Filosofija ( zmogus ir pasaulis)

TURINYS

1. ĮVADAS 2

2. TEMOS DĖSTYMAS 3-10

3. IŠVADA 11

4. LITERATŪRA 12

ĮVADAS

Visi mes esame kada nors filosofavę. Filosofija nėra mums kažkas nauja, nežinoma. Ji mums prasideda klausimo kėlimu, kai įprastas pasaulis praranda suprantamumą ir tampa problema. Filosofiniai klausimai tiesiogiai paliečia kiekvieną ir jie žmogui yra neišvengiami. Pats žodis „filosofija“ dažniausia yra verčiamas kaip „ išminties meilė“.
Kad ir ką nagrinėtų filosofija, galiausia ji kalba apie žmogų. Graikai vadino žmogų gyva būtybe, turinčia logosą ( „ logos“- žodis , protas, dvasia). Romėnai- – „ animal rationale“ (protinga, jusli būtybė). Tai yra lyg du poliai, apie kuriuos sukasi žmogaus prroblema: gyvūniškumas ir transcendentalumas.
Žmogaus problemą sudaro tai, kad jis, kaip gyvūnas, priklauso materialiajai gamtai, bet kaip dvasia yra virš šios gamtos.
Žmogaus būtis – tai buvimas pasaulyje. Žmogus nuolat yra motyvuojamas praeities ir projektuojamas į ateitį. Tik žmogui būdinga laukiniškumo atmaina – istoriškumas. Tik žmogus turi istoriją. Žmogaus buvimas pasaulyje yra buvimas kartu su juo. Žmogaus esmė daro jį visuomenišką.

Žmogus- kaip mokslo tema.

Kas yra žmogus? Atsakyti galėtume tik tuomet, jei pavyktų pažvelgti į žmogaus esmę kaip visumą. Mokslas, kurio tema yra žmogus, vadinamas antropologija (gr. attropos- žmogus). Nefilosofinė antropologija tiria žmogų kaip specialiųjų mokslų objektą (filosofija ir teologija paprastai atskiriamos nuo spec.mokslų). Specialioji antropologija tiria dalinius žmogaus būties aspektus, tad, žmogaus kaip tokio ir kaip visumos čia nebematoma.

Tik filosofinė antropologija, anot K.LOWITH ‘O, mėgina suvokti žm

mogų kaip tokį ir kaip bendrybę. Tik klausimas apie žmogų kaip tokį ir kaip visumą įgalina pamatyti žmogaus problemą. Į prasmės klausimą, kuris asmeninėje ir socialinėje srityje vis iškyla į paviršių, spec ialiųjų mokslų tyrinėjimas neatsako. Anot L. WITTGENSTEIN ‘O, net kai ir bus atsakyta į visus mokslinius klausimus, mūsų gyvenimo problemos bus dar net nepaliestos.

Gyvūniškumas ir dvasia.

G.W.F HEGELIS teigia, jog žmogus yra gyvūnas, tačiau atlikdamas savo gyvūniškąsias funkcijas, jis įsisąmonina ir šitaip peržengia savosios būties savaime betarpiškumą (gyvūniškumą ) ir kaip tik dėl to, kad žino esąs gyvūnas, žmogus nustoja būti gyvūnu ir pažįsta save kaip dvasią.

Ontologinė refleksija leidžia suvokti žmogų kaip juslią būtybę, kuri kaip gamtos dalis yra evoliucijos rezultatas. Transcendentalinė refleksija leidžia suvokti žmogų kaip subjektą, kuris nėra gamtos dalis. Filosofijai teenka atsižvelgti į abu kelius. Žmogus, anot I KANTO, yra „dviejų pasaulių pilietis“. Žmogaus problemą sudaro šių dviejų pasaulių prieštaringumas ir įtampa tarp jų. S. KIERKEGAARD’ AS žmogų vadina “paradoksalia egzistencija” ( kaip begalybės ir baigtinumo, laikinumo ir amžinybės, laisvės ir būtinybės sintezė ). Anot P.SARTRE ‘O, Žmogus yra prieštaravimas tarp “būties- pačios –savaime, kūniškumo” ir ” būties – pačiam – sau, subjektyvumo.”

MATERIJOS GAMTA,
KŪNIŠKUMAS
AUGALIŠKUMAS
JUSLUMAS
BAIGTUMAS
BŪTINUMAS

TRANSCENDENTALUMAS
SUBJEKTIŠKUMAS
SAVIMONĖ

BEGALYBĖ
LAISVĖ

GYVŪNIŠKUMAS DVASIA

ASMUO IR VIS DĖL TO, ŽMOGUS YRA KŪNIŠKAS ASMUO.

ŽMOGUS KAIP FENOMENAS.

Žmogus transcendentalumas yra realus tuo atveju, jeigu jis yra kūniškas. Žmogus, jau biologijos po

ožiūriu, skiriasi nuo gyvūno tai ne gyvūno biologija, o specifinė žmogiška biologija, kurios savitumą sudaro neatskiriamas būtiškas ryšys su antbiologiniu principu (HENGSTENBERG). Jau kaip gyvūnas žmogus, anot J.HERDER’ IO, turi kalbą.
Žmogaus kūniškumas yra atviras pasauliui. Vertikali eisena išlaisvina nespecializuotas žmogaus rankas ir atveria žvilgsniui platų horizontą , klausa ir rega tampa svarbesni už lytėjimą, uoslę, skonį.
Tas nespecializuotumas rodo jį esant tokia gyva būtybe, kuri “pati turi susikurti gyvenimo galimybę“. Jis turi tapti “homo faber”, tai yra gaminančiu žmogumi, instrumentizuojančius savo kūną ir kitus daiktus.
Instrumentiškumas lemia žmogaus fizinį egzistavimą. Reikia nuolat naudoti savo kūną kaip priemonę,veikti juos. Dažniausiai veikiame rankomis, kurias “kontroliuoja” akys.
Lyginant su gyvūnu, kurios organų funkcionavimas pritaikytas tik rūšies specifiką atitinkančiai aplinkai (kur gyva būtybė susieta su tam tikra aplinka), žmogus lyg turi “savąjį kūną” : jis visada jau yra iškilęs virš savo kūniškų gyvybės procesų instinktiškos priklausomybės nuo aplinkos ir juos perpranta. Grįžtamuoju ryšiu susijęs su pačiu savimi, jis gyvena, remdamasis kitokiu, negu gyvūnas, “vidujumu”, kuris įgyja savimonės pobūdį.
Žmogaus atveju, pats instrumentinis santykis su savo kūnu tampa priemone, kurios dėka jis suvokia save kaip visumą “iš šalies”. Tik žmogus suvokia, jog turi kūną, tik jis atranda savyje savo paties kūniškumo instrumentiškumą.
Žmogus žino, jog kūniškumas daro jį prieinamą kito žmogaus –anot P.
.SATRE’ O – žvilgsniui G. MARCEL’ AS sako : “būti kūniškam – tai būti išstatytam”. “AŠ” turi šalia savęs “KITĄ” ir suvokia “KITĄ” kaip save, kaip ” AŠ . “AŠ” gali save padaryti objektyvų tik per “KITĄ”. Žmogus grįžta į save per “KITĄ”. Vidujumo negalima atsieti nuo žinojimo, kad yra išorė. ” Tapti žmogumi ir pažinti savąją nuogybę yra neatsiejami dalykai”, – teigia H.PLESSNER’ IS.
Žmogus, anot A.PORTMAN’ O, lyginant su atitinkamais žinduoliais, gimsta metais per anksti. Šio “pernelyg ankstyvo gimimo” prasmė ta, kad neprisitaikęs, nespecializuotas kūdikis turi įaugti į savo paties instrumentiškumą, o tam reikalingas aplinkinis pasaulis. Tuo tarpu rūšies specifikos tvirtai sąlygotam gyvūnui tai nėra būtina, mat jis jau gimsta instinktiškai prisitaikęs prie savo aplinkos.F.NIETZSCHE kalba apie žmogų kaip apie “nestabilų gyvūną”.
Žmogus nėra tik instinktais susietas su aplinka. Jis geba pažinti daiktus kaip daiktus. Tai reiškia, kad jis pašalina betarpiškumą ir, pažindamas kas daiktai yra, užima poziciją jų atžvilgiu. Daiktų pobūdis jį motyvuoja.
Objektiškumas siejasi su atvirumu : žmogus su pasauliu santykiauja klausdamas (savo aplinkoje gyvūnas yra orientuotas). Iš prigimties susijęs su pasauliu, jis specifiškai informuojamas iš išorės.
Buvimas kūnu ir kūno turėjimas yra žmogaus kūniškumo, kaip pirmapradės jo buvimo pasaulyje formos, apraiška. Kūnas yra žmogiškosios egzistencijos vieta ir pirmapradis asmens veikimas (G. SIEWERTH’ AS). Juslėmis suvokiamos “išorinės” išraiškos ir jomis iš
šreikštos ” vidinės” reikšmės, buvimo- kalbišku ir kalbos – vartojimo. Kalbos kalbėjimo ir kalbėjimo apie kalbą vienumas, kalbos dialogiškumas – visa tai rodo, kad kalba apima visas žmogaus fenomeno problemas.
Žmogaus fenomenas rodo, kad kūniškumas yra dvasios išraiška.Žmogaus dvasia save realizuoja prasmingai, jei ji save ontologiškai išreiškia kūne, ir žmogaus kūnas yra kūnas tik tiek, kiek jis pats su visomis savo aktualizacijomis tinka dvasiai išreikšti, mainais gaudamas struktūrą, būtį ir prasmę. Kūnas, anot HENGSTENBERG’ O yra tarsi “metafizinis dvasios žodis”.
Detaliau reikėtų aptarti tris apibrėžtis, priklausančias pagrindinei žmogiškojo buvimo struktūrai : pasauliškumą, istoriškumą ir visuomeniškumą.

PASAULIŠKUMAS.

Žmogus būtinai yra buvimas – pasaulyje. Pasaulis visada jau yra atskleistas, anot M. HEIDEGGER’ IO, yra pirmapradis “artumas pasauliui”. Panagrinėsime du aspektus: Žmogaus ryšį
su pasauliu, kai jis konstatuoja pasaulį, kaip visumą, ir žmogaus veiklumą pasaulyje.

PASAULIS KAIP VISUMA.

Pasaulis egzistuoja tik žmogaus dėka, kadangi tik žmogus sugeba matyti įvairovę, kaip vienį . I KANT’AS transcentalines pasaulio sąrangos apibrėžtis atranda žmogiškajame pažinime. Žmogui erdviškumas įgyja pasaulio prasmę. Kaip subjekto ryšys su objektais, žmogaus sąmonė yra pasaulio įsisąmonimas, kuris atitinka savimonę. Taip įsisąmoninamas pasaulis atsiskleidžiamas kaip visuma. Žmogus suvokia save kaip esantį tam tikroje, visumoje, tai yra – kiekvienas žmogus turi pasaulėvaizdį. Žmogus, kuris kaip savimonė pats sau yra problema ir kuriam, anot M. HEIDEGGER’ IO, savojoje būtyje rūpi pati būtis, kelia ir būties klausimą: kodėl yra būtis, o ne niekas? Be pačio žmogaus “būtų” tik daugybė daiktų, tačiau ne būtų būtybės, galinčios tuos daiktus paversti pasauliu. Žmogaus egzistencijoje nušvinta begalinis pasaulio vienumas, vientisumas, pasaulio, kuris yra daugiau negu daiktų suma.

ŽMOGAUS BUVIMAS PASAULYJE YRA VEIKLUS BUVIMAS

Aristotelis veiklą skirsto į tris sritis:

– TEORINĖ VEIKLA ( Nuo paprasto patyrimo per mokslą prie grynosios teorijos ).

– PRAKTINĖ VEIKLA ( Pats savaime vertingas veikimas, t.y dorovinis elgesys ).
– POETINĖ VEIKLA ( gr. “poiesis” – pagaminimas, sukūrimas, vertinga, priklausomai nuo to, kas sukuriama, pats kūrinys, techninis – kūrybinis darbas, meninė kūryba ).

M.HEIDEGGER’ IS žmogaus pasauliškumą kildina iš žmogaus rūpesčio, kuriam ” jo būtyje rūpi pati jo būtis”. Pasauliškumas pirmiausia reiškiasi kasdieniu apsirūpinimu ( daiktais ) ir rūpinimusi ( žmonėmis ). Šis “rūpestis” jau žymi pačios žmogaus būties svarbą jam pačiam. Veikla visada jau yra pažymėta prasmės. Veiklos prielaida tai, kad žmogus visada žino prasmės visumą.

Visi Žmonės siekia laimės Laimė yra kas siekiama dėl jo paties, kas pasitenkina pačiu savimi. Tai yra galutinis veikimo tikslas. Anot Aristotelio, bet kokia veikla yra laimės siekimas, veiklos įprasminimas priklauso nuo to, koks yra žmogus. M.HEIDEGGER’ IS kalba apie tai, jog dažnas yra nupuolęs į “beasmeniškumą”, į pilką kasdienišką buvimą – pasaulyje, tuo tarpų sąžinė ragina pakilti. Žmogų iš nuopuolio ir siekti autentiškumo, ryžtingo galėjimo būti pačiu savimi. Veikla yra dorovinio pobūdžio, jam reikia rinktis tarp autentiškumo, tarp gėrio ir blogio.

“Techninė – gamybinė” veikla kyla iš to, kad žmogus kaip gyva būtybė pats turi susikurti gyvenimo galimybes, anot K. MARX’ O, kasdien ir kas valandą turi būti vykdoma paties materialinio gyvenimo gamyba jau vien tam, kad žmonės galėtų gyventi. Veiklusis buvimas pasaulyje: kovojant su gamta, kurti kultūrą ir civilizaciją.

Viena vertus, antrinė kūrinija ( techninė – dirbtinė ) atsiranda iš žmogaus susirūpinimo savo būtimi – ji tarnauja jam, bet kita vertus, antrinė kūrinija įgyja žmogaus atžvilgiu savarankiškumą ir galią : ji pati verčia žmogų tarnauti jai.

Alternatyva – nuopuolis į beasmeniškumą ( paklusnumas technologinėms – ekonominėms prievolėms – daiktams ), ar apsisprendimas siekti autentiškumo ( atsižvelgimas į žmogaus būties įprasminimo būdų tvarką ). Anot G.MARCEL’ O, daiktai, kuriuos turime ėda mus tuo mastu, kokiu mes jiems save patikime.

ISTORIŠKUMAS.

Be žmogaus nėra laiko: laikas egzistuoja tik todėl, kad žmogaus dvasia prisimindama sudabartina praeitį ir laukdama sudabartina ateitį. Žmogui nuosavas laikiškumas virsta istoriškumu (lyginant su gyvūnais ).

Žmogus visada yra motyvuojamas praeities ( motyvacijos horizontas yra ankstesnio pažinimo ir ankstesnės veiklos rezultatas. To pačiu žmogus visada yra projektuojamas į ateitį – jam pačiam rūpi jo paties būtis ). Taigi, žmogaus istoriškumą sudaro tai, kad žmogus negali ištirpti savo dabartyje: savo veikliajame buvime – pasaulyje yra motyvuojamas praeities ir projektuojamas į ateitį.

ŽMOGUS ŽINO, KAD NUOSAVĄ LAIKIŠKUMĄ TURINTIS JO GYVENIMAS YRA BAIGTINIS

Jį riboja gimimas ir mirtis .Istoriškumas kyla iš to, kad žmogus užbėgdamas į praeitį, sudabartina mirtį. Anot AUGUSTINO, tą akimirksnį, kai įžengi į šį mirtingą gyvenimą, ima artintis mirtis. Žmogiškoji būtis – buvimas mirties link. Žmogus turi rūpintis šia savo būtimi. Šis rūpestis verčia žmogų save motyvuoti praeitimi, atsigręžti į ją, kad per ją galėtų pažinti savo galimybes. Žmogus privalo priimti savo gyvenimą kaip buvimą – mirties link (priklauso jo autentiškajai būčiai).

ŽMOGUS VISADA ATSKLEIDŽIA SAVO PASAULĮ ISTORIŠKAI.

Žmogus buvimas pasaulyje atskleidžia šį kaip visumą. Kaip visumą jis atskleidžia ir istoriją. Šiuolaikinis specialusis mokslinis istorijos tyrimas yra viena iš daugelio galimybių žmogaus ir jo pasaulio tapsmiškumui suprasti.Tyrinėdamas istoriją, žmogus tiria save patį: tiria kaip atskiras asmuo, kaip istorinės bendrijos narys, kaip žmonijos narys. Praeities prasmė priklauso nuo mūsų ir kinta kartu su mumis.

TIK ŽMOGUS TURI ISTORIJĄ.

Istorija remiasi laiku. Be žmogaus egzistuoja procesai, bet ne laikas.Tai, kas iki žmogiška(neorganinė gamta, augalai, gyvūnai), savaime neturi istorijos: ją įgyja tik žmogaus dėka. Žmogus sieja gamtą ir jos istoriją su savo paties natūralumu; ta jo gamtos sąvoka priklauso nuo to ,kaip jis supranta savo paties gyvūniškumą, savo kūniškąjį buvimą – pasaulyje.

AR ISTORIJA TURI PRASMĘ?

Egzistuoja du aspektai:
1. Žmogaus buvimo – pasaulyje požiūriu prasmė yra ta , kad ji yra dabartinio buvimo – pasaulyje genezė. Istorijos prasmė yra tokia , kokią mes jai suteikiame veikdami.
2. Ar istorijos vyksmo sąryšis yra prasmingas pats savaime ir savyje , ar jis yra protingas.Dvi tendencijos:
a) istorija suprantama pagal analogiją gamtai (cikliška istorijos samprata).
b) istorija suprantama kaip žmogaus pažangos, tolesnio vystymosi ir emancipacijos procesas.

TRYS SVARBIOS ISTORIJOS FILOSOFIJOS POZICIJOS:

Augustinas – Antikoje paplitusį ciklinį istorinį mąstymą jis įveikia taip: Kristus tik vieną kart numirė už mūsų nuodėmes, o prisikėlęs daugiau nebemiršta; mirtis jam nebeturi galios. Istorija yra „Dievo pradėta išganymo istorija nuo sutvėrimo iki teismo“. Istoriją dievas formuoja protingai , analogiškai pirminės kūrinijos protingumui ir natūraliam žmogaus gyvybės procesui. Istorijos tikslas (septintoji diena ) yra amžinasis sekmadienis, žmogaus ir jo istorijos atbaigimas laikų istorijoje.ISTORIJOS TIKSLAS NĖRA PATI ISTORIJA.
G. W. F. HEGEL’ IS – istorijos filosofija irgi pajungta teologijai. Ji yra dieviškosios apvaizdos pradėta laisvės įsisąmoninimo pažanga. Žmogaus subjektyvi dvasia autentiškai save realizuoja valstybėje, tautos dvasioje. Protas valdo pasaulį, vadinasi pasaulio istorijoje viskas vyksta protingai. Pasaulinės dvasios vystymasis užbaigiamas dabartimi.
K . MARX’ AS – jo istorinio materializmo filosofijoje G. W. F. HEGEL’ IO pasaulinę dvasią pakeičia materialinė – ekonominė bazė (gamybos jėgų, gamybinių santykių bazė ). Dėl darbo pasidalijimo, privatinės nuosavybės prasideda negatyvus procesas : susvetimėjimas, išnaudojimas, visiškas nužmoginimas. Žmogaus pažeminimas veikiau virsta „naujojo žmogaus“ beklase visuomene, žmogus įžengia į laike (ne anapus ) egzistuojantį „sekmadienį“ . „Negatyvus istorijos procesas „ tėra naujojo žmogaus „gamtinė istorija „. Tikroji istorija prasideda tik nuo pasaulio revoliucijos , pretenduodama istoriškai – filosofiškai apibrėžti ir „ateitį“ .
Įvertinimas : visos teorijos pateiktos krikščioniškosios teologijos. Istorija yra „išganymo istorija „ , grindžiama dievo apvaizda ir išganinga veikla. Filosofijai dar tebėra klausimas : istoriją matyti kaip prasmingą pačią savaime, ar subjektyviai .

VISUOMENIŠKUMAS.

Žmogaus buvimas pasaulyje – tai buvimas kartu, tai yra – buvimas su kitais žmonėmis . Žmogus kaip savitikslis gali save atbaigti, išskleisti ir įgyvendinti tik kartu su kitais žmonėmis. Žmogaus dvasia (transcend ) realizuoja save kalbiškai. Žmogaus esmė yra visuomeniškumas.

Dvi pagrindinės žmogaus visuomeniškumo formos: bendravimas ir bendradarbiavimas BENDRAVIMAS – (komunikacija ): žmonių betarpiškų santykių sritis. Bendraujama kaip „aš“ ir „tu“.Kreipiamasi į kitus, pripažįstama vienas kito esant žmonėmis, skatinama vienas kitą save realizuoti, auklėjama, sudaroma bendrija. Asmeninės sąsajos aukščiausia forma – meilė. Anot J . G . FICHTE’ĖS , žmogus virsta žmogumi tik tarp žmonių.

BENDRADARBIAVIMAS – (kooperacija): žmonės bendradarbiauja siekdami bendro tikslo. Žmogaus socialinė sąsaja su kitais žmonėmis atsiranda dirbant.

Kad žmogus iš esmės susietas su kitais, suprasta labai seniai, tuo tarpu asmeninio bendravimo ir bendrijos reikšmę filosofija iki galo įsisąmonino tik naujaisiais laikais.Aristotelis skiria tris bendruomenės plotmes: pagrindą sudaro šeima, įvairios bendradarbiavimo atmainos poreikiams tenkinti, bei valstybė. Anot G .W .F .HEGEL’IO ir A .TOM’O dar tampa reikšmingas nūdienis pasaulinis bendradarbiavimas.

Žmogus iš prigimties yra politinė arba socialinė būtybė, jam lemta gyventi visuomenėje iš prigimties.

KONFLIKTAI . Žmogaus visuomeniškumas sukelia įtampą ir konfliktus. Tai ne neigiamybė. Savirealizacija nevyksta be krizių.

Trys tarpusavyje susiję konfliktai:

1) Individas ir visuomenė. Kad asmuo save realizuotų, jam reikalinga laisvės erdvė. Reikalavimas gali prieštarauti visuomenės reikmėms. Asmeniškumu grindžiamoje bendrijoje (šeimoje ) reikalavimus sutaiko pirmiausia meilė, socialinėje bendruomenėje (valstybėje ) – pirmiausia teisė. Dvi nesuderinamos kraštutinės pozicijos : individualizmas, kuris paverčia visuomenę individualios laisvės erdve, kurioje viešpatauja savivalė, bei kolektyvizmas, kuris individą laiko visuomenės momentu ir tuo neigia jį kaip asmenį.
2) Meilė ir darbas. Save realizuojame tik mylėdami ir dirbdami. Visuomet tarp jų egzistuoja įtampa. Jei darbą (profesiją ) priešiname šeimai, draugystei, laisvalaikiui, tai, rodos, kad abi pusės yra nesuderinamos (gyvenimas skyla į dvi sritis ). Reikalavimas – humanizuoti darbą, daryti darbo procesą komunikatyvesnį – itin svarbus. Svarbu, kad ir gyvoji bendrija (šeima, kaimynija ) nesužlugtų dėl „ne namie“ dirbamo darbo pertekliaus ir pati galėtų tapti bendradarbiavimo pamatu.
3) Priklausomybė ir emancipacija. Asmeninių ir socialinių ryšių
srityse žmonės yra įvairiai priklausomi. Natūrali priklausomybė (pvz . vaikų nuo tėvų ); priklausomybė, kuri yra „savanoriškas nesavarankiškumas“, bei liguista priklausomybė ( pvz . vidinė fizinė priklausomybė, manija ).

EMANCIPACIJA –kaip savirealizacija – ima konfliktuoti su priklausomybe. Konflikto pašalinimas susideda iš trijų pakopų :
a) pradžioje priklausomybė kaip tokia yra nesuvokiama (mažo vaiko nuo tėvų ) .
b) pamažu įsisąmoninama sava priklausomybė (paauglys žengia iš savo nepilnametystės ir kovoja prieš viską, nuo ko jis priklauso ) .
c) vėliau, labiau subrendęs žmogus suvokia ne tik savo priklausomybę, bet ir savo galimos nepriklausomybės riba .
Darosi įmanoma sutaikyti šias priešybes. Emancipacijos erdvė atsiranda meilėje (bendrijoje ) ir teisėje (bendruomenėje ). Tik vėliau matome nebe šėlstantį neigimą (paauglystėje ), bet apibrėžtą kritiką , kuri skatina bendriją ir bendruomenę vystytis toliau.

LYTIS . Žmogus jau biologiškai nėra gyvūnas. Žmogaus seksualumas įgyja ypatingą antropologinę reikšmę. Seksualumo pagrindą sudaro Žmogaus gyvūniškumas, tačiau žmogaus kūniškajame buvime – pasaulyje visa, kas biologiška, įgyja žmogiškas ypatybes ir asmens bruožus. Lyčių skirtumas nėra „vien biologinis „ žmogaus aspektas, tai liečia visą žmogaus buvimą – pasaulyje. Tas skirtumas parodo pirmapradį skirtingumą, bet ir kartu tarpusavio lyčių ryšį, kuris apibrėžta prasme sudaro žmonių visuomenės pagrindą. Anot Aristotelio, pirmiausia susijungti turi tie, kurie vienas be kito negali egzistuoti, tai yra moteriškasis ir vyriškasis pradai. Šį susijungimą jis laiko esminiu , natūraliu bet kokios bendrijos ir bendruomenės šaltiniu. (G. W .F .HEGEL’IS :meilė apskritai reiškia suvokimą to, kad „aš ir „kitas“ yra viena, suvokimą – kad nesu pats sau izoliuotas. Pirmas meilės momentas yra tai, kad jeigu toks būčiau, jausčiausi turįs trūkumų ir esąs nepilnas. Antras momentas yra tai, kad „aš „atrandu save „ kitame „ asmenyje, kad „aš“ atrandu save „ kitame „ asmenyje, kad „ aš „ „jame „ darausi reikšmingas, o „ jis „ savo ruožtu, – „manyje „).
Anksčiau minėjome nuostabų vidujumo ir išoriškumo santykį, būdingą žmogaus kūniškam buvimui – pasaulyje. J. P. SARTRE’AS nagrinėjo šį fenomeną, analizuodamas „gėdą“, kurios pirminį pagrindą sudaro tai, kad per savo kūniškąją išraišką aš esu pateiktas kitų žvilgsniams . Drabužiuose (mada ) iš tiesų slypi visa antropologija. Čia mes matome skirtumą tarp „būti – kūnu“ ir „turėti – kūną“: mes esame mūsų kūnas ir patenkame į kito asmens akiratį. Kita vertus, mes turime savo kūną ir suteikiame sau tą, ar kitą pavidalą (rengdamiesi, šukuodamiesi, skusdamiesi, kvėpindamiesi ) .
Suteikdami pavidalą savo išorei, mes visuomet kokiu nors būdu išreiškiame savo vidų . Tai primena kalbą ir atvirkščiai: galime išreikšti (kalba, ar savo išore ) kažką, kas yra priešinga mūsų vidui. Žmogus gali meluoti. Tai ką mes savo kalba, ar išore pasakėme kitiems, gali būti tiesa arba melas.
Seksualumo požiūriu svarbu, ar savęs pateikimas, elgsena, savęs rodymas, yra raiškūs ir ženklūs. Išraiškos galimybių paletė plati: nuo žvilgsnio, iki įvairių kalbėjimo bei glamonių būdų . Erotika – su instinktais susiję ir jusliški žmogaus seksualumo komponentai. Šiuo požiūriu erotika iš esmės yra išraiška. Tam tikru požiūriu seksualinė išraiška yra vienareikšmė. Bučinys, glamonės, susijungimas – visu tuo norime kažką išreikšti, būtent – meilę. Žmogaus seksualumas tampa išsipildymu, realizacija tada, kai jį valdanti erotika išreiškia meilę. Čia slypi ir žmogaus seksualumo moralinės problemos pagrindai. Meilei esminį poveikį daro tas antropologinis faktas, kad žmogus yra istoriškas. Negali, jis kaip gyvūnas betarpiškai ištirpti dabartyje, bet yra motyvuojamas praeities ir projektuojamas į ateitį. Meilės taip pat negalima apriboti dabartimi – praeitis ir ateitis joje virsta problema. Meilę įprasmina ištikimybė. Ištikimybė realizuoja meilę. Santuoką G. W. F. HEGEL’IS apibrėžia kaip „teisiškai dorovišką meilę“. Santuokai kaip pamatinei žmonių ryšio formai, būdinga įtampa tarp ištikimybės ir išdavystės.
ŠEIMA .Tarp vyro ir moters iš prigimties egzistuoja draugystės arba meilės santykis .Žmogus daugiau sutvertas santuokinei, nei pilietinei bendrijai, nes šeima yra ankstesnė ir būtinesnė, nei valstybė. Žmones suburia ne tik dauginimasis, bet ir gyvenimo poreikiai. Abiejų lyčių uždaviniai ir darbai yra padalyti iš anksto,vyras ir moteris vienas kitą papildo. Tam tikrą ryšį sudaro vaikai:jie yra abiejų sutuoktinių bendras turtas, o tai – kas bendra, sutvirtina. Šeima yra tėvų ir vaikų vienumas.
Vaikas, iš pradžių, visiškai priklauso nuo globos ir auklėjimo. Labiausiai vaikui reikia mylinčio dėmesio, šilumos, namų saugumo, tvirtų, ilgalaikių saitų su žmonėmis, kurie jį globoja. Priklausomumas pirma siejasi su tėvais. Tėvystė ir motinystė susiję su žmogaus asmeniškumu. Tėvystė ir motinystė atlieka svarbų vaidmenį žmogui save realizuojant kaip vyrą ar žmoną. Šeima yra kaip natūralus vienetas, ankstesnis ir būtinesnis, anot Aristotelio, už valstybę, žmogaus teisių konvencijos skelbia, jog šeima, kaip visuomenės pagrindinė ląstelė, pirma ją kuriant ir laikotarpiu, kai yra atsakinga už globos reikalingų vaikų priežiūrą ir auklėjimą, turi naudotis didžiausia apsauga ir parama.
Vykstant industrializacijai, įvyko skilimas tarp darbo šeimoje ir darbo už šeimos.Ir tai pakeitė šeimos funkcijas. Šeima yra skirta būti ne tik „uždara“ bendrija, bet ir likti „atvira“ išorei. Šeima turi jungti kartas, rūpintis giminyste, sudaryti kaimynystę,. Santuoka skirta tam, kad atsirastų šeima. Bet ir viengungystė (pvz.vienuolių įžadai ), ir bevaikė santuoka suteikia galimybę realizuoti save.
BENDRUOMENĖ.Taip dažniausiai vadinama tarp šeimos ir valstybės esanti sritis, kuri, anot R. KONIG’O reiškiasi kaip pats save savyje varantis ir „socialiniu procesu“ vadinamas fenomenas. Bendruomenė – socialinio bendradarbiavimo erdvė, formuojasi, remiantis poreikių sistema. Žmogus pats turi susikurti gyvenimo galimybes, tad jo poreikiai jį verčia bendradarbiauti su kitais, kol žmogaus dvasia orientuota į natūralius poreikius, tol ji nėra laisva. Laisva tampa tada, kai suvokia savo giliausią poreikį – kaip dvasią (kurti grožį, ieškoti galutinių kasdienio buvimo – pasaulyje sąlygų ).
Bendruomeninio bendradarbiavimo dvi didelės sritys yra ūkis ir kultūra. Jose ryški darbo jėgos pasidalijimo ir specializacijos tendencija. Pagal interesus ir įsitikinimus formuojasi susivienijimai, kurie sudaro bendruomeninių jėgų struktūrą. Vykstant toliau „paties savęs varančiam“ procesui, kyla naujų poreikių („auga turtai“ ), bet kartu, dėl didėjančios specializacijos, darbas tampa labiau atskiras, ribotas, stiprėja priklausomybė. Socialinis procesas pats savaime nėra protingas. Tariamieji poreikiai trukdo patenkinti tikruosius poreikius; nekontroliuojamas ūkio augimas naikina aplinką; karštligiško bendravimo perteklius slopina pagrindinį žmonių bendravimo poreikį; meilė ir darbas tolsta vienas nuo kito; vartotojiškumas slopina kūrybiškumą.
Pats save varantis procesas veda į beprasmybę, kuri sukelia prasmės krizę (besaikis vartojimas, narkomanija, alkoholizmas ). Šeima, jausdama spaudimą, vos gali suvokti savo pamatinį vaidmenį. Reikia rasti išeitį iš socialinės krizės. Alternatyvos šiandien reikalaujama labiau, nei anksčiau. G. W. F. HEGEL’IS atsinaujinimą matė per šeimą ir kooperacijas. Iš jų turėjo išplaukti nauja sąmonė, nukreipta į tikruosius žmogaus poreikius, ir naujas efosas. Nuo to priklauso visuomenės humanizavimas, protingas patį save varančio proceso formavimas.

VALSTYBĖ. Anot Aristotelio, žmogus yra politinis gyvūnas. Žmogaus visuomeniškumas iš prigimties orientuotas į valstybę. Tik joje jis pasiekia savarankiškumo (autarkijos ) būklę, ji sudaro sąlygas atskiram asmeniui realizuoti save bendrijoje ir bendruomenėje. Valstybė yra visuomenės visuma, kuri privalo veiksmingai ir plačiai užtikrinti savo piliečių savirealizacijos sąlygas. Tikslas – savo piliečių visuotinė gerovė. Teisinė valstybė turi užtikrinti teisėtumą ir taiką (viduje), privalo garantuoti savo piliečiams socialines, kultūrines, ūkines savirealizacijos sąlygas. Aristotelis pagrindiniu uždaviniu laiko tai, kad ji teisingais įstatymais turi įgalinti visais atžvilgiais gerą piliečių gyvenimą. Valstybė, anot I. KANT’O turi suteikti savirealizacijos erdvę, pati nevirsdama dorovine idėja (G. W. F. HEGEL’IS – priešinga). Pagal K. MARX’Ą, valstybė tėra valdančios klasės instrumentas (valstybės nebereiksią, nes socialinis procesas savaime virsiąs geru.
ŽMONIJA. Dar niekada istorijoje žmogus taip aiškiai nebuvo įsisąmoninęs fakto, kad jis – žmonijos narys. Šiandieninė ryšių ir transporto sistema leidžia pajusti pasaulį kaip vientisą visumą. Kol neegzistuoja tarptautinė, visos žmonijos pripažįstama aukščiausia valdžia, tol ši yra pavienių valstybių rankose. Bendra planetos ateitis palikta savarankiškam valstybių bendradarbiavimui. Visų žmonių lygios esmės ir lygaus orumo idėja, išreikšta “žmogaus teisių” sąvoka, teigia,kad tik visiems žmonėms lygiomis pagrindinėmis savirealizacijos sąlygomis gali rastis žmogaus verta žmonija. Žmogaus visuomeniškumas verčia svajoti apie “pasaulinę valstybę”,kuri užtikrintų pasaulinę visuotinę gerovę žmogiškumo prasme.

IŠVADA

Žmogaus fenomenas rodo, kad žmogus jau kaip kūniška būtybė nebėra gyvūnas. Net žmogaus kūniškume galime įžiūrėti dvasią. Žmogaus būtis yra buvimas – pasaulyje, buvimas pasaulyje yra veiklus. Žmogus visada jau yra atskleidęs pasaulį kaip vientisą visumą. Žmogus suvokia save kaip savitikslį, kurio prielaida – prasminga savirealizacija.

Istoriškas žmogaus buvimas yra buvimas mirties link. Kad galėtų save motyvuoti ir projektuoti, žmogus visada jau yra atskleidęs istoriją kaip visumą. Tik žmogus turi istoriją. Gamta – kaip tokia – yra be istorė. (Pats klausimas apie istorijos prasmę yra istorijos filosofijos tema).

Visuomeniškumas išplaukia iš pačio žmogaus esmės. Žmogaus buvimas pasaulyje yra buvimas kartu, kuris realizuojamas bendraujant ir bendradarbiaujant, mylint ir dirbant. Natūrali kartu buvimo struktūra prasideda lyčių tarpusavio ryšiui, kuris paklusdamas meilei ir ištikimybei, virsta santuoka ir šeima.

Poreikių sistema atskleidžia visuomenę kaip socialinio bendradarbiavimo erdvę. Valstybė, kuri kaip visuomenės visuma, turi užtikrinti savo piliečiams visuotinę gerovę, užbaigia šią struktūrą, tačiau verčia peržengti savo ribas ir pereiti prie žmonijos, bei siekti pasaulinės visuotinės gerovės (žmogaus teisės).

Leave a Comment