Žodis Renesansas reiškia atgimimą, atgijimą. Tai buvo antikosatgaivinimo, mokslo, meno ir literatūros pakilimo laikotarpis. Renesansasprasidėjo vėlyvaisiais viduramžiais Vakarų Europoje XV- XVIa. Renesansotėvyne laikoma Italija, nes čia Atgimimas prasidėjo anksčiau, dar XIV a.Nors dar randama Renesanso užuomazgų Italijoje jau XIII a. Kadangi Italijoje greičiausiai ekonomiškai sustiprėjo buržuazija,kuri virto svarbiausia klase, veržliai kopiančia į ekonominio ir kultūrinioItalijos miestų gyvenimo viršūnes, todėl galima pagrįsti kodėl Renesansaspirmiausiai pradėjo formuotis Italijoje. Italijoje nebuvo centralizacijos, užtat nebuvo ir perėjimo prieabsoliutizmo. Trečiojo luomo veiklos niekas nevaržė, ir jis, iškovojęs nevieną pergalę, miestuose įvedė savo tvarką. Ypač svarbus miestas yraFlorencija. Jis anksčiau ir ryžtingiau atsikratė senjorinės priklausomybėsnuo Toskanos baronų. Pramonės, prekybos ir bankų išaugimas suteikė jėgų irpasitikėjimo “popolanų” klasei – pirkliams, pinigų keitėjams iramatininkams. Florencijos popolanai išleido 1293 metais “Teisingumoįstatumus”, pagal kuriuos iš dvarininkų buvo atimtos rinkimų ir politinėsteisės. Pirkliai, amatininkai tapo pilnavaldžiu organu, o popiežiausvaldžia pergyveno krizę, germanų imperatorių ketinimai užimti valdžiąItalijoje buvo nesėkmingi. Vėliau nevienodu tempu ir savitomis realistinėmis formomis renesansasplito kitose šalyse. Jis išreiškė naują pasaulietinį požiūrį į gyvenimą. Įšiaurę už Alpių renesansą skatino buržuazinės revoliucijos priešfeodalizmą, jo ideologiją ir kapitalistinių visuomeninių santykiųstiprėjimas. Šiuos procesus gilino ir spartino reformacija, apėmusi Vakarųir Vidurio Europą.
HUMANIZMAS
Humanizmas – tai nauja pasaulio vizija, žinių atnaujinimas, naujasliteratūros ir meno vertinimas, naujai apmąstyta pedagogika, kritiškasžvilgsnis į tradicijas ir institucijas, naujas požiūris į žmogų. Lotyniškaihumanus reiškia žmogiškas, susijęs su žmogumi. Humanistai norėjo atkreipti
dėmesį į gyvenimą žemėje, surasti pasaulio prasmę, kiekvieno žmogaussugebėjimus ir galimybes. Humanistams buvo svarbu ieškoti kultūros ištakų.jie norėjo grįžti prie pirminių antikos raštų ir pagal juos vertintividuramžių visuomenės gyvenimą. Meno kūriniuose ieškojo objektyvių grožiopažinimo kriterijų, naudojosi įvairiais mokslais – fizikos ir statikos,anatomijos ir geometrijos dėsniais. Humanistai vertino visapusiškaiišsilavinusį žmogų, pasireiškiantį įvairiose srityse: moksle, mene,politinėje veikloje. Nemaža humanistų kaip tik ir buvo tokie – rašytojai irpolitiniai veikėjai, menininkai ir mokslininkai: L.B.Albertis, T.Moras,F.Rablė, F.Bekonas, Leonardas da Vinčis. Norėdami susipažinti su kitųkraštų gyvenimu, humanistai daug keliaudavo. Humanizmo idėjomis ir mokslupagrįstas renesanso menas tapo gyvenimiškesnis, daugiau susijęs su žmogausbūtimi. Humanizmo idėjoms plisti padėjo reformacija. Ji suteikė humanizmuipolitinį klasinį, net revoliucinį pobūdį, nukreipė jį prieš feodalus irprieš iškylančią buržuaziją. Feodalinėje visuomenėje buvo reikalaujamapaklusti autoritetams. Humanistai pabrėžė žmogaus protinius ir fizinius sugebėjimus, dvasinįir kūno grožį. Svarbiausia dvasine jėga laikė valią. Žmogaus idealas –tvirta, savimi pasitikinti asmenybė, siekianti įsitvirtinti pasaulyjepasikliaudama savo jėgomis. Kiekvienas žmogus savitas, jo orumas priklausonuo sugebėjimų parodyti, kaip ir kiek jis gali. Toks Renesansui būdingasindividualizmo skatinimas turėjo dvejopas pasekmes: ugdė ne tik žmogaussavarankiškumą bei savigarbą, bet ir egoizmą, kitų žmonių niekinimą. Dėl atsiradusių spaustuvių greitai humanizmas paplito po visą Europą.(Pirmąją rašomąją mašinėlę sukūrė vokietis Gutenbergas.)REFORMACIJA
Spaudos išradimas paspartino idėjų apykaitą, be kurios gal niekada nėnebūtų atėjusi reformacija. Reformacija laikoma pirmąja buržuazinerevoliucija. Reformacija – vėlyvojo feodalizmo, politinio, socialinio,ekonominio vystymosi idealoginė išraiška. Reformacija, trumpai tariant, yra
bažnyčios reforma. Maras, 1340m. ištikęs Europą, nusinešė daugelio žmonių gyvybę, todėlreikėjo žmonėms ieškoti išsigelbėjimo. Tai buvo viena iš priežasčiųbažnyčios nuosmukiui. Taip pat bažnyčios nuosmukį lėmė ir pralaimėtos kovossu Anglija, Prancūzija dėl karalių teisės apmokestinti Bažnyčios turtus.1305m. Prancūzijos karalius, padedamas savo agentų Italijoje, pasiekė, kadpopiežiumi būtų išrinktas prancūzas. Nuo tada septyni popiežiai rezidavo neRomoje, o Avinjone. Visi jie buvo prancūzai, kuriems didelę įtaką darėkaralius. Naujų rūmų statyba Avinjone kainavo milžiniškus pinigus, o labaidaug pinigų reikėjo ir popiežiaus karams Italijoje, norint išlaikytibažnyčios sritį. Tačiau labiausiai nuskurdino bažnyčią didysis skilimas. Jometu buvo bažnyčia valdoma vieno popiežiaus Romoje, o kito Avinjone. Todėlabiem popiežių rezidencijom reikėjo išlaikymui didelių lėšų. Lėšom rinktibuvo prekiaujama indulgencijomis – medžio raižinys. Jų pirkimui buvosusiklosčiusi tokia padėtis, kad už pinigus buvo sakoma, kad galimanupirkti viską. Pasak prekiautojo Tecelio “vos dėžutėj pinigai suskambės,siela iškart iš skaityklos išskries”. Dar XIV a. anglų teologas Džonas Viklifas ragino Bažnyčią atsisakytiturtų ir pasaulietinės valdžios. Vieninteliu tikybos šaltiniu jis laikėBibliją ir nepripažino popiežiaus ir Bažnyčios susirinkimų autoriteto. XVa. šias mintis plėtojo čekų dvasininkas Husas. Tai turėjo didelės reikšmės,nes jį rėmė visų socialinių sluoksnių čekai. Popiežius kovai su Husunegailėjo jėgų ir jis buvo apgautas ir sudegintas kaip eretikas. Plintant humanizmui, atsirado naujas požiūris į bažnyčią. Humanistainurodė klaidas Katalikų bažnyčios Biblijos vertimuose iš hebrajų ir graikųkalbų. Jie reikalavo religinio Bažnyčios atsinaujinimo, sakė, kad gyvenimaspagal Biblijos mokymą yra svarbiau negu išorinės Katalikų bažnyčiosapeigos. XVI a. pradžioje iš Romos imta reikalauti didesnių mokesčių. Iš Romosimperijos gyventojų popiežius surinkdavo didžiąją dalį pajamų. Nyderlandųir Vokietijos biurgeriai ir bajorai siekė ekonominės ir politinėsnepriklausomybės nuo savo valdovo, šv. Romos imperijos imperatoriaus.Valstiečiai buvo taip pat varginami dideliais mokesčiais, ir jie galėjokiekvienu metu sukilti. Susiklosčius tokioms aplinkybėms, Bažnyčios mokymą ėmė kritikuotiMartynas Liuteris. Liuteris nusprendė pasipriešinti indulgencijų prekybai.Liuteris savo pažiūrom susilaukė daug šalininkų, ir jam padėjo skleisti jomintis spauda. Kovai su Liuteriu Katalikų bažnyčia buvo pasirinkusi tąpačią taktiką kaip ir prieš Husą, tačiau jiems nepavyko. Liuteriui liktigyvam padėjo jo pritarėjai ir Saksonijos kunigaikštis. Liuteris tvirtino,kad krikščionis privalo vadovautis tik Biblija. Liuteris abejojo popiežiausir bažnyčios tėvų autoritetu. Liuteriui slapstantis Saksonijoj, kilo valsitečių sukilimas. Jiereikalavo teisės patiems rinkti kunigus, panaikinti baudžiavą ir grąžintižemę valstiečiams. Šį sukilimą numalšino patys bajorai, nes jiems buvonenaudinga. Tada Liuteris suprato, kad išsaugoti jo idėjoms reikiaatsižvelgti ir į bajorus. Jis suprato, kad bažnyčia gali ramiai dirbti tiktada, kai kunigaikščiai rūpinsis tvarka ir ramybe. Ramybė galės būti tiktada, kad bus paklusni bažnyčia. Tai viena iš reformacijos priežasčių. Kitabūtų siekimas pigios bažnyčios. Anglijos, Skandinavijos, Lenkijos ir Vengrijos karaliai, taip patVokietijos, Livonijos ir Prūsijos kunigaikščiai uždarė vienuolynus,prisijungė bažnyčių žemes ir perėmė jų pajamas. Vokietijos kunigaikščiaireikalavo teisės parinkti tikėjimą, nepaisant daugumos jų valstybėsgyventojų valios. Jie sakė “kieno valdžia, to ir tikėjimas”. ŠiaurėsVokietijoje ir Skandinavijoe vieninteliu leidžiamu tikėjimu tapo evangelikųliuteronų mokymas. Kitas garsus reformatorius buvo prancūzas Jonas Kalvinas, kurisvėliau tapo liuteronų varžovu. Šveicarijoje, Ženevos mieste jam pavykoįgyvendinti Bažnyčios organizacijos formą, kur buvo būtinas glaudus ryšystarp magistrato ir Bažnyčios vadovybės. Magistratas skirdavo pagyvenusiusvyrus (presbiterius), kurie kartu su kunigais turėjo vadovautibendruomenei. Šeimyninis gyvenimas buvo griežtai sekamas per įskundėjus.Net ir vaikai galėjo įskųsti savo tėvus bendruomenės vadovybei. Žaidimai,šokiai ir bet kokia prabanga buvo draudžiami. Kaip ir Liuteris Kalvinasmanė, kad žmogus iš prigimties yra blogas ir gali pasitikėti tik Dievomalone. Kadangi Dievas visagalis, jis iš anksto turįs žinoti, kurie žmonėsbus išganyti, o kurie pasmerkti. Kalvinistai teigė, kad sėkmė prekyboje irprofesijoje taip pat yra Dievo malonės apraiška. Taip pat jie skatino turtokaupimą, nes sakė, kad žmogus, kuris taupys, dirbs, kaups turtą, keliaus įdangų. Kalvinizmas greitai plito, įsiskverbė į kraštus, kuriuose buvoliuteronybė. Katalikų bažnyčiai didelę grėsmę kėlė tai, kad Prancūzijojeprie kalvinizmo prisijungė biurgeriai ir dalis aukštuomenės. Europosšiaurėje kalvinistinėmis arba protestantiškomis šalimis tapo Nyderlandai,Škotija. Žmonių raštingumas buvo didesnis protestantiškose šalyse negukatalikiškose. Katalikiškose šalyse daugelis valstiečių liko beraščiai ikipat XX a. Protestantiškose šalyse net ir kaimų gyventojai gaudavo tam tikrąišsimokslinimą. Protestantai teologai rašė ir skaitė pamaldasnacionalinėmis kalbomis, o ne lotyniškai. Moterims iš didikų ir biurgerių šeimų reformacija, ypač pradžioje,suteikė daugiau saviraiškos galimybių. Moterys įsitraukė į Biblijosstudijas ir Katalikų bažnyčios kritiką. Visoms protestantizmo pakraipomsbūdinga tai, kad pradėta labiau vertinti santuoką, o ne celibatą irnekaltybę. Liuterio nuomone, celibatas prieštarauja žmogaus prigimčiai.Kontrreformacija. Jėzuitai
Italijoje ir Ispanijoje subrendo palankios sąlygos kontrpuolimuiprieš reformaciją. Italijos miestų valstybių biurgeriai nejautėreformacijos poreikio. Jie jau turėjo ekonominę ir politinęnepriklausomybę. Ispanijos ir Prancūzijos karaliai užsitikrino valstybinęBažnyčios kontrolę, kai buvo susilpnėjusi popiežiaus valdžia. Katalikai siekė pašalinti bažnyčios negeroves. Bažnyčios susirinkimaspasmerkė indulgencijų prekybą, sugriežtino vienuolynų taisykles, kunigųmokymą ir kontrolę. Labai reikšmingas buvo jėzuitų ordino įkūrimas. Tai – kovinėorganizacija, turėjusi sutriuškinti protestantizmą ir atkariauti popiežiuiprarastus kraštus. Jėzuitų vadovu tapo ispanų didikas Ignotas Lojola. Jissukūrė karinio pavyzdžio organizaciją, kur svarbu yra paklusti vyresnybei.Jėzuitų mokyklos buvo pripažintos geriausiomis Europoje. Gerai išsilavinę jėzuitai buvo įtraukti į valstybės valdymą. Jieįgijo polininės įtakos. Jėzuitai vadovavo religiniai kovai priešreformaciją, buvo siunčiami kaip misionieriai į kitas šalis. Jų padedamaspopiežius atsikovojo Vengriją, Lenkiją, Pietų Vokietiją.
Reformacija Lietuvoje
Reformatai kritikavo katalikų bažnyčią ir popiežių. Prasidėjusreformacijai su politiniais siekimais, negalėjo reformatai likti neutralūs.Reformatai, pasivadinę evangelikais, siekė ankstyvosios krikščionybėstikėjimo ir apeigų sugrąžinimo. Jie atmetė popiežiaus autoritetą, jopaskelbtus kankinius ir šventuosius, pasmerkė vienuolių ordinus irvienuolynus kaip visuomenei žalingus, nepripažino kunigų celibato, šventųjųstatulų, paveikslų ir relikvijų garbinimą vadino stabmaldyste, o šventųjųvietų lankymą laikė apgavyste, iš kurios siekiama pasipelnyti. ŽygimantasSenasis ir dalis ponų tarybos narių pradėjo kovą su reformatais. Pirmiausiaapskundė karaliui Abraomą Kulvietį, sakydami, jog niekina jis protėviųtikėjimą. Kulvietis išspaudino knygelę, kurioje teigė, jog bažnyčių turtasdvasininkų gėdingai eikvojamas ir tuo daromi dideli nuostoliai valstybei.Reformatų bažnyčios buvo vis labiau puolamos ta dingstimi, kad jos yra
buvusios katalikų, tik reformatų užgrobtos, ir katalikai turi teisę jas išjų atsiimti. Gindami savo religinę laisvę ir tikėdamiesi reformų, judėjimąparėmė bajorai, kurių mintis išdėstė Mykolas Lietuvis. Jis siūlė išmatuotivalstybės, bažnyčios ir bajorų žemes ir apmokestinti jas vienodai pagalplotą. Siūlė šalinti piktnaudžiavimą teismuose. Reformacinį judėjimą rėmėir ponai, kaip Radvila. Jie tikėjosi, kad iš refofmacijos bus naudosvalstybei: suvalstybintos bažnytinės žemės padidins valstybės iždą irkariuomenę.GEOGRAFINIAI ATRADIMAI. MOKSLAS.
XV- XVI a. atrasta daug naujų, ligi tol europiečiams nežinomų kraštų.1492m. – Amerika, 1522m. – baigta F.Magelano pradėta kelionė aplink Žemę.Pasaulis buvo tyrinėjamas ir senuosiuose Rytuose, ir antikoje, mokslinispažinimas plėtojamas ir viduramžiais. Pasiremdami ankstesniais atradimais,Renesanso atstovai per trumpą laikotarpį gerokai pakėlė mokslo lygį. Tuometpadaryta daug išradimų: parakas, spauda, mikroskopas, teleskopas, kišeninislaikrodis ir kt. XVI – XVII a. smarkiai pakito gamtos, tikslieji mokslai:matematika, chemija, fizika, ypač astronomija, pakeitusi visatos sampratą.Italijos ir Šiaurės Europos astronomai padarė atradimų, kurie sukūrėheliocentrinį pasaulėvaizdį. Pagal šią sistemą pasaulio centre yra Saulė,aplink kurią sukasi Žemė ir kitos planetos. Pirmasis šią teoriją iškėlėM.Kopernikas. Mokslo atradimai skatino peržiūrėti žmogaus ir pasaulio aiškinimą.Nebepasitenkina scholastika, kuri rėmėsi abstrakčiais samprotavimais irautoritetų nuomone, ima reikštis naujos filosofinės kryptys. Kai kurieRenesanso filosofai ragina remtis stebėjimo ir tyrinėjimo metodu nuoatskirų faktų eiti prie apibendrinimų (Bekonas). Kiti rodydaminepasitikėjimą autoritetais, apskritai ima abejoti žmogaus galimybe pažintipasaulį (Montenis). Šiai epochai būdingi nuomonių skirtumai ir įvairūskeliai į tiesą. Taip pat šiuo metu buvo paplitę ir netikri mokslai: alchemija,astrologija, taip pat magija, bei prietarai. Jų paplitimą lėmė ne tik
žmonių tamsumas, bet ir renesanso epochai būdingas noras prasiskverbti įgamtos paslaptis. Pranašystėmis ir Burtais tikėjo ir paprasti, neapsišvietęžmonės, ir mokslininkai, filosofai, valstybės bei bažnyčios veikėjai. TikRenesanso epochoje labai paplito raganų, burtininkų teismai, vadinama“raganų medžioklė”, ypač jų pagausėjo išleidus knygą “Raganų plaktukas”,kur buvo parodyta, kaip tokias bylas vesti. Atgimimas nebuvo nuoseklus žmogaus minties žengimas į priekį.Katalikų bažnyčia puolė naująjį mokymą. Žmonės galėjo prarasti pasitikėjimąbažnyčia, jei ji pripažintų klydusi. Šie mokslai pakeitė žmogaus ir Žemėsvietą Visatoje.MENAS
Atgimimo idėja išpopuliarėjo Italijoje, nes italai gerai suvokė, kadtolimoje praeityje Italija ir jos sostinė Roma buvo civilizuoto pasauliocentras ir jos šlovė išblėso, kai germanų gentys užkariavo šią šalį. Šioatgimimo užuomazgas suformavo Džotas – poetas, dailininkas, kurio darbaiprilygsta antikos darbams.
Florencijoje XV a. susikūrė grupė meninkų, kurie kūrė naują meną iratsižadėjo praeities idėjų. Šios grupės lyderis Florencijos dailininkas irarchitektas – Filipas Bruneleskis. XV a. pradžios Italijos atradimai nuvilnijo per visą Europą. Daugelįmenininkų sužavėjo ši idėja, kad menas gali ne tik būti Šventojo Raštoiliustracija, bet ir tapti veidrodžiu, kuriame atsispindi realus pasaulis.[pic] Ankstyvasis renesansas: Florencijos Pacių koplyčia Viduramžiais geras meistras keliaudavo iš vienų statybų į kitas, jįrekomenduodavo vienuolynas vienas kitam. Bet miestams įgijus daugiaureikšmės, pradėjus sparčiai augti, dailininkai kaip ir amatininkai pradėjosteigti cechus. Jų užduotis buvo saugoti savo narių teises ir pareigas,garantuoti saugią rinką jų produkcijai. Žmogus, tapęs cecho nariu, galėdavoatidaryti dirbtuvę, samdyti mokinių ir imti užsakymus. Šie cechai būdavogana turtingi, todėl jų paisydavo miesto valdžia. Šie cechai skirdavo dalį
savo fondo bažnyčios, cecho susirinkimo namų statybai. Taigi jie skatinomeną. Šiam menui pamatą padėjo Bruneleskis, Donatelas ir Mazačas. Po jųatėjusi karta naudojosi jų atradimais, nors negalima sakyti, kad jie patysko nors naujo nesurado. Nauja krata norėjo pranokti šiuos pradininkus.Bruneleskis buvo sumanęs įvesti iš romėniškų pastatų griuvėsių perimtasantikines statinių formas – kolonas, frontonus, karnizus. Tas formasvartojo bažnyčiose. Architektas Leonė Batisa Albertis sumanė fasadą kaipmilžinišką triumfo arką. Tačiau tai buvo nepratiška. Todėl Albertissugalvojo vietoj kolonų namo sienas puošti plokščiais piliastrais irantablementais – tai sudaro antikinių orderių įspūdį, bet nekeičia pastatostruktūros. Tačiau galima sakyti, kad Albertis “išvertė” gotikinękonstrukciją į antikines formas – išlygino smailiąją arką ir pavartojotradiciniam kontekste antikinio orderio elementus. Šis tipas buvo būdingasdaugeliui meistrų. Vienas iš geriausių buvo L.Gibertis. Jis geriausiaisuderino senąją tradiciją su naujais atradimais. Gobertis stengėsi išliktisantūrus ir aiškus, nesiekė kaip Donatelas sukurti tikros erdvės įspūdį.Jo reljefe tėra tik gilumos užuomina, o pagrindinės figūros aiškiaiišsiskiria lygiame fone.[pic] [pic] Mantujos šv. Andriejaus bažnyčia Ručelajų rūmai Florencijoje Taip pat gerai pritaikė naujoves prie senų tradicjų ir FraAndželikas, kuris panaudojo Mazačo metodus: freskas, tradicinėms religinėmsidėjoms reikšti. Plintant šiam menui daugėjo jo pasekėjų ir kiekvieni norėjo ką norsdaugiau atrasti. Taigi, laikui bėgant, buvo prie geometrinių figūrųatkreipiamas dėmesys į šviesą.[pic] Botičelis “Veneros gimimas” Kiekvienas atradimas sukuria sunkumų, todėl ir šiame mene buvo labaisunku komponuoti, nes atsirado piešimo taisyklės. Šiuo menu Italija pasikėlė ir atsiskyrė nuo kitų Europos šalių menoraidos. XV a. viduryje buvo padarytas lemtingas išradimas, turėjęs didžiulęreikšmę tolimesniam menui, tai spauda, nors paveikslai buvo pradėtispausdinti keletu dešimtmečiu anksčiau nei knygos. Gaminimo būdas labaipaprastas: lentelėje turi būti tai, ko neturi būti paveiksle. Tokiu būdubuvo spausdinamos ir raidės. Paveikslėlių gaminimo technika vadinama medžioraižiniu. Tuos meno raižinius buvo galima sujungti į blokelius, kurievadinami ksilografais. Garsiausi graveriai buvo: Šongaueris, Mantenjos,Botičelis. Tačiau išradus spaudą, atėjo reformacija, kuri sukėlė menokrizę, kurią įveikė tik geriausieji meistrai. Šie aprašyti meno metai vadinami kvatročentu.[pic] Brandžiojo renesanso stilius: Venecijos bibliotekaXVI a. pradžia vadinama činkvečentu, tai reikšmingiausias Italijosmeno periodas, vienas didingiausių visos meno istorijos laikotarpių. Taibuvo Leonardo da Vinčio, Mikelandželo, Rafaelio, Ticiano, Koredžo,Džordžonės, Diurerio, Holbeino ir kitų meistrų metas. Šį laikotarpį vadinabrandžiuoju renesansu. Šiuo metu visi didieji menininkai norėjo ištirtiperspektyvos dėsnius, kuriems aiškintis pasitelkė matematiką, norėdamiperprasti žmogaus kūno sandarą – anatomiją. Šie atradimai išplėtė menininkoakiratį. Jie jau buvo tikri meistrai, kurie negalėjo pasiekti garbės iršlovės, nes tyrinėjo gamtos paslaptis ir visatos dėsnius. Visi šiedailininkai, skulptoriai skundėsi socialine padėtim, nes vyravo žmoniųtamsumas, nes žmonės į pobūvius mielai kviesdavo poetus, kurie galėjopasakyti puikius žodžius, o nepasitikėjo rankų darbu. Tačiau tai jiegreitai įveikė. Popiežius Julijus II nugriovė Šv.Petro baziliką ir paprašėD.Bramantės sukurti naują. tai turėjo tapti krikščionišku stebuklu.Trokšdamas sukurti taisyklingą ir harmoningą statinį, jis suprojektavokvadratinę bažnyčią su aplink milžinišką kryžiaus plano salę simetriškai
išdėstytomis koplyčiomis. Šią salę turėjo dengti kupolas. Tačiau Bramanteitai įgyvendinti nepavyko, nes toks didelis statinys surijo tokias sumaspinigų, kad popiežius, bandydamas jas surinkti, pagreitino krizę, vedusią įreformaciją. Šios bažnyčios statyba paskatino Liuterį Vokietijoje pareikšti pirmąjį viešą protestą. Šiam Bramantės sumanymui kilo prieštaravimų irkatalikų tarpe. Leonardo da Vinči geriausi darbai: “Paskutinė vakarienė”, “Mona Liza”ir kt. Šis menininkas išrado sfumatą (neryšku, švelnu) – nykstantiskontūras ir tirpstančios spalvos leidžia vienai formai susilieti su kita irtai palieka darbo vaizduotei. Mikelandželas Buonarotis geriausi darbai: Siksto koplytėlė, kuriąstengėsi puošti skulptūromis, freskomis (garsiausia “Paskutinis teismas”),Adomo sukūrimas. Rafaelis Santis. Jo geriausi darbai atrodo taip lengvai nutapyti, kadniekas nė nepamano apie sunkų ir atkaklų darbą. Geriausių jo darbai yra:“Didžiojo kunigaikščio madona”, “Nimfos Galatėjos galva”, “Nimfa Galatėja”,Popiežius Leonas X su dviem kardinolais”. Šie vis garsūs menininkai parodė, kaip suderinti grožį ir harmonijąsu taisyklingu piešiniu. Renesansas savitai plėtojosi Nyderlanduose, turėjo didelę įtakąVokietijai, Prancūzijai ir kitiems Šiaurės Europos kraštams. Čia antikiniopalikimo beveik nebuvo. Menininkai, siekdami itališkojo idealo – pastatųpatogumo, aiškumo, formų harmoningumo, tik perkūrė gotikos stilių.Nyderlandų menininkus labiau domino dvasinis žmogaus gyvenimas, gamtosįvairovė, spalvų ir medžiagų savybės iki smulkiausių detalių. Italijojelabiau plito sienų tapyba, o Nyderlanduose – molbertinė, atliekama netempera, bet aliejumi.Renesanso meno apibendrinimas: Tapybai buvo labai svarbus perspektyvos dėsnių atradimas. Jis įgalinovaizduoti trimatę erdvę, remiantis įvairiais dydžiais ir proporcijomis: juodaiktas mažesnis, juo labiau jis pasitraukia į tolumą. Kitas bruožas –dėmesys detalėms. Gamta, žmogus, jo apranga, aplinkos daiktai atkuriami susmulkmenomis, individualiomis savybėmis. Taip stengtasi perteikti tikrovės
įvairovę. Taip pat būdingas gamtos ir žmogaus grožio poetizavimas, gražiųformų ryškinimas. Renesanso epochoje kaip ir Viduramžiais tapyba ir skulptūra buvoneatskiriama nuo architektūros. Tik Renesanse dar greta sieninės tapybosatsiranda molbertinė tapyba, dekoratyvinės statulos, paminklai. Vyraujamitologiniai bei religiniai siužetai, portretas. Jie išreiškė Renesansoepochos dvasią, gyvenimo meilę, taurumo, motinystės, džiaugsmo ir kančiosidėjas. Renesanso architektūra perėmė daugelį antikos pastatų išorės irvidaus detalių. Pastatų kompozicijai būdingos horizontalios linijos, daugir dideli langai, taisyklingas vidaus suplanavimas. Renesanso stiliumistatomos bažnyčios, rūmai, vilos. Lietuvoje renesansinės architektūros bruožai savitai susipynę suliaudiškosios ir gotikinės architektūros elementais. Renesanso stiliausrūmais buvo paversta Žemutinė pilis, pastatytos renesansinės pilysKlaipėdoje, Biržuose, Radvilų Rūmai Vilniuje.LITERATŪRA
Renesanso literatūra perėmė vertingą viduramžių literatūros palikimą:taurumo, meilės aukštinimą, būdingą riterių kūrybai, dėmesį žmoniųkasdieniniam gyvenimui, pasireiškusį miestelėnų literatūroje. Šiojeepochoje sugrįžtama į antiką, todėl jos kūriniai buvo šio meto rašytojųpavyzdžiu. Kartu Renesansas sukūrė savitus tikrovės vaizdavimo principus. Pagrindinis Renesanso literatūros vaizdavimo objektas – žmogus ir jolikimas. Sukuriami sudėtingi psichologiniai charakteriai, kupini vidiniųkonfliktų, prieštaringų jausmų. Herojus – veikli, mąstanti asmenybė,siekianti suvokti savo vietą pasaulyje, išsiaiškinti santykius su kitaisžmonėmis. Tai Šekspyro Hamletas, Otelas, Servanteso Don Kichotas. Jieišsiskiriantys iš aplinkos, kartu ir tragiški herojai, susiduriantys suneįveikiamomis kliūtimis. Tragizmą sustiprina jų pačių vidiniai konfliktai.Renesanso literatūroje plačiai pavaizduota aplinka, kurioje veikia herojus.Kūriniuose daug personažų, atstovaujančių įvairius visuomenės sluoksnius,profesijas, skirtingų charakterių žmones. Herojai į gamtos jėgas kreipiasi
ieškodami paramos, lygina savo būseną su gamtos reiškiniais. Vienasvarbiausių temų šioje literatūroje yra žmogus ir laikas. Laikas padedaišsiaiškinti tikrąsias, patvarias ir netikrąsias, tariamas vertybes. Renesanso literatūra pasižymi žanrų įvairumu. Suklesti lyrika:sonetai, dainos, madrigalai, pastoralės. Kuriamos herojinės ir komiškospoemos. Ypatingą reikšmę užima satyra, išjuokianti neigiamus gyvenimoreiškinius. Tačiau svarbiausia buvo dramaturgija, įvairūs jos žanrai:tragedija, komedija, tragikomedija, istorinė drama. Renesanso literatūros raida prasidėjo XIV a. Italijoje. Pirmiejihumanizmo epochos rašytojai – Frančeskas Petrarka, Džovanis Bokačas. XVI a. pabaiga ir XVII a. pradžia – vėlyvasis Renesansas, kuriamehumanistai pradeda abejoti žmogaus galimybėmis, gėrio jėga. Grožiniuosekūriniuose giliau suvokiami tikrovės prieštaravimai, sustiprėja tragiškimotyvai. Renesanso literatūrą užbaigia ispanų romanisto Servanteso ir anglųdramaturgo Šekspyro kūryba. Lietuvos humanistai reiškė tautinio valstybingumo idėjas, skleidėromėniškos lietuvių kilmės teoriją, siūlė lotynų kalbą padaryti LietuvosDidžiosios Kunigaikštystės oficialiąja kalba. Kai kurie grožinių kūriniųautoriai rašė lotynų kalba (J.Radvanas, M.Lietuvis). Renesansopasaulėžiūros buvo veikiami ir pirmųjų lietuviškų raštų autoriai –A.Kulvietis, M.Mažvydas, M.Daukša. Tačiau lietuvių raštijoje neišryškėjotokia grožinės literatūros žanrų įvairovė, kaip Vakarų Europoje.Trumpas Renesanso apibūdinimas:
Renesansas – pereinamasis laikotarpis nuo viduramžių į naujuosiuslaikus. Keičiasi visuomeninio ir politinio gyvenimo reiškiniai: irstafeodalinė santvarka, kuriasi nauji, kapitalistiniai santykiai: Feodalinėssusiskaldžiusios valstybės virsta centralizuotomis (absoliutinėmis)monarchijomis, kur valdžia priklauso vienam valdovui (Anglija, Ispanija,Prancūzija). Kitur (Italijoje, Vokietijoje) ilgiau išlieka politinissusiskaldymas. Iškyla bendros kalbos, bendros kultūros reikalas. Renesansas
– tautinių kalbų ir kultūrų suklestėjimo laikotarpis. Šioje permainų epochoje vyko pasikeitimai ir bažnyčios gyvenime.Svarbus to laikotarpio reiškinys – reformacija – judėjimas, atskilęs nuokatalikų bažnyčios, davęs pradžią įvairioms protestantizmo kryptims:liuteronybei, kalvinizmui anglikonybei. Reformaicija praėjo audringai,sukėlė daug konfliktų, net karų.Naudota literatūra:
1. E.H. Gombrich “Meno istorija”2. Nina Dmitrijeva “Trumpa dailės istorija”3. “Pasaulis I”4. Jašinskienė, Staškevičienė, Bartkus “Visuotinė literatūra”5. Kristina Miurit-Deklu “Istorija 2”6. J.Minkevičius “Lietuvos architektūra”7. T.Adomonis “Istorija 1”8. Mano ir sesers istorijos užrašai9. Vadovėlis “Visuotinė istorija”