ymiausiu visų laikų filosofų etikos pažiūrų analizė

Šio rašto darbo tikslas – žymiausiu visų laikų filosofų etikos pažiūrų analizė.
Turime atvejo pavyzdį: Motina sunkiai serga. Sūnus neturi lėšų motinos gydimui. Todėl, norėdamas išgelbėti motiną, jis apiplėšia vaistinę. Kad išanalizuoti šį klausima, pagal kiekvieno mąstytojo etikos pažiūras atskirai. Aš pasinaudojau Arno Anzenbacher ,,Filosofijos įvadas” ir Vladyslav Tatarkievič ,,Filosofijos istorija” vadovėliais.

Pagal Sokratą
Jis priskyrė visai žmonių giminei bendrąsias dorybes – juk teisingumas, drąsa ir santūrumas teigiamai vertinami visur ir visada. Filosofas sukūrė naują moralės sampratą. Moralės normos yra ,,nerašytos”, kodeksuose jų nėra: tačiau jos tvvirtesnės už rašytas. Normos atsiranda iš pačio dalyko prigimties, nėra žmonių nustatytos; jos yra visuotinės, visų žmonių nustatytos. Mūsų nagrinėjamas personažas pasielgė neetiškai, nes nesilaikė visuotinių normų.

Pagal Aristotelį
Aristotelis teigė, kad ,,aukščiausias gėris yra ne dorybė, o laimė. Bet kad laimės pamatas yra ne patirtas malonumas, o žmogui deranti protinga ir dora veikla. Per dorybę siekti laimes – tai aristotelizmas”. Todėl parduotuvės apiplėšimas – tikrai ne tas būdas, kuris gali lemti laimingą pabaigą.

Pagal Spinozą
Filosofas specialių dorovės principų neieškojo, manydamas, kad tai yra sritis, kuuriai taikytina bendra Dievo ir pasaulio teorija. ,,Žmonių poilgiai, kaip ir visa kita, yra būtinumo padariniai, jie nėra laisvi.Neteisūs tie, kurie išjuokia ar smerkia žmogiškas aistras, užuot stengęsi jas suprasti. Visi žmogaus poilgiai yra gamtinės prigimties ir būtino pobūdžio; tačiau vi

ieni išplaukia iš pačios veikiančios prigimties, o kitus sužadina aplinkiniai daiktai. Kiekviena esybė trokšta išlaikyti savo prigimtį ir veikti pagal ją”. Tikroji žmogaus prigimtis, jo požiūriu, esąs protas; poilgiai atitinka žmogaus prigimtį, jeigu jie yra protingi. Sūnui reikėjo ieškoti kitų būdų išspręsti šią problemą.

Pagal Platoną
Jis teigė, kad ,,Tikrasis žmogaus tikslas yra idealus gėris ir kad realios gėrybės, kaip žemesnės, privalo būti jam pavaldžios ir laikomos tik priemonėmis”. Jeigu žmogus siekia tikrai kilnaus tikslo, visos priemonės tam pasiekti yra pateisinamos. Pagal Platoną sūnaus poilgis yra pateisinamas.

Pagal Kantą
Šis mąstytojas rėmėsi ,,praktiniu” protu.Kantas užsimojo surasti autonomiškus praktinio proto sprendimus, kai protas kalba pats iš savęs, o ne svetimų veiksnių verčiamas. Dėl to jam teko atsisakyti visų Dievo ir visuomenės reikalavimų, ir net prigimtinių assmens potraukių. Visi tie veiksniai yra svetimi protui. Kantas manė, kad proto požiūriu yra tik vienas vertingas dalykas: gera valia. Visa kita – ir materialinės gėrybės, ir asmeniniai pranašumai – gali virsti blogiu, reiškia, nėra besąlygiškas gėris. Valia yra gera tada, kai ji stengiasi vykdyti pareigą. Kai prigimties polinkiai atveda į gėrį, tai dar nėra gera valia, – vadinasi, polinkių įtakoje atliekamų veiksmų Kantas nelaiko moraliais, tokie yra tik veiksmai, atliekami iš pareigos. Iš vienos pusės, pagal Kanto rigoristinį etikos pobūdį šis poilgis yra ne

esmerktinas, pateisinamas, nes sūnus parduotuvę apiplėšia gera valia. Iš kitos pusės, pagal universalistinės etikos pobūdį. Kantas teigia, kad pareigos sąvoka nėra ypatinga; priešingai, pareigos skamba taip: ,,Elkis taip, kad tavo valios maksima visada galėtų kartu būti visuotinio įstatymų leidimo principu.

Pagal Herbartą
Jis estetiką jungė su etika. Herbartas teigė, kad palankumas gali būti tik ten, kur yra santykiai: grožis slypi tik tam tikruose spalvų santykiuose, panašiai ir dorumas yra tik tinkamo žmogaus santykio su kitais ir savimi rezultatas. Todėl, galime daryti prielaidą, kad pagal Herbartą, sūnaus poelgis yra netinkamas.

Pagal Epikūrą
Epikūras teigė, kad laimė yra didžiausias gėris. Mąstytojo tikslas buvo išsiaiškinti, kas yra laimė ir kaip galima ją pasiekti. Epikūro atsakymas buvo paprastas: ,,laimė yra patirti malonumą, o nelaimė – patirti kančią”. Epikūras teigė, kad laimei pakanka kančios nebuvimo: kai nekenčiama jau vien dėl to mums yra malonu. Taip yra dėl to, kad prigimties žmogui yra gera, svarbu tik, kad kančia to gerumo nesugadintų. Gyvenimas yra vienintelis gėris, koks mums yra duotas. Gyvenimo džiaugsmas yra svarbiausias, bet ne vienintelis laimės dėmuo.Be šio vidinio džiaugsmo yra išorinių priežasčių sukeliamas malonumas. Pastarasis (o Aristotelis vien tik į jį kreipė dėmesį) yra visiškai kitoks, nei anas gaivališkas gyvenimo malonumas. Jam reikia ,,pozityvių” priežasčių, o anam pakako kančios nebuvimo.Tad ši

is malonumas gali būti vadinamas ,,pozityviu”, skirtingai nuo ano, ,,negatyvaus”, malonumo, nors kiekvienas jausmas yra pozityvus. Jie yra dvejopi: arba fiziniai, arba dvasiniai. Jų tarpusavio santykis toks: kūniški malonumai yra svarbesni, nes be jų negalimi dvasiniai malonumai.
Epikūras sakė: ,,Jei nepažeisi įstatymų, laikysies gerų papročių, nenuskriausi artimo, nepervarginsi kūno, neprarasi pragyvenimui būtinų dalykų gali tenkinti savo norus kaip išmanai”. Šitoje situacijoje sūnus, nors ir dėl tauraus tikslo, pažeidė įstatymą, todėl tai yra netoleruotina.

Pagal Ockhamą
Mąstytojas teigė, kad ,,vienintelis moralinio gėrio pamatas yra Dievo valia, ir jokie objektyvūs dėsniai,Jo visagalybės neriboja”. Todėl sūnaus poelgis šiuo atveju yra nepateisinamas. Jeigu sūnus neturėjo pinigų motinos gydymui, reiškia tokia yra Dievo valia.

Pagal Toma Akvinietį
Tomo mąstysenai labai artimas buvo Aristotelis. ,,Skirtingai nuo tų filosofų, kurie susirūpinę dėl aukštesniųjų gėrybių, menkino žemesniąsias, Tomas kaip ir Aristotelis, vertino kiekvieną gėrio apraišką ir kiekvienai stengėsi rasti deramą vietą. Kad gėrio pasirinkimas būtų adekvatus, reikia, kad protas pranoktų valią ir jai vadovautų”. Akvinietis skelbė proto pirmenybę, todėl tai, kad sūnus rūpinasi motinos sveikata bei trokšta, jog ji pasveiktų yra gerai, bet jo poilgis dorovine prasme yra neetiškas. Tam reikia rasti kitų būdų

Pagal Helvecijų
Mąstytojas sakė: “Žmogaus protas yra toks, kokį jį padaro juslės. Už savo tirtus protas turįs būti dėkingas tik kū

ūno sandarai, ypač rankų formai ir pirštų lakstumai. Malonumų pomėgis ir nenoras kentėti išugdo žmogaus egoizmą ir lemia,kad kiekvienas rūpinasi savimi, o ne kitais. Savanaudiškumas yra būtinas rūšiai išlikti, iš jo kyla visos žmogiškos aistros ir troškimai”. Aš manau, kad Helvecijus sūnaus poelgį vertina kaip visiškai natūralų, nes jis yra pasakęs, kad “kartais gali atrodyti, kad žmonės siekia tokio dalyko kaip teisingumas, tačiau iš tikrųjų tokiu atveju juos veda kančios, kurią gali sukelti neteisingumas, tačiau iš tikrųjų tokiu atveju juos veda kančios, kurią gali sukelti neteisingumas, baimė arba viltis, kad įsigalėjęs teisingumas jiems atneš naudos”. Kaip matomame, sūnus pasielgė natūraliai, tačiau jis turi būti baudžiamas. ,,Norint, kad žmonės elgtųsi teisingai, reikia apdovanoti juos malonumais ir bausti kančiomis”.

Pagal Fojerbachą
Fojerbachas sakė, kad ,,visų švenčiausias yra žmogus kaip tobuliausias gamtos kūrinys. Žmogus žmogui – dievas. Žmogui dera visos aistros, kokias jam įdiegė prigimtis. Nedvejodamas vadovaukis savo polinkiais ir troškimais, ir būtinai visais, – tik tokiu atveju netapsi vieno iš jų auka”. Sūnaus poelgis pateisinamas. Sūnus pasielgė gerai, kaip ir pridera elgtis normaliam piliečiui.

Leave a Comment