Globalizacijos procesas: privalumai ir problemos

TURINYS

TURINYS..............................2
1. Įvadas ..............................3
2. Globalizacijos privalumai.........................4
2.1. Komunikacijos, technologijos ir prekyba................4
2.2. Modernizacija..............................5
2.3. Radijas..............................5
2.4. Turizmas..............................6
2.5. Moterys..............................7
2.6. Išvada..............................7
3. Globalizacijos problemos.........................7
3.1. Tautiškumas..............................7
3.2. Kalba..............................8
3.3. Religija..............................8
3.4. Migracija..............................9
3.5. Kultūra..............................10
3.6. Aplinka..............................12
4. Globalizacija Lietuvoje..........................13
IŠVADA..............................13
NAUDOTA LITERATŪRA........................14
NAUDOTA INTERNETINĖ LITERATŪRA...............141. Įvadas.
Globalizacija – procesas, reiškinys, tam tikras fenomenas, vykstantis socialinėje plotmėje, apimantis pačias įvairiausias visuomenės, valstybės bei kitų (socialinių) darinių veiklos sritis, jų aplinką, pasireiškiantis tarpusavio ryšių intensyvėjimu, judėjimu bei kitomis charakteristikomis viso pasaulio mastu.
Pagal sritis, kuriose pasireiškia globalizacija, gali būti išskiriamos tokios globalizacijos formos:
Ekonominė globalizacija,
Kultūrinė globalizacija,
Politinė globalizacija,
Technologinė globalizacija,
Mokslinė globalizacija,
Religinė globalizacija,
ir kt.
Dabar, paskutiniųjų dešimtmečių bėgyje, yra pasaulyje įvykę didelės permainos, iš kurių viena yra vadinamoji globalizacija, dėėl kurios vyksta žmonijos susivienijimas politinėse, ekonominėse sistemose, siekiant pašalinti šalių sienas ir sudaryti sąlygas dalintis savo talentais, pasiekimais ir ekonomika.
Globalizacijos procesų pagrindas – informacija ir inovacijos. Šių procesų poveikis mūsų visuomenei įvairialypis. Globalizacija sudaro palankias sąlygas sparčiai perimti pasaulinę patirtį ir pritaikyti šalies reikmėms, laisvai judėti kapitalui, įgyvendinti esminius darbo organizavimo pokyčius, keisti žmonių santykius. Tačiau globalizacija gali kelti ir nemažų pavojų. Akistatoje su globalizacijos procesais vėl tampa aktualūs tautinio ir kultūrinio tapatumo išsaugojimo bei puoselėjimo klausimai, iškyla “protų nuutekėjimo” problema. Vykstant globalizacijos procesams, didėja konkurencija darbo rinkose, mažėja nekvalifikuotos darbo jėgos paklausa, vis svarbesni tampa dirbančiųjų mąstymo, kalbiniai, matematiniai, informacinių technologijų taikymo gebėjimai. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, švietimas turi padėti kurti bendrą mūsų visų ateitį, užtikrinti aukštą piliečių dorinę br

randą, ugdyti įvairiapuses šiuolaikines kompetencijas, naują kultūrinį, politinį ir ekonominį raštingumą. Išsilavinę, kompetentingi žmonės yra brangiausias šalies turtas, svarbiausia jos sėkmingos plėtotės ir konkurencingumo sąlyga. Todėl būtina rūpintis visuotiniu švietimo prieinamumu, suteikiamo išsilavinimo ir kompetencijų kokybe.
Globalizacija visų pirma gali būti suprantama kaip visų Šiuolaikinio socialinio gyveni¬mo aspektų (nuo kultūrinio iki kriminalinio, nuo finansinio iki dvasinio) tarpusavio ryšio plėtotė, gilėjimas ir greitėjimas pasauliniu mastu. Tai, kad kompiuterių progra¬muotojai Indijoje dabar teikia paslaugas realiu laiku savo darbdaviams Europoje ir JAV, o aguonų auginimas Birmoje gali būti susijęs su narkotikų vartojimu Berlyne ar Belfas¬te, rodo, kaip šiuolaikinė globalizacija susieja vieno pasaulio regiono bendruomenes su procesais kitame kontinente. Tačiau bendrai pripažįstant realų ar nujaučiamą globa¬laus tarpusavio ryšio intensyvėjimą, iš esmės nesutariama dėl pačios gllobalizacijos są¬vokos, jos priežastingumo dinamikos ir struktūrinių jos pasekmių, jei tokios išvis yra.2. Globalizacijos privalumai
Globalizacija – procesas, kurį skatina itin galingos ekonominės ir technologinės pajėgos. Žinome, jog šis procesas kartu teikia naudos ir reikalauja savos kainos, ne tik materialios, bet ir socialinės. Globalizacija reiškia išaugusias žmonių bendravimo galimybes visame pasaulyje. Vis mažiau pastangų reikia, kad galėtume bendrauti su kitu žmogumi. Globalizacijos proceso metu vyksta žmonijos susivienijimas politinėse, ekonominėse sistemose, siekiant pašalinti šalių sienas ir sudaryti sąlygas dalintis savo talentais, pasiekimais ir ek
konomika.” 2.1. Komunikacijos, technologijos ir prekyba
Per paskutinius dešimtmečius pasaulyje vyksta elektronikos revoliucija, kuri yra pralaužusi valstybių sienas ir pradėjusi jungti pasaulį į žmonijos vienetą. Tai yra naujosios globalizacijos proceso padariniai. Dėl globalizacijos proceso vyksmo ir pasekmių atsiranda žinių ir pažinimo naujų sričių, kurių integracija į ankstesnes pažinimo erdves leidžia susiformuoti nau¬joms vertybėms ir naujiems idealams, tuo pagrindu sudarant prielaidas kelti ir įgyvendinti naujus vystymosi tikslus; naujų žinių ir pažinimo sričių atsiradimas dėl transformacijų vyksmo ir pasekmių gali būti traktuojamas kaip globalinių erd¬vių plėtotė, kadangi globalinių erdvių mastas ir dydžiai suvoktini adekvačiai turi¬moms žinioms ir pasiektam pažinimo lygiui. Komunikacijos globalizacija tiesiogiai veikia mokslo ir žinių globalizaciją. Pasaulio ekonomika, rinkos ir prekyba yra tapusi labai paprastais susirišimais, kurie galimi visame pasaulyje sekundžių greičiu. Dabar pasaulis yra tapęs vientisa rinka, kurioje daiktai, patarnavimai, kapitalas bei darbo jėga yra dalijami ir keičiami visur. Tarptautinė prekyba susieja tolimas rinkas, todėl pavyzdžiui, Vakarų prekybos centruo¬se nebepastebimas vaisių ir daržovių sezoniškumas. Šių produktų dėl pasaulinės preky¬bos galima nusipirkti ištisus metus. Plačiai prieinama technologija leidžia mažos Britani¬jos bendrovės išleistą knygą užsisakyti bet kuriame pasaulio knygyne. Prekyba revoliu-cionizavo visą pramonės sektorių – šiandien mažai ūkio šakų pasikliauja vien vidaus rinkomis ar savoje Šalyje pagamintais komponentais ir žaliavomis. Nors, pavyzdžiui, sta¬tybų pramonė pirmiausia naudoja vi
ietines medžiagas, samdo vietinį darbą ir tenkina vidaus paklausą, tačiau kapitalinę įrangą galima įsivežti, o kai statybos įmonių nuosavy¬bė tampa vis labiau tarptautinė, galima parduoti ir pagalbines paslaugas.
Ištekliai yra “išlaisvinami iš geografinių “varžtų” (naudingos iškasenos transportuojamos po visą pasaulį; anksčiau tą ribojo didelės gabenimo išlaidos), iš teisinių kliūčių kaip išimtinės platinimo privilegijos, patentai, autorinių teisių apsaugos režimas iš socialinių kliūčių – naujovės vis labiau plinta visame pasaulyje dėl didesnio išsilavinimo vaidmens, stereotipų ir prietarų reikšmės mažėjimo (tokie naujadarai kaip elektra, radijas, TV, telefonas sunkiai brovėsi į visuomenės gyvenimą), kuris svarbus esant visuotiniams mainams ir tarptautiniam judėjimui.

Informacinių technologijų procesai kaip skaitmenizacija bei interneto plėtra leidžia pasiekti vis daugiau išteklių, subjektų nepriklausomai nuo jų buvimo vietos; ieškančiam asmeniui nebūtina keisti savo fizinę vietą, norint pasiekti norimus dalykus. Nusipirkti norimą daiktą ar paslaugą nebūtina kur nors eiti ar net važiuoti: virtualaus pasaulio teikiamos galimybės nepaprastai išplečia apsirūpinimą materialiais bei kitokiais pragyvenimo šaltiniais, medžiagomis bei kt. dalykais. Judėjimo greitis nuolat didėja; anksčiau vandenyną perplaukti buvo galima per keletą dienų – dabar – per kelias valandas viršgarsiniu lėktuvu. Be to, kroviniai, prekės tarptautinio transporto dėka vis greičiau pasiekia savo adresatą. Žmonėms labai svarbus yra laikas. Vis labiau įsigali nuostata: laikas – pinigai, reiškianti, kad operatyvi veikla, greitai reaguojant į kokius nors įv
vykius, kainuoja daugiau, jei norima sureaguoti greičiau (paslaugos suteikimas “dabar”, “šiandien” kainuoja brangiau negu jos suteikimas vėliau, “rytoj”); be to delsimas tiek ekonomine, tiek ir kitokia prasme gali atnešti didesnius nuostolius, jei nepagrįstai delsiama veikti (reaguoti).2.2. Modernizacija
Globaliosios kultūros tema vis dar gana nauja, bet šis fenomenas susisieja su modernizacijos procesu, apie kurį buvo kalbama daug ilgesnį laiką. Modernizacijos šaknys taip pat vakarietiškos, nors dar kalbame apie laikus, kai Amerika turėjo mažiau įtakos pasauliniame kontekste. Kad ir kaip būtų, globalioji kultūra yra modernizuojanti. Ji save suvokia ir yra kitų suvokiama kaip labai moderni, o tai reiškia susipriešinusi su tradiciniu tikėjimu, gyvenimo būdu ir tradicinėmis vertybėmis. Jaunas, perspektyvus afrikietis, besirengiantis darbui tarptautinėje bendrovėje; provincialus Kinijos biurokratas, teikiantis paraišką lankomajam vizitui į Jungtines Valstijas; Vladivostoko paauglys, žinantis naujausias roko žvaigždes, jų šokius bei dėvintis marškinėlius su Amerikos universitetų pavadinimais, – visi jie modernaus gyvenimo būdo ar bent modernios pasaulėžiūros siekiantys individai. Čia mums ypač svarbus individualizuojantis modernizacijos aspektas. Dėl priežasčių, į kurių aiškinimą nesileisiu, modernizacijos procesas dažnai ištraukia individą iš tradicinių (buvusių savaime suprantamais) tapatumą teikiančių dalykų ir nubloškia prie kiekvieno iš jų sumanumo. Dėl transformacijų vyksmo ir pasekmių susiformuoja naujos globalinių erd¬vių struktūros su joms būdingomis funkcionavimo ir vystymosi technologijomis bei organizacinėmis formomis; naujų struktūrų, naujų technologijų ir organizaci¬nių formų atsiradimas keičia globalinių erdvių turinį ir gali būti suvokiamas kaip naujos kokybės pasireiškimas šiose erdvėse. Kylanti globalioji kultūra (nesvarbu, ar elito, ar masių) suteikia pagrindą, kuris padaro šį skausmingą kitimą prasmingą ir pakeliamą.2.3. Radijas
Iš visų modernios elektroninės žiniasklaidos priemonių radijas buvo globalizuojamas lengviausiai. Ištakos glūdi dvidešimtojo amžiaus pirmojoje pusėje, kai radijas buvo plė¬tojamas kaip telegrafo alternatyva stengiantis išvengti brangių povandeninių kabelių ar tarpžemyninių linijų, kurių kiekviena buvo nukreipta į užsienio pavojų ir atakų pre¬venciją. Prancūzijos ir Anglijos vyriausybės dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą radijo pa¬grindu pradėjo konstruoti imperinius ryšių tinklus. Sukūrus trumpųjų bangų dažnius, radijo technologija tapo paprastesnė ir dėl to atpigo transliacijos tinklai ir radijo imtu¬vai. Dėl šių aplinkybių radijo transliacijos vis labiau plėtėsi į tarptautinę erdvę ir jo naudojimo bei nuosavybės globalizacija prasidėjo gerokai anksčiau negu kitų elektro¬ninės žiniasklaidos priemonių.
Pirmojo pasaulinio karo tarpukariu radijas ir toliau funkcionavo kaip imperinių ir karinių valdymo komandų perdavimo grandinė, Europoje ir Amerikoje ėmė ryškėti nacionalinių ir vietinių radijo stočių, transliuojančių muziką, žinias ir sporto komenta¬rus, kūrimas.
Muzika yra viena iš labiausiai kultūros globalizacijos plėtrai tinkančių formų, kadan¬gi jos įspūdis nepriklauso nuo rašytinės ar žodinės kalbos tiesioginio poveikio. Si for¬ma leidžia peržengti kalbinius skirtumus be papildomų vertimo pastangų ir išlaidų. Negalima teigti, kad muzikos kultūrinėje interpretacijoje nėra kai kurių labai ryškių sunkumų, susijusių su muzikos kūrimo ir priėmimo vietinėmis ir tautinėmis tradicijo¬mis. Tačiau santykinai lengvą kultūrų maišymąsi šioje sferoje rodė daugelio garsių at¬likėjų populiarumas visame pasaulyje; mažai rasime dalykų, įvaizdžių ir žinių, globa¬liškesnių nei tie, kurie susiję su Madonos, Michaelo Jacksono ir Špice Girls vardais.
Migracija ir judėjimas padėjo muzikos stiliams bei atlikimo menui pasklisti toliau už jų kilmės vietų ir leido susitikti bei maišytis iki tol nesusiėjusioms muzikos tradicijoms. Bene ryškiausias toks pavyzdys gali būti Afrikos muzikos tradicijų atėjimas per prekybą vergais į Ameriką. Tačiau nedidelė publikuotų muzikos leidi¬nių apyvarta, komerciniai orkestrai, vieši koncertai ir globojama muzikos kūryba suda¬rė muzikos skambesio užrašymo, saugojimo, transportavimo ir atgaminimo technologi¬jų kūrimo prielaidas. Šios srities pažanga – tai įvairiausi grotuvai, elektromagnetinės juostelės ir kasetės, o visiškai neseniai – kompaktinės plokštelės. Be to, muzikos indust¬rija rėmėsi didėjančia muzikos perdavimo būdų gausa: asmeninės stereosistemos, po¬pmuzikos radijo stotys, televizija, muzikiniai videokanalai. Šio vystymosi pagrindu per pastaruosius aštuoniolika metų iškilo didelis ir sudėtingas įrašų artistų, įrašų ga¬mybos ir marketingo paslaugų bendrovių institucinis kompleksas.
Muzikos industrijos globalizacijos formos įvairios. Pirma, transnacionalinių korporacijų, užsiimančių muzikos įrašų gamyba ir marketingu, kūrimasis. Antra, mu¬zikos prekių eksportas ir importas ir užsienio artistų ir prekių skverbimasis į naciona¬lines rinkas. Trečia, iš dalies platesnė Amerikos jaunimo bei „juodosios” kultūros stilių ir įvaizdžių, kurie buvo svarbiausias kultūros industrijos pajėgumo šaltinis, plėtra.
Už Vakarų šalių ribų klesti daug įvairių vietinės muzikos tradicijų ir stilių. Tačiau tik muzikos industrijos globalizacija, pasitelkiant „muzikos pasaulio” viešpataujančių ben¬drovių rinką, gali šios muzikos formas ir artistus padaryti prieinamus kitų šalių klau¬sytojams.2.4. Turizmas
Turizmas yra viena iš akivaizdžiausių, nors ir labai sunkiai išmatuojamų kultūros glo¬balizacijos formų. Keletas reiškinių akivaizdžiai parodo visuomenių laiko ir erdvės su¬sispaudimą negu poilsio tarptautinių kelionių kaštų mažėjimą bei didėjantį jų prieina¬mumą ir dėl to Vakarų beveik visų socialinių sluoksnių žmonių, galinčių pabėgti nuo kasdienės rutinos, skaičiaus didėjimą. Vakaruose paplitusios ir kitos tarptautinių kul¬tūrinių mainų formos. Tačiau kokia kita forma aprėpia tiek daug įvairių socialinių sluoks¬nių žmonių ir suteikia jiems galimybę taip plačiai, betarpiškai ir apčiuopiamai patirti kitas kultūras? Be to, kokia kita veikla taip suartina visiškai skirtingų vietovių žmones -vietovių, kurios turistams pateikia didžiulę kultūros pavyzdžių įvairovę.
Tačiau toks iš esmės kultūrinis turizmo aiškinimas, kad ir paviršutiniškai tiriant, turi būti tiksliau apibrėžiamas. Pirma ir svarbiausia, turizmas turi būti nagrinėjamas ir eko¬nominiu, ir kultūriniu aspektais. Nors nepriklausomas keliavimas santykinai labai pa¬plitęs, joks tarptautinis turistas negali išvengti naudojimosi įvairių turizmo paslaugas organizuojančių ir koordinuojančių, didelių ar mažų, savo šalies ar užsienio bendrovių paslaugomis. Antra, kelionių pobūdį lemia ekonominiai svertai: kas gali keliauti, kur keliauti, ar dažnai gali keliauti ir ką veikia turistai atvykę į pasirinktą vietą. Galima dar pridurti, kad nuo ekonominių svertų priklauso ir turisto patiriami įspūdžiai, investici¬jų struktūra, darbo rinkos pobūdis ir bendras šalies dalyvavimas tarptautinėje ekono¬mikoje, o visa tai, žinoma, duoda pagrindo teigti, kad turizmas gali būti ir dažnai yra nepaprastai svarbus darbdavys bei užsienio valiutos šaltinis. Turizmas daro įtaką in¬frastruktūros plėtojimui ir yra patraukli tiesioginių užsienio investicijų sritis. Trečia, ne visas turizmas yra tarptautinis. Turizmo, kaip plačiai Vakaruose paplitusio reiškinio, šaknys glūdi ne tarptautinėse, o būtent vietinėse kelionėse. Pagaliau ekonomika iš da¬lies formuoja turistų kultūrinės patirties įtakos pobūdį ir prigimtį. Turistų gausiai lan¬komos vietos patiria reikšmingas ekonomines pasekmes, kurios pakeičia turistų lanko¬mų vietų kultūrą ir ekonomiką.2.5. Moterys
Globalizacijos procesas atskleidė milžinišką žmonijos lyčių politikos ir ideologijos potencialą. Lyčių lygybės ir savitumo klausimas iš tiesų tampa vienu iš pagrindinių pasaulio socialinio ir intelektualinio progreso aspektu. Tačiau tarptautinių standartų ir reikalavimų propagavimas ir taikymas yra neišvengiamas procesas. Tik pasaulinės moterų koalicijos dėka gali būti paspartintas tokių klausimų kaip ŽIV/AIDS, karų ir ginkluotų konfliktų prevencijos, didesnio moterų dalyvavimo socialiniame ir ekonominiame gyvenime sprendimas.

2.6Išvada

Globalizacija apima visas gyvenimo sritis – tiek visuomenės, tiek atskiro individo, įvairių organizacijų, veiklos sričių bei sektorių gyvenimą. Procesas vyksta visame pasaulyje – visuose jo kontinentuose ir visose valstybėse. Globalizacijos poveikis yra universalus ir pasireiškia tiek naujų pažinimo horizontų, naujų vertybių ir tikslų formavimusi bei pasklidimu, tiek ir naujų veiklos ir plėtotės tech¬nologijų bei organizacinių formų sukūrimu ir įgyvendinimu: šios poveikio apraiš¬kos nusako naujo gyvenimo būdo ir naujų kokybės normų bei standartų atsiradi¬mą ir pasklidimą, apimantį visas gyvybės formas bei gyvenimo sritis.3. Globalizacijos problemos
Nepaisant teigiamų globalizacijos rezultatų, negalima nepastebėti taip pat nemažų problemų, kurios atėjo su šiuo procesu. Bene viena dažniausiai pasitaikančių apraiškų, surišta su globalizacija, yra tai, kad šis procesas tik remiasi technologija, ekonomika ir komunikacija. Jis nėra surištas nei su bet kokiomis aukštesnėmis vertybėmis, nei su morale. Dėl to nereikia stebėtis, matant kad visuose globalizacijos paliestuose kraštuose vyksta korupcija: suktybės, vagystės, išnaudojimas ir neretai žmogaus teisių laužymas. Globalizacija domisi technologija, bet neskiria dėmesio kultūrai ir jos vertybėms.
Vertybės, kultūra, žmogaus teisių gerbimas priklauso ne nuo technologijos, bet nuo tautų ir individų, kuriose visa tai formuojasi. Globalizacijos procesas, paliktas vienas sau, galės suniveliuoti kultūras, sunaikinti tautas, ypač mažąsias, ir padaryti žmonijos tautą, kuri gal ir kalbės viena kalba, bet ji bus bespalvė, amorali ir antihumaniška.3.1. Tautiškumas
Iš tiesų yra labai sunku įsivaizduoti tautą be savos teritorijos ir be savos kalbos. Toks vienetas galėtų būti tautos dalis, gyvenanti kur nors svetur. Vis dėl to jai reiktų turėti kokį nors ryšį, istorinį ar dabartinį, su tautos kamienu, gyvenančiu savo krašte. Kiekvienu atveju, pagrindiniai tautos bruožai įjungia savo bendruomenę, savo bendrą kalbą, bendrus papročius, bendrą istoriją ir savo kultūrą. Pasaulio žmonija susideda iš įvairių tautų, kurios turi daug panašumų, bet kurių kiekviena yra tarsi individualūs deimantai, radę sau vietą didžiajame pasaulio rutulyje. Tauta turi savo vertybes, savo gyvenimo taisykles ir tarpusavio bendradarbiavimo nuostatus. Jaunimas augdamas išmoksta iš savo tautos tradicijų ir vertybių dorovės principus, artimo meilės svarbumą, savo paties vertę ir teisę laisvei, pagarbai. Be abejonės, normalus žmogus, mylėdamas savo tautą, išvysto pagarbą kitų tautų žmonėms, išmoksta dalintis su kitais savo idėjomis. Būtina priimti, kad kitos tautos turi savo kultūras, kurios irgi yra vertingos ir iš kurių galima mokytis ir jų dvasinėmis vertybėmis gėrėtis.3.2. Kalba
Iš tiesų atsiranda globalinė kultūra, daugiausia vakarietiška ir amerikietiška. Globalizacijos procesas skatina ne tik tautų ir kultūrų integraciją, bet ir jų vienodėjimą (homogenizaciją). Vertybių skalėje ima vyrauti funkcionalumo kriterijus, todėl į kalbą imama žiūrėti tik kaip į komunikacijos įrankį, o tai trukdo suvokti ją kaip svarbiausią kultūros ir tapatybės elementą, atskiria kalbą nuo kultūros ir ją vartojančių bei kuriančių žmonių. Ima vyrauti viena, pripažinta universalia, kalba, o su ja ir viena kultūra. Tokiomis aplinkybėmis lietuvių kalbai bus sunku išlaikyti dabartines savo pozicijas tiek valstybės, tiek visuomenės gyvenime. Nepakankamai išreikštas Lietuvos kultūros savitumas; meno kūrėjai ir kultūros specialistai emigruoja iš Lietuvos; prarandamos neapsaugotos kultūros vertybės.3.3. Religija
Religinę globalizaciją galima paaiškinti pavydžiais iš šių dienų pasaulio. Indai tokie pat modernizuoti žmonės, kaip ir bet kur kitur pasaulyje. Tačiau dauguma jų dievobaimingi induistai, kurie praktikuoja tradicinius ritualus ir kuriems svarbus kastų klausimas. Bent jau kai kurie iš jų be matomos įtampos sugeba suderinti gyvenimą globalaus verslo ir technologijų pasaulyje bei tradicinį induizmo pasaulį. Vienas pavyzdys paaiškinimui: induistų festivalio metu meistrai girliandomis puošia savo įrankius ir garbina juos kaip dieviškosios kūrybos instrumentus. Kai kuriose firmose festivalis švenčiamas puošiant girliandomis kompiuterius. Globaliosios kultūros pernešama modernybė nėra vienintelė. Įvairiuose pasaulio kampeliuose žmonės bando sujungti vakarietišką modernybę su tradicinės kultūros elementais. Man tai atrodo labai teigiamas vystymasis, kuriame religija vaidina svarbų vaidmenį.
Pasaulyje vyrauja du religiniai judėjimai: pirmasis gali būti apibūdintas kaip „populiarusis protestantizmas“, o antrasis, žinoma, yra islamas.
Pirmojo pagrindas – sekmininkų masinis išplitimas. Tai taip svetima Vakarų mokslininkams bei žiniasklaidos atstovams, jog, nepaisant milžiniškų mastų, ilgokai užtruko, kol jie buvo pastebėti. Pasaulyje yra mažiausiai 250 milijonų sekmininkų (jų gali būti dar daugiau Kinijoje, kur šis judėjimas vis dar egzistuoja pogrindyje). Padarius tyrimą, paaiškėjo, kad sekmininkų judėjimas savo požiūriu į darbą, švietimą, moters padėtį, asmens vaidmenį šeimoje ir už jos gali būti lyginamas su kultūrine revoliucija.
Ši kultūrinė transformacija yra modernizuojanti. Iš tikrųjų ji atkartoja „protestantišką etiką“, ir į ją reikėtų žvelgti kaip į globalios kultūros populiarią atšaką. Ji akivaizdžiai tęsia religinį judėjimą, kilusį Jungtinėse Valstijose dar XX amžiaus pirmaisiais metais, tačiau turi ir ryškių tenykštės – Lotynų Amerikos kultūros bruožų. Daugiausia sekmininkų yra Gvatemaloje, t.y. mažiausiai 25 % populiacijos – ten netgi rasime amerikietišką gospelą, giedamą majų kalba.
„Populiariojo protestantizmo“ sąvoka aprėpia ne tik sekmininkus, bet ir kitas sėkmingai besiplečiančias krikščioniškas evangelines grupes – tokias kaip mormonų, Jehovos liudytojų bei vadinamųjų afrikietiškų bažnyčių. Šios grupės sukūrė pasaulinį tinklą, kuriuo per pasaulį keliauja žmonės ir idėjos.
Atgimstantis islamas taip pat tapo globalizuojančiu judėjimu. Musulmonų diaspora Vakaruose, ypač Europoje, vaidina strateginį vaidmenį. Plačiai prasiskverbė pasipriešinimas globalizuojančiai kultūrai, kuri populiariai vadinama – „didysis blogis“.
Islamui sunkiau adaptuotis šalia modernybių (nei protestantizmui). Tam įtakos gali turėti skirtinga moters padėtis, bet, kad ir kaip ten būtų, egzistuoja svarbių islamo judėjimų, kurie užtikrintai siekia keisti modernybę. Visai neatsitiktinai svarbiausi judėjimai gyvuoja Indonezijoje. Du svarbiausi islamo judėjimai, turintys milijonus šalininkų – Nudhat‘ul-Ulama ir Muhammadiya – reprezentuoja visiškai kitokį islamo ir modernybės santykį nei karingi Artimieji Rytai. Šioje religijoje vis labiau atsiranda vietos demokratijai, rinkos ekonomikai, tikėjimo laisvei, moterų lygybei, valstybės ir religinių įstatymų atskyrimui, tačiau vistiek išlieka musulmoniškas tikėjimas, musulmoniški ritualai ir moralės principai.
Anglijoje daugiau žmonių apsilanko mečetėse nei anglikonų mišiose. Monumentalios mormonų šventyklos pasklido už Buenos Airių oro uosto ir aplink iš Witwatersrando universiteto Johanesburge. Krišnos sekėjai dainuoja ir šoka visuose Europos ir Amerikos miestuose.
Beveik visos religinės bendruomenės šiandien yra jei ne globalizuojančios, tai bent jau peržengia savo tradicinių teritorijų ribas, tačiau skiriasi savo intencijomis ir galimybėmis kurti naujas modernybės formas. Romos Katalikų Bažnyčia šimtmečiais buvo globalinė institucija, tad, kad ji tokia ir šiandien, jau nieko nebestebina. Įdomūs įvairūs būdai, kuriais bandoma atrasti katalikybės ir modernybės sąlyčio taškų. Visos didžiosios protes.tantų grupės įsitraukia į judėjimus visame pasaulyje. Kartais tai turi netikėtų padarinių. Anglikonų vyskupų, veidai vis dažniau yra ne balti – anglikonybė Anglijoje ir Amerikoje atsidūrė prastoje padėtyje, tačiau jos padėtis Afrikoje daug geresnė. Liberalūs baltieji bažnyčios vyrai buvo laimingi dėl šio daugiatautiškumo, tačiau jiems visai nepatiko atradimas, jog šie Afrikos vyskupai nesilaiko pažangaus požiūrio abortų ir homoseksualizmo klausimais. Stačiatikybė tikriausiai yra mažiausiai globalizuojanti iš visų krikščionių bendruomenių, tačiau religijos atgimimas Rusijoje įtraukė žmones, kurie siekia ne atkartoti vakarietišką modelį, bet ieškoti savo kelio modernybės link. Visgi kai kurios šių pastangų turi nemalonų nacionalistinį atspalvį.
Šiuo metu Afrikoje pradėtos kurti Bažnyčios. Šios Bažnyčios yra gana sinkretiškos, jungiančios krikščionybę su įvairiais tradicinių Afrikos religijų elementais. Joms priklauso milijonai Užsacharės Afrikoje gyvenančių žmonių, kurie turi milžiniškos svarbos socialinės jėgos potencialą. Thabo Mbeki, Pietų Afrikos prezidentas, kalbėjo apie „Afrikos renesansą“ – afrikietišką kelią modernybės link.
Tai buvo bandymas paaiškinti jog globalizacija ir kultūra yra labai susipynusios ir tai, kad jų santykiuose svarbus vaidmuo tenka religijai.3.4. Migracija
Akivaizdu, kad visuotinės globalizacijos procesas spartina ne tik kapitalo, bet ir darbo jėgos migraciją. Atsiranda naujos galimybės įsilieti į kitų šalių darbo rinką ir realizuoti savo tikslus. O išvykus dirbti ar mokytis į kitas šalis neišvengiamai susiduriama su skirtingomis kultūromis, patiriama tai, kas vadinama kultūriniu šoku. Laikomasi pažiūros, kas bent iš dalies jį sumažinti, parengti susitikimui su nauja kultūrine aplinka kaip tik gali padėti atitinkamos humanitarinės disciplinos (kultūrinė įvairovė, multikultūrinė komunikacija ir pan.), kurios vis plačiau įtraukiamos į studijų programas.3.5. Kultūra
Kultūra yra svarbi visuomenės gyvenimo dalis, jos integralumo garantas. Ji yra glaudžiai susijusi su mokslu ir švietimu, aplinkosauga, informacine visuomene, regionų plėtra, turizmu, kultūra, skatina naujoves ir daro teigiamą įtaką šalies ūkio ir visuomenės raidai. Kultūra stiprina visuomenės saugumą bei jos pilietiškumą. Globalizacijos ir internacionalizacijos sąlygomis kalbosauga suvoktina ne vien kaip kalbos paveldo išsaugojimas, bet pirmiausia kaip kalbos funkcionalumo didinimas siekiant patenkinti visuomenės informacinius ir kultūrinius poreikius, ugdyti jos tautinės savimonės atsparumą. Kultūros paveldo tvarkymas atskleidžiant jo pažintinę vertę ir pritaikant jį viešam naudojimui bei kultūrinės veiklos (kūrybos, sukurtų vertybių sklaidos) plėtojimas sudaro palankias sąlygas turizmui, rekreacinei veiklai, gerina socialinę ir verslo aplinką, kelia gyvenimo kokybę visoje Lietuvoje, mažina menininkų, kultūros žmonių bei kitų valstybės piliečių emigraciją ir skatina jų reemigraciją. Integracija į ES bei intensyvėjantys globalizacijos procesai ne tik žada Lietuvos visuomenei parodyti Europos ir pasaulio kultūros turtus, bet ir kelia Lietuvos kultūros tapatumo išsaugojimo klausimą, kuris dėl kultūros srities savitumo lieka svarbiausias ne vien planuojant kultūros plėtrą artimiausiais metais, bet ir rengiant ilgalaikę kultūros plėtros strategiją. Kultūros integracija, ne taip kaip ekonomikos, užsienio politikos ar teisėtvarkos sistemų integracijos į ES struktūras procesai, nesutampa vien su infrastruktūrų jungimu. ES sąmoningai nekuria bendros ES kultūros politikos, bet skatina pačią Sąjungą praturtinančią šalių narių kultūrų įvairovę, todėl Lietuvos valstybė yra daugiausiai atsakinga už Lietuvos kultūros tapatumą, jos kultūros vertybių išsaugojimą, plėtrą ir sklaidą. Kita vertus, tarptautinių kultūros srities sutarčių, UNESCO ir Jungtinių Tautų teisės aktų ratifikavimas ir įgyvendinimas ne tik sukuria palankias sąlygas tarptautiniam kultūriniam bendradarbiavimui, bet ir padeda Lietuvai įtvirtinti savo kultūrą tarp pasaulio kultūrų. Šalia svarbios kultūros infrastruktūros bei informacijos sistemų integracijos, jungimosi su ES kultūros infrastruktūros dariniais ir tinklais Lietuvos kultūros plėtrai yra ypač svarbi vertybių integracija. Ji trunka dešimtmečius, yra sunkiai prognozuojama, tačiau neatsiejama nuo Lietuvos kultūros tapatumo raidos. Apibendrinus geopolitinę bei istorinę Lietuvos kultūros būklę, visuomenės diskusijas bei Vyriausybės patvirtintas Kultūros politikos nuostatas, pagrindinis Lietuvos kultūros ilgalaikės strategijos tikslas yra išsaugoti ir aktualinti paveldėtas bei bendrąsias Europos kultūros vertybes jungiantį Lietuvos kultūros tapatumą ir užtikrinti jo tąsą, atvirą sklaidą ir konkurencingumą šiuolaikiniame Lietuvos, ES ir pasaulio kultūrų kontekste. Lietuvos valstybė siekia išsaugoti lietuvių kalbą, lietuvių etninę bei regionų kultūrą, istorinį Lietuvos kultūros paveldą, užsienio lietuvių bendrijų bei Lietuvoje gyvenančių tautinių bendrijų kultūras. Autentiškų kultūros vertybių aktualinimas, tąsa ir sklaida šiuolaikiniame pasaulyje neįmanomi be nuolat atsinaujinančios, šiuolaikinės visuomenės kultūrinius poreikius tenkinančios jų raiškos, todėl Lietuvos kultūros tapatumo stiprinimas, tąsa bei plėtra negali būti atskirti nuo kūrybinės veiklos ir meno įvairovės skatinimo. Dėl šios priežasties Lietuvos valstybė remia profesionalųjį meną, kūrybinę veiklą, meno kūrėjų organizacijas, užtikrina meninės kūrybos sklaidą, skatina kultūros pramonės plėtrą, sudaro sąlygas įgyti profesinį meno išsilavinimą. Lietuvos kultūros vertybių aktualinimas, jų sklaida Lietuvos ir užsienio visuomenėse negalima be žinių visuomenės teikiamų informacijos sklaidos galimybių. Kultūros informacijos prieinamumas, jos naudojimas ieškant naujų kultūrinės raiškos bei naujų tarptautinio bendradarbiavimo galimybių yra tiesiogiai susiję su prioritetiniais autentiškos lietuvių kultūros pristatymo pasauliui, Lietuvos kultūros atvirumo tikslais. .Autentiškumo ir atvirumo dermė kultūroje sudaro prielaidas moderniai formuotis savitai kultūrai. Atvira yra tokia kultūra, kurios pažinimo galimybė užtikrinta visiems visuomenės nariams ir kuri yra pasirengusi dialogui su kitomis kultūromis. Atviros kultūros visuomenė, viena vertus, žino ir pasitiki savo tapatumu, kita vertus, nebijo konkurencijos su kitomis kultūromis. Pasitikėjimo savo kultūros tapatumu ir tolerancijos kitoms kultūroms ugdymas galimas tik užtikrinus visos visuomenės dalyvavimą kultūroje ir kultūros prieinamumą visuomenei. Todėl Lietuvos valstybė remia autentiškos kultūros raišką ir tradicinę regionų kultūrą, mėgėjų kūrybinę veiklą bei nevyriausybines organizacijas.
Valstybės ir savivaldybės institucijoms, siekiančioms kultūros politikos tikslų, pagrindinės yra šios strateginės kryptys:
• Saugant ir puoselėjant nacionalinės kultūros tapatumą:
– užtikrinti lietuvių kalbos apsaugą ir tęstinumą, skatinti modernią jos plėtrą žinių visuomenės poreikiams tenkinti;
– puoselėti etninę kultūrą, vietos tradicijas;
– saugoti kultūros paveldą ir jo kultūrinę vertę sudarant sąlygas jį pažinti ir naudoti;
– remti užsienio lietuvių bendruomenių pastangas išsaugoti tautinę tapatybę;
– remti Lietuvoje gyvenančių tautinių bendrijų kultūrą ir švietimą.
• Skatinant kūrybinę veiklą ir meno įvairovę:
– remti profesionalųjį meną ir kūrybinę veiklą, meno kūrėjų organizacijas;
– užtikrinti meninės kūrybos sklaidą;
– skatinti kultūros pramonės plėtrą;
– sudaryti sąlygas įgyti profesinį meno išsilavinimą;
– užtikrinti teisines ir ekonomines sąlygas nacionaliniam kinui kurti ir platinti įgyvendinant kino įstatymą bei parengiant būtinus įstatymų lydimuosius aktus.
• Decentralizuoti nacionalinio kino plėtrą įsteigiant nacionalinio kino centrą ir plėtojant jo veiklą;
– sukurti teisines prielaidas racionaliai naudoti teatrams ir koncertinėms organizacijoms skiriamas lėšas parengiant ir įgyvendinant teatrų ir koncertinių organizacijų įstatymą bei būtinus įstatymų lydimuosius aktus, nustatančius teatrų statusą, Lietuvos teatrų sistemą, jų finansavimo būdus, darbo santykius.
• Plėtojant informacinę visuomenę:
– sudaryti sąlygas gauti informaciją apie Lietuvą ir pasaulį;
– išplėsti galimybes pažinti nacionalinę ir užsienio tautų istoriją, kultūrą, meną;
– rengti kultūros darbuotojus dirbti informacinėje visuomenėje;
– atnaujinti ir modernizuoti viešąsias bibliotekas pagal bibliotekų atnaujinimo ir modernizavimo programą. Siekti, kad būtų įgyvendinta pagrindinė viešosios bibliotekos paskirtis visuomenėje – minčių, idėjų, žinių, informacijos ir patyrimo, užfiksuotų dokumentuose, saugojimas, tvarkymas ir skleidimas;
– atnaujinti ir modernizuoti muziejus bei jų ekspozicijas parengiant ir
įgyvendinant muziejų renovacijos ir modernizavimo programą. Skatinti muziejų politikos decentralizaciją įsteigiant muziejų tarybą. Užtikrinti muziejų ekspozicijų ir saugyklų saugumą.
• Skatinant nacionalinės kultūros atvirumą:
– rūpintis Lietuvos kultūros sklaida užsienyje;
– sudaryti sąlygas pažinti kitų tautų kultūrą Lietuvoje.
• Sudarant sąlygas visuomenei dalyvauti kultūros veikloje:
– remti mėgėjų kūrybinę veiklą;
– įgyvendinti regioninę kultūros politiką;
– remti nevyriausybinių organizacijų kultūrinę veiklą.
• Sudarant finansines sąlygas kultūros srities plėtrai:
– siekti, kad nemažėtų kultūrai skiriama valstybės biudžeto dalis;
– siekti, kad kultūrai skiriamos lėšos būtų naudojamos racionaliai;
– įdiegti programinį kultūros srities finansavimą;
– panaudoti papildomą ES ir UNESCO finansavimą.

4. Aplinka
Aplinkos degradavimas – tai visos ekosistemos ar tos ekosistemos dalių pasikeitimas, nesvarbu, ar dėl sąmoningų žmogaus veiksmų, ar ne, turintis žalingą poveiki ekonominėms, demografinėms gyvenimo sąlygoms ir/arba žmonių sveikatai. Be to, aplinkos degradavimas apima procesus, kurie žmonių suprantami kaip pažeidžiantys, prieštaraujantys arba konfliktuojantys su jų estetinėmis ir moralinėmis vertybėmis ne.atsižvelgiant į jų praktinius, asmeninius ar biologinius padarinius. Nors tai, kad mažėja Kinijos pandų ir siaurėja jų arealas, nei vietiniu, nei tarptautiniu mastu beveik neturi tiesioginių padarinių žmonių ekonominei padėčiai ar fizinei jų savijautai, reiškinys taip pat gali būti priskirtas prie aplinkos degradavimo. Pandų nykimas prieštarauja bendro žmonijos paveldo išsaugojimo interesams, ir, nors ir ne žmonių, bet dėlto gyvų ir jautrių būtybių egzistencijos teisei. Panašiai gyvatvorių ir jų juosiamų mikroekosistemų nykimas ne itin veikia ekonominį Anglijos kaimo gyvybingumą, turi didžiulę estetinę, ekologinę ir simbolinę reikšmę.4. Globalizacija Lietuvoje
Globalizacija tapo bene populiariausiu šio dešimtmečio terminu. Tačiau kaipgi mes tvarkomės su šiuo reiškiniu, kuris verčia mus supantį pasaulį keistis kur kas didesniais tempais, nei buvome įpratę.
Lietuvoje labai mažai informacijos apie globalizacijos įtaką Lietuvos ekonominiam, socialiniam ir kultūriniam gyvenimui. Jaučiamas provincialumo kompleksas, kai labiausiai rūpi savo daržo, savo kiemo problemos, nors mes jau seniai esame atviri pasauliui ir globalizacijos reiškiniai Lietuvoje taip pat vyksta, tačiau mes dar jų nesuvokiam, apie juos dar mažai kalba politikai, neanalizuoja ir nekomentuoja žiniasklaida. Politikai net nežino, kas ta globalizacija. Jie yra už bet ką: investicijas, užsienio kompanijų atėjimą ir panašiai. Todėl bešališka ir gili šių reiškinių analizė turėtų nepatikti daugeliui politinių jėgų. Dažnai žiniasklaida yra jų pusėje. Niekas nenori gilintis į problemas, nes tada reikėtų užduoti daugybę klausimų apie Lietuvoje vykstančius reiškinius, keisti savo mąstyseną, peržiūrėti privatizavimo politiką, galbūt kitaip pabandyti įvertinti užsienio investicijų duodamą naudą ir žalą, užsienio paskolų, kurias teikia tarptautinės finansinės institucijos panaudojimą.
Viešos diskusijos šia tema nevyksta nei politikų, nei intelektualų tarpe, nekalbant apie nevyriausybines organizacijas. O juk Lietuvoje vykstantis privatizacijos procesas, visi ekonominiai pokyčiai, didėjantis nedarbas, žemės ūkio politikos reguliavimas vyksta būtent nulemtas globalizacijos proceso ir jame dalyvaujančių tarptautinių finansinių institucijų (Pasaulio bankas, Tarptautinis valiutos fondas, Pasaulinė prekybos organizacija, Europos Sąjunga, NATO). Vyriausybė vykdo arba privalo vykdyti šių institucijų rekomendacijas, reikalavimus, įsipareigojimus pagal pasirašytas sutartis su šiomis institucijomis. Būtent šių institucijų įtaka lemia daugelio Lietuvos žmonių gyvenimą, jiems to nežinant ir net nesuvokiant.
Lietuvoje globalizacija reiškia didesnę mažų atlyginimų šalių konkurenciją, įspūdingą naujų, pažangių pramonės šakų, tokių kaip IT plėtrą ir emigraciją, bet tuo pačiu ir daugybę naujų darbo vietų, kurios sukuriamos dėl palyginti žemesnio nei vakarų Europoje atlyginimų lygio.IŠVADA
Globalizacija, kaip ir kiekvienas reiškinys, turi tiek teigiamų, tiek neigiamų pusių. Tačiau tinkamai pasinaudojus jų suteikiamomis galimybėmis, technologijos pažanga ir augantys ryšiai tarp šalių gali sudaryti tvirtą pagrindą šalių ekonominei plėtrai. Bet kokiu atveju, neigti globalizacijos poveikį yra beprasmiška, o bandyti apsisaugoti nuo jo – ekonomiškai nenaudinga. Kaip pastebėjo vienas New York Times žurnalistas, globalizacija yra tartum saulėtekis – jos vis vien nesustabdysi, todėl geriausia yra ja mėgautis ir kiek įmanoma daugiau pasinaudoti jos privalumais bei sumažinti galimas neigiamas pasekmes.NAUDOTA LITERATŪRA
1. Borisas Melnikas. Transformacijos. – Vaga, Vilnius, 2002.
2. David Held, Anthony McGrew, David Goldblatt, Jonathan Perraton. Globaliniai pokyčiai: politika, ekonomika ir kultūra. –Margi raštai, Vilnius, 2002.NAUDOTA INTERNETINĖ LITERATŪRA
1. http://ateitis.org/ateitis/bieliauskas.html
2. http://www.religija.lt/content/view/607/56/
3. http://www.vgtu.lt/leidiniai/geduniv.php?view=1&category=79&id=200
4. http://www.lrv.lt/strateginis/igal_strat.pdf
5. http://lt.wikipedia.org/wiki/Globalizacija
6. http://www.ambvilnius.um.dk/en/menu/Aboutus/News/PasitinkantGlobalizacij.htm?WBCMODE=PresentationUnpublished%2CPresentationUnpublished
7. http://www.unesco.lt/svietimas/gaires/
8. http://coropinions.cor.europa.eu/coropiniondocument.aspx?language=lt&docnr=328&year=2004
9. http://www.geopolitika.lt/?lang=lt&content=lt_geo_2
10. http://www.geopolitika.lt/index.php?lang=lt&content=lt_geo_2_17&parent=lt_geo_2

Leave a Comment