Tyrimai apie tėvystę ir ryšį tarp tėvo ir kūdikio nėra itin gausūs. Tai nenuostabu, kadangi tėvo vaidmuo netgi vienoje visuomenėje yra nevienareikšmis, smarkiai kinta visuomenės istorijos požiūriu; nekalbant jau apie skirtumus atskirose valstybėse. Moters motinos vaidmuo labiau vienalytis ir mažiau kintamas istoriniu požiūriu. Iš dalies taip yra dėl biologinio ryšio tarp motinos ir kūdikio.
Taigi šiuo straipsniu bandysime užpildyti minėtų žinių apie tėvystės psichologinius klausimus spragą, plačiau apsistodami ties dviem tyrimais: Australijos tyrimu First Time Fathers (Pirmą kartą tapę tėvais) bei Švedijoje atliktu tyrimu su kūdikius auginančiais tėvais.
Australijos tyrimas
Australijoje buvo atliktas tyrimas First Time Fathers (Pirmą kartą tapę tėvais) siekiant išnagrinėti psichologines būsimojo tėvo užduotis, prisitaikymo aspektus partnerės nėštumo metu ir pogimdyminiu periodu bei ryšio tarp tėvo ir naujagimio vystymąsi.
Devyni moters nėštumo mėnesiai jos vyrui yra laikomi psichologinio pasiruošimo tapti tėvu laiku. Manoma, kad šis laikas smarkiai nulemia paskesnį tėvo elgesį – jau po kūdikio gimimo. Išskiriamos ir apibūdinamos 4 psichologinės šio periodo užduotys. Sveikatos priežiūros profesionalui siūloma susipažinti su šiomis vyrui-tėvui iškylančiomis užduotimis bei gairėmis, nurodančiomis, kaip būtų galima įvertinti ir skatinti progresą šiuo laikotarpiu. Visada svarbu prisiminti, kad pogimdyminiu periodu apie 10–20 proc. moterų kenčia nuo pogimdyminės depresijos, o vyrų reakcija/požiūris į šią problemą yra gana reikšmingas ir gali turėti neigiamos arba teigiamos įtakos moters išgijimui.
Taigi žemiau išvardytos keturios psichologinės „užduotys” padės suprasti besilaukiančių kūdikio tėvų vidinius išgyvenimus ir kartu padės užmegzti pokalbį su jais, kad būtų galima padėti analizuojant jų sunkumus ar problemas ir randant kelius, kaip juos įveikti.
1 užduotis: prisirišimo prie vaisiaus vystymasis
16–20 nėštumo savaičių laikotarpiu abu tėvai dažnai išgyvena nerealumo jausmą, kalbėdami apie vaisiaus, kuris dažnai yra vadinamas „tai” (angl. it), egzistavimą. Tačiau vėliau prisirišimas paprastai labai padidėja. Moterims tai dažniausiai susiję su pirmaisiais vaisiaus judesiais bei išgyvenimais, patirtais ultragarsinio tyrimo metu. Vyrui paprastai tokį artumą sukelia galimybė „apčiuopti” vaiką per pilvo sieną. Ilgainiui vis dažniau tėvas vaisių suvokia kaip kažką „atskirą nuo jos (t.y. motinos)”, kaip „kažką, kas juda, kai ji (motina) nejuda”. Tolimesniu nėštumo laikotarpiu tėvystės ryšys vis stiprėja, tokiu būdu sukeldamas sunkių psichologinių pasekmių, jei kūdikis neišgyvena. Priešgimdyminio ryšio vystymasis gali būti slopinamas (pvz., dėl depresijos ar disfunkcinių santykių su partneriu) arba skatinamas tėvo dalyvavimo nėštume.
2 užduotis: prisitaikymas prie diados – tapimas triada
Bet kurio nėštumo metu vaisiaus svarba negali būti pernelyg akcentuojama tėvams ir kitiems vaikams. Tarp partnerių, tapsiančių tėvais pirmą kartą, taip pat formuojasi nauji tarpusavio santykiai – vystosi emocinis prisirišimas prie „trečiosios šalies”. Ne visiems vyrams toks dalijimasis atrodo lengvas – kai kurie jų vaisių laiko varžovu, ypač jeigu nėštumo metu tenka susitaikyti su lytinių santykių sumažėjimu. Paprasčiausia poros konsultacija gali padėti vyrui geriau suprasti tokį pasidalijimą ir sukurti pozityvesnį ryšį tiek su vaisiumi, tiek su žmona.
3 užduotis: savęs laikymas „tėvu”
Perėjimas prie tėvystės neišvengiamai apima šiokius tokius atsisakymus ir praradimus. Jeigu vyriškis emociniu požiūriu vis dar yra skurstantis vaikas, jam tikrai sunku įsijausti į tėvo vaidmenį. Pastaruoju atveju jis nesąmoningai sieks, kad kūdikis patenkintų tik jo (tėvo) poreikius. Jei tokie jausmai nebus patenkinti, tėvas gali jaustis apgautas, nuviltas, gali patirti beviltiškumo ir pykčio jausmą. Reikia įsidėmėti, kad šeimyninis smurtas nėštumo metu paūmėja. Nėštumo metu tėvui būtina pradėti mąstyti ir vystyti numatytų gyvenimo pokyčių bei tėvystės realybės pripažinimo jausmą.
4 užduotis: kokio tipo tėvas?
Palyginti su moterimis ir jų pačių motinomis, vyrai yra daug mažiau linkę kopijuoti savo tėvus kurdami santykius su būsimu vaiku. Nepaisant to, daugelis būsimųjų tėvų noriai aptarinėja tėvystės klausimus. Pokalbiai ar skaitiniai šia tema gali būti labai naudingi vyrams, stokojantiems priimtino tėvo modelio.
Švedijos tyrimas: pirmųjų metų tėvo patirtis
Švedijoje, kaip ir Lietuvoje, įstatymai tėvams, kaip ir motinoms, leidžia pasinaudoti vaiko priežiūros atostogomis. Taigi Švedijoje, siekiant suvokti buvimo tėvu pirmus metus fenomeną, buvo atliktas tyrimas naudojant fenomenologinį tyrimo metodą (fenomenologija – Edmund Husserl sukurtas filosofijos metodas, kuriuo siekiama aprašyti žmogaus sąmonės turinį ir atskleisti jame esančių fenomenų (reiškinių) esmes – red. pastaba).
Tyrime dalyvavo dešimt 25–32 m. amžiaus tėvų, gyvenančių mažame mieste pietvakarių Švedijoje, atrinktų atsitiktiniu būdu. Tiriamųjų išsilavinimas svyravo nuo bendrojo lavinimo mokyklos iki universiteto. Visi jie gyveno su vaiko motina. Pokalbiai vyko 2004 m. birželio–rugpjūčio mėn. Švedijoje, tiriamųjų namuose, praėjus 12–14 mėn. po kūdikio gimimo.
Pradinis interviu klausimas buvo: „Kaip jautėtės kaip asmenybė būdamas tėvu?” Dialogas, siekiant sužinoti aktualias, jaudinančias mintis ir išgyvenamus jausmus, buvo rutuliojamas pasitelkiant tokius klausimus, kaip „kaip jūs jautėtės? ar galėtumėte apibūdinti išsamiau”; tėvų buvo klausiama, ką jie pamena apie švietimą prieš gimdymą, apie vaiko gimimą. Fenomenologiniame tyrime svarbu atskleisti paslėptas kito asmens sritis ir išanalizuoti sąsają tarp matomo bei nematomo. Taigi, pasitelkus tikrą pokalbį, nuolaidų ir lankstų požiūrį, buvo stengiamasi sukelti naujų percepcijų, patirčių ir taip sužinoti nežinomą tėvo patirtį.
Padarytos išvados, kad tėvai pirmaisiais metais stengėsi kūdikį laikyti dėmesio centre, nesureikšmindami savo asmenybės. Vaikas šeimai suteikė šilumos ir džiaugsmo, o vyrams tai padėjo užmegzti glaudesnį ryšį su savo partnere. Vaiko ir tėvo santykius labai sustiprino laikas, kurį jie praleisdavo dviese. Tėvai sėkmingai išmoko interpretuoti naujagimio signalus, taip pat buvo išvystytas kantrumas bei jautrumas, suformuotas suvokimas apie suaugusiojo atsakomybę. Tėvai prisiėmė naują ekonominę atsakomybę, taip suprasdami, kad rizikai nebėra vietos. Tėvystė, įskaitant vaiko priežiūrą, daugeliu atvejų buvo laikoma teigiamu dalyku. Labai svarbus šio jausmo aspektas buvo pasitenkinimas tuo, kaip jie susidorojo su šia nauja gyvenimo faze ir kaip jie gebėjo valdyti naują situaciją, stresą. Perversmo, įvykusio tapus tėvu, metu kiekvienam vyrui buvo būtina erdvė savo veiklai ir noras išlikti tuo pačiu žmogumi.
Išvados
- Nėštumo laikotarpis daugumai vyrų sukelia daugiau streso nei pogimdyminis periodas.
- Žinodamas psichologines užduotis, su kuriomis susiduria jauni tėvai, sveikatos priežiūros specialistas galės lengviau padėti šeimai pasiruošti naujam gyvenimo etapui, o vyrui – pasirengti tėvo vaidmeniui.