Vyro ir moters vaidmenys senovėje

Neišpasakytai nuostabu darosi, kai pagalvoji, kad atsirado rūšis socialinių gyvūnų, kurie ėmė suvokti, kas jie tokie yra ir ką jie gali, kai jiems atsirado savisąmonė ir valia. Jie tapo subjektais, kurie kuria mokslą, techniką, meną, kurie paveržia iš gamtos milžiniška energiją ir prasiskverbia net tenai, kur jokiai kitai biologinei būtybei nėra sąlygų egzistuoti. Jiems, esant tam tikrom sąlygoms, nėra tokių paslapčių, kurių jie nepajėgtų atskleisti
Žmonijos istorija, jos dėsningumų sistema negali būti pilnavertė, be tų vaizdų, kurie nušviečia pirmykščio žmogaus praeitį. Jiie yra tokie pat reikšmingi, kaip ir civilizuotos žmonijos praeities įvykiai. Lanko ir strėlės, kirvio ir skiltuvo išradimas yra svarbesni žmonijai už daugelį kautynių ar politinių įvykių, nepakreipusių jos likimo. Tad žilos senovės pažinimas nėra šiaip jau paprastas smalsumo patenkinimas ar pramoga. Tai reiškinys, priklausąs žmonių tauriųjų siekimų kategorijai. Beje, ir smalsumas, žmogaus paveldėtas iš jo protėvių, nėra smerktinas. Tai labai vertinga psichinė savybė, kuri, kaip ir darbas, žmogų atvedė į platų pažninimo kelią. Pasirodo, kad kiekviena visuomenė turi dvejopus poreikius – pragyvenimo ir raiškos. Pragyvenimo poreikius patenkina darbas: senovėje medžioklė ar žemdirbystė, dabar – veikla, padedanti uždirbti pinigus. Raiškos poreikis – tai poreikis palaikyti sklandžius ir malonius grupės narių santykius. Istorija susiklostė taip, kad vyrai ėmė tenkinti pragyvenimo poreikius, o moterys ėmė tenkinti ra

aiškos poreikius. Todėl vyrai, kurių rankose atsidūrė gėrybės, įgijo daugiau galios ir daugiau teisių. Kodėl būtent šitaip pasiskirstyta vaidmenimis, ne visai aišku. Galbūt taip buvo patogiau, nes moterys, auginančios vaikus, turėjo daugiau laiko praleisti namuose. Kita teorija teigia, kad vyrai kuriems kartą pavyko užgrobti gėrybių kontrolę, nenorėjo atsižadėti savo galios ir stengėsi išskirti moteris kaip kitokią, žemesnės padėties grupę.
Istorijoje buvo vyrų ir moterų vaidmenys labai dažnai buvo skirtingi. Tai dažniausiai priklausė nuo to laiko mentaliteto ir moterų bei vyrų atliekamų darbų.

Medžiotojų ir rinkėjų bendruomenės buvo mažos (ne daugiau kaip 15 žmonių) ir judrios. Nebuvo pertekliaus, todėl visi nariai buvo lygūs turtu ar skurdu. Maistą dalindavosi tarpusavyje, žemės nuosavybės niekas nė neįsivaizdavo.
Pagrindinis socialinis junginys buvo šeima. Kadangi žmonės gyveno neilgai, šeimą suudarydavo tik dvi kartos – tėvai ir vaikai. Dvi ir daugiau šeimų jungdavosi draugėn retai – toks junginys buvo nepaslankus ir per didelis, kai apylinkėse trūko maisto.

Tokių klajojančių šeimų vyrai ir moterys buvo lygūs: abu tiekdavo maistą, abu atlikdavo darbus. Tiesa, vyrai, kurie yra stipresni už moteris, medžiodavo didesnius žvėris ir ilgesniam laikui pasitraukdavo nuo šeimos ugniakuro, o moterys daugiau laiko pralesdavo prie “ namų” su vaikais. Bet laisvalaikį leisdavo drauge, o jo likdavo gana daug – skaičiuojant mūsų mąstais, medžiotojų ir rinkėjų bendruomenėse da
arbo savaitė trukdavo tris arba keturias dienas. Vyrų ir moterų asmenybės nelabai skyrėsi: vyrai buvo tokie pat emocionalūs, kaip moterys, o moterys – aktyvios ir atkaklios, kaip vyrai. Nei vieniems, nei kitiems netrūko savigarbos jausmo, ir abi lytys žinojo, kad juos sieja vienoda abipusė priklausomybė.
Organizacinis lietuvių visuomenės vienetas akmens amžiuje (IX-V tūkstantmetyje pr. m. e.) buvo giminė, vadovaujama renkamo seniūno. Giminystę nustatydavo pagal motinos liniją (matriarchatas). Giminės narius jungė kraujo ryšys, bendri gamybos įrankiai, bendras darbas ir surinktų materialinių gėrybių pasidalijimas. Tuo metu vyrai medžiojo ir žvejojo, o moterys rinko augalinį maistą, tvarkė namų ūkį ir rūpinosi šeima. Kelios giminės, suėjusios į vedybinius santykius, sudarė gentį. Visus reikalus sprendė genties vyrų susirinkimas (krivūlė). Krivūlė rinko genties vadą, svarstė karo ir taikos bei kitus reikalus. Bendruomenėje pradėjo didėti vyru vaidmuo, ir žalvario amžiaus pabaigoje bei ankstyvajame geležies amžiuje įsigalėjo patriarchatas. Tuo metu organizacinis visuomenės vienetas buvo patriarchalinė šeiminė bendruomenė, kuri susidėjo iš keleto kartų šeimų. Šeiminei bendruomenei priklausė gyvuliai, ganyklos ir tam tikras dirbamos žemės plotas. Gintis nuo kitų bendruomenių užpuolimų buvo įrengiami piliakalniai ir sustiprintos gyvenvietės (I tūkstantmečio pradžia).
Fiziologine prasme moterys ir vyrai esame labai skirtingi, nes gamta mums skyrė skirtingus vaidmenis gyvenime. Daugeliu savybių moterys ir vyrai skiriasi: pavyzdžiui, vyrų blogesnė kl
lausa, uoslė, tačiau didesnė širdis, jie fiziškai stipresni, o moterys blogiau orientuojasi erdvėje, tačiau pasižymi didesne intuicija. Šie ir kiti skirtumai rodo, kad gamta abiems lytims suteikė ir trūkumų, ir privalumų, kad vyrautų pusiausvyra, kad nė vienas nebūtų viršesnis. Ar ši pusiausvyra išliko visuomenėje?

Leave a Comment