę (žmogaus, organizuoto žmonių kolektyvo individualybę), atskleidžia jos visuomeninę, dorovinę vertę. Šioms vertybėms priklauso garbė, orumas, vardas (pavardė), juridinio asmens pavadinimas, prekės ženklas, asmens laisvė, neliečiamybė, buto neliečiamybė, piliečių asmeninio gyvenimo, susirašinėjimo, telefoninių pokalbių ir telegrafinių pranešimų slaptumas, vaizduojamojo meno kūrinyje pavaizduoto fizinio asmens interesų apsauga ir kt. Šios vertybės neatsiejamos nuo asmens, jų negalima perleisti, pasisavinti ir pan. Tačiau ne visus santykius, atsirandančius dėl šių gėrybių, reguliuoja civilinės teisės normos. Daugumą jų reguliuoja Konstitucijos normos, kurių civilinė teisė nekonkretizuoja. Civilinės teisės normos gina garbę ir orumą, garantuoja vaizduojamojo meno kūrinyje pavaizduoto piliečio interesų apsaugą ir kt.

Asmeniniai neturtiniai santykiai, susiję su turtiniais

Neturtiniai santykiai, susiję su turtiniais, – tai santykiai, kurie atsiranda dėl dvasinės kūrybos produktų: mokslo, literatūros, meno kūrinių, atradimų, išradimų bei pramonės pavyzdžių sukūrimo ir naudojimo. Kūrėjas, sukurdamas atitinkamą kūrinį, įdeda į jį savo darbo ir pasiekia tam tikrą kūrybos rezultatą. Jeigu tas dvasinės kū

ūrybos produktas visuomenei yra naudingas, jį panaudodamas autorius įgyja asmenines neturtines ir su jomis susijusias turtines teises, o kartu ir neturtinius santykius, kurie susiję su turtiniais.

Asmeninių neturtinių santykių, susijusių su turtiniais, būdinga savybė yra ta, kad šie santykiai turi objektyvia forma išoriškai išreikštą objektą (kūrinį, išradimą ir pan.), kuris yra atskirtas nuo kūrėjo asmenybės. Tuo tarpu asmeninių neturtinių santykių, nesusijusių su turtiniais, atskiro objekto nėra. Žmogaus garbė, orumas ir kitos vertybės, sudarančios šių santykių objektą, iš esmės yra paties asmens savybės.

Autorių teisių objektai

Autorių teisių objektai – originalūs literatūros, mokslo ir meno kūriniai, kurie yra kokia nors objektyvia forma išreikštas kūrybinės veiklos rezultatas.
Autorių teisių objektai gali būti išreikšti bet kuria iš toliau nurodytų formų:
1. knygos, brošiūros, straipsniai, dienoraščiai ir kiti literatūros kūriniai, išreikšti bet kokia forma, įskaitant elektroninę, taip pat kompiuterių programos, duomenų bazės (sui generis);
2. kalbos, paskaitos, pamokslai ir kiti žodiniai kūriniai;
3. rašytiniai ir žodiniai mokslo kūriniai (mokslinės paskaitos, studijos, monografijos, išvados, mokslo projektai ir projektinė dokumentacija bei kiti mokslo kūriniai);
4. dramos, muzikiniai dramos, pantomimos, choreografijos ir kiti scenoje atlikti skirti kūriniai, taip pat scenarijai ir scenarijų planai;
5. muzikos kūriniai su tekstu arba be teksto;
6. audiovizualiniai kūriniai (kino filmai, televizijos filmai, videofilmai, diafilmai ir kiti kinematografinėmis priemonėmis išreikšti kūriniai);
7. skulptūros, tapybos bei grafikos kūriniai, monumentalioji de

ekoratyvinė dailė, kiti dailės kūriniai, taip pat scenografijos kūriniai;
8. fotografijos kūriniai ir kiti fotografijai analogiškais būdais sukurti kūriniai;
9. architektūros kūriniai (pastatų ir kitų statinių projektai, brėžiniai, eskizai ir modeliai, taip pat pastatai ir kiti statiniai);
10. taikomosios dailės kūriniai ir kūriniai, neužregistruoti kaip pramoninis dizainas;
11. . iliustracijos, žemėlapiai, planai, sodų ir parkų projektai, eskizai ir trimačiai kūriniai, susiję su geografijos, topografijos ar tiksliųjų mokslų sritimis;
12. kiti kūriniai.

Be to, autorių teisių objektais laikomi:
1. išvestiniai kūriniai, sukurti pasinaudojus kitais literatūros, mokslo ir meno kūriniais (vertimai, inscenizacijos, adaptacijos, anotacijos, referatai, apžvalgos, muzikinės aranžuotės, statinės ir interaktyvios interneto svetainės ir kiti išvestiniai kūriniai);
2. kūrinių rinkiniai ar duomenų rinkiniai, duomenų bazės (išreikštos techninėmis priemonėmis skaityti pritaikyta ar kita forma), kurie dėl turinio parinkimo ar išdėstymo yra autoriaus intelektinės kūrybos rezultatas;
3. teisės aktų, oficialių administracinio, teisinio ar norminio pobūdžio dokumentų, nurodytų šio Įstatymo 5 straipsnio 2 punkte, neoficialūs vertimai.
Autorių teisės išvestiniams kūriniams ir rinkiniams taikomos nepažeidžiant autorių teisių į kūrinį ar kūrinius, kurių pagrindu buvo sukurtas išvestinis kūrinys arba sudarytas rinkinys, bet netaikomos duomenims ar medžiagai, nesantiems autorių teisių objektais, iš kurių sudaryta duomenų bazė.

Autorių teisių subjektai

Kaip žinome, autorių teisių subjektus galima skirti į dvi grupes – tai autoriai ir autorių teises įgyvendinantys asmenys. Autorius yra fizinis asmuo, sukūręs kūrinį (Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 6 str.). Juo gali būti ir asmuo, neturintis veiksnumo. Tuo tarpu asmenys, įgyvendinantys autorių teises, turi atitikti CK 2.5 bei 2.8 amžiaus reikalavimus bei psichinės būklės reikalavimus, numatytus CK 2.10 straipsnyje. Juridiniai asmenys galimi tik kaip autorių teises įgyvendinantys subjektai – teisių perėmėjai ar kolektyvinio administravimo asociacijos. Šiuo atveju CK 2 knygos nuostatos reguliuoja bendruosius juridinių asmenų steigimo, veiklos, teisinio statuso pagrindus, todėl visos kodekso naujovės lems naujoves reguliuojant autorių teisių subjektų subjektiškumo klausimus. Ypač tai pasakytina apie kolektyvinio autorių teisių įgyvendinimo asociacijas, kurios yra ne pelno siekiantys juridiniai asmenys. Remiantis CK 2.34 straipsnio logika, teisinės reikšmės turi juridinio asmens priskyrimas privatiems arba viešiems juridiniams asmenims (į tai atsižvelgiant sprendžiami juridinio asmens organų įgaliojimai, atsakomybės už prievoles prieš trečiuosius asmenis klausimai, priverstinio juridinio asmens dalių perdavimo klausimai ir kt.). Kadangi klasifikacijos kriterijus yra juridinio asmens veiklos tikslas – viešojo arba privataus intereso tenkinimas, belieka tikėtis, kad teismų praktika ir ruošiamas naujas asociacijų įstatymas išaiškins, kokį gi interesą – viešą ar privatų – tenkina autorių teisių kolektyvinio administravimo asociacijos, o tai leis nustatyti, kokiomis normomis turi būti vadovaujamasi tokių organizacijų veikloje.

Autorių teisės ir jų perdavimas

Autoriaus teisė į mokslo, literatūros ir meno kūrinį atsiranda jį sukūrus. Kad atsirastų ir būtų įgyvendintos autoriaus teisės, nebūtina įregistruoti, kitaip specialiai įforminti kūrinį ar laikytis kokių nors kitų formalumų autorystei pripažinti.
Autoriaus teisių subjektas, pranešdamas apie savo teises, gali panaudoti autorių teisių apsaugos ženklą, kuris yra nurodomas kiekviename egzemplioriuje ir susideda iš trijų elementų:
1. lotyniškos raidės C, apvestos apskritimu: ©;
2. išskirtinių autorių teisių subjekto vardo (pavadinimo);
3. kūrinio pirmos publikacijos datos.
Kūrinio autoriumi laikomas asmuo, nurodytas įprastu būdu kaip autorius kūrinio originale arba jo egzemplioriuje, jei nėra įrodyta kitaip.
Jei kūrinys skelbiamas anonimiškai arba panaudojant pseudonimą (išskyrus atvejus, kai abejojama, kad yra toks asmuo), leidėjas, kurio vardas arba pavadinimas nurodytas kūrinyje, jei nėra kitų įrodymų, laikomas autoriaus atstovu ir turi teisę ginti autoriaus teises ir jas įgyvendinti tol, kol tokio kūrinio autorius neatskleidžia savo vardo.
Autorius turi išimtines teises leisti arba uždrausti šiuos veiksmus:
1. atgaminti kūrinį bet kokia forma ar būdu, įskaitant teisę padaryti juos viešai prieinamais;
2. išleisti kūrinį;
3. . versti kūrinį;
4. adaptuoti, aranžuoti, inscenizuoti ar kitaip perdirbti kūrinį;
5. platinti kūrinio originalą ar jo kopijas parduodant, nuomojant, teikiant panaudai ar kitaip perduodant nuosavybėn arba valdyti, taip pat importuojant, eksportuojant;
6. viešai rodyti kūrinio originalą ar kopijas;
7. viešai atlikti kūrinį bet kokiais būdais ir priemonėmis;
8. transliuoti, retransliuoti ir kitaip viešai skelbti kūrinį, įskaitant padarymą viešai prieinamu kompiuterių tinklais (internete).
Bet koks kūrinio originalo ar jo kopijų panaudojimas be autoriaus, jo teisių perėmėjo ar jo tinkamai įgalioto asmens leidimo yra laikomas neteisėtu (išskyrus šio Įstatymo numatytus atvejus).
Autorius turi teisę gauti autorinį atlyginimą už kiekvieną kūrinio panaudojimo būdą, susijusį su autorių turtinėmis teisėmis.
Autorinio atlyginimo dydis ir mokėjimo tvarka nustatoma autorinėje sutartyje, taip pat autorinėse licencinėse sutartyse, kurias kūrinių naudotojai sudaro su autoriais arba su autorių teisių kolektyvinio administravimo asociacijomis ar kitais teisių perėmėjais.
Autorius, perdavęs fonogramos gamintojui teisę nuomoti kūrinį, įrašytą į fonogramą, turi neatšaukiamą teisę į autorinį atlyginimą už kūrinio nuomą. Šį atlyginimą moka fiziniai ar juridiniai asmenys, kurie nuomoja fonogramas ar jų kopijas. Ši teisė įgyvendinama tik per autorių teisių kolektyvinio administravimo asociaciją.
Fonogramų gamintojas autoriaus arba autorių teisių kolektyvinio administravimo asociacijos prašymu turi suteikti autoriui arba autorių teisių kolektyvinio administravimo asociacijai šio straipsnio 4 dalyje nurodytos teisės įgyvendinimui reikalingą informaciją.
Autoriui ar jo teisių perėmėjui, kuris pardavė ar kitu būdu perdavė nuosavybėn Europos Sąjungos valstybėse kūrinio originalą ar jo kopijas (arba leido tai padaryti), Europos Sąjungoje nustoja galioti (išnaudojama) autoriaus ar jo teisių perėmėjo išimtinė teisė platinti teisėtai apyvartoje esantį kūrinį ar jo kopijas.
Teisė į dalį pajamų už kūrinio rankraščio originalo ar meno kūrinio pardavimą atsiranda autoriui po pirmojo paties autoriaus nuosavybės teisių į juos perleidimo ir kai rankraščio originalo ar kūrinio originalo perpardavimo kaina yra ne mažesnė kaip 300 eurų su sąlyga, kad autorinio atlyginimo suma už vieną perparduotą rankraščio originalą ar kūrinio originalą nebūtų didesnė kaip 12500 eurų.
Autoriai ar jų teisių perėmėjai savo teises į perparduotus rankraščius ar kūrinius įgyvendina patys arba per kolektyvinio administravimo organizacijas. Pirkėjai, pardavėjai arba tarpininkai autoriams ar jų teisių atstovams turi suteikti reikiamą informaciją apie perparduotus kūrinius trejus metus nuo kūrinio perpardavimo.
Be autoriaus arba kito autoriaus teisių subjekto leidimo ir nemokant autorinio atlyginimo fiziniam asmeniui išimtinai savo asmeniniam naudojimui leidžiama pačiam atgaminti ne daugiau kaip vieną išleisto ar kitaip paskelbto kūrinio egzempliorių su sąlyga, kad toks atgaminimas yra vienkartinis veiksmas.
Autorius, atlikėjas, fonogramų ar audiovizualinio kūrinio gamintojas ar jų teisių perėmėjas kaip kompensaciją už kūrinius, naudojamus asmeniniams poreikiams, turi teisę gauti teisingą atlyginimą, kurį sumoka audio-, audiovizualinių laikmenų bei audio- ir videoįrašus atliekančios bei atgaminančios aparatūros gamintojai. Mokestis skaičiuojamas procentais nuo pagamintų laikmenų bei aparatūros didmeninės kainos.Vyriausybės įgaliota institucija, suderinusi su gamintojais, kolektyvinio administravimo asociacijomis, kasmet nustato mokėjimo procentą nuo pagamintų laikmenų ir aparatūros didmeninės kainos.
Autorių turtinės teisės į kūrinį, sukurtą bendraautorystės pagrindu, galioja visą bendraautorių gyvenimą ir 70 metų po paskutinio bendraautorio mirties.
Autorių turtinės teisės į kūrinį, kuriame nenurodytas autoriaus vardas arba nurodytas autoriaus pseudonimas, galioja 70 metų po kūrinio teisėto padarymo viešai prieinamu datos. Jei tokio kūrinio autoriaus tapatybė nekelia abejonių arba per nurodytą terminą paaiškėja autoriaus tikrasis vardas, autorių turtinės teisės į tokį kūrinį galioja visą autoriaus gyvenimą ir 70 metų po autoriaus mirties.
Autorių turtinės teisės į kolektyvinį kūrinį galioja 70 metų po kūrinio teisėto padarymo viešai prieinamu datos. Kai kūrinį sukūrusių fizinių asmenų tapatybė viešai prieinamame kūrinyje nekelia abejonių, taikomos šio straipsnio 1 dalies nuostatos.
Autorių turtinės teisės į audiovizualinį kūrinį galioja, kol gyvi režisierius, scenarijaus autorius, dialogų autorius, dailininkas, operatorius bei specialiai audiovizualiniam kūriniui sukurtos muzikos autorius ir 70 metų po paskutiniojo iš jų mirties.
Jeigu autorius buvo represuotas ir po mirties reabilituotas, autoriaus turtinių teisių apsauga po autoriaus mirties skaičiuojama nuo kitų metų sausio 1 d. po reabilitacijos paskelbimo. Autoriui, buvusiam politiniam kaliniui ar tremtiniui, autoriaus turtinės teisės pratęsiamos įkalinimo arba buvimo tremtyje laikotarpiui
Kūriniai, kurių autorių turtinių teisių apsaugos terminai pasibaigė, taip pat kūriniai, kurių teisės nebuvo anksčiau saugomos Lietuvos Respublikos teritorijoje, tampa visuomenės nuosavybe ir jais galima naudotis be apribojimų.
Pagal autorinę sutartį viena šalis (autorius ar jo teisių turėtojas) suteikia teisę pasinaudoti kūriniu arba perduoda autorių turtines teises į literatūros, mokslo ar meno kūrinį arba įsipareigoja sukurti sutartyje nurodytą kūrinį ir perduoti ar suteikti autorių turtines teises į jį kitai šaliai (teisių perėmėjui ar licenciatui), o kita šalis įsipareigoja naudoti kūrinį arba pradėti juo naudotis sutartyje nustatytomis sąlygomis ir sumokėti nustatytą autorinį atlyginimą, jeigu sutartyje nenustatyta kitaip.
Šio Įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje nurodytas turtines teises autorius gali perduoti kitiems asmenims pagal autorinę sutartį dėl teisių perdavimo arba suteikti pagal autorinę licencinę sutartį (išimtinė arba neišimtinė licencija). Licencija laikoma išimtine tik tuo atveju, jei tai tiesiogiai nurodyta sutartyje. Asmuo, kuriam perduotos autorių turtinės teisės, laikomas autorių turtinių teisių perėmėju.
Sutartys dėl organizacinių ir techninių paslaugų ar kitokių paslaugų teikimo nelaikomos autorinėmis. Autorinėmis sutartimis taip pat nelaikomos sutartys, kurių dalykas nėra autorių turtinių teisių į kūrinį perdavimas ar suteikimas.

Autorių teisių gynimas ir žalos atlyginimo klausimai

Kadangi autorių teisės yra civilinių teisių rūšis, esant teisių pažeidimui, jos gali būti ginamos CK 1.138 straipsnio numatytais būdais. Minėto straipsnio 8 punktas numato, kad civilinės teisės gali būti ginamos ir kitais įstatymų numatytais būdais. Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 65 straipsnyje dar kartą įvardija pažeistų autorių teisių gynimo būdus, tačiau tarp jų nėra dviejų kodekse numatytų teisių gynimo būdų – tai priteisimas įvykdyti prievolę natūra bei pripažinimas negaliojančiais valstybės ar savivaldybių institucijų arba pareigūnų aktų, prieštaraujančių įstatymams. Neabejotina, kad asmuo, ginantis pažeistas autorių teises, turės galimybę pasinaudoti Civiliniame kodekse numatytais, o specialiame įstatyme nekonkretizuotais pažeistų teisių gynimo būdais. Šiuo atveju kyla kitas klausimas – kiek šie įstatyme nenumatyti teisių gynimo būdai aktualūs autorių teisių gynimui? Priteisimas įvykdyti prievolę natūra autorių teisių gynimui didelės praktinės reikšmės neturės, nes prievolės, kylančios, iš autorių teisių, dažniausiai yra asmeninio pobūdžio. Pavyzdžiui, užsakovas, autoriui pagal kūrinio užsakymo autorinę sutartį nevykdant užsakymo sukurti kūrinį, šiuo savo pažeistos teisės gynimo būdu pasinaudoti negalės, taip pat kaip ir autorius, perdavęs pagal licencinę autorinę sutartį teisę pasinaudoti kūriniu, kūrinio naudotojo negalės priversti realiai kūrinį panaudoti. Tokiais atvejais nukentėjusi sutarties šalis turės galybę naudotis kitais pažeistų teisių gynimo būdais, pavyzdžiui, reikalauti sutartį nutraukti ir atlyginti nuostolius. Vis dėlto tam tikrais atvejais šis teisių gynimo būdas gali būti taikomas ir ginant autorių teises, tarkim, autorius gali kreiptis į teismą su reikalavimu įpareigoti dailės kūrinio originalo savininką leisti autoriui kūrinį atgaminti arba panaudoti jį savo parodai (Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 18 str.). Aptariant antrojo įstatymo nepaminėto autorių teisių gynimo būdo – pripažinimo negaliojančiais valstybės ar savivaldybių institucijų arba pareigūnų aktų, prieštaraujančių įstatymams – reikšmę autorių teisėms, reikia pabrėžti, kad šis teisių gynimo būdas taip pat nebus itin reikšmingas ginant nagrinėjamas teises. Kaip vieną ir iš nedaugelio atvejų, kai netiesiogiai gali būti apribota autoriaus teisė skelbti (transliuoti) kūrinį, galima paminėti Lietuvos radijo ir televizijos komisijos priimamus sprendimus dėl licencijų transliuotojams išdavimo (neišdavimo), licencijos galiojimo sustabdymo ir t. t. (Visuomenės informavimo įstatymo 48 str. [9]). Jei Lietuvos radijo ir televizijos komisijos priimtas sprendimas būtų neteisėtas, transliuotojas galės pasinaudoti teise kreiptis į teismą dėl Komisijos veiksmų pripažinimo negaliojančiais.
Vieną iš didžiausios praktinės reikšmės turinčių autorių teisių gynimo būdų – nuostolių atlyginimą, detaliai reglamentuoja tiek Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas, tiek naujasis CK. Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 67 straipsnis numato, kad nuostoliai ir materialinė žala atlyginami pagal įstatymą ir CK. To paties straipsnio 2 ir 3 dalys numato du autorių teisių pažeidimu padarytos žalos atlyginimo būdus – nuostolių atlyginimą bei kompensaciją. Nustatant nuostolių dydį, turėtų būti vadovaujamasi tiek CK 6.249 straipsniu, tiek įstatymo 67 straipsnio 2 dalimi. Naujojo CK 6.249 straipsnio 2 dalyje nuostoliais pripažįstami kalto asmens iš neteisėtų veiksmų gauta nauda. Ši nuostata labai palengvina autoriui ar jo teises ginančiam asmeniui tenkančią nuostolių dydžio įrodymo naštą – mat kito asmens iš neteisėtų veiksmų gautas pajamas yra gerokai lengviau įrodyti negu nukentėjusio asmens negautas pajamas.
CK 6.923 straipsnyje sprendžiamas lėšų nurašymo iš banko sąskaitos tuo atveju, kai lėšų nėra pakankamai, klausimas. Straipsnio 2 dalies 2 punkte teigiama, kad antrąja eile iš banko sąskaitos nurašomos lėšos pagal vykdomuosius dokumentus dėl išmokų, kylančių iš darbo ir autorinių sutarčių, o tai reiškia, kad kodeksas įteisina autoriaus kaip privilegijuoto kreditoriaus statusą.
Atskirai aptartina moralinės žalos atlyginimo problema. Naujojo CK 6.250 straipsnio 2 dalis numato, kad neturtinė žala yra atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas ir nustato tokį atvejį – asmuo, pažeidęs autoriaus asmenines neturtines teises, privalo atlyginti moralinę žalą. Pabrėžtina tai, kad naujasis CK neriboja neturtinės žalos atlyginimo dydžio, tačiau CK 6.251 straipsnis, nustatydamas visiško žalos atlyginimo principą, numato, kad įstatymai gali numatyti ribotą atsakomybę, tą įstatymas ir daro nustatydamas, kad moralinės žalos dydis negali būti mažesnis kaip 5000 Lt ir didesnis kaip 25 000 Lt. Nors naujojo CK nuostatos dėl moralinės žalos atlyginimo iš esmės skiriasi nuo 1964 m. Civilinio kodekso 71 straipsnio [10], moralinės žalos, atsiradusios dėl autorių teisių pažeidimo, atlyginimo klausimai bus sprendžiami pagal Autorių teisių ir gretutinių teisių statymo 68 straipsnis, nes CK 6.251 straipsnis leidžia specialiam įstatymui reguliuoti žalos atlyginimo dydžio klausimus.

Prekės ženklas

Pagal Lietuvos Respublikos prekių ženklų įstatymą, prekės ženklas yra bet koks žymuo, kurio paskirtis – atskirti vieno asmens prekes arba paslaugas nuo kito asmens prekių arba paslaugų ir kurį galima pavaizduoti grafiškai. Šiame įstatyme prekių ženklui prilyginamas ir ženklas, skirtas paslaugoms žymėti.
Šis įstatymas taikomas kiekvienam prekėms ir (ar) paslaugoms žymėti skirtam ženklui, kuris yra arba Valstybiniam patentų biurui paduotos paraiškos registruoti ženklą objektas, arba yra įregistruotas šio įstatymo nustatyta tvarka, arba yra Lietuvos Respublikoje galiojančios tarptautinės ženklo registracijos objektas. Šis įstatymas taikomas ir tiems ženklams, kurie Lietuvos Respublikoje pripažinti plačiai žinomais. Jeigu Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys nustato kitokius reikalavimus negu šis įstatymas, taikomi tarptautinių sutarčių reikalavimai. Užsienio valstybių asmenys naudojasi visomis šiame įstatyme ir jo taikymą reglamentuojančiuose teisės aktuose nurodytomis teisėmis.
Ženklo savininkas gali informuoti visuomenę apie savo teises į tą ženklą savininko teisių apsaugos žymeniu, kurį sudaro raidė R apskritime ir kuris dedamas ženklui iš dešinės (viršuje arba apačioje).
Ženklai, kuriems taikoma šio įstatymo nustatyta teisinė apsauga, gali būti sudaryti iš šių žymenų:
1) žodžių, asmenų pavardžių, vardų, meninių pseudonimų, juridinių asmenų pavadinimų, šūkių;
2) raidžių, skaitmenų;
3) piešinių, emblemų;
4) erdvinių formų (gaminių išorinio vaizdo, jų pakuotės ar talpyklos);
5) spalvos ar spalvų derinio, jų kompozicijos;
6) bet kokio šio straipsnio 1–5 punkte nurodytų žymenų derinio.
Pareiškėjas, norintis įregistruoti ženklą, turi paduoti Valstybiniam patentų biurui paraišką. Paraišką pareiškėjo vardu gali paduoti ir jo atstovas. Užsienio valstybių fiziniai asmenys, nuolat negyvenantys Lietuvos Respublikoje arba kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje, ir užsienio valstybių juridiniai asmenys, neturintys Lietuvos Respublikoje įregistruoto filialo arba atstovybės arba kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje savo buveinės, filialo arba atstovybės, paraiškas Valstybiniam patentų biurui paduoda ir visus su ženklo registracija susijusius veiksmus Valstybiniame patentų biure, įskaitant atstovavimą Apeliaciniame skyriuje, atlieka per Lietuvos Respublikos patentinį patikėtinį.

Žymuo nepripažįstamas ženklu ir neregistruojamas arba įregistruoto ženklo registracija pripažįstama negaliojančia, jeigu jis :
1) negali sudaryti ženklo pagal šio įstatymo 5 straipsnį;
2) neturi jokio skiriamojo požymio;
3) dabartinėje kalboje ar sąžiningoje ir nusistovėjusioje veikloje arba prekybos praktikoje yra tapęs bendriniu;
4) žymi arba nurodo tik prekių rūšį, kiekį, kokybę, paskirtį, vertę, geografinę kilmę, prekių pagaminimo ar paslaugų teikimo laiką, pagaminimo būdą arba kitas prekių ir (ar) paslaugų charakteristikas;
5) gali suklaidinti visuomenę, pavyzdžiui, dėl prekių ir (ar) paslaugų rūšies, kokybės ar geografinės kilmės;
6) prieštarauja moralei ar viešajai tvarkai, etinėms visuomenės normoms, žmoniškumo principams;
7) yra arba vien forma, kurią lemia pačių prekių rūšis, arba forma, būtina techniniam rezultatui gauti, arba forma, suteikianti prekėms esminę vertę;
8) yra sudarytas iš Lietuvos Respublikos oficialiojo ar tradicinio (trumpojo) valstybės pavadinimo, herbo, vėliavos ar kitų valstybės heraldikos objektų ar juos mėgdžiojantis, taip pat garantinių ir prabos ženklų, antspaudų, pasižymėjimo ar apdovanojimo ženklų, jeigu nėra Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatyta tvarka išduoto leidimo naudoti juos ženkle;
9) sudarytas iš žymenų, kuriems registruoti nėra gauta kitų valstybių ar tarptautinių organizacijų kompetentingų institucijų sutikimo ir kuriuos turi būti atsisakyta registruoti arba kurių registracija turi būti pripažinta negaliojančia pagal Paryžiaus konvencijos 6 straipsnį;
10) yra didelės vertės simbolis, ypač religinis simbolis;
11) sudarytas iš geografinės nuorodos arba turi geografinę nuorodą, skirtą žymėti prekėms, kilusioms iš kitos nei nurodytoji kilmės vieta, jeigu šios nuorodos naudojimas tokių prekių ženkle Lietuvos Respublikoje gali klaidinti visuomenę dėl tikrosios prekių kilmės vietos. Ši nuostata taikoma ir ženklams su geografine nuoroda, kuri, nors ir teisingai nurodo prekių kilmės vietą, tačiau gali klaidinti visuomenę neteisingai informuodama, kad prekės kilusios iš kitos vietos;
12) sudarytas iš geografinės nuorodos arba turi geografinę nuorodą, skirtą žymėti vynui ar stipriems alkoholiniams gėrimams, kilusiems iš kitos nei nurodytoji kilmės vieta, net ir tada, kai jis nurodo tikrąją prekių kilmės vietą, arba kai ta geografinė nuoroda pateikiama išversta į kitą kalbą, ar kai ji vartojama su papildomais apibūdinamaisiais žodžiais, pavyzdžiui, „rūšis“, „tipas“, „stilius“, „imitacija“ ar panašiai.
Pradinis ženklo registracijos galiojimo terminas yra 10 metų nuo paraiškos padavimo dienos. Įregistruotas ženklas Lietuvos Respublikoje galioja tik toms prekėms ir (ar) paslaugoms, kurios yra nurodytos ženklo registracijos liudijime. Papildyti prekių ir (ar) paslaugų, kurioms žymėti įregistruotas ženklas, sąrašą ženklo savininkas gali tik šio įstatymo nustatyta tvarka padavęs naują paraišką.
Ženklas Lietuvos Respublikoje gali būti pripažintas plačiai žinomu, jeigu jo naudojimo ar reklamavimo rezultatai rodo, kad jis yra gerai žinomas tam tikrame visuomenės sluoksnyje. Ženklas, Lietuvos Respublikoje pripažintas plačiai žinomu, saugomas ir neįregistruotas. Ženklas plačiai žinomu Lietuvos Respublikoje pripažįstamas teismo tvarka. Pripažinto plačiai žinomu Lietuvos Respublikoje įregistruoto ženklo savininkas turi ir teisę uždrausti kitiems asmenims be jo sutikimo pramoninėje ar komercinėje veikloje naudoti bet kurį žymenį, kurį galima palaikyti plačiai žinomo ženklo atgaminiu, imitacija ar vertimu ir kuris gali suklaidinti, nes tuo žymeniu pažymėtas netapačias ir nepanašias prekes ir (ar) paslaugas galima susieti su tomis prekėmis ir (ar) paslaugomis, kurios žymimos plačiai žinomu ženklu, ir dėl to gali būti pažeistos registruoto plačiai žinomo ženklo savininko teisės.

Prekių ženklo apsauga

Eksportuojamų į kitas valstybes Lietuvos ūkio subjektų prekių ir paslaugų srautai skatina susirūpinti prekių ženklo apsauga ne tik Lietuvoje, bet ir kitose valstybėse, kadangi prekių ženklo apsauga yra teritorinio pobūdžio, t. y. registravus prekių ženklą Lietuvoje, jis ir bus saugomas tik Lietuvoje.
Galima situacija – graikas, atvykęs pasisvečiuoti į Lietuvą ir pasivaišinęs jam patikusiu Lietuvoje gaminamu putojančiu vynu, grįžta atgal į Graikiją ir nusprendžia gaminti bei pardavinėti putojantį vyną, kuris kokybe neprilygsta lietuviškam, tokiu pat pavadinimu. Jeigu prekės ženklas, kuriuo Lietuvoje yra pavadintas putojantis vynas, Graikijoje nėra saugomas tikrojo savininko vardu, pastarojo laukia ilga kova siekiant uždrausti graikui naudoti šį prekių ženklą. Tai tik hipotetinė situacija, tačiau norinčių nelabai sąžiningai pasipelnyti pasaulyje netrūksta.
Norėdami šiek tiek pagelbėti Lietuvos ūkio subjektams, supažindinsime su prekių ženklo apsauga už Lietuvos ribų. Pirmiausiai, apie prekių ženklus Europos Sąjungoje.
Prekių ženklą Europos Sąjungos valstybėse narėse galima registruoti dviem būdais: nacionalinėje kiekvienos valstybės žinyboje arba Vidaus rinkos harmonizavimo tarnyboje (OHIM), įsikūrusioje Alikantėje, Ispanijoje.

Nacionalinė apsauga

Prekių ženklo registracija nacionalinėje kiekvienos valstybės žinyboje nedaug kuo skiriasi nuo prekių ženklo registracijos Lietuvoje. Reikia paduoti paraišką registruoti prekių ženklą kiekvienos valstybės, kurioje siekiama apsaugoti prekių ženklą, žinybai, sumokėti kiekvienos valstybės nustatytus mokesčius, turėti kiekvienoje valstybėje po atstovą, kuris rūpintųsi prekių ženklo registracija ir t.t. Viso to pasekoje prekių ženklas bus saugomas išimtinai tik toje valstybėje, kurioje yra registruotas, tai reiškia, kad, jeigu registruosite prekių ženklą Ispanijoje, Vokietijoje jis saugomas nebus. Išimtinais atvejais toks variantas tinka, tačiau Europos Sąjungos teritorijoje jis neužtikrins pilnos prekių ženklo apsaugos ir, priklausomai nuo pasirinkto valstybių skaičiaus, gali būti gana brangus.

Bendrijos prekių ženklas

Europos Sąjunga prekių ženklo apsaugos problemai išspręsti pasiūlė gana pažangią Bendrijos prekių ženklo sistemą. Pirmasis Bendrijos prekių ženklas buvo pareikštas registruotas 1996 metų sausio mėnesio 1 dieną ir nuo tos dienos sistema sėkmingai veikia. Tai įrodo skaičiai – iki 2002 metų pabaigos pateikta apie 300 000 paraiškų registruoti Bendrijos prekių ženklą.
Bendrijos prekių ženklą pareikšti registruoti gali gana platus ratas asmenų. Tokiu būdu siekiama skatinti naudojimąsi šia sistema. Lietuviai, deja, gana pasyvūs – kol kas yra tik 3 “lietuviški” Bendrijos prekių ženklai.
Bendrijos prekių ženklo sistema suteikia galimybę registruoti prekių ženklą visoje Europos Sąjungos teritorijoje paduodant vieną paraišką, vienai žinybai, sumokant vieną mokestį ir turint tik vieną atstovą (arba jo visai neturint). Tai aiškūs sistemos privalumai. Yra ir kitų, gana specifinių sistemos savybių, kurios ją daro itin patrauklią, tačiau yra ir tam tikrų trūkumų, pavyzdžiui, Bendrijos prekių ženklo vieningumas (kuris šiaip jau yra deklaruojamas kaip privalumas) – Bendrijos prekių ženklas yra nagrinėjamas visų valstybių narių atžvilgiu, o tai reiškia, kad jeigu Italijos įmonės pareikštas Bendrijos prekių ženklas, pavyzdžiui, olandų kalba reiškia “stalas” jis nebus registruojamas, arba jeigu panašus prekių ženklas jau yra registruotas Vokietijoje, Bendrijos prekių ženklo registracija suinteresuoto asmens prašymu bus pripažinta negaliojančia visoje Europos Sąjungos teritorijoje. Į tai reiktų atsižvelgti svarstant, kokią apsaugą prekių ženklui geriausiai pasirinkti.
Lietuvos ūkio subjektams ypač turėtų būti aktualu tai, kad į Europos Sąjungą įstojus naujoms narėms, prekių ženklo apsauga išsiplės ir jų atžvilgiu be jokio papildomo mokesčio. Iš esmės tai reiškia, kad užregistravus prekių ženklą šiandien, 2004 metų gegužę jis bus saugomas jau 25 valstybių teritorijoje. Tačiau čia reikia žinoti vieną detalę – 6 mėnesių pereinamąjį laikotarpį. Pateikus paraišką registruoti Bendrijos prekių ženklą prieš 6 mėnesius iki naujų narių įstojimo į Europos Sąjungą, jis bus registruojamas atsižvelgiant tik į dabartinių Europos sąjungos narių reikalavimus prekių ženklui, o pateikus paraišką registruoti Bendrijos prekių ženklą per 6 mėnesių periodą iki naujų narių įstojimo į Europos Sąjungą, reikės atsižvelgti ir į naujų narių prekių ženklų savininkų teises.
Tai reiškia, kad, jeigu, prisijungus naujoms valstybėms prie Europos Sąjungos, Bendrijos prekių ženklas, pateiktas registruoti per 6 mėnesių periodą iki naujų narių įstojimo į Europos Sąjungą, pavyzdžiui, bus klaidinamai panašus į valstybėje – narėje nacionaliniu lygiu registruotą prekių ženklą, jo registracija galės bus pripažinta negaliojančia visoje Europos Sąjungoje, tuo tarpu, pateikus paraišką registruoti Bendrijos prekių ženklą prieš 6 mėnesius iki naujų narių įstojimo į Europos Sąjungą, daugiausia ką galės padaryti ankstesnio nacionalinio prekių ženklo savininkas – tai teismine tvarka uždrausti Bendrijos prekių ženklą naudoti tik toje valstybėje. Taigi, jeigu planuojate apsaugoti savo prekių ženklą Europos Sąjungoje, paskubėkite pateikti paraišką Vidaus rinkos harmonizavimo tarnybai.
Kaip jau supratote, Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą iš esmės bus leidžiama koegzistuoti tokiems pat prekių ženklams, tiek registruotiems nacionalinėse valstybių naujų narių žinybose, tiek Vidaus rinkos harmonizavimo tarnyboje, pavyzdžiui, pilnai įmanoma, kad gerai pasaulyje žinomas prekių ženklas “xxx” Lietuvoje bus registruotas vieno asmens vardu, o Europoje – kito asmens vardu. Nuvilsiu taip vadinamus “piratus”, kurie norėtų pasipelnyti nacionaliniu lygiu registruodami žinomus kitų asmenų prekių ženklus su tikslu juos parduoti tikrajam savininkui. Europos Sąjunga sugalvojo gana konkretų kovos būdą – jeigu bus nustatyta, kad nacionalinis prekių ženklas buvo registruotas turint nesąžiningų ketinimų, jo savininkas savo teisių panaudoti negalės.
Tiek trumpai apie Bendrijos prekių ženklą. Norint rasti tinkamiausią apsaugos būdą prekių ženklui už Lietuvos ribų, reikia atsižvelgti į daugelį individualių kriterijų, būdingų tam tikram ūkio subjektui. Tik pilnai išsiaiškinus poreikius ir galimybes, galima pasirinkti optimaliausią apsaugos variantą. Todėl kitą kartą apie dar vieną alternatyvą – tarptautinę prekių ženklo registraciją.
Tęsiant ir baigiant prekių ženklo apsaugos už Lietuvos ribų temą, reiktų trumpai papasakoti apie tarptautinę prekių ženklo registraciją. Tarptautinę prekių ženklo registraciją reglamentuoja 1891 metų Madrido sutartis dėl tarptautinės prekių ženklų registracijos ir 1989 metų Madrido protokolas, prie kurio prisijungė ir Lietuvos Respublika.
Dėl šių sutarčių prekių ženklą vienos registracijos pagalba galima apsaugoti 71 pasaulio valstybėje paduodant tik vieną paraišką vienai patentų žinybai – Pasaulinei Intelektinės Nuosavybės Organizacijai (PINO) per nacionalinę žinybą, užpildytą viena kalba ir sumokant mokestį viena valiuta bei naudojantis vieno atstovo paslaugomis.
Madrido sistema dažniausiai naudojasi asmenys, plečiantys veiklą į daugelio valstybių teritorijas. Vienas didžiausių tarptautinės prekių ženklo registracijos privalumų yra jos nepriklausomumas. Tai reiškia, kad, pripažinus negaliojančia prekių ženklo registraciją vienoje valstybėje, jos tarptautinė registracija kitose valstybėse lieka galioti. Tiesa, ši taisyklė negalioja pirmuosius registracijos galiojimo 5 metus, kadangi, remiantis Madrido sistemą reglamentuojančiomis normomis, jeigu nacionalinė prekių ženklo registracija, kurios pagrindu buvo registruotas tarptautinis prekių ženklas, yra pripažįstama negaliojančia, visa tarptautinė registracija yra negaliojanti. Ši Madrido sistemos savybė dažniausiai yra pripažįstama kaip jos trūkumas.
Madrido sistema yra patraukli tuo, kad valstybių, kuriose bus saugomas prekių ženklas, sąrašą bet kada galima papildyti naujomis, t. y. tos pačios registracijos pagrindu papildomai išplėsti prekių ženklo apsaugą kitose valstybėse. Tai ypatingai svarbu sparčiai besiplečiančioms įmonėms. Vienas trūkumas – šiose valstybėse prekių ženklas ir bus saugomas tik nuo tos dienos, kai apsauga toje valstybėje yra registruojama PINO.
Reikia žinoti, kad beveik kiekviena valstybė, kurioje galioja tarptautinė prekių ženklo registracija, turi savo individualų skirtingą mokestį už tarptautinės prekių ženklo registracijos išplėtimą. Tai reiškia, kad prekių ženklo savininkas, norėdamas išplėsti prekių ženklo registraciją naujose valstybėse, PINO privalės sumokėti tam tikrus konkrečios valstybės mokesčius. Į tai reiktų atsižvelgti planuojant prekių ženklo apsaugos biudžetą. Kita vertus, sumokėjus gana didelius registravimo mokesčius, reikės mokėti mažesnius, palyginus su nacionaliniais, registracijos atnaujinimo mokesčius. Taip pat mažiau kainuos ir atstovo paslaugos.
Šiuo metu yra virš 100 prekių ženklų, registruotų Lietuvos ūkio subjektų vardu, pasinaudojant tarptautine prekių ženklo registracija. Tuo tarpu Lietuvos Respublikoje galioja virš 22 000 tarptautinių prekių ženklų. Šie skaičiai parodo, kad ši prekių ženklo apsaugos sistema yra gana populiari tarp įmonių.(Pagal advokatės Vilijos Viešūnaitės straipsnį)

Juridinio asmens pavadinimo apsauga

Nuo šių metų pradžios įsigaliojo nauja juridinių asmenų registravimo tvarka, kuri pakeitė ir juridinio asmens pavadinimo apsaugos procedūrą. Galima sakyti, kad dabar yra paprasčiau registruoti juridinį asmenį su norimu pasirinktu pavadinimu, tačiau kur kas daugiau atsakomybės dėl juridinio asmens pavadinimo tenka pačiam steigėjui.
Pirmiausia reiktų pradžiuginti tuos, kurie yra susidūrę su griežta Valstybinio Patentų biuro nuomone neregistruoti vieno ar kito firmos vardo – už juridinio asmens pavadinimo apsaugą dabar yra atsakingas juridinių asmenų registras, kurio funkcijas šiuo metu atlieka VĮ Registrų centras.
Nebeliko ir privalomos išankstinės juridinio asmens pavadinimo registravimo procedūros – CK 2.39 str. nurodo, kad juridinio asmens pavadinimas atskirai neregistruojamas ir yra saugomas nuo tos dienos, kai juridinių asmenų registrui pateikiamas prašymas įregistruoti juridinį asmenį. Taigi teisės aktai nebereikalauja, kaip anksčiau, steigiant naują juridinį asmenį, atskirai registruoti ir jo pavadinimo. Visgi nereiktų skubėti naudotis šia teise, o pagalvoti apie kitą įstatymo suteiktą galimybę.
Civiliniame kodekse yra numatyta ir laikinoji juridinio asmens pavadinimo apsauga, kuri leidžia juridinio asmens steigėjams, pasirašius steigimo aktą ar sutartį, pateikti prašymą juridinių asmenų registrui suteikti pavadinimui laikiną apsaugą. Pavadinimas yra įtraukiamas į registrą, t. y. rezervuojamas, šešiems mėnesiams ir niekas kitas tuo metu nebegali registruoti juridinio asmens tapačiu pavadinimu.
Kaip rodo praktika, dauguma steigėjų naudojasi laikinąja juridinio asmens pavadinimo apsauga. Pirmiausia, juridinių asmenų registrui suteikus steigiamo juridinio asmens pavadinimui laikiną apsaugą, galima tęsti registravimo procedūrą nebijant, kad, notarui patvirtinus steigimo dokumentus ir atnešus juos į registrų centrą registravimui, reikės kartoti kai kurias juridinio asmens steigimo stadijas, nes registre jau bus įrašytas anksčiau registruotas juridinis asmuo su tapačiu pavadinimu ar bus anksčiau registruotas tapatus prekių ženklas. Antra, greičiausiai dėl pirmosios priežasties dauguma notarų reikalauja kartu su steigimo dokumentais pateikti ir dokumentą dėl laikinosios apsaugos pavadinimui suteikimo.
Taigi nesinaudoti laikinąja juridinio asmens pavadinimo apsauga reiktų tik tuomet, kai labai spaudžia laikas. Kita vertus, laikinos juridinio asmens pavadinimo apsaugos procedūra užtrunka tik vieną darbo dieną.
Kita problema, su kuria susiduria dauguma juridinių asmenų steigėjų, yra pats juridinio asmens pavadinimas. Bendrieji juridinio asmens pavadinimui taikomi reikalavimai, kurie nelabai skiriasi nuo senųjų, nurodytų Firmų vardų įstatyme, yra numatyti Civiliniame kodekse ir Valstybinės Lietuvių kalbos komisijos patvirtintose Įmonių, įstaigų ir organizacijų simbolinių pavadinimų darymo taisyklėse.
Pirmiausiai reikia pasakyti, kad, įsigaliojus naujai juridinių asmenų registravimo tvarkai, juridinio asmens pavadinimo atitikimas teisės aktų reikalavimams tapo pačių steigėjų reikalas. Net VĮ Registrų centras puslapyje yra akcentuojama, kad “pasirinkti pavadinimą yra juridinio asmens steigėjo arba paties juridinio asmens teisė”. Juridinių asmenų registras iš esmės nebetikrina, ar pavadinimas sudarytas pagal įtvirtintus reikalavimus. Gera žinia tiems, kuriems iki naujosios tvarkos teko susidurti su firmų vardų registravimo sunkumais. Tačiau lazda turi du galus ir naujoje tvarkoje slepiasi kur kas daugiau neigiamų pasekmių, nei galima įžvelgti iš pirmo žvilgsnio.
Taigi juridinių asmenų registras tikrina tik, ar pateiktas juridinio asmens pavadinimas nėra tapatus kitam juridinio asmens pavadinimui ar prekių ženklui. Tai reiškia, kad tuo atveju, jeigu pasirinktas pavadinimas klaidins visuomenę dėl, pavyzdžiui, buveinės arba tik nežymiai skirsis nuo gerai žinomo kito juridinio asmens pavadinimo, arba bus grubi lietuvių kalbos klaida, jis vis tiek bus akceptuotas. Registruojant juridinį asmenį su tokiu pavadinimu, rizikuojama sulaukti trečiųjų asmenų, įskaitant ir valstybinių institucijų, saugančių lietuvių kalbą, dėmesio.
Taigi prieš pasirenkant konkretų juridinio asmens pavadinimą, reiktų įsitikinti, ar jis atitinka lietuvių kalbos reikalavimus, neprieštarauja sąlygoms, nurodytoms Civiliniame kodekse, nėra tapatus/panašus į anksčiau registruotą juridinio asmens pavadinimą ar prekių ženklą.
Naujoji tvarka beveik nepakeitė nelietuviškų juridinių asmenų pavadinimų naudojimo sąlygų – gali būti pasirinktas pavadinimas, sudarytas iš antikinių (senovės graikų ir lotynų) kalbų žodžių. Kitų kalbų žodžių naudojimas juridinio asmens pavadinime, kaip ir anksčiau, yra neleidžiamas, išskyrus jeigu juridinio asmens pavadinimas yra panašus ar tapatus su užsienio juridinio asmens ar kitos organizacijos pavadinimu ir yra šių sutikimas. Todėl norint juridinio asmens pavadinime naudoti užsienio juridinio asmens pavadinimą, reikia arba gauti pastarojo sutikimą raštu, arba įtraukti užsienio juridinį asmenį į naujai steigiamo juridinio asmens steigėjus.
Atsižvelgiant į tai, kad naujoji juridinio asmens pavadinimo apsaugos tvarka yra paprastesnė ir liberalesnė, galima prognozuoti, kad ateityje bus kur kas daugiau konfliktų tarp juridinių asmenų bei pretenzijų iš valstybinių institucijų dėl pavadinimų atitikimo teisės aktų reikalavimams. (Pagal advokatės Vilijos Viešūnaitės straipsnį).

Išvados

Kadangi civilinė teisė reglamentuoja asmenų turtinius santykius ir su šiais santykiais susijusius asmeninius neturtinius santykius, taip pat ir šeimos santykius, be to, įstatymų nustatytais atvejais ir kitokius asmeninius neturtinius santykius, taip pat ir šeimos santykius, be to, įstatymų nustatytais atvejais ir kitokius asmeninius neturtinius santykius.
Todėl kiekvienam žmogui yra būtina žinoti jo asmenines neturtines teises ir vertybes, susijusias su turtinėmis, kad reikalui esant jis galėtų jomis pasinaudoti šiomis žiniomis. Ypač tai yra reikalinga, jei esi žmogus, kuriantis kažkokius kūrinius ir nori juos apsaugoti nuo neteisėtų veiksmų prieš juos.

Naudotos literatūros sąrašas

1. http://verslas.banga.lt/lt/patark.full/3ef88c1197967?vbanga2=18b85bee887a587a29547051901263cd
2. http://verslas.banga.lt/lt/patark.full/4125d46eeaa52?vbanga2=18b85bee887a587a29547051901263cd
3. http://www.lrs.lt
4. http://www.litlex.lt/
5. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas.Nr. VIII-1864
6. Lietuvos Respublikos prekių ženklo įstatymas.Nr. VIII-1981
7. G.Dambrauskienė, A.Marcijonas, E.Monkevičius, P.Petkevičius, V.Piesliakas, J.Šatas, E.Šileikis, V.Valančius, A.Vileita, D.Žalimas, S.Žalimienė Lietuvos teisės pagrindai. V. Justitia.2004
8. Vileita A. Autorinių ir gretutinių teisių įstatymo komentaras. Vilnius. 2001
9. Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas
10. V.Mizaras.Autorių teisės:civiliniai gynimo būdai.V.Justitia.2003

Leave a Comment