A. Baranausko anykščių šilelio analizė

Anykščių šilelio grožis vaizduojamas labai pastabiai. Atskleidžiama miško gyvenimo įvairovė: augmenija, gyvūnija, spalvos, kvapai, garsai. Čia matome gūdžias tankmes ir saulės nužertas palaukes, mišką įvairiu metų ir paros laiku. Poetas „spalvotais” žodžiais jautriausiai tapo miško gyvenimo nuotaiką pavasarį, vasarą, rudenį ir žiemą:
Kai kožna burbuolytė išsprogsta, suskyla,
Kai žiedų varške šakos obelų pražyla,
Kai pervasar žaliuoja tamsaus šito šone,
Kai rudeniop lapeliai geltoni, raudoni
Tartum krauju Marčiupio pakalnes aptraukia
Ir kai pliki stabarai pavasario laukia.
Baranauskas miško vaizduose akcentuoja malonų, džiaugsmą keliantį įsspūdį. Poetas gėrisi minkštučiukais samanų patalais, uogienojais, keliančiais juodas, raudonas uogas, marguliuojančiomis grybų sodybomis, žole barzdotais krūmais, dangų remiančiais miško medžiais. Jis junta glostantį vėjelio prisilietimą, šilto, kvapnaus oro bangas, įsiklauso į slėpiningą vidurnakčio tylą, girdi pavienius garsus ir maloniausius jų derinius:
Tie visoki balseliai taip krūvon suplaukia,
Tartum kožnas lapelis čilba, kliauga, šaukia.
„Anykščių šilelyje” jutiminio pasaulio atspindys organiškai derinasi su poeto subjektyvių nuotaikų, emocijų išraiška. Poetas liūdi, nerimauja arba gėrisi, džiaugiasi, kūrinio vaizdus nuspalvina giedra ramybe. Įžanga, kurioje kalbama apie išnaikintą miišką, nykią dabartį, prasideda liūdna, elegiška inversija:
Kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę!
Ir čia pat prisiminęs senąjį ir didingą mišką, poetas kalba retoriniais klausimais. Jis pasigenda miško puikybės, ramaus ūžimo, lapelių šlamesio, paukščių čiulbėjimo. Ir staiga — neviltis:
Visa prapuolę; tik ant lauko pliko
Kelios pu

ušelės apykreivės liko!..
Nerimas dėl nuniokoto miško ne tik jaučiamas iš nupiešto vaizdo, bet ir tiesiai pasakomas: „taip neramu regis”.
Prisiminimuose apie miškus poeto džiaugsmas, veržte veržęsis vaizdais ir spalvomis, vėlgi konkrečiai apibūdinamas: „akį veria”, „linksmina dūšią”, „užu širdies tveria”, „vis gražu”, „vis miela”, „vis linksma”, „vis ramu”.
Regimuosiuose vaizduose jausmai reiškiami santūriai, vyrauja rami, giedra nuotaika. Poeto gėrėjimasis suvokiamas iš gamtos reiškinių poetizavimo, perteikto gausiomis stilistinėmis figūromis. Pasigirstantys deminutyvai šildo tapybiškus vaizdus, poemą suartina su liaudies poezija.
Poetui mišką jaučiant visa esybe, jausmas veržiasi galingai, visa jėga:
Ė, kvėpimas, jau ką gi! Čia sakais pušelių,
Čia vėjelis dvelkteli su kvapu žiedelių:
Jauti pievos dobilą, baltą ir raudoną.
Jauti ramunes, čėbrus — žoleles dirvonų;
Jauti iš juodo kapčiaus skruzdėlyno kvapą,
Ir iš medžių, iš skujų, iš šiškų, išš lapų
Vis kitoki kvėpalai: kaip vėlelis dvelksi,
Kožno karto kitokiu kvapu užsivelgsi.
Džiaugsmingas sušukimas („Ė kvėpimas, jau ką gi!”), dvylikos skirtingiausių kvapų išskaičiavimas vienu atsikvėpimu, žodžio „jauti” kartojimas eilučių pradžioje, prielinksnio „čia” kartojimas sakinio pradžioje, o „iš” — pabaigoje perteikia tarsi trūkčiojantį, nervingą kalbos pobūdį, išreiškiantį didėjantį susijaudinimą. „Ė tik širdį griaudžia”,— pagaliau suaimanuoja poetas, perteikdamas tą jausmą, kuris kyla, geriant gaivius vasaros kvapus.
O vaizdo emocingumo viršūnė pasiekiama apdainuojant vidunakčio tylą. Poetas čia liete susilieja su gamta ir girdi tai, ką tegalima tik ja
austi:
Vidunakty taip tyku,— kad girdi, kaip jaunas
Lapas arba žiedelis ant šakelių kraunas;
Girdi, kaip šakom šnibžda medžių kalba šventa,
Kaip žvaigždelės plevena, gaili rasa krinta.
Lyrinis apmąstymas išreiškiamas ilgu ir nesibaigiančiu palyginimu. Atskiros jo pakopos laipsniškai rodo vis kylantį jausmą. Vietoje jungiamųjų žodžių atsirandančios loginės pauzės žymi didėjančią vidinę įtampą.
Vidurnakčio tylos keliamą nuotaiką išblaško auštantis rytas, dienos gyvenimui atbundančios gamtos garsai. Ilgus palyginimus keičia trumpi klausiamieji sakiniai ir tokie pat atsakymai. Visi klausiamieji sakiniai sutvarkyti anaforiškai, visi sudaro sintaksinius paralelizmus. Tokie pakartojimai teikia kalbai retorinio pakilumo, perteikia džiaugsmingą nuotaiką, kuri pamažu vėl rimsta ir pereina į skausmingą praeities prisiminimą:
Ai būdavo, būdavo iš mūsų šilelio
Didžiausio patogumo, gražaus ramumėlio!
Gamtos gyvenimo pulsavimas ir žmogų užplūstančios jausmų bangos — tai žmogaus ir gamtos vienovė. Lyriškuose, nuotaikinguose gamtos vaizduose „pasėjamas” ir „išauginamas” apibendrinimas: liaudis, tauta, žmogus yra neatsiejama tos pačios gamtos dalis. Sudėtingas liaudies dvasinis gyvenimas atsispindi prisiminimuose apie lietuvių ir miško bendrą dalią:
Sunkioj dienoj duodavęs slaptus nuo baisybių,
Liūdnoj dienoj paveikslą visokių ramybių,
Linksmoj dienoj daugumą visokių gražybių,
Kožnam mete dėl kožno — visokių gerybių.
Miškas žmogui teikdavęs tokią didelę ramybę, taip pakiliai jį nuteikdavęs, kad džiaugsmo ašarą išspausdavo. Be miško lietuvių „dūšios” džiūdavusios ir palengva skursdavusios. Liaudies žmogus taip buvo su gamta suaugęs, jog miškas ža
adino ne tik tauriausius jausmus, bet ir kūrybines jo galias:
Iš to, matai, ašaros ir atsidusimas,
Iš to šventos pajautos, iš to giesmės imas.
Liaudies žmogus ne tik naudojosi gamtos teikiamomis materialinėmis gėrybėmis, bet mokėjo su didele meile ir pagarba rūpintis gamta ir ją tausoti. Gamtos meilė jaučiama iš visos kūrinio dvasios ir pasakoma tiesiai: lietuviai „su medžiais vis zgadoj gyvenę”, „nei vieno liemenio nekirtę”, rūpestingiausiai auginę šilelį, „kasdien apvaikštinėjo kožną pakraštėlį”. Pagaliau paprasto žmogaus pasaulėvaizdis dar labiau išryškėja poemos potekstėje. „Jo paveikslas atsispindi poeto sugebėjime pajausti turtingą gamtos spalvų žaidimą, pastebėti visais lapeliais šlamantį baltąjį mišką, pavasariais žiedų varške pražylančias obelis, kaip nendres ir meldus siūruojančias, kurių „liemuo liemenį plaka”, tankias, aukštas, lygutes, geltonas kaip žvakes pušeles, išgirsti muziką miško aromatų dvelkime, žvaigždelių plevenime, regėti spalvas miško garsų ir balsų skambėjime, kuris poemoje atkurtas liaudiško sąmojo ir poetinio išradingumo kupinomis onomatopėjomis, žodžiu, pajausti taip, kaip jaučia paprastas žmogus”.
Poemos turinį išplečia siužetiniai elementai, pasakojimas apie miško naikinimą, apie sunkią liaudies dalią. „Anykščių šilelyje” skiriami trys girių naikinimo etapai. Pirmieji. medžius ėmę „skinti” krikščionybės nešėjai. Jie iškirtę labiausiai liaudies branginamus šventuosius miškus. Kūrinyje šventieji miškai iškyla kaip dvasinio tautos gyvenimo vertybių simbolis, siejami su liaudies kultūros likimu. Smerkdamas krikščionybės nešėjus už miškų naikinimą, Baranauskas ju
uos smerkė ir už dvasinį tautos pavergimą.
Antrasis miškų naikinimo etapas prasidėjo su kapitalistinių santykių raida. Poemoje parodoma, kaip palaipsniui kapitalizmas viską naikino, viską, ką tik buvo galima iškeisti, keitė į pinigus:
Su ašarom pirmieji truputį praskynę,
Vaitodami jų vaikai taip gynė tėvynę;
Dūsaudami anūkai tuos miškus eikvoję,
Proanūkiai vežimais miestelin vežioję;
Po keturias dešimtis vežimų pardavę,
Džiaugdavęsi, ant dienos po muštinį gavę.
Medžiai, mat, iš daugybės visiškai atpigę.
Ir taip ilgai eikvoję, — net kolei pristigę.
Pagaliau šilelį galutinai išnaikino „kučmeisteriai”, „liesvinčiai”, caro biurokratinės administracijos atstovai. Miško likimas susisieja su liaudies likimu. Čia ataidi didžiausių liaudies nelaimių atgarsiai, iškyla šiurpūs badmečio vaizdai:
Sunkios dienos atėję, žmonės badu mirę,
Samanas duonon kepę, žieves sriubon virę.
Dideliu tragiškumu persunktos eilutės, kuriose kalbama apie marą, poeto žodžiais tariant, „pavietrį”. Tarsi liaudies skundas nuskamba žodžiai apie carinių valdininkų savivalę ir smurtą: „.e žmonėms, kai verkė, nasrus kamšė kulokais, kraujo klanan merkė.”
Siužetiniai elementai ne tik leido poetui išreikšti būdingesnius krašto istorijos faktus bei sunkius baudžiavinės priespaudos padarinius, bet ir padaryti plačius ir reikšmingus apibendrinimus. Miško naikinimo vaizdais daromos aliuzijos į tautos gyvenimą, reiškiamas protestas prieš socialinę ir tautinę priespaudą. Dideliu tragizmu alsuoja baigiamosios poemos eilutės:
Ir giesmė nepabaigta: kai širdis susopo,
Ant dūšios labai sunku ir neramu tapo.
Mat, toj pati galybė, ką miškus sugraužė,
Širdį, dūšią apgriuvo. ir giesmę nulaužė.
Tai tiesioginis tautos ir poeto likimo apibūdinimas.

Leave a Comment