Joninės (senieji istoriniai šaltiniai dar vadina Rasos, Kupolių vardu) yra kalendorinė šventė. Jos yra saulėgrįžos, ilgiausios dienos šventė. Daugiausiai švenčia jaunimas. Naktį kūrena laužus, pina ir plukdo vainikus, ieško paparčio žiedo. Po Jono prasideda šienapjūtė. Tai vidurvasario šventė, švenčiama nuo seniausių, neatmenamų laikų ne tik Lietuvoje, bet ir daugelyje kitų Europos kraštų. Įsigalėjus krikščionybei, pagoniška šventė sutapinta su krikščioniška šv. Jono Krikštytojo švente. Jonas Krikštytojas buvo lietuvių pamėgtas šventasis. Tai liudija ir didelė gausybė jo vardu pakrikštytų vyrų. Nors kalendoriuje yra ir daugiau dienų pažymėtų šv. Jono vardu, bet liaudis tvirtindavo, kad visi kiti tik “Jonukai”, o tikrasis Jonas švenčiamas birželio 24 d. Tą dieną visi Jonai švęsdavo savo vardines. Joninės – viena linksmiausių ir popiuliariausių vasaros švenčių. Tai trumpiausia metų naktis ir ilgiausia diena. Iš tikrųjų šv. Jono naktį Lietuvoje beveik nesutemsta: kai vakaruose pagaliau užgęsta saulėlydžio žara, rytai pradeda rausti nuo pirmųjų aušros spindulių. Joninių naktis – burtų ir magijos naktis, pilna paslapčių ir pavojų. Ji pasižymi laužų liepsnomis. Laužai kuriami ant kalnelių, kur geriau matyti. Kai lietuviai buvo pagonys, laužai degdavę visą Joninių naktį, kad jų šviesa apšviestų laukus, kur visokios piktosios dvasios ir raganos skrajoja, mėgindamos pakenkti gyvuliams, bręstantiems pasieliams. Laužo šviesa baidykles nubaido. Joninių naktį raganos ir raganiai renkasi į specialias vietas ir puotauja, o paskui tariasi, kaip žmonėms pakenkti. Beskraidydamos po laukus, raganos pagadina vaistažoles, atimdamos gydomąją galią, nutraukia karvėms pieną, apsargdina avis, pakeri rugius, linus ir kitus augalus. Dėl to buvo imamasi įvairių priemonių, kad gamta ir žmomių turtas būtų apsaugoti nuo raganų pakerėjimų. Vėlesniais laikais laužai buvo deginami pasilinksminimui. Jauni ir seni prie laužo dainuodavo, šokdavo, vaišindavosi. Joninių naktis buvo skirta jaunimui – jauni net gulti tą naktį neidavo, kad nepramiegotų saulėtekio. Mat Joninių ryte saulė tekėdama šokinėja ir maino spalvas (taip, kaip Velykų rytą). Pamatyti šokinėjančią saulę yra labai naudinga: būsi laimingas ir sveikas visus metus. Joninių naktį ir vanduo turi stebuklingos galios. Jeigu išsimaudysi tekančiame vandenyje, arba bent nuogas išsivoliosi rasotoje žolėje, jokia odos liga nekibs: oda bus balta, švari ir visuomet jaunai atrodys.
Joninių naktį žydi papartis. Liaudis, pripratusi prie įvairiausių gamtos apraiškų, pažindama savo aplinkos augmeniją, žinojo, jog visi augalai prasideda iš sėklos. Jie auga, žydi ir veda vaisius arba sėklas, tuo pratęsdami savo giminę. Visiems buvo aišku, kad grybai sėklų neturi (taip bent žmonės galvojo), bet grybas – tai ne augalas. Tačiau papartis – jau kitas dalykas. Augalas vešlus, žalias, visur augantis, ypač miškuose, drėgnose pievose – toks, kaip visi kiti aplinkos augalai, nors niekam nepavyko rasti paparčio sėklų, pamatyti žiedo. Tai kaip jis dauginasi? Iš to kilo tikėjomas, kad paparčio žiedas stebuklingas. Augalas žydi pačiu magiškiausiu metų laiku – šv. Jono naktį. Kas tą žiedą atranda, supranta paukščių ir gyvulių kalbą, supranta viso pasaulio žmonių kalbas; žino, kas ką galvoja, kur paslėpti turtai, mato Giltinę (gali pasakyti: kas gyvens ir kas mirs). Šias paparčio žiedo savybes žino ne tik žmonės, bet taip pat raganos ir visos demoniškosios būtybės. Jos labai stengiasi paparčio žiedą pasigriebti. Jeigu papartyne tuo metu sėdi ir žmogus, laukdamas paparčio pražystant, baidyklės jį visaip baugina, vilioja, stengiasi nukreipti dėmesį nuo paparčio. Kai žmogus tik nusuka akis į šalį, kaip tyčia, paparčio žiedas išsiskleidžia ir tenka kuriai baidyklei ar raganai. Yra pasakų, kaip žmogelis, eidamas Joninių naktį per girią, kur auga daug paparčių, netikėtai rado žiedą: žiedas užkrito už jo apavo. Staiga tarytum viskas nušvito, žmogelis galėjo suprasti naktinių paukščių ir žvėrelių kalbą, girdėjo net, ką šv. Jono vabaliukai žybčiodami pasakoja vieni kitiems. Jis tuoj suprato, kad yra suradęs stebuklingąjį paparčio žiedą. Pasakos dažniausiai baigiasi tuo, kad žmogelis atsisėda pailsėti ir nusiauna kojas – žiedas iš apavo iškrinta ir visi stebuklai baigiasi. Paparčio žiedas panašus į blizgantį, tviskantį raudoną ar vaivorykštės spalvų žiburėlį. Jis prasiskleidžia lygiai 12 val. Joninių naktį. Žiedą galima paimti, jeigu apsirėši aplink paparčių krūmą ratą šermukšnine lazda (mat šermukšnis yra taip pat stebuklingas medelis, kurio bijo piktosios dvasios, raganos. Joms užpuolus, galima apsiginti šermukšnine lazdele) arba šventintu sidabriniu daiktu. Reikia tame rate atsisėsti ir jokiu būdu nenuleisti akių nuo paparčio, nesvarbu, kas aplinkui darysis. Papartis žydi tik trumpučiukę akimirką. Kaip jau minėta, žmogaus dėmesį stengiasi nukreipti įvairios baidyklės ir raganos. Matyt, kad joms visuomet pavyksta, nes žmogus taip ir neranda paparčio žiedelio… Joninių naktį daromi burtai: stengiamasi sužinoti ateitį. Merginos nupina vainikus, atsistoja nugara prie medžio ir per galvą meta vainiką, kad jis užsikabintų už šakos. Per kiek kartų vainikas užsikabina, už tiek metų mergina ištekės. Pinami vainikai, kuriems duodami merginų ir vyrų vardai. Vainikai metami į vandenį (ypač į upelio vagą). Kurie vainikai sueina draugėn, tas vyras ir mergina sudarys porą; jeigu kurio vainikas nuskęsta, tai netrukus tas mirs; jei vainikas gerai plaukia, neužkliūva už žolių ar šakų, tai to žmogaus gyvenimas bus linksmas ir lengvas. Vyrai ir mergaitės susikimba rankomis ir šoka per baigiančio degti laužo žarijas. Jeigu jiems pavyksta lengvai peršokti, akys nuo dūmų neašaroja, padai ar drabužiai neapsvyla, tai viskas tais metais gerai seksis: laukia meilė, laimė, turtas. Jeigu nuo dūmų akys ašaroja, teks tais metais daug vargo pakelti (verkti). Jeigu per laužą šokanti pora nepaleidžia rankų, tai jie tais metais sukurs šeimą – visą gyvenimą tvirtai vienas kito laikysis. Kuomet žmonės kasdieniniame gyvenime daugiausia rėmėsi liaudies medicina, o ne pirktiniais vaistais, diena prieš Jonines buvo labai svarbi vaistažolių rinkimui.