Antikos mitologija

Gimimas

Dzeusas
Kronas prarydavo savo vaikus po jų gimimo, bijodamas kad jie gali atimti iš jo valdžią, kaip tai jis padarė sukildamas prieš savo tėvą. Dėl to Dzeusą Rėja pagimdė pasislėpusi kalno oloje Kretoje. Kronui praryti ji davė akmenų ryšulį. Pagal vieną iš legendų, akmenų praryti negalėjo net dievas, todėl Rėja jam davė vaistų, nuo kurių jis atrijo ir kitus, anksčiau prarytus vaikus.
Dzeusą auginti ir saugoti Rėja pavedė ožkai (arba nimfai) Amaltėjai bei kuretams, ginkluotiems jaunuoliams. Dzeusu taip pat rūpinosi nimfos – Adrastrėja irr Ida. Kuretai ietimis daužė savo skydus ir ginklų triukšmu nustelbė vaiko verksmą, kad jo neišgirstų Kronas.
Apie Dzeusą kūdikį yra daug pasakiškų legendų. Taip pat pasakojama, kad Dzeusą išmaitino bitės. Graikiškai bitė — “melissa” ir pagal vienus duomenis, vienos nimfos vardas buvęs Melisa, o pagal kitus, — Melisėju vadinę Adrastėjos ir Idos tėvą. Iš vienos Amaltėjos rago tryško nektaras, iš kito ambrozija, o nulaužtą Amaltėjos ragą vadino „gausybės ragu“, arba Plutu (turtu), arba Tiche (laime); iš šio rago tekėjo neišsenkama gausybė maisto irr gėrimo. Dzeuso skydą (aigis), egidę, kuris iš pradžių reiškė tamsų audros debesį (kaitaragis), liaudies etimologija taip pat susiejo su ožka. Aix (šaknis — aig) reiškia “ožka”, todėl egidę taip pat vadino “ožkienos skydu” ir teigė, kad jis padarytas iš Amaltėjos ka

ailio. Dvylika olimpiečių arba Olimpo dievai graikų mitologijoje, buvo vyriausi graikų panteono dievai, gyvenę Olimpo kalno viršūnėje. Iš viso 14 skirtingų dievų buvo vadinami olimpiečiais, tačiau ant Olimpo niekada nebūdavo daugiau kaip 12 dievų vienu metu. Dešimt dievų nuolatos būdavo ant Olimpo. Likę keturi – nebuvo nuolatiniai Olimpo dievai. Hestija užimdavo Dioniso vietą, kai šis būdavo nusileidęs pas žmones, Demetra 6 mėn. per metus palikdavo Olimpą, kad susitikti su savo dukterimi Persefone, kuri buvo Hado karalystėje. Hadas buvo vienas iš vyriausių graikų dievų, bet jis gyveno požeminiame pasaulyje ir ryšys su Olimpu buvo netiesioginis. Šie dievai išsikovojo vietą Olimpo viršūnėje Dzeuso dėka, nes jie vienaip ar kitaip buvo susiję su juo giminystės ryšiais – Dzeusas, Hera, Poseidonas, Demetra, Hestija ir Hadas buvo susieti brolystės ryšiais irr kovėsi su titanais; kiti olimpiečiai buvo Dzeuso ir įvairių moterų vaikai.
Dešimt nuolatinių Olimpo dievų:
• Dzeusas, vyriausias, dangaus ir griaustinio dievas;
• Hera, santuokos ir vyriausia deivė;
• Poseidonas, jūrų dievas;
• Arėjas, karo dievas;
• Hermis, keliautojų, piemenų, tarpininkas tarp žmonių ir dievų;
• Hefaistas, kalvių, amatininkų ir ugnies dievas;
• Afroditė, meilės ir grožio deivė;
• Atėnė, išminties, strategijos ir karo deivė;
• Apolonas, šviesos, gyvybės, medicinos, šaudymo iš lanko, menų, pranašyščių;
• Artemidė, medžioklės ir laukinių žvėrių.
Kiti keturi Olimpo dievai:
• Hestija, šeimos židinio deivė;
• Demetra, žemdirbystės deivė;
br />• Dionisas, vyno ir ekstazės dievas;
• Hadas, požeminio pasaulio valdovas.

Taip pat žiūrėkite:
• Graikų dievų sąrašas
[taisyti] Šaltinis
• Olimpo dievai
Rodomas puslapis “http://lt.wikipedia.org/wiki/Olimpo_dievai”

Gimimas
Tik gimusią kaip ir jos brolius ir seserys prarijo jos tėvas Kronas, tik Dzeusą Rėja, jos motina, išgelbėjo. Užaugęs Dzeusas, patartas žmonos Metidės, davė Kronui išgerti stebuklingo gėrimo, ir šis visus vaikus atrijo atgal. Dzeusas pakvietė visus savo brolius ir seseris, kiklopus, hekatonkheirus, gigantus, į kovą su titanais. Per dešimt metų titanai buvo nugalėti ir sumesti į Tartarą, kur juos saugojo šimtarankiai. Taip baigėsi titanų ir prasidėjo Olimpo dievų valdymas.
[taisyti] Įsikūnijimai
Hera – pasaulio valdovo žmona, ir jos olimpinėje tobulybėje, ji – tikras moteriškumo įsikūnijimas. Greta gegutės, kitas jos šventasis paukštis yra povas, įsikūnijantis spindintį moters grožį ir “povišką” moterišką tuštybę, pasipūtimą. Ir kartu jos didelėse karviškose rudose akyse giliai atsispindi motinystė, romumas ir liūdesys. Kaip tik todėl moteriškasis Heros grožis buvo nusakomas žodžiu “jautakė” (boopis) net tada, kai liaudis jau seniai nebeįsivaizdavo dievų gyvulių pavidalu ir niekas nebeprisiminė, kad kažkada Dzeusas buvo garbinamas kaip jautis, o jo žmona kaip karvė.
[taisyti] Dzeuso žmona

Hera
Dzeuso žmona – baltarankė deivė Hera. Tris šimtus metų dar prieš susituokdami, Dzeusas ir Hera mylėjo vienas kitą. Eubojos saloje, Ochės viršukalnėje, Dzeusas pirmą kartą apkabino Herą. Pagal kitas vietines legendas, tai atsitikę kitoje vietoje (a

ant kito kalno), bet visada “šventosios vestuvės” įsivaizduojamos kalno viršūnėje. “Šventųjų vestuvių” šventę graikai švęsdavo pavasarį, kai palaimingas lietus apvaisindavo žemę. Tai rodo Heros emblemos; gėlių vainikas ant deivės galvos ir gegutės ant jos skeptro. Mitas sako, kad Dzeusas ateina pas žmoną pasivertęs gegute, o gegutės kukavimas, pagal graikų valstiečių išmintį, reiškia trijų dienų lietų. Dangaus ir Žemės, Dzeuso ir Heros, susitikimas pavasarį taip pat tik vienas jų sąjungos momentas, ir Žemė, palaimingoje ramybėje laukianti lietaus – apvaisintojo, tiktai vienas Heros moteriškojo dieviškumo požymis. Dangus yra tik viena iš daugelio Dzeuso, pasaulio valdovo, apraiškų.
[taisyti] Vaikai
Motinos sunkiu joms metu laukė iš Heros pagalbos ir jos dukterimi laikė Eileitiją, kuri dalyvaudavo, gimstant kiekvienam kūdikiui. Hera su motinišku pasididžiavimu žvelgia į savo dukterį Hebę, jaunystės deivę. Jos sūnūs: Arėjas, karo dievas, ir Hefaistas, šlubas dievas – kalvis. Hefaisto yda, jo luošumas, labai užgauna motinišką Heros išdidumą.
[taisyti] Šeimos židinio saugotoja
Hera saugo moterystės šventumą, todėl mituose pasakojama, kaip jos pačios vedybiniam gyvenimui nuolat gresia pavojus; taip mituose stengiamasi gyviau ir visapusiškiau mums įrodyti, kaip Hera saugo šeimos židinį: Hera – vedybinės ištikimybės pavyzdys; ji reikalauja, kad Dzeusas sunkiai nubaustų jos suvedžiotoją Iksioną. Dzeusas mažiau laikosi santuokinės ištikimybės. Herai nematant, jis užmezga vedybinius santykius su deivėmis ir mirtingosiomis moterimis. Tokiais at
tvejais Hera energingai gina savo santuokines teises, negailestingai žudo ir persekioja savo varžoves bei jų vaikus, gimusius iš Dzeuso (pavyzdžiui, Heraklį).
[taisyti] Nesutarimai
Dzeuso ir Heros vedybos nebuvo Olimpo tobulumo pavyzdys. Olimpo sutuoktiniai neretai ir kivirčijasi. Apie tai aiškiai pasakojama mituose. Olimpiečių puotas sudrumsčia dviejų sutuoktinių barniai. Tokiu atveju įtampą kiek sumažina juokas, kai Hefaistas iškrečia kokį pokštą. Bet būna, kad ir jis pakliūva į bėdą, jei tėvams susikivirčijus, palaiko motiną. Kartą atsitiko taip, kad Hera pasišalino ir nekalbėjo su vyru. Bet Dzeusas ją surado ir griebėsi gudrybės. Jam padėjo vieno krašto karalius Alalkomenas: iš puikaus ąžuolo jis išdrožė lėlę ir pavadino ją Dedala, todėl, kad ją išskamptavo “meistras” (dai dalos). Ją papuošė gražiais jaunosios rūbais, iš gretimos Tritono upės atėjo nimfos, drauge su jomis atvyko vestuvininkai, ir pagaliau visi su muzika pasuko į Beotiją. Tai matydama, Hera jau ima pavydėti. Ji nusileidžia nuo Kiterono. Lydima Platėjų moterų, eina pas Dzeusą ir tik dabar pamato, kad Dzeusas ją apgavo: jokios jaunosios nėra, yra tiktai aprengta lėlė. Hera atleidžia už šį įžeidimą, bet jau ima pavydėti ir lėlei ir reikalauja sudeginti ją. Tiktai po to leidžia Platėjų gyventojams ateityje lėlės garbei rengti šventę. Tame mieste iš tiesų buvo švenčiama Daidalė – “lėlės šventė”; jos metu su iškilmigomis apeigomis degindavo lėles.
Taip pat žiūrėkite:
• Dzeusas
• Arėjas
• Heraklis
• Hebė
• Hefaistas
[taisyti] ŠaltinisStraipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Dzeuso statula – vienas iš septynių pasaulio stebuklų
Graikų mitologijoje Dzeusas (gr. Ζευς arba Δίας) — Krono ir Rėjos sūnus, vyriausias ir galingiausias iš Olimpo dievų. Galingesnės už jį buvo tik likimas personifikacijos, jo dukterys deivės moiros. Dzeuso simboliai: žaibas, skeptras ir erelis. Romėniškas Dzeuso atitikmuo — dievas Jupiteris, induizmo — Djausas.
Turinys
[slėpti]
• 1 Gimimas
• 2 Titanomachija
• 3 Orakulai
• 4 Laisvė
• 5 Tobulumas
• 6 Vaikai
• 7 Šaltiniai

[taisyti] Gimimas

Dzeusas
Kronas prarydavo savo vaikus po jų gimimo, bijodamas kad jie gali atimti iš jo valdžią, kaip tai jis padarė sukildamas prieš savo tėvą. Dėl to Dzeusą Rėja pagimdė pasislėpusi kalno oloje Kretoje. Kronui praryti ji davė akmenų ryšulį. Pagal vieną iš legendų, akmenų praryti negalėjo net dievas, todėl Rėja jam davė vaistų, nuo kurių jis atrijo ir kitus, anksčiau prarytus vaikus.
Dzeusą auginti ir saugoti Rėja pavedė ožkai (arba nimfai) Amaltėjai bei kuretams, ginkluotiems jaunuoliams. Dzeusu taip pat rūpinosi nimfos – Adrastrėja ir Ida. Kuretai ietimis daužė savo skydus ir ginklų triukšmu nustelbė vaiko verksmą, kad jo neišgirstų Kronas.
Apie Dzeusą kūdikį yra daug pasakiškų legendų. Taip pat pasakojama, kad Dzeusą išmaitino bitės. Graikiškai bitė — “melissa” ir pagal vienus duomenis, vienos nimfos vardas buvęs Melisa, o pagal kitus, — Melisėju vadinę Adrastėjos ir Idos tėvą. Iš vienos Amaltėjos rago tryško nektaras, iš kito ambrozija, o nulaužtą Amaltėjos ragą vadino „gausybės ragu“, arba Plutu (turtu), arba Tiche (laime); iš šio rago tekėjo neišsenkama gausybė maisto ir gėrimo. Dzeuso skydą (aigis), egidę, kuris iš pradžių reiškė tamsų audros debesį (kaitaragis), liaudies etimologija taip pat susiejo su ožka. Aix (šaknis — aig) reiškia “ožka”, todėl egidę taip pat vadino “ožkienos skydu” ir teigė, kad jis padarytas iš Amaltėjos kailio.
[taisyti] Titanomachija
Užaugęs Dzeusas, patartas žmonos Metidės, davė Kronui išgerti stebuklingo gėrimo, ir šis visus vaikus atrijo atgal. Dzeusas pakvietė visus savo brolius ir seseris, kiklopus, hekatonkheirus, gigantus, į kovą su titanais. Per dešimt metų titanai buvo nugalėti ir sumesti į Tartarą, kur juos saugojo šimtarankiai. Taip baigėsi titanų ir prasidėjo Olimpo dievų valdymas. Dzeusas su savo broliais pasidalino pasaulio valdymą, traukdami burtus: Dzeusui atiteko žemės ir dangaus valdymas, Poseidonui jūrų valdymas, o Hadui požemio karalystė.
Dzeusui buvo išpranašauta, kad jei jo žmonai Metidei gims sūnus, jis nuversiąs Dzeusą nuo sosto. Dzeusas išsigandęs pranašystės ir prarijęs nėščią Metidę, tačiau vaikas vis tiek gimė — tai buvo Atėnė, kurią Hefaistas turėjo išimti iš Dzeuso galvos.
[taisyti] Orakulai

Dzeusas ir Ijo
Nors dauguma orakulų yra dedikuoti Apolonui, bet keletas yra priklausančių ir Dzeusui vienas iš jų yra Dzeuso-Amono orakulas Etiopijoje, minimas mite apie Andromedą.
[taisyti] Laisvė
Dzeusas vienintelis visiškai laisvas (eleutheros), nors ir negali pakeisti tvarkos nei gamtos, nei idėjų pasauly. Dar daugiau, jo buvimas — pasaulio vieningumo laidas. Moiros, likimo deivės, buvo Dzeuso dukterys, taip pat kaip ir Horos, saugančios nustatytą tvarką tiek gamtos pasauly, tiek ir moralės srityje, glaudžiai tarp savęs susijusiuose. Pripažinti ir gerbti pasaulio tvarką, laikytis Temidės (Įsakymo) įsakymų buvo būtina. Temidė kartais laikoma Gajos Žemės) dukterimi, o kartais sutapatinama su ja ir manoma esant ją Horų motina. Vienintelis žmonių vertas gyvenimo būdas buvo laisvė, ir nors, pagal Eschilą, “niekas nėra laisvas, išskyrus Dzeusą”, vis dėlto, tarp Dzeuso malonių, kurias jis teikė žmonėms, buvo ir laisvė. Todėl, kai po Platajos mūšio su persais graikai išsilaisvino, Dzeuso — dievo išvaduotojo (Zeus Eleutherios) garbei Atėnuose įvyko šventė, kuri vėliau būdavo švenčiama kas penkeri metai.
[taisyti] Tobulumas
Dzeusas — dievų ir žmonių tėvas, “valdovų valdovas, laimingiausias tarp laimingiausių ir tobuliausias tarp tobuliausių, palaimintasis Dzeusas”. Taip iškilmingai garbina Dzeusą choras mergaičių, ieškančių išsigelbėjimo prie Dzeuso aukuro Eschilo dramoje. Žemiškieji valdovai manė, kad jų valdžia kilusi iš Dzeuso, ir jie patys dažniausiai stengdavosi kildinti save iš jo arba skleidė legendą, kad jų karališkasis skeptras — Dzeuso dovana. Savo tobulumą jis prijungia prie žmonių sumanymų tobulumo, todėl jis ir teleios — “tobulasis”, “teikiantis tobulybę”.
[taisyti] Vaikai
Partnerė Vaikai
Hera
Arėjas, karo dievas; Eileitija, gimdyvių deivė; Hebė, jaunystės deivė; Hefaistas, kalvystės dievas.

Demetra
Persefonė, atgimstančios gamtos, mirusiujų pasaulio deivė.

Alkmenė arba Maja
Hermis, prekybos dievas.

Dionė arba Talasa
Afroditė, meilės ir grožio deivė.

Semelė arba Demetra Dionisas, vyndarystės, ekstazės dievas.

Selenė
Ersa, rasos deivė; Nemėjos liūtas, pabaisą, kurią įveikė Heraklis; Pandija, ryškumo personifikacija.

Danajė
Persėjas, pusdievis.

Temidė
Astraja, tiesos deivė, pavirtusi Mergėlės žvaigždynu; Horos, įvairios deivės.
Leto
Artemidė, medžioklės deivė; Apolonas, menų, grožio ir šviesos dievas.

Eurinomė
Charitės, geranoriškos, malonios ir linksmos deivės.

Mnemosinė
Mūzos, trys pirmosios, vėliau dar devynios menų deivės.

Metidė
Atėnė, karo ir strategjos deivė (ji buvo mylimiausias Dzeuso vaikas).

Alkmenė
Heraklis, pusdievis.

Anankė arba Temidė
Moiros: Antropė, Kloto, Lachesė

Elara
Titijas, milžinas.

Egina
Ajakas, Aeginos salos karalius.

Antiopė
Amfionas, Zeto dvynys brolys, kartu jie pastatė Tėbus; Zetas, Amfiono dvynys brolis, kartu jie pastatė Tėbus.
Kalista
Arkas

Karmė
Britomartė, nimfa.

Elektra
Dardanas, Darnanijos įkūrėjas; Harmonija, harmonijos ir santarvės deivė (arba Arėjo ir Afroditės dukra); Jasionas

Europa (mitologija)
Minas, Kretos karalius; Radamantas, Minas jį išvarė iš Kretos;

Europa arba Laodamija
Sarpedonas, Mino išvarytas persikėlė į Lykiją

Himalija
Trys sūnūs (vienas jų Kronijus).

Jodamė
Tebė, nimfa.

Ijo
Epafas, įkūrė Memfio miestą Egipte.

Leda
Elena (Helena) iš Trojos; Polidėjusas (Poluksas), Elenos brolis.

Eridė
Atė, pažeminimo personifikacija;

Maera
Lokras

Niobė
Argas, Heros tarnas; Pelasgas;

Olimpija
Aleksandras Didysis, Makedonijos karalius

Pluta
Tantalas, pusdievis.

Podargė
Balius, nemirtingas žirgas padovanotas Poseidono Pelėjui; Ksantas, nemirtingas žirgas padovanotas Poseidono Pelėjui.

Pira (Pyrrha)
Helena, mitologinė graikų protėvė.

Taigetė
Lakedamonas, Lakademonijos karalius, vedė Spartos princesė Eurotiją

Nežinoma Tichė, sėkmės deivė; Litėja.

[taisyti] Šaltiniai
• Imrė Trenčeni-Valdapfelis (1972). “Mitologija”.
• Zeus

Poseidonas (gr. Ποσειδῶν) graikų mitologijoje – vyriausias jūrų dievas. Jis taip pat yra žemės drebėjimų ir arklių dievas. Poseidonas yra Krono ir Rėjos sūnus. Romėnų atitikmuo – Neptūnas, etruskų – Netunas (Nethuns).
Turinys
[slėpti]
• 1 Kilmė
• 2 Kultas
• 3 Vaizdavimas
• 4 Romėnų kultūroje
• 5 Mitai
o 5.1 Gimimas
o 5.2 Mylimieji
o 5.3 Kitos istorijos
• 6 Vaikai

[taisyti] Kilmė
Mikėnų kultūroje, kuri daug priklausė nuo jūros išteklių, Poseidonas svarbumu varžėsi su Dzeusu, jeigu tikėtume išlikusiomis Mikėnų lentelėmis. Poseidono vardas “PO-SE-DA-VO-NE” yra žymiai dažniau minimas nei Dzeuso “DI-U-JA”. Taip pat jų lentelėse minimas moteriškas Poseidono variantas “PO-SE-DE-IA” deivė, kuri tikrai egzistavusi, tik dabar yra pamiršta. Tose lentelėse iš Pilo (Pylos) aprašomi aukojamos gėrybės “dviem karalienėms ir Poseidonui” ir “dviem karaliaus karalienėms”. Bene akivaizdžiausia indetifikacija “dviejų karalienių” būtų Demetra ir Persefonė.
Demetros ir Poseidono vardai yra siejami vienoje iš Pilo lentelių, kur jie pasirodo kaip “PO-SE-DA-VO-NE” ir “DA-MA-TE”, kontekste sušventinto išrinkimo. Žodžių elementas “DA” kiekvieno iš jų varde yra, atrodo, susijęs su indoeuropiečių šaknimi reiškiančia dalijimą žemės ir garbės (palyginimui lot. dare “duoti”), todėl “Poseidonas” reikštų kažką panašaus į “davimo valdovas” arba “duodančiosios vyras”, o “Demetra” – “davimo motina”.
Pagal kai kuriuos mokslininkus Poseidonas iš pradžių buvęs aristokratiškas dievas-arklys, kuris asimiliavosi su artimųjų rytų vandens dievybėmis, kai pagrindinis graikų pragyvenimo šaltinis pasikeitė nuo sausumos prie jūrą. Todėl Poseidonas tapo jūrų, bet kartu ir arklių dievu.
[taisyti] Kultas

Poseidonas
Poseidonas buvo labiausiai garbinamas keliuose miestuose: Atėnuose, antras pagal svarba po Atėnės, Korinte ir pietinėje Italijos teritorijoje buvo pagrindinis dievas.
Poseidonas istorijos eigoje vadintais tokiais epitetais kaip Enosichtonas (Enosichthon), Seischtonas (Seischthon) ir Enosigajus (Ennosigaios), kurie reiškia “žemės drebintojas”, siejant su jo vaidmeniu sukeliant žemės drebėjimus.
Pagal Pausianą, Poseidonas buvo vienas pagrindinių Delfio orakulo prižiūrėtųjų, vėliau perėmė iš jo šias pareigas Apolonas. Apolonas ir Poseidonas artimai bendradarbiavo daugybėje sferų: pavyzdžiui, kolonizacijoje, Apolonas davė leidimą iškeliauti ir įsikurti toliau nuo Delfio, tuo tarpu Poseidonas prižiūrėjo kolonistus kelyje, taip pat jiems įsikuriant teikias švarų vandenį už aukojimus. Ksenofobas Anabasis (Xenophon Anabasis) aprašo grupę Spartiečių karių dainuojančių šlovinamąją giesmę Poseidonui, kuri iš tikrųjų yra dalis himno dainuojamo paprastai Apolonui.
Poseidonas kaip ir Dionisas su savo Maenadėmis, Poseidonas irgi sukėlė tam tikrų neramumų. Vienas Hipokrato tekstų biloja, kad Poseidonas yra kaltas dėl tam tikros rūšies epilepsijos.
Jūreiviai melsdavę Poseidono saugios kelionės, kartais skandindavę arklius kaip auką jam.
[taisyti] Vaizdavimas
Poseidonas visada vaizduojamas kaip raumeningas pagyvenęs vyras su ilga barzda, rankoje tridantis. Poseidono karieta traukiama jūros arklių. Taip pat siejamas su delfinais. Kai Poseidonas yra geros nuotaikos, jis kuria salas ir ramina jūras, kai bloga, jis trenkia su savo trišakiu į žemę ir sukelia chaotiškus žemės drebėjimus, skendimus, laivų dužimus.
Gražus, kaip ir pats Dzeusas, skrieja Poseidonas bekraštėmis jūromis, o aplink jo karietą žaidžia delfinai, spiečiasi iš gelmių išnirusios žuvys. O kai mosteli Poseidonas savo grėsmingu tridančiu, nelyginant kalnai iškyla jūros bangos, pasidabinusios baltomis putų keteromis, ir siaučia baisi audra. Triukšmingai daužosi jūros bangos į pakrantės uolas ir drebina žemę. Bet štai ištiesia Poseidonas savo tridantį virš bangų, ir jos nurimsta. Nutyla audra, nusiramina jūra, pasidaro lygi it veidrodis ir vos girdimai plakasi į krantą – mėlyna, bekraštė.
[taisyti] Romėnų kultūroje
Neptūnas buvo garbinamas romėnų pirmiausia kaip arklių dievas, žirgų lenktinių sergėtojas. Turėjo šventyklą šalia lenktynių trasos, Circus Flaminius, Romoje (pastatyta 25 m. pr. m. e.), taip pat vieną Campus Martius vietovėje. Liepos 23 d. švenčiama Neptunalija skirta vandens dievams, daugiausia Neptūnui.

Romėnų mitologija

• Abudantija | Aka Larencija | Apolonas | Bakchas | Belona | Cerera
• Diana | Egerija | Femė | Flora | Fortūna | Fontas | Janas | Junona
• Jupiteris | Juturna | Kvirinas | Marsas | Merkurijus | Minerva
• Neptūnas | Opė | Pikas | Pomona | Saturnas | Sumanas
• Plutonas | Venera | Vertumnas | Vesta | Viktorija | Vulkanas

[taisyti] Mitai
[taisyti] Gimimas
Poseidonas yra Krono ir Rėjos sūnus. Kronas bijodamas, kad jo vaikai nuvers jį nuo sosto, visus savo vaikus ir Poseidoną prarijo, išskyrus Dzeusą, kuri išgelbėjo motina. Užaugęs Dzeusas, patartas žmonos Metidės, davė Kronui išgerti stebuklingo gėrimo, ir šis visus vaikus ir Poseidoną atrijo atgal. Dzeusas su Poseidonu ir prarytais vaikais, bei hekantonkheirais, kiklopais ir gigantais stojo į kovą su titanais, ir nugalėjo. Vėliau pasaulio valdžia buvo padalyta į tris dalis, Dzeusui atiteko valdžia žemėje ir danguje, Poseidonui jūros valdžia, o Hadui požemio pasaulis.
[taisyti] Mylimieji
• Jo žmona Amfitritė, Nerėjo ir Doris dukra. Jis Amfitritę pamatė šokančią su savo seserimis nereidėmis Nakso salos pakrantėje. Amfitritė jį sužavėjo, ir jis panoro ją išsivežti savo karieta. Bet Amfitritę paslėpė Atlantas – titanas, laikantis ant savo pečių dangaus skliautą. Ilgai Poseidonas negalėjo jos rasti. Bet delfinas jam parodė, kur pasislėpė Amfitritė. Už tai Poseidonas perkėlė delfiną į vieną iš dangaus žvaigždynų. Tada Poseidonas pagrobė Nerėjo dukterį ir ją vedė.
• Poseidonas įsimylėjo Pelopsą, gražų jaunuolį, Tantalo sūnų. Jis pasiėmė Pelopsą į Olimpą ir padarė savo meilužiu, net gi prieš tai kai Dzeusas analogiškai pasielgė su Ganimedu. Atsidėkodamas Pelopsui už jo meilę Poseidonas jam padovanojo sparnuota karieta, lenktynėms su Oenomausu dėl Hipodamijos rankos.
• Kartą Poseidonas persekiojo Demetra. Bet ji, atspėjusi jo ketinimus, pasivertė į kumelę, nes manė pasislėpsianti arklių bandoje. Poseidonas permatė jos gudrybę, ir pasivertė į eržilą ir pagavo ją. Jų vaikas buvo arklys, vardu Arionas, kuris suprato žmonių kalbą.
• Poseidonas turėjo romaną su Alope, jo anūkė nuo Kerkiono. Alopė susilaukusi Hipotūno. Kerkionas užkasė savo dukrą gyva, bet Poseidonas pavertė ją versme, netoli Eleusino.
• Jis taip pat išgelbėjo Aminome nuo ištvirkusio satyro, vėliau su ja susilaukė Nauplijo.
Mirtingoji moteris vardu Tiro (Tyro) buvo ištekėjusi už Kretėjaus (su kuriuo turėjo sūnų Aesoną), bet mylėjo Enipėjų, upės dievą. Ji persiokiojo Enipėją, kuris jos nenorėjo. Vieną diena, Poseidonas pajuto geismą Tiro, jis apsimetė Enipėjumi ir iš jų sąjungos gimė Pelėjas ir Nelėjas, broliai dvyniai.
• Poseidonas su Medūza turėjo seksualinių santikių ant Atėnės šventyklos grindų. Medūza buvo pakeista į monstrą. Kai jai vėliau galvą nukirto Persėjas, iš jos kaklo pasirodė Pegasas ir Chrisaoras.
• Po to kai išprievartavo Kaenėją, Poseidonas išpildė jos prašymą ir pavertė ją vyru.
[taisyti] Kitos istorijos
• Atėnė ir Poseidonas, varžėsi dėl Atėnų miesto, Atėnė nugalėjo. Jie abu sutarė, kad kiekvienas jų duos Atėnų gyventojams po vieną dovaną, ir jie turės psirinkti, kuri dovana jiems yra geresnė. Poseidonas trenkė į žemę savo tridančiu ir ten pasirodė versmė, vanduo buvo sūrus ir nelabai naudingas. Atėnė jiem pasiūlė alyvmedį. Atėnų gyventojai (ar jų karalius Kekropsas) priėmė alyvmedį ir tuo pačiu pripažino Atėne kaip miesto globėją. Tai primena susidurimą tarp gyventojų ir imigrantų mikėniečių laikais. Įdomu paminėti, jog Atėnai buvo reikšminga jėga jūroje, viena kartą jie laimėjo mūšyje prieš persų laivyną prie Salamio salos. Kta versija yra, kad Poseidonas padovanojęs Atėnams arklius ir jų padedami jie laimėjo mūšį.
• Poseidonas ir Apolonas buvo įžeidę Dzeusą, už tai jie buvo nusiųsti tarnauti karaliui Laomedonui. Jis liepė jiems pastatyti milžiniškas sienas aplink miestą ir pažadėjo gerai atsilyginti, vėliau pažado neištesėjo. Poseidonas keršydamas, dar prieš Trojos karą, pasiuntė jūrų pabaisa užpulti Troją. Pabaisą užmūšė Heraklis.
• Iliadoje Poseidonas yra graikų pusėje, ir kartais sudalyvauja kovose prieš trojėnus. Nors, XX knygoje jis išgelbėja Enėją, kai Trojos princas buvo paguldytas Achilo.
• Odisėjoje Poseidonas yra pastebimas už savo neapykantą Odisėjui, dėl to jog šis vėliau apakina Poseidono sūnų Polifemą. Poseidono priešiškumas Odisėjui daug metų trukdo grįžti namo į gimtąją Itakę.
• Eneidoje Neptūnas yra dar įsižeidęs ant trojėnų, bet ne toks kerštingas kaip Junona. I knygoje jis išgelbėja trojėnų laivyną nuo deivės mėginimo jį sudažyti, nors pagrindinė to motyvacija, tai jog Junona įsibrovė į Neptūno valdas.
[taisyti] Vaikai
Su Aetra:
Arėjas (gr. Ἄρης; “vyras”, “patinas”, “kova”) graikų mitologijoje – karo dievas. Jis yra Dzeuso ir Heros sūnus. Pasak kai kurių legendų – Afroditės vyras. Jo atitikmuo romėnų mitologijoje – Marsas.
[taisyti] Kultas
Arėjas buvo garbinamas daugiausia Trakijoje. Nors poezijoje ir mituose Arėjas dažnai minimas ir yra svarbus, jo kultas buvo menkai išvystytas. Netgi tada, kai jis buvo labai gerbiamas dėl savo įsiliejimo į kitų dievų tarpą, jis neturėjo savo šventyklos, o dalinosi Tėbuose esančia šventykla su Afrodite.
Arėjas Enialijus buvo kartais naudojomas kaip Arėjo epitetas. Įdomiausia, kad Mikėnuose lentelėse minimas dievas Enialijas, kai tuo tarpu arėjas yra tik dažnai pasitaikantis daiktavardis, reiškiantis “karas”. Laikui bėgui Enialijas buvo pažemintas iki didvyrio statuso (Iliadoje minimas), o Arėjas paaukštintas iki dievo. Enialijas išliko tik kaip kultinis vardas keliuose aspektuose, daugiausia pastebimas vyriškumo priesaikos ceremonija Atėnuose.
[taisyti] Mitai
• Otas ir Efialas, du broliai milžinai, įkišo Arėją į urną. Hermis gelbėdamas Arėją pasivertė į elnią ir privertė brolius mesti ietis į vienas kitą.
• Arėjas davė Hipolitei juosta, kurią Heraklis pasiėmė.
• Vieną naktį Arėjas, būdamas lovoje su Afrodite, liepęs jaunuoliui Alektrionui, saugoti duris. Jis užmigo ir Helijas, saulė, įėjo į kambarį. Alektrioną Arėjas pavertė gaidžiu, kuris niekada nepamiršta paskelbti, kad saulė atėjo.
• Trojos karo metu, Diomedas kovėsi su Hektoru ir pamatė Arėją kaunantis trojėnų pusėje. Diomedas liepęs savo kariams lėtai atsitraukti. Hera, Arėjo motina, pamatė, kad Arėjos įsikišo į kovą ir paprašė Dzeuso, Arėjo tėvo, leidimo išvyti Arėją iš mūšio lauko. Hera paragino Diomedą pulti Arėją ir jis metė ietį į dievą. Atėnė pakoregavo ietį, kad ši pataikytų į Arėjo kūną. Arėjas suriaumojo iš skausmo ir pasitraukė į Olimpo kalną, taip priversdamas trojėnus atsitraukti.
[taisyti] Vaikai

Arėjo skulptūra
Su Aglaule:
1. Alkipė;
Su Afrodite:
1. Anteras, netrokštamos meilės, meilės paniekinimo personifikacija;
2. Deimas, siaubo klimo personifikacija;
3. Erotas, meilės ir geismo dievas;
4. Harmonija, harmonijos ir santarvės deivė;
5. Himeras, geismo, aistros personifikacija;
6. Himenajus, santuokos dievas;
7. Fobas, baimės ir siaubo dievas;
8. Priapas, vasingumo dievas.
Su Astioche
1. Askalafas, Orchomeno karalius;
Su Atalanta:
1. Partenopėjas;
Su Chrise:
1. Flegijas, Lapitų karalius.
Su Demonike:
1. Testijus.
Su Eritėja:
1. Euritionas, Geriono karvių sargas.
Su Kirene:
1. Diomedas, Trakijos (arba Argo) karalius;
Su Otrera:
1. Hipolitė, amazonių karalienė;
2. Pantesilėja, amazonių karalienė;
3. Melanipė.
Su Rėja Silvija:
1. Remas, Romos įkurėjas;
2. Romulas, Romos įkūrėjas.
Su Steropė:
1. Oenomajas, Pisos karalius.
Su Pirene:
1. Kiknas.
Su nežinoma motina:
1. Antiopė, ją pagrobė Tesėjas;
2. Bistonas, įkūrė Bistonijos miestą;
3. Enio, siaubo personifikacija.
1. Terėjas.
Rodomas puslapis “http://lt.wikipedia.org/wiki/Ar%C4%97jas”
Hermis (gr. Έρμης; krūva žyminčių akmenų) graikų mitologijoje – Olimpo dievas, Dzeuso ir Atlanto dukters Majos sūnus, senovės graikų gyvulininkystės dievas, piemenų ir kaimenių globėjas. Vėliau buvo laikomas Olimpo dievų pasiuntiniu, sielų palydovu į mirusiųjų pasaulį, prekybos, keleivių ir pirklių, taip pat vagių globėju. Romėnų mitologijoje Hermį atitiko Merkurijus.
[taisyti] Gimimas
Hermį pagimdė Maja Kilenės (Cyllene) kalne Arkadijoje. Pagal Homeriškąjį himną, “Himnas Hermiui”, Maja buvo nimfa, bet graikai taip pat vadina seną, švelnią ir išmintingą moterį (vieną iš senųjų nimfų). Nimfa buvo viena iš Plejadžių, kuri slėpėsi Arkadijos kalnuose.
Dievas Hermis anksti subrendo. Tik gimęs, vidurdienį, jis sukūrė lyrą, išdrožė iš vėžlio kiauto, temstant jis pavogė 15 karvių iš Apolono bandos. Gudriai paslėpęs vogtus gyvulius oloje, kūdikis su nekalta šypsenėle atsigulė į lopšį. Įsiutęs Apolonas surado Hermį ir nuvedė teisti pas Dzeusą. Dzeusas liepė Hermiui grąžinti karves. Išgindamas jas iš olos, Apolonas išgirdo nuostabią muziką. Hermis grojo savo sukūrta lyra. Sužavėtas Apolonas iškeitė karves į paprastą, bet jam iki šiol nematytą instrumentą.
[taisyti] Vaikai

Hermis Apolonui ant peties
Su Afrodite:
1. Eunomija, viena iš Horų (arba Dzeuso ir Temidės dukra).
2. Hermafroditas buvo nepaprastai gražus jaunuolis, kurį prakeikė nimfa.
3. Peitė (Peitho) – įtikinimo ir gundymo personifikacija.
4. Rodas
5. Tichė – laimės deivė.
Su Driope:
1. Panas – piemenų ir jų bandų globėjas, dievas.
Su Aglaule (Aglaulus):
1. Eumolpas (Eumolpus), Hermio ir Aglaupės (arba Poseido ir Chionės) sūnus.
Su Herse:
1. Kepalijas buvo pagrobtas deivės Eos (mėgino jį sugundyti), kai jis medžiojo.
Su Pondrosija (Pandrosus):
1. Keriksas (Ceryx) buvo Kerukų (Kerukes) protėvis, šventikų šeimos Atėnuose.
Su Anteneira:
1. Echionas buvo pusdievis, vienas iš argonautų.
Su nežinoma motina:
1. Abderusas buvo buvo Heraklio bendražygis, mirė suėstas Diomedo arklių.
2. Aetalidas (Aethalides)
3. Mirtilas (Myrtilus), didvyris.

Commons: Hermis – Iliustracijos, vaizdo ir garso įrašai, susiję su straipsniu
Rodomas puslapis “http://lt.wikipedia.org/wiki/Hermis”

Hefaistas (gr. Ἡφαιστος) – Dzeuso ir Heros sūnus, ugnies dievas, amatininkystės, skulptorių, kalvystės globėjas ir pats talentingiausias kalvis. Jis buvo garbinamas visuose gamybiniuose centruose Graikijoje, ypač Atėnuose. Prometėjas ugnį, kurią atidavė žmonėms pavogė iš Hefaisto kalvės. Be to, Hefaistas sukūrė dovaną, kurią dievai davė žmonėms, moterį Pandorą ir jos žymiąją skrynią. Hefaistas pastatė dievams auksinius Olimpo rūmus. Nors Hefaistas buvo galingas, tačiau, negražus, šlubas, suluošintas nuo pat gimimo. Pagal Homerą jis turėjęs charitę žmoną, tačiau neminimas jos vardas. Romėnų mitologijoje Hefaistą atitinka Vulkanas.
[taisyti] Mitai

Rubensas „Hefaistas kala žaibus Jupiteriui“
• Hera mažą Hefaistą nutrenkė į jūrą, jį užaugino ir išauklėjo Okeano duktė Eurinomė ir Nerėjo duktė Tetidė.
• Keršydamas motinai Herai jis jai padovanojo puošnų krėslą, į kurį atsisėdusi Hera nebegalėjo pakilti. Tik Dionisas, nugirdęs Hefaistą, išgavo paslaptį, kaip išlaisvinti Herą.
• Nukaldino Saulės dievui Helijui auksinį vežimą, ta proga Dzeusas įkurdino danguje Vežėjo žvaigždyną.
[taisyti] Hefaisto darbai
Hefaisto nukalė daiktus, kuriuos naudoja daugybė dievų: Hermio sparnuotas šalmas ir sandalai, Aegio krutinės šarvus, Afroditės garsioji juosta, Achilo šarvai, Helijo karieta, Pelopso petys, Eroto lankas, Hado nematomumo šalmas. Hefaistas dirbo savo dirbtuvėje padedamas kiklopų. Jis taip pat pasigamino metalinius automatus dirbi už jį. Jis davė apakusiam Orionui savo mokinį Kedalioną
[taisyti] Vaikai
Pagal Vergilijaus „Eneidą“ jo ir Afroditės vaikas buvo Erotas. Pagal Hesiodą Hefaistas turėjęs mirtingų ir nemirtingų vaikų, vienas iš jų buvo plėšikas Perifetas. Su Talija susilaukė Paliki (Palici).
Rodomas puslapis “http://lt.wikipedia.org/wiki/Hefaistas”
Afroditė (gr. Αφροδίτη, „pakilusi iš jūros putos“) graikų mitologijoje – meilės ir grožio deivė. Jos dažniausi atributai – obuolys, balandis, rožė, myra, kiškis, mėnulis, delfinas. Nuo IV a. pr. m. e. Afroditė yra dažnai vaizduojama mene (paprastai nuoga). Šios deivės garbei yra pavadintos medžiagos ir priemonės, skatinančios lytinį aktyvumą – afrodiziakai.
Turinys
[slėpti]
• 1 Kilmė
• 2 Afroditės grožis
• 3 Archaiškumas
• 4 Afroditės kultas
• 5 Garbinimo vietos
• 6 Romėnų mitologijoje
• 7 Gražiausioji deivė
• 8 Pigmalionas
• 9 Narcizas
• 10 Adonis
• 11 Psichė
• 12 Vaikai
• 13 Šaltiniai

[taisyti]
Kilmė
Afroditės gimimo versijos yra dvi, pirmoji (senesnė) Hesiodo, antroji – Homero.
Pagal Hesiodo Teogoniją ji kildinama iš kraujo, nutekėjusio Kronui iškastravus Uraną, kuris nutiško ant jūros vandens ir suputojo. Tai paaiškina ne tik jos vardą, “kilusioji iš putų” (afros – puta), bet ir vieną epitetų, Andiomenė, “atsiradusi jūros paviršiuje”. O dar senesnis mitas ją laiko archaiška chtoniška būtybe. Hesiodas irgi mini, kad iš Urano kraujo radosi erinijos ir titanai, kurie vyresni už Dzeusą – tad vyresnė už jį turi būti ir Afroditė.
Hesiodas taip aprašė Afrodirės gimimą: Urano duktė Afroditė gimė iš baltutėlaitės jūrų putos netoli Kiteros salos. Lengvas, švelnus vėjelis atskraidino ją į Kipro salą. Tenai iš jūros bangų išnirusią meilės deivę apsupo jaunosios horos. Jos apgaubė ją auksu spindinčiais drabužiais ir papuošė plaukus kvepiančių gėlių vainiku. Vešliau pražysdavo gėlės ten, kur žengė Afroditė. Nuostabioji deivė atvyko į Olimpą. Džiugiai sveikino ją dievai. Nuo to laiko auksinė Afroditė, amžinai jauna, žavingiausia iš deivių, visada gyvena tarp Olimpo dievų.
Pagal Homero Iliadą, vėlesniame mite, ji yra Dzeuso ir Dionės (vienos iš Okeano dukterų) duktė.
[taisyti]
Afroditės grožis
Pagal Hesiodą nedera lepiai, lengvabūdei deivei Afroditei stoti į kruviną mūšį. Dievų ir mirtingųjų akyse ji žadina meilę, tuo valdydama visą pasaulį. Niekas negali išvengti Afroditės galios, net dievai. Tiktai Atėnė, Hestija ir Artemidė nepaklūsta jai. Aukšta, liekna, švelnių veido bruožų, auksu vilnijančiais plaukais, vainiku dabinančiais jos nuostabią galvą, Afroditė – grožio ir amžinos jaunystės įsikūnijimas. Kai žengia ji, švytinti savo grožiu, pasipuošusi kvepiančiais drabužiais, skaisčiau šviečia saulė, vešliau žydi gėlės. Iš miško tankmės pas ją skuba laukiniai žvėrys, būriais sulekia paukščiai. Liūtai, panteros ir lokiai nuolankiai glaudžiasi prie jos kojų. Ramiai žengia tarp laukinių žvėrių Afroditė, didžiuodamasi savo spinduliuojančiu grožiu. Ją lydi horos ir charitės, grožio deivės ir gracijos, kurios aprengia deivę prabangiais rūbais, sušukuoja jai auksinius plaukus, apvainikuoja jos galvą žėrinčia diadema.
[taisyti]
Archaiškumas
Deivės archaiškumą paliudija ir juosta, atiduota Herai, kad ši sugundytų Dzeusą. Joje buvo įausti gundantys žodžiai, meilė, aistra, – tai, kas apsvaigina net išminčius. (Homeras, Iliada). Vėliau archaiškoji Afroditė, duodanti seksualumą ir vaisingumą, virsta žaisminga ir koketiška Olimpo deive. Visi paklūsta jai ir net nori vesti. “Odisėjoje” ji – Hefaisto žmona. Šlubas Hefaistas, nagingiausias, bet ir negražiausias dievas, dirba kalvėje, o nuolat jam neištikima Afroditė guli savo miegamajame, šukuojasi auksinėmis šukomis ir priima viešnias – Herą ir Atėnę. Afroditė rūpinasi trojėnais, todėl Pariui pažada Helenės meilę, jį išgelbsti iš Menelajo. Ji myli trojėną Anchisą (Enėjas – jų sūnus). Ji myli ir karo dievą Arėją. Galbūt dėl to ir laikyta karingąja deive, Arėja. Apie tai rašo ir Hesiodas, kur jiedu turėjo 5 vaikus: Erotą, Anterą, Fobą, Deimą ir Harmoniją. Tad Hefaistas padaro nematomus tinklus, į kuriuos pagauna Afroditę su Arėjumi meilės glėbyje. Juos pamatę dievai juokėsi, o kai Poseidono paprašytas Hefaistas juos išlaisvina, šiedu iškart išsiskiria – Arėjas nulekia į Trakiją, o Afroditė į Kretą.
[taisyti]
Afroditės kultas
Afroditės kultas sietas su jūra yra kildinamas iš Azijos (Sirijoje, apie tai Lukianas parašė traktatą “Apie Sirijos deivę”). Ji, kaip ir finikiečių Astartė, įkūnijo kuriamąsias gamtos jėgas, pripildė kosmosą galinga visa persmelkiančia meile. Žmonės ją įsivaizdavo kaip derlingumo, amžino pavasario ir gyvybės deivę tai išreikšdami epitetais: sodų Afroditė, laukų Afroditė ir pan. Pagal Homero Iliadą, Odisėją visur ją lydi horos ir charitės, nimfos; ją supa gėlės: anemonės, narcizai, rožės, mirtos, lelijos ir t.t. Kaip ir Astartė bei Babilono-Asirijos Ištar, Egipto Izidė yra lydima laukinių žvėrių: vilkų, lokių, liūtų. Juos ji sutramdo ir perteikia meilės aistrą. Tuo ji priartėja prie Kibelės. Afroditė laikyta ir santuokos deive (simbolis – vėžlys). Ji padeda mylintiems ir baudžia meilės nepripažįstančius (Ipolitas, Narcizas). Ji įkvėpė nedorą meilę Pasifajai ir Mirai, o Hipsipilei ir lemnietėms davė bjaurų kvapą. Vėliau dangiškoji Afroditė (Uranija) buvo priešpastatoma liaudiškajai (Pandemos), kurią Platonas “Puotoje” laiko vulgaria ir visiems prieinama (simbolis – ožys). Tokia ji nėra siejama su dangumi – tai tik Dionės ir Dzeuso dukra.
[taisyti]
Garbinimo vietos
Pagrindinė Afroditės garbinimo vieta buvo Kipras, kur jungėsi graikiškieji ir azijietiškieji papročiai. Afroditės šventyklos stovėjo graikų uostuose, salose. Daugybė jų buvo Korinte, Bojonijoje, Mesenijoje, Kretos Pafe, Kiteroje. Finikiečiai atnešė Afroditės kultą į Siciliją, kur nuo Eriko kalno ji gavo epitetą Erikinė. Korinte, Sicilijoje ir kitur esančiose Afroditės šventyklos buvo praktikuojama sakralinė prostitucija.
[taisyti]
Romėnų mitologijoje
Romėnai Afroditę tapatino su Venera, iki tol buvusia sodų, pavasario, žydinčios gamtos deive. Valdant Cezariui ir Augustui Venerą paskelbė romėnų tautos ir Julijų giminės pramote. Pagal Ovidijų balandžio mėnesį moterys švęsdavo Veneros šventę.
[taisyti]
Gražiausioji deivė

Sandro Botticelli “Veneros gimimas”, 1485
Titanas Prometėjas (jo vardas reiškia „numatantis, mąstantis”) išpranašavo žinąs moterį, su kuria vyriausiasis dievas Dzeusas negalįs turėti palikuonio, nes tas atimsiąs iš tėvo valdžią. Galiausiai Dzeusas, sužinojęs, kad toji moteris yra nemirtinga jūrų nimfa Tetidė, ir norėdamas išvengti pavojaus, ištekino ją už mirtingojo graikų didvyrio Pelėjo. Į jų vestuves liko nepakviesta nesantaikos deivė Eridė, kuri puotaujantiems vestuvininkams numetė aukso obuolį su užrašu „gražiausiajai” taip sukiršindama deives. Susikivirčijo trejetas žymiausių deivių: Dzeuso žmona Hera, išminties ir teisingo karo deivė Atėnė ir meilės bei grožio deivė Afroditė. Išspręsti ginčą, kuri iš jų gražiausia, turėjo Paris (Aleksandras), Trojos karaliaus Priamo sūnus. Iš deivių siūlomų dovanų – galios bei turto, karinės šlovės ir gražiausios pasaulio moters – Paris išsirinko pastarąją, priteisdamas obuolį Afroditei. Gražuolių gražuolė Elena jau buvo ištekėjusi už Spartos karaliaus Menelajo, tačiau jam išvykus, Paris, Afroditės padedamas, pasigrobė Helenę kartu su daugybe turtų. Taip prasidėjo Trojos karas.
[taisyti]
Pigmalionas
Afroditė dovanoja laimę tam, kas ištikimai jai tarnauja. Taip ji padarė laimingą Kipro menininką Pigmalioną. Pigmalionas nekentė moterų ir gyveno atsiskyręs, vengdamas santuokos. Kartą jis išdrožė iš žvilgančio, balto dramblio kaulo nepaprasto grožio mergaitės statulą. Kaip gyva stovėjo toji statula dailininko dirbtuvėje. Atrodė, ji kvėpuoja, atrodė, jog ji tuojau tuojau pajudės ir prabils. Ištisas valandas dailininkas gėrėjosi savo kūriniu ir pagaliau pamilo paties išdrožtą statulą. Jis dovanojo jai brangius vėrinius, apyrankes ir auskarus, rengė ją puošniais drabužiais, puošė galvą gėlių vainikais. Dažnai Pigmalionas kalbėdavosi su savo statula:
– O, jeigu tu būtum gyva, jei galėtum man atsakyti, koks aš būčiau laimingas!
Tačiau statula stovėjo nebyli. Atėjo Afroditės garbei skirtos šventės. Pigmalionas, paaukojęs meilės deivei baltą telyčaitę paauksuotais ragais, ištiesė į ją rankas ir maldaujamai sušnibždėjo:
– O amžinieji dievai ir tu, auksine Afrodite! Jeigu jūs galite maldaujančiam duoti viską, duokite man žmoną, tokią žavingą, kaip ta mergaitės statula, kurią aš sukūriau.
Pigmalionas nesiryžo prašyti Olimpo dievų, kad suteiktų gyvybę jo statulai, būgštaudamas užrūstinti juos tokiu prašymu. Skaisčiai suliepsnojo aukuro ugnis prieš meilės deivės Afroditės atvaizdą; taip deivė leido suprasti Pigmalionui, jog dievai išgirdo jo maldą. Sugrįžo menininkas namo, priėjo prie statulos ir – o laimė, o džiaugsmas! Statula atgijo! Plaka jos širdis, akys spindi gyvybe. Taip deivė Afroditė dovanojo Pigmalionui gražuolę žmoną.
[taisyti]
Narcizas
Tačiau tą, kuris negerbia Afroditės, kas atstumia jos dovanas, priešinasi jos valiai, meilės deivė negailestingai baudžia. Taip ji nubaudė upių dievo Kefiso ir nimfos Lariopės sūnų, gražų, bet šaltą, išdidų Narcizą. Nieko jis nemylėjo, išskyrus patį save, vien save laikė vertu meilės.
Narcizas medžiodamas miškuose atstūmė daug jį įsimylėjusių nimfų. Viena iš jų jam sušuko, kad jis pamiltų žmogų ir jo meilė liktų be atsako. Supyko meilės deivė Afroditė, kad Narcizas atstūmė jos dovanas, ir nubaudė Narcizą. Narcizas pamilo savo atvaizdą pamatęs upokšnio vandenyje. Kankinamas meilės jis nei valgė, nei gėrė ir taip numirė. O toje vietoje išdygo gėlė – narcizas.
[taisyti]
Adonis
Atpasakota pagal Ovidijaus poemą “Metamorfozės”.
Bet meilės deivė, taip nubaudusi Narcizą, ir pati patyrė meilės kančias, ir jai teko apraudoti savo mylimąjį Adonį. Afroditė mylėjo Kipro karaliaus sūnų Adonį, kuriam nė vienas mirtingasis neprilygo grožiu; jis buvo gražesnis net už Olimpo dievus. Užmiršo Afroditė ir Patmą, ir žydinčią Kiterą. Adonis jai buvo mielesnis net už šviesųjį Olimpą. Visas dienas praleisdavo ji su jaunuoju Adoniu, medžiodama Kipro kalnuose ir miškuose, nelyginant mergelė Artemidė. Užmiršo Afroditė savo auksinius papuošalus, savo grožį. Svilinant kaitrai ir per darganą medžiojo ji kiškius, baikščiuosius elnius ir kalnų ožkas, vengdama nušauti grėsmingąjį liūtą ar šerną. Ji prašė, kad ir Adonis nemedžiotų liūtų, lokių ir šernų, kad neištiktų jo nelaimė. Retai palikdavo deivė karaliaus sūnų, o palikdama kaskart maldavo prisiminti jos prašymą. Kartą medžioklėje Adonio šunys aptiko didžiulį šerną. Jie išbaidė žvėrį ir, įnirtingai lodami, nusivijo. Džiaugdamasis tokiu dideliu laimikiu, Adonis nenujautė, jog ši medžioklė bus paskutinė. Vis arčiau loja šunys, štai jau šmėkštelėjo tankmėje didžiulis šernas. Adonis jau rengėsi persmeigti įniršusį žvėrį ietimi, bet staiga šis puolė jį ir savo didžiulėmis iltimis mirtinai sužeidė. Mirė Afroditės mylimasis nuo baisios žaizdos. Afroditė sužinojo apie Adonio mirtį ir, kamuojama neapsakomo sielvarto, iškeliavo į Kipro kalnus ieškoti mylimojo kūno. Stačiais kalnų skardžiais, niūriais tarpekliais, giliųjų bedugnių pakraščiais žengė Afroditė. Aštrūs akmenys ir erškėčių spygliai subadė švelnias deivės kojas. Jos kraujo lašai krito ant žemės, žymėdami taką. Pagaliau Afroditė surado Adonio kūną. Gailiai verkė ji be laiko žuvusio puikaus jaunuolio. Norėdama, kad visada išliktų prisiminimas apie jį, deivė pavertė Adonio kraują švelniąja anemone. O ten, kur iš žaizdotų deivės kojų krito kraujo lašai, išdygo puošnios rožės, raudonos, kaip Afroditės kraujas. Pasigailėjo griausmavaldis Dzeusas meilės deivės ir įsakė savo broliui Hadui ir jo žmonai Persefonei kasmet išleisti Adonį iš liūdnos mirusiųjų šešėlių karalystės į žemę. Nuo tada pusę metų Adonis praleidžia Hado karalystėje, o kitą pusę gyvena žemėje su deive Afrodite. Visa gamta džiūgauja, kai sugrįžta į žemę, į skaisčią saulės šviesą jaunas, puikus Afroditės mylimasis Adonis.
[taisyti]
Psichė
Gyveno karalius ir karalienė, jie turėjo tris dukteris, viena už kitą buvusi gražesnė. Jauniausioji buvo vardu Psichė, pati gražiausia. Tarp žmonių sklido kalbos jog ji yra gražesnė net už pačią Afroditę. Tą išgirdusi Afroditė sumanė nubausti Psichę. Pasikvietė Erotą savo sūnų ir liepė padaryti taip, kad ji įsimylėtų patį bjauriausią žmogų pasaulyje. Bet Erotas (įsimylėjo ją) nepaklausė savo motinos ir pats nutarė tapti jos vyru.
Psichės tėvai norėjo jai surasti jaunikį, bet norinčių vis neatsirado. Galiausiai tėvas apimtas nevilties nuėjo patarimo pas orakulą. Orakulas pasakė, kad jis turi palikti ant kalno viršūnės savo dukterį. Taip pat orakulas pasakė jog ji tapsianti žmona dievo priverčiančio paklusti visą pasaulį ir gąsdinančio savo ginklų visus dievus. Taip ji palikta ant kalno viršūnės buvo palikta siaubingajam dievui. Vėjas ją nunešė į Eroto rūmus. Ten po keleto išbandymų ji sužinojusi jog busianti Eroto žmona. Bet kai ji paslapčia trokšdama pamatyti, kas jos būsimasis vyras sutepė vaško lašu jo sparną, nes Erotas slėpėsi dieną ir bendraudavo su ja vakare taip neparodydamas savo išvaizdos. Kai Erotas grįžo namo sužeistas, Afroditė suprato jo klastą ir pradėjo persekioti Psichę. Bet Psichė nesulaukusi pagalbos kitų deivių šventyklose, galų gale atėjo pati į Afroditės šventyklą nusprendusi jog nepabėgs nuo deivės. Tada Afroditė skyrusi jai tris, žmogui neįveikiamas, užduotis. Psichei į pagalbą ateidavę įvairūs padarai (skruzdėlės nusprendusios padėti būsimai Eroto žmonai) ir jį įvykdžiusi užduotis. Kai Erotas pasveiko, nuvyko prašyti kitų dievų pagalbos, kad jis su Psiche galėtų susituokti. Dievai nusprendė padėti Erotui, buvo iškeltos vestuvės Olimpe ir pakviesta Afroditė. Taip Psichė tapo Afroditės sūnaus Eroto žmona. Vėliau tapo nemirtinga.
Romėnų mitologijoje yra analogiškas mitas, tik skirtingi vardai dievybių Afroditė – Venera, Erotas – Amūras.
[taisyti]
Vaikai
Su Arėju:
1. Anteras, paniekinamos, netrokštamos meilės personifikacija;
2. Erotas, meilės dievas;
3. Harmonija, harmonijos ir santarvės deivė;
4. Himeras, geismo, aistros, troškimo personifikacija;
5. Deimas, baimės kėlimo personifikacija;
6. Fobas, baimės ir siaubo personifikacija.
Su Dionisu:
1. Charitės, geranoriškos, malonios ir linksmos deivės;
1. Aglėja
2. Eufrosinė (Euphrosyne)
3. Talija
2. Himenajus, santuokos dievas;
3. Priapas, vaisingumo dievas.
Su Hermiu:
1. Eunomija, viena iš Horų;
2. Hermofroditas, jaunuolis prakeiktas nimfos;
3. Peitė, gundymų ir įtikinėjimų personifikacija;
4. Rodas;
5. Tichė, laimės personifikacija.
Su Anchisu:
1. Enėjas, Iliados didvyris;
Su Butu:
1. Eriksas, karaliaus Buto sūnus.
[taisyti]
Šaltiniai
• Forumas
• Antikos literatūra
• Afroditė, meilės ir grožio deivė
Rodomas puslapis “http://lt.wikipedia.org/wiki/Afrodit%C4%97”
Kategorija: Graikų dievai
Atėnė (gr. Ἀθηνᾶ arba Ἀθήνη) – senovės graikų išminties, strategijos ir karo deivė. Vėliau meno, amatų, mokslo globėja. Ji – Dzeuso ir Heros duktė. Senovės Romos mitologijoje Atėnės atitikmuo yra Minerva.
[taisyti] Gimimas
Apie Atėnės gimimą yra keletas versijų. Pagal vieną iš jų Atėnė yra Dzeuso ir Metis (Okeano dukters) duktė. Iškart po sugulimo su ja Dzeusas išsigandęs, nes buvo išpranašauta, kad Metis susilauks už jį galingesnių vaikų. Dėl to jis Metis pavertęs muse ir prarijęs. Kai Dzeusui po to ėmė siaubingai skaudėti galvą, jis Hefaistui įsakė ją suskaldyti. Netrukus iš jo praskeltos galvos, su kovos šauksmu ir kratydama ietį, išsiveržė Atėnė, kad net dangus ir motina žemė sudrebėjo. Jūros sujudo ir pasišiaušė purpurinėmis bangomis. Visas Olimpas pašiurpo nuo tamsiaakės deivės galios.
[taisyti] Kultas
Atėnė kaip dievybė, dar prieš ateinant į graikų mitologijos panteoną, jau buvo garbinama Egėjo jūros šalių gyventojų. Jos vardo kilmė yra kildinama dar iki graikiškojo varianto ir tikroji reikšmė yra nežinoma. Pagal padavimą ginče dėl teisės suteikti miestui vardą nugalėjusi Poseidoną ir Atėnai gavo savo vardą. Atėnė buvo laikoma Atėnų miesto globėja, čia Atėnės kultas buvo valstybinis. Savo populiarumu net varžėsi su Dzeuso kultu. Jos garbei mieste buvo pastatyta šventykla.
Buvo laikoma valstybės įkūrėja, kariško vežimo ir laivo išradėja. Išmokė graikus verpimo, audimo ir kulinarijos paslapčių. Be to Atėnė įsteigė įstatymus ir Areopagą – aukščiausią teismą Atėnuose.
[taisyti] Mitai

I a. pr. m. e. Atėnės skulptūra Luvre
Atėnė globėjiškai padėdavo tik teisingiems kariams. Ji gelbėjo Prometėjui ir Herakliui, taip pat globojo argonautus, Odisėją, Achilą ir Persėją.
Pagal mitą Medūza iš pradžių buvusi graži moteris. Poseidonas ją išprievartavo Atėnės šventykloje. Sužinojusi šventyklos išniekinimo įvykį, Atėnė bausdama pakeitė Medūzą, kad jos išvaizda atitiktų jos seserų gorgonių. Medūzos plaukai pavirto gyvatėmis ir nuo jos žvilgsnio visi gyvieji pavirsdavo akmeniu. Ji buvo ištremta už Hiperborėjos žemių. Kai Persėjas nugalėjo gorgonę Medūzą, jos galvą atsidėkodmas padovanojo Atėnei, kuri, ja papuošė savo skydą.
Mite apie Arachnę, moteris vardu Arachnė gyrėsi esanti geriausia audėja, geresnė net už deivę Atėnę. Atėnė jai pasirodžiusi apsimetusi sene ir liepusi gailėtis dėl savo poelgio, bet ši vietoje to metusi iššukį pačiai Atėnei. Tada Atėnė priemusi iššukį ir laimėjusi varžybas. Arachnė slegiama kaltės ir apmaudo mėginusi nusižudyti, bet Atėnė pavertė ją pirmuoju voru.
Rodomas puslapis “http://lt.wikipedia.org/wiki/At%C4%97n%C4%97”
Apolonas (gr. Απόλλων) pagal graikų mitologiją – Dzeuso ir Leto sūnus, pagal romėnų mitologiją – Jupiterio ir Latonės sūnus. Apolonas – saulės šviesos dievas, vaizduojamas su lanku ir strėlėmis (auksinės jo strėlės simbolizuoja saulės spindulius, iš čia jo pravardė „auksalankis“). Jis taip pat buvo muzikos ir poezijos globėjas, mūzų choro vadovas ir pats įžymus muzikantas, žinomas kaip dievas pranašautojas ir gydytojas. Etruskų mitologijoje jis buvo žinomas kaip Aplas (Aplu).
Pagal graikų mitologiją Apolonas turėjo dvynę seserį Artemidę, medžioklės deivę. Vėlesniais laikais jis buvo klaidingai prilyginamas Helijui, saulės dievui, arba jo seseriai Selenei, mėnulio deivei. Bet Apolonas ir Helijas, Selena išliko visiškai atskiri dievai literatūriniuose mitologijos tekstuose.
Turinys
[slėpti]
• 1 Kultas
• 2 Etimologija
• 3 Mitai
o 3.1 Gimimas
o 3.2 Vaikystė
o 3.3 Admetas
o 3.4 Dafnė
o 3.5 Trojos karas
o 3.6 Niobė
o 3.7 Kasandra
o 3.8 Panas
o 3.9 Gigantomachija
o 3.10 Apolonas ir Hermio gimimas
o 3.11 Marsijas
• 4 Vaikai

[taisyti] Kultas
• Apolonas turėjęs įtaką marui, šviesai, kolonistams, medicinai, šaudymui iš lanko, poezijai, pranašystėms, šokiui, protui ir taip pat žinomas kaip kerdžių ir jų bandų globėjas. Apolonas turėjo garsius orakulus Kretoje, Klaro vietovėje ir Branchidėjoje. Jis, kaip religinio gydymo dievas, apvalydavo žmogžudžius ir kitus nusidėjelius.
• Apolonas yra žinomas kaip Mūzų vadovas. Jo atributai yra: gulbės, vilkai, delfinai, lankai ir strėlės, laurų vainikas, kitara (arba lyra) ir plektras. Aukojamasis trikojis yra pranašysčių galių atributas.
• Jo garbei kas keturi metai buvo rengiamos Pitonijos žaidynės Delfyje. Pejanomis buvo vadinami Apolonui dainuojami himnai.
• Apolonas, kaip kolonizacijos dievas, prižiūrėjo kolonijas, ypač didžiąją kolonizaciją 750-550 m. pr. m. e. Taip pat jis padėjo Kretos ir Arkadijos kolonistams įkurti Trojos miestą.
• Apolono populiarumą (ypač literatūroje) atstovavo harmonija, tvarka, protingumas, kurie yra kontrastas charakterizuojant Dionisą, vyno dievą, kurį atstovauja emocija ir chaosas. Nors dievai stipriai kontrastuoja tarpusavyje, vis dėlto graikai manė, kad dvi dievybės vieną kitą papildo: du dievai – broliai, kai Apolonas žiemą išvyko į Hiperborėją, jis paliko prižiūrėti Delfio orakulą Dionisui.
• Apolono kultas atgimė prasidėjus kultūriniam Helenizmo pakilimui, nors yra pagonybės amžininkas. Vienas iš pavyzdžių yra atgimusi grupė vadinama, Kyklos Apollon.
[taisyti] Etimologija
Apolonas (ang. Apollo) gali būti kilęs iš prieš helenistinio junginio “Apo-ollon”, tikėtinai susijusiu su archaišku veiksmažodžiu “Apo-ell” ir pažodžiui reiškiančiu “tas, kuris be alkūnių” reiškiančio “išsklaidantis”. Jo pagrindinė ypatybė išsklaidytojas, kuri nusako visas dievo įtakos sferas. Jis išsklaido baimę, tamsą ir abejones, nes yra protingumo, šviesos ir pranašysčių dievas. Taip pat atstumiantis, išsklaidantis priešus nuo miesto sienų ir namų durų kaip tvirtovė, sauganti nuo įsibrovėlių. Dar daugiau, kaip išsklaidantis žmones, tai jog jis sąlyginai išsklaidė žmones po kolonijas – kolonistų globėjas; kaip ligas išsklaidantis – gydimo dievas; kaip plėšrūnus išsklaidantis – kerdžių ir jų bandų globėjas; kaip kenkėjus išsklaidantis ūkininkų globėjas; kaip išsklaidantis nesantaiką ir barbarizmą – menų globėjas; kaip išsklaidantis priešų armijas – sveikatos ir įgūdžių jaunuoliams teikėjas.
[taisyti] Mitai
[taisyti] Gimimas
Kada Hera sužinojo, kad Leto yra nėščia ir Dzeusas, Heros vyras, yra vaiko tėvas, uždraudė Leto gimdyti vaiką žemyne ar bet kurioje saloje. Ji surado plaukiojančią Delo salą, kuri nebuvo nei žemynas, nei tikra sala, ir ten pagimdė. Sala buvo apsupta gulbių. Už dėkingumą Delo sala buvo apsaugota keturiais piloriais. Vėliau sala tapo šventa Apolonui. Pagal kitą versiją, Hera pagrobė Eileitiją, vaikų gimimo ir gimdyvių deivę, neleisdama taip Leto pagimdyti. Kiti dievai privertę Herą paleisti ją. Vienaip ar kitaip Artemidė gimė pirmoji, ir padėjo gimti Apolonui. Kita versija sako, kad Artemidė gimė prieš Apoloną viena diena ankščiau, Ortygijos saloje ir padėjusi Leto perkirsti jūrą keliaujant į Delo salą, kitą dieną gimė Apolonas.
[taisyti] Vaikystė
Dar būdamas vaikas Apolonas užmušė ištvirkusį drakoną Pitoną, kuris gyveno Delfije šalia Kastaliano upokšnio, pagal kai kurias versijas, todėl, kad Pitonas mėgino išprievartauti Leto kol ji laukėsi Apolono ir Artemidės. Užmušus Pitoną Delfio orakulas galėjo sakyti savo pranašystes.
[taisyti] Admetas
Už tai, kad Apolonas užmušė Pitoną, jis buvo nubaustas – devyneriems metams išvarytas iš Olimpo. Per tą laiką jis piemeniu tarnavo karaliui Admetui iš Ferajos Tesalioje. Kadangi Admetas buvo geras Apolonui, dievas pažadėjo jam, kad kai ateis laikas Admetui mirti, vietoje jo bus leista mirti kitam. Vėliau Admetas įsimylėjo Alkestiją. Jos tėvas buvo karalius Pelėjas. Jis pasakęs, kad tik tada duosiąs sutikimą jų vedyboms, jeigu Admetas vadelios karo vežimą traukiamą liūtų, šernų ir kitų laukinių gyvūnų. Apolonas padėjo Admetui įvykdyti užduotį, ir pora susituokė. Kai atėjo laikas Admetui mirti, Alkestija sutiko mirti vietoje jo. Heraklis įsikišo ir abiem sutuoktiniams buvo leista gyventi.
Kai Apolonas grįžo po devynių metų, jis atėjo užsimaskavęs kaip delfinas ir atsivežė Kretos dvasininkus, kurie padėjo įkurti kultą Delfije. Jis taip pat palaimino Delfio orakulo dvasininkę, padarydamas ją pačia garsiausia ir tiksliausia pranašautoja tuo metu Graikijoje.
[taisyti] Dafnė
Apolonas užmušęs Pitoną, eidamas pamatė Dafnę, medžio nimfą, ir įsimylėjo. Erotas į ją iššovė abejingumo strėle. Dafnė išsigando ir pabėgo. Apolonas vijosi driadę Dafnę, Penėjo dukterį, kuri jį atstūmė. Apolono aklą meilę sukėlė Eroto strėlė, kuris tai padarė pavydėdamas Apolono meistriškumo valdant lanką. Erotas taip pat tvirtino, kad jį erzino Apolono dainavimas. Dafnė meldėsi pagalbos upės dievui Penėjui, ir šis ją pavertė lauro medžiu, kuris Apolonui tapo šventas.
[taisyti] Trojos karas
• Apolonas iššovė strėles, užkrėstas maru, į graikų stovyklavietę Trojos kare.
• Kai Diomedas sužeidė Enėją, Apolonas jį išgelbėjo. Pirmiausia Afroditė mėgino išgelbėti Enėją, bet Diomedas sužeidė ir ją taip pat. Enėjas buvo apgaubtas debesiu Apolono ir nuneštas į Pergamą, šventąją vietą Trojoje. Ten Enėją išgydė Artemidė.
• Taip pat yra minima, kad Apolonas padėjęs Pariui užmušti Achilą.
[taisyti] Niobė
Niobė, Amfiono žmona, Tėbų karalienė, gyrėsi esanti viršesnė už Leto, nes jis turėjo keturiolika vaikų, septynis berniukus ir septynias mergaites (niobidus), tuo tarpu Leto turėjo tik du (Apoloną ir Artemidę). Apolonas užmušė jos sūnūs, kai šie užsiiminėjo atletika, paskutinis iš jų maldavęs pasigailėjimo. Artemidė užmušė Niobės dukteris. Apolonas ir Artemidė naudojo užnuodytas strėles, nors pagal kitas versijas kelių pasigailėjo (Chlorisos dažniausiai). Amfionas buvo užmuštas Apolono prie savo negyvų sūnų arba pats nusižudė. Priblokšta Niobė pabėgo į Sipliono kalną esantį Mažojoje Aziojoje ir buvo paversta akmeniu, kai verkė, arba pati nusižudė. Jos ašaros tekėjo į Achelojo upę. Dzeusas sustingdė visus Tėbų žmones, kad niekas negalėtų palaidoti niobidų, devintą dieną po jų mirties dievai patys juos palaidojo.
[taisyti] Kasandra
Apolonas įsimylėjęs Kasandrą ir pasiūlė jai pranašystės dovaną norėdamas ją suvilioti, bet ši jį atstūmė. Tada supykęs Apolonas jai davė pranašystės dovaną ir ją prakeikė, kad jos pranašystėmis niekas netikėtų.
[taisyti] Panas
Panas iškvietė į muzikos dvikovą Apoloną, lyros dievą, norėdamas išmėginti, kuris geresnis muzikantas. Kalno dievas Tmolas buvo pasirinktas kaip teisėjas. Pūtė Panas švilpyne savo paprastą, nuoširdžią melodiją sukeldamas sau ir jo pasekėjui, Midui, kuris kaip tik tuo metu buvo šalia, didelį pasitenkinimą. Apolonas užgrojo savo lyra ir Tmolas iškarto nusprendė, kad Apolonas laimėjo. Visi buvę šalia su tuo sutiko išskyrus Midą. Jis nesutiko su sprendimu ir abejojo sprendimo teisingumu. Apolonas, neapsikentęs tokio Mido įžūlumo, pavertė jo ausis į asilo.
[taisyti] Gigantomachija
Gigantomachijoje Apolonas užmušė gigantą Porfirioną, kai atskubėjo gelbėti Delo salos ir jos nimfų. Apolonas ir Heraklis peršovė po akį Efialtui, kuris vėliau mirė sušaudytas strėlių.
[taisyti] Apolonas ir Hermio gimimas
Dievas Hermis anksti subrendo. Tik gimęs, vidurdienį, jis sukūrė lyrą, išdrožė iš vėžlio kiauto, temstant jis pavogė 15 karvių iš Apolono bandos. Gudriai paslėpęs vogtus gyvulius oloje, kūdikis su nekalta šypsenėle atsigulė į lopšį. Įsiutęs Apolonas surado Hermį ir nuvedė teisti pas Dzeusą. Dzeusas liepė Hermiui grąžinti karves. Išgindamas jas iš olos, Apolonas išgirdo nuostabią muziką. Hermis grojo savo sukūrta lyra. Sužavėtas Apolonas iškeitė karves į paprastą, bet jam iki šiol nematytą instrumentą.
[taisyti] Marsijas
Marsijas buvo satyras, kuris iškvietė Apoloną į muzikinę dvikovą. Marsijas pralaimėjo, už jo išpuikimą mesti dievui iššukį, jam gyvam odą nudyrė oloje netoli Kalaenajos Frygijoje. Jo kraujas pavirto į upę Marsiją.
[taisyti] Vaikai
• Su Arsinoja arba Koronija:
o Asklepijas, gydytojų ir gydymo meno dievas;
• Su Kaliope:
o Linas, vienas iš trijų sūnų vadintų Linais.
o Orfėjas, išgarsėjęs savo muzika ir ypatinga meile Euridikei.
• Su Chione:
o Filamonas;
• Su Kirene:
o Aristėjas, nereikšmingas dievas.
• Su Kreūsa:
o Jonas, Jonijos eponimas.
• Su Driope:
o Amfisas.
• Su Hekuba:
o Troilijus, Trojos princas;
o Poliksena, Trojos princesė.
• Su Mantoja:
o Mopsas.
• Su Psamate:
o Linas, vienas iš trijų sūnų vadintų Linais.
• Su Roeo (Rhoeo):
o Anijus, Apolono dvasininkas.
• Su Sinope:
o Siras;
• Su Terpsichore:
o Linas, vienas iš trijų sūnų vadintų Linais.
• Su Uranija:
o Linas, vienas iš trijų sūnų vadintų Linais.
• Su nežinoma motina:
o Kiniras, Kipro karalius;
o Kiknas, už savo žiaurumą, Apolono paverstas gulbinu;
o Femonoja.
Minimi keturi Linai, nes vieno Lino kilmė yra neaiški, kuri iš dviejų motina buvusi tikroji. Užrašyti abu variantaiArtemidė (gr. Ἄρτεμις) graikų mitologijoje – medžioklės deivė, Dzeuso ir Leto dukra, Apolono sesuo. Artemidės atitikmuo romėnų mitologijoje – deivė Diana, etruskų mitologijoje – deivė Artumė.
Turinys
[slėpti]
• 1 Kultas
• 2 Gimimas
• 3 Vaikystė
• 4 Mitai

[taisyti] Kultas
• Artemidė buvo skaistaus mėnulio, medžioklės, laukinių gyvūnų, gydymo, laukinės gamtos, skaistumo ir vaisingumo (vaikų gimimo), dievė, kadangi ji padėjo savo motinai pagimdyti Apoloną. Kaip vaisingumo ir vaikų gimimo deivė ji buvo garbinama daugiausia miestuose. Ankstyvame vystimosi laikotarpyje Artemidė buvo indentifikuojama vienodai su Hekate, prieš olimpine laukine deive. Vėliau tapo labiau panaši į Seleną, mėnulio deivę, o Apolonas siejamas su Heliju, saulės dievu.
• Artemidė asimiliavo deivę Kariatiją (Caryatis).
• Jos dvasininkės titulas buvo Melisa.
• Artemidės kultas nebuvo labai paplitęs Graikijoje, bet už tai Mažojoje Azijoje ji buvo viršiausia dievybė. Miestas Efesas Azijoje yra geriausiai žinomas kaip kulto centras.
• Artemidės garbei buvo rengiami festivaliai: Brauronija Brauronijos mieste ir Ortija Spartoje.
• Mergaitės, sulaukusios lytinės brandos, buvo inicijuojamos į Artemidės kultą. Prieš susituokiant jų buvo parašoma sudėti visus skaistumo atributus (žaislus, lėles, plaukų kuokštelį) ant Artemidės altorio.
[taisyti] Gimimas

Artemidės skulptūra Luvre
Kada Hera sužinojo, kad Leto yra nėščia ir Dzeusas, Heros vyras, yra vaiko tėvas, uždraudė Leto gimdyti vaiką žemyne ar bet kurioje saloje. Ji surado plaukiojančią Delo salą, kuri nebuvo nei žemynas, nei tikra sala, ir ten pagimdė. Sala buvo apsupta gulbių. Už dėkingumą Delo sala buvo apsaugota keturiais piloriais. Vėliau sala tapo šventa Apolonui. Pagal kitą versiją, Hera pagrobė Eileitiją, vaikų gimimo ir gimdyvių deivę, neleisdama taip Leto pagimdyti. Kiti dievai privertę Hera paleisti ją. Vienaip ar kitaip Artemidė gimė pirmoji, ir padėjo gimti Apolonui. Kita versija sako, kad Artemidė gimė prieš Apoloną viena diena ankščiau, Ortygijos saloje ir padėjusi Leto perkirsti jūrą keliaujant į Delo salą, kitą dieną gimė Apolonas.
[taisyti] Vaikystė
Būdama trijų metų Artėmidė paprašė Dzeuso, savo tėvo, sėdėdama jam ant kelio, įvykdyti keletą norų. Ji paprašė padaryti taip pat ji liktų amžinai skaisti, jos karo vežimą temptų nulėpausiai šunys, ir nimfos taptų jos medžioklių bendražygėmis. Jis įvykdė visus jos norus. Visi jos bendražygiai taip pat liko skaistūs, ir ji labai atidžiai saugojo savo ir jų skaistumą.
[taisyti] Mitai
• Niobė
• Orionas
• Aktaeonas
• Kalista
• Agamemnonas
Rodomas puslapis “http://lt.wikipedia.org/wiki/Artemid%C4%97”
Hestija graikų mitologijoje – šeimos židinio deivė. Skaisčioji Hestija taip pat yra širdies deivė, kuriai pirmiausia pasiūlydavo aukas per kiekvieną aukojimą namuose, ji neturėjo viešo kulto. Hestija yra vyriausia Krono ir Rėjos dukra. Jos broliai ir seserys: Dzeusas, Hadas, Hera, Poseidonas, Demetra. Seniau buvusi viena iš dvylikos Olimpo dievų, ji užleido vietą Dionisui. Taip pat ji prižiūri šventąją ugnį Olimpo kalne. Jos altoriai yra kiekvienos šeimos širdis. Hestijos vardas reiškia: “namai ir širdis” (namai ir jų gyventojai). Hestija simbolizuoja sąjungą tarp kolonijinių ir metropolinių miestų.
Po jos gimimo, Kronas prarijo Hestiją ir jos brolius, bei seserys išskyrus Dzeusą. Užaugęs Dzeusas, patartas žmonos Metidės, davė Kronui išgerti stebuklingo gėrimo, ir šis visus vaikus atrijo atgal. Dzeusas pakvietė visus savo brolius ir seseris, kiklopus, hekatonkheirus, gigantus, į kovą su titanais. Per dešimt metų titanai buvo nugalėti ir sumesti į Tartarą, kur juos saugojo šimtarankiai. Taip baigėsi titanų ir prasidėjo Olimpo dievų valdymas.
Hestija davė skaistumo įžadus ir visalaik išliko skaisti, atsakė Poseidonui ir Apolonui, kai jie siūlėsi. Per vieną iš dievų švenčių miegančią Hestiją mėgino išprievartauti Priapas, bet ji buvo išgelbėta bliaunančio asilo.
Romėnų mitologijoje jos atitikmuo yra Vesta, kuri visą laiką degančia širdimi susiedavo romėnus, taip sukurdama bendros šeimos vaizdą.
Rodomas puslapis “http://lt.wikipedia.org/wiki/Hestija”
Graikų mitologija sudaryta iš daugybės pasakojimų apie graikų dievus, deives, didvyrius ir didvyres. Šie pasakojimai sklido iš lūpų į lūpas. Dėl tikslių rašytinių šaltinių nebuvimo, graikų mitologijos tyrinėtojai bandydami atkurti visus mitus dažnai naudojasi išlikusiais atvaizdais, vazų piešiniais.
Graikų mitologijos apimtis ir įvairovė yra milžiniška. Iš jos mes galime sužinoti apie baisius dievų nusikaltimus, žiaurų Trojos karą ir netgi vaikiškas Hermio išdaigas. O suskaičiuoti visas mitines būtybes beveik neįmanoma.
Įvairiose legendose, pasakojimuose, himnuose senovės graikų dievai išvaizda nesiskyrė nuo žmonių, išskyrus keletą chimeriškos prigimties būtybių (pvz.: Sfinksas), kurie yra kilę iš Artimųjų Rytų. Daug graikų dievybių turi gimimo mitus, bet tuo pačiu jie yra nesenstantys. Dievai yra beveik nesužeidžiami, nesergantys, gali pasiversti nematomais, gali akimirksniu nukeliauti didžiulius atstumus, gali kalbėti per žmones, jiems žinant ir ne. Kiekvienas turi išskirtinę išvaizdą, savo globojamą sritį, charakterį, pomėgius, tačiau šie aprašymai yra kilę iš daugybės archajiškų pasakojimų, kurie ne visada sutampa.
[taisyti] Graikų mitologijos šaltiniai
Graikiškas žodis muthologia yra sudarytas iš dviejų žodžių:
• muthos — kuris senovinėje, Homero laikų kalboje apytiksliai reiškė “ritualizuotas kalbos aktas”,
• logos — kuris klasikinėje graikų kalboje reiškia “įtikinamas pasakojimas, argumentas”.
Yra keletas pirminių šaltinių, iš kurių mes galime tyrinėti graikų mitologiją:
1. Istorikų darbai, bene garsiausias iš jų pirmas darnus ir sistemingas graikų religijos apibendrinimas – Herodoto darbai, Vergilijaus “Teogonija”, geografų veikalai (Pauzanijus, Strabonas), kurie keliavo po Graikiją ir užsirašinėjo pasakojimus girdėtus įvairiuose miestuose.
2. Mitografų darbai;
3. Senosios ir klasikinės Graikijos laikų poezija:
o Homero „Iliada“, „Odisėja“ ir himnai;
o Aischilo, Sofoklio, Euripido ir Aristofano dramos veikalai;
o Pindaro ir Bakchilido choriniai himnai;
4. Heleninio ir senovės Romos periodo poezija.
[taisyti] Chronologija
Graikų mitologija turi tik apytikslę vidinę chronologiją. Dėl šaltinių pateikiamų duomenų nesutapimo neįmanoma tiksliai nustatyti įvykių eiliškumo. Mitologija skirstoma į tris pagrindinius etapus:
1. Dievų amžius.
2. Amžius, kai žmonės ir dievai gyveno kartu.
3. Didvyrių amžius, kai dievų veikla buvo ribota.
Šiuolaikiniams graikų mitologijos tyrinėtojams bene įdomiausias yra dievų amžius, tuo tarpu senovės ir klasikinės Graikijos laikų autoriai pirmenybę teikė didvyrių amžiui: Homero „Odisėja“ ir „Iliada“ pasakoja apie neįtikėtinus didvyrių nuotykius.
[taisyti] Dievai
Iš pradžių viešpatavęs Chaosas. Iš jo gimė pirmosios kartos dievai – Gaja (“žemė”), Niktė, Tartaras, Erebas, Erosas; iš Gajos gimė Uranas ir Pontas.
Antrąją dievų kartą sudarė Gajos vaikai (tėvai – Uranas, Pontas ir Tartaras), tarp jų titanai ir titanidai.
Trečioji dievų karta buvo Olimpo dievai.
Kaip ir jų kaimynai, graikai tikėjo į daugybę dievų, į visą dievų panteoną. Kiekviena dievybė globojo atskirą gyvenimo sritį, pavyzdžiui, Afroditė buvo meilės ir grožio deivė, o Arėjas – karo dievas. Kai kurios dievybės, kaip Dionisas ar Apolonas turėjo daugiau funkcijų ir buvo daugialypės asmenybės. Sunku būtų suskaičiuoti daugybę vietinių dievybių, kurios buvo garbinamos vienaip ar kitaip su jomis susijusiose vietose: upių dievai, uolų ir šaltinių nimfos. Labai gerbiami buvo ir vietinių didvyrių kapai.
Nors buvo šimtai būtybių, kurias būtų galima pavadinti dievais ir didvyriais, jie dažniausiai buvo garbinami tik vienoje vietovėje ar festivalyje, o didžiosios šventyklos buvo statomos dažniausiai galingiesiems: Olimpo dievams, Herakliui, Asklepijui ir, kai kur, Helijui. Dauguma regionų ir miestų turėjo vietinių, kitur nesutinkamų legendų apie dievybes, savitus ritualus, apeigas, kuriomis pagerbdavo dievus.
Rodomas puslapis “http://lt.wikipedia.org/wiki/Graik%C5%B3_mitologija”
Herodotas iš Halikarnaso (gr. ΗΡΟΔΟΤΟΣ, Herodotos) – antikos istorikas, gyvenęs V a. pr. m. e. (484 pr. m. e. – 425 pr. m. e.), žymus savo aprašymais apie konfliktus tarp Graikijos ir Persijos, taip pat aprašymais apie skirtingas vietas ir žmones, kuriuos jis sutiko keliaudamas.
Herodotas parašė istoriją apie persų invaziją į Skitiją, Graikiją, graikų – persų karus V a. pr. m. e. Šis kūrinys vadinamas tiesiog Herodoto „Istorija“. Herodotas buvo ne tik pirmas, aprašęs praeities įvykius, bet ir pirmas laikęs tuos įvykius filosofine problema, tyrimų objektu, galinčiu atskleisti išmanymą apie žmogaus elgesį.

Leave a Comment