Tomas Akvinietis “Tiesa apie mokytoją”

Apie Tiesą – „APIE MOKYTOJĄ“
šv. Tomas Akvinietis

1 Skirsnis
Pirmiausia klausiama AR ŽMOGUS GALI MOKYTI IR VADINTIS MOKYTOJU, AR TIK DIEVAS.
ATRODO, KAD TIK DIEVAS MOKO IR TIK JĮ REIKIA VADINTI MOKYTOJU.
1. Evangelijos pagal Matą žodžius: Jūs nesivadinkite ‘rabi’, nes turite vienintelį Mokytoją(Mt 23,8), Glosa [tarp eilučių] aiškina šitaip: Negarbinkite žmonių kaip Dievo, ir to, kas priklauso vien Dievui nesisavinkite. Todėl atrodo, kad būti mokytoju ir mokyti gali tik Dievas.
2. Be to, jeigu moko žmogus, tai moko pasitelkęs tam tikrus ženklus, nes jeigu mokytų pasitelkęs ir daiktus, paavyzdžiui, paklaustas, kas yra vaikščiojimas, jis pradėtų vaikščioti, tai mokymui to nepakaktų, o reikėtų dar ir tam tikrus ženklus panaudoti. Dialoge Apie mokytoją apie tai kalba Augustinas ir ženklų vartojimo būtinumą įrodo pasiremdamas tuo, kad daikte yra daugybė dalykų, todėl be ženklų nebūtų galima žinoti, kas turima omeny, kai tas daiktas rodomas, ar substancija, ar kuri nors atsitiktinybė. Bet nuo ženklų pažinimo negalima pereiti prie daiktų pažinimo, nes daiktų pažinimas yra galingesnis už ženklų pažinimą, nes ženklų pažinimo tikslas yra daaiktų pažinimas, o padarinys nėra galingesnis už priežastį. Todėl joks žmogus negali perduoti kitam žinių apie jokį daiktą, taigi, negali mokyti.
3. Be to, jeigu žmogus pateikia kitam žmogui kokius nors daiktų ženklus, tai pastarasis arba pažįsta tuos daiktus, kurių ženklai pa

ateikiami, arba nepažįsta. Jeigu pažįsta, tai ženklai apie juos nieko neišmoko. O jeigu nepažįsta, tai nepažindamas daiktų, žmogus negali žinoti, ką jie žymi, nes tas, kuris nepažįsta to daikto, kuris yra akmuo, negali žinoti ką žymi tas žodis akmuo. Nežinodami ženklų reikšmės, per ženklus nieko negalime išmokti. Todėl, jei norėdamas mokyti žmogus negali nieko pasiūlyti, išskyrus ženklus, atrodo, kad žmogus žmogaus negali mokyti.
4. Be to, mokyti yra ne kas kita, kaip būti mokslo kitame priežastimi. Mokslo subjektas yra intelektas, tačiau juntami ženklai, kuriais vieninteliais žmogus gali būti mokomas, niekada nepatenka į intelektinę sielos dalį, bet visada pasilieka jutimo galioje. Todėl žmogus žmogaus negali mokyti.
5. Be to, jeigu vienas žmogus yra mokslo kitame žmoguje priežastis, tai mokslas jau buvo mokinyje arba nebuvo. Jeigu neebuvo ir kitas žmogus buvo mokslo jame priežastis, tai tas kitas žmogus yra mokslo jame priežastis, bet tai neįmanoma. O jeigu buvo, tai buvo arba kaip visiška aktualybė ir šiuo atveju kitas žmogus negali būti jo priežastis, nes tai, kas yra neatsiranda; arba buvo kaip proto sėklos, o proto sėklas išvesti į aktą gali ne kuri nors sukurta galia, bet prigimtyje jas sėja vien Dievas, kaip paraidiniame Pradžios knygos komentare teigia Augustinas. Vadinasi, jokiu būdu vienas žmogus negali mokyti kito.
6. Be to, mo
okslas yra tam tikra atsitiktinybė. O atsitiktinybė nepereina iš vieno subjekto į kitą. Taigi, jei atrodo, kad mokymas yra ne kas kita, kaip mokslo perpylimas iš mokytojo į mokinį, tai vienas žmogus negali mokyti kito.
7. Be to, Laiško romiečiams žodžius tikėjimas iš klausymo (Rom 10,17) [tarplinijinė] Glosa aiškina šitaip: Nors Dievas moko viduje, šauklys skelbia išorėje. Tačiau mokslas padaromas viduje, prote, o ne išorėje, juslėse. Vadinasi, žmogų moko vien Dievas, o ne kitas žmogus.
8. Be to knygoje Apie mokytoją Augustinas sako: Vien Dievas danguje turi katedrą, kurioje moko tiesos, o žmogus su ta katedra yra taip susijęs, kaip žemdirbys su medžiu. Tačiau žemdirbys medį ne daro, bet augina. Todėl ir žmogus negali būti vadinamas mokslo davėju, bet gali būti vadinamas mokslo tvarkytoju.
9. Be to, jeigu žmogus yra tikras mokytojas, tai privalo mokyti tiesos. O tas, kuris moko tiesos, apšviečia protingąją sielos dalį (mens), nes tiesa yra protingosios sielos šviesa. Vadinasi, žmogus, jeigu moko, tai apšviečia protingąją sielos dalį. Bet tai melas, Dievas yra tas, kuris apšviečia kiekvieną žmogų, ateinantį į šį pasaulį (Jn 1,9). Vadinasi, žmogus negali tikrai mokyti kito žmogaus.
10. Be to, jeigu vienas žmogus mokytų kitą, tai pastarąjį iš galinčio žinoti darytų aktualiai žinančiu. Taigi jo žinojimą iš galimybės privalėtų išvesti į aktualybę. Bet tas, kuris išvedamas iš galimybės į
aktualybę, būtinai keičiamas. Vadinasi, mokslas arba išmintis kistų, o tai prieštarautų Augustinui, kuris knygoje Aštuoniasdešimt trys klausimai sako: kai išmintis ateina pas žmogų, pati nepakinta, bet pakeičia žmogų.
11. Be to, mokslas yra ne kas kita, kaip daiktų aprašymas sieloje, nes sakoma, kad mokslas yra pažįstančiojo supanašėjimas su pažintu. Tačiau vienas žmogus negali kito žmogaus sieloje aprašyti daiktų panašumų, nes turėtų veikti jo viduje, o tai daryti gali tik Dievas. Vadinasi, vienas žmogus negali mokyti kito.
12. Be to, knygoje Filosofijos paguoda (V,5) Boetijus sako, jog mokymas protingąją žmogaus sielos dalį tik skatina pažinti. O tai, kas skatina intelektą pažinti, nedaro jo žinančiu, kaip tai, kas skatina žmogų matyti kūniškai, nedaro matančiu. Todėl vienas žmogus nedaro kito žinančiu, vadinasi, negalima sakyti, kad iš tiesų jį moko.
13. Be to, mokslui reikia, kad pažinimas būtų tikras, kitaip, pasak Augustino knygos Apie mokytoją, jis yra ne mokslas, o nuomonė arba tikėjimas. Tačiau vienas žmogus negali kitam suteikti tikrumo tais juntamais ženklais, kuriuos pateikia, nes tai, kas yra juslėse, yra labiau kreiva, nei tai, kas yra intelekte, bet tikrumas visada atsiranda per tą, kuris yra tiesesnis. Vadinasi, vienas žmogus negali mokyti kito.
14. Be to, mokslui reikia tik suprantamumo šviesos ir rūšių. Bet nė vieno iš jų žmoguje priežastimi negali būti ki
itas žmogus, nes išeitų, kad žmogus ką nors kuria, nes atrodo, kad tas paprastas formas galima padaryti tik sukuriant. Todėl vienas žmogus negali būti mokslo kitame priežastis, vadinasi, negali mokyti.
15. Be to, [knygoje Apie laisvą apsisprendimą, 17 sk.] Augustinas sako, kad niekas, išskyrus Dievą, negali formuoti protingos žmogaus sielos dalies. O mokslas yra tam tikra protingos sielos forma. Vadinasi, vien Dievas yra mokslo žmogaus sieloje priežastis. 16. Be to, kaip protingoje sieloje yra kaltė, taip yra ir nemokšiškumas. Tačiau vien Dievas išvalo protingą sielą nuo kaltės, nes Izajo knygoje parašyta: Aš, aš – tas, kuris dėlei savęs naikina tavo nusižengimus (Iz 43,25). Vadinasi, vien Dievas išvalo protingą sielą nuo nemokšiškumo, taigi, vien Dievas moko. 17. Be to, kadangi mokslas yra pažinimo tikrumas, todėl žmogus mokslą gauna iš to, kuris savo kalba įtikina. Tačiau žmogaus neįtikina tai, ką sako kitas žmogus, kitaip reikėtų pripažinti, kad viską, ką vienas žmogus sako, kitas priima už tikrą. Žmogus įsitikina tik tada, kai girdi savo viduje kalbant tiesą, su kuria, siekdamas tikrumo, lygina tai, ką girdi iš kito žmogaus. Vadinasi, moko ne kitas žmogus, o žmogaus viduje kalbanti tiesa, kuri yra Dievas. 18. Be to, joks žmogus iš kito neišmoksta to, apie ką paklaustas gali atsakyti dar prieš prabylant mokytojui. O mokinys, paklaustas apie tuos dalykus, apie kuriuos ruošiasi kalbėti mokytojas, gali atsakyti, nes mokinys iš mokytojo kalbos nieko neišmoktų, jeigu nežinotų, kad yra taip, kaip mokytojas sako. Vadinasi, vienas žmogus nieko neišmoksta iš kito žmogaus kalbos.
BET PRIEŠINGAI,
1. Rašoma Antrajame laiške Timotiejui: Aš esu jai paskirtas šaukliu, pranašu ir mokytoju (2 Tim 1,11). Vadinasi, žmogus gali būti mokytojas ir gali būti vadinamas mokytoju.
2. Be to, tame pačiame laiške rašoma: o tu laikykis to, ką esi išmokęs, žinodamas iš kokių žmonių esi išmokęs (2 Tim 3,14). Glosa [tarp eilučių]: iš manęs kaip iš tikro mokytojo. Taigi, išvada ta pati.
3. Be to, Evangelijoje pagal Matą sakoma, kad turite vienintelį Mokytoją (Mt 23,8) ir kad turite vienintelį Tėvą (Mt 23,9). Bet tai, kad Dievas yra visų Tėvas, nepašalina galimybės ir žmogų teisingai vadinti tėvu. Todėl nepašalina ir galimybės žmogų vadinti mokytoju.
4. Be to, šiuos Laiško romiečiams žodžius: Kokios dailios kojos skelbiančiųjų gerą naujieną! (Rom 10,15), Glosos, turėdamos omeny apaštalus, aiškina: Tos kojos, kurios apšviečia Bažnyčią. Kadangi apšvietimas yra mokytojo veiksmas, todėl atrodo, kad žmonėms tinka mokyti.
5. Be to, Metafizikoje pasakyta, jog kas nors yra tobulas tada, kai gali padaryti į save panašų. O mokslas yra tam tikras tobulas pažinimas. Vadinasi, išsimokslinęs žmogus gali mokyti kitą.
6. Be to, knygoje Prieš manichėjus (2, sk.4) Augustinas sako, jog kaip žemė, kurią prieš žmonėms nusidedant drėkino šaltinis, po nuodėmės reikalauja iš debesų krintančio lietaus; taip žmogaus protinga siela (kurią reiškia žemė), kurią prieš nusidedant darė vaisinga tiesos šaltinis, po nuodėmės reikalauja kitų mokymo kaip iš debesų krintančio lietaus. Todėl po nusidėjimo žmogus moko žmogų.
ATSAKAU, kad nuomonės panašiai skiriasi dėl trijų dalykų, būtent dėl formų išvedimo į buvimą, dėl dorybių gavimo ir dėl mokslo gavimo.
A) Mat kai kurie sako, kad visos juntamos formos yra iš išorinio veiksnio, kuris yra substancija arba atskirtji forma, vadinama formų davėja arba veikiančiąją inteligencija, ir kad visi kiti žemesnieji prigimtiniai veiksniai tik paruošia materiją formos priėmimui.

Panašiai Metafizikoje sako Avicena, kad mūsų veiksmas nėra doro įpročio priežastis, veikiau veiksmas prisitaiko prie įpročio ir neleidžia jam priešingo elgesio, taigi tas įprotis atsiranda iš žmonių sielas tobulinančios substancijos, kuri yra veikiančioji inteligencija, arba į ją panaši substancija.

Panašiai teigia, kad mokslas mumyse atsiranda tik iš atskirto veiksnio. Todėl Fizikoje (IV, sk.2) Avicena teigia, kad suprantamumo formos į mūsų protingą sielą patenka iš veikiančiosios inteligencijos.

B) Kiti laikosi priešingos nuomonės, t.y., jog visa, kas yra daiktuose neturi išorinės priežastis, išorinis veiksmas juos tik padaro matomais. Mat jie teigia, kad visos prigimtinės formos aktualiai slypi materijoje ir kad prigimtinis veiksnys daro ne ką kitą, kaip ištraukia jas iš slaptavietės į šviesą.

Panašiai kai kas teigė, kad visi dori įpročiai mums įskiepyti iš prigimties, o veiksmai tik pašalina juos užstojančias kliūtis, kaip trynimas pašalina rūdis nuo plieno ir atidengia jo blizgesį.

Panašiai kiti sako, kad visų daiktų pažinimas yra sukurtas drauge su siela ir kad mokymas bei išorėje esančio mokslo poveikis daro vien tai, kad paskatina sielą prisiminti ir svarstyti tai, ką ji iš anksto žino, todėl jie sako, kad išmokti – tai prisiminti.

C) Tačiau abi šios nuomonės neturi pagrindo.

Mat pirmoji nuomonė atmeta tiesiogines priežastis, nes visus žemesniuosius padarinius priskiria vien pirmosioms priežastims tuo pažeisdami visatos tvarką, kuri nupinta iš priežasčių sąsajų, nes pirmoji priežastis dėl savo gerumo prakilnumo kitiems daiktams ne tik teikia buvimą, bet ir būvimą priežastimis.

O antroji nuomonė patenka į panašų keblumą, nes Fizikoje pasakyta, kad kliūtys pašalinamos tik atsitiktiniu judėjimu. Jeigu žemesnieji veiksniai nedaro nieko kito, išskyrus tai, kad parodo tai, kas buvo paslėpta, pašalindami kliūtis, kurios savo forma dengė ir dorus įpročius, ir mokslą, tai išeitų, kad visi žemesnieji veiksniai veikia tik atsitiktinai.

D) Todėl reikia vadovautis Aristotelio patarimu (I Fizika, komentaras 32) ir tarp šių dviejų nuomonių laikytis vidurio kelio.

Juk prigimtinės formos iš anksto materijoje egzistuoja ne aktualiai, kaip anie sako, o tik galimybėje, iš kurios jas į aktą išveda tiesioginiai išoriniai veiksniai, o ne vien pirmasis veiksnys, kaip teigiama kitoje nuomonėje.

Panašiai, pagal tai, kas išdėstyta Etikoje (IV,II) doras įprotis iki tol, kol jis tampa visiškai išbaigtas, mumyse egzistuoja kaip tam tikras prigimtinis polinkis, ir tik vėliau per pastangas ir veiklą pasiekia jam deramą išbaigtumą.

Apie mokslo gavimą irgi panašiai sakoma, kad mumyse iš anksto egzistuoja tam tikri mokslo daigai, t.y. pirmosios intelekto sampratos, kurios tiesiogiai pažįstamos veikiančiojo intelekto šviesa per nuo daiktų atitrauktas rūšis, nesvarbu ar jos yra sudėtinės kaip aksiomos, ar nesudėtinės kaip buvimo, vienio ir panašios sąvokos, kurias intelektas suvokia iš karto. Tačiau iš šių bendrų pradų tarsi iš sąvokų-sėklų išauga visi kiti pradai. Todėl kai protinga siela iš šių bendrų pradų pažinimo protinga siela išvedama į aktualų pažinimą atskirų dalykų, kuriuos anksčiau pažino galimybėje kaip bendrame pažinime, tada sakoma, kad žmogus gavo mokslą.

E) Bet reikia žinoti, kad prigimtiniuose daiktuose kas nors iš anksto egzistuoja dvejopai.

Vienaip išbaigtoje aktyvioje galioje, t.y. kai vidinio prado pakanka perėjimui į tobulą aktą, kaip tai akivaizdu išgijime, nes ligonis pasveiksta dėl jame esančios prigimtinės galios veikimo.

Kitaip pasyviojoje galioje, t.y. kai vidinio prado nepakanka išėjimui į aktą, kaip tai akivaizdu, kai iš oro padaroma ugnis, nes ugnies iš oro negali padaryti joks ore esantis pradas.

Kai koks nors pradas iš anksto egzistuoja išbaigtoje aktyvioje galioje, tada išorinis veiksnys veikia tik kaip vidinio veiksnio pagalbininkas, tarnaujantis tuo, kas gali padėti pirmajam išeiti į aktą, kaip gydime gydytojas yra prigimties, kuri veikia pirma, tarnas, prigimčiai padedantis tuo, kad paskiria vaistus, kuriais prigimtis pasinaudoja kaip įrankiais, kad išgydytų žmogų.

O kai koks nors pradas iš anksto egzistuoja tik pasyviojoje galioje, tada išorinis veiksnys yra tas veiksnys, kuris pirmas veda iš galimybės į aktą, kaip ugnis iš oro, kuris yra ugnis galimybėje, daro ugnį aktualybėje.

Vadinasi, mokslas iš anksto egzistuoja mokinyje ne grynai pasyvioje galioje, o aktyvioje, kitaip žmogus savarankiškai negalėtų gauti mokslo.

F) Kaip žmogus gali būti gydomas dvejopai: vienaip tik prigimties veikimu, kitaip prigimties veikimu su vaistų pagalba; taip ir mokslą gali gauti dvejopai: vienaip, kai prigimtinis protas savarankiškai pasiekia anksčiau nežinomų dalykų pažinimą, šis būdas vadinamas atradimu; kitaip, kai prigimtiniam protui padeda koks nors šalutinis veiksnys, šis būdas vadinamas mokymu.

Tuose daiktuose, kurie atsiranda iš prigimties ir per meną, menas veikia tuo pačiu būdu ir tomis pačiomis priemonėmis, kaip prigimtis. Juk kaip prigimtis kenčiantį nuo persišaldymo išgydo šildydama, taip ir gydytojas, todėl sakoma, kad menas mėgdžioja gamtą. Panašiai atsitinka ir mokant, nes mokytojas veda mokinį į nepažintų dalykų pažinimą tuo pačiu keliu, kuriuo eina savarankiškai atrandantis nepažintų dalykų pažinimą.

Tačiau nepažintų dalykų pažinimo atradimo eigoje protas bendrus savaime akivaizdžius pradus taiko apibrėžtoms materijoms ir šitaip veikdamas prieina prie dalinių išvadų, o nuo jų prie kitų; todėl sakoma, kad vienas žmogus moko kitą, nes pastarajam, t.y. jo prigimtiniam protui ženklais parodo tą diskursą, kuriuo kaip įrankiu naudojasi jo paties prigimtinis protas, kad pasiektų nepažintų dalykų pažinimą.

Vadinasi, kaip sakoma, kad gydytojas, veikdamas drauge su prigimtimi, yra ligonio pasveikimo priežastis, taip pat sakoma, kad žmogus, veikdamas drauge su kito žmogaus prigimtiniu protu yra mokslo jame priežastis, o tai reiškia mokyti, todėl sakoma, kad vienas žmogus moko kitą ir yra pastarojo mokytojas. Todėl Antrojoje analitikoje (komentaras 51) Filosofas sako, kad įrodymas yra žinojimą gaminantis silogizmas.

Bet jeigu vienas žmogus kitam pateikią tai, ko nėra savaime akivaizdžiuose praduose arba neparodo, kad tai juose yra, tai pastarajame suformuoja ne mokslą, o gal būt nuomonę arba tikėjimą, nors ir jų priežastys tam tikru būdu yra įgimti pradai. Pagal tuos savaime akivaizdžius pradus sprendžiama, jog tai, kas iš jų būtinai išsirutulioja, laikytina tikru, o tai, kas jiems priešinga, atmestina; bet su kitais dalykais galima sutikti arba nesutikti.

Tačiau ta proto šviesa, dėl kurios mums žinomi tie pradai, yra mums Dievo duota kaip tam tikras panašumo į nesukurtą tiesą rezultatas mumyse. Ir kadangi visas žmonių mokymas gali būti vaisingas tik tos šviesos dėka, todėl žinoma, kad vien Dievas moko iš vidaus ir pirmiausia, kaip prigimtis gydo iš vidaus ir pirmiausia, vis dėlto minėta prasme teisingai sakoma, kad žmogus gydo ir moko. Todėl
Į PIRMĄJĮ atsakytina, kadangi Viešpats uždraudė savo mokiniams vadintis mokytojais, todėl, kad šis draudimas nebūtų absoliutizuojamas, Glosa parodo, kaip šį draudimą reikia suprasti. Mums draudžiama mokytoju vadinti žmogų, priskiriant jam mokymo pirmumą, kuris dera vien Dievui, tarsi savo viltį nukreipiant į žmonių išmintį ir ne daugiau negu su tuo, ką iš žmonių girdime, tariantis su dieviškąja tiesa, kuri mumyse kalba per savo panašumo atvaizdą, kuriuo apie viską galime spręsti.
Į ANTRĄJĮ atsakytina, kad daiktus pažįstame, ne per ženklų pažinimą, o per pažinimą kitų, tikresnių dalykų, t.y. pradų, kurie mums pateikiami per tam tikrus ženklus ir taikomi tiems dalykams, kurie anksčiau mums buvo nežinomi be išlygų, bet žinomi per kadangi, kaip pasakyta artikulo pagrindinėje dalyje. Juk pradų, o ne ženklų pažinimas yra mokslo mumyse priežastis.
Į TREČIĄJĮ atsakytina, jog tai, ko esame mokomi per ženklus, iš dalies mums pažįstama ir iš dalies nežinoma, pavyzdžiui, jeigu esame mokomi to, kas yra žmogus, tai iš anksto kai ką apie jį privalome žinoti, pavyzdžiui, gyvūno arba substancijos sąvoką, arba bent tai, kad jis yra, nes jo buvimas negali būti mums nežinomas. Panašiai, jeigu esame mokomi kurios nors išvados, tai privalome žinoti, kas yra jos subjektas ir predikatas bei anksčiau pažintus pradus, kuriais remiantis mokoma apie išvadą, nes kiekvienas mokymas atsiranda iš ankstesnio pažinimo, kaip sakoma Antrojoje Analitikoje. Todėl argumentas neturi galios.
Į KETVIRTĄJĮ atsakytina, kad iš juntamų ženklų, kuriuos priima jutimo galia, intelektas paima suprantamumo intencijas, kurias panaudoja mokslo savyje sudarymui, nes tiesioginė veikiančioji mokslo priežastis yra ne ženklai, o protas, bėgiojantis nuo pradų prie išvadų, kaip pasakyta pagrindinėje artikulo dalyje.
Į PENKTĄJĮ atsakytina, jog mokinyje mokslas iš anksto egzistuoja ne kaip išbaigta aktualybė, o kaip sąvokos-sėklos, kaip bendrosios sampratos, kurių pažinimas mums duotas iš prigimties, tam tikra prasme yra viso tolimesnio pažinimo sėklos. Ir nors tas sąvokas-sėklas sukurtoji galia išveda į aktą ne taip, tarsi jos būtų kokios nors sukurtos galios įdiegtos, tačiau tai, kas juose yra iš pat pradžių virtualiai, sukurtoji galia gali išvesti į aktą.
Į ŠEŠTĄJĮ atsakytina, jog sakoma ne tai, kad mokytojas perpila mokslą į mokinį taip, tarsi mokinyje atsirastų lygiai tas pats mokslas, kuris yra mokytojuje, o tai, kad mokinyje atsiranda mokslas, panašus į tą, kuris yra mokytojuje, išvestas iš galimybės į aktą, kaip pasakyta pagrindinėje artikulo dalyje.
Į SEPTINTĄJĮ atsakytina, kad kaip gydytojas, nors jis veikia iš išorės, nes tik prigimtis veikia iš vidaus, vadinamas gydytoju, taip pat sakoma, kad žmogus moko tiesos, nors jis ją skelbia iš išorės, kai Dievas moko iš vidaus.
Į AŠTUNTĄJĮ atsakytina, jog knygoje Apie mokytoją įrodinėdamas, kad vien Dievas moko, Augustinas ketina ne paneigti, kad žmogus moko iš išorės, o kad tik Dievas moko iš vidaus.
Į DEVINTĄJĮ atsakytina, kad žmogų teisingai galima vadinti tikru mokytoju ir sakyti, kad jis moko tiesos ir apšviečia protą ne taip, tarsi lietų šviesą į protą, o kaip proto šviesai padedantis pasiekti mokslo tobulumą tuo, ką jam pateikia iš išorės. Apie tai rašoma Laiške efeziečiams: Man iš visų šventųjų mažiausiajam, atiteko malonė [.] atskleisti visiems, kaip turi išsipildyti ta paslaptis, nuo amžių uždengta Dieve (Ef 3,8-9).
Į DEŠIMTĄJĮ atsakytina, kad išmintis yra dvejopa: sukurtoji ir nesukurtoji. Abi gali būti įlietos į žmogų ir dėl to įliejimo žmogus gali pasikeisti, pasidaryti geresniu.
Bet nesukurtosios išminties niekaip negalima pakeisti, o sukurtoji išmintis kinta ne savaime, bet atsitiktinai, nes apie ją galima svarstyti dvejopai.
Vienaip atžvilgiu amžinųjų dalykų, su kuriais ji yra susijusi; šiuo atžvilgiu ji yra visiškai nekintanti.
Kitaip subjekto, kuriame ji yra, atžvilgiu; šiuo atžvilgiu ji atsitiktinai kinta, subjektui kintant iš galinčio turėti išmintį į aktualiai turintį. Mat suprantamumo formos, iš kurių susideda išmintis, yra ir daiktų panašumai, ir intelektą tobulinančios formos. Į VIENUOLIKTĄJĮ atsakytina, kad mokinyje yra įrašytos suprantamumo formos, iš kurių per mokymą priimtą mokslą veikiantis intelektas sudaro tiesiogiai, o tas, kuris moko, netiesiogiai. Juk mokytojas pateikia suprantamų daiktų ženklus iš kurių veikiantis intelektas paima suprantamumo intencijas ir įrašo jas galimame intelekte. Todėl girdimi arba matomi parašyti mokytojo žodžiai yra mokslo intelekte priežastis taip, kaip yra anapus sielos esantys daiktai, nes ir iš žodžių, ir iš daiktu intelektas ima suprantamumo intencijas, nors mokytojo žodžiai su mokslu yra susiję artimiau negu anapus sielos esantys juntami dalykai tiek, kiek tie žodžiai yra suprantamumo intencijų ženklai. Į DVYLITĄJĮ atsakytina, kad intelektas ir kūniškas matymas nėra visiškai panašūs. Mat kūniškas matymas nėra surenkančioji galia, kuri vienai savo objektai remdamasi pereina prie kitų, bet mato visus savo objektus, kai tik į juos atsisuka, todėl turintis matymo galią su visais į matymo lauką patekusiais daiktais yra susijęs taip, kaip tas, kuris turi įprotį susijęs su tais dalykais, kuriuos svarstydamas pažįsta iš įpročio; todėl matančiajam nereikia pašalinio stimulo, kad matytų, nebent tik tiek, kad kas nors nukreipia jo žvilgsnį į tą ar aną objektą, rodydamas pirštu ar kaip nors kitaip. Bet supratimo galia, kadangi ji yra surenkančioji, remdamasi vienu objektu pereina prie kito, todėl su visais nagrinėjamais suprantamais dalykais susijusi nevienodai, bet kai kuriuos iš jų mato iš karto, tuos kurie yra žinomi savaime, kurių viduje slypi tam tikri kiti dalykai, kurių ji gali suprasti tik padedant protui, kuris atskleidžia tai, kas juose slypi. Kad galėtų pažinti tokius dalykus kol neturi įpročio, jis yra ne tik atsitiktinėje galimybėje, bet ir esminėje galimybėje, nes jam reikia judintojo, kuris mokymu jį atvestų į aktą, kaip sakoma VIII Fizikoje (komentaras 32), Tačiau to nereikia tam, kuris jau įprato žinoti. Vadinasi, mokytojas skatina intelektą pažinti tai, ko moko, kaip esminis judintojas, vedantis iš galimybės į aktualybę; bet rodantis kokį nors daiktą kūniškam matymui, jį skatina kaip atsitiktinis judintojas; kaip turintis žinojimo įprotį gali būti paskatintas ką nors svarstyti. Į TRYLIKTĄJĮ atsakytina, kad visas mokslo tikrumas kyla iš jo pradų tikrumo, nes išvadas tikrai žinome tada, kai jas išskaidome į pradus. Todėl, kas nors tikrai žinoma šviesoje iš vidaus dieviškai duoto proto, kuriuo mumyse kalba Dievas; bet ne dėl iš išorės mus mokančio žmogaus, nebent jis savo išvadas išskaidytų į pradus, tačiau mokslo tikrumą mes galime priimti tik todėl, kad mumyse yra tikrumas pradų, į kuriuos išskaidomos išvados. Į KETURIOLIKTĄJĮ atakytina, kad iš išorės mokantis žmogus neįlieja suprantamumo šviesos, tačiau tam tikru būdu jis yra suprantamumo rūšių priežastis, nes mums pateikia tam tikrus ženklus suprantamumo intencijų, kurias mūsų intelektas gauna iš kitų ženklų ir kaupia savyje.
Į PENKIOLIKTĄJĮ atsakytina, jog kai sakoma: Niekas, išskyrus Dievą, negali formuoti protingos žmogaus sielos, turima omeny aukščiausia jos forma, kurios nesant ji būtų laikoma nesuformuota, kad ir kokias kitas formas turėtų. Bet ši forma yra ta, kuria ji tampa žodžiu ir jį turi, dėl kurios vieninteles protinga prigimtis vadinama suformuota, kaip akivaizdu iš Augustino Komentarų Pradžios knygai (kn.IX, sk.25 ir 85 klausimai, 5 kl.).
Į ŠEŠIOLIKTĄJĮ atsakytina, kad kaltė yra aistroje, kurią paveikti gali tik Dievas, kaip bus parodyta kitame artikule, o nemokšiškumas yra intelekte, kurį paveikti gali ir sukurtoji galia, kaip veikiantis intelektas atspaudžia suprantamumo rūšis galimame intelekte, kuriam tarpininkaujant iš juntamų daiktų ir žmonių mokymo mūsų sielose padaro mokslą taip, kaip pasakyta pagrindinėje artikulo dalyje.
Į SEPTYNIOLIKTĄJĮ atsakytina, jog kaip minėta, mokslo tikrumą žmogus turi tik iš Dievo, kuris mums duoda proto šviesą, todėl pažįstame pradus, iš kurių kyla mokslo tikrumas; tačiau tam tikra prasme ir žmogus yra mokslo mumyse priežastis taip, kaip pasakyta pagrindinėje artikulo dalyje.
Į AŠTUONIOLIKTĄJĮ atsakytina, kad iki prabylant mokytojui paklaustas mokinys papasakotų apie pradus kuriais remiantis jis bus mokomas, bet ne apie išvadas, kurių kas nors jį galėtų išmokyti, todėl mokytojas moko ne pradų, o tik išvadų.

Leave a Comment