Šalies socialinės-ekonominės plėtros strategija

Šalies socialinės-ekonominės plėtros strategija.
Turinys
Strateginis planavimas valstybėje.P 2
Strateginio valdymo uždaviniai. P 3
Strateginio planavimo dalykas. P 3
Ilgalaikė ekonomikos plėtros strategija. P 3
Strategijos metodologinės struktūros elementai. P 4.
Stiprybės.P 5
Silpnybės .P 5
Galimybės .P 6
Grėsmės .P 8
Vizija, misija, strateginiais tikslais -tikslinė orientacija.P 12

Šalies socialinės-ekonominės plėtros strategija
Viena iš svarbiausių valstybės valdymo funkcijų rinkos ekonomikoje – šalies socialinės-ekonominės plėtros strategijos numatymas ir jos įgyvendinimas.
Strateginio planavimo, kaip metodo, vaidmuo ir reikšmė modernioje valstybėje sparčiai didėja.
Strateginis planavimas valstybėje – tai koncepcijos (vizijos, misijos, tikslų), procedūrų (metodų, svertų, mechanizmų, priemonių) visuma, įgyvendinant vaalstybinės politikos kryptis.
Strateginis planavimas yra orientuotas į ateitį, tačiau jis padeda tobulinti einamuosius sprendimus.
Strateginio planavimo rezultatas yra politika.

Bendrąja prasme strategija – tai valstybės valdymo planas, nukreiptas stiprinti jos pozicijas, kelti gyventojų gyvenimo lygį ir siekti numatytų tikslų.
Strategijos parengimas – tai viena iš pagrindinių ekonominio valdymo funkcijų.

Rengiant strategiją, iškyla trys pagrindiniai klausimai, į kuriuos reikia atsakyti:
• Kur mes esame dabar?
• Kur mes norime būti po n metų?
• Kaip mes tai pasieksime?

Cituojant žinomo visame pasaulyje anglų rašytojo Luiso Kerolo („Alisa stebuklų šalyje“) heroję, kuri klausia: „Češiro katine, malonėkite pasakyti maan, kokiu keliu geriausia išeiti iš čia?“, labai taiklus ir tikslus Češiro katino atsakymas: „Tai priklauso nuo to, kur Jūs norite patekti“.

Kaip teigia Šeronas Osteris, Jelio universiteto (JAV) profesorius, strategija – tai įsipareigojimas veikti tam tikru būdu: tokiu, o ne kitokiu. Va

alstybės valdymo institucijos rengia strategijas tam, kad nustatytų, kokiu keliu vyks valstybės plėtra, kad priimtų pamatuotus sprendimus, pasirinktų pagrįstas veiksmų kryptis ir priemones. Konkrečios strategijos pasirinkimas reiškia, kad iš visų galimų kelių bus pasirinktas vienas, kuriuo ir eis valstybė. Be strategijos negali būti apgalvoto veiksmų plano, vieningos programos, stabilaus ekonomikos augimo.
Gerai apgalvota strateginė vizija numato ilgalaikės plėtros gaires ir nustato valstybės lūkesčius, ketinimus užimti konkrečią nišą pasaulyje. Taigi valstybės strategija, kaip ekonominės politikos sudedamoji, tampa svarbiu ekonomikos efektyvumo veiksniu.

Yra plačiai žinomi penki strateginio valdymo uždaviniai:
• nustatyti tikslą ir ilgalaikės plėtros perspektyvą;
• nustatyti, kaip turi būti pasiektas šis tikslas; kokius jis užbrėžia uždavinius;
• numatyti, kokiu būdu turi būti realizuoti šie uždaviniai; kokie jų įgyvendinimo svertai, mechanizmai;
• efektyviausiu būdu įgyvendinti pasirinktą strategiją – kokie geriausi būdai, keliai, veeiksmų kryptys, priemonės, jų seka, kad rezultatas būtų geriausias;
• vertinti strategijos įgyvendinimą – atlikti stebėseną, monitoringą, atitinkamai koreguojant ilgalaikius tikslus ir uždavinius, atsižvelgiant į naujas sąlygas, patirtį, naujas idėjas ir galimybes.

Strateginio planavimo dalykas – tai strateginių prognozių, programų ir planų rengimas, strateginio planavimo metodologijos kūrimas, jos taikymas, o taip pat strateginių planų įgyvendinimas.
Strateginio planavimo objektas valstybės mastu – nacionalinė ekonomika, jos struktūrinių elementų, ūkio subjektų veikla artimiausioje, vidutinės trukmės ir ilgalaikėje perspektyvoje.

Strateginio planavimo teorijoje skiriami trys svarbūs aspektai.
• Pirmasis – socialinės-ekonominės būklės analizė. Tai konkrečių dėsningumų tyrimas, ku

urie vyksta ekonomikoje, visuomenės gyvenime. Šių dėsningumų pažinimas ir kiekybinių priklausomybių tyrimas – tai pagrindas strateginėms prognozėms. Tai analizė.
• Antrasis aspektas – strateginio planavimo metodologija. Tai socialinės-ekonominės procesų analizės instrumentai, procedūros, metodų sistema, metodologiniai aspektai, požiūriai.
• Trečiasis – organizacinis-institucinis aspektas. Tai atsakymas į klausimus, kas atsakingas, kas vykdys, kokios institucijos įgyvendins strateginį planą.

Taigi strategija – tai „didysis planas“, kuris parodo, kokia yra susidariusi būklė šalyje, t.y. nuo ko galima atsispirti – koks išeities taškas; kaip, kokiais metodais bus siekiama užsibrėžtų tikslų, ir kas jį įgyvendins.

Ilgalaikė ekonomikos plėtros strategija – tai sprendimų visuma, apibrėžianti pagrindinius strateginius šalies ekonomikos plėtros tikslus ilgai perspektyvai, taip pat svarbiausius valstybės veiksmus bei priemones šiems tikslams pasiekti.

Strategija turi tikslinę orientaciją, kurią apibrėžia šalies ūkio vizija, valstybės misija ir strateginiai tikslai. Strategija yra valstybės ekonominė politika ilgalaikei perspektyvai, paprastai 10-15-20 metų.

Strategijos metodologinė struktūra paprastai apima šiuos elementus:
• šalies išorinių veiksnių analizė;
• šalies ekonomikos potencialo įvertinimas, pasiekimų ir problemų analizė.
Gali būti atliekama taip vadinama stiprybių, silpnybių, galimybių ir grėsmių (SSGG) (angliškai – SWOT – Strengthens, Weaknesses, Opportunities, Threats) analizė;
• šalies socialinės-ekonominės plėtros vizija;
• valstybės misija plėtojant ekonomiką ir keliant žmonių gyvenimo lygį;
• strateginiai tikslai, uždaviniai, prioritetai;
• strategijos įgyvendinimo etapai;
• strategijos įgyvendinimo principai;
• strategijos įgyvendinimo veiksmų kryptys ir priemonės (priemonių matrica);
• strategijos prognozinių scenarijų formavimas ir vieno iš jų pasirinkimas;
• strategijos įgyvendinimo monitoringas-stebėsena.

Šalies išorinių veiksnių analizė paprastai apima aplinkos, t.y. už

žsienio valstybių dinamikos analizę, politinių, teisinių, ekonominių ir socialinių išorinių veiksnių įtaką šalies plėtrai, užsienio rinkų konkurencinių jėgų analizę. Pvz., Lietuvai labai svarbus didžiausią įtaką pasaulio ekonomikai darančių JAV, Europos Sąjungos šalių, kaimyninių valstybių, Rytų rinkos šalių ekonominė analizė.
Išorinių veiksnių analizė įgalina identifikuoti naujas galimybes ir grėsmes šalies plėtrai.
Įvertinant šalies ekonomikos potencialą, analizuojamas turimų išteklių potencialas – darbas (žmogiškųjų išteklių), kapitalas, žemės gelmių ištekliai, verslumo, žinių, kompetencijos potencialas.
Išteklių analizė leidžia nustatyti šalies stiprybes ir silpnybes.

Nagrinėjant Lietuvos ekonomikos stiprybes, akivaizdu, kad Lietuva neturi tokių išteklių, kuriais ji teigiamai išsiskirtų iš daugumos kaimyninių šalių. Neturėdama gausių gamtinių išteklių – mineralinių, kuro išteklių (naftos, dujų, akmens anglies ir kt.), puikaus šilto klimato ar pigaus kapitalo, Lietuva ateityje gali remtis tik darbo jėgos kvalifikacija ir darbo našumu (produktyvumu).
Lietuvos stiprybės pasaulio rinkoje ir ekonominėje konkurencijoje glūdi jos žmogiškojo kapitalo savybėse – esamoje ir būsimoje, drauge suvaidinant nemenką vaidmenį ir kitiems veiksmams – geografinės padėties sąlygotoms transporto ir kitų paslaugų plėtojimo galimybėms ir tradiciškai gyvybingam bei priimtinas sąlygas turinčiam žemės ūkiui.

• Taigi pirmoji stiprybių grupė – žmogiškieji ištekliai. Kvalifikuota darbo jėga ir didėjantis darbo našumas; maži darbo ir daugelio paslaugų kaštai (su slypinčiu Balassa – Samuelseno efektu) – taip pat Lietuvos ekonominė stiprybė;
Stiprybė yra žmogiškųjų išteklių visuotinis raštingumas, mokymosi įgūdžiai, gerovės kėlimo motyvacija, turto ka

aupimo (individualių gyvenamųjų namų statyba ir pan.) tradicijos.

• Antroji stiprybių grupė siejama su Lietuvos geografine ir geopolitine padėtimi.
Šalies teritoriją kerta du pripažinti kontinentinės svarbos multimodaliniai transporto koridoriai (Šiaurė – Pietūs, Rytai – Vakarai) efektyviai tarnaus integruojantis į transeuropinius tinklus transporto ir tranzito plėtrai, šalies ekonominiam augimui.

• Lietuvos buvimas paribyje su didžiąja Europos valstybe – Rusija – yra jos stiprybė apsprendžianti jos pranašumus plėtojant megakontinento (Europos ir Azijos) ūkinius ryšius.

• Neblogos sąlygos žemės ūkiui, žuvininkystei, miškininkystei, statybai, turizmui plėtoti.

Silpnybės

• Lietuva atsilieka nuo ES šalių pagal ekonominės plėtros lygį 30-40 metų pagal BVP lygį, tenkantį vienam gyventojui.
Lietuvos ekonominės raidos tikslas – sumažinti atsilikimą nuo labiausiai ekonomiškai išsivysčiusių valstybių (tolimesnėje ateityje visiškai likviduojant atsilikimą). Šiam tikslui pasiekti būtinas spartesnis nei tų šalių ekonominis augimas. Paskutiniuosius 20 metų BVP augimas išsivysčiusiose šalyse, imant atskirais dešimtmečiais, buvo toks: ES 1983-1992 m. – 2,6%, 1993-2002 (įskaitant prognozę 2001-2002) – 2,2%; JAV – atitinkamai 3,4 ir 3,3%; Japonijoje – 3,9 ir 0,9%. Besivystančios šalys plėtojo ūkį sparčiau – atitinkamai 4,7 ir 5,7% kasmet. Ekspertų teigimu vidutiniai Lietuvos ūkio raidos tempai turi būti didesni nei 6% per metus. (Besivystančios Azijos [Developing Asia] šalys šiuos du dešimtmečius ekonomiką ugdė atitinkamai 7,3 ir 7,2% metiniais tempais). Nėra abejonių, kad išorės ekonomių santykių politika suvaidins svarbų vaidmenį, siekiant šio tikslo.

• Mažos talpos vidaus rinka. Lietuvos rinka yra labai maža tiek dėl nedidelio gyventojų skaičiaus, tiek dėl žemo pajamų lygio, silpno verslo ir menko kredito išplėtojimo. Todėl įėjimo į rinką motyvas užsienio investuotojams labai silpnas.

• Išskirtinis techninis ir struktūrinis pramonės atsilikimas, Lietuvoje dominuoja žemos kvalifikacijos darbo jėgos reikalaujanti pramonė, kurioje dirba 50,6% darbo jėgos. Tuo tarpu aukštos kvalifikacijos darbo jėgos pramonės dalis sudaro tik 3,5% (ES šios proporcijos buvo atitinkamai 30,4 ir 16,8%, o JAV – 25,5 ir 18,2% ). Lietuvoje dominuoja žemų technologijų pramonė, kurioje sukuriama net 73% visos produkcijos, o aukštų technologijų pramonė tesudaro 4,4%.

Galimybės

Lietuvoje visos galimybės siejamos su narystės ES gilinimu.
• Lietuvos buvimas milžiniškos ES rinkos viduje ir su tuo susijusi laisvė prekiauti Lietuvoje pagamintomis prekėmis be jokių tarifinių ir netarifinių kliūčių atveria dideles galimybes šalies ūkio plėtrai. Sudėjus su galimybėmis užtikrinti Lietuvoje mažesnius gamybos kaštus, Lietuva tampa labai atrakcinga vieta, bet kartu su kitomis VRE šalimis, trečiųjų šalių tiesioginėms užsienio investicijoms [TUI] (pirmiausia JAV, Japonijos, Kanados, Australijos, Taivanio, Honkongo, kitų Pietryčių Azijos augančių ekonomikų, Pietų Afrikos, taip pat NVS šalių investuotojams).

• Ekonominė integracija į aukštesnio išsivystymo lygio tarpvalstybinę ekonominę struktūrą (Europos Sąjungą) atveria galimybes siekti technologinės pažangos. Lietuva turi didžiulius šansus sparčiai mažinti savo technologinį (tuo pačiu ir ekonominį) atsilikimą, narystės ES pagrindu įsijungdama į perspektyvių produkcijos rūšių vertės kūrimo grandinę (value chain) – pradedant nuo žemiausių grandžių, t.y. nuo paprasčiausių produkto gamybos technologijų grandžių ar operacijų. Pažanga įmanoma tik kylant ta grandine aukštyn, prie vis sudėtingesnių gamybos stadijų ir artėjant prie produkto kūrimo stadijos.

• Lietuva turi stiprinti savo vaidmenį kaip tarpininko tarp Vakarų ir Rytų. Lietuvos geografinė padėtis Europos Bendrijos teritorijoje nėra tokia jau gera. Įstojus į ES Lietuva gali tapti jos periferija. (Tam tikros reikšmės turės Kaliningrado klausimo sprendimas – kiek Rusija bus linkusi intensyvinti srities ūkinius ryšius su kaimynais bei apskritai su ES šalimis). Lietuva turės imtis specialių pastangų, norėdama gauti naudos iš savo geografinės padėties. Ankstesnės ES plėtros pavyzdžiai rodo, kad periferinės šalies – ES naujokės padėtis gali virsti jos pranašumu tik tada, kai šalis įstengia maksimaliai išnaudoti savo naująją padėtį (narystę ES) ryšiams su trečiosiomis šalimis plėtoti. Pavyzdžiui, Graikija nerado veiksmingų būdų sušvelninti ar juolab pasinaudoti savo “periferiškumu” ir dėl to atsilieka savo ekonominėje plėtroje. Tuo tarpu Airija, Ispanija ir Portugalija ėmėsi priemonių nustoti būti “pakraščio” valstybėmis, ir energingai plėtojo ekonominius ryšius su kaimynėmis bei partnerėmis, nesančiomis ES narėmis.

Lietuva turi galimybę įgyti pranašumą konkurencinėje kovoje tarptautinėse rinkose, pasinaudodama tuo, kad ji (taip pat ir Lenkija) ribosis su Rusijos eksklavu ES teritorijoje – Rusijos federacijos Kaliningrado sritimi. Kol kas tai ir galimybė, ir grėsmė kartu, nes išorės ekonominius ryšius čia labai įtakoja politiniai sprendimai. Gali būti, kad dar šį dešimtmetį (ypač jei Rusija bus priimta į PPO) Europos Sąjunga (27 šalys) ir Rusija pasirašys laisvos prekybos sutartį, numatytą dabar veikiančioje ES ir Rusijos partnerystės ir bendradarbiavimo sutartyje. Tokiu atveju susiformuos pradžioje neformali didžiulė visos Europos (turint galvoje veikiančią Europos ekonominę erdvę, jungiančią ES ir Europos laisvos prekybos asociacijos [ELPA; EFTA] šalis) ir dalies Azijos laisvosios prekybos erdvė. Per šį 15-metį ES ir Rusijos laisvos prekybos erdvės įkūrimo klausimas bus pažengęs į priekį ir Lietuvos logistinis vaidmuo, skiriant deramą dėmesį transporto rūšių tarpusavio sąveikos gerinimui (multimodalinių transporto procesų plėtrai), gali smarkiai išaugti.

• Lietuvos vaidmens stiprinimas, kaip Baltijos regiono lyderės galėtų būti viena iš galimybių gilesnės integracijos į ES.
Galingą globalizacijos procesą lydi taip pat labai svarbus regionalizacijos procesas. Baltijos regionas šiame kontekste turi didžiulį potencialą ir puikias perspektyvas.
Kaip prognozuoja analitikai, krovinių apyvarta tarp Europos ir Azijos jau 2004 metais gali pasiekti 1 trilijoną dolerių (!). šiame procese Baltijos jūros dalis sudaro tik 5 procentus (!) šios apyvartos, likusieji 95 procentai krovinių vežama pietų jūromis, pagrindinė – per Sueco kanalą.

Tuo tarpu Baltijos jūra turi eilę akivaizdžių pranašumų:
1) Baltijos jūros uostai yra neužšąlantys, pakankamai dideli ir gerai įrengti;
2) Kvalifikuota darbo jėga ir rimtas intelektinis potencialas;
3) Palyginti didelės saugumo garantijos, kas yra ypač atrakcinga palyginus su “neramiais” pietiniais uostais.
Baltijos šalys – tai šalys, kurioms būdinga žema rizika, kas verslui yra vienas iš svarbiausių veiksnių. Tik įsivaizduokime, jei bent 1 procentas minėtos krovinių apyvartos būtų pritrauktas į Baltijos jūros regioną – tai sudarytų apie 10 milijardų dolerių. Ši suma verta dėmesio ir šiame fone vidinė Baltijos šalių konkurencija nublanksta – “strimėlių karai”, kova už rinkas ir lenktyniavimas tarp uostų lieka antrame plane.
Todėl kur kas svarbiau yra susitarti, parengti bendrąją Baltijos šalių strategiją ir sutelkus bendras jėgas pritraukti į Baltijos jūros regioną naujus krovinių srautus.
Lietuva galėtų parodyti iniciatyvą šia kryptimi, pasinaudodama savo geografine padėtimi tarp Vakarų ir Rytų.

Grėsmės

• Kainų didėjimas įstojus į ES. Lietuva tapo ES nare 2004 metais. Artimiausia grėsmė, kuri gali iškilti, – tai kainų didėjimas. Žinoma, kad Lietuvoje kainų lygis yra vidutinis, t.y. du kartus mažesnis už ES vidutines kainas. Todėl kainos visoms prekėms ir paslaugoms turėtų augti. Manoma, kad procesas atsilieps pramoninėms prekėms (tame tarpe drabužiams ir avalynei), nekilnojamo turto rinkai, žemės kainoms, transporto paslaugoms, maisto produktams.

Šių prekių ir paslaugų kainų didėjimas siejamas su vieninga ES rinka ir sienų atsivėrimu, kas sąlygoja vienodas konkurencijos sąlygas ES sudėtyje, t.y. Lietuvai žymiai padidėjusią konkurenciją. Tačiau turėtų augti darbo užmokestis ir socialiniai transfertai. Išsamesnių tyrimų ir skaičiavimų Lietuvoje apie tai pasigendama.

Užsienio reikalų ministerijos atliktas pramoninių prekių prekybos sąlygų pasikeitimo tyrimas parodė, jog prekybos režimo pasikeitimas palies apie 30% Lietuvos užsienio prekybos apyvartos. Tuo tarpu didesnės prekybos dalies Lietuvos narystės ES nepalies, nes jau dabartiniu metu pramonės prekių prekyboje su ES, Baltijos ir VRE šalimis yra taikomas nulinis tarifas.

Prekybos režimo pasiekimas didesnės įtakos turės tik prekybai su Rusija, JAV, Baltarusija, Japonija, Ukraina, Kinija, Taivaniu, Korėjos Respublika, Indija, Uzbekistanu, Kanada, Izraeliu, Malaizija, Kazachstanu (iš viso 14 valstybių), prekyba su kuriomis sudaro 28% visos Lietuvos prekybos apyvartos. Prekyboje su šiomis šalimis pasikeis muitų tarifų lygis; be to, Lietuva praras JAV, Kanados bei Japonijos taikomas bendrosios preferencijų sistemos lengvatas.

Lietuva, tapusi ES nare, pati turi taikyti ES prekybos sąlygų lengvatas besivystančioms šalims. Tai liečia bendrąją preferencijų sistemą besivystančioms valstybėms, laisvą prekių įvežimą vienuolikai Viduržemio jūros šalių bei lengvatas, numatytas Lomės konvencijoje, 71 Afrikos, Karibų ir Ramiojo vandenyno valstybei. ES vykdo liberaliausią prekybos politiką besivystančių šalių atžvilgiu. Šiuo metu visas besivystančių šalių ne žemės ūkio produktų eksportas į ES yra be muitų. ES priėmė sprendimą netaikyti jokių tarifų ir kiekybinių apribojimų eksportui iš 50 labiausiai atsilikusių šalių grupės (iniciatyva “Viskas išskyrus ginklus”). Pagal Europos – Viduržemio jūros valstybių partnerystės programą numatyta, kad 2010 m. su jomis bus sukurta laisvos prekybos zona.

• Lietuvos darbo jėgos migracija, “protų nutekėjimo” pavojus. Grėsme laikytina ir santykinai didelės darbingo amžiaus gyventojų dalies nuostata ieškoti darbo arba geriau apmokamo darbo kitose šalyse. Ši nuostata ryškiau pasireiškė Lietuvai tapus ES nare ir pirmiausia palies jaunus, modernesnių kvalifikacijų, kalbas mokančius žmones (taikytinas laisvo žmonių judėjimo apribojimas į daugumą ES šalių truputį suvaržys emigracijos mastus). Ekonominio augimo perspektyvos Lietuvoje nesustabdys emigracijos, nes darbo užmokestis, nors ir didėdamas, Lietuvoje ilgai atsiliks – ir turės atsilikti, jei bus siekiama užtikrinti tvarų augimą – nuo išsivysčiusių ES valstybių.

Lietuvos statistikos departamento duomenimis migracijos saldo 1994-2004 m. buvo pastoviai neigiamas, o išvykstančių skaičius kasmet viršydavo atvystančių skaičių 20-23 tūkstančiais žmonių. Taigi, vien remiantis šiais duomenimis galime teigti, jog per nurodytą laiką iš Lietuvos išvyko apie 300 tūkst. žmonių.
Kai kurių tyrimų duomenimis pradiniu Lietuvos narystės ES laikotarpiu kasmet apie 300 tūkst. žmonių iš Lietuvos dirbtų užsienyje, dauguma jų – laikinai.

Emigracija prisideda prie kito gyventojų skaičiaus mažėjimo veiksnio – gimstamumo mažėjimo. Vykstant abiem šiems procesams Lietuvoje nuolat mažėtų gyventojų skaičius, tuo galop iškeldamas imigracijos būtinumą ir atitinkamos imigracinės politikos reikalingumą. Gali sumažėti jaunų žmonių Lietuvoje – dėl gimimų skaičiaus sumažėjimo bei dėl išaugusių galimybių jaunimui emigruoti mokytis ir dirbti ES šalyse.
Pagrindinė migracijos (emigracijos) priežastis yra ir bus darbo pajamų skirtumas (kai kurių šaltinių duomenimis, skaičiuojant pagal oficialų valiutų kursą, darbo užmokesčio vidurkiai šalyse kandidatėse yra mažesni nei ES šalyse nuo 5 iki 10 kartų; valiutų kursą koreguojant pagal perkamosios galios pajėgumą, atlyginimai šalyse kandidatėse yra mažesni 3-5 kartus). Skirtumai išliks keletą dešimtmečių, taigi emigravimo priežastys egzistuos ilgai (laikotarpio pradžioje priežastimi bus taip pat ir didelis nedarbas Lietuvoje, ypač jaunimo tarpe).

Jaunų išsimokslinusių Lietuvos gyventojų emigracija į kitas ES šalis darys neigiamą poveikį Lietuvos ekonomikos plėtrai ir socialinės politikos galimybėms. Tam poveikiui švelninti gali prireikti ir socialinės politikos priemonių. Žiūrint visapusiškai, darbingo amžiaus asmenų migracija turi daugialypes pasekmes, priklausomai nuo to, koks yra išvykstančiųjų kvalifikacinis lygis.
Jie išvyksta mažai kvalifikuoti darbuotojai, sumažėja nedarbas ir jo keliama socialinė įtampa, sumažėjusi pasiūla darbo rinkoje sukuria palankesnes sąlygas joje likusių darbuotojų atlyginimams.
Tačiau jie iš šalies išvyks kvalifikuoti arba labai kvalifikuoti asmenys, tokiu atveju mažės darbo jėgos kvalifikacijos lygis, , žinių ir technologijų adaptavimas sulėtės, ks gali imti trukdyti ir tiesioginių užsienio investicijų srautui į šalį; šalies augimo potencialas susilpnės. Tiesioginius nuostolius patirs ir šalies biudžetas, finansavęs visą ar žymią dalį tokių asmenų išsilavinimo.

Lietuvai įstojus į ES, emigracijoje dalyvaus ir kvalifikuoti, ir nekvalifikuoti darbuotojai. Migruojančių asmenų sudėtis pagal jų kvalifikaciją, deja, nėra statistiškai apskaitoma; specialių tyrimų duomenys rodo, kad yra tendencija išvykti kvalifikuotiems, ypač su aukštuoju išsimokslinimu, darbuotojams ir įsidarbinti (ypač pastoviam darbui) ES šalyse. Todėl “protų nutekėjimo” pavojus Lietuvai bus realus.

Tačiau bent Lietuvos narystės ES pradžioje emigravimo motyvą gerokai silpnins keturi veiksniai:
 pereinamasis laikotarpis, kurio metu negalios laisvas darbo jėgos judėjimas ir kurį, kaip dabar galima spręsti, pasirinks (išsiderės) daugelis ES šalių;
 ribotos ES šalių darbo rinkos galimybės absorbuoti atvystančius darbuotojus;
 santykinai aukšti sandorių kaštai, persikeliant dirbti į kitą šalį (ypač nuolatiniam darbui);
 laipsniškas pajamų skirtumų lyginimasis.

Visi šie veiksmai lems tai, kad faktiškai emigracijos mastai, Lietuvoje įstojus į ES, bus mažesni nei nustatyti ketinimai emigruoti (tam tikrą analogiją šiuo požiūriu teikia Rytų Vokietijos žemių reunifikavimas: 1991 m. apklausos duomenys rodė, kad suvienijus Vokietiją, į jos Vakarų žemes ketino keltis 36 % gyventojų; praėjus dviems metams po apklausos buvo nustatyta, kad iš tikrųjų persikėlė tik 5 % ketinusių tai daryti.

Gali sustiprėti imigracija į Lietuvą (legali ir nelegali) iš Rytų valstybių (Baltarusijos, Ukrainos, Moldovos) bei kai kurių Azijos šalių. Priskirti šį reiškinį “grėsmių” grupei galima tik santykinai – tiek, kiek tokia imigracija taptų sunkiai kontroliuojama arba stichiška, destabilizuojanti socialinį gyvenimą ir aštrinanti kriminogeninę padėtį. Laikotarpiui baigiantis ji jau gali pasirodyti esanti reikalinga tiek dėl to, kad darbo jėgos stygius pradės stabdyti ekonominę plėtrą, tiek ir dėl ryškėjančių neigiamų demografinių procesų (jaunimo dalies mažėjimo gyventojų skaičiuje). Taigi imigracijos problema Lietuvai stiprės.

Kaip teigiama kai kuriose pereinamojo tipo šalių ekonomikos tyrimuose, tokios šalys patiria vadinamąjį Balassa – Samuelseno efektą. Jo esmė tokia.
Kada šalis ima integruotis į tarptautinį ūkį – per prekių mainus, plėtojamus, be kita ko, ir dėka didėjančių ūkio sektorių raidoje. Bendrai tie sektoriai vadinami prekiaujamų gaminių (tradables) arba atviruoju sektoriumi, skiriant juos nu neprekiaujamų gaminių (non-tradables) arba uždaro sektoriaus (pastarąjį sudaro daugelio paslaugų rinka, taip pat visiškai nekonkurencinga, todėl saugojama protekcionistinėmis priemonėmis, gamyba ir nekilnojamojo turto rinka).

Plečiantis eksportui, prekiaujamų gaminių (atvirame) sektoriuje darbo našumas, pakyla vidaus rinkoje parduodamų gaminių kainos (iki tarptautinėse rinkose mokamų kainų, koreguojant transporto ir tarptautinių sandorių kaštų dydžiu), didėja sektoriaus pajamos ir kyla darbo užmokestis. Tuo tarpu neprekiaujamų produktų (uždarame) sektoriuje paskatos (neretai ir galimybės) didinti darbo našumą yra daug mažesnės.

Kadangi, pirma, darbo užmokestis turi tendenciją būti maždaug vienodas visuose ūkio sektoriuose (atsižvelgiant į darbo kokybę, lemiančią sukuriamosios pridėtinės vertės dydį) ir ,antra, darbo našumas nuo užsienio konkurencijos apsaugotame (uždarame) sektoriuje auga žymiai lėčiau, tai atlyginimų didėjimas neprekiaujamų gaminių sektoriuje yra nepadengiamas realiai sukuriama pridėtine verte, dėl ko jis tampa infliacijos spartinimo veiksniu.
(Lietuvos banko duomenimis, 1995-2000 m. darbo našumas, apskaičiuojamas kaip realusis BVP vienam dirbančiajam, atvirame sektoriuje padidėjo maždaug 1,7 karto, tuo tarpo uždarame sektoriuje praktiškai liko nepakitęs. Tuo tarpu darbo užmokestis abiejuose sektoriuose didėjo praktiškai vienodais tempais, nors buvo ir liko nevienodas.)

• Kaip ir vidaus ekonominėje politikoje, taip ir išorės ekonominių ryšių politikoje svarbų vaidmenį suvaidins strateginiai sprendimai energetikos srityje. Šis laikotarpis yra Ignalinos AE uždarymo laikotarpis, koks II bloko uždarymo variantas bebūtų pasirinktas. Bus Lietuva elektros energijos eksportuotojas ar turės tapti jos importuotojas? Grėsmė čia ta, kad ilgai liekant neapibrėžtai situacijai didėja tikimybė, kad bus priimti neoptimalūs sprendimai, paveiksiantys ir Lietuvos užsienio prekybą (elektros energijos eksportą arba importą).

Vizija, misija, strateginiais tikslais apibrėžiama šalies plėtros strategijos tikslinė orientacija.
Vizija – tai šalies ateities paveikslas ilgalaikėje perspektyvoje, apibūdinantis, kodėl ir kaip valstybė konkuruos tarp kitų valstybių.
Misija nusako valstybės vaidmenį, jos paskirtį, nišą, kurią siekiama užimti įgyvendinant viziją.
Strateginiai tikslai – tai svarbiausios užduotys, kurias valstybė pasirenka įvykdyti strateginėje perspektyvoje, remiantis dabartine situacija.

Lietuvos ekonomikos strateginio planavimo sistema (žr.1 pav.) apima tris pagrindinius blokus – ilgalaikę ekonomikos strategiją iki 2015 metų; valstybines programas, skirtas, kaip taisyklė, vidutinės trukmės laikotarpiui; ir LR Vyriausybės priemonių planą bei atskirų ministerijų ir ūkio sektorių, šakų veiklos priemonių planus-programas.
Lietuvos ūkio (ekonomikos) plėtros ilgalaikė strategija iki 2015 metų, priimta ir patvirtinta LR Seimo ir Vyriausybės 2002 rugpjūčio mėn., apima atskirų ūkio sektorių ir šakų strategijas.
Pagrindinių valstybinių programų bloką sudarė: LR Vyriausybės programa, priimama ir tvirtinama kas keturi metai (priimta Vyriausybės kadencijos laikotarpiui), 1999 m. priimta ir patvirtinta Ekonomikos plėtros vidutinės trukmės strategija iki 2005 m. integracijos į ES kontekste (papildyta svarbiu dokumentu “Bendrasis vidutinės trukmės prioritetų įvertinimas”, priimtu 1999 m. Europos komisijos ir LR Vyriausybė), Ekonomikos plėtros programa iki įstojimo į ES 2004 m., Lietuvos pasirengimo narystei NATO programa, nacionalinė ACQUIS priėmimo programa, Valstybės investicijų programa, Bendrasis programavimo dokumentas ir kitų ūkio sektorių atskiros programos vidutinės trukmės laikotarpiui.
Vyriausybės veiklos priemonių planas atspindi ministerijų, kitų valstybinių institucijų veiklos planus ir jų įgyvendinimo priemonių programas trumpam laikotarpiui.

Literatūra
Profesorės G. Rakauskienės rankraštis

Leave a Comment