Renesansas

Žodis Renesansas reiškia atgimimą, atgijimą. Tai buvo antikos
atgaivinimo, mokslo, meno ir literatūros pakilimo laikotarpis. Renesansas
prasidėjo vėlyvaisiais viduramžiais Vakarų Europoje XV- XVIa. Renesanso
tėvyne laikoma Italija, nes čia Atgimimas prasidėjo anksčiau, dar XIV a.
Nors dar randama Renesanso užuomazgų Italijoje jau XIII a.

Kadangi Italijoje greičiausiai ekonomiškai sustiprėjo buržuazija,
kuri virto svarbiausia klase, veržliai kopiančia į ekonominio ir kultūrinio
Italijos miestų gyvenimo viršūnes, todėl galima pagrįsti kodėl Renesansas
pirmiausiai pradėjo formuotis Italijoje.

Italijoje nebuvo centralizacijos, užtat nebuvo ir perėjimo prie
absoliutizmo. Trečiojo luomo veiklos niekas nevaržė, ir jis, iškovojęs ne
vieną peergalę, miestuose įvedė savo tvarką. Ypač svarbus miestas yra
Florencija. Jis anksčiau ir ryžtingiau atsikratė senjorinės priklausomybės
nuo Toskanos baronų. Pramonės, prekybos ir bankų išaugimas suteikė jėgų ir
pasitikėjimo “popolanų” klasei – pirkliams, pinigų keitėjams ir
amatininkams. Florencijos popolanai išleido 1293 metais “Teisingumo
įstatumus”, pagal kuriuos iš dvarininkų buvo atimtos rinkimų ir politinės
teisės. Pirkliai, amatininkai tapo pilnavaldžiu organu, o popiežiaus
valdžia pergyveno krizę, germanų imperatorių ketinimai užimti valdžią
Italijoje buvo nesėkmingi.

Vėliau nevienodu tempu ir savitomis realistinėmis formomis renesansas
plito kitose šalyse. Jis išreiškė naują pasaulietinį požiūrį į gyvenimą. Į
šiaurę už Alpių renesansą skatino buržuazinės revoliucijos prieš
feodalizmą, jo ideologiją ir kapitalistinių visuomeninių santykių
stiprėjimas. Šiuos procesus gilino ir spartino reformacija, apėmusi Vakarų
ir Vidurio Europą.

HUMANIZMAS

Humanizmas – tai nauja pasaulio vizija, žinių atnaujinimas, naujas
literatūros ir meno vertinimas, naujai apmąstyta pedagogika, kritiškas
žvilgsnis į tradicijas ir institucijas, naujas požiūris į

žmogų. Lotyniškai
humanus reiškia žmogiškas, susijęs su žmogumi. Humanistai norėjo atkreipti
dėmesį į gyvenimą žemėje, surasti pasaulio prasmę, kiekvieno žmogaus
sugebėjimus ir galimybes. Humanistams buvo svarbu ieškoti kultūros ištakų.
jie norėjo grįžti prie pirminių antikos raštų ir pagal juos vertinti
viduramžių visuomenės gyvenimą. Meno kūriniuose ieškojo objektyvių grožio
pažinimo kriterijų, naudojosi įvairiais mokslais – fizikos ir statikos,
anatomijos ir geometrijos dėsniais. Humanistai vertino visapusiškai
išsilavinusį žmogų, pasireiškiantį įvairiose srityse: moksle, mene,
politinėje veikloje. Nemaža humanistų kaip tik ir buvo tokie – rašytojai ir
politiniai veikėjai, menininkai ir mokslininkai: L.B.Albertis, T.Moras,
F.Rablė, F.Bekonas, Leonardas da Vinčis. Norėdami susipažinti su kitų
kraštų gyvenimu, humanistai daug keliaudavo. Humanizmo idėjomis ir mokslu
pagrįstas renesanso menas tapo gyvenimiškesnis, daugiau susijęs su žmogaus
būtimi. Humanizmo idėjoms plisti padėjo reformacija. Ji suteikė humanizmui
politinį klasinį, net revoliucinį pobūdį, nukreipė jį prieš feodalus ir
prieš iškylančią buržuaziją. FFeodalinėje visuomenėje buvo reikalaujama
paklusti autoritetams.

Humanistai pabrėžė žmogaus protinius ir fizinius sugebėjimus, dvasinį
ir kūno grožį. Svarbiausia dvasine jėga laikė valią. Žmogaus idealas –
tvirta, savimi pasitikinti asmenybė, siekianti įsitvirtinti pasaulyje
pasikliaudama savo jėgomis. Kiekvienas žmogus savitas, jo orumas priklauso
nuo sugebėjimų parodyti, kaip ir kiek jis gali. Toks Renesansui būdingas
individualizmo skatinimas turėjo dvejopas pasekmes: ugdė ne tik žmogaus
savarankiškumą bei savigarbą, bet ir egoizmą, kitų žmonių niekinimą.

Dėl atsiradusių spaustuvių greitai humanizmas paplito po visą Europą.
(Pirmąją rašomąją mašinėlę sukūrė vokietis Gutenbergas.)

REFORMACIJA

Spaudos išradimas paspartino idėjų apykaitą, be ku

urios gal niekada nė
nebūtų atėjusi reformacija. Reformacija laikoma pirmąja buržuazine
revoliucija. Reformacija – vėlyvojo feodalizmo, politinio, socialinio,
ekonominio vystymosi idealoginė išraiška. Reformacija, trumpai tariant, yra
bažnyčios reforma.

Maras, 1340m. ištikęs Europą, nusinešė daugelio žmonių gyvybę, todėl
reikėjo žmonėms ieškoti išsigelbėjimo. Tai buvo viena iš priežasčių
bažnyčios nuosmukiui. Taip pat bažnyčios nuosmukį lėmė ir pralaimėtos kovos
su Anglija, Prancūzija dėl karalių teisės apmokestinti Bažnyčios turtus.
1305m. Prancūzijos karalius, padedamas savo agentų Italijoje, pasiekė, kad
popiežiumi būtų išrinktas prancūzas. Nuo tada septyni popiežiai rezidavo ne
Romoje, o Avinjone. Visi jie buvo prancūzai, kuriems didelę įtaką darė
karalius. Naujų rūmų statyba Avinjone kainavo milžiniškus pinigus, o labai
daug pinigų reikėjo ir popiežiaus karams Italijoje, norint išlaikyti
bažnyčios sritį. Tačiau labiausiai nuskurdino bažnyčią didysis skilimas. Jo
metu buvo bažnyčia valdoma vieno popiežiaus Romoje, o kito Avinjone. Todėl
abiem popiežių rezidencijom reikėjo išlaikymui didelių lėšų. Lėšom rinkti
buvo prekiaujama indulgencijomis – medžio raižinys. Jų pirkimui buvo
susiklosčiusi tokia padėtis, kad už pinigus buvo sakoma, kad galima
nupirkti viską. Pasak prekiautojo Tecelio “vos dėžutėj pinigai suskambės,
siela iškart iš skaityklos išskries”.

Dar XIV a. anglų teologas Džonas Viklifas ragino Bažnyčią atsisakyti
turtų ir pasaulietinės valdžios. Vieninteliu tikybos šaltiniu jis laikė
Bibliją ir nepripažino popiežiaus ir Bažnyčios susirinkimų autoriteto. XV
a. šias mintis plėtojo čekų dvasininkas Husas. Tai turėjo didelės reikšmės,
nes jį rėmė visų socialinių sluoksnių čekai. Popiežius kovai su Husu
negailėjo jėgų ir
r jis buvo apgautas ir sudegintas kaip eretikas.

Plintant humanizmui, atsirado naujas požiūris į bažnyčią. Humanistai
nurodė klaidas Katalikų bažnyčios Biblijos vertimuose iš hebrajų ir graikų
kalbų. Jie reikalavo religinio Bažnyčios atsinaujinimo, sakė, kad gyvenimas
pagal Biblijos mokymą yra svarbiau negu išorinės Katalikų bažnyčios
apeigos.

XVI a. pradžioje iš Romos imta reikalauti didesnių mokesčių. Iš Romos
imperijos gyventojų popiežius surinkdavo didžiąją dalį pajamų. Nyderlandų
ir Vokietijos biurgeriai ir bajorai siekė ekonominės ir politinės
nepriklausomybės nuo savo valdovo, šv. Romos imperijos imperatoriaus.
Valstiečiai buvo taip pat varginami dideliais mokesčiais, ir jie galėjo
kiekvienu metu sukilti.

Susiklosčius tokioms aplinkybėms, Bažnyčios mokymą ėmė kritikuoti
Martynas Liuteris. Liuteris nusprendė pasipriešinti indulgencijų prekybai.
Liuteris savo pažiūrom susilaukė daug šalininkų, ir jam padėjo skleisti jo
mintis spauda. Kovai su Liuteriu Katalikų bažnyčia buvo pasirinkusi tą
pačią taktiką kaip ir prieš Husą, tačiau jiems nepavyko. Liuteriui likti
gyvam padėjo jo pritarėjai ir Saksonijos kunigaikštis. Liuteris tvirtino,
kad krikščionis privalo vadovautis tik Biblija. Liuteris abejojo popiežiaus
ir bažnyčios tėvų autoritetu.

Liuteriui slapstantis Saksonijoj, kilo valsitečių sukilimas. Jie
reikalavo teisės patiems rinkti kunigus, panaikinti baudžiavą ir grąžinti
žemę valstiečiams. Šį sukilimą numalšino patys bajorai, nes jiems buvo
nenaudinga. Tada Liuteris suprato, kad išsaugoti jo idėjoms reikia
atsižvelgti ir į bajorus. Jis suprato, kad bažnyčia gali ramiai dirbti tik
tada, kai kunigaikščiai rūpinsis tvarka ir ramybe. Ramybė galės būti tik
tada, kad bus paklusni bažnyčia. Tai viena iš reformacijos pr
riežasčių. Kita
būtų siekimas pigios bažnyčios.

Anglijos, Skandinavijos, Lenkijos ir Vengrijos karaliai, taip pat
Vokietijos, Livonijos ir Prūsijos kunigaikščiai uždarė vienuolynus,
prisijungė bažnyčių žemes ir perėmė jų pajamas. Vokietijos kunigaikščiai
reikalavo teisės parinkti tikėjimą, nepaisant daugumos jų valstybės
gyventojų valios. Jie sakė “kieno valdžia, to ir tikėjimas”. Šiaurės
Vokietijoje ir Skandinavijoe vieninteliu leidžiamu tikėjimu tapo evangelikų
liuteronų mokymas.

Kitas garsus reformatorius buvo prancūzas Jonas Kalvinas, kuris
vėliau tapo liuteronų varžovu. Šveicarijoje, Ženevos mieste jam pavyko
įgyvendinti Bažnyčios organizacijos formą, kur buvo būtinas glaudus ryšys
tarp magistrato ir Bažnyčios vadovybės. Magistratas skirdavo pagyvenusius
vyrus (presbiterius), kurie kartu su kunigais turėjo vadovauti
bendruomenei. Šeimyninis gyvenimas buvo griežtai sekamas per įskundėjus.
Net ir vaikai galėjo įskųsti savo tėvus bendruomenės vadovybei. Žaidimai,
šokiai ir bet kokia prabanga buvo draudžiami. Kaip ir Liuteris Kalvinas
manė, kad žmogus iš prigimties yra blogas ir gali pasitikėti tik Dievo
malone. Kadangi Dievas visagalis, jis iš anksto turįs žinoti, kurie žmonės
bus išganyti, o kurie pasmerkti. Kalvinistai teigė, kad sėkmė prekyboje ir
profesijoje taip pat yra Dievo malonės apraiška. Taip pat jie skatino turto
kaupimą, nes sakė, kad žmogus, kuris taupys, dirbs, kaups turtą, keliaus į
dangų. Kalvinizmas greitai plito, įsiskverbė į kraštus, kuriuose buvo
liuteronybė. Katalikų bažnyčiai didelę grėsmę kėlė tai, kad Prancūzijoje
prie kalvinizmo prisijungė biurgeriai ir dalis aukštuomenės. Europos
šiaurėje kalvinistinėmis arba protestantiškomis šalimis tapo Nyderlandai,
Škotija.

Žmonių raštingumas buvo didesnis protestantiškose šalyse negu
katalikiškose. Katalikiškose šalyse daugelis valstiečių liko beraščiai iki
pat XX a. Protestantiškose šalyse net ir kaimų gyventojai gaudavo tam tikrą
išsimokslinimą. Protestantai teologai rašė ir skaitė pamaldas
nacionalinėmis kalbomis, o ne lotyniškai.

Moterims iš didikų ir biurgerių šeimų reformacija, ypač pradžioje,
suteikė daugiau saviraiškos galimybių. Moterys įsitraukė į Biblijos
studijas ir Katalikų bažnyčios kritiką. Visoms protestantizmo pakraipoms
būdinga tai, kad pradėta labiau vertinti santuoką, o ne celibatą ir
nekaltybę. Liuterio nuomone, celibatas prieštarauja žmogaus prigimčiai.

Kontrreformacija. Jėzuitai

Italijoje ir Ispanijoje subrendo palankios sąlygos kontrpuolimui
prieš reformaciją. Italijos miestų valstybių biurgeriai nejautė
reformacijos poreikio. Jie jau turėjo ekonominę ir politinę
nepriklausomybę. Ispanijos ir Prancūzijos karaliai užsitikrino valstybinę
Bažnyčios kontrolę, kai buvo susilpnėjusi popiežiaus valdžia.

Katalikai siekė pašalinti bažnyčios negeroves. Bažnyčios susirinkimas
pasmerkė indulgencijų prekybą, sugriežtino vienuolynų taisykles, kunigų
mokymą ir kontrolę.

Labai reikšmingas buvo jėzuitų ordino įkūrimas. Tai – kovinė
organizacija, turėjusi sutriuškinti protestantizmą ir atkariauti popiežiui
prarastus kraštus. Jėzuitų vadovu tapo ispanų didikas Ignotas Lojola. Jis
sukūrė karinio pavyzdžio organizaciją, kur svarbu yra paklusti vyresnybei.
Jėzuitų mokyklos buvo pripažintos geriausiomis Europoje.

Gerai išsilavinę jėzuitai buvo įtraukti į valstybės valdymą. Jie
įgijo polininės įtakos. Jėzuitai vadovavo religiniai kovai prieš
reformaciją, buvo siunčiami kaip misionieriai į kitas šalis. Jų padedamas
popiežius atsikovojo Vengriją, Lenkiją, Pietų Vokietiją.

Reformacija Lietuvoje

Reformatai kritikavo katalikų bažnyčią ir popiežių. Prasidėjus
reformacijai su politiniais siekimais, negalėjo reformatai likti neutralūs.
Reformatai, pasivadinę evangelikais, siekė ankstyvosios krikščionybės
tikėjimo ir apeigų sugrąžinimo. Jie atmetė popiežiaus autoritetą, jo
paskelbtus kankinius ir šventuosius, pasmerkė vienuolių ordinus ir
vienuolynus kaip visuomenei žalingus, nepripažino kunigų celibato, šventųjų
statulų, paveikslų ir relikvijų garbinimą vadino stabmaldyste, o šventųjų
vietų lankymą laikė apgavyste, iš kurios siekiama pasipelnyti. Žygimantas
Senasis ir dalis ponų tarybos narių pradėjo kovą su reformatais. Pirmiausia
apskundė karaliui Abraomą Kulvietį, sakydami, jog niekina jis protėvių
tikėjimą. Kulvietis išspaudino knygelę, kurioje teigė, jog bažnyčių turtas
dvasininkų gėdingai eikvojamas ir tuo daromi dideli nuostoliai valstybei.
Reformatų bažnyčios buvo vis labiau puolamos ta dingstimi, kad jos yra
buvusios katalikų, tik reformatų užgrobtos, ir katalikai turi teisę jas iš
jų atsiimti. Gindami savo religinę laisvę ir tikėdamiesi reformų, judėjimą
parėmė bajorai, kurių mintis išdėstė Mykolas Lietuvis. Jis siūlė išmatuoti
valstybės, bažnyčios ir bajorų žemes ir apmokestinti jas vienodai pagal
plotą. Siūlė šalinti piktnaudžiavimą teismuose. Reformacinį judėjimą rėmė
ir ponai, kaip Radvila. Jie tikėjosi, kad iš refofmacijos bus naudos
valstybei: suvalstybintos bažnytinės žemės padidins valstybės iždą ir
kariuomenę.

GEOGRAFINIAI ATRADIMAI. MOKSLAS.

XV- XVI a. atrasta daug naujų, ligi tol europiečiams nežinomų kraštų.
1492m. – Amerika, 1522m. – baigta F.Magelano pradėta kelionė aplink Žemę.
Pasaulis buvo tyrinėjamas ir senuosiuose Rytuose, ir antikoje, mokslinis
pažinimas plėtojamas ir viduramžiais. Pasiremdami ankstesniais atradimais,
Renesanso atstovai per trumpą laikotarpį gerokai pakėlė mokslo lygį. Tuomet
padaryta daug išradimų: parakas, spauda, mikroskopas, teleskopas, kišeninis
laikrodis ir kt. XVI – XVII a. smarkiai pakito gamtos, tikslieji mokslai:
matematika, chemija, fizika, ypač astronomija, pakeitusi visatos sampratą.
Italijos ir Šiaurės Europos astronomai padarė atradimų, kurie sukūrė
heliocentrinį pasaulėvaizdį. Pagal šią sistemą pasaulio centre yra Saulė,
aplink kurią sukasi Žemė ir kitos planetos. Pirmasis šią teoriją iškėlė
M.Kopernikas.

Mokslo atradimai skatino peržiūrėti žmogaus ir pasaulio aiškinimą.
Nebepasitenkina scholastika, kuri rėmėsi abstrakčiais samprotavimais ir
autoritetų nuomone, ima reikštis naujos filosofinės kryptys. Kai kurie
Renesanso filosofai ragina remtis stebėjimo ir tyrinėjimo metodu nuo
atskirų faktų eiti prie apibendrinimų (Bekonas). Kiti rodydami
nepasitikėjimą autoritetais, apskritai ima abejoti žmogaus galimybe pažinti
pasaulį (Montenis). Šiai epochai būdingi nuomonių skirtumai ir įvairūs
keliai į tiesą.

Taip pat šiuo metu buvo paplitę ir netikri mokslai: alchemija,
astrologija, taip pat magija, bei prietarai. Jų paplitimą lėmė ne tik
žmonių tamsumas, bet ir renesanso epochai būdingas noras prasiskverbti į
gamtos paslaptis. Pranašystėmis ir Burtais tikėjo ir paprasti, neapsišvietę
žmonės, ir mokslininkai, filosofai, valstybės bei bažnyčios veikėjai. Tik
Renesanso epochoje labai paplito raganų, burtininkų teismai, vadinama
“raganų medžioklė”, ypač jų pagausėjo išleidus knygą “Raganų plaktukas”,
kur buvo parodyta, kaip tokias bylas vesti.

Atgimimas nebuvo nuoseklus žmogaus minties žengimas į priekį.
Katalikų bažnyčia puolė naująjį mokymą. Žmonės galėjo prarasti pasitikėjimą
bažnyčia, jei ji pripažintų klydusi. Šie mokslai pakeitė žmogaus ir Žemės
vietą Visatoje.

MENAS

Atgimimo idėja išpopuliarėjo Italijoje, nes italai gerai suvokė, kad
tolimoje praeityje Italija ir jos sostinė Roma buvo civilizuoto pasaulio
centras ir jos šlovė išblėso, kai germanų gentys užkariavo šią šalį. Šio
atgimimo užuomazgas suformavo Džotas – poetas, dailininkas, kurio darbai
prilygsta antikos darbams.

Florencijoje XV a. susikūrė grupė meninkų, kurie kūrė naują meną ir
atsižadėjo praeities idėjų. Šios grupės lyderis Florencijos dailininkas ir
architektas – Filipas Bruneleskis.

XV a. pradžios Italijos atradimai nuvilnijo per visą Europą. Daugelį
menininkų sužavėjo ši idėja, kad menas gali ne tik būti Šventojo Rašto
iliustracija, bet ir tapti veidrodžiu, kuriame atsispindi realus pasaulis.
[pic]

Ankstyvasis renesansas: Florencijos Pacių koplyčia

Viduramžiais geras meistras keliaudavo iš vienų statybų į kitas, jį
rekomenduodavo vienuolynas vienas kitam. Bet miestams įgijus daugiau
reikšmės, pradėjus sparčiai augti, dailininkai kaip ir amatininkai pradėjo
steigti cechus. Jų užduotis buvo saugoti savo narių teises ir pareigas,
garantuoti saugią rinką jų produkcijai. Žmogus, tapęs cecho nariu, galėdavo
atidaryti dirbtuvę, samdyti mokinių ir imti užsakymus. Šie cechai būdavo
gana turtingi, todėl jų paisydavo miesto valdžia. Šie cechai skirdavo dalį
savo fondo bažnyčios, cecho susirinkimo namų statybai. Taigi jie skatino
meną.

Šiam menui pamatą padėjo Bruneleskis, Donatelas ir Mazačas. Po jų
atėjusi karta naudojosi jų atradimais, nors negalima sakyti, kad jie patys
ko nors naujo nesurado. Nauja krata norėjo pranokti šiuos pradininkus.
Bruneleskis buvo sumanęs įvesti iš romėniškų pastatų griuvėsių perimtas
antikines statinių formas – kolonas, frontonus, karnizus. Tas formas
vartojo bažnyčiose. Architektas Leonė Batisa Albertis sumanė fasadą kaip
milžinišką triumfo arką. Tačiau tai buvo nepratiška. Todėl Albertis
sugalvojo vietoj kolonų namo sienas puošti plokščiais piliastrais ir
antablementais – tai sudaro antikinių orderių įspūdį, bet nekeičia pastato
struktūros. Tačiau galima sakyti, kad Albertis “išvertė” gotikinę
konstrukciją į antikines formas – išlygino smailiąją arką ir pavartojo
tradiciniam kontekste antikinio orderio elementus. Šis tipas buvo būdingas
daugeliui meistrų. Vienas iš geriausių buvo L.Gibertis. Jis geriausiai
suderino senąją tradiciją su naujais atradimais. Gobertis stengėsi išlikti
santūrus ir aiškus, nesiekė kaip Donatelas sukurti tikros erdvės įspūdį.
Jo reljefe tėra tik gilumos užuomina, o pagrindinės figūros aiškiai
išsiskiria lygiame fone.
[pic] [pic] Mantujos šv. Andriejaus bažnyčia

Ručelajų rūmai Florencijoje

Taip pat gerai pritaikė naujoves prie senų tradicjų ir Fra
Andželikas, kuris panaudojo Mazačo metodus: freskas, tradicinėms religinėms
idėjoms reikšti.

Plintant šiam menui daugėjo jo pasekėjų ir kiekvieni norėjo ką nors
daugiau atrasti. Taigi, laikui bėgant, buvo prie geometrinių figūrų
atkreipiamas dėmesys į šviesą.
[pic]

Botičelis “Veneros gimimas”

Kiekvienas atradimas sukuria sunkumų, todėl ir šiame mene buvo labai
sunku komponuoti, nes atsirado piešimo taisyklės.

Šiuo menu Italija pasikėlė ir atsiskyrė nuo kitų Europos šalių meno
raidos.

XV a. viduryje buvo padarytas lemtingas išradimas, turėjęs didžiulę
reikšmę tolimesniam menui, tai spauda, nors paveikslai buvo pradėti
spausdinti keletu dešimtmečiu anksčiau nei knygos. Gaminimo būdas labai
paprastas: lentelėje turi būti tai, ko neturi būti paveiksle. Tokiu būdu
buvo spausdinamos ir raidės. Paveikslėlių gaminimo technika vadinama medžio
raižiniu. Tuos meno raižinius buvo galima sujungti į blokelius, kurie
vadinami ksilografais. Garsiausi graveriai buvo: Šongaueris, Mantenjos,
Botičelis. Tačiau išradus spaudą, atėjo reformacija, kuri sukėlė meno
krizę, kurią įveikė tik geriausieji meistrai.

Šie aprašyti meno metai vadinami kvatročentu.
[pic]

Brandžiojo renesanso stilius: Venecijos biblioteka

XVI a. pradžia vadinama činkvečentu, tai reikšmingiausias Italijos
meno periodas, vienas didingiausių visos meno istorijos laikotarpių. Tai
buvo Leonardo da Vinčio, Mikelandželo, Rafaelio, Ticiano, Koredžo,
Džordžonės, Diurerio, Holbeino ir kitų meistrų metas. Šį laikotarpį vadina
brandžiuoju renesansu. Šiuo metu visi didieji menininkai norėjo ištirti
perspektyvos dėsnius, kuriems aiškintis pasitelkė matematiką, norėdami
perprasti žmogaus kūno sandarą – anatomiją. Šie atradimai išplėtė menininko
akiratį. Jie jau buvo tikri meistrai, kurie negalėjo pasiekti garbės ir
šlovės, nes tyrinėjo gamtos paslaptis ir visatos dėsnius. Visi šie
dailininkai, skulptoriai skundėsi socialine padėtim, nes vyravo žmonių
tamsumas, nes žmonės į pobūvius mielai kviesdavo poetus, kurie galėjo
pasakyti puikius žodžius, o nepasitikėjo rankų darbu. Tačiau tai jie
greitai įveikė.

Popiežius Julijus II nugriovė Šv.Petro baziliką ir paprašė
D.Bramantės sukurti naują. tai turėjo tapti krikščionišku stebuklu.
Trokšdamas sukurti taisyklingą ir harmoningą statinį, jis suprojektavo
kvadratinę bažnyčią su aplink milžinišką kryžiaus plano salę simetriškai
išdėstytomis koplyčiomis. Šią salę turėjo dengti kupolas. Tačiau Bramantei
tai įgyvendinti nepavyko, nes toks didelis statinys surijo tokias sumas
pinigų, kad popiežius, bandydamas jas surinkti, pagreitino krizę, vedusią į
reformaciją. Šios bažnyčios statyba paskatino Liuterį Vokietijoje pareikšti

pirmąjį viešą protestą. Šiam Bramantės sumanymui kilo prieštaravimų ir
katalikų tarpe.

Leonardo da Vinči geriausi darbai: “Paskutinė vakarienė”, “Mona Liza”
ir kt. Šis menininkas išrado sfumatą (neryšku, švelnu) – nykstantis
kontūras ir tirpstančios spalvos leidžia vienai formai susilieti su kita ir
tai palieka darbo vaizduotei.

Mikelandželas Buonarotis geriausi darbai: Siksto koplytėlė, kurią
stengėsi puošti skulptūromis, freskomis (garsiausia “Paskutinis teismas”),
Adomo sukūrimas.

Rafaelis Santis. Jo geriausi darbai atrodo taip lengvai nutapyti, kad
niekas nė nepamano apie sunkų ir atkaklų darbą. Geriausių jo darbai yra:
“Didžiojo kunigaikščio madona”, “Nimfos Galatėjos galva”, “Nimfa Galatėja”,
Popiežius Leonas X su dviem kardinolais”.

Šie vis garsūs menininkai parodė, kaip suderinti grožį ir harmoniją
su taisyklingu piešiniu.

Renesansas savitai plėtojosi Nyderlanduose, turėjo didelę įtaką
Vokietijai, Prancūzijai ir kitiems Šiaurės Europos kraštams. Čia antikinio
palikimo beveik nebuvo. Menininkai, siekdami itališkojo idealo – pastatų
patogumo, aiškumo, formų harmoningumo, tik perkūrė gotikos stilių.
Nyderlandų menininkus labiau domino dvasinis žmogaus gyvenimas, gamtos
įvairovė, spalvų ir medžiagų savybės iki smulkiausių detalių. Italijoje
labiau plito sienų tapyba, o Nyderlanduose – molbertinė, atliekama ne
tempera, bet aliejumi.

Renesanso meno apibendrinimas:

Tapybai buvo labai svarbus perspektyvos dėsnių atradimas. Jis įgalino
vaizduoti trimatę erdvę, remiantis įvairiais dydžiais ir proporcijomis: juo
daiktas mažesnis, juo labiau jis pasitraukia į tolumą. Kitas bruožas –
dėmesys detalėms. Gamta, žmogus, jo apranga, aplinkos daiktai atkuriami su
smulkmenomis, individualiomis savybėmis. Taip stengtasi perteikti tikrovės
įvairovę. Taip pat būdingas gamtos ir žmogaus grožio poetizavimas, gražių
formų ryškinimas.

Renesanso epochoje kaip ir Viduramžiais tapyba ir skulptūra buvo
neatskiriama nuo architektūros. Tik Renesanse dar greta sieninės tapybos
atsiranda molbertinė tapyba, dekoratyvinės statulos, paminklai. Vyrauja
mitologiniai bei religiniai siužetai, portretas. Jie išreiškė Renesanso
epochos dvasią, gyvenimo meilę, taurumo, motinystės, džiaugsmo ir kančios
idėjas.

Renesanso architektūra perėmė daugelį antikos pastatų išorės ir
vidaus detalių. Pastatų kompozicijai būdingos horizontalios linijos, daug
ir dideli langai, taisyklingas vidaus suplanavimas. Renesanso stiliumi
statomos bažnyčios, rūmai, vilos.

Lietuvoje renesansinės architektūros bruožai savitai susipynę su
liaudiškosios ir gotikinės architektūros elementais. Renesanso stiliaus
rūmais buvo paversta Žemutinė pilis, pastatytos renesansinės pilys
Klaipėdoje, Biržuose, Radvilų Rūmai Vilniuje.

LITERATŪRA

Renesanso literatūra perėmė vertingą viduramžių literatūros palikimą:
taurumo, meilės aukštinimą, būdingą riterių kūrybai, dėmesį žmonių
kasdieniniam gyvenimui, pasireiškusį miestelėnų literatūroje. Šioje
epochoje sugrįžtama į antiką, todėl jos kūriniai buvo šio meto rašytojų
pavyzdžiu. Kartu Renesansas sukūrė savitus tikrovės vaizdavimo principus.

Pagrindinis Renesanso literatūros vaizdavimo objektas – žmogus ir jo
likimas. Sukuriami sudėtingi psichologiniai charakteriai, kupini vidinių
konfliktų, prieštaringų jausmų. Herojus – veikli, mąstanti asmenybė,
siekianti suvokti savo vietą pasaulyje, išsiaiškinti santykius su kitais
žmonėmis. Tai Šekspyro Hamletas, Otelas, Servanteso Don Kichotas. Jie
išsiskiriantys iš aplinkos, kartu ir tragiški herojai, susiduriantys su
neįveikiamomis kliūtimis. Tragizmą sustiprina jų pačių vidiniai konfliktai.
Renesanso literatūroje plačiai pavaizduota aplinka, kurioje veikia herojus.
Kūriniuose daug personažų, atstovaujančių įvairius visuomenės sluoksnius,
profesijas, skirtingų charakterių žmones. Herojai į gamtos jėgas kreipiasi
ieškodami paramos, lygina savo būseną su gamtos reiškiniais. Viena
svarbiausių temų šioje literatūroje yra žmogus ir laikas. Laikas padeda
išsiaiškinti tikrąsias, patvarias ir netikrąsias, tariamas vertybes.

Renesanso literatūra pasižymi žanrų įvairumu. Suklesti lyrika:
sonetai, dainos, madrigalai, pastoralės. Kuriamos herojinės ir komiškos
poemos. Ypatingą reikšmę užima satyra, išjuokianti neigiamus gyvenimo
reiškinius. Tačiau svarbiausia buvo dramaturgija, įvairūs jos žanrai:
tragedija, komedija, tragikomedija, istorinė drama.

Renesanso literatūros raida prasidėjo XIV a. Italijoje. Pirmieji
humanizmo epochos rašytojai – Frančeskas Petrarka, Džovanis Bokačas.

XVI a. pabaiga ir XVII a. pradžia – vėlyvasis Renesansas, kuriame
humanistai pradeda abejoti žmogaus galimybėmis, gėrio jėga. Grožiniuose
kūriniuose giliau suvokiami tikrovės prieštaravimai, sustiprėja tragiški
motyvai. Renesanso literatūrą užbaigia ispanų romanisto Servanteso ir anglų
dramaturgo Šekspyro kūryba.

Lietuvos humanistai reiškė tautinio valstybingumo idėjas, skleidė
romėniškos lietuvių kilmės teoriją, siūlė lotynų kalbą padaryti Lietuvos
Didžiosios Kunigaikštystės oficialiąja kalba. Kai kurie grožinių kūrinių
autoriai rašė lotynų kalba (J.Radvanas, M.Lietuvis). Renesanso
pasaulėžiūros buvo veikiami ir pirmųjų lietuviškų raštų autoriai –
A.Kulvietis, M.Mažvydas, M.Daukša. Tačiau lietuvių raštijoje neišryškėjo
tokia grožinės literatūros žanrų įvairovė, kaip Vakarų Europoje.

Trumpas Renesanso apibūdinimas:

Renesansas – pereinamasis laikotarpis nuo viduramžių į naujuosius
laikus. Keičiasi visuomeninio ir politinio gyvenimo reiškiniai: irsta
feodalinė santvarka, kuriasi nauji, kapitalistiniai santykiai: Feodalinės
susiskaldžiusios valstybės virsta centralizuotomis (absoliutinėmis)
monarchijomis, kur valdžia priklauso vienam valdovui (Anglija, Ispanija,
Prancūzija). Kitur (Italijoje, Vokietijoje) ilgiau išlieka politinis
susiskaldymas. Iškyla bendros kalbos, bendros kultūros reikalas. Renesansas
– tautinių kalbų ir kultūrų suklestėjimo laikotarpis.

Šioje permainų epochoje vyko pasikeitimai ir bažnyčios gyvenime.
Svarbus to laikotarpio reiškinys – reformacija – judėjimas, atskilęs nuo
katalikų bažnyčios, davęs pradžią įvairioms protestantizmo kryptims:
liuteronybei, kalvinizmui anglikonybei. Reformaicija praėjo audringai,
sukėlė daug konfliktų, net karų.

Naudota literatūra:

1. E.H. Gombrich “Meno istorija”
2. Nina Dmitrijeva “Trumpa dailės istorija”
3. “Pasaulis I”
4. Jašinskienė, Staškevičienė, Bartkus “Visuotinė literatūra”
5. Kristina Miurit-Deklu “Istorija 2”
6. J.Minkevičius “Lietuvos architektūra”
7. T.Adomonis “Istorija 1”
8. Mano ir sesers istorijos užrašai
9. Vadovėlis “Visuotinė istorija”

Leave a Comment