Joninės (senieji istoriniai šaltiniai dar vadina Rasos, Kupolių vardu) yra kalendorinė šventė. Jos yra saulėgrįžos, ilgiausios dienos šventė. Daugiausiai švenčia jaunimas. Naktį kūrena laužus, pina ir plukdo vainikus, ieško paparčio žiedo. Po Jono prasideda šienapjūtė. Tai vidurvasario šventė, švenčiama nuo seniausių, neatmenamų laikų ne tik Lietuvoje, bet ir daugelyje kitų Europos kraštų. Įsigalėjus krikščionybei, pagoniška šventė sutapinta su krikščioniška šv. Jono Krikštytojo švente. Jonas Krikštytojas buvo lietuvių pamėgtas šventasis. Tai liudija ir didelė gausybė jo vardu pakrikštytų vyrų. Nors kalendoriuje yra ir daugiau dienų pažymėtų šv. Jono vardu, bet liaudis tvirtindavo, kad visi kiti tik “Jonukai”, o tikrasis Jonas švenčiamas birželio 24 d. Tą dieną visi Jonai švęsdavo savo vardines. Joninės – viena linksmiausių ir popiuliariausių vasaros švenčių. Tai trumpiausia metų naktis ir ilgiausia diena. Iš tikrųjų šv. Jono naktį Lietuvoje beveik nesutemsta: kai vakaruose pagaliau užgęsta saulėlydžio žara, rytai pradeda rausti nuo pirmųjų aušros spindulių. Joninių naktis – burtų ir magijos naktis, pilna paslapčių ir pavojų. Ji pasižymi laužų liepsnomis. Laužai kuriami ant kalnelių, kur geriau matyti. Kai lietuviai buvo pagonys, laužai degdavę visą Joninių naktį, kad jų šviesa apšviestų laukus, kur visokios piktosios dvasios ir raganos skrajoja, mėgindamos pakenkti gyvuliams, bręstantiems pasieliams. Laužo šviesa baidykles nubaido. Joninių naktį raganos ir raganiai renkasi į specialias vietas ir puotauja, o paskui tariasi, kaip žmonėms pakenkti. Beskraidydamos po laukus, raganos pagadina vaistažoles, atimdamos gydomąją galią, nutraukia karvėms pieną, apsargdina avis, pakeri rugius, linus ir kitus augalus. Dėl to buvo imamasi įvairių priemonių, kad gamta ir žmomių turtas būtų apsaugoti nuo raganų pakerėjimų. Vėlesniais laikais laužai buvo deginami pasilinksminimui. Jauni ir seni prie laužo dainuodavo, šokdavo, vaišindavosi. Joninių naktis buvo skirta jaunimui – jauni net gulti tą naktį neidavo, kad nepramiegotų saulėtekio. Mat Joninių ryte saulė tekėdama šokinėja ir maino spalvas (taip, kaip Velykų rytą). Pamatyti šokinėjančią saulę yra labai naudinga: būsi laimingas ir sveikas visus metus. Joninių naktį ir vanduo turi stebuklingos galios. Jeigu išsimaudysi tekančiame vandenyje, arba bent nuogas išsivoliosi rasotoje žolėje, jokia odos liga nekibs: oda bus balta, švari ir visuomet jaunai atrodys.
Joninių naktį žydi papartis. Liaudis, pripratusi prie įvairiausių gamtos apraiškų, pažindama savo aplinkos augmeniją, žinojo, jog visi augalai prasideda iš sėklos. Jie auga, žydi ir veda vaisius arba sėklas, tuo pratęsdami savo giminę. Visiems buvo aišku, kad grybai sėklų neturi (taip bent žmonės galvojo), bet grybas – tai ne augalas. Tačiau papartis – jau kitas dalykas. Augalas vešlus, žalias, visur augantis, ypač miškuose, drėgnose pievose – toks, kaip visi kiti aplinkos augalai, nors niekam nepavyko rasti paparčio sėklų, pamatyti žiedo. Tai kaip jis dauginasi? Iš to kilo tikėjomas, kad paparčio žiedas stebuklingas. Augalas žydi pačiu magiškiausiu metų laiku – šv. Jono naktį. Kas tą žiedą atranda, supranta paukščių ir gyvulių kalbą, supranta viso pasaulio žmonių kalbas; žino, kas ką galvoja, kur paslėpti turtai, mato Giltinę (gali pasakyti: kas gyvens ir kas mirs). Šias paparčio žiedo savybes žino ne tik žmonės, bet taip pat raganos ir visos demoniškosios būtybės. Jos labai stengiasi paparčio žiedą pasigriebti. Jeigu papartyne tuo metu sėdi ir žmogus, laukdamas paparčio pražystant, baidyklės jį visaip baugina, vilioja, stengiasi nukreipti dėmesį nuo paparčio. Kai žmogus tik nusuka akis į šalį, kaip tyčia, paparčio žiedas išsiskleidžia ir tenka kuriai baidyklei ar raganai. Yra pasakų, kaip žmogelis, eidamas Joninių naktį per girią, kur auga daug paparčių, netikėtai rado žiedą: žiedas užkrito už jo apavo. Staiga tarytum viskas nušvito, žmogelis galėjo suprasti naktinių paukščių ir žvėrelių kalbą, girdėjo net, ką šv. Jono vabaliukai žybčiodami pasakoja vieni kitiems. Jis tuoj suprato, kad yra suradęs stebuklingąjį paparčio žiedą. Pasakos dažniausiai baigiasi tuo, kad žmogelis atsisėda pailsėti ir nusiauna kojas – žiedas iš apavo iškrinta ir visi stebuklai baigiasi. Paparčio žiedas panašus į blizgantį, tviskantį raudoną ar vaivorykštės spalvų žiburėlį. Jis prasiskleidžia lygiai 12 val. Joninių naktį. Žiedą galima paimti, jeigu apsirėši aplink paparčių krūmą ratą šermukšnine lazda (mat šermukšnis yra taip pat stebuklingas medelis, kurio bijo piktosios dvasios, raganos. Joms užpuolus, galima apsiginti šermukšnine lazdele) arba šventintu sidabriniu daiktu. Reikia tame rate atsisėsti ir jokiu būdu nenuleisti akių nuo paparčio, nesvarbu, kas aplinkui darysis. Papartis žydi tik trumpučiukę akimirką. Kaip jau minėta, žmogaus dėmesį stengiasi nukreipti įvairios baidyklės ir raganos. Matyt, kad joms visuomet pavyksta, nes žmogus taip ir neranda paparčio žiedelio… Joninių naktį daromi burtai: stengiamasi sužinoti ateitį. Merginos nupina vainikus, atsistoja nugara prie medžio ir per galvą meta vainiką, kad jis užsikabintų už šakos. Per kiek kartų vainikas užsikabina, už tiek metų mergina ištekės. Pinami vainikai, kuriems duodami merginų ir vyrų vardai. Vainikai metami į vandenį (ypač į upelio vagą). Kurie vainikai sueina draugėn, tas vyras ir mergina sudarys porą; jeigu kurio vainikas nuskęsta, tai netrukus tas mirs; jei vainikas gerai plaukia, neužkliūva už žolių ar šakų, tai to žmogaus gyvenimas bus linksmas ir lengvas. Vyrai ir mergaitės susikimba rankomis ir šoka per baigiančio degti laužo žarijas. Jeigu jiems pavyksta lengvai peršokti, akys nuo dūmų neašaroja, padai ar drabužiai neapsvyla, tai viskas tais metais gerai seksis: laukia meilė, laimė, turtas. Jeigu nuo dūmų akys ašaroja, teks tais metais daug vargo pakelti (verkti). Jeigu per laužą šokanti pora nepaleidžia rankų, tai jie tais metais sukurs šeimą – visą gyvenimą tvirtai vienas kito laikysis. Kuomet žmonės kasdieniniame gyvenime daugiausia rėmėsi liaudies medicina, o ne pirktiniais vaistais, diena prieš Jonines buvo labai svarbi vaistažolių rinkimui. Buvo tikima, kad Joninių naktį raganos sugadinančios vaistažolių veikimą. Todėl Joninių išvakarėse moterys, vaikai ir vyresnio amžiaus vyrai (kurie neturėdavo tiek daug ūkio darbų) pasipildavo po laukus, raistus ir miškus prisirinkti vaistinių augalų, kad jų užtektų visiems metams ne tik sau, bet ir naminiams gyvuliams gydyti. Buvo renkamos ramunėlės, širdažolės, puplaiškiai, pelynai, čiobreliai, valerijonai, juodgalvutės, mėtos, rūtos (žmonės tikėjo, kad rūta yra vaistas nuo 99 ligų) ir kitokie vaistiniai augalai. Vaistažoles rūpestingai surišdavo į ryšelius, sudžiovindavo, pakabinant jas palėpėje ar ant aukšto, o vėliau surūšiuodavo ir padėdavo žiemai. Jos buvo vartojamos įvairiai: verdant arbatą, užpilant degtine, sutrinant ir sumaišant su taukais, ir pan. * * *Joninių burtai mums jau nebeturi žūtbutinės reikšmės, kaip senovės laikais, tačiau galime jais pasidžiaugti, jos išmėginti tik šiaip sau, vidurvasario nakties pasilinksminimui paįvairinti. Laužas ir prie jo vaišės yra būtina Joninių naktį. Čia taip pat labai tinka lietuviškos jaunimo ir meilės dainos, bauginančios pasakos apie raganas, burtininkus, piktuosius demonus ir paparčio žiedą. Vaikai mėgsta paparčio žiedo magiją, ypač kai jų paklausiame: “O ką tu darytum, jeigu rastum paparčio žiedą?”
SEKMINĖS
Sekminės, krikščioniškame pasaulyje švenčiama, Šventosios Dvasios atsiuntimo šventė. Senovės lietuviai, dar būdami pagonys, tuo metų laiku švęsdavo pavasario žalumynų šventę, kurios daug paročių perkelta į dabartines Sekmines. Iš tikrųjų ne vienoje lietuvių šventėje gražiai susipynę senieji – pagoniškieji ir naujesnieji – krikščioniškieji šventimo būdai. Jie tarp savęs nesivaržo, vieni kitiems nekliudo, bet sukuria labai turtingas ir gražias tradicijas, kurios puošia tautos veidą. Sekminių augalas – jaunas, žalias, kvepiantis, neseniai išsprogęs berželis. Berželiais ar bent berželių šakomis namus Sekminėse puošti yra būtina. Pvz., abipus iš laukinių durų pastatomi du jauni beržiukai, kad namų šeimininkas ir šeimininkė visus metus gražiai tarpusavyje sugyventų. Žmonės stengdavosi namų pastogę ar bent kambarių palubes apkaišyti beržo šakomis, kad Šv. Dvasia (kurią liaudis įsivaizdavo baltu balandėliu), atskridusi į tuos namus, turėtų kur nutūpti ir pailsėti. Tada visi namų gyvens taikoje, bus linksmi ir laimingi. Berželių šakos ar kiti žalumynai po Sekminių neišmetami: sudžiovinami ir pagarbiai laikomi visus metus. Tokių sudžiovintų berželių dūmai nubaido piktas dvasias, apsaugo naujai pastatytą pastatą nuo visokių negerovių; gali į šalį nukreipti piktą audros debesį ir pan. Sekminių vaišių stalas taip pat puošiamas beržo šakelėmis. Svarbiausias vaišių patiekalas – kiaušinienė. Kai kuriuose Lietuvos vietose šeimininkė virdavo virtinukus (“koldūnus”) su varške ar mėsa. Kiekvienas šeimos narys turėdavo suvalgyti po septynis virtinius, tai tuomet visus metus bus sveikas.
Seniau Lietuvoje Sekminės buvo piemenėlių šventė. Jie vaišindavosi, linksmindavosi, tą dieną neganydavo gyvulių. Iš vakaro pripindavo vainikų iš laukinių gėlių, kurios tuo metų laiku pievose marguote marguodavo. Tais vainikais papuošdavo karves ir vainikuotas pargindavo namo. Už tai šeimininkės juos apdovanodavo. Nors dabar neturi piemenėlių ir karvių kaimenių, bet Ira pasilikęs posakis, taikomas moteriškei ar merginai, kuri per daug apsikabinėjusi gėlėmis (pvz., labai gėlėta suknele, skrybelaite, prsisegusi didžiausią gėlių puokštelę ir t.t.), kad ji “vainikuota, kaip karvė per Sekmines”. Kadangi piemenėliai buvo nedideli vaikai (maždaug iki 13-14 metų, o kai kada tik iki 10-11 m.), Sekmines galime lengvai paversti ypatinga vaikų švente. Pirmiausia vaikai turi stengtis kuo anksčiau atsikelti. Jeigu kas Sekminėse ilgai miega, visus metus bus miegalius, tinginys, nejudrus. Vaikus reikia paplakti žalia beržo šakele, kad būtų žvalūs, linksmi ir sveiki. Kadangi piemenėliai Sekminėse gaudavo dovanų, vaikams galėtų būti paruošiamos nedidelės dovanėlės, ypač saldumynai (piemenėlių dovanos dažniausiai būdavo kiaušiniai, pyragas, specialios saldžios bandelės, o kartais ir pinigai). Sekminėse vaikams leidžiama gaminti pusryčius, kepant kiaušinienę visai šeimai. Į Sekminių puotą galima pasikviest vaikų draugus ir kaimynų jaunimą. Jeigu norėtume senovės lietuvių piemenėlių tradicijų, tai kelių šeimų vaikai gali susirinkti į vienus namus, kiekvienas atsinešdamas kokį patiekalą, kurį pats pagamina puotai (žinoma, gali padėti ir mama). Piemenėliai savo puotai valgius gamindavo lauke ant laužo. Tai gera proga ir vaišes daryti prie laužo, kepti dešreles ir pan. Kad puota būtų linksmesnė, vaikai suarganizuoja “Sekminių orkestrą”, pamėgdžiodami piemenėlių ragelių muziką. Nupirkus pigių dūdelių, lūpinių armonikėlių, švilpynių ir kitų panašių instrumentų, kad užtektų kiekvienam vaikui, tai galima lengvai įgyvendinti. Žinoma, Lietuvoje dūduodavo savo pasigamintomis karklo žievės švilpynėmis, skudučiais, rageliais, bet galima apsieiti ir su pirktiniais žaisliukais.Sekminėse reikia suptis sūpuoklėse. Kieme po aukštu medžiu įtaisomos sūpuoklės, jų virvės apkaišomos žalumynais ir jaunima supasi, dainuoja. Iš viso Sekmines geriau švęsti lauke, miške, pievoje. Jaunimas susirenka, atsineša valgių ir gėrimų, pasisamdo muzikantą ir praleidžia dieną gamtoje. Mergaitės megina sužinoti, kuris bernelis jas mylės, už ko ištekės. Jos pina vainikėlius iš laukinių žiedų. Prie kiekvieno vainikėlio prisega popieriuką su vyrišku vardu, o prie vieno – savo vardą. Vakare vainikėlius suleidžia į vandenį (tvenkinį, baseiną, pagaliau – net ir į vonią, pripiltą vandens). Ryte reikia žiūrėti, kuris vainikėlis su vyro vardu yra šalia mergaitės vardo. Tai bus jos išrinktasis. Jeigu mergaitės vainikėlis plūduriuoja vienas, tais metais ji pasiliks viena. Jeigu mergaitės vainikėlis nuskęsta, tai jau blogai – tais metais ji labai sirgs, bus nelaiminga, arba net mirs.